Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

1.1. Pareiškėjos bei suinteresuotas asmuo G. P. bendros dalinės nuosavybės teise valdo 613 kv. m. ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas) bei gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Gyvenamasis namas), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Pagal išviešintus registro duomenis, bendros dalinės nuosavybės teise buvo/yra valdomi ir kiemo statiniai, registruoti unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo Kauno rūmuose vykusioje civilinėje byloje Nr. e2-3102-752/2023 buvo patvirtinta tarp pareiškėjų ir suinteresuoto asmens pasirašyta taikos sutartis, kuria šalys susitarė patvirtinti pareiškėjų užsakymu UAB „Geoera“ matininko D. V. parengtas nekilnojamo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo bei kiemo statinių kadastrines bylas. Nors 2024 m. rugsėjo 17 d. parengtos nekilnojamo turto objektų kadastrinės bylos buvo suderintos su VĮ „Registrų centras“, tačiau neįregistruotos. Viena esminių priežasčių, dėl kurių šalys negali įregistruoti atnaujintų nekilnojamo turto objektų kadastro duomenų yra ta, kad kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamo turto objektų kadastro bylas turi būti pateikti nuosavybės teisės ir/ar nuosavybės dalys naujai suformuotiems statiniams. Kadangi pagal patikslintus kadastro duomenis pagalbinis ūkio pastatas (ūkinis pastatas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Ūkinis pastatas), viena vertus yra kilęs iš pavėsinės (5J1m), registruotos kartu su kitais kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kita vertus, tai yra naujas statinys, kilęs iš pavėsinės, bet rekonstrukcijos būdu suformuotas kaip naujas statinys (nuo 2002 m.), turintis atskirą unikalų numerį, ilgus metus sąžiningai valdomas ir naudojamas tik pareiškėjų. T. y. naujai parengtų kadastrinių bylų pagrindu pavėsinė (5J1m) kaip vienas iš kiemo statinių išregistruojama ir vietoj jos naujai įregistruojamas Ūkinis pastatas. Ūkinio pastato įregistravimui VĮ „Registrų centras“ reikalingi dokumentai, patvirtinantys Ūkinio pastato savininkų nuosavybės teises į jį. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad pavėsinė (5J1m) kaip pirminis statinys (kurio duomenys nurodyti VĮ „Registrų centras“) nėra išlikęs ir toliau turi būti sprendžiamas būtent Ūkinio pastato, o ne pavėsinės (5J1m) nuosavybės klausimas.

1.2. Ūkinis pastatas, kilęs iš pavėsinės (5J1m, ankstesniuose dokumentuose nurodoma kaip 5P1m – iš esmės reiškia tą patį statinį), naujai parengtame statinių išdėstymo plane žymimas (9I1ž), buvo rekonstruotas 2002 m. Pareiškėjos nėra ir nebuvo įgijusios nuosavybės teisių būtent į Ūkinį pastatą kitu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Antra, Ūkinis pastatas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, taip pat nėra registruotos ir Gyvenamojo namo bei Žemės sklypo bendrasavininko, byloje suinteresuoto asmens – G. P. nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą. Pareiškėjos naudojimo ir valdymo teises į Ūkinį pastatą įgijo sąžiningai ir nuo 2002 m. iki kreipimosi į teismą dienos Ūkinį pastatą valdo sąžiningai, pagrįstai įsitikinusios, kad niekas neturi daugiau teisių į Ūkinį pastatą nei pačios pareiškėjos.

1.3. Ūkinis pastatas kilęs iš pavėsinės (5P1m). Pavėsinė visą laiką buvo sąžiningai, atvirai ir teisėtai valdoma pareiškėjos S. P. tėvų ir pareiškėjos J. A. P. senelių J. bei P. M. nuo 1975 m. (pavėsinės statybos metų). Kiti Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo bendraturčiai nuosavybės teisių į pavėsinę niekada nebuvo įgiję. 1964 m. kovo 23 d. sutartimi suinteresuoto asmens giminaitis A. P. įgijo ½ Gyvenamojo namo su kiemo statiniais, tačiau 1964 m. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu pavėsinė (5P1/m) dar nebuvo pastatyta, todėl šia pirkimo pardavimo sutartimi J. M. negalėjo perleisti ir neperleido A. P. nuosavybės teisių į pavėsinę 5P1/m, nes jos kaip kiemo statinio dar nebuvo. Tas pats pasakytina ir apie 1975 m. gegužės 16 d. tarp J. M. ir J. K. bei G. E. K. – K. sudarytą ¼ Gyvenamojo namo su kiemo statiniais pirkimo pardavimo sutartį. Šios sutarties pasirašymo metu pavėsinė 5P1/m nebuvo pastatyta, kadangi leidimas statyti pavėsinę buvo gautas tik 1975 m. gegužės mėn., t. y. tuo pačiu metu, kai buvo sudarytas pirkimo pardavimo sandoris. Atitinkamai, 1975 m. pirkimo pardavimo sutartimi J. K. ir G. E. K. – K. neįgiję nuosavybės teisių į pavėsinę 5P1/m, tokių nuosavybės teisių negalėjo perleisti A. P. 1993 m. gruodžio 23 d. sutartimi perleidžiant nuosavybės teises į 1/8 Gyvenamojo namo dalį su kiemo statiniais. Suinteresuotas asmuo G. P. nuosavybės teises į Gyvenamąjį namą ir dalį kiemo statinių įgijo dovanojimo sandoriais: 1) 1997 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartis ir 2) 2014 m. birželio 26 d. dovanojimo sutartis. 1997 m. sandoriu nuosavybės teisės į pavėsinę negalėjo būti perleistos, nes ji priklausė P. M., o 2014 m. nors ir formaliai sutartyje nurodoma, kad perleidžiami kiemo statiniai, bet faktiškai pavėsinės kaip statinio tuo metu jau nebuvo, nes pavėsinė 2002 m. buvo rekonstruota į Ūkinį pastatą.

1.4. Pavėsinė buvo statoma statybos būdu be projekto ir/ar statybą leidžiančio dokumento prie J. M. priklausančio garažo ir J. M. tarp bendraturčių pasirašytų naudojimosi žemės sklypu tvarkų priskirtoje žemės sklypo dalyje. Pavėsinė buvo statoma išimtinai J. M. lėšomis ir jo šeimos poreikiams, kitiems bendrasavininkams neprisidedant nei darbu, nei lėšomis. Pažymėjo, kad tarp Gyvenamojo namo bendraturčių niekada nebuvo sudaryta jokia sutartis ir/ar susitarimas, kurioje būtų nustatytos kitų bendraturčių nuosavybės teisės dalys į pavėsinę (5P1/m), taip pat nėra duomenų, kad kiti Gyvenamojo namo bendraturčiai vienu ar kitu būdu būtų pareiškę pretenzijas dėl nuosavybės teisių į pavėsinę, išreikalavimo iš neteisėto valdymo, naudojimo ir pan. Iš karto po J. M. mirties (duomenys neskelbtini), P. M. viena savo vardu kreipėsi į Kauno TTI biuro viršininką su pareiškimu dėl Žemės sklype esančios pavėsinės (5P1/m) inventorizavimo ir faktinės registracijos atlikimo. Atitinkamai P. M. 1988 m. rugpjūčio 25 d. sudarydama savo testamentą, išskyrė pavėsinę (5P1/m) kaip paveldimo turto objektą, nurodydama, kad po jos mirties pavėsinę (5P1/m) paveldi J. A. P. kartu su garažu 4G1m (prie kurio ir buvo pastatyta pavėsinė).

1.5. Tai, kad pavėsinė kartu su kitais kiemo statiniais buvo įregistruota kaip bendroji dalinė Gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybė nulėmė ne bendraturčių susitarimas ir/ar sandoris, o teisinio reglamentavimo pokyčiai, dėl ko atsirado teisinis netikrumas dėl nuosavybės. Kadastro duomenys apie kiemo statinius kaip pagrindinio pastato priklausinius buvo pradėti rinkti ir registruoti apie 2001 metus, kai pradėjo galioti nekilnojamo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės. Atitinkamai 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Civilinis kodeksas, reglamentuojantis pagrindinio pastato priklausinių teisinį režimą, kur numatyta, jog antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas jei šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip. Vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ išrašo duomenimis, Žemės sklype po unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. kartu su pavėsine buvo įregistruoti šie inžineriniai kiemo statiniai: (i) tvora, (ii) cokolis, (iii) kiemo aikštelė, (iv) kanalizacijos šulinys, (v) šulinys, (vi) stoginė (8J1g), (vii) pavėsinė (5J1m), (viii) terasa, (ix) stoginė (6J1m), (x) atraminė sienutė. Visi šie kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip Gyvenamojo namo priklausiniai, kadastro duomenų nustatymo data – 2001 m. kovo 28 d. Akivaizdu, kad pavėsinės (5P1/m) teisinį režimą - priskyrimą antraeiliams daiktams ir registravimą bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal bendraturčiams priklausančias Gyvenamojo namo dalis, nulėmė ne bendraturčių valia, o teisinis reglamentavimas. T. y. pavėsinė (5P1/m), kuri buvo P. M. nuosavybė, kurią ji valdė sąžiningai, atvirai ir teisėtai, jau po jos mirties, bet dar neišdavus paveldėjimo teisės liudijimo įpėdiniams, buvo įregistruota kaip bendroji dalinė Gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybė pagal 2001 m. kovo 28 d. surinktus kadastro duomenis. Būtent dėl to, kad pavėsinė buvo įregistruota kaip bendroji dalinė nuosavybė, J. A. P. po P. M. mirties, nors ir priėmė palikimą, bet negalėjo įgyvendinti palikimo priėmimo teisių į pavėsinę (5P1/m). Be kita ko, nuosavybės teisių į pavėsinę negalėjo įregistruoti ir dėl to, kad atlikus 2002 m. pavėsinės rekonstrukciją, statinio kaip pavėsinės neliko ir atsirado naujas statinys – Ūkinis pastatas, kuris pagal testamentą nepaveldimas.

1.6. Ūkinis pastatas pareiškėjų buvo valdomas ir naudojamas atvirai. Čia vykdavo išimtinai P. ir J. M., vėliau pareiškėjų šeimų draugų susibūrimai, šeimos šventės, renginiai ir pan. Pareiškėjų lėšomis ir darbu buvo rekonstruota pavėsinė į Ūkinį pastatą, pareiškėjų lėšomis ji prižiūrima, remontuojama bei puoselėjama. Ūkinis pastatas stovi pareiškėjų faktiškai naudojamoje Žemės sklypo dalyje, kurios naudojimas yra istoriškai susiklostęs nuo seno, kai J. M. pardavė jam priklausančias Gyvenamojo namo dalis A. P. bei J. K. ir E. G. K.-K. Nei dabartinis bendrasavininkas G. P., nei ankstesnieji savininkai niekada nebuvo pareiškę pretenzijų pavėsinės/Ūkinio pastato naudotojams/valdytojams nei dėl pavėsinės, nei dėl Ūkinio pastato neteisėto naudojimo, nei dėl statinio išreikalavimo iš neteisėto valdymo, nei pavėsinę rekonstravus į Ūkinį pastatą. Ūkinis pastatas buvo valdoma nepertraukiamai. Pareiškėjos Ūkinį pastatą valdė ir juo naudojosi kaip savo nuo 2002 m. iki šios dienos, t. y. 2024 m. spalio mėn. (kreipimosi į teismą dienos), kas sudaro net 22 m. Be kita ko, šiuo atveju galioja ir daikto valdymo/naudojimo teisėtumo prezumpcija – laikoma, kad pareiškėjos Ūkiniu pastatu naudojasi teisėtai, kol neįrodyta priešingai. Teisėtumo prezumpciją turėtų paneigti asmuo, laikantis save Ūkinio pastato savininku ir galintis pagrįsti savo nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą.

4. Pareiškėjos (apeliantės) J. A. P. ir S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 16 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei esant absoliutiems sprendimo negaliojimo pagrindams perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą tenkinti. Apeliacinio skundo pagrindiniai motyvai:

4.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įgyjamąją senatį, nukrypo nuo teismų praktikos dėl įgyjamosios senaties sąlygų aiškinimo bei taikymo. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą, taip pat ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų ypatumus, įpareigojančius teismą būti aktyviam bei imtis visų priemonių, kad būtų atskleista bylos esmė bei išaiškintos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas deklaratyviais teiginiais, o ne išsamiu bei objektyviu faktinių aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ištyrimu, kas sudaro pagrindą spręsti egzistuojant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytam absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindui, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų/dalies motyvų.

4.2. Skundžiamame sprendime teismas pasisakė tik dėl dviejų įgyjamosios senaties sąlygų, t. y. (i) dėl fakto, neva Ūkinio pastato savininkais laikomi visi bendraturčiai, kadangi Ūkinis pastatas kilęs iš pavėsinės 5I1/m ir stoginės 6I1/m, o suinteresuoto asmens G. P. nuosavybės teisės į Pavėsinę ir Stoginę nėra nuginčytos – atitinkamai netenkinama antroji sąlyga, kad Ūkinis pastatas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu; (ii) pareiškėjos save vertina Ūkinio pastato savininkėmis, o ne valdytojomis, deklaratyviai pridurdamas neva netenkinama 10 metų nepertraukiamo valdymo sąlyga. Negana to, kad dėl kitų įgyjamosios senaties sąlygų pirmosios instancijos teismas išvis nepasisakė, išvados dėl šių aukščiau nurodytų įgyjamosios senaties sąlygų paremtos deklaratyviais teiginiais, padarytos netinkamai aiškinant pačias įgyjamosios senaties sąlygas, jų turinį bei netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus (neatlikus išsamaus įrodymų tyrimo).

4.3. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad VĮ „Registrų centras“ įregistruotos pareiškėjų ir suinteresuoto asmens nuosavybės teisės į kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tarp kurių yra ir Pavėsinė bei Stoginė. Nuosavybės teisės viešajame registre į Ūkinį pastatą nėra įregistruotos nei Žemės sklypo ir Gyvenamojo namo bendrasavininkų, nei kitų trečiųjų asmenų vardu. Būtent Ūkinio pastato kaip statinio rekonstrukcijos faktas, kurio pagrindu suformuojamas naujas statinys (Ūkinis pastatas) buvusio statinio (Pavėsinės ir Stoginės) vietoje, įpareigoja teismą nuodugniai tirti bei vertinti ne tik Ūkinio pastato kaip nekilnojamo daikto ir jo valdymo/nuosavybės teisės kilmę, bet ir visą Ūkinio pastato kaip civilinių teisinių santykių objekto valdymo bei naudojimo istoriją. Statinio kilmė nėra nuosavybės teisę apibrėžiantis kriterijus ir nuosavybės teisių į Pavėsinę ir Stoginę registracijos faktas nėra ir negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą įregistravimas viešajame registre įgyjamosios senaties sąlygų kontekste. Todėl teismo išvados dėl nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą įregistravimo viešajame registre vertintinos kaip materialinės teisės normų, reglamentuojančių tiek įgyjamosios senaties sąlygas, tiek apskritai nuosavybės teisių į nekilnojamą daiktą atsiradimo pagrindus, netinkamas aiškinimas bei taikymas. Automatinis nuosavybės teisės dalių nustatymas bei įregistravimas Ūkinio pastato atžvilgiu negalimas ir todėl, kad Ūkinis pastatas vertinamas kaip naujai suformuotas statinys. Teismo teiginys, kad Ūkinis pastatas suformuotas iš pačioms pareiškėjoms ir suinteresuotam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių statinių reiškia, jog nuosavybės teisės į šį naują daiktą taip pat lieka priklausančios tiems patiems asmenims tokiomis pačiomis dalimis, kol nenustatyta kitaip, net nepagrindus kuo remiantis daroma tokia išvada, vertintinas kaip šiurkštus materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atsiradimo bei jų įregistravimo pagrindus, taikymo bei aiškinimo pažeidimas.

4.4. Apeliančių vertinimu teismo išvada, neva pareiškėjos turėjo įrodinėti ne nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą, o valdymo teisę yra visiškai nepagrįsta ir paremta tik deklaratyviais teiginiais. Net ir esant išviešintam G. P. nuosavybės teisių į Pavėsinę faktui, toks faktas iš esmės yra klaidingas ir nėra pakankamas ne tik G. P. nuosavybės teisę į Pavėsinę pagrįsti, bet ir nuosavybės teisei į Ūkinį pastatą įrodyti, juo labiau teismui vertinant, kad nuosavybės teisių į Pavėsinę išviešinimo faktas yra pagrindas nuosavybės teisėms į Ūkinį pastatą pripažinti. 1997 m. sandoriu nuosavybės teisės į Pavėsinę de facto negalėjo būti perleistos, nes Pavėsinė priklausė P. M., o 2014 m. sandoriu nors ir formaliai jame nurodant, kad perleidžiamos nuosavybės teisės į „kitus inžinerinius statinius“, bet de facto Pavėsinės kaip nekilnojamo daikto ir kaip sudėtinės „kiti inžineriniai statiniai“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalies, nebebuvo. Kaip matyti iš atnaujintos kadastrinės bylos Pavėsinės ir Stoginės po 2002 m. atliktos rekonstrukcijos nėra, vietoj jų atsiradęs Ūkinis pastatas, kuris traktuojamas kaip atskiras, naujas statinys ir nėra įtrauktas į „kiti inžineriniai statiniai“ kaip jų sudėtinė dalis. Nei A. P. nei J. K. ir/ar G. E. K. – K. sandoriais įgydami nuosavybės teises į Gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, nuosavybės teisių į Pavėsinę negalėjo įgyti, nes ji buvo pastatyta vėliau nei įvyko minėti nekilnojamo turto pirkimo pardavimo sandoriai. Pareiškėjų vertinimu, teismas turėjo prieiti pagrįstos išvados, kad būtent pareiškėjos įrodė buvusios Ūkinio pastato valdytojos, o suinteresuotas asmuo neįrodė buvęs Pavėsinės ir/ar Ūkinio pastato savininkas de jure ir de facto. Tai yra šiurkštus tokių civilinio proceso principų kaip šalių lygiateisiškumas, teismo nešališkumas pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimui.

4.5. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, iki pat 2001 m., t. y. naujojo CK įsigaliojimo nuosavybės teisės į statinius nebuvo registruojamos, kiemo statiniai buvo „atžymimi“ namų valdos knygoje nurodant jų pagrindinius kadastrinius duomenis. Būtent tai paaiškina kodėl iki pat naujojo CK įsigaliojimo nuosavybės teisės į Pavėsinę kaip kiemo statinį nebuvo registruotos. Atitinkamai vertinama, kad P. M. iki pat savo mirties naudojosi Pavėsine valdymo teisėmis. Valdymas buvo teisėtas, atviras bei sąžiningas. Palyginus Ūkinio pastato ir Pavėsinės kadastro duomenis, akivaizdu, kad rekonstrukcijos būdu buvo sukurtas naujas nekilnojamas daiktas. Rekonstrukcija buvo vykdoma tik pareiškėjų lėšomis ir darbu. Nei suinteresuotas asmuo G. P., nei jo motina M. P. kaip Gyvenamojo namo bendrasavininkai, neva teigiantys turėję vienodas daiktines teises į Pavėsinę kaip ir pareiškėjos. nei darbu, nei lėšomis neprisidėjo prie rekonstrukcijos. Tai, kad vykdomi rekonstrukcijos darbai jie matė, tačiau jokių pretenzijų ir/ar reikalavimų, susijusių su jų tariamomis nuosavybės ar valdymo teisėmis į šį statinį nereiškė, kas vertintina, kad konkliudentiniais veiksmais pripažino pareiškėjų valdymo teisę į statinį (Pavėsinę ir/ar Ūkinį pastatą). Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjos teisėtai, sąžiningai, atvirai valdė Pavėsinę, o vėliau ir Ūkinį pastatą, o Gyvenamojo namo bendraturčiai tokią jų teisę pripažino. Ūkinis pastatas kaip naujai suformuotas statinys atsirado jau po P. M. mirties, todėl jis niekaip negali būti vertinamas kaip Pavėsinė ar tai, kad de jure registruojant pareiškėjų nuosavybės teises į Pavėsinę (su kitais kiemo statiniais) buvo įregistruotos ir nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą. Iš to seka, kad Ūkinis pastatas nors ir yra kilęs iš Pavėsinės, bet jis tiek de jure tiek de facto vertintinas kaip atskiras naujas statinys, suformuotas pareiškėjų iniciatyva teisėtai atvirai bei sąžiningai naudojantis valdymo teise.

4.6. Visos aukščiau aptartos faktinės aplinkybės bei rašytiniai įrodymai, kurių teismas nei nustatinėjo, nei vertino, nei analizavo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos atvirai, sąžiningai ir nepertraukiam daugiau kaip 10 m. valdė Ūkinį pastatą kaip savo suvokdamos bei suprasdamos, kad niekas kitas neturi daugiau teisių į Ūkinį pastatą nei jos pačios. Suinteresuoto asmens G. P. iniciatyva dar 2021 m. užsakytoje ir parengtoje kadastrinėje byloje G. P. nurodydamas, kad Ūkinio pastato statybos metai yra 2000 m., taip pripažino, kad iš esmės prieš tai buvusi Pavėsinė buvo rekonstruota ir vietoj jos atsiradęs naujas statinys. Ši ir kitos aplinkybės tik patvirtina, kad suinteresuotas asmuo G. P. aiškiai supranta bei suvokia, kad Ūkinis pastatas yra atskiras statinys, į kurį niekada nebuvo registruotos nei jo, nei pareiškėjų nuosavybės teisės, tačiau sąmoningai bei tyčia nesutinka tokio fakto pripažinti, kad pareiškėjos turimą valdymo teisę galėtų transformuoti į nuosavybės teisę.

4.7. Teismas vertindamas, kad minėti 1997 m. ir 2014 m. dovanojimo sandoriai yra kliūtis išspręsti ginčą iš esmės bei atsakyti į klausimą, ar egzistuoja visos įgyjamosios senaties sąlygos pareiškėjų valdymo teisę transformuoti į nuosavybės teisę, būdamas aktyvus nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka, turėjo pareigą spręsti ar nėra įstatyme įtvirtintų pagrindų ex officio nustatyti Dovanojimo sandorių sąlygas dėl nuosavybės teisių perleidimo į Pavėsinę apimtyje pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. Tokios pareigos nevykdymas ir kartu jos perkėlimas pareiškėjoms gali būti vertinamas kaip absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. teismas nepasisakė dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

4.8. Pareiškėjos nepagrįstais laiko ir teismo argumentus, neva pareiškėjos save laiko Ūkinio pastato savininkėmis, bet ne valdytojomis ir/ar tai, kad jos yra neapsisprendusios kokias daiktines teises į Ūkinį pastatą turi įgijusios. Tai visiškai klaidingos ir neteisingos išvados, kurias teismas padarė netinkamai ištyręs bei įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus. Pirma, reikalavimas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra pareikštas civilinėje byloje, kuri šiuo metu yra sustabdyta, ir kurioje dar nėra priimtas joks galutinis teismo sprendimas. Teismas negali pasisakyti dėl kitoje byloje pareikšto reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, kol ta byla nėra išnagrinėta. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas aktyvumo teisę, turėjo siūlyti bei reikalauti byloje apklausti pačias pareiškėjas, kad galėtų tiesiogiai išsiaiškinti jų požiūrį į vieną ar kitą aplinkybę, o ne spręsti apie pareiškėjas iš teisiškai suformuluoto reikalavimo. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus darytina teisiškai pagrįsta ir argumentuota išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas ne tik paviršutinišku/deklaratyviu bylos faktinių aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu bei tyrimu, bet ir tai, kad jis paremtas vien tik deklaratyviais suinteresuoto asmens G. P. išdėstytais argumentais, teismui net nepašalinus visų prieštaravimų tarp skirtingų šalių pozicijų. Teismui pasirinkus tokį sprendimo motyvavimo būdą, kai sprendimas grindžiamas įvertinus vienos iš ginčo šalių argumentus ir juos pripažinus pagrįstais, o pareiškėjų argumentai sprendime apskritai nėra detaliau analizuojami bei iš teismo motyvų, procesinio sprendimo visumos nėra aišku, kodėl pareiškėjų argumentai teismo buvo atmesti, iš esmės reiškia teismo pareigos tinkamai motyvuoti procesinį sprendimą pažeidimą. Tai yra esminis procesinės teisės normų pažeidimas. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tik suinteresuoto asmens nurodytais motyvais ir argumentais bei nepasisakė dėl pareiškėjų pareiškime išdėstytų motyvų bei argumentų ir į bylą pateiktų įrodymų, pagrįstai spręstina, kad sprendimas yra be motyvų, t. y. konstatavus vieną iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, atsiranda savarankiškas pagrindas sprendimą pripažinti negaliojančiu bei neteisėtu ir jį panaikinti.

Šalies argumentai

5.3. Savo apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodo, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti suinteresuoto asmens nuosavybės teises į pavėsinę ir/ar ūkinį pastatą. Su tokiu argumentu nesutinka, kadangi tokios įrodinėjimo pareigos suinteresuotas asmuo neturėjo, nes jo nuosavybės teisės yra įregistruotos VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto duomenų bazėje, jokie įrašai apie tokius juridinius faktus nėra nuginčyti ir pareiškėjoms buvo žinomi nuo 1997 m. ir 2014 m., dėl ko jos turėjo visas galimybes ginčyti suinteresuotojo asmens nuosavybės teisę į turtą. Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas išnagrinėdamas šią bylą nustatė prejudicines aplinkybes kitoje byloje (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose vyksta ginčas dėl naudojimosi nekilnojamu turtu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės). Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pilnai atskleidė bylos esmę ir atskleidė tikrąją šalių valią, t. y. aplinkybę, jog pareiškėjos faktiškai save laiko turto, dėl kurio prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą savininkėmis. Teismas vadovavosi pačių pareiškėjų į minėtą civilinę bylą pateiktas procesiniais dokumentais, kuriuose aiškiai išdėstyti pareiškėjų reikalavimai - atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės pavėsinę (plane pažymėtą 5J1m) pripažįstant, kad pavėsinę nuosavybės teise valdo, naudoja ir ja disponuoja J. A. P. ir S. P.

5.4. Mano, jog pareiškėjos savaip interpretuoja P. M. testamentą, kadangi juo palikėja aiškiai dalina jai priklausančias dalis, o ne visą turtą, kadangi palikėja nebuvo vienintelė turto savininkė, todėl viso turto ji dalinti negalėjo. Tai aiškiausiai atspindi ir paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, pagal kurį J. A. P. paveldėjo 1/8 dalis gyvenamojo namo su 1/8 dalimi kiemo statinių (pavėsinė 5J1m), stoginė (6J1m). Būtent tokios pareiškėjoms priklausančios dalys ir buvo įregistruotos VĮ Registrų centras duomenų bazėje, kurių duomenys nėra nuginčyti, todėl galioja. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjos dar kartą akcentuoja aplinkybę, jog suinteresuotasis asmuo G. P. pavėsine faktiškai nesinaudoja, kas anot jų patvirtina, kad jis nėra šio turto savininkas. Pažymėjo, kad tai, kaip ir kokia apimtimi suinteresuotasis asmuo įgyvendina savo nuosavybės teises į daiktą nėra įgyjamosios senaties nagrinėjimo dalykas. G. P. jam priklausančiu turtu gali naudotis, jį disponuoti ir valdyti kaip tik norintis, ir tai, kad jis, anot pareiškėjų, nesinaudoja pavėsine nepaneigia jo nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą. Akcentuoja ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu G. P. ne kartą nurodė, jog pavėsine jis ir jo šeima nesinaudoja būtent dėl itin konfliktiškų santykių su pareiškėjomis, tačiau jokiu būdu neatsisako nuosavybės, kurią jis paveldėjo iš savo tėvo. Mano, jog pareiškėjų apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, teismas nagrinėdamas bylą teisingai nustatė, jog nėra visų sąlygų, keliamų įgyjamajai senačiai taikyti.