Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 metams.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2025 m. rugsėjo 24 d. iki 2025 m. spalio 23 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaičiuotas G. J. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. rugsėjo 16 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo.

G. J. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, po to kardomąją priemonę panaikinti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, valstybės naudai konfiskuoti G. J. priklausantys 720 Eur, saugomi Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariate.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimu taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą G. J. turtui – 720 Eur nuspręsta palikti galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo, po to laikiną nuosavybės teisės apribojimą panaikinti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas S. J.. Apeliacinio skundo dėl šio nuteistojo negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., laikė narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurio masė yra 0,0097 g, iki 2025 m. rugsėjo 16 d., apie 11.40 val., dalį laikytos narkotinės medžiagos, t. y. 0,00018 g karfentanilio, prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., esančio namo už 50 Eur pardavė S. J., o kitą likusią dalį – 0,00952 g karfentanilio 2025 m. rugsėjo 16 d., apie 16.10 val., kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistasis G. J. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. sausio 14 d. nuosprendį ir paskirti minimalią BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą 8 metų laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo ir iš konfiskuotos 720 Eur sumos jam grąžinti 300 Eur.

2.1. Teigia, jog yra pagrindas sušvelninti bausmę, nes byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Akcentuoja, jog nebandė išvengti atsakomybės ir dabar neginčija kaltės. Paaiškina, jog narkotinę medžiagą pardavė draugui, norėdamas suteikti jam paslaugą. Be to, prašo atsižvelgti į jo garbingą amžių, prastą sveiktos būklę ir pastangas išsigydyti priklausomybes, nuoširdžią atgailą.

2.2. Nurodo, jog nuosprendžiu konfiskuota per didelė suma, kadangi 300 Eur yra jam „Sodros“ išmokėta pašalpos suma. Taigi šių pinigų jis negavo iš prekybos narkotinėmis medžiagomis, todėl 300 Eur jam turi būti grąžinti.

3. Prokuratūra atsiliepimu su nuteistojo G. J. apeliaciniu skundu nesutinka. Skundžiamą nuosprendį vertina kaip pagrįstą ir teisėtą ir prašo palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. J. apeliaciniu skundais neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir prašo skirti minimalią 8 metų laisvės atėmimo bausmę, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ir, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, tokio dydžio bausmę sumažinti vienu trečdaliu.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, turi pagrindą daryti išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu šiam nuteistajam parinkta bausmė, tiek jos rūšis, tiek ir jos dydis, atitinka byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, teisingumo ir proporcingumo principus, nėra aiškiai per griežta, todėl nekeistina.

6. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis Nr. 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

7. Bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga kaltininko asmenybei, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas ir byloje nustatytas bausmės skyrimo nuteistajam G. J. reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, jog šiam nuteistajam paskirta bausmė už jo padarytą nusikaltimą yra tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalis).

9. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. J. už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, skyrė minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas didesnis nei minimumas, bet nesiekia maksimalaus. Vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, paskirtą sankcijos vidurkį siekiančią ir, beje, vienintelę sankcijoje numatytą tokią bausmės rūšį teismas pagrįstai sumažino vienu trečdaliu ir G. J. paskyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę, į kurią, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai įskaitė jo laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2025 m. rugsėjo 16 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

10. Papildydama apylinkės teismo motyvus, teisėjų kolegija pastebi, jog baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmenims, padariusiems nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnyje, todėl BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas šiuo atveju taip yra negalimas. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-179-719/2022, 2K-218-628/2024, 2K-9-387/2025). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-250-976/2023 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-187-976/2023, 2K-262-511/2024). Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-419-746/2015, 2K-161-303/2023, 2K-266-719/2023 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta visuma aptartų aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021, 2K-218-628/2024 ir kt.).

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-111-976/2024). Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, apibūdinančias padarytą aktualią nusikalstamą veiką, paties G. J. asmenybę, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl apylinkės teismas pagrįstai neįžvelgė pagrindo taikyti G. J. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pažymėtina, kad G. J., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – karfentanilio (0,0097 g) ir dalį šios narkotinės medžiagos (0,00018 g) pardavė. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos), nedidelis kiekis (ne daugiau kaip) karfentanilio (Carfentanyl) yra 0,00006 g, didelis – 0,0006 g, labai didelis – 0,018 g (žr. Rekomendacijų II sąrašo Eil. Nr. 237).

13. Taigi nuteistojo G. J. laikyto karfentanilio, kurio masė yra 0,0097 g, kiekis buvo artimas labai dideliam tokios narkotinės medžiagos kiekiui. Ši aplinkybė ir kartu tai, jog užfiksuotas vienas karfentanilio pardavimo atvejis, neabejotina, didina padaryto aktualaus nusikaltimo pavojingumą. Be to, G. J. apylinkės teismo posėdyje, be kita ko, parodė, jog: tokį didelį kiekį karfentanilio pirko, turėdamas tikslą jį parduoti ir pats vartoti; kratos metu pas jį buvo rasti 720 Eur, iš kurių 420 Eur buvo gauti iš narkotinių medžiagų pardavimo, o 300 Eur – asmeninės lėšos – gautos pašalpos. Tokio turinio šio kaltinamojo parodymai ir kartu byloje įrodyta viena platinimo veika leidžia pagrįstai manyti, jog G. J. dėl šios narkotinės medžiagos pardavimo tarėsi ir ją pardavė ne tik S. J., bet ir kitiems asmenims. Toks šio nuteistojo elgesys rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą ir leidžia įsitikinti tuo, kad prekyba šia narkotine medžiaga nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o šį nusikaltimą jis padarė siekdamas savanaudiškų tikslų, o būtent siekdamas gauti pelno iš neteisėtos veiklos. Todėl kaip išgalvotas, siekiant sumenkinti padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumą, vertinamas apelianto argumentas, kad parduodamas narkotinę medžiagą jis tik darė paslaugą draugui.

14. Skirdamas bausmę nuteistajam G. J., teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad jis padarė vieną baigtą sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, taip pat į tai, kad nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje, vertinamas kaip itin pavojingas bei darantis realią žalą įstatymo saugomiems gėriams. Be to, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, atsižvelgė ir į šio nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis – nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtos baudos nesumokėtos, naują nusikalstamą veiką padarė esant išnykusiam teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas, praeityje teistas, taip pat baustas ir už veikas, susijusias su narkotinių medžiagų platinimu. Teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas, nustatė ir G. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sunkinančių aplinkybių nenustatė, byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas.

15. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Šiuo atveju, vertinant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių nebuvimą kartu su kitomis aptartomis aplinkybėmis, nėra pagrindo įžvelgti, jog nuteistajam paskirta bausmė per griežta, ir nėra pagrindo neskirti laisvės atėmimo bausmės ar skirti apelianto prašomą minimalią BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą 8 metų laisvės atėmimo bausmę.

16. Teigdamas, jog nuosprendžiu konfiskuota per didelė suma, kadangi 300 Eur yra jam „Sodros“ išmokėta pašalpos suma, o ne gauta iš jo prekybos narkotinėmis medžiagomis, todėl grąžintina, apeliantas yra neteisus. BK 72 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo teiginius apie tokio dydžio „Sodros“ jam išmokėtą pašalpą. Be to, apylinkės teismas, atsižvelgdamas ir į paties kaltinamojo G. J. parodymus apie tai, kad jis darbą prarado išėjęs į laisvę, pradėjo vartoti narkotines medžiagas ir pradėjo neteisėtą veiklą, susijusią su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei jų prekyba, pagrįstai motyvavo, jog jokių legalių pajamų G. J. neturėjo, nes niekur nedirbo. Todėl kratos metu rastus pinigus teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, pripažino aktualios nusikalstamos veikos rezultatu ir konfiskavo valstybės naudai.

17. Apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti G. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus 9 metus laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, atitinkančią BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį. Baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė itin griežtas bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip siekdamas sumažinti tokių medžiagų prieinamumą visuomenei, jų vartojimą. Prekyba draudžiamomis medžiagomis kelia didelį pavojų visuomenės sveikatai, saugumui ir gerovei, todėl kovojant su tokio pobūdžio veikomis turi būti imamasi ir griežtų teisinių priemonių. Jos negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip būtų paneigti baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis, nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai.

18. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Be to, sunkią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma sušvelninti bausmę dėl garbingo nuteistojo amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini), nurodomos aplinkybės apie prastą sveikatos būklę, jo norą ir pastangas išsigydyti priklausomybes, nuoširdžią atgailą nelaikytinos naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos pirmosios instancijos teismui ar kurių teismas neįvertino skirdamas bausmę. Priešingai, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo sveikatos būklę, pagrįstai motyvuodamas, jog asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir gydymą.

19. Taigi, darytina išvada, kad nuteistajam G. J. parinkta bausmės rūšis ir jos dydis nėra aiškiai prieštaraujantys teisingumo principui, yra proporcingi, o bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant realų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Spręsdamas turto konfiskavimo taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas baudžiamąją įstatymą taikė tinkamai, todėl nuteistojo G. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. sausio 14 d. nuosprendžio atmesti.