Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ir atsakovų V. P. ir V. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ieškinį atsakovams V. P. ir V. P. dėl skolos ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

28. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovų už suteiktas namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise name, adresu (duomenys neskelbtini), priklauso negyvenamoji patalpa – įstaiga (patalpos (duomenys neskelbtini)), kurios bendras plotas 463,98 kv. m, šiai patalpai nesuteiktas pilnas adresas. Taip pat atsakovams šiame name priklauso butai Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčo namui ieškovė teikia butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. Ginčo objektas – atsakovams priklausanti 463,98 kv. m ploto ginčo patalpa ginčo name. Byloje nesprendžiama dėl atsakovų ginčo name turimų trijų butų.

Dėl naujų rašytinių įrodymų (ne)prijungimo prie bylos

32. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

33. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė: 1) Atliktų darbų priėmimo aktą Nr. AV-V-V-20-303492 už 2020 m. birželio mėn. 48,40 Eur sumai su PVM; 2) Atliktų darbų priėmimo aktą Nr. AV-EL-V21-11141817-3 už 2021 m. spalio mėn. 77,44 Eur sumai; 3) 2023 m. vasario 6 d. atliktų darbų aktą Nr. 02-06-002; 3; 4) 2023 m. kovo 18 d. Atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą Nr. V22-1614033; 5) 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija UD23 Nr. 0577 1 337,56 Eur sumai ; 6) UAB Utenos detalizacija suteiktų paslaugų skirtingiems namas paslaugų sumų išklotinę.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visų naujai pateiktų įrodymų kilmės data yra žymiai ankstesnė nei priimtas skundžiamas sprendimas, į tai, jog esminis ieškovės argumentas dėl duomenų nepateikimo laiku yra ne svarios aplinkybės, o tiesiog didelė dokumentų apimtis ir jų praleidimas „netyčia“, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos prijungti prie bylos, papildomai pažymėdamas, jog subjektyvus ieškovės, kuri yra juridinis asmuo, bylos sudėtingumo įvertinimas, neatleidžia šalies nuo pareigos laikytis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principo. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama daugiau nei vienerius metus, pateiktais įrodymais siekiama įrodyti pradinius, o ne bylos eigoje kilusius naujus reikalavimus, todėl laikytina, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko pateikti visus jos reikalavimams pagrįsti būtinus rašytinius įrodymus dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo esmės, santykių kvalifikavimo kaip vartojimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo

35. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: bendrosios nuosavybės teisės dalis, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, kuris yra visų bendraturčių nuosavybė, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

36. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.84 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

37. Taip įstatymų leidėjas eksplicitiškai įtvirtino butų ir kitų patalpų savininko pareigą apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021, 18 punktas).

38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovai bendruoju požiūriu neneigia jiems tenkančios pareigos apmokėti bendrojo naudojimo išlaikymo ir administravimo išlaidas ar pagrįstų remonto darbų išlaidas, tačiau kelia klausimą dėl dalies ieškovės prašomų priteisti lėšų pagrįstumo, motyvuodami tuo, jog dalis darbų nebuvo faktiškai atlikti. Taip pat remiasi aplinkybe, kad atsakovai laikytini vartotojais, todėl turi būti ir skirtinga įrodinėjimo našta byloje.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai nėra laikytini vartotojais, kadangi atsakovams priklausančios patalpos, tame tarpe ir ginčo patalpos, yra nuomojamos, atsakovė turi verslo liudijimą. Atsakovė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nuostata, kadangi nors patalpos yra negyvenamos, tačiau yra inicijuotas procesas dėl jų pakeitimo į gyvenamąsias, tokių liudijimų teismo posėdžio metu nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsisakymo santykius, susiklosčiusius tarp bylos šalių, kvalifikuoti kaip vartojimo. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs byloje esančius teismo posėdžio garso įrašus, nustatė, kad išties 2024 m. spalio 31 d. (1:36:00 – 1:37:00) vykusio teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, jog kai kurios patalpos yra nuomojamos, o tuo tikslu yra „išsiimtas“ verslo liudijimas. Tai reiškia, kad atsakovų argumentas dėl tokių liudijimų nebuvimo yra neteisingas. Kita vertus, ieškovė ir atsakovai nėra sudarę jokios rašytinės sutarties dėl paslaugų teikimo CK 6.228¹ straipsnio nustatyta tvarka, kadangi ieškovė namo administravimo ir kitas paslaugas teikia 2021 m. birželio 4 d. Savivaldybės direktoriaus įsakymo Nr. A-2017 „Dėl daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratoriaus paskyrimo pratęsimo“ pagrindu. Pats minėtas įsakymas priimtas remiantis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi, numatančia savivaldybės pareigą paskirti namo administratorių. Be to, savininkų interesus užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 603 patvirtinti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai (ginčui aktuali redakcija, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu), kuriuose yra nustatyta administratoriaus pareiga jam tenkančias funkcijas ir pareigas atlikti tik naudos gavėjų, šiuo atveju savininkų, interesais (Nuostatų 7.1 punktas), pateikti savininkams informaciją, susijusią su jiems apskaičiuotomis mėnesinėmis įmokomis (Nuostatų 7.3 punktas) ir kt.

40. Tai reiškia, kad atsakovai konkrečiu atveju nėra laikytini vartotojais ir jokios įrodinėjimo išimtys atsakovams nėra taikomos, t. y. abiem bylos šalims taikomas lygiavertis įrodinėjimo naštos paskirstymas. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, numatanti, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia.

41. Teismų praktikoje nagrinėjant civilinius ginčus dėl pagrindo priteisti skolą už bendrojo naudojimo objektų administravimo ir kitas paslaugas, laikomasi pozicijos, kad šalis, teigianti, jog bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugos nesuteiktos ar suteiktos netinkamai, nesutinkanti su paslaugų mokesčio dydžiu ar apskaičiavimu, turi nurodyti ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius šių teiginių pagrįstumą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2689-577/2013, 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2246-656/2016; 2019 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1104-275/2019). Tuo pačiu pažymėta, kad argumentas, jog nebuvo pateikti byloje atliktų darbų aktai ir sąskaitos, būtų reikšmingas tuo atveju, jei būtų pagrindas daryti išvadai, kad administratorius paslaugas gaunančio asmens prašymu nesuteikė jam informacijos apie tokius aktus ir sąskaitas, kad asmuo neturėjo galimybės patikrinti administratoriaus atlikto skolos paskaičiavimo pagrįstumo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1104-275/2019).

42. Taigi, kaip nurodyta, nagrinėjamu atveju bylos šalims taikytina lygiavertė įrodinėjimo našta, atitinkamai, atsakovams tenka pareiga įrodyti teiginius dėl neatliktų darbų fakto. Visgi, nėra tikslinga bendrųjų patalpų savininkams tenkančios įrodinėjimo naštos suabsoliutinti ir yra būtina atsižvelgti į atsakovų jau pateiktų rašytinių įrodymų turinį bei į realias galimybes kitus įrodymus gauti.

Dėl ieškovės reikalavimo (ne)pagrįstumo

43. Nustatyta, kad ieškovė ieškinio reikalavimą kildina iš namo savininkams tenkančios pareigos apmokėti namui teikiamas administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs tiek į byloje esančių įrodymų turinį, tiek ir į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sprendžia, kad nėra konkrečiai aišku už kokias tiksliai paslaugas ieškovė prašo priteisti skolą ir palūkanas. Ieškovė neprivalo išskaidyti ieškinio reikalavimo sumos pagal praktikoje naudojamą bendrinį junginį administravimo, eksploatavimo ir komunalinės paslaugos, tačiau akivaizdu, kad teikdama didelę apimtį atsakovams išrašytų sąskaitų, taip pat pateikdama skolos suvestinę, detalizuodama atliktus darbus ir aiškindama paslaugų tarifus, tuo pačiu atsisakydama ieškinio dalyje ir dalį naujų įrodymų teikdama apeliacinės instancijos teismui, visus įrodymus privalo susieti tam, kad būtų aišku už kokias paslaugas yra prašoma priteisti skolą. Atitinkamai, teismas, spręsdamas, kuri ieškinio reikalavimo dalis (ne)pagrįsta, turi aiškiai įvardinti, už kokias paslaugas yra priteisiama skola, už kokias paslaugas patalpų savininkai yra atsiskaitę ir pan.

44. Nustatyta, kad ieškovė už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės mėn. iki 2023 m. kovo mėn. atsakovams išrašė ir teismui pateikė sąskaitas (mokėtojo kodas 12105481). Kiekvienoje sąskaitoje yra detalizuoti skirtingi darbai, pavyzdžiui, administravimas, daugiabučio namo techninė priežiūra, vandens stovų keitimo darbai ir kt. Ieškovė taip pat teismui nurodė, kokius konkrečius darbus ji atliko ir jų įkainojimą. Matyti, kad ieškovės ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo sudaro bendrosios, t. y. standartinės administravimo išlaidos, kaupiamųjų lėšų kaupimas ir pan., bei papildomai atlikti darbai, tokie kaip balkono remontas, vandens stovų keitimas. Visgi, nėra aišku, kaip įkainota kiekviena iš suteiktų paslaugų. Nagrinėjamu atveju nors ir nurodyta, kad dalyje ieškinio reikalavimas nėra ginčijamas, t. y. dėl administravimo, kaupiamųjų lėšų, šilumos ūkio priežiūros, tačiau nėra įvardinta konkreti suma, kuriai atsakovai nepritarė. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškiniui pagrįsti buvo pateikta daug ieškovės išrašytų sąskaitų su išvardintais konkrečiais darbais, taip pat į tai, jog ieškovė savo poziciją grindė ir pasisakydama atskirai dėl konkrečių darbų kainų ir faktinio jų atlikimo, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas arba turėjo analizuoti kiekvieną iš pateiktų sąskaitų, nustatydamas, kuriai daliai atsakovai pritaria, o dėl kurios pagrįstumo yra ginčas, arba analizuoti kiekvieno iš atliktų darbų, suteiktų paslaugų pagrįstumą bendroje sumoje už visą laikotarpį.

45. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo pateiktų sąskaitų turinį, tačiau atsižvelgus į teismo motyvus ir pačių sąskaitų turinį, akivaizdu, jog teismas analizavo tik tam tikras įvardintas paslaugas, nepaisydamas to, jog sąskaitoje yra nurodytos ir kitos sumos. Pasirinkus tokį įrodymų tyrimo būdą, esant didelei apimčiai sąskaitų ir atliktų darbų, atsakovų įmokų bei ginčui dėl nurodytų paslaugų pagrįstumo, taip pat į aplinkybę, jog atsakovai kėlė klausimą dėl netinkamo tarifų skaičiavimo, o ieškovė dalyje atsisakė ieškinio reikalavimo, teismas privalėjo analizuoti kiekvieną iš nurodytų sąskaitų visoje apimtyje, konstatuodamas, kuris iš sąskaitoje nurodytų darbų / paslaugų, yra pagrįstas, kuris ne ar dėl kurio yra kilęs ginčas arba turėjo aiškiai įvardinti darbus, dėl kurių yra / nėra ginčo ir atlikti išsamų ginčijamų darbų ar paslaugų pagrįstumo įvertinimą. Visgi, nesant aiškios priežasties, teismas analizę atliko tik dėl dalies nurodytų paslaugų. Be to, nors teismas sąskaitas analizavo tik iš dalies, tačiau nurodė visų jų subendrintą sumą skaičiuodamas priteistinos sumos dalį, t. y. teismas nurodė, kad atsakovams už paslaugas suma ginčo laikotarpiu sudarė 8 283,43 Eur ir 520,59 Eur palūkanos, tačiau nepaisydamas to, kad tam tikrose sąskaitose yra įtrauktos sumos, netgi nesusijusios su teikiamomis paslaugomis, pavyzdžiui, 2020 m. spalio 31 d. sąskaitoje yra įtrauktos skolų išieškojimo sąnaudos ir žyminis mokestis (24,79 Eur + 2,55 Eur + 8 Eur), 2022 m. gruodžio 21 d. sąskaitoje taip pat yra įtrauktos ir skolų išieškojimo sąnaudos bei žyminis mokestis (554,45 Eur + 1,71 Eur + 20 Eur). Tokiu atveju teismas negalėjo konstatuoti fakto, kad konkreti suma yra apskaičiuota už ieškovės atsakovams suteiktas paslaugas, o dėl nurodytų įtrauktų skolų administravimų mokesčių ir kitų išlaidų, nesusijusių su paslaugų teikimu, nepasisakė. Sutiktina, kad teismo motyvų formuluotė nėra nustatyta imperatyviai ir teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, pats pasirenka įrodymų tyrimo aprašymą ir pan., tačiau akivaizdu, jog esant didelei apimčiai rašytinių įrodymų sprendimo turinys turi būti aiškus, atskleidžiantis bylos esmę ir leidžiantis išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovai į bylą yra pateikę mokėjimo nurodymus ieškovei, jų mokėjimo paskirtyje yra nurodytos ir sąskaitos, kurias, pasak atsakovų, jie apmokėjo. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti, kurios sąskaitos yra apmokėtos, už kuriuos darbus ar paslaugas yra iš dalies / visoje apimtyje atsiskaityta arba paaiškinti atsakovų sumokėtos sumos paskirstymą.

46. Taip pat matyti, kad teismas sąskaitose esančių lėšų pagrįstumą skaičiavo pagal ieškovės pateiktas formules, kurios vienas iš skaitiklių yra namo plotas remonto darbams. Kaip paaiškino ieškovė, namo plotas remonto darbams yra gaunamas sudėjus visų name esančių klientų butų / patalpų bendrą plotą su jiems priklausančiomis kitomis patalpomis, kaip pvz. priskirtas rūsys ir / ar bendro naudojimo patalpos. Tiek ieškovė, tiek ir teismas pasitelkė 2 745,35 kv. m., kuris nurodytas ieškovės parengtuose namo rodikliuose, o teismas papildomai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių nurodytą plotą. Vis dėlto, sutiktina su atsakovais, kad byloje yra ne vienas rašytinis įrodymas, patvirtinantis kitą namo plotą, nei pasitelktas apskaičiuojant įkainius, pavyzdžiui: 1) 2024 m. kovo 7 d. NTR išrašas, kuriame viso namo plotas yra 2 978,18 kv.; 2) pačios atsakovės pildytose veiklos ataskaitose nurodyta, kad namo bendras plotas yra 2 979,02 kv. m., o naudingasis – 2 957,19 kv. m.; 3) VĮ Registrų centro pateiktame 2023 m. sausio 24 d. butų (patalpų) sąraše nurodyta, kad bendras namo plotas yra 2 978,18 kv. m.; 4) 2013 m. lapkričio 21 d. UAB „Nemuno būstas“ parengtame daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato bendrojo naudojimo objektų apraše nurodyta, kad bendrasis namo plotas yra 2 982,33 kv. m. Spręstina, kad nėra aišku, kokiu pagrindu yra pasitelkiamas būtent 2 745,35 kv. m, atitinkamai tinkamam darbų kainos dydžiui yra itin svarbus minėtas ploto skaitiklis, o teismas, pasitelkdamas konkretų namo ploto dydį, turi pagrįsti savo pasirinkimą, ypatingai atsižvelgdamas į tai, jog viena iš šalių kelia tokio pobūdžio klausimą.

47. Nustatyta, kad esminę ginčo tarp šalių dalį sudarė vandens stovų keitimo darbai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovų pareigą atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, nurodydamas, kad atsakovų argumentai, jog jie neprivalo ieškovei mokėti už remonto darbus dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus, Savivaldybės nustatytų pažeidimų, teismo laikyti nepagrįstais, nes minėtas kontrolierius tyrė ne ieškovės veiklą, bet Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmus, atsakant į atsakovės skundą, o ginčo namo administratorės ataskaitų ar kitų dokumentų tinkamas neužpildymas neatleidžia ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų nuo pareigos apmokėti už ginčo namo bendro naudojimo objektams suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, kurių pagrįstumą patvirtina kiti įrodymai. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

48. Atsižvelgus į atsakovų procesinę poziciją, akivaizdu, kad jie atsisakymą atsiskaityti dėl vandens stovų keitimo darbų motyvavo ne dėl institucijų raštų surašymo fakto, tačiau keldami klausimą dėl realaus tų darbų atlikimo, o institucijų raštai pasitelkti kaip papildoma įrodinėjimo priemonė. Šiuo aspektu primintina, kad nors įrodinėjimo pareiga dėl neatliktų darbų pagal formuojamą teismų praktiką formaliai tenka tai teigiančiai šaliai (atsakovams), tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjamą aplinkybę, į faktą, kad atsakovai ne kartą yra prašę suteikti jiems aktualią informaciją, o ieškovės darbuotojui skirta administracinė nuobauda (įspėjimas) už šios pareigos nevykdymą, į ieškovės vykdomos veiklos pobūdį ir privalomos kaupti rašytinės informacijos, pažymi, kad įrodinėjimo pareiga dėl atliktų darbų tenka būtent ieškovei.

49. Ieškovė nurodė, kad vandens ir nuotekų stovų keitimo darbai buvo atlikti 2020 m. birželio ir liepos mėn., tačiau jos pateiktame gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale aprašant pastebėtus defektus, deformacijas ir įrangos gedimus tik 2020 m. liepos 3 d. yra nurodytas faktas dėl susidėvėjusių stovų bendro naudojimo patalpose ir pateikta rekomendacija pakeisti susidėvėjusį vamzdyną. Skiltyje kasmetinės apžiūros nurodyta, kad vandens ir nuotekų stovai pakeisti 2020 m. liepos mėn. Ankstesni stovų keitimo darbai atlikti tik 2020 m. vasarį, o šis mėnuo neįeina į ginčo laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, kad stovų keitimo darbų kaina buvo įtraukta trimis atvejais, t. y. nuo 2020 m. birželio mėn., išsimokant per 9 mėn. (jau 2020 m. birželio 30 d. sąskaitoje, nors, kaip minėta, namo techninės priežiūros žurnale šie darbai neužfiksuoti; taip pat nuo 2020 m. liepos mėn. (dviem tarifais, išsimokant per 9 mėn.). Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu nuo 2020 m. liepos mėn. stovų keitimo darbai įtraukti dviem skirtingais tarifais. Galima situacija, kad 2020 m. liepos mėn. tokio pobūdžio darbai buvo atlikti du kartus, tačiau tokiu atveju toks skaičiavimas tiek ieškovės, tiek ir teismo sprendime turi būti paaiškintas. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė.

50. Taip pat pažymėtina, kad Savivaldybės 2022 m. balandžio 22 d. rašte konstatuota, jog tuo atveju, kai remonto darbai viršija 3 000 Eur be PVM, kas ir yra nagrinėjamu atveju, administratorius darbus privalo organizuoti apklausos ar konkurso būdu nebent dėl avarinės situacijos minėtais būdais darbų organizavimas neįmanomas. Savivaldybė nustatė, kad ieškovė, organizuodama 2020 m. birželio mėn. darbus, nepateikė jokių patalpų savininkų sprendimo protokolo, statinio apžiūros akto, nebuvo galimybės nustatyti ar darbai atlikti teisės aktų nustatyta tvarka; nebuvo aprašyta bendro naudojimo objektų būklė. Taip pat akcentuota, kad ieškovė privalėjo šaukti savininkų susirinkimą ar organizuoti balsavimą raštu, tačiau tokio pobūdžio duomenų taip pat nėra. Darbai organizuoti apklausos būdu, tačiau dėl darbų sumos turėjo būti organizuojamas konkursas. Akcentuota, kad be kitų nurodytų funkcijų, netinkamai vykdė Nuostatų 7.1 punktą (funkcijas ir pareigas atlikti tik naudos gavėjų, šiuo atveju savininkų, interesais). Identiškos išvados priimtos ir dėl 2020 m. liepos mėn. darbų. Be to, tame pačiame Savivaldybės rašte nurodyta, kad Savivaldybės filialas 2022 m. sausio 12 d. atliko Statinio techninės apžiūrą ir nustatė kad dalis vamzdynų pakeista, o likusi dalis stipriai paveikta korozijos. Statinio techninės apžiūros žurnale paminėta, kad iki pastarojo patikrinimo buvo ne kartą nustatytas nesandarus vamzdynas, todėl nėra aišku, kaip namo administratorius organizuoja darbą dėl vamzdynų keitimo, jog kas kartą yra fiksuojami defektai. Namo administratoriaus darbų organizavimas bendrąja prasme nėra šios bylos dalykas, tačiau bendras situacijos įvertinimas aktualus ir nagrinėjamai bylai dėl būtent atsakovų keliamo klausimo dėl ieškovės nurodytų darbų realaus ar tinkamo darbų įvykdymo, ypatingai akcentuojant aplinkybę, kad 2020 m. birželio mėn. darbai nėra fiksuoti statinio apžiūros žurnale ir Savivaldybė konstatavo namo administratoriui tenkančių funkcijų netinkamą vykdymą užtikrinant namo savininkų interesus. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, nuspręsdamas pasiremti tik pateiktomis sąskaitomis faktūromis ar darbų atlikimo aktais, jų nevertindamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju negali konstatuoti ar ieškovės nurodyti darbai išties buvo įvykdyti, t. y. šią aplinkybę turi ištirti pirmosios instancijos teismas. Atitinkamai, turi būti ištirti ir kiti atsakovų ginčijami darbai.

52. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl dalies bendrųjų patalpų išskyrimo daliai savininkų, yra nurodęs, kad išimtis galima tik tuo atveju, jei bus sudarytas bendrojo naudojimo objektų, skirtų nepriklausomos, atskiros pastato dalies funkcionavimui ir jos naudotojų poreikiams tenkinti, aprašas (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tokiame bendrojo naudojimo objektų apraše šių objektų administratorius, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo namo bendrija, įvertindamas bendrojo naudojimo objektų funkcionalumą, atskirumą ir pan., iš anksto nustato tokių objektų valdymo ir naudojimosi jais tvarką ir sąlygas, kurios turi būti žinomos ir suprantamos bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams. Bendrojo naudojimo objektų aprašas leidžia butų ir kitų patalpų savininkams realizuoti teisę susitarti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, tačiau ši teisė turi būti realizuota iki kylant teisiniams padariniams, pavyzdžiui, iki atsirandant konkrečioms bendrojo naudojimo objekto remonto išlaidoms. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisinio aiškumo principas, nes išimtis iš bendrosios taisyklės, kad bendrojo naudojimo objektų išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidas turi dengti visi bendrojo naudojimo objekto savininkai, būtų padaroma kilus atitinkamoms išlaidoms, bet nesprendžiant iš esmės, kad konkretus bendrojo naudojimo objektas yra apskritai atskiras ir skirtas tik tam tikros dalies gyventojų poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016).

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendraturčiai neturi apmokėti už tam tikrai patalpų savininkų daliai priklausančių bendro naudojimo patalpų įrangos pakeitimą (maišytuvų, unitazą, sifonų, trapų), o ieškovė nepateikė įrodymų, kad patalpos, kuriose buvo pakeista minėta įranga, priklauso ne atskirai savininkų grupei, todėl ieškinio reikalavimą, kiek tai susiję su atsakovams tenkančia minėtos įrangos pakeitimo kaina, t. y. dėl 482,46 Eur (134,74 Eur + 363,29 Eur + 63,16 Eur + 149,04 Eur +1 086,64 Eur +18,60 Eur + 15,90 Eur + 157,39 Eur + 354,76 Eur + 15,71 Eur = 2 359,23 Eur + 21 proc. = 2 854,67 Eur ÷ 2 745,35 kv. m × 463,98 kv. m = 482,46 Eur) skolos priteisimo, atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka.

54. Kaip nurodyta, gali susiklostyti situacija, kuomet dalimi bendro naudojimo patalpų naudojasi tik tam tikra grupė namo savininkų, tačiau tokiu atveju turi būti sudarytas atskiras objektų aprašas, nustatyta naudojimosi tvarka ir pan. Tai reiškia, kad norint konstatuoti faktą dėl atskiros bendrųjų patalpų dalies, ši aplinkybė turi būti įrodyta. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė neįrodė, jog visos patalpos yra bendros, nepagrįstai šią įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, kadangi byloje nėra nustatyta, kad toks aprašas egzistuoja. Vien ta aplinkybė, kad buvo keisti unitazai, maišytuvai ir kt., neįrodo privačios nuosavybės, kadangi bendrabučio tipo namuose praustuvai, unitazai ir pan., gali būti ir bendrose patalpose. Kita vertus, Savivaldybės 2022 m. balandžio 22 d. rašte konstatuota, jog bendro naudojimo objektų sąraše ties dalimi dėl pastato bendrojo naudojimo patalpų nėra nurodytos tokios bendrojo naudojimo patalpos kaip tualetai, dušai, vonios kambariai, prausyklų patalpos. Atsakovai nurodo, kad tam tikra dalis bendro naudojimo patalpų buvo privatizuota, o ieškovė šią aplinkybę neigia. Tokiu atveju nėra aišku, ar minėtos patalpos išties visoje apimtyje ar iš dalies yra privatizuotos, ar ieškovė netinkamai vykdo bendro naudojimo patalpų apskaitą ir jų neįtraukė ir bendro naudojimo patalpų aprašą. Bet kokiu atveju, teismui padarant atitinkamą išvadą, ji turi būti paremta įrodymų tyrimu ar išsamiais motyvais, t. y. šiuo atveju teismas nuspręsdamas, kad ieškovė neįrodė tam tikros aplinkybės, šią išvadą turėjo motyvuoti, pavyzdžiui, konstatuodamas nurodytų patalpų nebuvimą bendro naudojimo objektų sąraše, ieškovės įpareigojimas teismui pateikti atitinkamą dokumentaciją ir šios pareigos neįvykdymas ir pan., tačiau teismas to nenurodė. To nepadarius, sutiktina su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas išvadą šioje sprendimo dalyje priėmė remdamasis prielaidomis, juolab ši išvada turėtų įrodomąją reikšmę kaip nustatyta faktinė aplinkybė dėl visų šių patalpų laikymo privačiomis patalpomis.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus byloje esančių įrodymų tyrimo, kuris reikalingas tinkamam tarp bylos šalių kilusio ginčo išnagrinėjimui.

Dėl contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcijos taikymo

56. Contra spoliatorem yra prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020 77 punktą). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas; 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023, 62 punktas).

57. Atsakovė šio principo taikymą motyvuoja tuo, kad ieškovė nesuteikė paslaugų, neatliko darbų, tačiau darytina išvada, kad atsakovai netinkamai suvokia pastarojo principo paskirtį. Jo tikslas yra konstatuoti tam tikrus faktus nustačius, kad šalis sąmoningai sunaikino tai aplinkybei įrodyti reikalingus įrodymus, o šiuo atveju atsakovai principo taikymo siekia dėl dalies jiems patiems tenkančios įrodinėjimo pareigos, o tai nėra pagrindas contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcijos taikymui ir neatitiktų jos paskirties.

Dėl procesinės bylos baigties

58. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko rašytinių įrodymų tyrimą byloje, o tai galėjo lemti netinkamą tarp bylos šalių kilusio ginčo išnagrinėjimą. Nurodyti pažeidimai yra esminio pobūdžio, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) jau vien dėl to, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją.

59. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

60. Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 325 straipsniu, 331 straipsniu

nutaria:

ieškovės „Mano Būstas Dainava“ ir atsakovų V. P., V. P. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.