Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 24S181357 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 24S184739 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių; 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24S185862 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos; 2024 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 24S186419 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gim. (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. spalio 11 d.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas gavo 2024 m. birželio 13 d. Valstybės saugumo departamento raštą Nr. 18-5661 (Išvadą), kuriame teikiama išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes 2024 m. kovo 19 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2016–2021 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ degalų tiekimo techniku ir turėjo (duomenys neskelbtini) karinį laipsnį. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) valstybinėje (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Remiantis VSD turima informacija, (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išdavusi nacionalinę vizą laikotarpiui nuo 2021 m. spalio 13 d. iki 2022 m. spalio 12 d. kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, tarpininkaujant įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2022 m. birželio 22 d. ši viza buvo panaikinta Migracijos departamento sprendimu tuo pagrindu, kad asmeniui išduota nauja nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. birželio 22 d. iki 2022 m. spalio 11 d. Nuo 2022 m. spalio 12 d. pareiškėjas Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, galiojusiu iki 2024 m. spalio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas dirbti Lietuvoje pradėjo 2021 m. spalio 18 d. įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirbo iki 2022 m. birželio 16 d. Nuo 2022 m. liepos 9 d. iki 2023 m. sausio 15 d. jis dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2023 m. sausio 19 d.– įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra nevedęs, ir Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pats pareiškėjas tokių duomenų į bylą taip pat nepateikė.

VSAT informacinės sistemos duomenimis, pirmasis asmens Lietuvos Respublikos valstybinės sienos kirtimo atvejis buvo užfiksuotas 2021 m. spalio 19 d. atvykstant per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą ir nuo tada iš viso fiksuoti 22 asmens Lietuvos Respublikos sienos su (duomenys neskelbtini) kirtimo atvejai abejomis kryptimis.

Į bylą pateiktas pareiškėjo užpildytas klausimynas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, taip pat, kad Krymas priklauso Ukrainai.

VSD Išvados pagrindu Migracijos departamentas priėmė skundžiamus Sprendimus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimais, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 50 straipsniu įtvirtintas leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindų sąrašas. Šio straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiama (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu ir atlikęs individualų asmens vertinimą, priima atitinkamus sprendimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos ir Baltarusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, šių valstybių piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos ir Baltarusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Lietuvoje gyvena ir dirba trumpą laiko tarpą (tik apie 3 metus), darbo vietą ne kartą keitė. Pareiškėjo šeima ir artimieji toliau gyvena (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas dažnai lankėsi (duomenys neskelbtini) ir jau dirbdamas Lietuvoje, toliau palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis (negalima atmesti galimybės, kad ir su buvusiais kolegomis). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų aktyviai, viešai reiškęs neigiamą (priešišką) poziciją A. L. režimo atžvilgiu kilmės valstybėje ar Lietuvoje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo tarnyba (duomenys neskelbtini) valstybinėje (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ truko apie 6 metus ir baigėsi tik 2021 metais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija) nurodomą (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl (duomenys neskelbtini) vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose ir strateginio sektoriaus subjektuose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo skunde nurodomi argumentai, kad jis neturėjo galimybių pasirinkti darbą (duomenys neskelbtini), pareiškėjo darbo pobūdis.

Teismas pažymi, kad ginčijami Sprendimai priimti, remiantis su pareiškėju individualiai susijusių aplinkybių ištyrimu: 2016–2021 m. tarnyba (duomenys neskelbtini) valstybinėje (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) karinio laipsnio turėjimas, pakankamai dažnas vykimas į (duomenys neskelbtini), jau turint leidimą gyventi Lietuvoje ir dirbant Lietuvoje, socialinių ryšių su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis palaikymas ir kt.

Teisėjų kolegija pritaria atsakovo išvadoms, kad, šiuo atveju, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, ypač įvertinant tai, kad su Lietuva pareiškėjas jokių išskirtinių ryšių neturi (pareiškėją su Lietuva sieja tik trumpalaikiai ekonominiai ryšiai).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Sprendimas 1, kuriuo panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra teisėtas ir pagrįstas.

UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar prašymą leisti pakeisti darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Jeigu kyla pagrįstų įtarimų dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas gali kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl grėsmės valstybės saugumui įvertinimo. Tokiu atveju Migracijos departamentas sustabdo sprendimo dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją priėmimo terminą, kol bus gauta Valstybės saugumo departamento išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Apie sprendimo priėmimo termino sustabdymą užsienietis informuojamas raštu ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo termino sustabdymo dienos. Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Prašymą leisti pakeisti darbdavį užsienietis gali pateikti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, išskyrus šio Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje nurodytus atvejus.

Pagal šią UTPĮ nuostatą, tam, kad užsienietis galėtų kreiptis dėl leidimo pakeisti darbdavį, būtina sąlyga yra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimas. Nagrinėjamu atveju, teismui pripažinus, kad Sprendimas 1 (kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi) yra teisėtas, konstatuotina, kad Sprendimas 3, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nes neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas neatitinka UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl neturi pagrindo prašyti leisti pakeisti darbdavį.

Pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Vadovaujantis UTPĮ 127 straipsnio 5 dalimi, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Prieš priimdamos sprendimą šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, šioje dalyje nurodytos institucijos dėl sprendimo vykdymo konsultuojasi su sprendimą užsienietį išsiųsti priėmusia valstybe.

Nagrinėjamu atveju, teismui nenustačius pagrindų nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu, konstatuotina, kad Migracijos departamentas turėjo diskreciją ir įstatyme nustatytą pagrindą (UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas) priimti Sprendimą 4 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl ir šis Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

UTPĮ 130 straipsnis nustato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis); kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis). Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pagrindas taikyti aptartas UTPĮ nuostatas dėl draudimo išsiųsti.

UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju, teismui nenustačius pagrindų nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu, konstatuotina, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.

Minėta, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra nevedęs, ir Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pats pareiškėjas tokių duomenų į bylą taip pat nepateikė.

Remiantis aptartų teisės normų bei faktinių bylos aplinkybių analize, teismas konstatuoja, kad ir Sprendimas 2 yra pagrįstas ir teisėtas, o nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (5 metai) neviršija teisės aktų leidžiamos tokio draudimo trukmės, yra proporcingas siekiamam tikslui.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teismas, įvertinęs ginčijamus Sprendimus ir šiais aspektais, pažymi, kad pagrindo teigti, kad Sprendimai neatitinka VAĮ reikalavimų, nėra.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas pakankamai detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti nei remiantis pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

Teismas papildomai pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.