Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ pareiškimą skolininkui S. G. P. dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorė kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą, prašydama sumarinio proceso tvarka priteisti iš skolininko 1 000 Lt skolą, 939,30 Lt palūkanas, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kreditorė, nesutikdama su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kreditorės šioje byloje pareikštas atskirasis skundas inter alia yra grindžiamas tuo, jog Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Kreditorės vertinimu, šios proceso įstatymo nuostatos analizė sudaro pagrindą teigti, jog teismas neturi teisės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumą. Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Kreditorė šiame kontekste pažymėjo, jog civilinio proceso teisės doktrinoje aiškiai nepagrįstas reikalavimas įvardijamas kaip neturintis pagrindo, neargumentuotas, absurdiškas arba nesąžiningas reikalavimas. Kreditorės teigimu, pastarosios reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nėra nei absurdiškas, nei nepagrįstas materialiosios teisės prasme, todėl negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalies prasme. Pasak kreditorės, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, jog vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jei ji neviršija šioje Vartojimo kredito įstatymo nuostatoje nustatytos normos. Kreditorės teigimu, pastarosios sutarties sudarymo metu taikyta palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribos, todėl negali būti laikoma nesąžininga ir neatitinkančia kreditorės ir skolininko interesų pusiausvyros. Kreditorės nuomone, pastarosios reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra sąžiningas, protingas ir teisingas, nes kreditorė, prieš sudarydama su skolininku sutartį, suteikė pastarajam išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas, kainą, galimas pasekmes, tai yra suteikė informaciją, turinčią įtaką kliento apsisprendimui dėl sutarties sudarymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo nutarties analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

Esant aukščiau išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog šios apeliacinės bylos dalykas – patikrinti, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti apeliantės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra teisėta ir pagrįsta ar ne.

Apeliantės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantė ir skolininkas sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią apeliantė suteikė skolininkui 1 000 Lt vartojimo kreditą, o skolininkas inter alia įsipareigojo apeliantei nustatytu terminu grąžinti vartojimo kreditą ir sumokėti sutartines palūkanas (metinė palūkanų norma – 114,37 procento), pinigine išraiška sudarančias 939,30 Lt.

Šioje apeliacinėje byloje kreditorės neginčijamais faktais nustatyta, jog tarp kreditorės ir skolininko susiformavo vartojimo teisiniai santykiai, skolininkas Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme yra vartotojas ir silpnesnioji vartojimo kredito sutarties šalis, vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, kas sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismui ir konstatuoti, jog skolininko galimybės derėtis dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, inter alia dėl palūkanų normos ir dydžio, ad hoc buvo ribotos, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei šios apeliacinės bylos atveju teigia apeliantė, ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą, išplaukančią iš materialiosios teisės, ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apeliantės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, metinė palūkanų norma, nustatyta apeliantės ir skolininko sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, – 114,37 procento. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai metinei palūkanų normai, siekiant nustatyti ir įvertinti, apeliantės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apeliantės interesų pusiausvyros ar ne, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apeliantės reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ad hoc pagrįstai atsisakė priimti apeliantės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą teigti, jog kvestionuojama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje apeliacinėje byloje priimdamas procesinį sprendimą, neanalizuoja ir nevertina kitų apeliantės atskirojo skundo argumentų. Kasacinio teismo praktika byloja, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį nepakeistą.