- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-09
- Bylos Nr.
- 2S-1301-798/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01355-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Kreditorius
- UAB „SNORO lizingas“
- Skolininkas
- T. P.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą skolininkei T. P. dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorius UAB „SNORO lizingas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą išieškoti iš skolininkės T. P. 690,59 Lt skolos, 170,88 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininkės bei bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei dėl skolos priteisimo.
Teismas pažymėjo, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini vartojimo teisiniais santykiais, o kadangi kreditorius taiko 0,5 procento dydžio delspinigius nuo pradelstos sumos, t.y. 183 proc. metinių delspinigių per metus, tokį reikalavimą laikė aiškiai nepagrįstu. Konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dėl 0,5 procento dydžio delspinigių priteisimo prieštarautų teismų suformuotai praktikai, Lietuvos Respublikos kredito vartojimo įstatymo 11 straipsnio 8 daliai (akt. red. nuo 2012-01-01), taip pat pažeistų skolininko, kaip vartotojo, teises bei interesus, todėl pareiškimą laikė aiškiai nepagrįstu ir atsisakė jį priimti (CPK 435 str. 2 d.).
Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „SNORO lizingas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimą iš esmės – priimti pareiškimą bei išduoti teismo įsakymą dėl skolos priteisimo. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą 2013-05-21 nutartyje netinkamai taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas, nustatančias, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kadangi Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo nuo 2011-04-01, kurio 41 straipsnis nurodo, kad šios įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011-04-01, išskyrus šio įstatymo 12, 13, 14 straipsnių nuostatas, 18 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos informacijos ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos iki 2011-04-01 sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims. Kreditorius nurodė, kad sutartis su skolininke buvo sudaryta 2010-08-11, t.y. tada, kai Vartojimo kredito įstatymas nebuvo įsigaliojęs, todėl negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams.
CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtina, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, ir jeigu skolininkas per nustatytą terminą pareiškią prieštaravimus, kreditoriaus reikalavimu, pareiškimas gali būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. CPK numato, kad teismo įsakymas privalomai turi būti įteiktas skolininkui, priešingu atveju, kai skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus reikalavimą palieka nenagrinėtą. Todėl teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, o skolininkas turi pats gintis pareikšdamas prieštaravimą.
Teismas vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą, kuri atsižvelgiant į negrąžinto kredito dalį, negali būti laikoma nepagrįstai didele. Teismas apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos aišku, kad kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientu sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,5 proc.
Sutarčių laisvės principas, leidžiantis laisva valia susitarti dėl sutarties sąlygų, taip pat nedraudžia sutartyje numatyti ir priteistinų delspinigių dydžio. Tokią teisę suteikia CK 6.71 str., kuris leidžia sutarties šalims susitarti dėl delspinigių dydžio, kuri kaip prievolės užtikrinimo priemonė, skatintų sutarties šalis tinkamai vykdyti sutartį ir užtikrintų kreditoriaus interesų gynybą prievolės pažeidimo atveju.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavus, kad kreditoriaus prašoma priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelė, teisėtumo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditorius UAB bankas „SNORO lizingas“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko 690,59 Lt skolos, 170,88 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko. Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo buvo nurodyta, kad delspinigiai 170,88 Lt sumai paskaičiuoti pagal sutartį Nr. VCK 00811LGTA, taikant 0,5 % delspinigių normos netesybas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatomis bei kasacinio teismo praktika, sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl netesybų (delspinigių) priteisimo iš dalies yra nepagrįstas, todėl atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 str. 2 d. pagrindu, kadangi teismas privalo kontroliuoti netesybų dydį vartojimo sutartyse.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant vartojimo teisiniams santykiams, teismas turi būti aktyvus ir ginti vartotoją, įgyvendinat vartotojų teisių apsaugą ir atsižvelgiant į tai, kad toks gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Nustatant netesybų (delspinigių) normą šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai didelę netesybų (delspinigių) normą. Pažymėtina ir tai, kad tarp bylos šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. VCK 00811LGTA yra priskirtina prie viešųjų sutarčių (b.l. 11). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012).
Kadangi, kaip jau buvo minėta, tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl skolininkės galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos, nes ji sudaryta prisijungimo būdu. Akcentuotina, kad sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Todėl pirmos instancijos teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai, kadangi įvertino, jog kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 0,5 proc. delspinigių priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokie delspinigiai, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per dideli.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog spręsdamas kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, nes vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta 2010-08-11 dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, kuris įsigaliojo 2011-04-01, tačiau pareiškimo priėmimo klausimas, kaip jau šioje nutartyje konstatuota, buvo išspręstas teisingai, todėl nurodyta aplinkybė nėra pakankamas pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti.
Įvertinus nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo klausimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl nėra pagrindo skundžiamos teismo nutarties panaikinti. Pažymėtina, kad pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, todėl teismas teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį neturi (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.