- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-20
- Bylos Nr.
- eB2-799-889/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00324-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Skersienė
- Atsakovas
- T. Š.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekovitus“ nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Talismanas LT“ pareiškimą atsakovui T. Š. dėl uždarosios akcinės bendrovės „Ekovitus“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Teisme gautas nemokumo administratoriaus pareiškimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ekovitus“ nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Talismanas LT“ pareiškimas dėl UAB „Ekovitus“ bankroto pripažinimo tyčiniu, asmenų, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nustatymo ir BUAB „Ekovitus“ vadovo T. Š. teisės 5 metus eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, apribojimo.
2. Nurodo, kad UAB „Ekovitus“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes atitinka Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius. Teigia, kad T. Š., kuris įmonei vadovavo nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2020 m. gruodžio 8 d., kuris taip pat buvo ir vienintelis UAB ,,Ekovitus“ akcininkas, nevykdė savo kaip vadovo pareigų iki bankroto bylos iškėlimo, tyčiniais veiksmais blogino įmonės finansinę būklę, išgrynindavo įmonės lėšas, gautas už avansinius užsakovų mokėjimus, nevykdė darbų. Visi įmonės darbuotojai buvo įdarbinti 2019 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, o atleisti 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Taip pat už darbuotojus nebuvo mokamas gyventojų pajamų mokestis (GPM), taip pat socialinio draudimo mokesčiai. Laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. T. Š. išgrynino 32 420 Eur sumą iš įmonės sąskaitos, kuriuos galbūt pasisavino, kadangi šių lėšų įmonėje nebeliko, ir šiuo metu nėra aišku, kur šios lėšos yra. Be to, iškėlus bankroto bylą BUAB „Ekovitus“, buvęs įmonės vadovas neįvykdė ir imperatyviai įstatymo bei bankroto bylą nagrinėjančio teismo nustatytos pareigos sudaryti ir perduoti bankroto administratoriui įmonės balansą, t. y. finansinę atskaitomybę, todėl neįmanoma nustatyti įmonės turto veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
3. Kadangi atsakovo T. Š. gyvenamosios vietos adresas deklaruotas (duomenys neskelbtini) teritorijoje, procesiniai dokumentai, siųsti į jo darbovietę, grįžo neįteikti, atsakovui T. Š. ieškinys ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo jam įteikti 2021 m. spalio 7 d. viešo paskelbimo būdu CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Per teismo nustatytą 20 dienų terminą atsakovas atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Administratorės pareiškimas netenkintinas.
Dėl įmonės nemokumo
4. Bylos duomenimis, UAB „Ekovitus“ yra įregistruota Juridinių asmenų registre 2019 m. liepos 2 d., jos vadovu ir vieninteliu akcininku įregistruotas T. Š..
5. 2020 m. spalio 16 d. įmonės kreditorė UAB „Hortivitus“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti UAB „Ekovitus“ bankroto bylą. Nurodė, kad UAB „Hortivita“ ir UAB „Ekovitus“ 2020 m. vasario 7 d. sudarė taikos sutartį, kuria UAB „Ekovitus“ įsipareigojo grąžinti pareiškėjai UAB „Hortivita“ 5 601,50 Eur iki 2020 m. kovo 20 d. Skolininkei nevykdant susitarimo, 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi kreditorei buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 6 201,50 Eur sumos išieškojimo. 2020 m. rugsėjo 23 d. antstolis išsiuntė išieškojimo negalimumo aktą, kuriuo informavo, kad UAB „Ekovitus“ neturi lėšų sąskaitose, jokio kilnojamojo turto, todėl išieškoti skolos iš jos nėra galimybės.
6. Teismas nustatė, kad, pagal viešo registro tvarkytojui 2020 m. balandžio 30 d. pateiktus UAB „Ekovitus“ metinės finansinės atskaitomybės duomenis, už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. įmonė turėjo 36 597 Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį sudaro 30 589 Eur per vienus metus gautinos sumos. Įmonės įsipareigojimus sudaro 12 979 Eur, kuriuos ji privalo įvykdyti per vienus metus laiko. Aiškinamajame rašte įmonė nurodė, kad neturi nematerialaus, ilgalaikio materialiojo ir investicinio turto. Atsakovė taip pat neturi nei ilgalaikio, nei trumpalaikio finansinio turto. Įmonės nuosavą kapitalą laikotarpio pabaigoje sudarė 2 500 Eur kapitalas ir 21 118 Eur nepaskirstytas pelnas.
7. Teismas pastebi, kad administratorė neįrodinėja, kad įmonė buvo nemoki dar iki bankroto bylos jai iškėlimo. Dėl šios priežasties teismas, atsižvelgus į kreditorės galimybes išieškoti skolą pagal 2020 m. vasario 7 d. taikos sutartį su UAB „Ekovitus“ ir jos pagrindu 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą, mano, kad UAB „Ekovitus“ tapo nemokia 2020 m. balandžio 30 d., nes pagal tos dienos duomenis, 2020 m. gruodžio 8 d. teismo nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla.
Dėl Juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymo
8. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reguliuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
9. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (CPK 4 straipsnis), kad materialiniams teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir kt. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Vadinasi, prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).
10. Bankroto pripažinimas tyčiniu nagrinėjimu atveju turi būti sprendžiamas tiek pagal ĮBĮ, tiek pagal JANĮ nuostatas, atitinkamai nuo to, kurio laikotarpio veiksmai yra vertinami – iki 2019 m. gruodžio 31 d., ar po to – iki 2020 m. gruodžio 8 d. teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos 2020 m. gruodžio 17 d. Teismo vertinimu, vien JANĮ nuostatų taikymas bankroto administratoriaus prašymu, prieštarautų bendrajam teisės principui, jog materialiosios teisės normos galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios.
11. Iš administratorės pateikto prašymo matyti, kad ji prašė pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktus. Palyginus minėtas JANĮ normas su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalimi, matyti, kad minėtos JANĮ normos iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5. Dėl šios priežasties teismas visų pirma pasisakys dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5 punktus.
Dėl tyčinio bankroto sampratos ir įrodinėjimo
12. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
13. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).
14. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
15. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6 – 8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.
Dėl tyčinio bankroto pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą
16. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
17. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.
18. Nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kreditorių (potencialių kreditorių) teisių ir teisėtų interesų pažeidimas yra siejamas tik su tuo, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017, 24 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 44 punktas).
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius ir įmonės nemokumo arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Teismas, nuspręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą ir (ar) jais esmingai buvo bloginama bendrovės finansinė padėtis. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020).
20. Pareiškėja nurodo, kad UAB „Ekovitus“ vadovo elgesys, kad nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėja teigia, kad T. Š. tyčiniais veiksmais blogino įmonės finansinę būklę, išgrynindavo įmonės lėšas, gautas už avansinius užsakovų mokėjimus, nevykdė darbų.
21. Pareiškėjos manymu, nesąžiningus BAUB ,,Ekovitus“ buvusio vadovo T. Š. veiksmus įrodo ir tai, kad buvę įmonės darbuotojai buvo įdarbinami vos keliems mėnesiams. Visi įmonės darbuotojai buvo įdarbinti 2019 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, o atleisti 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Taip pat už darbuotojus nebuvo mokamas GPM ir tai, pareiškėjos manymu, įrodo, kad BUAB ,,Ekovitus“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma nuosekliai ir tvarkingai, o tiesiog nebuvo mokami mokesčiai.
22. Viešai skelbiamais https://rekvizitai.vz.lt/imone/ekovitus/darbuotoju-skaicius/ duomenimis UAB „Ekovitus“ ir vėlesniu laikotarpiu turėjo apdraustųjų: 2019 m. gruodžio 21 d. turėjo du darbuotojus, 2020 m. vasario 5 d. – keturis darbuotojus, 2020 m. vasario 6 d. – du darbuotojus, 2020 m. rugpjūčio 14 d. – vieną darbuotoją. 2020 m. rugsėjo 8 d. duomenimis įmonėje nebeliko apdraustųjų (darbuotojų).
23. Pareiškėja taip pat nurodo, kad BUAB ,,Ekovitus“ buhalterinę apskaitą nuo 2019 m. spalio 9 d. iki 2019 m. lapkričio 13 d. tvarkė UAB ,,Vakarų finansai“ o nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo – UAB ,,Turto grupė“, įgaliotas asmuo D. O.. Nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. buvo patikslintos visos BUAB ,,Ekovitus“ teiktos pajamų deklaracijos, kadangi pirminėse deklaracijose GPM buvo deklaruojama 0,00, dėl šios priežasties tik patikslinus pajamų mokesčio deklaracijas susidarė skolos VMI.
24. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė yra atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis).
25. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 80 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė tikslinti mokesčio deklaraciją už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (MAĮ 68 straipsnio 1 dalis).
26. Bylos duomenimis, UAB „Ekovitus“ vadovas pavedė buhalterinės apskaitos tvarkymą apskaitos paslaugas teikiančioms įmonės, kurios įstatymo nustatyta tvarka patikslino visas UAB „Ekovitus“ pajamų deklaracijas ir nurodė tinkamo dydžio GPM mokestį.
27. Teismo vertinimu, šios nutarties 20 – 23 punkte nurodytos teismo nustatytos aplinkybės nepagrindžia, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kita vertus, iš administratorės prašymo galima suprasti, kad nors ji nurodo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą kaip pagrindą pripažinti Įmonės bankrotą tyčiniu (ši JANĮ norma atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą), tačiau šį prašymą administratorė grindžia aplinkybėmis, iš esmės atitinkančiomis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl šios priežasties teismas pasisakys ir dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
28. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
29. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą. Už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
30. Bylos duomenimis, UAB „Ekovitus“ įsteigta 2019 m. Atsakovės vadovas įstatymo nustatyta tvarka 2020 m. balandžio 30 d. sudarė ir pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus VĮ Registrų centrui. 2020 m. gruodžio 8 d. teismo nutartimi UAB „Ekovitus“ iškeltas bankrotas.
Dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą
31. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
32. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos.
33. Nemokumo administratorė teigia, kad T. Š. savo veiksmais ir neveikimu sąmoningai blogai valdė įmonę, tai nulėmė įmonės bankrotą, ir dėl to padarė įmonės kreditoriams didelės turtinės žalos (ne mažiau kaip už 32 420 Eur). Pareiškėjos manymu, T. Š. siekį skubiai gauti lėšų į įmonę – imant avansus už griovimo paslaugas, kurie ir buvo iškart išgryninami, taip siekiant kuo skubiau pasisavinti, o su kreditoriais neatsiskaityti, patvirtina tai, kad iš UAB „Ekovitus“ priklausančios banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. T. Š. išgrynino 32 420 Eur sumą iš įmonės sąskaitos, juos galbūt pasisavino, kadangi šių lėšų įmonėje nebeliko, ir šiuo metu nėra aišku, kur yra šios lėšos. Administratorė daro išvadą, kad T. Š. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą (ne mažiau kaip 32 420 Eur).
34. Pareiškėja taip pat nurodo, kad BUAB ,,Ekovitus“ kreditorius D. B. prieš bankroto bylos iškėlimą buvo kreipęsis į Klaipėdos apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 6 390,00 Eur skolos ir 36,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes jau tuo metu BUAB ,,Ekovitus“ neatsiskaitinėjo su kreditoriais, nors remiantis turimais finansiniais dokumentais galėjo tą padaryti. Teismo įsakymas buvo išduotas 2019 m. gruodžio 18 d.
35. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas T. Š. nevykdo nė Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi BUAB „Ekovitus“ bankroto byloje nustatyto ir nemokumo administratoriaus pakartotinai pareikalauto T. Š. įpareigojimo perduoti įmonės dokumentus ir turtą administratoriui. Pareiškėjas, prašydamas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, daro prielaidą, leidžiančią pagrįstai konstatuoti, jog buvęs įmonės vadovas siekia nuslėpti įmonės dokumentus bei galbūt tikrąsias įmonės bankroto priežastis.
36. Teismas nurodo, kad nuosekliai formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje pripažinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).
37. Vertinant nutarties 33 punkte nurodytas faktines aplinkybes, pažymėtina, kad įstatyme nėra draudžiama išmokėti įmonės vadovui lėšų, priklausančių įmonei, jeigu jos reikalingos įmonės veiklai vykdyti. Tokiu atveju lėšos turi būti panaudotos įmonės veikloje. Todėl vien ši aplinkybė dėl išmokėtų lėšų suinteresuotam asmeniui neleidžia spręsti apie tai, jog nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. bendrovės lėšų T. Š. išmokėjimas galėjo sąlygoti bendrovės nemokumą.
38. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad T. Š. gavo iš įmonės 32 420 Eur sumą, ir, nesant duomenų, jog ši suma buvo panaudota bendrovės veikloje, yra pagrindas ginti pažeistas įmonės teises kitomis teisinės gynybos priemonėmis, pavyzdžiui, reikšti ieškinį dėl bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos įmonei atlyginimo.
39. Teismo vertinimu, šios aptariamos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė privesta prie bankroto sąmoningai blogai ją valdant.
Dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą
40. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria). Tačiau kasacinis teismas akcentavo, jog remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galbūt patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Dėl to ir būtina įvertinti, ar dėl bankroto administratorės nurodytų dokumentų neperdavimo nebeįmanoma nustatyti esminių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 ir 29 punktai).
41. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
42. BUAB ,,Ekovitus“ už 2019 m. pateiktais balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė 2019 m. turėjo 21 118 Eur pelno, tačiau neatsiskaitinėjo su kreditoriais, banko sąskaitoje piniginių lėšų nėra. 2020 m. balandžio 30 d. pateiktais UAB „Ekovitus“ metinės finansinės atskaitomybės duomenimis už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d., įmonė turėjo 36 597 Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį sudaro 30 589 Eur per vieneus metus gautinos sumos. Įmonės įsipareigojimus sudaro 12 979 Eur, kuriuos ji privalo įvykdyti per vienus metus laiko. Aiškinamajame rašte įmonė nurodė, kad neturi nematerialaus, ilgalaikio materialiojo ir investicinio turto. Atsakovė taip pat neturi nei ilgalaikio, nei trumpalaikio finansinio turto. Įmonės nuosavą kapitalą laikotarpio pabaigoje sudarė 2 500 Eur kapitalas ir 21 118 Eur nepaskirstytas pelnas.
43. Nemokumo administratorė nurodo, kad užsakovai, t. y. įmonės klientai, 2019 m. mokėjo pinigus už paslaugas į kasą, tačiau kasoje pinigų nėra, jie neperduoti, o už 2020 m. nemokumo administratorius kasos duomenų neturi.
44. Byloje nėra duomenų, dėl kokių priežasčių buvęs įmonės vadovas neperduoda visų BUAB „Ekovitus“ dokumentų ir turto.
45. Teismas neturi jokių objektyvių duomenų apie tai, kad buvo paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai. Nėra duomenų, jog teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo asmeniškai įteikta T. Š.. Bankroto byloje Nr. eB2-467-889/2021 Klaipėdos apygardos teismas nenustatė pagrindų taikyti T. Š. sankcijas už dokumentų ar turto neperdavimą, nes nebuvo duomenų, kad jam asmeniškai įteikti teismo įpareigojimai ir 2021 m. kovo 1 d. ir 2021 m. spalio 19 d. teismo nutartimis atmetė nemokumo administratoriaus prašymus skirti jam JANĮ 57 straipsnio 3 dalyje numatytas baudas.
46. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas pats savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organas nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, bei nėra pakankamos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1081-330/2018).
47. BUAB „Ekovitus“ bankroto bylos duomenimis, bendrovės kreditoriai yra žinomi, jų finansinius reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, bankroto byloje nebuvo kilę ginčų dėl kreditorių finansinių reikalavimų buvimo fakto, dydžio ir kitų aspektų, jie yra teismo patvirtinti, todėl buhalterinės apskaitos dokumentų nemokumo administratoriui neperdavimas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
48. Kartu pažymėtina, kad, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tai reiškia, kad minėtu pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783-381/2020).
49. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Taip pat nėra įrodymų, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma sąmoningai netinkamai, siekiant, kad BUAB „Ekovitus“ taptų nemoki. Todėl teismas mano, jog byloje neįrodyti tyčinio bankroto požymiai, nurodyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o vien nemokumo administratoriaus nurodytų aplinkybių dėl netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos šiuo atveju nepakanka konstatuoti esant tyčinio bankroto požymiams pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
50. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
51. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6–8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018 ir kt.).
52. Teismas atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga būti aktyviam bankroto bylose negali būti suprantama kaip teismo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus dėl kiekvieno galimo neteisėtos veikos epizodo įtakos bendrovės mokumui, t. y. teismui negali būti perkeliama įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo ar esminio nemokios bendrovės padėties pabloginimo priežastinio ryšio įrodinėjimo našta. Šaliai nepateikus duomenų, kad toks priežastinis ryšys egzistuoja, teismas konstatuoja tyčinį bankrotą esant neįrodytą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-773-1120/2021).
53. Teismas konstatuoja, kad duomenų apie galimus tyčinius veiksmus, siekiant sukelti įmonės bankrotą, byloje nepateikta, todėl teismas, įvertinęs visumą bylos aplinkybių bei byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra pagrindo BUAB „Ekovitus“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nemokumo administratorius neįrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5 ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių, patvirtinančių UAB „Ekovitus“ privedimą prie bankroto tyčia. Todėl BUAB „Ekovitus“ nemokumo administratoriaus pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinamas.
54. Teismo vertinimu, į esminius prašymo pripažinti BUAB „Ekovitus“ bankrotą tyčiniu argumentus atsakyta. Kiti pareiškėjos UAB „Talismanas LT“ prašyme pripažinti BUAB „Ekovitus“ bankrotą tyčiniu nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro.
Dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo
55. Pareiškėja prašo apriboti UAB „Ekovitus“ vadovo T. Š. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
56. Prašymu pagrindu nurodo JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris numato tokią juridinio asmens vadovo atsakomybę už tai, kad jis, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.
57. Klaipėdos apygardos teismas UAB „Ekovitus“ bankroto byloje 2021 m. gegužės 4 d. nutartimi išnagrinėjo tokį nemokumo administratorės prašymą ir jį atmetė, nes nebuvo duomenų, kad teismo nutartis ar administratoriaus raginimai yra asmeniškai įteikti buvusiam įmonės vadovui. Teismas nenustatė, jog buvusio vadovo laiku neįvykdyti įpareigojimai būtų neleidę atlikti nurodytų veiksmų bankroto procese, sukėlę sunkias pasekmes nemokumo procesui, kurios leistų taikyti pačią griežčiausią sankciją buvusiam vadovui.
58. Naujų argumentų dėl juridinio asmens vadovo teisių ribojimų pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nemokumo administratorė nenurodė.
59. Vien formalus pagrindas, numatytas įstatyme, konkrečiai nenurodant ir nepagrindžiant neigiamos šios aplinkybės reikšmės įmonės bankroto proceso eigai bei trukmei, nėra ir negali būti pagrindas taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte dalyje nustatytą ribojimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas mano, kad nėra pagrindo taikyti pačią griežčiausią nuobaudą buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui – prašymas dėl teisės eiti vadovo pareigas apribojimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas
nutaria:
netenkinti bankroto administratorės pareiškimo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ekovitus“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Atmesti prašymą apriboti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ekovitus“ vadovo T. Š. teisę eiti juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus organo nariu.
Nutarties kopiją išsiųsti pareiškėjai, atsakovui T. Š. atsakovės vadovo ir vienintelio akcininko Juridinių asmenų registre nurodytu adresu, elektroniniu paštu, per EPP paskyrą bei per darbovietę, papildomai įteikti viešo paskelbimo būdu.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.