Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (toliau - ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. V. paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, į V. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas jam taikytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. lapkričio 20 d. 15.53 val. iki 2023 m. lapkričio 21 d. 14.08 val.

Bausmės pradžia V. V. skaičiuotina nuo faktinio nuteistojo sulaikymo, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

V. V. taikomos kardomosios priemonės - dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti - nepakeistos ir paliktos galioti iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, nusikalstamos veikos rezultatas - 20 Eur, saugomas pagal 2023 m. gruodžio 14 d. kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis V. V., konfiskuotinas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. J., šis nuteistasis apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jo apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. V. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. lapkričio 20 d., apie 15:45 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), A. J. už 20 € pardavė psichotropines medžiagas – amfetaminą, kurio masė 0,285 g ir metamfetaminą, kurio masė 0,005 g, supakuotas į folijos gniužulėlį, t. y. tokiu būdu neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti. Šiais savo veiksmais V. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu (švelnesnę nei numato įstatymo sankcija) arba skirtos laisvės bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams.

3. Apelianto vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes bei be pagrindo netikėjo V. V. parodymais, jog jis neturėjo tikslo platinti psichotropines medžiagas, t.y. V. V. psichotropinėmis medžiagomis nepiktnaudžiavo ir prie savęs jų nelaikė bei neplatino, o tik pačiam A. J. prašant, jį pavaišino likusia doze. Atsižvelgiant į tai, teiginys, kad V. V. neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, turėtų būti atmestas.

4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog, pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių spręsti, ar V. V. nebuvo pakliuvęs į A. J. įtaką. Apelianto teigimu, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, matyti, kad per beveik tris mėnesius V. V. nesitarė ir nesiūlė kitiems perduoti psichotropinių medžiagų. Priešingai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės laikotarpiui einant į pabaigą, A. J. pats paskambino ir paprašė parūpinti psichotropinių medžiagų. Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. V. V. skambino keletą kartų, taip išprovokuodamas jį pasidalinti psichotropinėmis medžiagomis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnį kyla tik nustačius, kad kaltininkas turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Tiriant šių veikų aplinkybes yra vertinamas šių medžiagų kiekis, įgijimo bei laikymo, suradimo aplinkybės bei jau paruoštų narkotinių ar psichotropinių medžiagų dozių skaičius, taip pat, atsižvelgiama į įtariamojo praeitį ir ryšius su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taigi, iš aukščiau nurodytų argumentų galima teigti, kad V. V. neturėjo tikslo disponuoti psichotropinėmis medžiagomis.

5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama faktinė aplinkybė, kad V. V. parūpino psichotropines medžiagas A. J., nes jis jų atkakliai prašė. Apeliantas į prašymus parūpinti psichotropines medžiagas iš pradžių atsakė, kad šiuo metu nieko neturi ir, kad dar reiktų nulėkti pasiimti, tačiau A. J. atkakliai prašant, galiausiai pavaišino jį turėta „doze“. Iš 2023 m. lapkričio 20 d. kratos protokolo matyti, kad atlikus A. J. vairuojamo automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kratą, ant priekinės keleivio sėdynės jo piniginėje rasta narkotinė medžiaga, kuri buvo susukta į folijos gumulėlį. Tuo metu, atlikus V. V. asmens kratą, rasti tik pinigai, bet narkotinių medžiagų nerasta, kas patvirtina, kad jis neturėjo tikslo platinti, o tik prašomas pasidalino savo žinioje turėtą „doze“ už kurią atgavo išleistus pinigus, nes su A. J. yra tik pažįstami. Nuteistasis V. V. mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nurodytų aplinkybių ir neįrodė tiesioginės tyčios bei objektyvaus priežastinio ryšio tarp turėjimo tikslą psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti ir nusikalstamos veikos.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, vien dėl fakto, kad A. J. automobilyje buvo rasta draudžiamų medžiagų. Apelianto kaltė išvesta iš objektyvioje tikrovėje įvykusių faktų, absoliučiai nesiejant jų su subjektyviąja nusikalstamos veikos puse, t. y. nenustačius, kad V. V. suprato, jog atlieka neteisėtus veiksmus, kad žinojo dalyvaujantis nusikalstamos veikos daryme. Jis praeityje neteistas, dėl patirties stokos ir nežinojimo, kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino visiškai. Nuteistasis V. V. teigia, kad platinimą supranta, kai turi didelį kiekį, pavyzdžiui 100 g. Nemano, kad viena dozė yra platinimas, kad pavaišinimas ar gramo pardavimas taip pat yra laikoma platinimu. V. V. supranta, kad pagal įstatymą perdavimas yra platinimas, bet savęs platintoju nelaiko. Uždraustų medžiagų turėjo savo reikmėms ir nemano, kad atgavimas pinigų, kuriuos buvo išleidęs, gali būti traktuojama kaip platinimas. Ketinimas pačiam vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar tokių medžiagų laikymas savo reikmėms yra vertinami švelniau nei ketinimas jas platinti, bet tikslą parduoti ar kitaip platinti turi įrodyti bylą inicijavusi pusė - policija. BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. darydamas šią nusikalstamą veiką asmuo turi suvokti pavojingą jos pobūdį ir norėti taip veikti. Šiuo atveju, V. V. neturėjo tikslo platinti psichotropines medžiagas, nes atlikus asmens kratą pas jį psichotropinių medžiagų nerasta. Apeliantas pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo kaltė yra nustatoma, o ne preziumuojama. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pirmos instancijos teismas nenagrinėjo ginčo išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, tinkamai neaiškino kaltinamajam procesinių teisių, nenustatinėjo tiesioginės tyčios. Dėl šių procesinių teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad praeityje yra neteistas, šiuo metu dirba, augina (duomenys neskelbtini) sūnų D., kurį išlaiko. Ilgi metai įkalinimo įstaigoje sąlygoja daugybę socialinių reintegracijos problemų, šeimos iširimą, nes sūnui reikalinga finansinė pagalba, pakrikusią psichologinę būseną, sugriautus ateities planus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

9. Pirmiausia, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamajam nebuvo tinkamai išaiškintos jo procesinės teisės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog V. V. bylą nagrinėjęs teismas išaiškino BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytas jo, kaip kaltinamojo, teises ir nuteistasis V. V. patvirtino jas supratęs, be to nuteistasis aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis – davė parodymus apie tiriamą įvykį, dalyvavo baigiamosiose kalbose (t. 2, b. l. 177–178). Minėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas V. V. procesinių teisių nepažeidė.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo V. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje

10. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo V. V. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka.

11. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą narkotinių ar psichotropinių medžiagų turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimą ar kitokį platinimą narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio straipsnio dispozicijoje išvardytos veikos sudaro alternatyvius požymius, todėl kiekviena iš jų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą. Aptariamos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji laikoma baigta nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. ją darydamas asmuo suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-132-942/2021).

12. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas V. V. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą pripažino visiškai, nurodė, kad su A. J. susipažino taksi (A. J. buvo taksi klientas), šis paklausė, ar V. V. gali gauti „tokių“ medžiagų, o V. V. atsakė, kad pats jų turi, 2023 m. lapkričio 20 d. A. J. paskambinus ir paklausus, ar gali gauti psichotropinių medžiagų, atsakė, kad turi, nurodė kur A. J. atvykti ir atidavė jam paskutinę dozę už tą pačią kainą, kurią pats mokėjo, tai yra už 20 Eur (t. 2, b. l. 176-177). Šiuos V. V. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti bei tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, įvertinti įrodymai. Nuteistasis A. J. teisme nurodė, kad iš ankščiau žinojo, kad pas V. V. galima įsigyti psichotropinių medžiagų, šiuo atveju dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo su V. V. susitarė telefonu (A. J. paskambino V. V.), tarėsi sau nusipirkti 2 g amfetamino, automobiliu Renault nuvažiavo į V. V. nurodytą vietą – (duomenys neskelbtini). Atvažiavus, prie mašinos priėjo V. V., padavė jam 2 g, jis už juos V. V. padavė 20 eurų, kai sumokėjo ir pradėjo važiuoti, prie A. J. automobilio privažiavo policijos pareigūnai, apieškojo mašiną ir surado psichotropines medžiagas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio 2023 m. lapkričio 20 d. kratos protokolo, neatidėliotinai atlikus A. J. vairuojamo automobilio „Renault Master“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) kratą, ant keleivio sėdynės rasta rudos spalvos piniginė, kurioje buvo A. J. vairuotojo pažymėjimas, o viename iš piniginės skyrelių rastas folijos gumulėlis su gelsvos spalvos biria, galimai narkotine medžiaga (t. 1, b. l. 66-74 ). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2023 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad gelsvos spalvos miltelių iš folijos gniužulėlio, kuris buvo paimtas iš A. J., sudėtyje yra psichotropinių medžiagų – amfetamino, kurio masė yra 0,285 g, ir metamfetamino, kurio masė yra 0,005 g (t. 1, b. l. 92-97). 2023 m. lapkričio 20 d. asmens kratos protokole nurodyta, kad atlikus V. V. asmens kratą iš nuteistojo sugniaužto kumščio paimtas 20 Eur banknotas (t. 2, b. l. 75-81). 2023 m. lapkričio 22 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad iš V. V. naudojamo telefono skambučių istorijos matyti, kad 2023 m. lapkričio 20 d. 15.17 val., 15.41 val., 15.47 val. į šį telefoną iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) skambino asmuo, kurio kontakto vardas ,, (duomenys neskelbtini)“, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog šio telefono numerio naudotojas – A. J. (t. 1, b. l. 121-133). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. V. už 20 eurų pardavė A. J. psichotropines medžiagas – amfetaminą, kurio masė 0,285 g ir metamfetaminą, kurio masė 0,005 g, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

13. Atsakant į apelianto argumentą, jog jis tik prašomas pasidalino turima doze ir neturėjo tikslo platinti psichotropinių medžiagų, pažymėtina, kad psichotropinių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas yra alternatyvus BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Byloje nustatyta, jog nuteistasis V. V. psichotropines medžiagas A. J. perleido už tam tikrą sumą – 20 Eur, tai yra, jas pardavė. Be to, net ir nustačius, kad narkotinė medžiaga buvo ne parduota, o pasidalyta, tai neturėtų jokios įtakos V. V. veikos kvalifikavimui. Atsakomybė už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą kylą ne tik už narkotinių medžiagų pardavimą, bet ir kitokį platinimą. Psichotropinės ar narkotinės medžiagos gali būti platinamos tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai, šiuo atveju esminę reikšmę turi medžiagų perleidimo kitam asmeniui faktas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tai, kad asmuo perduodamas psichotropines ar narkotines medžiagas negauna materialinės naudos ar tai daro ne dėl savanaudiškų paskatų, nešalina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2005, Nr. 2K-286/2006, Nr. 2K-180/2007, 2K-225/2008).

14. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, jog V. V. savo veiksmų nelaiko platinimu, nes platinimą supranta, kaip didelio kiekio, pavyzdžiui, 100 g turėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 260 straipsnyje atsakomybė už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis yra diferencijuojama atsižvelgiant į jų kiekį, tuo atveju, kai yra disponuojamas dideliu ar labai dideliu šių medžiagų kiekiu, atitinkamai taikoma BK 260 straipsnio 2 arba 3 dalis. Svarbu ir tai, jog tam, kad asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, numatytą minėto straipsnio 1 dalyje, pakanka nustatyti, kad asmuo bent bendrais bruožais suprato, jog kitam asmeniui perduoda psichotropines arba narkotines medžiagas, tai yra, suvokė šių medžiagų draudžiamumą. Faktinės bylos aplinkybės patvirtinta, jog V. V. suvokė, jog medžiaga, kurią jis perduoda A. J. yra psichotropinė. Apelianto įsitikinimai dėl to, kas, jo manymu, yra psichotropinių medžiagų platinimas, o kas ne, jo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam V. V. skirtos bausmės

16. Nuteistasis V. V., skunde nesutinka su jam paskirta bausme, prašo skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymo sankcija - bausmę, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu arba skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams.

17. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-73-851/2023).

18. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas (nuo dvejų iki aštuonerių metų). Pirmosios instancijos teismas V. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino V. V. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes bei jo asmenybę apibūdinančius bruožus, todėl trejų metų laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju laikytina per griežta, neproporcinga ir prieštaraujančia teisingumo principui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. V. tiesiogine tyčia įvykdė vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų. 2023 m. lapkričio 20 d. atlikus kratą (duomenys neskelbtini) V. V. namuose daugiau narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta (t. 1, b. l. 105-114). V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi (kas pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad V. V. anksčiau neteistas, nors administracine tvarka baustas, tačiau pažeidimai nėra šiurkštūs, baudos sumokėtos. Nuteistasis yra jauno amžiaus, dirbantis, jo paties teigimu, augina (duomenys neskelbtini) sūnų. Minėtų aplinkybių visuma rodo mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat ir mažesnį paties nuteistojo pavojingumą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. V. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus trumpesnę, šio straipsnio sankcijoje numatyto bausmės minimumo dydžio – 2 metų, laisvės atėmimo bausmę.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2 metų laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje padarymą, atsižvelgus į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, asmenybės pavojingumui, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas), o nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apelianto prašymą jam skirti švelnesnę nei numato įstatymo sankcija bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128/2011, 2K-633/2011, 2K-447/2014). Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą skirti kitą, straipsnio sankcijoje nenumatytą bausmę šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeimyninėmis aplinkybėmis, darbu, nelaikytinos išimtinėmis, suteikiančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenybę, šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, aplinkybės, susijusios su šeima bei darbine veikla egzistavo ir nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu, tačiau tai jo nuo nusikaltimo padarymo nesustabdė. Sutiktina, kad reali laisvės atėmimo bausmė neabejotinai sukels tam tikrus neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus, tačiau šiuo atveju tai negali būti prioretizuojama, nes asmenys apie jiems galinčias kilti teisines pasekmes už nusikalstamų veikų darymą yra informuojami tai įtvirtinant įstatymuose. Atsižvelgiant į tai, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo.

21. Atsakant į apeliacinio skundo prašymą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nenumato galimybės atidėti visos ar bent dalies bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už sunkų nusikaltimą, numatytą BK XXXVII skyriuje, į kurį patenka ir nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

22. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. gegužės 20 d. patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 50 Eur už V. V. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi tenkinamas iš dalies, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys parodo, kad V. V. nors ir dirba, tačiau išlaiko (duomenys neskelbtini) sūnų, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, dėl to pasunkės finansinė padėtis. Dėl minėtų priežasčių, teismo kolegijos vertinimu, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų ir proporcingumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 13 d. nuosprendį.

V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį paskirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti ir jam skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir V. V. paskirti galutinę bausmę – 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 50 Eur iš V. V. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.