Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3724-450/2016 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, antstoliui M. P. dėl žalos, padarytos neteisėtais teismo ir antstolio veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimą priėmė šališka teisėja A. R., kuri anksčiau dirbo Kauno apylinkės prokuratūroje ir Kauno apylinkės teisme, kur nuo baudžiamosios atsakomybės buvo slepiamas K. T. už melagingų parodymų davimą, kad Kauno apylinkės prokuratūra ir Kauno apylinkės teismas prieš ieškovą sufabrikuotų baudžiamąsias bylas Nr. I-64/99 ir Nr. I-105/2005, kad nebūtų įvykdytas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000. Kadangi teisėja A. R. pažįsta, yra susijusi tarnybiniais ir kitais ryšiais su Kauno apylinkės prokuratūra ir Kauno apylinkės teismu, 2015 m. kovo 17 d. pareiškimu ji buvo šalinama nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo, tačiau dėl savanaudiškų paskatų nenusišalino. Pareiškimas dėl nušalinimo nebuvo išnagrinėtas, nuo civilinės bylos nagrinėjimo buvo šalinamas visas Vilniaus apygardos teismas. Kol nebuvo išnagrinėtas nušalinimo pareiškimas, negalėjo būti nagrinėjama civilinė byla ir priimamas sprendimas.Pirmas ieškinio reikalavimas buvo neišnagrinėtas nepagrįstai. Ieškinio priėmimo metu dėl šio reikalavimo nebuvo nustatyti trūkumai. Jeigu reikalavimas nenagrinėtinas teismuose, privaloma nurodyti, į kurią instituciją kreiptis, kad reikalavimas būtų išnagrinėtas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyti neteisėti teismo ar teisėjo bei antstolio veiksmai ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas padarė nemotyvuotą išvadą, kad padarytos žalos nepagrindžia ieškovo naudai paskirtų baudų iš skolininko už sprendimo neįvykdymą neišieškojimas ir paimti kreditai iš kredito bendrovių dėl sprendimo ir paskirtų neišieškojimo. Tokia išvada prieštarauja pateiktiems įrodymams, kurie nebuvo įvertinti. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai nepadarė ieškovui jokios žalos.Teismas nepagrįstai paneigė 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nesikreipė į antstolį dėl paskirtų baudų už sprendimo neįvykdymą išieškojimo, nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas nesiėmė reikiamų veiksmų dėl baudų išieškojimo bei greito sprendimo įvykdymo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui neteisėtais veiksmais nepadaryta žala. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi panaikinus 2013 m. kovo 27 d. patvarkymą ir išieškojimo negalimumo aktą, ieškovas privalėjo tam pačiam antstoliui pateikti grąžintą vykdomąjį raštą dėl paskleistų melagingų žinių paneigimo vykdyti. 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje nustatyta, kad antstoliui priėmus 2013 m. kovo 27 d. patvarkymą dėl sprendimo įvykdymo negalimumo pats skolininkas neva paneigė 2013 m. gruodžio 5 d. paskleistas melagingas žinias.Teismas nepagrįstai ir nemotyvuodamas padarė išvadą, kad paskirtos baudos už sprendimo neįvykdymą ar kreditai greitųjų kreditų bendrovių negali būti laikomi turtine ir neturtine žala. Lietuvos institucijos, atsisakydamos įvykdyti sprendimą ir išieškoti padarytą žalą, siekė priversti ieškovą nepalankiomis sąlygomis imti greituosius kreditus išgyvenimui, jam neturint kitų piniginių lėšų.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantas, įrodinėdamas bylą išnagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos A. R. šališkumą, remiasi tik savo subjektyvia nuomone. Procesinių veiksmų atlikimas, vadovaujantis įstatymais, nepalankaus apeliantui sprendimo priėmimas savaime nereiškia buvus teisėją šališka. Kitų aplinkybių, kurios leistų abejoti teisėjos objektyvumu, apeliantas nenurodė.Teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-139/2008 nagrinėdamas apelianto A. B. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, vertindamas iš esmės tas pačias aplinkybes dėl Kauno apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo vykdymo, padarė išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas procesiniais veiksmais ir nutartimis dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei CPK normų. Teismas padarė išvadą, kad pateikti į bylą duomenys patvirtina, kad Kauno apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimas neįvykdytas dėl skolininko K. T. veiksmų, išieškotojo A. B. netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis bei jų įgyvendinimo, bet ne dėl Kauno miesto apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo veiksmų.Žala apeliantui galėjo kilti dėl K. T. veiksmų, teismai neatliko neteisėtų veiksmų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teisėjų ir teismų neteisėtus veiksmus, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.Atsakovas antstolis M. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatytu terminu teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliaciniame skunde suformuluotas apelianto prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, jog nebuvo pateiktos 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. gruodžio 6 d. ir kitos nutartys.CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi (CPK 322 straipsnis), juolab kad apeliacinio skundo nagrinėjimu žodiniame procese siekiama vienintelio tikslo – išsamesnio ir objektyvesnio byloje esančių įrodymų įvertinimo. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Vien tik deklaratyvus apelianto prašymas, nenurodant jokių prašymą pagrindžiančių argumentų (kaip skundžiamame sprendime teismo nurodyta aplinkybė dėl nutarčių nepateikimo yra susijusi su poreikiu apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka), savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumo taip pat nenustatė. Pripažintina, jog dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išvardintų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas šioje byloje esančių įrodymų įvertinimo tinkamumas bei išspręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, taigi apelianto prašymas dėl žodinio šios bylos nagrinėjimo netenkintinas. Pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme neturėjo poreikio dalyvauti žodiniame teismo posėdyje.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė itin didelį kiekį naujų įrodymų. Nors apeliaciniame skunde nėra suformuluoto prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, tačiau dėl jų priėmimo apeliacinės instancijos teisme aspektu pasisakytina. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto prie apeliacinio skundo pridėtais ir teismui pateiktais naujais įrodymais, įvertinusi nagrinėjamoje civilinėje byloje jau esančius įrodymus, daro išvadą, kad iš esmės visi bylai reikšmingi įrodymai yra pateikti ir priimti pirmosios instancijos teisme, todėl pakartotiniam jų priėmimui nėra pagrindo. Be to, apeliantas nenurodė, kokie prie apeliacinio skundo pridėti įrodymai yra nauji, kodėl jis visų šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui arba kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus. Bylą išnagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos A. R. biografija yra skelbiama viešai internete, todėl nėra pagrindo teisėjos biografijos kopiją priimti kaip naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme.Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat prašo priimti naują įrodymą – Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 pagal ieškovo skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šia teismo nutartimi, be to, įvertinusi ieškovo ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas (ieškovas ieškinio negrindė 2013 m. kovo 17 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir išieškojimo negalimumo aktu vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612), daro išvadą, kad ši Kauno apylinkės teismo nutartis nagrinėjamai bylai nėra reikšminga, todėl ją kaip naują įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl duomenų išreikalavimo

Dėl pranešimo generaliniam prokurorui apie nusikaltimo požymius

Apeliantas prašo pranešti generaliniam prokurorui apie nusikaltimo požymius. Apelianto nuomone, antstoliui M. P. ir teisėjai A. R. turi būti iškelta baudžiamoji byla ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jų atliktų neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu.CPK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija antstolio M. P. ir teisėjos A. R. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių neįžvelgia. Teisėjų kolegijos vertinimu, subjektyvi apelianto nuomonė nesudaro pagrindo konstatuoti nusikalstamos veikos požymių. Manydamas kitaip, apeliantas apie galimas nusikalstamas veikas atitinkamas institucijas turi teisę informuoti pats.

Dėl teisėjos šališkumo

Apelianto nuomone, skundžiamą sprendimą priėmusi teisėja A. R. yra šališka, nes anksčiau dirbo Kauno apylinkės prokuratūroje ir Kauno apylinkės teisme, yra susijusi tarnybiniais ir kitais ryšiais su šiomis įstaigomis. Apeliantas teigia, kad šiose įstaigose K. T. buvo slepiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Apeliantas pažymi, kad ieškovo pareiškimu teisėja buvo šalinama nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo, tačiau dėl savanaudiškų paskatų nenusišalino. Taip pat apeliantas nurodo, kad pareiškimas dėl nušalinimo nebuvo išnagrinėtas. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apygardos teisme gautas apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos A. R. nušalinimo (1 t., b. l. 31). 2015 m. gruodžio 23 d. apelianto pareiškimas persiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui (1 t., b. l. 34). Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi apeliantui nustatytas terminas pašalinti pareiškimo trūkumus – pateikti pareiškimo originalą arba tinkamomis elektroninių ryšių priemonėmis (1 t., b. l. 35-36). Apeliantui nustatytu terminu nepašalinus pareiškimo trūkumų, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartimi apelianto pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantui (1 t., b. l. 38-39). 2016 m. kovo 17 d. apeliantas pateikė pakartotinį pareiškimą dėl teismo (teisėjo) nušalinimo (1 t., b. l. 50-51). Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2016 m. kovo 17 d. nutartimi šį pareiškimą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (1 t., b. l. 52-53). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apelianto pareiškimai dėl teismo (teisėjo) nušalinimo nebuvo išnagrinėti dėl paties apelianto kaltės, nes apeliantas nepateikė teismui įstatymo reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusios teisėjos nešališkumu, objektyvumu, kompetencija, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme atmestinas.

Dėl pagrindo ieškinio reikalavimą palikti nenagrinėtą

Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinio reikalavimą pripažinti, kad nevykdant Kauno miesto apylinkės civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 priimto sprendimo ir nutarčių, kuriomis buvo skirtos baudos už sprendimo nevykdymą, Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, bei antstolis M. P. padarė apeliantui turtinę ir neturtinę žalą, paliko nenagrinėtą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo pripažinti faktą, tačiau prašomas pripažinti faktas turi būti vertinamas kaip aplinkybė ieškovo prašomo civilinių teisių gynimo būdo, t. y. žalos atlyginimo, įgyvendinimui.Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamoje byloje šis ieškinio reikalavimas yra suformuluotas kaip ieškinio faktinis pagrindas, t. y. aplinkybė, kuria ieškovas grindžia savo materialinį teisinį žalos atlyginimo reikalavimą. Nagrinėjamoje byloje iš esmės yra pareikštas vienas materialusis reikalavimas – žalos atlyginimo, nes ieškinyje suformuluotas reikalavimas pripažinti, kad valstybė ir antstolis padarė žalos apeliantui yra vertintinas ne kaip savarankiškas (nepaisant to, kad tokiu jį nurodo ieškinyje apeliantas), o kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas ir viena iš civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus, kurie reglamentuoja absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus – sprendime nėra motyvų (sutrumpintų motyvų) (4 punktas), neišspręsti visi byloje pareikšti reikalavimai ir bylos negalima išskirti šio Kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (7 punktas). Su šiais apelianto argumentais nesutiktina.Apeliantas ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad 2000 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 neįvykdymu ir nutartimi skirti už sprendimo neįvykdymą baudas atsakovai Lietuvos Respublika ir antstolis M. P. padarė ieškovui turtinę ir neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti solidariai; 2) priteisti iš atsakovų solidariai 1 053 835,89 Lt žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą, ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Padarytos žalos pripažinimas (pirmasis ieškinio reikalavimas) nėra savarankiškas materialinis reikalavimas, jis yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią konstatavus bei esant nustatytoms kitoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovų. Dėl šios priežasties laikytinas nepagrįstu apelianto argumentas, kad neišnagrinėtas pirmas ieškinio reikalavimas ir yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra motyvų ar sutrumpintų motyvų, kuriais būtų atmesti kurie nors įrodymai sprendžiant ieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išsamiai išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat nekonstatuotinas.

Dėl bylos esmės

Vadovaujantis dispozityvumo principu į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ieškinio pagrindas bei dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismas negali šios pareigos įvykdyti už ieškovą.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas atsakovų neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad Lietuvos generalinė prokuratūra suklastojo įrodymus ir baudžiamąją bylą Nr. 20-1-198-96, dengė nuo baudžiamosios atsakomybės K. T., Kauno apylinkės teismo teisėją D. M.; Lietuvos teismai ir teisėjai bei antstolis M. P. neįvykdė įsiteisėjusių 2000 m. spalio 31 d. sprendimo ir nutarčių skirti baudas, nutraukė vykdomąją bylą, vilkino civilines bylas ir paliko ieškinius nenagrinėtais, klastojo faktus. Būtent šios abstrakčiai suformuluotos ir nedetalizuotos faktinės aplinkybės sudarė ieškinio faktinį pagrindą. Tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstytos žymiai konkretesnės ir detalesnės faktinės aplinkybės (1 t., b. l. 175), kuriomis ieškinyje nebuvo remiamasi ir kurių pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo, kaip jau minėta, ir pirmiausia apibrėžtų ieškovo ieškinio pagrindu. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo analizuoti apeliaciniame skunde nurodytų visiškai naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų, laikydamasi bylos nagrinėjimo ribų.Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neįrodė teismo (teisėjo) ir antstolio civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliaciniame skunde prašoma priteisti žala siejama su neteisėtais teismo (teisėjo) ir antstolio veiksmais. Nors ieškinyje buvo keliamas ir prokuratūros neteisėtų veiksmų klausimas, nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų prokuratūros neteisėtų veiksmų, tačiau apeliaciniu skundu prokuratūros veiksmų neteisėtumas nekvestionuojamas, todėl teisėjų kolegija šio aspekto nenagrinėja ir pasisako tik dėl teismo (teisėjo) bei antstolio civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Neteisėti veiksmai, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, analizuotini pirmiausia, nes nenustačius neteisėtų veiksmų, iš esmės nereikšmingas kitų civilinės atsakomybės salygų nustatinėjimas.Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013; kt.).CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.Pagal aptartas įstatymo normas antstolio, taip pat valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, turi CPK 178 straipsnyje įtvirtintą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas.Ieškinį ieškovas grindė tuo, kad Lietuvos teismai ir teisėjai bei antstolis M. P. neįvykdė įsiteisėjusių 2000 m. spalio 31 d. sprendimo ir nutarčių skirti baudas, nepagrįstai atsisakė įvykdyti minėtą sprendimą, nutraukė vykdomąją bylą. Šias aplinkybes ieškovas įrodinėjo 2013 m. kovo 27 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir išieškojimo negalimumo aktu, 2013 m. gegužės 3 d. patvarkymu dėl skundo nagrinėjimo sustabdymo, 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimis.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo nurodomą 2013 m. balandžio 18 d. nutartį priėmė Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 pagal ieškovo pareiškimą nustatyti naują terminą sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-5566-521/2000 įvykdyti (c. b. Nr. 2-3805-431/2015 l. 12). Kauno apylinkės teismas šia nutartimi ieškovo pareiškimą atmetė. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1380-259/2013 ieškovo atskirasis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties atmestas (c. b. Nr. 2-3805-431/2015 l. 13-14).Ieškovo nurodomą 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį priėmė Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-15203-191/2013 pagal ieškovo skundą dėl antstolio veiksmų (c. b. Nr. 2-3805-431/2015 l. 18). Kauno apylinkės teismas šia nutartimi ieškovo skundą atmetė. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2413-260/2013 ieškovo atskirasis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarties patenkintas, ieškovo skundas dėl antstolio veiksmų patenkintas, panaikinti 2013 m. kovo 27 d. išieškojimo negalimumo aktas ir patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo vykdomojoje byloje Nr. 0123/02/02434 (c. b. Nr. 2-3805-431/2015 l. 10-11), antstolis M. P. įpareigotas toliau tęsti vykdymo veiksmus (c. b. Nr. 2-3805-431/2015 l. 15-17). Kauno apygardos teismas konstatavo, kad Kauno apylinkės teismas neteisingai pritaikė CPK nuostatas, reglamentuojančias nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo neįvykdymo pasekmes. Taip pat Kauno apygardos teismas vertino, kad antstolis, surašydamas išieškojimo negalimumo aktą ir patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą ir nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo neįvykdymo pasekmes.Taip pat ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad Lietuvos teismai ir teisėjai bei antstolis M. P. vilkino civilines bylas ir paliko ieškinius nenagrinėtus; Lietuvos apeliaciniame teisme buvo suklastotas faktas, kad ieškovas iki 2015 m. vasario 23 d. nepranešė Vilniaus apygardos teismui apie procesinių dokumentų ieškovui siuntimą faksu vienu iš nurodytų numerių; teismo šaukimas ar pranešimas apie 2015 m. vasario 23 d. teismo posėdį po 2015 m. vasario 10 d. ieškovui neišsiųstas iš Vilniaus apygardos teismo faksu vienu iš nurodytų numerių. Šias aplinkybes ieškovas įrodinėjo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, 2015 m. kovo 10 d. Teisėjų tarybos raštu.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo nurodomą 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartį priėmė Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1099-178/2015 pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir antstoliui M. P., paliktas nenagrinėtas (1 t., b. l. 4-5). Lietuvos apeliacinis teismas šia nutartimi ieškovo atskirąjį skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį paliko nepakeistą.Teisėjų tarybos 2015 m. kovo 10 d. rašte (1 t., b. l. 3), atsakant į ieškovo prašymą dėl procesinių dokumentų siuntimo būdų išaiškinimo teismams, nurodoma, kad Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, kuri nėra kompetentinga pasisakyti dėl procesinio pobūdžio klausimų.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų ir nenurodė aplinkybių teismo ar teisėjo neteisėtiems veiksmams pagrįsti, vykdant įvardijamą teismo sprendimą. Ieškinyje nurodomos aplinkybės dėl sprendimo nevykdymo bei baudų skyrimo skolininkui už sprendimo nevykdymą, tačiau nėra pateikiami argumentai, kokius atsakingo už nurodomą žalą asmens veiksmus ieškovas įvertino kaip neteisėtus. Nesant nurodytų konkrečių neteisėtų veiksmų, teismo vertinimu, nėra galimybės įvertinti nenurodomų veiksmų teisėtumo, nustatyti priežastinio ryšio su ieškovui galimai atsiradusia žala. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįvardijo jokių antstolio veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neteisėtus ir kuriais būtų padaryta žala ieškovui. Aplinkybė, kad antstolis įpareigotas toliau vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, jokių pasekmių ieškovui nesukelia.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Ieškovo nurodoma Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartis, kuria atmestas ieškovo pareiškimas nustatyti naują terminą sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-5566-521/2000 įvykdyti, taip pat Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartis, kuria ši Kauno apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista, nepagrindžia jokių neteisėtų teismo (teisėjo) ar antstolio veiksmų, kurių ieškovas ieškinyje ir nenurodė. Priešingai, šie teismų procesiniai dokumentai paneigia galimą teismo neteisėtų veiksmų egzistavimą.Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis, taip pat panaikinti antstolio M. P. 2013 m. kovo 27 d. išieškojimo negalimumo aktas ir patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo, be to, antstolis M. P. įpareigotas toliau tęsti vykdymo veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu irgi nepagrindžia neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų. Teisėjo (teismo) veiksmų neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, galėtų būti nustatytas tik dėl grubios, akivaizdžios teisės taikymo klaidos, kurios šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti. Nors formaliai antstolio M. P. veiksmų neteisėtumas Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi yra konstatuotas, tačiau, kaip minėta, antstolio civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę. Ieškovas ieškinyje nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kaip antstolio M. P. 2013 m. kovo 27 d. išieškojimo negalimumo aktas ir patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo nulėmė ieškovo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, ypač įvertinus tai, kad, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, jokie veiksmai vykdomojoje byloje, kurioje priimti 2013 m. kovo 27 d. išieškojimo negalimumo aktas ir patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo, neatlikti, nes vykdomasis raštas, kuris buvo grąžintas ieškovui, taip ir yra pasilikęs pas ieškovą. Šios aplinkybės ieškovas apeliaciniame skunde neneigia.Taip pat ieškovas teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus grindžia civilinių bylų vilkinimu, ieškinių palikimu nenagrinėtais, vykdomais faktų, susijusių su dokumentų įteikimu, klastojimais. Ieškovo nuomone, šias aplinkybes įrodo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, kuria atmestas ieškovo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties. Pastarąja nutartimi, kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismas paliko nenagrinėtą ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir antstoliui M. P.. Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą, t. y. patvirtinti teisėti teismo veiksmai, kurie paneigia teismo civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Teisėjų tarybos 2015 m. kovo 10 d. raštas taip pat nepatvirtina jokių teismo (teisėjo) ar antstolio neteisėtų veiksmų.CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai įvertinti, jog nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Kad šis principas nebūtų pažeistas, nukentėjusysis privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 24 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodoma turtinė žala, kurią sudaro skolininkui K. T. paskirtos baudos už teismo sprendimo nevykdymą, taip pat ieškovo gauti vartojimo kreditai ir kitos sumos, neatitinka nurodytų kriterijų, todėl darytina išvada, kad ieškovas prašomos priteisti turtinės žalos kaip civilinės atsakomybės sąlygos neįrodė.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepateikė argumentų, kodėl buvo atmesti visi rašytiniai įrodymai, pateikti prašytose prijungti civilinėse bylose Nr. 2-1354-781/2015 ir Nr. 2-3805-431/2015. Toks apelianto argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas deklaratyviu, nes nenurodyti jokie konkretūs įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino arba įvertino netinkamai. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas juos įvertino netinkamai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.