- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-14
- Bylos Nr.
- e2-815-577/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00150-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič (pirm.)
- Atsakovas
- Iviltra
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų misterijos
- Ieškovas
- Likviduojama dėl bankroto IP Terminal
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „IVILTRA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „I&P Terminal“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždaros akcinės bendrovės „I&P Terminal“ ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Iviltra“ dėl kreditinės pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „I&P Terminal“ 2022 m. vasario 4 d. ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia atsakovės BUAB „Iviltra“ 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašytą kreditinę pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Nr.SER-00000217, taikyti restituciją – grąžinti aikštelę po terminalu, elektros laidų sistemą, dujotiekį, geležinkelio viaduką ir kelio aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas).
2. Pareikšto ieškinio reikalavimams užtikrinti 2023 m. birželio 27 d. ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį ginčo turtą, uždraudžiant šiuo turto disponuoti, perleisti, įkeisti ar kitaip jį apsunkti.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. liepos 10 d. šaukiamas atsakovės BUAB „Iviltra“ kreditorių susirinkimas, kuriame bus sprendžiama ir dėl ginčo turto, kuriam prašoma taikyti restituciją, pardavimo. Ieškinys tikėtinai pagrįstas, todėl yra grėsmė, kad neareštavus ginčo turto jis bus parduotas tretiesiems asmenims. Tokiu atveju restitucijos taikymas natūra būtų apsunkintas, nes išreikalauti ginčo turtą iš sąžiningo įgijėjo bus ypatingai sunku arba neįmanoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovės BUAB „I&P Terminal“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei BUAB „Iviltra“ patenkino: areštavo atsakovei BUAB „Iviltra“ priklausantį turtą: aikštelę po terminalu, elektros laidų sistemą, dujotiekį, geležinkelio viaduką ir kelio aikštelę, esantį adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, jį valdyti ir naudotis.
Šalies argumentai
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė ieškinyje išdėstė aplinkybes ir pateikė argumentus, kuriais grindžia reikalavimą, nurodė teisinį ieškinio pagrindą, pateikė įrodymus pareikštam reikalavimui pagrįsti, todėl yra pagrindas spręsti, jog ieškinys preliminariai pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas nustatė, kad šaukiamas atsakovės BUAB „Iviltra“ kreditorių susirinkimas, kuriame numatyta spręsti dėl ginčo turto pardavimo tvarkos. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad dėl tokios situacijos galėtų pasunkėti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas arba sprendimas galėtų būti neįvykdytas, nes kreditorių susirinkime nustačius ginčo turto pardavimo tvarką ir nusprendus šį turtą parduoti, jis būtų parduotas tretiesiems asmenims, taip ieškovei būtų užkirstas kelias turto išreikalavimui iš sąžiningų įgijėjų.
7. Teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, ir tai kad prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama, jog ginčo turtas nebūtų perleidžiamas kitiems asmenims bei siekdamas užtikrinti ginčo šalių status quo (padėtis, kuri yra), nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip užkertant kelią situacijos pokyčiams ar naujų ginčų atsiradimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė BUAB „IVILTRA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad šios bylos šalys yra bankrutavę subjektai. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas juridiniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, priklausantis turtas realizuojamas bankroto procese, o gautos lėšos skiriamos padengti administravimo išlaidas ir kreditorių reikalavimus. Taigi, ieškovės teisinė padėtis lemia, kad ginčo turtas vis tiek turės būti realizuojamas ir iš jo dengiami kreditorių reikalavimai.
9.2. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo turto pobūdį ir paskirtį. Ginčo turtas nėra nekilnojamasis turtas, tai patvirtina į bylą pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Ginčo turtas patenka į kitą atsakovei priklausantį turtą, yra skirtas jį aptarnauti ir dėl to yra praradęs savo individualius požymius. Ginčo turtą išardžius, jis taptų bevertis, todėl tikslingiausia jį parduoti kaip vieną turtinį kompleksą, kartu su kitu atsakovei priklausančiu turtu.
9.3. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, net jeigu jis ir bus palankus ieškovei, nėra, nes ginčo turto pardavimas bankroto procese neišvengiamas. Pardavus ginčo turtą gauta pinigų suma nebūtų skirstoma iki kol nebus išspręstas ginčas, o įsiteisėjus ieškovei palankiam sprendimui, pinigai būtų pervesti ieškovei.
9.4. Pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovės viso turto pardavimo procedūra atidedama neribotam laikui, nors nepriklausomai nuo to, ar ieškovės ieškinys bus tenkintas ar ne, ginčo turtas turės būti parduodamas, o siekiant jį parduoti už kuo didesnę kainą, vis tiek būtų parduodamas su kartu atsakovei priklausančiu turtu. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, pažeidžia atsakovės ir jos kreditorių teises bei interesus, nes atsakovei priklausančio turto pardavimo procedūra bus vykdoma neapibrėžtai ilgą laiką, o tai nesuderinama su JANĮ turto pardavimo principu.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „I&P Terminal“ prašo jo netenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra perteklinės. Atsakovė, nepaisant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, neatšaukė 2023 m. liepos 10 d. kreditorių susirinkimo ir kreditorių susirinkimas nusprendė ginčo turtą parduoti. Tai pagrindžia, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo būtinos ir reikalingos, nes priešingu atveju atsakovė ne tik priimtų sprendimą, bet ir tikėtinai parduotų ginčo turtą, nepaisydama vykstančio ginčo. Perleidus ginčo turtą tretiesiems asmenims, ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, restitucija natūra taptų iš esmės negalima.
10.2. Ieškovė sutinka, kad bankroto procese ginčo turtas galiausiai turės būti parduotas, tačiau, mano, jog pirmiausiai turėtų būti nustatyta ginčo turto nuosavybė. Priklausomai nuo to, kuriai bankrutavusiai bendrovei priklausys turtas, tos bendrovės kreditoriai ir turėtų spręsti dėl ginčo turto pardavimo tvarkos ir kainų. Ginčo turto pardavimo tvarka ir kaina, kurią nustatė atsakovės kreditoriai, nebūtinai atitiks ieškovės kreditorių sprendimus ir interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujo įrodymo apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo
12. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują rašytinį įrodymą – atsakovės BUAB „IVILTRA“ 2023 m. liepos 10 d. kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 4, kuriuo 3 darbotvarkės klausimu, be kita ko, nuspręsta parduoti ginčo turtą.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateiktas naujas rodymas susijęs su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais ir atskirajame skunde nurodytais argumentais. Ieškovė 2023 m. liepos 10 d. kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 4 siekia paneigti atsakovės argumentus dėl grėsmės teismo sprendimo, kaip prielaidos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebuvimo. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės kreditorių susirinkimo sprendimas dėl ginčo turto pardavimo dar nebuvo priimtas, todėl ieškovė neturėjo galimybės jo pateikti pirmosios instancijos teismui. Protokole įforminti atsakovės kreditorių susirinkime priimti sprendimai, todėl jo turinys atsakovei žinomas ir netikėtumo sukurti negali.
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ieškovės pateiktas naujas rašytinis įrodymas bylos neužvilkins ir padės teisingai išnagrinėti procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, todėl jį priima.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nepritaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, ieškinio dalyką ir pagrindą, padarė išvadą, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas. Apeliantė atskirajame skunde šios teismo išvados nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo, plačiau nepasisako ir pripažįsta, kad preliminarų ieškinio pagrįstumą pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, ar šiuo atveju egzistuoja grėsmė, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas.
18. Teismų praktikoje grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojamas, todėl taikyti šias priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-149-912/2022).
19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1398-178/2017). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika).
20. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo turto areštą. Nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad ginčo turtas bankroto procese neišvengiamai bus realizuotas, o gautos pajamos skirtos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Apeliantės vertinimu, ginčo turto ypatumai lemia tai, kad jį tikslinga parduoti kartu su kitu apeliantei priklausančiu turtu, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti užtikrintas neskirstant už parduotą turto gautų lėšų, iki kol bus išspręstas tarp šalių kilęs ginčas.
21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl BUAB „I&P Terminal“ 2019 m. rugsėjo 23 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. SER-00000217 pripažinimo negaliojančia, kurios pagrindu atsakovei neatlygintinai perduotas ginčo turtas ir restitucijos taikymo natūra, t. y. ieškovė pareikštu ieškiniu siekia susigrąžinti konkretų ilgalaikį turtą, kuris ginčijamos kreditinės PVM sąskaitos perduotas atsakovei. Taigi, ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas yra tiesiogiai susijęs su konkrečiu turtu ir daiktinėmis teisėmis į jį. Atsakovė neginčija ir neneigia, kad ginčo turtą ketina parduoti ir dėl to yra priimtas atsakovės kreditorių susirinkimo sprendimas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovei perleidus ginčo turtą restitucijos taikymas natūra iš esmės taps neįmanomas ir ginčo šalys negalės būti grąžintos į padėtį buvusią iki teisės pažeidimo, todėl yra pagrindas ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
22. Apeliantės argumentai, kad ginčo turtas bankroto procese vis tiek bus parduotas, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti apginti jos pažeistas teises taikant restituciją natūra ir atitinkamai nesuteikia atsakovei diskrecijos teisės spręsti kokia turto realizavimo tvarka ir kaina geriausiai atitiktų ieškovės kreditorių interesus ir (ar) priimti sprendimus ieškovės kreditorių vardu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovės atsiliepimo argumentams, kad pirmiausiai turėtų būti išspręstas ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą ir atsižvelgiant į tai, kuriai dėl bankroto likviduojamai bendrovei priklausys turtas, tos bendrovės kreditoriai ir turėtų spręsti dėl ginčo turto pardavimo tvarkos ir kainos. Taigi, nei ieškovės teisinis statusas, nei ginčo turto ypatumai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo.
23. Atskirojo skundo argumentai dėl ginčo turto paskirties, ginčo turto pardavimo (ne)ekonomiškumo, atskirai nuo kito apeliantės turto, galėtų būti reikšmingi nagrinėjant bylą iš esmės ir sprendžiant dėl alternatyvaus restitucijos būdo taikymo tikslingumo, bet ne nagrinėjant procesinio pobūdžio prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo pagrindo vertinti ginčo šalių teisinio statuso ir turto ypatumų.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė ketina perleisti restitucijos objektą, yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti ginčo šalių status quo ir išvengti naujų ginčų atsiradimo.
25. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra perteklinės, nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir nevaržo atsakovės teisių daugiau nei būtina pareikšto reikalavimo pripažinti sandorį (PVM sąskaitą faktūrą) negaliojančiu ir taikyti restituciją natūra.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.