Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte ir 7 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolika) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš P. D. priteista nukentėjusiajai D. S. – 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš P. D. priteista nukentėjusiajai D. S. – 200 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 4 d., apie 14 val., būdamas neblaivus, (duomenys neskelbtini), apipylęs benzinu padegė savo žmoną N. D., ko pasėkoje N. D. nuo kūno apdegimo aukštos temperatūros poveikyje, II-IV laipsnio nudegimo, apimančio apie 50 procentų kūno paviršiaus, kvėpavimo takų nudegimo, mirė, taip tyčia, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė savo šeimos narį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. D. prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 7 punktus, panaikinti, taip pat panaikinti priteistus 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 200 Lt proceso išlaidų. Nuteistasis P. D. prašo atsižvelgti į tai, kad jis pats yra nukentėjęs, jam persodinta oda, skauda odos nudegimus, prarado mylimą žmogų, seniai nematė vaikų.

Nuteistasis P. D. nurodo, kad nusikaltimo už kurį yra nuteistas, nepadarė. Byloje nėra įrodymų susijusių su įvykiu, be to, nė vienas liudytojas nieko nėra pasakęs apie įvykį.

2010 m. rugsėjo 4 d. jis su žmona buvo namuose, gėrė tos dienos rytą parduotuvėje nusipirktą alų, porą stiklinių išgėrė ir žmona. Su pastarąja apeliantas apsipyko dėl kaimynų A. K. ir D. S., tačiau viskas buvo gerai – kiekvienas dirbo savo darbus. Apie 14 val. nuteistasis atėjęs į kambarį rado žmoną gulinčią lovoje, jie vėl pradėjo kalbėtis apie kaimynus, jis nusisuko įsipilti alaus, pajuto karštį ir pamatė, kad dega jo žmona. Gelbėdamas žmoną užsidegė ir jis pats. Kaip viskas vyko, jis nesuvokė, įėjęs į kambarį jokių pašalinių kvapų nejautė, nes 2009 m. rugsėjo 3 d. grįžo iš ligoninės, kur gydėsi A. K. padarytus sumušimus.

Nuteistasis P. D. teigia, kad buvo apklaustas tik vieną kartą, t. y. 2010 m. spalio 12 d., be to, jis buvo verčiamas prisipažinti. 2010 m. spalio 11 d. policijos pareigūnai jį mušė, grasino, dėl ko jis kreipėsi į prokurorą, tačiau tyrimas atliktas nebuvo. Nebuvo tirtos ir aplinkybės, kad 2010 m. rugpjūčio 29 d. jam grasino nukentėjusiosios pusseserė Asta ir jos vyras Sigitas. Nuteistasis mano, jog tyrimas vyko kad apkaltinti jį, o ne tuos, kurie jo žmoną privedė prie savižudybės.

Nuteistasis P. D. nurodo, jog sužinojęs, kad vaikai patalynės dėžėje po sofa-lova rado plastmasinę talpą, kurioje buvo laikomas benzinas medžio pjūklui, pranešė prokurorui, tačiau tuo pasinaudojo teismas, nuosprendyje nurodęs, jog jis pirko benziną iš kaimynų Masilionių. Pažymi, kad iš Masilionių 20 litrų benzino pirko daugiau nei prieš dvejus metus sūnaus automobiliui. Nesutinka su liudytojos J. K. teiginiu ir kategoriškai neigia, kad įvykio dieną jis ėjo pas kaimynus Masilionius su plastmasine talpa. Apeliantas įsitikinęs, kad neįmanoma ant žmogaus pilti benziną, padegti jį, o šis gulėtų ir lauktų pasekmių. Be to, nuteistojo šeimoje nesutarimų nebuvo, kaimynai jį šmeižia, smurto jis prieš pastaruosius niekada nevartojo, nekeršijo, nors jie pykstasi penkerius metus. Atvirkščiai, kaimynas A. K. jį užpuldavo ir nuolat mušdavo, dėl ko nuteistasis daug kartų kreipėsi į policijos pareigūnus. Teigia, kad dėl konfliktų su kaimynais kentėjo jo šeima, žmona bijojo vakare grįžti namo, prašė, jog jis duotų sutikimą parduoti namą. Be to, nukentėjusiajai buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas, ji kiekvieną dieną kalbėjo apie mirtį. Pažymi, kad žmona kentėjo ir dėl giminių grasinimų dėl paveldėto buto. Nuteistasis P. D. įsitikinęs, jog nukentėjusioji nusižudė, kartu norėjo nužudyti ir jį, nes namuose įvyko sprogimas. Teigia, kad žmona atsuko dujas, o pamačiusi jį (P. D.) grįžtantį į namus, paslėpė tarą nuo benzino ir atsigulė.

Nuteistasis P. D. taip pat nurodo, jog byloje neapklausti 14 žmonių, kurie, pasak nuteistojo, buvo įvykio vietoje, be to, P. D. neaišku, kaip byloje atsirado įslaptintas liudytojas. Be to, teisiamojo posėdžio metu nebuvo eksperto, kuris turėjo paaiškinti nuo ko tiksliai mirė nukentėjusioji, ar buvo jai padaryti kokie nors sužalojimai, nes kaimynė D. S. tvirtino, jog girdėjo žodžius: ,,daužyk, daužyk“.

Apeliantas nesutinka su nuosprendyje minimais D. L., A. K., D. S., T. K., J. K. bei E. M. parodymais. Teigia, jog šie žmonės yra kalti, kad nusižudė nukentėjusioji. Apeliantas taip pat nesutinka su T. K. parodymais, kad ,,P. D. sakė kažką tokio padariau, padariau“, nes apeliantas gerai atsimena, kad sakė: ,,ką tu padarei mamyte“. Be to, pirmoje apklausoje T. K. sakė, jog P. D. sėdėjo fotelyje, tačiau teisiamojo posėdžio metu sakė, jog P. D. stovėjo šalia žmonos. Apeliantas atsimena, kad jis šaukėsi pagalbos, tą patvirtina kaimynai E. M., jo sugyventinė ir Raimis, tačiau jie apklausti nebuvo. Nesutinka ir su A. K. parodymais, kad pastarasis ūkiniame pastate matė tarą su benzinu ir padėtą piltuvą, nes, pasak apelianto, iš tikrųjų taroje buvo žibalas, kurį nuteistasis naudojo teptukų plovimui. Teismas netenkino ir apelianto prašymo apklausti kaimynus G. ir S. L., E. M., L. M., Raimondą su žmona – tai yra žmonės, su kuriais bendravo apelianto šeima, tuo tarpu apklausti tik tie žmonės, kurie siekia sunaikinti nuteistąjį. Taip pat nuteistasis P. D. mano, jog A. K. įkalbėjo A. G. duoti parodymus prieš jį, nes A. K. ir D. S. siekia pasipelnyti iš šeimą ištikusios tragedijos.

Nukentėjusioji D. S. atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą sutinka su P. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Nurodo, jog P. D. buvo agresyvus ir neprognozuojamas, grasino žmonai bei kaimynams, dėl jo elgesio kentėjo jos šeima. Teigia, jog nuteistojo P. D. padarytas nusikaltimas sukrėtė gyvenvietės bendruomenę, ji pati negali atsigauti nuo patirto šoko, todėl priešingai nei prašo P. D., civilinis ieškinys negali būti panaikintas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo P. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis P. D. apeliaciniame skunde neigia nužudęs N. D., nurodo, kad nė vienas liudytojas apie įvykį nieko neparodė, jis nuteistas nepagrįstai, byloje nėra įrodymų, liudytojai jį apkalbėjo, siekia pasipelnyti, teigia, jog nukentėjusioji nusižudė.

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų tiesiogiai mačiusių, kad nukentėjusiąją apipylė benzinu ir padegė, būtent, P. D., byloje nėra, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – vieni ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su P. D. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimais minėto įstatymo reikalavimo nepažeidė. P. D. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudžius savo šeimos narį – N. D., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Nuteistasis P. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigia nužudęs N. D., tačiau toks apelianto skundo teiginys prieštarauja byloje surinktiems, teisme ištirtiems bei skundžiamame nuosprendyje aptartiems įrodymams. P. D. kaltė įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą grindžiama liudytojų D. S., E. M., T. K., J. B., D. L., A. G., V. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, aktu dėl kilusio gaisro, kuriame nurodyta, kad gaisro kilimo priežastis tyčinė žmonių veika (spėjamas padegimas) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada bei kitais rašytiniais bylos duomenimis.

Iš paminėtų įrodymų apeliantas nesutinka su D. L., A. K., D. S., T. K. ir E. M. parodymais, teigia, kad T. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje prieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Šie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti ir paneigti bylos duomenims.

Iš minėtų liudytojų parodymų turinio matyti, kad kiekvienas iš jų nurodė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias jie patys betarpiškai matė. Teismas šių liudytojų parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįstai jais rėmėsi darydamas išvadas dėl nuteistojo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas T. K. apie esmines įvykio aplinkybes davė nuoseklius parodymus, o liudytojo parodymuose esantis neatitikimas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad nuteistasis sėdėjo fotelyje, o apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuteistasis stovėjo šalia žmonos, neduoda pagrindo išvadai, kad liudytojo T. K. parodymai yra prieštaringi.

Nepagrįsti ir apelianto teiginiai dėl įslaptintojo liudytojo bei liudytojos J. K. parodymų pagrįstumo.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teisiamojo posėdžio metu įslaptintas liudytojas apklaustas nebuvo ir, nors pastarojo parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pagarsinti (3 t., 24 b. l.), tačiau pirmosios instancijos teismas minėtu įrodymų šaltiniu nesirėmė. Teismas nuosprendyje nesirėmė ir liudytojos J. K. parodymais, todėl aukščiau nurodytas apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

Skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuotai įvertinti ir nuteistojo duoti parodymai. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kuria nuteistojo parodymų dalimi tiki, o kurią – atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujančią kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Taigi, visi įrodymai, tarp jų ir apelianto nurodytų liudytojų parodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti byloje surinktais, teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje įvertintais įrodymais.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad A. K., D. S., T. K. ir E. M. privedė jo žmoną iki savižudybės, be to, apeliantui grasino žmonos pusseserė ir jos vyras. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina kritiškai, kaip asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, gynybinę versiją, nes byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių tokius argumentus. Atmestina ir įvykusio sprogimo versija, kadangi tiek akte dėl kilusio gaisro, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nėra nustatyta, kad gaisro priežastis buvo sprogimas, kurį sukėlė dujos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad, kaip nurodė apeliantas, 2010 m. spalio 11 d. jis buvo sumuštas policijos pareigūnų. Atmestinas, kaip nepagrįstas, ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad apeliantas buvo apklaustas tik vieną kartą. Pažymėtina, jog P. D. apklaustas kaip įtariamasis du kartus – įteikus pranešimą apie įtarimą (BPK 187 str. 1 d.) 2010 m. spalio 12 d. (1 t., 109-110 b. l.) ir prieš skiriant kardomąją priemonę (BPK 188 str. 2 d.) 2011 m. vasario 11 d. (1 t., 113 b. l.), be to, įstatyme nėra numatyta, kiek kartų ikiteisminio tyrimo metu, iki kaltinamojo akto surašymo, turi būti apklaustas įtariamasis. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog nuteistasis savo teise kreiptis į prokurorą su prašymu būti apklaustu pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir papasakoti aplinkybes, dėl kurių jis norėjo būti apklaustas teisėjo (BPK 198 str. 1 d.), taip pat nepasinaudojo.

Atmestini, kaip nepagrįsti ir nuteistojo P. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo eksperto, kuris turėjo paaiškinti, nuo ko tiksliai mirė nukentėjusioji.

Kaip nustatyta specialisto išvadoje, N. D. nustatytas II-IV laipsnio nudegimas apimantis apie 50 procentų kūno paviršiaus, kvėpavimo takų nudegimas. Pagal šiuos požymius buvo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios mirtis įvyko nuo kūno apdegimo aukštos temperatūros poveikyje (1 t., 30-32 b. l.). Pateikta specialisto išvada pakankamai aiški ir išsami, specialisto tyrimo metu specialisto specialiųjų žinių panaudojimo kokybė tiriant konkrečią bylą nekelia abejonių. Vadovaujantis BPK 284 straipsnio 2 dalimi, specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Nuteistojo nuoroda į nukentėjusiosios D. S. parodymus, kuri girdėjo žodžius: ,,daužyk, daužyk“, abejonių, kad N. D. mirties priežastis galimai yra kita, taip pat nekelia.

Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji D. S. ir liudytojas A. K. siektų pasipelnyti ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Nors iš bylos medžiagos matyti, jog A. K. nesutarė su nuteistuoju, tačiau liudytojai E. M., T. K., A. S., J. B., D. L., A. G., J. K., V. J. būtent P. D. charakterizuoja neigiamai, duomenų, kad A. K. bei D. S. apkalbėjo nuteistąjį, taip pat nėra.

Apeliantas prašo panaikinti jam pareikštą civilinį ieškinį bei proceso išlaidas. Tokį prašymą apeliantas sieja su tariamai nepagrįstu jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 7 punktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apelianto prašymą panaikinti nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 7 punktus, mano, kad iš nuteistojo pagrįstai priteisti civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti bei proceso išlaidos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, tinkamai taikė BPK 115 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatas ir teisingai nustatė neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydis atitinka įstatymo reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką, panaikinti priteistą neturtinę žalą nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atmestinas ir prašymas panaikinti priteistas proceso išlaidas.

Advokato darbo apmokėjimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis. Šio straipsnio antroje dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas paslaugoms apmokėti. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios D. S. interesus atstovavo advokatas A. Zakrasas, tą patvirtina pateiktas dokumentas apie apmokėjimą už teisinės pagalbos suteikimą (1 t., 45 b. l.). Todėl, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo P. D. 200 Lt nukentėjusiajai teismo išlaidas už gynėjo paslaugas, baudžiamojo proceso normų nepažeidė, priteista suma neprieštarauja nei teisingumo, nei protingumo principams.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo P. D. kaltės tyčia, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudžius savo šeimos narį – N. D., teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 129 str. 2 d. 3, 6 ir 7 punktus) ir skirdamas bausmę nuteistajam P. D., nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio), į P. D. asmenybę (charakterizuojamas neigiamai) bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam P. D. paskyrė bausmę, savo trukme viršijančią įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Nuteistajam P. D. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, savo apeliaciniame skunde to neprašo ir pats nuteistasis.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. D. apeliacinį skundą atmesti.