Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2S-1911-112/2014

Teisėja Gražina Gudžiūnienė (Proceso Nr. 2-06-3-03330-2013-6)

2014 m. gruodžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rimvida Zubernienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės UAB „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą skolininkui G. S. dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavęs, kad kreditoriaus prašomos priteisti 3202,87 Lt netesybos vertintinos kaip neprotingai didelės, neatitinkančios šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko G. S. 2385,75 Lt skolos, 3202,87Lt delspinigių, 238,58 Lt baudos, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 44 Lt žyminio mokesčio ir 60 Lt kitų išlaidų. Pirmosios instancijos teismas pripažino kreditoriaus reikalavimą priteisti minėtą sumą aiškiai nepagrįstu. UAB „Kapitalo valda“ su tokia teismo išvada nesutinka ir ją skundžia atskiruoju skundu.

Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Vien ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sudarymo sąlygų, palūkanų normos ir dydžio, buvo ribotos, todėl teismai šiuo atveju turi pareigą ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apelianto reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą

Nors nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „Kapitalo valda“ nurodo, jog taikė teisminėje praktikoje susiformavusią ir taikytiną 0,05 proc. delspinigių nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną normą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, kad 0,05 proc. dydžio delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Pažymėtina, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti delspinigius, yra daugiau nei 7 metai, o apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka perskaičiuoti delspinigius taikant 6 mėnesių senatį ar kitaip sumažinti prašomus priteisti delspinigius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Taigi, aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kreditoriaus atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.