Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „I&P Terminal” atstovui advokatui Nerijui Jurčiukoniui, atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Iviltra“ atstovei bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Banca Rupta“, atstovaujamai A. Ž., retiesiems asmenims V. Š. ir D. M., jos atstovams advokatei Deimantei Drąsutavičienei ir advokatei Živilei Gulla – Katauskė,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „I&P Terminal” ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Iviltra“ dėl pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos - faktūros pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

21. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė UAB „Iviltra“ išrašė 2018 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. IVILE18-0035 ieškovei UAB „I&P Terminal“ dėl įrangos, t. y. aikštelės po terminalu, elektros laidų sistemos, dujotiekio, geležinkelio viaduko, kelio aikštelės įsigijimo, suma apmokėti nurodyta - 94 753,27 Eur (su PVM), apmokėjimo data – 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovė UAB „Iviltra“ 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SER-00000217 ieškovei UAB „I&P Terminal“ dėl įrangos, t. y. aikštelės po terminalu, elektros laidų sistemos, dujotiekio, geležinkelio viaduko, kelio aikštelės.

22. Bylos duomenimis turtas buvo apskaitomas ieškovės apskaitoje (2018 m. balanso eilutėje „Materialus turtas“ įrašyta įsigyto turto vertė be PVM); turtas viešuosiuose registruose nebuvo įregistruotas. Antstolio D. Traigio faktinių aplinkybių konstatavimo 2022 m. sausio 31d. protokole nurodyti duomenys apie turto buvimo faktinę vietą, t. y. (duomenys neskelbtini); UAB „Iviltra“ vadovas V. Š. nurodė tikslią turto buvimo vietą bei jo identifikacinius požymius.

25. Pažymėtina, kad CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojama, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Sąvoka „seniausia skola“ aptariamojoje teisės normoje, be kita ko, apima ir tas seniausias skolas, kurios yra išieškomos vykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus dėl jų priteisimo iš skolininko. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.55 straipsnyje reglamentuojamos kelių skolų dengimo eiliškumo taisyklės taikomos, kai nėra kitokį eiliškumą nustatančio šalių susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013). Tik nesant šalių susitarimo, taikytinas CK 6.55 straipsnyje nustatytas skolų įskaitymo eiliškumo reglamentavimas: kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola, nebent skolininkas mokėdamas pareiškia, kurią skolą jis grąžina.

26. CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta skolininko teisė pareikšti, kurią skolą jis grąžina, suponuoja, kad pareiškimas gali būti ir vienašalis skolininko valinis veiksmas, todėl susitarimas dėl įmokų paskirstymo nėra būtinas. Skolininko pareiškimo, kurią iš skolų mokėdamas įmoką jis grąžina kreditoriui, pakanka įmokai įskaityti į skolininko nurodomą skolą. Įstatymas taip pat nenustato jokių formos reikalavimų dėl šio skolininko valios pareiškimo, tačiau akivaizdu, kad jis turi būti toks, kad vėliau, kilus ginčui, skolininkas galėtų įrodyti, kad kreditorius apie pareiškimą buvo tinkamai ir laiku informuotas. Kilus ginčui teismas, ištyręs įrodymus, vertina, ar prieš sumokėdamas įmoką ar ją mokėdamas skolininkas pareiškė kreditoriui, kurią skolą jis grąžina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-969/2017).

27. Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. ieškovė atlikto atsakovei mokėjimus 603 012 Eur sumai, t. y. 2019 m. balandžio 26 d. 50 000 Eur, mokėjimo paskirtis – dalinis pagal sąskaitą – faktūrą IVILC19-0528; 2019 m. balandžio 29 d. 158 800 Eur, mokėjimo paskirtis – dalinis pagal sąskaitą – faktūrą IVILC19-0528; 2019 m. gegužės 31 d. 179 812 Eur, mokėjimo paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą – faktūrą IVILC19-0528; 2019 m. birželio 12 d. 150 000 Eur, mokėjimo paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą – faktūrą IVILC19-0528; 2019 m. birželio 18 d. 25 000 Eur, mokėjimo paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą – faktūrą IVILC19-0528; 2019 m. birželio 19 d. 39 400 Eur, mokėjimo paskirtis – IVILC19-0528 (2022m. rugsėjo 2 d. DOK -30967). Atsakovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad mokėjimai buvo skirti padengti PVM sąskaitas – faktūras, t. y. bendrovės 2019 m. kovo 20 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. IVILC19-0516 - 208 800,00 Eur dydžio sumą; bendrovės 2019 m. balandžio 29 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. IVILC19-0547 - 214 412,50 Eur dydžio sumą; bendrovės 2019 m. balandžio 8 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. IVILC19-0528 - 214 412,50 Eur dydžio sumą (2022 m. rugsėjo 8 d. - DOK 31720). Šiuos duomenis patvirtina ir išrašas iš buhalterinės apskaitos programos. Pažymėtina, kad šiose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta, kad mokėjimai atlikti už gryno tereftalio rūgštį. Atsakovė nurodė, kad PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašytos pagal atsakovės ir ieškovės 2019 m. vasario 28 d. sudarytą sutartį Nr. IV-CH-19-0014-PAR už tą patį ieškovei parduodamą produktą, t. y. gryną tereftalio rūgštį. Atsakovės nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikti duomenys (2022m. lapkričio 8 d. DOK -39788). Nustatyta, kad UAB „Iviltra“ ir UAB „I&P Terminal“ 2019 m. vasario 28 d. sudarė sutartį Nr. IV-CH-19-0014-PAR dėl tereftalio rūgšties pirkimo pagal priedus Nr.1 (208 800 Eur sumai) ir Nr.2 (208 800 Eur sumai), Nr.3 (214 412, 50 Eur sumai). Pažymėtina, kad sutarties numeris Nr. IV-CH-19-0014-PAR bei sutarties sudarymo data (2019 m. vasario 28 d.) nurodyti ir 2019 m. kovo 20 d. PVM sąskaitoje– faktūroje Nr. IVILC19-0516 (208 800,00 Eur); 2019 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. IVILC19-0547 (214 412,50 Eur): 2019 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. IVILC19-0528 (214 412,50 Eur). Taigi atsakovės pateikti duomenys leidžia identifikuoti kokias skolas atliktais mokėjimais buvo siekiama padengti, t. y. atlikti mokėjimai už gryno tereftalio rūgštį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės 2019 m. balandžio 26 d. bei 2019 m. balandžio 29 d. atlikti mokėjimai turėjo būti įskaitomi kaip mokėjimai pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. IVILE18-003.

28. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. IVILE18-0035 nebuvo apmokėta. Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtina ir teismo posėdžio 2023 m. spalio 5 d. metu teikti trečiųjų asmenų V. Š. bei D. M. paaiškinimai, kad už įrangą apmokėta nebuvo.

Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės prigimties

29. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuris yra viešosios mokesčių teisės aktas bei turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis) – Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo – pardavimo ar kt. santykių aspektai. Taigi, PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra nėra sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 28 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008 konstatavo, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. PVM sąskaitos - faktūros laikytinos vienašališkai išrašytais dokumentais, sukuriančiais šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šiuo dokumentu civiliniai teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2004). Taigi, kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog PVM sąskaita - faktūra negali būti bylos dalykas, nes tokio reikalavimo tenkinimas savaime nesukelia juo siekiamų materialiųjų teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).

31. Taigi, nors PVM sąskaita faktūra nėra sandoris, tačiau iš ieškovės nurodytų faktinių ieškinio pagrindo aplinkybių akivaizdu, jog ji siekia atgauti turtą, grąžintą atsakovei pagal 2019 m. rugsėjo 23 d. kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SER-00000217, t. y. ginčija turto perdavimo atsakovei teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, teismas pasisakys dėl CK 1.82 bei CK 1.81 straipsnių taikymo nagrinėjamam ginčui pagrįstumo.

Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens teisnumui

32. Ieškovė nurodo, kad 2019 m. rugsėjo 23 d. sandoris, kuriuo ieškovės turtas buvo perduotas atsakovei, nebuvo nei pelningas, nei bent kiek naudingas ieškovei. Tokiu sandoriu įmonė prarado didelės vertės vienintelį ilgalaikį turtą. Ieškovė, viena vertus, šį turtą galėjo naudoti įmonės veikloje ir per tai generuoti pajamas (stabilizuoti įmonės finansinę padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ir kitokio pobūdžio naudą), kita vertus, realizavus jį rinkos verte, gauti turtinę naudą ir lėšas skirti atsiskaitymui su kreditoriais (pagal 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, įmonė turėjo 98 789 Eur per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų). Pažymi, kad būtent po turto perdavimo atsakovei, ieškovės akcininkai atleido tuo metu vadovės pareigas užėmusią D. M., naujo vadovo nepaskyrė, naujų darbuotojų nepriėmė, nuo 2019 rugsėjo mėn. nebeteikė privalomų teikti deklaracijų ir ataskaitų Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), nebeteikė finansinių atskaitomybių VĮ Registrų centras ir daugiau nebevykdė jokios veiklos. Nurodo, kad ieškovės turtas, 2019 m. rugsėjo 23 d. kreditinės sąskaitos pagrindu (t. y. neatlygintiniu būdu), pasinaudojant padėtimi, jog šalis siejo bendri valdymo organai/dalyviai, buvo perduotas ieškovės akcininko vadovaujamai įmonei – atsakovui, tikslu išvengti atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais bei suteikti turtinę naudą išskirtinai atsakovei. Dėl šių priežasčių toks sandoris negali būti grįstas ir pateisinamas jokia ekonomine, pelningumo ar bet kokia kita nauda ieškovei. Toks sandoris buvo žalingas bei nenaudingas įmonei ir jis prieštarauja juridinio asmens tikslui – siekti pelno. Kadangi atsakovės vadovas V. Š. yra tiek ieškovės, tiek ir atsakovės akcininkas, turintis po 50 procentų abiejų įmonių akcijų, laikytina, kad abi šalys žinojo, kad neatlygintiniu būdu turimo vienintelio ilgalaikio turto perdavimas atsakovei prieštaraus juridinio asmens tikslams, užkirs kelią tolimesnei ieškovės veiklai ir gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, t. y. bus žalingas ir nenaudingas įmonei. Nepaisant to, kad šalys žinojo apie akivaizdžią sandorio žalingumą įmonei, pasinaudodami padėtimi, jog šalių valdymo organas/dalyvis yra tas pats asmuo, galintis kontroliuoti tiek vieną, tiek kitą įmonę, sudarė žalingą ieškovei, tačiau naudingą atsakovei sandorį, todėl laikytina, kad sandorio šalys veikė nesąžiningai.

33. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtintos CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020). Pažymėtina ir tai, kad asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012).

34. Ieškovė pareikštu ieškiniu įrodinėja, kad 2019 m. rugsėjo 23 d. sandoris, kuriuo ieškovės turtas buvo perduotas atsakovei, nebuvo nei pelningas, nei bent kiek naudingas ieškovei, nes tokiu sandoriu įmonė prarado didelės vertės vienintelį ilgalaikį turtą. Atsakovė nurodo, jog toks ieškovės įsiskolinimo panaikinimas niekaip nepažeidė ieškovės interesų ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad buvo ieškovei nenaudingas – priešingai, šalių sutarimu buvo panaikintas ieškovės įsiskolinimas. Panaikinus kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą, ieškovė taptų skolinga atsakovei, o atsakovė įgytų teisę reikalauti ne tik pagrindinės skolos sumokėjimo, bet ir netesybų / palūkanų, ko ieškovė šalių susitarimu buvo išvengusi.

35. Teismo vertinimu, pagal bylos duomenis ieškovės argumentai nėra pagrįsti, nes CK 1.82 straipsnyje įtvirtintas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas savaime nesiejamas su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad net ir neatlygintinis sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jeigu įrodoma ir nustatoma, jog iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu minėtų aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Vadinasi, kai nustatoma bent viena iš aplinkybių, nurodytų PVMĮ 83 straipsnio 1 dalyje, atsiranda prievolė įvykdyti PVMĮ 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą – išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2018 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. IVILE18-0035 neapmokėjo, likdama skolinga atsakovei 94 753,27 Eur. Atsakovė nurodė, kad ieškovei sąskaitos neapmokėjus, šalių susitarimu buvo nutarta nutraukti pirkimo sandorį bei išrašyti kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą. Taigi kreditinės sąskaitos faktūros pagrindu buvo panaikintas ieškovės įsiskolinimas atsakovei 94 753,27 Eur sumai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad įrangos atsakovei grąžinimas prieštarauja juridinio asmens tikslams.

37. Ieškovė nurodo, kad turtas galėjo būti naudojamas įmonės veikloje ir per tai generuoti pajamas (stabilizuoti įmonės finansinę padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ir kitokio pobūdžio naudą), kita vertus, realizavus jį rinkos verte, gauti turtinę naudą ir lėšas skirti atsiskaitymui su kreditoriais. Vertinat šiuos ieškovės argumentus, pažymėtina, kad tai yra specifinis turtas, t. y. aikštelė po terminalu, elektros laidų sistema, dujotiekis, geležinkelio viadukas, kelio aikštelė, kuris yra atsakovei priklausančiame žemės sklype, šias aplinkybes patvirtina ir Antstolio D. Traigio faktinių aplinkybių konstatavimo 2022 m. sausio 31 d. protokole nurodyti duomenys. Taigi tokio turto realizavimas yra apsunkintas, nes ginčo turtas patenka į kitą atsakovei priklausantį turtą. Tretysis asmuo V. Š. teismo 2023 m. spalio 5 d. posėdžio metu paaiškino, kad buvo verslo planas ieškovei perduoti įrangą ir vėliau katilą, kad ieškovė galėtų vykdyti veiklą, tačiau katilo nepavykus perleisti ieškovei, ieškovė verslo plano negalėjo realizuoti. Papildomai nurodė, kad norint vykdyti pakrovimo darbus, dėl ko ir buvo perduota įranga, reikalingas buvo ir katilas, kurį planavo UAB „Iviltra“ perleisti ieškovei, tačiau dėl akcininkų konflikto katilas nebuvo perduotas. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovės buvusi direktorė D. M., teismo posėdžio metu nurodžiusi, kad įrangai naudoti buvo reikalingas ir katilas, tačiau atsakovė katilo neperdavė, todėl ieškovė ir negalėjo vykdyti veiklos. Taigi, kaip nurodo tretieji asmenys, įrangos perdavimas ieškovei buvo verslo plano dalis, kad vėliau bus perduotas ir katilas, reikalingas įrangai eksploatuoti. Tačiau bylos duomenimis katilas perduotas nebuvo, todėl ieškovė ir negalėjo vykdyti veiklos bei gauti pajamų, kurių pagrindu būtų atsiskaityta su atsakove ar kitais kreditoriais.

38. Apibendrinat byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad įrangos grąžinimas UAB „Iviltra“ buvo nenaudingas, žalingas įmonei ir spręsti, kad tai prieštarauja įmonės veiklos tikslams. Priešingai, išrašytos PVM kreditinės sąskaitos – faktūros pagrindu buvo panaikinta ieškovės prievolė sumokėti atsakovei įsiskolinimą, t. y. 94 753,27 Eur.

Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei

39. Ieškovės teigimu nurodytos aplinkybės, kad ieškovės turto perdavimas atsakovei pagal 2019 m. rugsėjo 23 d. kreditinę sąskaitą neturėjo jokios ekonominės logikos ir naudos, vienintelis tokio sandorio tikslas buvo neatlygintinai perkelti turtą iš įmonės, kurios akcininkas buvo V. Š. į kitą, ta pačia veikla užsiimančią, V. Š. valdomą, įmonę – atsakovę. Tokiu būdu ieškovės kreditoriams buvo užkirsta galimybė įgyvendinti savo reikalavimus, nes už atsakovei neatlygintinai perduotą turtą, ieškovė mainais nieko negavo. Toks šalių elgesys visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apibrėžiančią viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio požymius, todėl PVM kreditinė sąskaita – faktūra prieštarauja ir CK 1.81 straipsnio įtvirtintam sandorio negaliojimo pagrindui.

40. Atsakovė nurodo, kad nėra suprantama, kokiu būdu neatlygintinis turto grąžinimas atsakovei, kai ieškovė nebuvo sumokėjusi jo kainos pagal 2018 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą, pažeidžia viešąją tvarką ir gerą moralę. Pažymi, kad ieškovė nėra pateikusi jokių duomenų apie kitus ieškovės kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu, kuriems mokėjimo terminai taip pat būtų suėję ir kurie būtų turėję pirmenybės teisę prieš atsakovę, todėl nesama jokio pagrindo konstatuoti ir jų teisių pažeidimo.

41. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti motyvai nepagrįsti. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

42. Teismas, vadovaudamasi sprendimo 36-37 punktuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog įrangos grąžinimas atsakovei prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, 2018 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. IVILE18-0035 nebuvo apmokėta. Taigi, PVM 2019 m. rugsėjo 23 d. kreditinės sąskaitos – faktūros pagrindu buvo panaikinta ieškovės prievolė sumokėti atsakovei 94 753,27 Eur įsiskolinimą.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes bei jų pagrindu padarytas išvadas, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.81 ir 1.82 straipsnio nuostatų, todėl ieškovės ieškinys yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, areštuojant BUAB „Iviltra“ priklausantį turtą: aikštelę po terminalu, elektros laidų sistemą, dujotiekį, geležinkelio viaduką ir kelio aikštelę, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.