Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-22564-475/2016, kurioje išspręstas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ pareiškimo skolininkui V. J. priėmimo klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Kapitalo valda“ Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl 818,87 Eur skolos, 1 401,09 Eur delspinigių, 81,89 Eur baudos, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko V. J..Pareiškime nurodė, kad 2007 m. kovo 13 d. išperkamosios nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp UAB „Ūkio bankas“ ir V. J., kuris išperkamosios nuomos teise įgijo prekę – LCD Sony Kdl 32P 2530 K, turėjo per sutartyje numatytą turto išpirkimo laikotarpį, t. y. per 24 mėnesius – iki 2009 m. kovo 13 d., atsiskaityti su kreditore, tačiau savo skolinių įsipareigojimų neįvykdė. Skolininkas nuo 2007 m. balandžio 13 d. jokių įmokų pagal sudarytą sutartį kreditorei nemokėjo ir nemoka iki šiol, buvo sumokėta tik viena išperkamosios nuomos mėnesinė įmoka – turto pasiėmimo momentu. Tarp UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ sudaryta 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo perdavimo aktas Nr. 575, kurių pagrindu UAB „Ūkio banko lizingas“ perleido, o UAB „Kapitalo valda“ įgijo reikalavimą į skolininką V. J. pagal nurodytą išperkamosios nuomos sutartį. Tuo pačiu naujoji kreditorė įgijo teisę reikalauti įvykdyti pagrindinę prievolę, teisę reikalauti netesybų, baudų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko V. J. atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, kad kreditorės reikalavimas dalyje dėl netesybų (delspinigių) išieškojimo, kurių suma (1 401,09 Eur) yra ženkliai didesnė už skolą (8,00 Eur), yra nepagrįstas ir neatitinkantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų. Teismas nustatė, kad kreditorė delspinigius skaičiavo nuo 2007 m. balandžio 13 d., t. y. už 34 332 dienas, ir nurodė, kad kredito davėjas negali įgyti teisės skaičiuoti delspinigius už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienos, todėl sprendė, kad reikalavimas taikyti netesybas už ilgesnį laikotarpį vertintinas kaip prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams ir negali būti tenkinamas net ir nesant dėl to skolininko prašymo. Kadangi kreditorės reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, nes tokios galimybės nenumato teismo įsakymų išdavimą reglamentuojančios procesinės teisės normos, t. y. nėra numatyta galimybė kreditorės pareikšimą tenkinti iš dalies, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 435 straipsnio 2 dalimi, kreditorės pareiškimą atsisakė priimti, kaip aiškia nepagrįstą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu kreditorės UAB „Kapitalo valda“ prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko V. J. atžvilgiu ir pareiškimą tenkinti – išduoti teismo įsakymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas tokio pobūdžio civilinėse bylose savo iniciatyva negali ginti, t. y. būti aktyvus, nesąžiningos, siekiančios išvengti įsipareigojimų įvykdymo proceso šalies, taip pat negali spręsti klausimų, kurie priskirtini (nagrinėtini) tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka (ginčo teisenoje). Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovo V. J. atžvilgiu yra grindžiamas išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp kreditorės ir atsakovės, tuo tarpu pats reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas, CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakydamas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, neteisėtai nustatė ir konstatavo, kad kreditorės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, o delspinigiai paskaičiuoti už per daug dienų.Paskaičiuoti delspinigiai nėra aiškiai per dideli, kadangi skolininko pradelsta skola yra 818,87 Eur, todėl esant tokio dydžio pagrindinei skolai, gaunami santykinai ir didesni delspinigiai. Tuo tarpu paskaičiuojant delspinigius buvo vadovaujamasi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, todėl delspinigių dydis nuo 0,2 procentų sumažintas iki 0,05 procentų.Šios kategorijos bylose teismo diskrecijos teisė įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms yra objektyviai ribojama, kadangi teismas netikrina reikalavimo nepagrįstumo ir nėra galimybės įvertinti visas bylos aplinkybes bei ištirti įrodymus. Be to, skolininkui yra suteikta įstatymo teisė pareikšti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimų pagrindo, kas garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditorės reikalavimo pareiškimo. Priešingu atveju, būtų nepagrįstai suvaržoma kreditorės teisė pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą.Atsiliepimų į atskirąjį skundą neteikta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu (jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas), teisėtumo ir pagrįstumo.Vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko V. J. 818,87 Eur skolos, 1 401,09 Eur delspinigių nuo vėluojamos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, skaičiuojant nuo 2007 m. balandžio 13 d., 81,89 Eur baudos, 5 procentus metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 13,00 Eur žyminio mokesčio. Kreditorės reikalavimai grindžiami 2007 m. kovo 13 d. išperkamosios nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp UAB „Ūkio bankas“ ir V. J., ir 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp išperkamosios nuomos sutarties, kurios įsipareigojimų neįvykdė skolininkas, šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškimo atitikimo CPK 435 straipsnio 2 dalies reikalavimams, pagrįstai vadovavosi Europos Sąjungos teisingumo teismo 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB Dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatų išaiškinimais. Esant vartojimo teisiniams santykiams skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sudarymo sąlygų, palūkanų normos ir dydžio, yra ribotos, todėl teismas pagrįstai ex officio vertino, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apeliantės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Kasacinis teismas tai pat ne kartą yra konstatavęs, jog vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).Nors nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, jog taikė teisminėje praktikoje susiformavusią ir taikytiną 0,05 procentų delspinigių nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną normą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, kad 0,05 procentai dydžio delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Pažymėtina, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti delspinigius, yra šiek tiek daugiau nei 9 metai, tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde nesutinka perskaičiuoti delspinigius taikant 6 mėnesių senatį ar kitaip sumažinti prašomus priteisti delspinigius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar kreditorės reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad vieningos teismų praktikos nagrinėjamu klausimu laikosi ir kiti teismai (žr. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1416-450/2015; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-794-357/2016; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1818-343/2016; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1301-798/2013; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1911-112/2014; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1871-413/2016 ir kt.).Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.