- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-927-370/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02136-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Danguolė Martinavičienė, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- A. J., J. J.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-493-565/2020 pagal ieškovų A. J. ir J. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Centrinė taupomoji kasa“, atstovaujamai nemokumo administratoriaus J. S., dėl nesąžiningo sandorio arba jo dalies pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai A. J. ir J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) pripažinti 2016 m. birželio 1 d. ieškovų ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos (toliau – BKU) „Centrinė taupomoji kasa“ sudarytą sandorį – vartojimo kredito sutartį Nr. P16/00024 (toliau – kredito sutartis) dėl 8 680 Eur paskolos arba jo dalį – kredito sutarties specialiosios dalies 2.5 punktą „Mokėtino pajinio įnašo dydis“ ir sandorio sudedamąja dalimi tapusią 2016 m. gegužės 30 d. Pajaus padidinimo pasirašymo sutartį, negaliojančiais, 2) pripažinti 2016 m. gegužės 30 d. ieškovų atsakovei pervestą 868 Eur papildomą pajų kaip grąžintos paskolos dalį pagal 2016 m. birželio 1 d. sandorį Nr. P16/00024.
2. Ieškovai teismui procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2016 m. gegužės 30 d. ieškovai ir atsakovė sudarė pajų pasirašymo sutartis, kuriomis kiekvienas iš ieškovų, siekdamas tapti atsakovės nariu, pasirašė (įgijo) 30 Eur dydžio atsakovės pajų. 2016 m. gegužės 30 d. ieškovas ir atsakovė sudarė Pajaus padidinimo pasirašymo sutartį, kuria ieškovas turimą atsakovės pajų padidino dar 868 Eur. 2016 m. birželio 1 d. ieškovai su atsakove sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovams buvo suteikta 8 680 Eur paskola, kuri turėjo būti grąžinta iki 2019 m. birželio 25 d. 2018 m. kovo mėn. atsakovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, raštu pranešė ieškovams apie Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartimi atsakovei iškeltą bankroto bylą ir numatomą pajaus negrąžinimą ir neįskaitymą.
3. Nurodė, kad kredito sutartį ir pajaus pasirašymo / padidinimo sutartis jie sudarė dėl atsakovės apgaulės arba nesąžiningo elgesio – atsakovės darbuotoja elektroninio susirašinėjimo dėl sutarčių sąlygų metu ieškovams nurodė, kad papildomai sumokėtas 868 Eur pajus bus ieškovams grąžintas po paskolos grąžinimo arba bus įskaitytas į paskutinę paskolos grąžinimo įmoką. Atsakovės darbuotoja nenurodė ieškovams informacijos apie pajaus grąžinimo apribojimus, apie tai, kad atsakovės bankroto atveju pajus ieškovams nebus grąžinamas, taip pat nenurodė informacijos apie sunkią atsakovės turtinę būklę. Atsakovei tinkamai pateikus tokią informaciją, ieškovai nebūtų sudarę tokios sutarties, todėl yra pagrindas pripažinti kredito sutartį ir pajinio įnašo pasirašymo sutartis negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 39 straipsnio 3 dalį išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus, kurie yra kredito unijos nuosavybė, draudžiama, išskyrus atvejus, kai skolininkas pasitraukė iš unijos narių, o pagal KUĮ 74 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismui priėmus nutartį iškelti kredito unijai bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš bankrutuojančios kredito unijos teismo ar ne ginčo tvarka.
5. Ieškovai neįrodė CK 1.90 straipsnyje nurodytų sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygų, nes ieškovai buvo tinkamai supažindinti su kredito sutarties ir pajų didinimo sutarties sąlygomis. Pažymėjo, kad ieškovai ginčo sutartis pradėjo ginčyti tik po bankroto bylos iškėlimo atsakovei, t. y., iki bankroto bylos iškėlimo ieškovai kredito sutartį vykdė ir pretenzijų atsakovei dėl ginčo sutarčių sąlygų neturėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė iš ieškovų valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai, prieš tapdami atsakovės nariais, turėjo pasidomėti KUĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis pajaus grąžinimo galimybę, nes ši galimybė ieškovams buvo aktuali apsisprendžiant dėl kredito sutarties ir pajaus pasirašymo bei pajaus padidinimo sutarčių pasirašymo.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog 2016 m. viduryje (ginčo sutarčių sudarymo metu), atsakovės turtinė padėtis buvo bloga. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovų pateikti atsakovės 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentai buvo sudaryti 2017 m. kovo 22 d., o ne ginčo sutarčių sudarymo metu. Taip pat nenustatė, kad ieškovai pasirašant ginčo sutartis buvo suklaidinti atsakovės darbuotojų, todėl padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti kredito sutartį arba jos dalį – kredito sutarties specialiosios dalies 2.5 punktą „Mokėtino pajinio įnašo dydis“ ir 2016 m. gegužės 30 d. Pajaus padidinimo pasirašymo sutartį, negaliojančiais, kaip sudarytus dėl atsakovės apgaulės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas ir priimti papildomus įrodymus (2016 m. pagrindinius kredito unijų sektoriaus veiklos rodiklius). Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
9.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes ieškovai ieškinį buvo pareiškę CK 1.90 straipsnyje nustatytu sandorio negaliojimu pagrindu, tačiau teismas ieškinį atmetė vadovaudamasis CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytu sandorio negaliojimo pagrindu.
9.2. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nustatydamas aplinkybes, pažeidė CPK 21 straipsnyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo bei CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Teismas nurodė neegzistuojančias faktines aplinkybes: 1) kad ieškovai ieškinį pareiškė CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl ginčo sutarčių sudarymo dėl atsakovės apgaulės), nors ieškovai ieškinį pareiškė dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų (CK 1.90 straipsnis), 2) kad ieškovai padidino pajų iki 868 Eur, tačiau faktiškai ieškovai pajų padidino papildomai 868 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovės turtinė padėtis ginčo sutarčių sudarymo metu buvo bloga. Ieškovai prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti įrodymus – atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 m. - 2017 m. laikotarpį, tačiau teismas šį ieškovų prašymą ignoravo.
9.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas, nes visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovams.
9.5. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ginčo sutarčių sudarymo aplinkybių. Ieškovų tikslas buvo gauti vartojimo kreditą, tačiau atsakovė sutiko suteikti paskolą tik tuo atveju, jeigu ieškovai sudarys pajaus ir papildomo pajaus pasirašymo, sutartis, kurios sudarė 10 proc. paskolos sutarties vertės.
9.6. Ieškovai ginčo sutartis sudarė sąžiningai suklysdami dėl pajaus sąvokos, paskirties ir pasekmių, tačiau tokį suklydimą lėmė atsakovės darbuotojų suteikta informacija. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir ieškovų pateikti susirašinėjimai elektroniniais laiškais su atsakovės atstove, kuri buvo užtikrinusi, kad sumokėtas dydžio pajus bus grąžintas ieškovams.
9.7. Pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias restitucijos instituto taikymą dėl reikalavimo pripažinti 2016 m. gegužės 30 d. ieškovų atsakovei papildomo pajaus pagrindu pervestus 868 Eur, kaip grąžintiną paskolos dalį pagal kredito sutartį. Ieškovai nesiekia materialinio žalos atlyginimo iš atsakovės, ieškovai prašo taikyti restituciją ir atstatyti ginčo šalis į buvusią padėtį iki kredito sutarties sudarymo dienos.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir netenkinti ieškovų prašymo priimti naujus papildomus įrodymus. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
10.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir teisingai įvertino teisinį reglamentavimą, kuriuo draudžiamas pajinio įnašo grąžinimas kredito unijos bankroto atveju, ir ieškovai apeliaciniame skunde nepaneigė skundžiamame sprendime padarytų išvadų. Ieškovų reikalavimas dėl pajaus grąžinimo yra nepagrįstas ir prieštarauja KUĮ 2 straipsnio 10, 11 punktams, 14 straipsnio 1 dalies 10 punktui, 18 straipsniui, 39 straipsnio 3 daliai, 74 straipsnio 3 dalies 2 punktui, taip pat aktualios redakcijos KUĮ 35 straipsnio 3 daliai ir 75 straipsnio 3 dalies 2 punktui.
10.2. Ieškovams siekiant gauti vartojimo kreditą, jie privalėjo suformuoti KUĮ nustatytą pajų (KUĮ 2 straipsnio 10, 11 punktai, 18 straipsnio 4 dalis), neįvykdžius šios sąlygos, kredito sutartis nebūtų buvusi sudaryta.
10.3. Ieškovų reikalavimai negali būti tenkinami CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais, nes netenkinamos šių pagrindų taikymo sąlygos. Ieškovai, prieš sudarydami sutartis, privalėjo išsiaiškinti ir faktiškai žinojo apie nustatyto dydžio pajaus įmokėjimo privalomumą ginčo sutarčių sudarymui, kadangi tiek ieškovų pateiktose ginčo sutartyse, tiek susirašinėjime yra nurodyta informacija apie pajaus mokėjimo bei grąžinimo tvarką.
10.4. Ieškovai naujais, apeliacinės instancijos teismui pateiktais įrodymais, nenurodo jokių naujų aplinkybių, galinčių turėti reikšmės šiam ginčui išspręsti, todėl nėra pagrindo juos priimti ir vertinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
4. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovų ieškinys dėl sandorio (vartojimo kredito sutarties) ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo
5. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos – 2016 metų pagrindinius kredito unijų sektoriaus veiklos rodiklius (t. 2, b. l. 3-7). Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme šie duomenys nebuvo pateikti, nes apeliantai nežinojo, jog egzistuoja tarpiniai duomenys apie kredito unijų veiklos rodiklius kas ketvirtį ir negalėjo jų savarankiškai gauti.
6. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
7. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų teikiami nauji rašytiniai įrodymai yra susiję su aplinkybėmis vertinant atsakovės finansinę padėtį ginčo sutarties sudarymo metu, tačiau neturi reikšmės vertinant ginčo sutarties sąlygų, susijusių su pareiga apeliantams įsigyti pajus, todėl neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai ir negali paneigti ar patvirtinti bylai reikšmingų aplinkybių, buvusių ginčo sutarties sudarymo metu, todėl juos atsisakytina pridėti prie bylos.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
1. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantai užpildė ir pateikė atsakovei kredito paraišką (apeliantas A. J. paraišką pasirašė 2016 m. gegužės 23 d., apeliantė J. J. – 2016 m. gegužės 30 d.) (t. 1, b. l. 69-71).
2. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. apeliantas A. J. ir atsakovės darbuotoja elektroniniu paštu susirašinėjo dėl planuojamos sudaryti kredito sutarties sąlygų, t. y. atsakovės darbuotoja nurodė, kad apeliantams gali būti suteikta 8 680 Eur vartojimo kreditas 36 mėnesių terminui su 6 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, taip pat paaiškino, kad apeliantai prieš pasirašant sutartį turės įsigyti pajų – 65,80 Eur (32,90 x 2 = 65,80 Eur) ir papildomą pajų – 868 Eur (10 proc. nuo sumos, kuri užšaldoma visam paskolos terminui iki paskolos grąžinimo), taip pat sumokėti sutarties administravimo mokestį – 69,44 Eur, paskolos pervedimo mokestį – 1 Eur (t. 1, b. l. 24-33).
3. 2016 m. gegužės 30 d. apeliantai ir atsakovė sudarė pajų pasirašymo sutartis, kuriomis kiekvienas iš apeliantų, siekdamas tapti atsakovės nariu, pasirašė (įgijo) 32,90 Eur dydžio atsakovės pajų (Pajų pasirašymo sutarčių 1.1. papunktis). Sutarčių 1.3 papunktyje nurodyta, kad kredito unijos nariui pajus yra grąžinamas įstatymų nustatyta tvarka. (t. 1., b. l. 8, 9).
4. 2016 m. gegužės 30 d. apeliantas A. J. ir atsakovė sudarė Pajaus padidinimo pasirašymo sutartį, kuria apeliantas turimą atsakovės pajų padidino dar 868 Eur (t. 1, b. l. 10).
5. 2016 m. birželio 1 d. apeliantai su atsakove sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovams buvo suteikta 8 680 Eur paskola (kredito sutarties 2.1.1.1. papunktis). Bendra vartojimo kredito suma – 9 531,73 Eur (kredito sutarties 2.1.2. papunktis), paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. gegužės 25 d. (kredito sutarties 2.3.1. papunktis) (t. 1, b. l. 11-12).
6. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2973-262/2018 kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla.
7. Apeliantai nurodė, kad 2018 m. kovo mėn. jie gavo BKU „Centro taupomoji kasa“ bankroto administratoriaus 2018 m. kovo 2 d. raštą, kuriuo buvo pranešta apie atsakovei iškeltą bankroto bylą ir numatomą pajaus negražinimą ir neįskaitymą.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)pagrįstumo
8. Apeliantai prašo pripažinti kredito sutarties arba jos dalies specialiosios dalies 2.5 punktą „Mokėtino pajinio įnašo dydis“ ir kredito sutarties sudedamąja dalimi tapusią 2016 m. gegužės 30 d. Pajaus padidinimo pasirašymo sutartį, negaliojančiomis, taip pat pripažinti 2016 m. gegužės 30 d. apeliantų atsakovei pervestą 868 Eur papildomą pajų kaip grąžintos paskolos dalį pagal kredito sutartį, dėl suklydimo (CK 1.90). Apeliantai nurodė, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovė nuslėpė informaciją, kad sumokėtas papildomas pajus, kredito unijos bankroto atveju, jiems gali būti negrąžinamas. Atsakovė su tokiais apeliantų argumentais nesutinka, nurodo, kad ginčo sutarties sąlygos apeliantams buvo išaiškintos tinkamai ir pretenzijų ar klausimų dėl sutarčių turinio neturėjo.
9. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, iš esmės konstatavęs, kad apeliantai neįrodė suklydimo ir (ar) apgaulės fakto kredito sutarties sudarymo metu. Teismas pažymėjo, kad apeliantams buvo žinoma, kas yra pajus, jiems taip pat buvo išaiškinta, kad pajus grąžinamas įstatymo nustatyta tvarka.
10. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, jog apeliantai suklydo dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, o būtent, jog apeliantams nebuvo išaiškinta, kad atsakovės bankroto atveju, jiems nebus grąžinta ar įskaityta sumokėta suma už įgytus pajus.
11. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl savo valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina asmens suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.
12. Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis).
13. Kasacinio teismo praktikoje suklydimas yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).
14. Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, kt.).
15. Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).
16. Pagal KUĮ 2 straipsnio 10 dalį (aktuali redakcija nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 39 straipsnio 1 dalis). Pagal KUĮ 2 straipsnio 11 dalį papildomas pajus – kredito unijos nario, turinčio pagrindinį pajų, įsigytas pajus, kuriuo suteikiama teisė gauti dividendus, taip pat kitos šiame įstatyme nustatytos teisės, tačiau nesuteikiama balso teisė kredito unijos visuotiniame narių susirinkime. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kredito unijos narys turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi KUĮ 18 ir 48¹ straipsniuose nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2018). Minėta turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15, 18 straipsniai).
17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliantai įrodė suklydimo faktą, kuriam esant būtų pagrindas pripažinti ginčijamą vartojimo kredito sutartį arba jos dalį – Kredito sutarties specialiosios dalies 2.5 punktą „Mokėtino pajinio įnašo dydis“ ir sandorio sudedamąja dalimi tapusią 2016 m. gegužės 30 d. Pajaus padidinimo pasirašymo sutartį, negaliojančiais.
18. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai yra BKU „Centro taupomoji kasa“ nariai, kurie 2016 m. gegužės 30 d. į kredito uniją įnešė po 32,90 Eur privalomo pajinio įnašo, taip pat apeliantas A. J. 2016 m. gegužės 30 d. įnešė 868 Eur papildomą pajinį įnašą (t. 1, b. l. 8, 9, 10). 2016 m. birželio 1 d. tarp atsakovės (kredito unijos) ir apeliantų (paskolos gavėjų) buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu kredito gavėjams kredito unija suteikė 8 680 Eur vartojimo kreditą su 6 procentų metine palūkanų norma, nustatant galutinį paskolos grąžinimo terminą – 2019 m. gegužės 25 d. (t. 1, b. l. 11-12). Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2973-262/2018, atsakovei iškelta bankroto byla. Kaip matyti, apeliantai pajinius įnašus įnešė iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, nes pagal KUĮ 4 straipsnio 4 dalies 1 punktą kredito unija finansines paslaugas, įskaitant ir skolinimo paslaugą, gali teikti tiktai savo nariams. Pajaus pasirašymo / padidinimo sutarčių 1.3 punktuose nurodyta, kad kredito unijos nariui pajus yra grąžinamas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kredito unijos bankroto atveju pajus nėra grąžinamas (KUĮ 74 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
19. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol bus grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 48¹ straipsnis).
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantams išduota 10 kartų didesnė paskola, nei jų turimas pajus kredito unijoje, todėl šiuo atveju pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė ir byloje nėra duomenų, kad apeliantai būtų įvykdę savo prievolę atsakovei, todėl apeliantų reikalavimas grąžinti 868 Eur pajų ar jį įskaityti kaip apeliantų grąžintą gautos paskolos dalį, yra nepagrįstas.
21. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad sudarant kredito sutartį ir joje nustatant pajinio įnašo dydį, jie buvo suklaidinti, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantai nesuprato, jog sudaro kredito sutartį, kurioje numatyta prievolė sumokėti nustatyto dydžio pajinį įnašą (kredito sutarties 2.5.1. papunktis). Apeliantai susipažino (turėjo galimybę susipažinti) su kredito sutarties sąlygomis, prieš pasirašydami sutartį žinojo, kad pajus bus grąžinamas tik KUĮ nustatytais atvejais ir galėjo įvertinti savo įsipareigojimų pobūdį ir mastą. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad konkretus pajaus dydis turėjo kokią nors reikšmę apeliantų apsisprendimui sudaryti vartojimo kredito sutartį.
22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
23. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ginčijama kredito sutartis gali būti pripažinta negaliojančia ir dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantai akcentuoja atsakovės nutylėjimą, tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad apeliantai neturėjo galimybės susipažinti su vartojimo kredito sutarties sąlygomis, įskaitant sąlygas, numatančias pajinio įnašo grąžinimą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad apeliantai buvo skubinami atsakovės darbuotojų sudaryti sutartį, pasidomėti galimomis pasekmėmis, kurios kyla netinkamai vykdant sutartį taip pat ir kredito unijai iškėlus bankroto bylą. Atsižvelgiant į tai, apeliantams, kaip vartotojams, turėjo būti suprantama sudaromos sutarties esmė ir kitos rizikos.
24. Nors apeliantai nurodo, kad jie suklydo ir (ar) buvo apgauti ir dėl kitų kredito sutarties sąlygų, tačiau nenurodė, kokiu būdu jų suklydimas ar atsakovės neva panaudota apgaulė (nutylėjimas) pasireiškė, taip pat nenurodė, kokią įtaką apeliantų apsisprendimui sudaryti vartojimo kredito sutartį turėjo kitos ginčijamos sutarties sąlygos.
Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų
25. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl bylos procesinės baigties
26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliantų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
27. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
28. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovė.
29. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).
30. Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 1 358,60 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 1 766,18 Eur (1 358,60 Eur x 1,3).
31. Atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė duomenis, įrodančius, kad ji patyrė 1 089 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo ir pateikimo teismui išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos (1 089 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinos sumos, todėl priteistinos atsakovei iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 544,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 302595471).