- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- e2S-1416-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15645-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Nordecum“
- Skolininkas
- M. J.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nordecum“ pareiškimą skolininkui M. J. (M. J.) dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Nordecum“ pareiškimu prašė priteisti iš skolininko M. J. 202,73 EUR skolos, 134,40 EUR palūkanų, 18,25 EUR delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 3 EUR bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą.
Teismas konstatavo, kad skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Kreditoriaus prašomos priteisti 134,40 EUR dydžio palūkanos ir 18,25 EUR delspinigiai yra aiškiai per dideli, neatitinka šalių pusiausvyros principo ir sudaro prielaidas kreditoriui piktnaudžiauti savo teise. Netesybų dydis siekia beveik pačios skolos dydį, todėl šis reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas. Tuo tarpu palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, todėl iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Šiuo atveju nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003).
Remdamasis išdėstytu bei teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-422-585/2014, 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. S2-310/2014), teismas atsisakė priimti pareiškimą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Nordecum“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirojo skundo argumentai: nepagrįstas teismo vertinimas, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Sąvoka „aiškiai nepagrįstas“ sietina su objektyvių faktinių aplinkybių buvimu, kurios per se lemia pareiškimo tenkinimo negalimumą. Prie tokių aplinkybių šalių susitarimai dėl taikytinų netesybų ir/ar palūkanų dydžio nepriskirtini (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2S-90-262/2015). Kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininko grindė 2012 m. gruodžio 13 d. Vartojimo kredito sutartimi Nr. SP96109 bei vadovavosi CK 6.57 str., LR CK 6.249 str., todėl kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Aiškiai per didelės netesybos arba palūkanos turėtų būti nustatytos tik tais atvejais, kai palūkanų arba netesybų procentinė išraiška viršija maksimalius dydžius, nustatytus Vartojimo kredito įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taip pat šio įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (toliau - BVKKMN) sutarties sudarymo momentu negali būti didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d.). Nagrinėjamu atveju suteikto kredito BVKKMN yra 176,54 proc. Atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, kreditoriaus reikalaujamas priteisti delspinigių dydis, jeigu jis atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, apskritai negalėjo būti vertinamas. Netesybų dydžio klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2S-1684-567/2014). Mano, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai kreditoriaus prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas (CK 6.872 str.) įvardino kompensuojamosiomis palūkanomis (LR CK 6.261 str.). Netgi specialusis Vartojimo kredito įstatymas numato vartojimo kreditų pelno (mokėjimo) palūkanas bei konkrečius netesybų dydžius. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus prašoma priteisti delspinigių tik už 180 d. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius suteikė skolininkui vartojimo kreditą su palūkanomis, o skolininkas kredito laiku negrąžino, palūkanų nemokėjo, todėl prašo priteisti nesumokėtas palūkanas bei delspinigius už praleistą savalaikį kredito grąžinimo terminą. Tai, kad skolininkas yra silpnesnioji šalis, neatleidžia jo nuo prievolės įvykdyti paskolos sutartį sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).
Šioje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį, teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra CK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Taigi, viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Šis pagrindas taikytinas tuomet, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad kreditorius ir skolininkas sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią apeliantas suteikė skolininkui vartojimo kreditą, o skolininkas įsipareigojo apeliantui nustatytu terminu grąžinti vartojimo kreditą, sumokėti sutartines palūkanas bei, praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą, mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už dieną nuo pradelstos sumokėti sumos. Kreditoriaus skaičiavimais, negrąžinta skolos suma sudaro 202,73 EUR, sutartinės palūkanos – 134,40 EUR, delspinigiai – 18,25 EUR. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, argumentavo tuo, kad skolininkas yra fizinis asmuo – vartotojas, sutartis sudaryta prisijungimo būdu, o tai reiškia, kad skolininkas turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, o ir prašomos priteisti palūkanos ir delspinigiai yra aiškiai per dideli.
Kadangi tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, jog skolininko galimybės derėtis dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, įskaitant palūkanų bei delspinigių dydžio, buvo ribotos. Vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
Kaip teisingai nurodo apeliantas, jo prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių dydžiai yra reguliuojami ir ribojami Vartojimo kredito įstatymo, tačiau net ir šiuo atveju, kai šalių kredito sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma bei delspinigių dydis neviršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje ir 21 straipsnio 2 dalyje nustatytų maksimalių metinės palūkanų normos (200 proc.) bei delspinigių (0,05 proc.) dydžių, kuriems esant taikoma prezumpcija, kad nustatytos palūkanų bei delspinigių normos yra aiškiai neprotingos, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyti skolininkui palūkanų normos (176,54 proc. metinė palūkanų norma) bei delspinigių (0,05 proc. už dieną) dydžiai buvo sąžiningi. Tuo labiau, kad šiuo atveju prašomos priteisti palūkanos yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos pagrindinei skolos sumai (202,73 EUR). Taigi, net ir neviršijant Vartojimo kredito įstatymo nustatytų maksimalių metinės palūkanų normos ir delspinigių dydžių, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimai dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo yra pagrįsti, atitinkantys sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 straipsnio 2 dalies punkto pagrindu, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, o jos naikinti apeliacine tvarka nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.