Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „T “ ir trečiojo asmens K. J. atstovei advokatei Renatai Astrauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „T“ ieškinį atsakovei S. B. – N, tretysis asmuo K. J., dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 5 str. 1 d.). Jeigu asmuo neįrodo faktų, kuriais grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Respublikos CPK 178 str.), tai jis kartu neįrodo savo teisės ar teisinio intereso pažeidimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės ir atsakovės atstovų teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, nustatytos faktinės bylos aplinkybės. 2017-06-08 nekilnojamojo turto agentūroje N UAB „T“ buvo sudaryta preliminari trišalė sutartis, kuria būsima pardavėja (atsakovė) įsipareigojo, tarpininkaujant agentūrai, parduoti būsimam pirkėjui K. J. atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 48/10 dalį pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr.) su Sutarties 2.3.2. punkte aptartais kilnojamaisiais daiktais, pastatą – sandėlį (unikalus Nr.), pastatą – šiltnamį (unikalus Nr.), 48/100 dalį kitų statinių (unikalus Nr.), 289/602 dalį žemės sklypo (unikalus Nr.). S. P. ir Pirkėjas įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2017-08-01 pasirašyti aukščiau aptarto parduodamo turto pardavimo- pirkimo sutartį (Sutarties 4 p.), o sandoriui tarpininkavusi Agentūra įsipareigojo juridiškai padėti paruošti Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo dokumentus bei informuoti sandorio šalis apie sandorio eigą. Sutarties 10 p. numatyta, kad Pardavėja, t. y. Atsakovė byloje, už tarpininkavimo paslaugą apimančią reklamą, klientų paiešką, dokumentų ruošimą, Agentūrai, t.y. ieškovei, sumokės 1080,00 Eur tarpininkavimo mokestį, kurį Atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei iki sutarties pasirašymo notarų biure momento (Sutarties 12 p.). Uždelsusi sumokėti aukščiau minėtą tarpininkavimo mokestį Atsakovė įsipareigojo Ieškovui sumokėti 0,03 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (Sutarties 13 p.). Tarpininkavimo mokestį, numatytą Sutarties 12 p., įskaitant delspinigius, privaloma sumokėti Ieškovui net ir tuo atveju, jei Pardavėja, šiuo atveju, Atsakovė, nevykdys prievolės pasirašyti notarinės formos pardavimo – pirkimo sutartį ir neparduos Sutartyje aptarto turto Pirkėjui (Sutarties 14 p.). 2017-07-31 Kretingos rajono trečiojo notaro biuro notarė V. K. atsisakymu atlikti notarinį veiksmą nutarė atsisakyti tvirtinti Pardavėjos ir Pirkėjo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria Pardavėja parduoda P. S. 1 punkte ir 2.3.2. papunktyje aptartus nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, dėl to, kad Pardavėja atsisakė pašalinti notarės ruošiant pirkimo – pardavimo sutartį nustatytą trūkumą – sudaryti susitarimą su pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr.) bendraturte V. N. dėl pasikeitusių bendraturčių dalių bendroje dalinėje šio pastato nuosavybėje, ar kitaip ištaisyti esminį trūkumą, trukdžiusį sudaryti pirkimo pardavimo sandorį, tai jog Atsakovės vardu registruota dalis parduodamoje valdoje neatitinka faktiškai pardavėjos valdomos dalies. Ieškovė teigia, kad apie tokias aplinkybes dėl netikslių parduodamo turto duomenų dėl Pardavėjai priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, užfiksuotų Nekilnojamo turto registre, Pardavėja neinformavo Agentūros nei jai kreipiantis į Agentūrą dėl šio turto pardavimo, nei 2017-06-08 pasirašant Preliminarią trišalę sutartį tarp Pardavėjos, Pirkėjo ir Agentūros.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui pirmiausia būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t.y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos Lietuvos Respublikos CK XIV skyriuje ir reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo bei prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2005; 2007-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-203/2007; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2008, kt.).

Dėl notaro teisės atsisakyti atlikti notarinį veiksmą.

Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria dėl skolos už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Esminis ieškinyje nurodytas motyvas, kad ieškovė teikė tarpininkavimo paslaugas, atsakovė jos neinformavo, kad pardavėjos faktiškai valdoma ir naudojama pastato – gyvenamojo namo dalis neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į šį turtą dalies, ji nepašalino šio neatitikimo ir dėl jos kaltės notarė atsisakė atlikti notarinį veiksmą ir nebuvo pasirašyta turto pirkimo - pardavimo sutartis.

Kretingos rajono 3-ojo notarų biuro notarė V. K. 2017 m. liepos 31 d. atsisakė atlikti notarinį veiksmą, patvirtinti atsakovei S. B. - N priklausančio turto pirkimo–pardavimo sutartį Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 40 straipsnio pagrindu. Atsisakyme nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2017 m. liepos 20 d. atliktą duomenų sandoriui patikslinimą nustatė, jog į pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr.) plotą įtraukus rūsio plotą (53,98 kv. m) bendras jo plotas pasikeitė į 170,94 kv. m, o šio gyvenamojo namo bendraturčių valdomos bendrosios dalinės nuosavybės dalys (S. B.-N – 48/100 dalys, V. N. – 52/100 dalys) apskaičiuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 116,96 kv. m ploto. Atsakovė notarei nurodė, kad nėra galimybės su pastato bendraturte sudaryti susitarimą dėl pasikeitusių bendraturčių bendrosios dalinės pastato nuosavybės dalių, skaičiuojant jas nuo bendro pastato ploto įtraukus rūsio plotą, nes bendraturtė tokį susitarimą sudaryti atsisako. Kadangi pirkėjas K. J. pareiškė, kad nori pirkti 51/100 dalį pastato – gyvenamojo namo, kurią valdo ir naudoja pareiškėja, o ši dalis neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos pareiškėjai priklausančios turto dalies (48/100), tai notarė sprendė, kad yra galimybė kilti ginčui dėl bendraturčių nuosavybės teisės dalių, esančių bendrąja daline gyvenamojo namo nuosavybe.

Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, praktikoje taikydamas pirmiau nurodytas nuostatas, yra išaiškinęs, kad notaro veiklos ypatybes, nustatytas Notariato įstatyme, lemia jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, notaras įpareigotas griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tokia notaro funkcijos samprata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-469/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad atsisakymas atlikti notarinį veiksmą turi turėti objektyvų pagrindą, negali būti susijęs vien su subjektyviu notaro požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-248/2018 29 punktą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018-12-05 kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. B.-N kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. B.-Nskundą dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, su suinteresuotais asmenimis notare V. K., K. J. ir UAB „T “. LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad S. B. - N pateikti dokumentai neginčytinai pagrindė jos nuosavybės teisę į siekiamą parduoti turto dalį, o teismo nutartis, kuria patvirtintoje taikos sutartyje nustatyta naudojimosi turtu tvarka, buvo įregistruota viešame registre (taigi tapo privaloma ir būsimiems turto dalies įgijėjams), todėl pareiškėjos turimos bendrosios nuosavybės dalies ir naudojamos turto dalies skirtumas, atsiradęs dėl bendrosios nuosavybės ypatumų, neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, juos atitiko. Dėl atsisakyme atlikti notarinį veiksmą nurodyto argumento, kad pirkėjas K. J. pareiškė, jog nori pirkti pareiškėjos naudojamą 51/100 dalį gyvenamojo namo, pažymėtina, kad jo nepatvirtina jokie bylos duomenys (priešingai, preliminariojoje trišalėje sutartyje nurodyta, kad pareiškėja (pardavėja) įsipareigoja parduoti 48/100 dalis turto). Be to, remdamasi Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, notarė privalėjo išaiškinti pareiškėjai ir potencialiam jos turto pirkėjui prašomo atlikti notarinio veiksmo prasmę ir pasekmes, t. y. nurodyti, kad įsigydamas 48/100 dalis turto jis galės faktiškai naudotis pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1075-474/2011 patvirtintą naudojimosi turtu tvarką pareiškėjai priskirta turto dalimi. Jam nesutinkant, kad būsimo sandorio pagrindu kiltų nurodytos pasekmės, pirkimo–pardavimo sandoris nebūtų patvirtintas dėl šalių valios jį sudaryti trūkumų.

LAT teisėjų kolegija, konstatavo, kad nustatytų bylos aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, jog notarės V. K. atsisakyme atlikti notarinį veiksmą nenurodytos tokios aplinkybės, kurios būtų pakankamas pagrindas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą – patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, todėl pripažino neteisėtu ir panaikino Kretingos rajono 3-iojo notaro biuro notarės V. K. 2017 m. liepos 31 d. atsisakymą atlikti notarinį veiksmą.

Dėl sutartinės atsakomybės sąlygų.

CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Sutarties neįvykdymas nepreziumuojamas, todėl ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas (nagrinėjamoje byloje tai UAB “T”). Jis taip pat privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (šiuo atveju S. B. – N).

Neteisėti veiksmų yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kaltė nustatoma iš to, ar asmuo buvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kitaip tariant, nustačius kaltę visada, reikš, kad yra ir neteisėti veiksmai, pasireiškiantys pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos. Būtent ginčo atveju kilo konkrečių įstatyme numatytų teisių ir pareigų pažeidimo klausimas, todėl teismas turi atskirai vertinti ir atsakovės veiksmus kaltės aspektu. Taikant sutartinę civilinę atsakomybę, kaltė yra preziumuojama, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CK 6.248 str. 1 d.). Tai lemia, jog skolininkas (atsakovė), įrodinėdamas, kad jis buvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, kartu įrodinėja nepažeidęs jam tenkančios pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad nebūtų kitam asmeniui padaryta žalos (CK 6.263 str. 1 d., 6.246 str. 1 d.). Visuma paminėtų faktų ir jas patvirtinančių aplinkybių, leidžia teismui daryti išvadą, jog atsakovė S. B. – N kaip turto pardavėja neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Dėl priežastinio ryšio aiškinimo, taikant atsakovei civilinę atsakomybę. CK 6.247 straipsnyje teigiama, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Toks priežastinio ryšio apibūdinimas teisės doktrinoje vadinamas „lanksčiu“ (angl. flexible) priežastiniu ryšiu. Pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintele žalos atsiradimo priežastis, tačiau teismas, vertindamas visas aplinkybes ir priežastis, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Ši CK nuostata, apibūdinanti priežastinį ryšį, leidžia teismui kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, teisėtus pažeidėjo ir nukentėjusiojo interesus, ir kad civilinės atsakomybės taikymo tikslais nereikalaujama, jog atsakingo asmens veiksmai būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka įrodyti, kad atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Teismas turi nustatyti, kad atsiradusi žala neturi būti pernelyg nutolusi nuo atsakovo padarytų veiksmų, kitaip tariant, atsitiktinis priežastinis ryšys yra teisiškai nereikšmingas. Tam, kad būtų konstatuota, yra priežastinis ryšys ar jo nėra, būtina visapusiškai analizuoti skolininko veiksmus ir faktines bylos aplinkybes.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė teismui aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, jog būtent atsakovė kaip turto pardavėja netinkamai vykdė preliminarios sutarties sąlygas, nepateikė visų būtinų nekilnojamojo turo nuosavybės dokumentų, nebendradarbiavo su agentūra ir buvo atsakinga už sandorio sudarymą. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė veikė nerūpestingai, neatidžiai ir nedarė visko, kas nuo jos priklauso, kad pirkimo pardavimo sutartis būtų sudaryta. Atvirkščiai preliminarią sutartį nutraukė turto pirkėjas, nes notarė atsisakė atlikti notarinį veiksmą. Remiantis aukščiau paminėtu teismas konstatuoja, kad atsakovės veiksmai turto pardavinėjimo metu negali būti pripažinti esančiais priežastiniame ryšyje, su ieškovės reikalavimu atlyginti jai skolą. Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad atsakovė tinkamai vykdė savo pareigas ieškovės atžvilgiu ir dėl to nelaikytina atsakinga už pasekmes nutraukus preliminarią sutartį.

Dėl atsakovės kaltės, pažymėtina, kad taikant civilinę atsakomybę kaltė nustatoma remiantis ne subjektyviais, o objektyviais kriterijais, t. y. atliekamas išorinis asmens faktinio elgesio vertinimas pagal objektyvų protingo asmens elgesio standartą. Kaltė civilinėje teisėje suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Kitaip tariant, kaltė suvokiama kaip asmens faktinio elgesio objektyvi neatitiktis reikiamam apdairumui ir rūpestingumui, kuris buvo būtinas konkrečiomis aplinkybėmis, kad asmuo nepadarytų žalos. Nustatant kaltę civilinės atsakomybės taikymo tikslais galima teigti, jog lyginami du elgesio standartai: pirma, faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir, antra, hipotetinis protingo, rūpestingo asmens objektyvus elgesio standartas: jeigu yra šių dviejų elgesio modelių neatitiktis, turi būti konstatuota kaltė. Analogiškas kaltės apibūdinimas įtvirtintas ir CK 6.248 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. CK kaip minėta, įtvirtintas legalus kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, apibrėžimas, pripažįstantis objektyvų kaltės aiškinimą, leidžia teigti, nes ir teisės doktrinoje yra pritariama būtent pastarajam kaltės aiškinimui. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip, kaip turėjo pasielgti protingas žmogus (2000 m. birželio 16 d. LAT aprobavimo apžvalga dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos).

Todėl remiantis šalių paaiškinimais ir kitais byloje surinktais įrodymais darytina išvada, kad atsakovė ėmėsi visų būtinų priemonių siekdama sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimio sutartį. Tokie atsakovės veiksmai, kad ji nesudarė susitarimo su pastato bendraturte dėl pasikeitusių bendraturčių bendrosios dalinės pastato nuosavybės dalių, negali būti laikytini jos kaltės įrodymu, kadangi sandoris neįvyko dėl notarės atsisakymo patvirtinti atsakovei priklausančio turto pirkimo – pardavimo sutartį, ir šis notarės veiksmas pripažintas neteisėtu. Atsakovės elgesys šioje situacijoje laikytinas atitinkančiu apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus standarto. Be to pati ieškovė turėjo galimybę įvertinti galimas iš preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties kylančias pasekmes, o to nepadariusi negali reikšti ir kitam asmeniui pretenzijų dėl netinkamai įvykdytų sutarties sąlygų ar nurodytą asmenį laikyti kaltu.

Pažymima, kad tiek atsakovės įrodinėtinos jos civilinę atsakomybę šalinančios CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės, tiek ir ieškovės įrodinėtini nuostoliai ir priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlygos, teisiškai reikšmingos yra tik tada, jei ieškovė įrodo sutarties neįvykdymo faktą. Nenustačius sutarties neįvykdymo ieškovės įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys yra tik tariami, objektyviai nesusiję su sutartimi, todėl teismas savo procesiniame sprendime dėl jų ir dėl to atsiradusių nuostolių nepasisako.

Dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo.

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (LAT 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010.).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas, parduodant nekilnojamąjį turtą, šių paslaugų teikėjui – ieškovei mokėjimo. Minėta, kad šalys buvo sudariusios trišalę preliminariąją sutartį, kurioje buvo numatytas ieškovės tarpininkavimo mokestis, parduodant atsakovei nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą. Ieškovei tarpininkaujant buvo rastas pirkėjas, kuris vėliau atsisakė pirkti nekilnojamąjį turtą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygas, nustatyta, kad ieškovė netinkamai aiškina šalių sutarties nuostatas bei vertina byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad sąžiningai ir atsakingai veikdama tiek pardavėjos, tiek potencialaus pirkėjo atžvilgiu (CK 6.718 str. 1 d.), įvykdė visas Sutartyje aptartus tarpininkavimo veiksmus, t.y. buvo surastas pardavėjos paduodamą turtą perkantis asmuo, ieškovei tarpininkaujant tarp šalių sudaryta sutartis, kuria šalys įsipareigojo parduoti ir atitinkamai nupirkti sutartyje aptarus daiktus, paskelbta apie parduodamą turtą ir atlikti veiksmai, siekiant parduoti atsakovei priklausantį parduodamą turtą, todėl ji turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti ieškovei sutarties 10 p. sulygtą 1080,00 Eur dydžio atlygį, įskaitant 0,03 proc. dydžio delspinigius nuo minėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, kadangi atsakovė iki sutarties 4 p. nustatyto termino, t. y. iki 2017-08-01, savo prievolės pagal Sutartį neįvykdė (CK 6.205 str.). Lietuvos Respublikos CK 6.720 str. 3 d. numatyta imperatyvi paslaugos gavėjo mokestinė prievolė už suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos CK 6.720 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju, atsakovės kaltė dėl sutarties neįvykdymo nenustatyta ir kilo ginčas dėl suteiktų paslaugų apimties ir kokybės. Sutarties įvykdymo rezultatas turėjo būti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, kuri nebuvo pasirašyta, ir pardavėjos lūkesčiai nebuvo pateisinti.

Preliminariosios sutarties 10 punktu atsakovė įsipareigojo už tarpininkavimo paslaugą apimančią reklamą, klientų paiešką, dokumentų ruošimą ieškovei sumokėti 1080,00 Eur tarpininkavimo mokestį. Ieškovė turėjo ieškoti potencialių šio objekto pirkėjų, padėti atsakovei vesti derybas bei teikti kitas su tuo susijusias paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei atlyginimą už suteiktas paslaugas. Remiantis šiomis nuostatomis ir šalių sudarytos sutarties turiniu akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas – atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Atsakovė, sudarydama šią sutartį, siekė tarpininkaujant agentūrai parduoti būsimam pirkėjui K. J. savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovei paslaugą – parduoti pirkėjui atsakovės nekilnojamąjį turtą. Taigi ieškovės suteiktos paslaugos tikslas – faktinis atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. 2017-08-01 preliminarios trišalės sutarties priede nurodyta, kad buvo pažeistas sutarties 2.1 punktas, kuriame nurodyta, kad dėl nekilnojamojo turto nėra jokių įsipareigojimų, jis nėra apsunkintas areštu, nėra disponavimo, valdymo ar naudojimo apribojimų, dėl turto nevyksta ginčai. Tuo pačiu pardavėja užtikrina, kad nurodytos aplinkybės nepasikeis iki nekilnojamojo turto notarinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, nekilnojamojo turto perdavimo pirkėjui momento bei pirkėjo nuosavybės teisių įregistravimo momento. Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad jokių apribojimų parduodamam nekilnojamam turtu nei sutarties sudarymo momentu nei vėliau nebuvo ir atsakovė šios sutarties sąlygos nepažeidė. Pažymėtina, kad pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, šį faktą įforminus CK 6.398 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pirkėjo ir pardavėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Nekilnojamojo turto pardavimas pasirašius pirkimo - pardavimo sutartį neįvyko, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pati ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal paslaugų sutartį ir suteikė paslaugą atsakovei, t. y. kad buvo surastas atsakovės nekilnojamojo turto pirkėjas, kuris realiai būtų įsigijęs jos turtą. Dėl paslaugos suteikimo svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju taikytinos ir vartotojų teises ginančios teisės nuostatos, nes, pagal savo požymius, atitinkančius CK 1.39 straipsnio 1 dalies nuostatas, paslaugų sutartis laikytina ir vartojimo sutartimi.

Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2009). Remiantis CK XXXV skyriaus, reglamentuojančio atlygintinų paslaugų teikimą, nuostatomis, būtent – CK 6.717 straipsnio 3, 4 dalimis, paslaugų teikėjas atsako už tinkamą paslaugų sutarties vykdymą. Kliento interesų prioritetas reglamentuotas CK 6.718 straipsnyje, kurio 1-3 dalyse nustatyta, kad teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų; paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus (LAT nutartis 2011-03-028 civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-2011).

Įvertinus bylos aplinkybes dėl 2017-08-01 preliminarios trišalės sutarties priede ieškovės nurodyto 4 sutarties punkto pažeidimo, kuriame nurodyta kad pardavėjas ir pirkėjas įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. pasirašyti turto pardavimo – pirkimo sutartį, pažymėtina, kad atsakovė, sudarydama trišalę preliminariąją sutartį su ieškove ir pirkėju, siekė, pasinaudojant agentūros paslaugomis, parduoti savo nekilnojamąjį turtą. Atsakovė siekė sudaryti sandorį nurodytu terminu, agentūra iki preliminarios sutarties pasirašymo turėjo visus duomenis apie turtą ir jo parduodamą jo dalį. Nors sutartyje konkrečiai neįvardyta ieškovės pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą – atsakovės nekilnojamojo turto pardavimą, tačiau, remiantis visos sutarties turiniu, atsakovės tikslais sudarant sutartį, analizuojant šalių elgesį, jų paaiškinimus akivaizdu, kad šalys sudarė sutartį, turėdamos tikslą pasiekti nurodytą rezultatą, t. y. atsakovė, pasinaudodama ieškovės, kaip verslininko profesionalo nekilnojamojo turto pardavimo srityje, patirtimi, pagalba parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – suteikusi paslaugas, dėl kurių būtų realiai parduotas turtas, gauti už tai atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad, remiantis CK 6.717 straipsniu ir vykdant pareigą užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, yra pagrindas spręsti, kad ieškovė, kaip paslaugų teikėja, nesuteikė atsakovei, kaip vartotojui, tinkamos paslaugos – nesurado atsakovo nekilnojamojo turto pirkėjo, pajėgaus sumokėti už įsigyjamą turtą sutartą kainą ir realiai nupirkusio atsakovės nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymi, kad ieškovė nepagrįstai akcentuoja atsakovės atsakomybę už preliminarios sutarties netinkamą sąlygų vykdymą, teigdama, kad jos paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Pagal byloje esančius duomenis ieškovei, suradusiai atsakovės nekilnojamojo turto pirkėją, buvo žinoma pirkėjo finansinė padėtis, t. y. kad tam, jog įsigytų atsakovės nekilnojamąjį turtą, jam reikėjo gauti banko paskolą. Dėl to ieškovė, siūlydama atsakovei surastą pirkėją, prisiėmė ir riziką, kad pirkimo-pardavimo sandoris gali ir neįvykti iki nustatyto termino, dėl ko jai nebus sumokėtas ir atlyginimas pagal paslaugų sutarties 10 punktą.

Teismas pasisakydamas dėl 2017-08-01 preliminarios trišalės sutarties priede ieškovės akcentuojamo preliminarios trišalės sutarties 3 punkto pažeidimo, kuriame nurodyta, kad pardavėja įpareigoja agentūrą N UAB „T“ užsakyti pažymą sandoriui pažymi, kad 2014-04-23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27 punkte numatyta, kad prašymas įregistruoti daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, teritoriniam registratoriui perduodami tik iš notaro biuro nuotolinio ryšio priemonėmis, t.y. pažymą sandoriui gali užsakyti tik notaras. Šiuo atveju neaišku kokią pareigą turėjo atsakovė šiuo sutarties punktu. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 22 pastraipa; CK 6.163 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 6 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnis). Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2009).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad preliminariosios trišalės sutarties 10 punkto nuostatos, dėl atsiskaitymo su ieškove už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies – ieškovės nenaudai ir jas priėmusios šalies - atsakovės naudai. Ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais neįrodė, kad 2017-08-01 preliminarios trišalės sutarties priede nurodyti sutarties 2.1., 3 ir 4 punktai buvo pažeisti dėl atsakovės kaltės (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi ieškinys atmestinas, todėl atsakovei iš ieškovės priteistinos 1200,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (už advokato pagalbą), kurios pagrįstos rašytinais įrodymais (CPK 88, 93 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „T“, į.k., 1200,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei S. B. - N, a.k. (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.