- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- 2S-1684-567/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Kreditorius
- UAB „Nordecum“
- Skolininkas
- N. P.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-1247-759/2014 pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui N. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl 1367,36 Lt skolos, 414,14 Lt palūkanų, 110,24 Lt delspinigių, 406,17 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko N. P.. Nurodė, kad 2013-04-29 šalys sudarė Vartojimo kredito sutartį SP 117957 (LR CPK 431 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2014-06-18 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui N. P. dėl įsiskolinimo išieškojimo ir grąžinti UAB „Nordecum“ sumokėtą 13 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad CPK 435 str. 2 d. numatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką, t.y. teismo įsakymą teismas priima, nevertindamas jo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto teisinio reguliavimo pažeidimą, nepagrįstą nesilaikymą vyraujančios teismų praktikos, kuri pagal vystomą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismui yra privaloma (2007-10-14 Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 26/07). Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 16 p. vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs esminius vartojimo sutarties požymius, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įgyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniais (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis 2012-12-19 civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012). Vartojimo sutartys, kaip sutarčių grupė, išskiriamos, atsižvelgiant į specifinę sutarties šalių (vartotojo ir verslininko) padėtį bei vartotojo tikslus. Vartojimo sutarties instituto tikslas – dėl nelygiavertės vartotojo ir verslininko padėties iškreiptos sutarties šalių interesų pusiausvyros atkūrimas, specialiu teisiniu reguliavimu, užtikrinant vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartojimo sutartims greta bendrųjų prievolių teisės bei sutarčių teisės normų taikomos specialios taisyklės sutarčių sudarymo, aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, nesąžiningų sutarčių sąlygų, sutarčių pabaigos ir kitiems klausimams reguliuoti, palyginus su kitomis sutartimis, nustatomos platesnės silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) interesų garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai. Teismai, spręsdami iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi pareigą užtikrinti, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina, kaip vartojimo sutartis. Kreditorius iš skolininko prašo priteisti 1367,36 Lt skolos, 414,14,00 Lt palūkanų, 110,24 Lt delspinigių, 406,17 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 % metinių palūkanų, 13 Lt žyminio mokesčio (CK 6.71 str. 1 d.). Kreditoriaus prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės, nesąžiningos, leidžiančios praturtėti skolininko sąskaita, prašymas jas priteisti prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, įtvirtintiems LR CK 1.5 str. Teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti 414,14 Lt dydžio palūkanos, 110,24 Lt delspinigiai yra aiškiai per dideli, o kreditoriaus prašymas priteisti juos - aiškiai nepagrįstas (CK 6.258 str. 3 d.). Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, t.y. vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas esant dviem pagrindams: kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams. Teismas, gavęs pareiškimą dėl teismo įsakymo, kuriame prašoma aiškiai per didelių netesybų ar palūkanų, atsisako priimti tokį pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą, kadangi bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl jo specifikos negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „Nordecum“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad kreditorius nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškimas yra nepagrįstas. Pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti, įvertinęs jame nurodytą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Kreditorius teigia, jog reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininko grindė vartojimo kredito sutartimi bei vadovavosi LR CK 6.57 str., 6.249 str., todėl reikalavimas yra iš esmės realus ir pagrįstas. Teismas vienai kategorijai priskyrė palūkanas ir delspinigius. LR CK 6.872 str. nustato palūkanas už naudojimąsi paskola, t.y. pelno palūkanas, o LR CK 6.261 str. nustato kompensacines palūkanas. Palūkanų ir delspinigių dydžiai yra reguliuojami ir ribojami LR Vartojimo kredito įstatymu. Kreditoriaus ir skolininko 2013-01-14 sudarytos vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kainos metinė norma yra 129,38 %, t.y. nesiekia maksimaliai įstatymo leidžiamos ribos (LR CK 6.261 str., 6.872 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas. Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš skolininko N. P. 1367,36 Lt skolos, 414,14 Lt palūkanų, 110,24 Lt delspinigių, 406,17 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Nurodė, kad šalys 2013-04-29 sudarė Vartojimo kredito sutartį SP 117957.
LR CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 str. 3 d.). Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.). Šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo galima padaryti išvadą, jog reikalavimas materialiosios teisės normos kontekste vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, teismas konstatuoja, kad kreditoriaus reikalaujamas priteisti delspinigių dydis, jeigu jis atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negalėjo būti vertinamas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kreditoriaus pareiškimo negalima laikyti aiškiai nepagrįstu, kadangi pareiškime nurodyta, jog kreditoriaus reikalavimas kildinamas iš tarp skolininko ir kreditorius sudarytos 2013-04-29 Vartojimo kredito sutarties SP 117957.
Teismas konstatuoja, jog, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentą, jog kreditoriaus prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės. Netesybų dydžio klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 str.).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą, dėl per didelio delspinigių dydžio šioje proceso stadijoje nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą su tokiais reikalavimais įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju – supaprastinto proceso tvarka) yra vienas iš teisėtų jo pažeistų teisių gynybos būdų skolininkui laiku negrąžinant skolos. Be to, gavęs teismo įsakymą, skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokiu būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir delspinigius (CPK 439 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą (CPK 435 str.) ir tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą. Teismas nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (LR CPK 7 str., 8 str., 177 str., 178 str., 185 str., 313 str., 320 str., 334 str., 338 str., 431 str., 433 str. 435 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR CPK 337 str. 1 d. 3 p., teismas
nutaria:
Panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį ir kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimo dėl skolos priteisimo iš skolininko N. P. priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.