- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-03
- Bylos Nr.
- e2-155-798/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00324-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ekovitus“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Talismanas LT“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Ekovitus“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
2. Nemokumo administratorė kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su pareiškimu dėl BUAB „Ekovitus“ bankroto pripažinimo tyčiniu, asmenų, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nustatymo ir BUAB „Ekovitus“ vadovo T. Š. teisės 5 metus eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, apribojimo. Nemokumo administratorės teigimu, bankrotas pripažintinas tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:
3.1. Pagal viešo registro tvarkytojui 2020 m. balandžio 30 d. pateiktus BUAB „Ekovitus“ metinės finansinės atskaitomybės duomenis, už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. įmonė turėjo 36 597 Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį sudarė 30 589 Eur per vienus metus gautinos sumos. Įmonės įsipareigojimus sudarė 12 979 Eur, kuriuos ji privalo įvykdyti per vienus metus laiko. Aiškinamajame rašte įmonė nurodė, kad neturi nematerialaus, ilgalaikio materialiojo ir investicinio turto. Atsakovė taip pat neturi nei ilgalaikio, nei trumpalaikio finansinio turto. Įmonės nuosavą kapitalą laikotarpio pabaigoje sudarė 2 500 Eur kapitalas ir 21 118 Eur nepaskirstytas pelnas. Teismas pastebėjo, kad administratorė neįrodinėja, kad įmonė buvo nemoki dar iki bankroto bylos jai iškėlimo. Dėl šios priežasties teismas, atsižvelgęs į kreditorės galimybes išieškoti skolą pagal 2020 m. vasario 7 d. taikos sutartį su BUAB „Ekovitus“ ir jos pagrindu 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą, sprendė, kad BUAB „Ekovitus“ tapo nemokia 2020 m. balandžio 30 d., nes pagal tos dienos duomenis 2020 m. gruodžio 8 d. teismo nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla.
3.2. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju bankroto pripažinimas tyčiniu turi būti sprendžiamas tiek pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), tiek pagal JANĮ nuostatas, atitinkamai nuo to, kurio laikotarpio veiksmai yra vertinami – iki 2019 m. gruodžio 31 d., ar po to – iki 2020 m. gruodžio 8 d. teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos 2020 m. gruodžio 17 d. Teismo vertinimu, vien JANĮ nuostatų taikymas bankroto administratorės prašymu, prieštarautų bendrajam teisės principui, jog materialiosios teisės normos galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Iš administratorės pateikto prašymo matyti, kad ji prašė pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktus. Palyginus minėtas JANĮ normas su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalimi, matyti, kad minėtos JANĮ normos iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5 dalis. Dėl šios priežasties teismas visų pirma pasisakys dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5 punktus.
Šalies argumentai
3.3. Pareiškėja nurodė, kad bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu todėl, kad įmonės vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Buvęs vadovas T. Š. tyčiniais veiksmais blogino įmonės finansinę būklę, išgrynindavo įmonės lėšas, gautas už avansinius užsakovų mokėjimus, nevykdė darbų. Pareiškėjos manymu, nesąžiningus BUAB ,,Ekovitus“ buvusio vadovo T. Š. veiksmus įrodo ir tai, kad buvę įmonės darbuotojai buvo įdarbinami vos keliems mėnesiams. Visi įmonės darbuotojai buvo įdarbinti 2019 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, o atleisti 2019 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Taip pat už darbuotojus nebuvo mokamas gyventojų pajamų mokestis (GPM) ir tai, pareiškėjos manymu, įrodo, kad BUAB ,,Ekovitus“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma nuosekliai ir tvarkingai, nebuvo mokami mokesčiai.
3.4. Teismas, išanalizavęs viešai prieinamus duomenis apie bendrovės darbuotojus ir bylos duomenis, kuriais nustatyta, kad BUAB „Ekovitus“ vadovas pavedė buhalterinės apskaitos tvarkymą apskaitos paslaugas teikiančioms įmonės, kurios įstatymo nustatyta tvarka patikslino visas BUAB „Ekovitus“ pajamų deklaracijas ir nurodė tinkamo dydžio GPM mokestį, sprendė, kad šios aplinkybės nepagrindžia, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
3.5. Nemokumo administratorė taip pat teigė, kad T. Š. savo veiksmais ir neveikimu sąmoningai blogai valdė įmonę, tai nulėmė įmonės bankrotą, ir dėl to padarė įmonės kreditoriams didelės turtinės žalos (ne mažiau kaip už 32 420 Eur). Pareiškėjos manymu, T. Š. siekį skubiai gauti lėšų imant avansus už griovimo paslaugas, kurie ir buvo iškart išgryninami, taip siekiant kuo skubiau pasisavinti, o su kreditoriais neatsiskaityti, patvirtina tai, kad iš BUAB „Ekovitus“ priklausančios banko sąskaitos (duomenys neskeltini), esančios AB SEB banke, išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. T. Š. išgrynino 32 420 Eur sumą iš įmonės sąskaitos, juos galbūt pasisavino, kadangi šių lėšų įmonėje nebeliko, ir šiuo metu nėra aišku, kur yra šios lėšos. BUAB ,,Ekovitus“ kreditorius D .B. prieš bankroto bylos iškėlimą buvo kreipęsis į Klaipėdos apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 6 390 Eur skolos ir 36 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes jau tuo metu BUAB ,,Ekovitus“ neatsiskaitinėjo su kreditoriais, nors remiantis turimais finansiniais dokumentais galėjo tą padaryti. Teismo įsakymas buvo išduotas 2019 m. gruodžio 18 d.
3.6. Teismo vertinimu, aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Įstatyme nėra draudžiama išmokėti įmonės vadovui lėšų, priklausančių įmonei, jeigu jos reikalingos įmonės veiklai vykdyti. Tokiu atveju lėšos turi būti panaudotos įmonės veikloje. Todėl vien ši aplinkybė dėl išmokėtų lėšų suinteresuotam asmeniui neleidžia spręsti apie tai, kad nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. bendrovės lėšų T. Š. išmokėjimas galėjo sąlygoti bendrovės nemokumą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad T. Š. gavo iš įmonės 32 420 Eur sumą, ir, nesant duomenų, jog ši suma buvo panaudota bendrovės veikloje, yra pagrindas ginti pažeistas įmonės teises kitomis teisinės gynybos priemonėmis, pavyzdžiui, reikšti ieškinį dėl bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos įmonei atlyginimo.
3.7. Nemokumo administratorė prašydama teismo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu dėl netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos nurodė, kad užsakovai, t. y. įmonės klientai, 2019 m. mokėjo pinigus už paslaugas į kasą, tačiau kasoje pinigų nėra, jie neperduoti, o už 2020 m. nemokumo administratorius kasos duomenų neturi. Byloje nėra duomenų, dėl kokių priežasčių buvęs įmonės vadovas neperduoda visų BUAB „Ekovitus“ dokumentų ir turto.
3.8. Teismas neturi jokių objektyvių duomenų apie tai, kad buvo paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai. Nėra duomenų, kad teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo asmeniškai įteikta T. Š. Bankroto byloje Nr. eB2-467-889/2021 Klaipėdos apygardos teismas nenustatė pagrindų taikyti T. Š. sankcijas už dokumentų ar turto neperdavimą, nes nebuvo duomenų, kad jam asmeniškai įteikti teismo įpareigojimai ir 2021 m. kovo 1 d. ir 2021 m. spalio 19 d. teismo nutartimis atmetė nemokumo administratoriaus prašymus skirti jam JANĮ 57 straipsnio 3 dalyje numatytas baudą. BUAB „Ekovitus“ bankroto bylos duomenimis, bendrovės kreditoriai yra žinomi, jų finansinius reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, bankroto byloje nebuvo kilę ginčų dėl kreditorių finansinių reikalavimų buvimo fakto, dydžio ir kitų aspektų, jie yra teismo patvirtinti, todėl buhalterinės apskaitos dokumentų nemokumo administratoriui neperdavimas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Taip pat nėra įrodymų, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma sąmoningai netinkamai, siekiant, kad BUAB „Ekovitus“ taptų nemoki.
3.9. Apibendrindamas teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamų duomenų konstatuoti, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.
3.10. Pareiškėja prašė apriboti BUAB „Ekovitus“ vadovo T. Š. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas nenustatė, kad buvusio vadovo laiku neįvykdyti įpareigojimai perduoti nemokumo administratorei turtą ir dokumentus būtų neleidę atlikti nurodytų veiksmų bankroto procese, sukėlę sunkias pasekmes nemokumo procesui, kurios leistų taikyti pačią griežčiausią sankciją buvusiam vadovui. Naujų argumentų dėl juridinio asmens vadovo teisių ribojimų pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nemokumo administratorė nenurodė, todėl teismas jos prašymo netenkino.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atsakovė BUAB „Ekovitus“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB ,,Talismanas LT“, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – nemokumo administratorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti, nustatyti, kad dėl tyčinio bankroto yra atsakingas buvęs vadovas T. Š., apriboti BUAB ,,Ekovitus“ vadovo T. Š. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Klaipėdos apygardos teismas, vertindamas pareiškėjos BUAB ,,Ekovitus“ argumentus, kurie buvo išdėstyti pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neįvertino visų aplinkybių dėl ko BUAB ,,Ekovitus“ tapo nemoki, taip pat JANĮ 5 straipsnio 1 punkte ir 6 straipsnyje nustatytos įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia JANĮ prasme. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles. Taigi, įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsiant pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
4.2. Sprendžiant, ar buvęs vadovas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti kreditorinių reikalavimų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, darytina išvada, jog įmonės vadovas yra atsakingas, jei dėl jo neteisėto veikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Jeigu buvęs vadovas būtų kreipęsis į teismą nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, kreditoriniai reikalavimai būtų apmokėti iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Nagrinėjamu atveju tarp buvusio vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent buvusio vadovo ir vienintelio akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo atsiskaityti su kreditoriais. Pabrėžtina, kad įmonėje skolos augo nuo 2019 m. gruodžio mėnesio ir kreditorių ratas vis didėjo, buvęs vadovas turėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
4.3. Kadangi vadovas neperdavė BUAB ,,Ekovitus“ dokumentų, nemokumo administratorė ne kartą kreipėsi į teismą dėl baudos už dokumentų neperdavimą skyrimo T. Š., tačiau teismas nė karto baudos nepaskyrė. Įmonės nemokumo administratorė ne kartą bandė susisiekti su buvusiu BUAB „Ekovitus“ vadovu telefonu, elektroniniu paštu, tačiau T. Š. į skambučius nereagavo, retkarčiais atsiliepdavo, visa informacija buvo siunčiama elektroniniu paštu, bet nebuvo sulaukta atsakymo į laiškus bei prašymus. Įmonės vadovas sąmoningai vengia įvykdyti savo imperatyvią pareigą perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą.
4.4. Dalį BUAB „Ekovitus“ dokumentų nemokumo administratorė susirinko savo iniciatyva iš bendrovės kreditorių, buvusių įmonės buhalterių. Tačiau šiai dienai BUAB „Ekovitus“ valdymo organai nėra perdavę jokių dokumentų, susijusių su bendrovės apskaita (personalo dokumentai, pirkimai, pardavimai, sutartys, užsakymai, kasa, avansinės apyskaitos ir kt.), kuriuos privalėjo pateikti po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Neturint šių dokumentų, administratorei šiuo metu nėra galimybės visiškai nustatyti BUAB „Ekovitus“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir kitų svarbių aplinkybių.
4.5. Buvęs vadovas sąmoningai įmonę valdė blogai, pasisavino iš įmonės sąskaitos išgrynintas lėšas, kadangi šiuo metu nėra duomenų kur tos lėšos yra. T. Š. yra vadovas dar ne vienoje įmonėje – UAB ,,Statybų lyderis“; mažojoje bendrijoje (toliau – MB) ,,Griovėjai“; MB ,,RTstatyba“; UAB ,,Veža Mona“; individualioji įmonė (toliau – IĮ) ,,Timatis“ taip pat yra bankrutavusi.
4.6. Svarbu pabrėžti ir tai, kad buvęs vadovas nei kiek nesidomi bankroto procesu, piktybiškai neperduoda įmonės dokumentacijos. Taip pat neteikė atsiliepimo į pareiškėjos UAB ,,Hortivita“ pareiškimą dėl bankroto bylos BUAB ,,Ekovitus“ iškėlimo, neteikė atsiliepimo dėl BUAB ,,Ekovitus“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tai įrodo buvusio vadovo atsainų požiūrį į bankroto bylos baigtį. Nemokumo administratorė pilna apimtimi negali vykdyti savo pareigų BUAB ,,Ekovitus“ atžvilgiu, negali patikrinti sudarytų sandorių ar jie neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, todėl neturėdama dokumentų negali kreiptis ir dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kadangi jie dėl objektyvių priežasčių negali būti patikrinti.
4.7. Taip pat nesutinka su teismo vertinimu dėl vadovo T. Š. sąžiningumo, atkreipė dėmesį, kad iškėlus bankroto bylą BUAB ,,Ekovitus“ buvęs vadovas neįvykdė pareigos sudaryti ir perduoti nemokumo administratoriui įmonės finansinės atskaitomybės bei turto. Finansinės atskaitomybės buvęs vadovas taip pat nepateikė ir teismui keliant BUAB ,,Ekovitus“ bankroto bylą, todėl teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas iškeldamas BUAB ,,Ekovitus“ bankroto bylą pats sutiko ir nurodė, jog buvęs vadovas nesiima jokių aktyvių veiksmų taip, kad išvengtų bankroto, nors iš esmės vadovas įmonei esant nemokiai turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4.8. Nesąžiningus BUAB ,,Ekovitus“ buvusio vadovo T. Š. veiksmus įrodo ir tai, kad buvę įmonės darbuotojai buvo įdarbinami vos keliems mėnesiams. Visi įmonės darbuotojai buvo įdarbinti 2019 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, o atleisti 2019 m. spalio – gruodžio mėnesiais. Taip pat už darbuotojus nebuvo mokamas GPM. Nemokumo administratorė patikrinusi turimus dokumentus nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. buvo patikslintos visos BUAB ,,Ekovitus“ teiktos pajamų deklaracijos, kadangi pirminėse deklaracijose, GPM buvo deklaruojama 0,00, dėl šios priežasties tik patikslinus pajamų mokesčio deklaracijas susidarė skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), o tai įrodo, kad BUAB ,,Ekovitus“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma nuosekliai ir tvarkingai, nebuvo mokami mokesčiai.
4.9. Bendrovės vadovo veiksmai buvo nukreipti į tyčinį bankrotą (bendrovės turtas paslėptas; buhalterinės apskaitos dokumentai galimai sunaikinti; savalaikiai nesikreipta į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o kreditoriniai įsipareigojimai didinami; negalima patikrinti bendrovės sudarytų sandorių teisėtumo, nes sutartys neperduotos). Bendrovė privesta prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu). Vienu iš tyčinio bankroto požymių pripažįstama įmonės valdymo organų pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Šiuo atveju bendrovės vadovas neišsaugojo turto, jį iššvaistė, didino skolas kreditoriams, neperdavė apskaitos dokumentų, sutarčių.
4.10. Nors Klaipėdos apygardos teismas ginčijamoje nutartyje ir nurodo, kad administratorė gali buvusio vadovo sandorius ginčyti, prašyti žalos atlyginimo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad administratorė negali tokių sandorių objektyviai ginčyti, nes neturi duomenų apie sudarytus bendrovės sandorius.
4.11. Atkreipė dėmesį, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, jog netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
6. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Ekovitus“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
7. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė į bylą papildomus dokumentus – Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d., 2021 m. kovo 1 d., 2021 m. gegužės 4 d., 2021 m. balandžio 1 d. ir 2021 m. spalio 19 d. nutartis, Credit info išrašus apie T. Š. priklausančias įmones; Skundziu.lt komentarai ir skundai dėl T. Š. veiklos; AB Lietuvos pašto voką; 2021 m. liepos 26 d. nemokumo administratorės raštą dėl turto ir dokumentų perdavimo su priedais; susirašinėjimą el. paštu ir pranešimą apie atliktą administracinį nusižengimą; 2021 m. kovo 30 d. nemokumo administratorės prašymą Klaipėdos apygardos teismui dėl T. Š. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo su priedais; Klaipėdos apygardos teismo lydraštis, kuriuo nemokumo administratorei ir T. Š. buvo siunčiama Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis; 2021 m. sausio 14 d. el. laiško kopiją; 2021 m. rugpjūčio 18 d., 2021 m. gruodžio 7 d. nemokumo administracijos raštus Klaipėdos apygardos teismui; 2021 m. sausio 14 d. raštą T. Š. su priedais; susirašinėjimo el. laiškais kopijas; 2021 m. vasario 22 d. pranešimą teismui; 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymą dėl baudos skyrimo su priedais.
8. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
9. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, teikdama papildomus dokumentus kartu su atskiruoju skundu, nesuformulavo prašymo dėl dokumentų pridėjimo prie bylos ir vertinimo kartu su kitais, byloje esančiais įrodymais. Antra, apeliantė pateikė į bylą Klaipėdos apygardos teismo nutartis, kurios yra priimtos BUAB ,,Ekovitus“ bankroto byloje bei su bankrotu susijusiose bylose (pvz., dėl baudos skyrimo). Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad teismų procesiniai sprendimai nėra įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl jų priėmimo klausimas apskritai negali būti sprendžiamas. Kitose bylose priimami teismų procesiniai dokumentai yra prieinami visiems teismams, o juose nustatytais faktais teismai gali vadovautis ir be atskiro šalių prašymo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Trečia, apeliantės pateikti procesiniai dokumentais – susirašinėjimai el. paštu, pranešimai T. Š., raštai teismams ir pan. yra pateikti kitose, su BUAB ,,Ekovitus“ bankrotu susijusiose, bylose, todėl yra pertekliniai. Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus dokumentus.
Dėl atskirojo skundo argumentų
10. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl to, kad BUAB „Ekovitus“ tapo nemokia vėliausiai nuo 2020 m. balandžio 30 d., t. y. nemokumo administratorė (apeliantė) neginčijo teismo nustatyto nemokumo momento.
11. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ar atsakovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, neįvertino visų aplinkybių, dėl kurių BUAB ,,Ekovitus“ tapo nemokia, taip pat JANĮ 5 straipsnio 1 punkte ir 6 straipsnyje nustatytos įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia JANĮ prasme. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių, tiek naujų potencialių kreditorių interesus.
12. JANĮ 6 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens vadovo pareigos esant juridinio asmens nemokumo tikimybei ar juridiniam asmeniui tapus nemokiam. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą; 4) vykdyti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas pareigas.
13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, įtvirtintos JANĮ 6 straipsnyje (atitinkamai ankščiau galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje) pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, dėl kurių atsakovė tapo nemokia.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nustatė, kad 2020 m. spalio 16 d. įmonės kreditorė UAB „Hortivitus“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti BUAB „Ekovitus“ bankroto bylą. Nurodė, kad UAB „Hortivita“ ir UAB „Ekovitus“ 2020 m. vasario 7 d. sudarė taikos sutartį, kuria BUAB „Ekovitus“ įsipareigojo grąžinti pareiškėjai UAB „Hortivita“ 5 601,50 Eur iki 2020 m. kovo 20 d. Skolininkei nevykdant susitarimo, 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi kreditorei buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 6 201,50 Eur sumos išieškojimo. 2020 m. rugsėjo 23 d. antstolis išsiuntė išieškojimo negalimumo aktą, kuriuo informavo, kad BUAB „Ekovitus“ neturi lėšų sąskaitose, jokio kilnojamojo turto, todėl išieškoti skolos iš jos nėra galimybės.
16. Taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina, kad viešo registro tvarkytojui 2020 m. balandžio 30 d. buvo pateikti BUAB „Ekovitus“ metinės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2019 metus, kurių duomenimis ir priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi nuo įmonės įsteigimo pradžios (2019 m. liepos 2 d.) jos vienintelis vadovas ir akcininkas buvo T. Š., akivaizdu, kad jam, kaip įmonės vadovui, neabejotinai buvo žinoma ir negalėjo būti nežinoma apie tai, kokia yra tikroji įmonės turtinė padėtis bei tai, kad duomenų registro tvarkytojui pateikimo dieną bendrovė jau turėjo pradelstus mažiausiai du įsipareigojimus – UAB „Hortivitus“ ir D. B.
17. Kita vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vien įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu inicijuoti įmonės nemokumo procesą nevykdymo konstatavimas savaime negali būti pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Kitaip tariant, net ir konstatavus nemokią bendrovės būseną nuo 2020 m. balandžio 30 d., savaime a priori (liet. iš anksto) neleidžia BUAB „Ekovitus“ bankrotą laikyti tyčiniu. Kaip jau buvo minėta aukščiau, šio tyčinio bankroto požymio konstatavimas priklauso nuo kitų įmonės valdymo organo veiksmų (neveikimo) teisėtumo bei tokių veiksmų (neveikimo) sukeltų padarinių, o nagrinėjamu atveju nei BUAB „Ekovitus“ bankroto byloje Nr. eB2-194-889/2022, nei nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų ir juos galinčių pagrįsti įrodymų, kad T. Š. vadovaujant įmonei nemokumo būsena ją ištiko, t. y. įmonė tapo faktiškai nemoki, dėl sąmoningo tyčinio netinkamo įmonės valdymo, o ne dėl kokių nors kitų, objektyvių, nuo vadovo veiksmų / neveikimo nepriklausančių priežasčių (netinkamai pasirinktų kontrahentų, debitorių neatsiskaitymo, atitinkamai lėmusio ir pačios įmonės negalėjimą atsiskaityti su savo kreditoriais ir kitų ekonominio pobūdžio priežasčių toje rinkoje, kurioje veikė įmonė ir pan.); b) kad per laikotarpį, kai nustatyta įmonės nemokumo būklė iki kreditorės UAB „Hortivitus“ pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (2021 m. spalio 16 d.) įmonėje buvo sąmoningai sudaromi aiškiai jai nuostolingi sandoriai, pažeidžiantys įmonės kreditorių teises ir interesus, kad bendrovės veikla nurodytu laikotarpiu buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos ar panaikintos, kad buvo kryptingai siekiama įmonės nemokumo ir / ar ir taip nemokios įmonės turtinės padėties dar didesnio pabloginimo ir pan.
18. Apeliantė skunde taip pat teigė, kad jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, kreditoriniai reikalavimai būtų apmokėti iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Taigi, apeliantės teigimu, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pabrėžė, kad įmonėje skolos augo nuo 2019 m. gruodžio mėnesio, ir kreditorių ratas vis didėjo, atsakovas turėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
19. Pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus Juridinių asmenų registrui buhalterinės apskaitos dokumentus nustatė, kad už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. (įmonės įsteigimo data) iki 2019 m. gruodžio 30 d. įmonė turėjo 36 597 Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį sudaro 30 589 Eur per vienus metus gautinos sumos. Įmonės įsipareigojimus sudaro 12 979 Eur, kuriuos ji privalo įvykdyti per vienus metus laiko. Aiškinamajame rašte įmonė nurodė, kad neturi nematerialaus, ilgalaikio materialiojo ir investicinio turto. Atsakovė taip pat neturi nei ilgalaikio, nei trumpalaikio finansinio turto. Įmonės nuosavą kapitalą laikotarpio pabaigoje sudarė 2 500 Eur kapitalas ir 21 118 Eur nepaskirstytas pelnas.
20. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė rinkoje veikė gana trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. liepos 2 d. (įmonės įsteigimo data) iki 2020 m. balandžio 30 d. (teismo nustatyta nemokumo data). Todėl tikėtina, kad per itin trumpą veikimo laikotarpį ilgalaikio turto ir / arba nekilnojamojo turto ji galėjo ir neįgyti. Atitinkamai buvęs įmonės vadovas negalėjo iššvaistyti turto, kurio įmonės neužgyveno. Antra, iš viešai prieinamų duomenų ir byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad įmonė daugiausia užsiėmė griovimo, statybos vietos sutvarkymo ir statybos darbais. Tikėtina, kad įmonė šiems darbams atlikti galėjo įrankius nuomotis, todėl trumpalaikio ir / arba kilnojamojo turto galėjo ir neįsigyti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad didesnę dalį atsakovės trumpalaikio turto balanso duomenimis sudarė 30 589 Eur per vienus metus gautinos sumos. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad gautinos sumos realiu įmonės turtu galėtų būti laikomos tik tuo atveju, jei jos būtų pagrįstos leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtintų gautinų sumų realumą arba realias galimybes jas išieškoti priverstine tvarka. Taigi, darytina išvada, kad įmonės turtą galimai sudarė įplaukos į įmonės sąskaitą už atliktas (sutartas atlikti) paslaugas.
21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes daro išvadą, kad buvęs įmonės vadovas nevisiškai tinkamai organizavo įmonės veiklą dėl to galimai kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos ar panaikintos, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti ir vienareikšmiškai spręsti, kad buvo kryptingai siekiama įmonės nemokumo ir / ar ir taip nemokios įmonės turtinės padėties dar didesnio pabloginimo ir pan. Pats faktas, kad atsakovė samdė darbuotojus, kurių viešai prieinamais duomenimis 2019 m. lapkričio 1 d. buvo 6 (apdraustieji), vertintinas kaip siekis veiklą vykdyti ir galimai gauti pelną.
22. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d., 2021 m. gegužės 4 d. ir 2021 m. spalio 19 d. nutartimis atsisakė tenkinti nemokumo administratorės prašymus dėl baudos T. Š. skyrimo ir dėl teisės eiti vadovo pareigas apribojimo.
23. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą BUAB „Ekovitus“. Bankroto administratore paskyrė UAB „Talismanas LT“. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi bankrutuojančios BUAB „Ekovitus“ vadovas įpareigotas per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus įmonės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą įmonės informaciją, susijusią su jos veikla, o administratorių įpareigoti perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. BUAB „Ekovitus“ vadovas buvo T. Š. Dokumentai ir turtas nemokumo administratorei turėjo būti perduoti iki 2021 m. gruodžio 31 d. Nemokumo administratorė nurodo, kad BUAB „Ekovitus“ buvęs vadovas dokumentų ir turto neperdavė. Šiais argumentais remiasi apeliantė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
24. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo dėl baudos skyrimo nurodė, kad buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas jam tenkančią pareigą perduoti turtą ir dokumentus gali įvykdyti tik tokiu atveju, jei apie šią pareigą jis žino, nes tik tokiu atveju jis gali būti laikomas kaltu dėl padaryto pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, T. Š. žinoma apie jam teismo taikomą įpareigojimą (perduoti dokumentus ir turtą administratorei). Išanalizavus pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 1 d. ir 2021 m. spalio 19 d. nutartyse, kuriuose atmestas nemokumo administratorės prašymas dėl baudos skyrimo argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamo ginčo atveju įtvirtintos sankcijos taikymas neatitiktų įstatymų leidėjo šiai normai numatyto tikslo. T. Š. nežinant apie jam taikomą įpareigojimą, paskirta nuobauda negalėtų jo paskatinti įvykdyti teismo nutartį perduoti turtą ir dokumentus. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvęs įmonės vadovas sąmoningai vengia įvykdyti savo imperatyvią pareigą perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą.
25. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė skunde pati nurodė, jog buhalterinius apskaitos dokumentus ji susirinko savo iniciatyva iš bendrovės kreditorių, buvusių įmonės buhalterių. Tikėtina, kad netinkamai vedant buhalterinę apskaitą, įmonės vadovas jokių kitų bendrovės dokumentų gali ir neturėti.
26. Pagal formuojamą teismų praktiką vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas pats savaime neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį. Tačiau priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1316-381/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-822-407/2018).
27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad T. Š. ignoruoja teisminį bankroto procesą, nebendradarbiauja nei su teismui nei su apeliante, viešoje erdvėje esantys skundai necharakterizuoja T. Š. teigiamai, kaip įmonių vadovo, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad tokiu savo elgesiu buvęs įmonės vadovas sąmoningai tyčia siekė privesti atsakovę prie bankroto.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad atsakovė galimai neatliko sulygtų darbų tam tikriems kontrahentams, pvz., UAB „Grigoma“. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorinių reikalavimų sąrašas iš kurio akivaizdu, kad atsakovės kreditoriai yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, VMI, UAB „Hortivita“, antstolis J. P., D. B., antstolis A. S., UAB „Turto grupė“ ir UAB „Bitė Lietuva“. Taigi, lieka neaišku, kodėl UAB „Grigoma“ nepareiškė kreditorinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepareiškus kreditorinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje ir nepateikus įrodymų dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, vien elektroniniai laiškai ir skundai viešojoje erdvėje negali patvirtinti arba paneigti buvusio vadovo sąmoningo siekimo privesti atsakovę prie bankroto.
29. Apeliantė taip pat prašė, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, apriboti T. Š. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
30. JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai <...> per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: 1) juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; 2) visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys per teismo nustatytą terminą neperduoda nemokumo administratoriui nurodyto turto ir (ar) informacijos, teismas gali jiems skirti iki vienos MMA dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Taip pat pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalį teismas gali apriboti asmens teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei asmuo privalėdamas pagal įstatymą: po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.
31. Nurodytos teisės normos dėl baudos skyrimo pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų ar įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-771-330/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-511-330/2018; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1558-798/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 524-381/2020, 2021 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-279-553/2021).
32. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas BUAB „Ekovitus“ bankroto byloje 2021 m. vasario 25 d. patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi įmonę nuspręsta likviduoti dėl bankroto. Taigi, nurodyti veiksmai iš dalies patvirtina, kad nenustatyta, jog buvusio vadovo laiku neįvykdyti įpareigojimai būtų neleidę atlikti nurodytų veiksmų bankroto procese, sukėlę sunkias pasekmes nemokumo procesui, kurios leistų taikyti pačią griežčiausią sankciją buvusiam vadovui. Kartu pažymėtina, kad bankroto byloje nėra duomenų, jog teismo ar bankroto administratoriaus T. Š. siųsti procesiniai dokumentai su įpareigojimais ir raginimai juos įvykdyti buvo įteikti jam asmeniškai.
34. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės bankroto byloje esančiais įrodymais, pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įrodymais, teisiniu reglamentavimu bei formuojama teismų praktika, sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo tenkinti nemokumo administratorės prašymo apriboti T. Š. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
35. Apeliantė taip pat teigia, kad bankrotą pripažinti tyčiniu yra pagrindas todėl, kad iš BUAB „Ekovitus“ priklausančios banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. T. Š. išgrynino 32 420 Eur sumą iš įmonės sąskaitos, juos galbūt pasisavino, kadangi šių lėšų įmonėje nebeliko, ir šiuo metu nėra aišku, kur yra šios lėšos.
36. Sutiktina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ši pinigų suma būtų grąžinta bendrovei. Jokie buhalterinės apskaitos dokumentai ar kiti rašytiniai duomenys, pagrindžiantys išgrynintų pinigų grąžinimą ar jų panaudojimą bendrovės reikmėms, į bylą nepateikti.
37. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įstatyme nėra draudžiama išmokėti įmonės vadovui lėšų, priklausančių įmonei, jeigu jos reikalingos įmonės veiklai vykdyti. Tokiu atveju lėšos turi būti panaudotos įmonės veikloje. Todėl vien ši aplinkybė dėl išmokėtų lėšų suinteresuotam asmeniui neleidžia spręsti apie tai, kad nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 9 d. bendrovės lėšų T. Š. išmokėjimas galėjo sąlygoti bendrovės nemokumą. O kaip nurodoma teismų praktikoje, vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).
38. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad manydama, jog suinteresuotas asmuo buvo nelojalus bendrovės atžvilgiu, nesilaikė fiduciarinių pareigų bei atliko veiksmus priešingus bendrovės interesams, turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Šią apeliantės teisę išaiškino ir pirmosios instancijos teismas. Nors apeliantė ir nurodė, kad ji negali kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai yra pateikti byloje, tačiau jai nėra draudžiama kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo išsigryninus atsakovei priklausančius pinigus, įrodinėjant bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau vien pinigų išgryninimo fakto konstatavimas taip pat nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu.
39. Galiausiai, apeliantės teigimu, nesąžiningus BUAB ,,Ekovitus“ buvusio vadovo T. Š. veiksmus įrodo ir tai, kad buvę įmonės darbuotojai buvo įdarbinami vos keliams mėnesiams. Visi įmonės darbuotojai buvo įdarbinti 2019 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, o atleisti 2019 m. spalio – gruodžio mėnesiais. Taip pat už darbuotojus nebuvo mokamas GPM. Nemokumo administratorius patikrinęs turimus dokumentus nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. buvo patikslintos visos BUAB ,,Ekovitus“ teiktos pajamų deklaracijos, kadangi pirminėse deklaracijose, GPM buvo deklaruojama 0,00, dėl šios priežasties tik patikslinus pajamų mokesčio deklaracijas susidarė skolos VMI, tai įrodo, kad BUAB ,,Ekovitus“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma nuosekliai ir tvarkingai, nebuvo mokami mokesčiai.
40. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės veiklą galima buvo bent iš dalies nustatyti, t. y. į bylą pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai už 2019 m., kurie buvo pateikti ir Juridinių asmenų registrui. Aiškinamajame rašte įmonė nurodė, kad neturi nematerialaus, ilgalaikio materialiojo ir investicinio turto. Atsakovė taip pat neturi nei ilgalaikio, nei trumpalaikio finansinio turto. Taigi, nagrinėjamu atveju yra nustatytas įmonės nuosavo kapitalo dydis, gautas ir nepaskirstytas pelnas, yra konstatuota, kad iš įmonės sąskaitos buvo išimti kontrahentų pervesti pinigai galimai darbams atlikti. Pagal tai, kad buhalterinę apskaita tvarkiusi įmonė ir kiti, už buhalterinę apskaitą atsakovėje atsakingi asmenys, negalėjo perduoti nemokumo administratorei apskaitos dokumentų, leidžia daryti prielaidą, kad tokie dokumentai arba nebuvo perduoti buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, arba apskritai neegzistuoja.
42. Galiausiai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog buvo paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai. Nėra duomenų, kad teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo asmeniškai įteikta T. Š. Atsakovės bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismas nenustatė pagrindų taikyti T. Š. sankcijas už dokumentų ar turto neperdavimą, nes nebuvo duomenų, kad jam asmeniškai įteikta nutartis, nustatanti teismo įpareigojimus.
43. Apibendrinant darytina išvada, kad buvusio vadovo veiksmus, valdant įmonę, būtų galima vertinti kaip aplaidumą, o ne sąmoningą vengimą įrašyti netikslius duomenis, turint aiškų tikslą nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį, arba tyčia privesti įmonę prie bankroto. Taigi, nagrinėjamu atveju yra nenustatyta, kad būtent netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais.
44. Įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda ĮBĮ nurodytos teisinės pasekmės, tokios kaip administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis); žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo ir šie kreditoriai CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018).
45. Atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, kad šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys). Tačiau savaime įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra susijęs su pagrindinio bankroto proceso tikslo – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus – pasiekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).
46. Pagrindinė ekonominė (kompensacinė) nauda įmonės kreditoriams, pripažinus bankrotą tyčiniu, – teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Būtent šis tyčinio bankroto tikslas ir yra esminis, kadangi tokiu atveju kreditoriams sudaroma galimybė atgauti savo reikalavimą. Visgi, pripažinus bankrotą tyčiniu, įmonės kreditoriai teisę reikšti reikalavimą atsakingiems už tyčinį bankrotą asmenims, turės tik esant dviem sąlygoms: pasibaigus bankroto procesui ir likus nepatenkinam jų reikalavimui bei inicijuojant naują civilinę bylą. Pažymėtina, kad tokia civilinė byla pasižymi specifinėmis įrodinėjimo taisyklėmis (žr., pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Taigi, kaip minėta, savaime bankroto pripažinimas tyčiniu iš esmės konkrečių materialinių pasekmių kreditoriams nesukelia, tik supaprastina bylinėjimosi procesą reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo pasibaigus bankroto procesui (sumažina civilinės atsakomybės įrodinėjimo apimtį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-823/2020). Kita vertus, bankroto proceso metu kreditoriams suteikiama teisė reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams ir (ar) dalyviams, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020). Taigi kreditoriai teisę reikšti tiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams dėl konkrečios žalos atlyginimo turi nepriklausomai nuo bankroto pripažinimo tyčiniu.
47. Nagrinėjamo ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto byloje pateiktus rašytinius įrodymus, įmonės veikimo rinkoje laikotarpį, buvusio vadovo elgesį bankroto procese, patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydį, bankroto proceso ir tyčinio bankroto tikslus pažymi, kad pripažinus atsakovės BUAB ,,Ekovitus“ bankrotą tyčiniu, nebus pasiekti bankroto pripažinimo tyčiniu tikslai. Tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nustatytas teisinis reglamentavimas iš esmės neriboja kreditorių ir nemokumo administratoriaus teisių ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti pareigas ir nepriklauso nuo to, ar bendrovės bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Kadangi įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria.
48. Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nemokumo administratorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir savo skunde apeliantė priešingų aplinkybių neįrodė.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.