Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. ir jo gynėjo advokato J. Nekrašiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 7 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų.

Priteista iš P. D. 4000 Lt nukentėjusiosios D. S. naudai neturtinei žalai atlyginti ir 200 Lt proceso išlaidų.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo P. D. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 4 d., apie 14 val., būdamas neblaivus, Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), apipylęs benzinu padegė savo žmoną N. D.; ši nuo II-IV laipsnio nudegimo, apėmusio apie 50 procentų kūno paviršiaus, taip pat kvėpavimo takų nudegimo mirė; taip tyčia, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu jis nužudė savo šeimos narį.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. D. ir jo gynėjas advokatas J. Nekrašius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį ir P. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 7 punktus išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatoriai nurodo, kad teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nes netinkamai pritaikytos baudžiamosios teisės normos, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišaiškintos visos bylos aplinkybės, išvados dėl faktinių nusikaltimo aplinkybių nepagrįstos įrodymų visetu ir yra prieštaringos, grindžiamos prielaidomis ir spėliojimais. Teismai ne iki galo atskleidė nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių turinį, kai kurie argumentai, kuriais grindžiamas P. D. veikos suvokimas, paremti ne konkrečiais faktais, o prielaidomis, nepakankamai įvertinti esminiai faktiniai duomenys ir prieštaravimai. Kasatoriai pažymi, kad P. D. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme davė nuoseklius parodymus, nepripažindamas savo kaltės. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo nustatyta, kokiomis aplinkybėmis ir nuo kokio skysčio užsidegė lova, ant kurios gulėjo nukentėjusioji N. D.; nepaneigtas nuteistojo aiškinimas, kad nukentėjusioji padegė save, norėdama gyvenimą baigti savižudybe, nes sirgo sunkia nepagydoma onkologine liga, tačiau kokia buvo N. D. ligos diagnozė, jos psichinė ir fizinė sveikatos būklė įvykio dieną nesiaiškinta. Liudytoja R. D. parodė, kad jos motina N. D. jau seniai ruošėsi savižudybei, nešiojosi su savimi virvę, perdavė raktą, jeigu kas jai atsitiktų. Be to, nesiaiškinta ir tai, kas ir kodėl sofoje, patalynės dėžėje, galėjo palikti 5 litrų talpos indą, kurį po įvykio praėjus mėnesiui rado T. D., P. D. ir R. D. Nebuvo tirta, ar nuo šioje plastmasinėje talpoje buvusio ar kito skysčio galėjo kilti savaiminis užsidegimas, netirta, nuo ko galėjo kilti sprogimas patalpoje, pasigirsti bumbtelėjimas ir išdužti langas, ar galėjo sprogimą ir gaisrą sukelti bute esančios dujos, ar nebuvo atsuktas dujų čiaupas. Teismai neįvertino liudytojos A. S. parodymų, jai aiškinant, kad N. D. nėra skundusis, jog nuteistasis ją skriaudžia ir grasina.

Kasaciniame skunde pažymėta, kad, priešingai nei nurodyta teismų sprendimuose, liudytojų D. S., E. M., A. K. parodymai yra prieštaringi, šie asmenys tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė ir buvo suinteresuoti apkalbėti P. D., nes ilgą laiką nesugyveno su juo ir N. D. Be to, D. S. pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš P. D. neturtinės žalos atlyginimą, o A. K. 2011 m. rugpjūčio 11 d. oficialiai įspėtas dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio pagal ATPK 174, 178, 183 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nebuvo patenkinti P. D. prašymai ir skundai, nebuvo tirtos juose nurodytos aplinkybės, išreikalauti įrodymai, apklausti kaimynai G. ir S. L., E. M., L. M., M. ir kt., su kuriais bendravo P. ir N. D. šeima, o apklausti tik tie asmenys, kurie buvo priešiški P. D. Netenkintas ir prašymas iškviesti ekspertą, kuris būtų paaiškinęs, nuo ko tiksliai mirė nukentėjusioji N. D., ar jai buvo padaryti kokie nors sužalojimai prieš mirtį, ar ji gaisro metu miegojo, ar galėjo judėti, priešintis ir kt. Taip buvo suvaržytos P. D. procesinės teisės, numatytos BPK 21, 22, 44, 45, 270, 284–286 straipsniuose, pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

Kasaciniame skunde nurodyta ir tai, kad gaisro metu nudegė P. D. veidas, kaklas, krūtinė, nugaros apatinė dalis, rankos, t. y. 20 procentų kūno. Kasatorių manymu, ši aplinkybė patikimai patvirtina, kad P. D. įvykio metu pamatęs, jog dėl nežinomų priežasčių plykstelėjus ugniai lovoje, ant kurios gulėjo N. D., ši užsidegė, puolė prie jos, norėdamas gelbėti, iškėlė ją iš lovos, pats nuo jos užsidegė, ją paleido ir nugriuvo; matė, kaip nukentėjusioji degdama bėgo prie lango. Šias aplinkybes patvirtina apžiūros protokolas. Tai, kad P. D. tyčia nenužudė N. D., ikiteisminio tyrimo metu iš dalies patvirtino ir liudytoja D. S., parodžiusi, kad apie 14.00 val. išgirdo duslų bumbtelėjimą ir stiklo dūžį, P. D. stovėjo prie išdužusio lango, prašė vandens ir sakė: „Gelbėkit N.“. Be to, teismai visiškai nesvarstė galimybės perkvalifikuoti P. D. veiksmų į BK 133 straipsnį tuo atveju, jei nukentėjusioji N. D. buvo privesta prie savižudybės dėl P. D. netinkamo ar žiauraus elgesio šeimoje.

Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad 2011 m. balandžio 1 d. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (kolegijos pirmininkas B. Zalaga, teisėjai B. Kalainis, V. Iždonas) pratęsė P. D. kardomosios priemonės – suėmimo – terminą trims mėnesiams, nutartyje nurodydama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismui pateikti įvykio vietos apžiūros protokolas, liudytojų parodymai, specialisto išvada bei kiti duomenys leidžia manyti, kad kaltinamasis P. D. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas, nurodęs tokią išankstinę išvadą, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį, nes ta pati teisėjų kolegija P. D. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 7 punktus.

Nuteistojo P. D. ir jo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka pagal kasacinius skundus gali būti tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais, juos tirdami ir vertindami, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus duomenis, patikrinimo jų patikimumą, juos išanalizavo, palygino ir pripažino, kad jų pakanka nustatyti, jog P. D. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis šių įrodymų visetu: nukentėjusiosios D. S. parodymais, liudytojų T. K., J. B., A. G., A. K., A. S., J. K., D. L. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu (kuriame užfiksuotas išdužęs langas, sudegusi lova, kaip gaisro židinys, apdegęs nukentėjusiosios kūnas); aktu dėl kilusio gaisro (jame konstatuota, kad gaisro kilimo priežastis – tyčinė žmonių veika (spėjamas padegimas); specialisto išvada Nr. 11-2646, kad ant objektų, paimtų iš kambario, ir ant lavono yra ypač degaus skysčio – benzino pėdsakų; specialisto išvada Nr. M535, kad N. D. mirtis įvyko dėl kūno apdegimo esant aukštai temperatūrai.

Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad P. D. prašymai (pridėti prie bylos CD diską su pokalbiais, apklausti M., E. M., įslaptintą liudytoją, išreikalauti pažymą apie N. D. ligą) buvo tinkamai, kaip reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėti, išklausant proceso dalyvių nuomonių, ir atmesti, priimant protokolines nutartis. Pažymėtina, kad proceso teisme dalyvis, pateikęs prašymą, privalo nurodyti, kokioms aplinkybėms nustatyti reikalingi nauji įrodymai. P. D. prašymų argumentavimas nesudarė pagrindo manyti, kad jų patenkinimas turės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui.

Savo apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad: netirti duomenys apie nukentėjusiosios sveikatos būklę prieš įvykį (ji sirgo onkologine liga, kalbėjo ir apie savižudybę); nesiaiškinta dėl sprogimo bute; kaip netiesioginis jo kaltės įrodymas pripažinta tai, kad po įvykio buvo rasta talpykla benzinui, paslėpta sofoje; neapklaustas med. ekspertas; atmestas jo prašymas apklausti M. (byloje buvo duomenų (J. K. parodymai), kad jis (P. D.) įvykio dieną pirko iš jo benzino), E. M., L. M., G. ir S. L. ir kt.; teismas rėmėsi tik parodymais asmenų (D. S., A. K., E. M., T. K., A. G.), su kuriais nuteistojo santykiai yra blogi ir kurie jį apšmeižė, siekdami susidoroti; liudytojo T. K. parodymai buvo prieštaringi; byloje neaišku, kaip atsirado įslaptintas liudytojas; prieš jį pareigūnai naudojo neteisėtas priemones, versdami prisipažinti.

Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus išnagrinėjo. Apeliacinio teismo nutartyje pagrįstai pritarta pirmosios instancijos teismo išvadoms, nurodant, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė, kuri leido padaryti išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio ir kaltės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad esminių prieštaravimų liudytojo T. K. parodymuose nėra, kad įslaptinto liudytojo parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo remiamasi, kad nėra objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji D. S. ir liudytojas A. K. siektų pasipelnyti ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliacinis teismas taip pat pasisakė dėl nuteistojo parodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taigi dėl esminių apelianto skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas pasisakė, pateikdamas pakankamai motyvuotas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tuo atveju, kaip pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai; šis teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Šiuo atveju Apeliacinis teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė, nes nebuvo jokio pagrindo manyti, jog įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme leistų nustatyti kokias nors reikšmingas bylos aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame nuteistasis nepageidavo dalyvauti, buvo nustatyta, kad apelianto nurodomų neapklaustų liudytojų įvykio metu įvykio vietoje nebuvo ir todėl jie negali duoti parodymų, galinčių turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu būtų siekiama nustatyti plastmasinio indo atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes, nukentėjusiosios N. D. sveikatos būklę įvykio dieną, tikslesnes gaisro kilimo ir nukentėjusiosios mirties priežastis, leistų nustatyti kokias nors naujas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių būtų būtina daryti kitokias išvadas dėl nuteistojo kaltės ar veikos kvalifikavimo.

Be to, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad specialistų ar ekspertų iškvietimo klausimas apeliacinio proceso metu iš viso nebuvo keliamas. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties nenagrinėtinais kasacine tvarka laikytini kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo procesinių teisių suvaržymo neiškviečiant ekspertų.

Dėl BPK 44 straipsnio 6 dalies taikymo

Pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis šio kodekso 122 straipsnio reikalavimais. Pagal BPK 127 straipsnio 9 dalį, kai byla perduota teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to gautas prokuroro pareiškimas. P. D. baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pagrįstai, vadovaudamasi BPK 122, 123, 127 straipsnių nuostatomis, išsprendė suėmimo pratęsimo klausimą, nurodydama argumentus, kodėl kardomoji priemonė – suėmimas – kaltinamajam pratęstina. Nutartyje nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismui pateikti duomenys (kurie išvardyti konkrečiai) leidžia manyti, kad kaltinamasis P. D. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau tokia formuluotė, priešingai kasatorių manymui, nereiškia, kad teismas sprendė P. D. kaltumo klausimą ir kad taip buvo pažeista BPK 44 straipsnio 6 dalis. Teismas laikėsi BPK 121 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą patikrinti, ar pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Be to, šią nutartį P. D. apskundė, tačiau savo skunde jis netvirtino, jog teisėjų kolegija nutartyje pasisakė dėl jo kaltumo. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi teisiamojo skundas atmestas ir palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. D. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinį skundą atmesti.