Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (suinteresuoto asmens) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-13466-1040/2024 pagal antstolės A. S. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys – L. J., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Antstolė A. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą ir savo nuožiūra skirti baudą skolininkei L. J. už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas - pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas antstolės prašymas dėl baudos privalomojo nurodymo neįvykdymo skyrimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

5. Jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir, jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui (CPK 771 straipsnio 4 dalis), o šis privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą sprendžia šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka – privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas privalomasis nurodymas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Taigi už privalomojo nurodymo neįvykdymą skolininkui teismo nutartimi gali būti skiriama bauda. Teismo nutartis skirti skolininkui baudą priimama išnagrinėjus privalomojo nurodymo neįvykdymo aplinkybes ir priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-378/2021, 11 punktas).

6. Pasisakydamas dėl CPK 771 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka priimamos teismo nutarties taikyti skolininkui sprendimo neįvykdymo pasekmes, kasacinis teismas yra nurodęs, kad priimant tokią nutartį išnagrinėjamos aplinkybės, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat patikrinama, ar nėra aplinkybių, kuriuos sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 33 punktas).

7. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai ši teisinė sankcija yra bauda, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka ir kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017).

8. Bylos duomenimis nustatyta, Inspekcija, vykdydama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo nustatytas pareigas statybų valstybinės priežiūros srityje, atliko patikrinimą ir nustačiusi Statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą, 2023 m. birželio 21 d. L. J. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini). Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nustatytas iki 2023 m. gruodžio 20 d. Pasibaigus privalomojo nurodymo terminui 2024 m. sausio 17 d., apeliantė atliko Privalomojo nurodymo vykdymo patikrinimą ir 2024 m. sausio 26 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas nebuvo, todėl Inspekcija 2024 m. kovo 6 d. prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į antstolę A. S. dėl Privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo. Inspekcija, patikrinusi Privalomojo nurodymo įvykdymą, 2024 m. gegužės 10 d. surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad skolininkė Privalomojo nurodymo neįvykdė. Inspekcija 2024 m. gegužės 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo antstolę apie Privalomojo nurodymo neįvykdymą.

9. Antstolė, gavusi informaciją dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo, 2024 m. gegužės 27 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipėsi į teismą, prašydama išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą, taip pat teismo nuožiūra skirti skolininkei baudą už kiekvieną Privalomojo nurodymo neįvykdymo dieną.

10. Bylą nagrinėjant 2024 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka suinteresuotas asmuo L. J. pateikė fotonuotraukas, kurios, jos teigimu, patvirtina Privalomojo įrodymo įvykdymą ir paprašė jas prijungti prie bylos. Svarbu pažymėti, kad suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas neprieštaravo dėl minėtų įrodymų prijungimo, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad iki teismo posėdžio dienos L. J. neinformavo Inspekcijos apie Privalomojo įrodymo įvykdymą, o konstatuoti Privalomojo įrodymo įvykdymą Inspekciją galėtų tik atlikusi patikrinimą ir nustačiusi, ar Privalomasis įrodymas yra įvykdytas pilna apimtimi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs suinteresuoto asmens L. J. paaiškinimus bei pateiktas fotonuotraukas sprendė, kad iš skolininkės teismui pateiktų įrodymų (fotonuotraukų) ir nurodomų aplinkybių matyti, kad skolininkė šiai dienai jau yra pažeidimus pašalinusi, t. y. nugriovusi Privalomajame nurodyme nurodytą atraminę sienutę ir sutvarkiusi statybvietę.

11. Atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad Inspekcija iki 2024 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdžio ir bylos nagrinėjimo iš esmės teismo proceso etapo nebuvo atlikusi Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo vietoje ir vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 14 dalimi nebuvo sudariusi privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo akto bei teismui nebuvo pateikusi informacijos ir dokumentų dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo. Be to, pažymėjo, kad teismas neturėjo pakankami duomenų vien iš skolininkės pateiktų fotonuotraukų teismo posėdžio metu spręsti dėl Privalomojo nurodymo tinkamo įvykdymo iš esmės. Su šiais apeliantės argumentais sutiktina toliau nurodomų motyvų pagrindu.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skolininko privalomojo nurodymo įvykdymo (neįvykdymo) faktas nagrinėjamu atveju negali būti nustatytas be Inspekcijos patikrinimo akto (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nes šios bylos kontekste turi būti atsakyta į klausimą, ar skolininkės L. J. paaiškinimuose ir fotonuotraukose nurodytos aplinkybės apie nugriautą atraminę sienelę ir sutvarkytą statybvietę, gali būti vertinama kaip skolininkės Privalomojo nurodymo įvykdymas pilna apimtimi. Atkreiptinas dėmesys, kad skolininkės pateiktos fotonuotraukos neatvaizduoja aplinkos visumos, pateikiami vaizdai gana fragmentiški, todėl galimybės spręsti apie Privalomojo nurodymo įvykdymo tinkamumą yra apsunkintos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai nesiaiškino, ar skolininkė tinkamai įvykdė jai priskirtus įpareigojimus ir formaliai konstatavo, kad L. J. pažeidimus jau yra pašalinusi, t. y. nugriovusi Privalomajame nurodyme nurodytą atraminę sienutę ir sutvarkiusi statybvietę. Visgi, vien tik šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra objektyvus pagrindas pripažinti tinkamą Privalomojo nurodymo įvykdymą.

13. Svarbu pažymėti ir tai, kad skolininkė fotonuotraukas pateikė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant 2024 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje. Teismas, priėmęs šiuose pateiktus įrodymus į bylą iš esmės plačiau nebesiaiškino, ar jos patvirtina Privalomojo įrodymo įvykdymo faktą, bylos nagrinėjimo neatidėjo, nepasiūlė Inspekcijai pateikti privalomojo nurodymo įvykdymą (neįvykdymą) patvirtinančius dokumentus, vadovavosi skolininkės pateiktais paaiškinimais apie Privalomojo įrodymo įvykdymą, neatsižvelgdamas į Inspekcijos nurodytas aplinkybes apie patikrinimo būtinumą, siekiant išsiaiškinti įpareigojimų įvykdymo apimtį.

14. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29, 30 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

15. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-320/2014).

16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad klausimo dėl baudos skyrimo skolininkei nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalimas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla pagal antstolės pareiškimą dėl periodinės baudos paskyrimo už privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus neįvykdymą grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nurodant, kad bylą nagrinėjant iš naujo ir sprendžiant baudos skyrimą suinteresuotam asmeniui turi būti tinkamai nustatytas Privalomojo nurodymo (ne)įvykdymo faktas bei įpareigojimų (ne)įvykdymo apimtis.

17. Kiti atskirojo skundo argumentai įtakos sprendžiant skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo klausimą neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą pagal pareiškėjos antstolės A. S. pareiškimą dėl baudos paskyrimo už privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus neįvykdymą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.