Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. D. ir A. D. ieškinį atsakovams O. D., akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Kretingos rajono 3-iojo notarų biuro notarė Vilija Kralikienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

21. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

25. Teismų praktikoje nurodyta, kad teismo posėdžio garso įrašas turi būti perkeltas į LITEKO sistemą ne vėliau kaip kitą darbo dieną pasibaigus teismo posėdžiui. Tačiau šio termino pažeidimas ir garso įrašo įkėlimas, praleidus šį terminą dėl LITEKO sistemos sutrikimų, nėra pagrindas laikyti teismo sprendimą (nutartį) absoliučiai negaliojančiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-171-186/2018). Pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašas turi būti nenutrūkstamas, išskyrus tuos atvejus, kai bylos nagrinėjimas vyksta su pertraukomis. Jei dėl techninių priežasčių garso įrašas buvo nutrūkęs, tai lėmusios priežastys turi būti nurodytos posėdžio protokole, o kai jis nerašomas, – informacinėje pažymoje. Tai reiškia, kad garso įraše privalo būti užfiksuota visa teismo posėdžio eiga. Tais atvejais, kai LITEKO sistemoje įkelti keli teismo posėdžio garso įrašai ir bent viename iš jų teismo posėdis yra tinkamai užfiksuotas, reikalavimas dėl garso įrašo darymo ir įkėlimo į LITEKO sistemą nėra pažeistas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-650-186/2015).

26. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 24 d. įkėlė du teismo posėdžio garso įrašus (5 t., b. l. 167; 7 t., b. l. 88) ir 2024 m. birželio 25 d. du teismo posėdžio garso įrašus (6 t., b. l. 23; 7 t., b. l. 89). Nors tiek 2024 m. balandžio 24 d., tiek 2024 m. birželio 25 d. įkelti teismo posėdžių garso įrašai buvo su techniniais trūkumais, tačiau ieškovams pateikus apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismas į LITEKO 2024 m. rugsėjo 30 d. įkėlė kokybiškus 2024 m. balandžio 24 d. ir 2024 m. birželio 25 d. teismo posėdžių garso įrašus, kuriuose aiškiai girdėti minėtų teismo posėdžių eigos (2024 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 val. 47 min. 20 sek. iki 2 val. 58 min. 30 sek.; 2024 m. birželio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 40 min. 30 sek. iki 54 min. 26 sek.).

27. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė įtikinamų argumentų, kuriais remdamasi teisėjų kolegija galėtų daryti bent tikėtiną išvadą, kad teismo posėdžių garso įrašų trūkumai pažeidė jų teisę įrodinėti ir (ar) parengti apeliacinį skundą, tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje nenustatyta, kad apeliantai būtų kreipęsi į pirmosios instancijos teismą dėl nekokybiškų teismo posėdžių garso įrašų ar po įkeltų kokybiškų įrašų būtų nurodę naujus argumentus, reikšmingus teisingam ginčo išnagrinėjimui. Išklausiusi garso įrašus, teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios turėtų esminę reikšmę teisingam ginčo išnagrinėjimui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad remiantis apeliantų nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl apeliacinio proceso ribų

28. Nepasitvirtinus apeliantų nurodytam absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, numatytam CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdama jų ribų.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Kredito sutartis yra susijusi su ginčo dalyku (byloje sprendžiamas klausimas dėl paskolos sutarties prižinimo apsimestiniu sandoriu) (CPK 180 straipsnis), taip pat tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę su ja susipažinti ir dėl jos pasisakyti, siekdama teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustačiusi apelianto akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, priima teikiamą įrodymą (Kredito sutartį) ir esant poreikiui jį vertins kitų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis). Apelianto (ieškovo) R. D. pateikta pažyma apie atsakovės O. D. pajamas yra pateikta byloje (4 t., b. l. 71, 73–75), todėl ją, kaip perteklinę, teisėjų kolegija atsisako priimti, t. y. prašomas priimti įrodymas nėra naujas CPK 314 straipsnio prasme.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

34. 2006 m. kovo 7 d. atsakovė O. D. kreipėsi į AB „Swedbank“ (tuomet – AB bankas „Hansabankas“) dėl būsto paskolos gavimo (1 t., b. l. 104–108).

35. 2006 m. kovo 15 d. tarp atsakovės O. D. ir AB „Swedbank“ sudaryta Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria bankas suteikė O. D. 440 000,00 Lt kreditą (1 t., b. l. 180–181; 7 t., b. l. 115–130).

36. 2006 m. kovo 15 d. tarp ieškovės A. D., atsakovės O. D. ir banko buvo sudaryta Nekilnojamojo daikto (buto) pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu: A. D. pardavė, o O. D. nusipirko nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); O. D. įsipareigojo su banku sudaryti nupirkto nekilnojamojo daikto įkeitimo (nurodant įkeitimo sąlygas) sutartį; bankas, vadovaudamasis tarp banko ir O. D. 2006 m. kovo 15 d. sudaryta Kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), įsipareigojo suteikti O. D. 440 000 Lt kreditą 30 metų laikotarpiui nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimui, kai bankui atsiras įkeitimo (hipotekos) teisė į minėtą turtą (1 t., b. l. 68–72).

37. 2006 m. kovo 21 d. buvo įregistruotas hipotekos lakštas, kuriuo įkaito davėja O. D. įkeitė bankui nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 113–116).

38. 2006 m. kovo 28 d. mokėjimo nurodymu O. D. pervedė A. D. 440 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „pagal pirkimo–pardavimo sutartį“ (1 t., b. l. 110).

39. 2006 m. balandžio 11 d. atsakovė O. D. įgaliojo ieškovą R. D. valdyti, tvarkyti ir įkeisti bet kuriam kreditoriui, mainyti, parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra jai nuosavybės teise priklausančią patalpą – prekybos patalpą su administracinėmis patalpomis nuo 7-1 iki 7-21, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), tuo tikslu atstovauti Valstybės įmonėje Registrų centre, apskrities viršininko administracijoje, notaro biure, hipotekos skyriuje, advokatų kontoroje, visose valstybės, savivaldybės ir visose kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose, gauti iš Valstybės įmonės Registrų centro pažymą sandoriui, pažymėjimą ir kitus reikalingus dokumentus, sudaryti sutartį su pirkėjais ir pasirašyti ją notaro biure, o taip pat pasirašyti perdavimo – aktą, gauti pinigus už parduotą patalpą, pasirašyti hipotekos ir įkeitimo lakštus, juos įregistruoti ir išregistruoti hipotekos skyriuje, daryti O. D. vardu pareiškimus, rašyti prašymus, pasirašyti už O. D. ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (1 t., b. l. 66–67). Minėtas įgaliojimas 2016 m. kovo 16 d. pratęstas 10 metų laikotarpiui (1 t., b. l. 157).

40. 2019 m. spalio 24 d. O. D. panaikino Palangos miesto 1-ajame notaro biure 2016 m. kovo 16 d. patvirtintą įgaliojimą, išduotą R. D. (1 t., b. l. 158).

Dėl ieškinio senaties termino

41. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

42. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.

43. Byloje pareikštas ieškinys dėl 2006 m. kovo 15 d. Nekilnojamojo daikto (buto) pirkimo–pardavimo sutarties, Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), Sutartinės hipotekos pripažinimo apsimestinėmis nuo jų sudarymo momento ir teisių pagal šiuos sandorius perkėlimo.

44. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties niekinio sandorio atžvilgiu, yra nurodęs, jog esminis niekinio sandorio požymis – negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio (nuo sudarymo momento), todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nėra reikšmingas. Vis dėlto, reikalavimams dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu, ir teisinių padarinių pripažinimui pagal tikrąjį sandorį, taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 47 punktas).

45. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustačius, jog ieškovas apie apsimestinio sandorio sudarymą žinojo nuo jo sudarymo dienos, nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties termino pradžia, nes savo subjektinių nuosavybės teisių pažeidimą ieškovas sieja būtent su šio sandorio sudarymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 59 punktas). Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

46. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo sandorių sudarymo dienos, t. y. nuo 2006 m. kovo 15 d., kadangi byloje esantys duomenys, kuriuos, be kita ko, nurodė pats ieškovas, įrodo, kad apie ginčo sandorius ieškovai žinojo nuo jų sudarymo momento, taip pat žinojo, kad ginčo butas po sandorių sudarymo bus registruotas atsakovės O. D. vardu, ieškovai bylos nagrinėjimo metu teigė, kad šie sandoriai buvo apsimestiniai, nes butas buvo parduotas atsakovei O. D. turint tikslą gauti iš banko kreditą ir dalį gautų lėšų panaudoti verslui. Todėl nėra objektyvaus pagrindo ieškinio senaties pradžią sieti su ieškovo nurodoma data (2022 m.), t. y. kuomet buvo panaikintas įgaliojimas disponuoti ginčo turtu (CPK 185 straipsnis).

47. Konstatavus, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas šiuo atveju sietinas su apsimestinių ginčo sandorių sudarymo momentu (2006 m. kovo 15 d.), darytina išvada, kad ieškovų reikalavimams taikytinas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas pasibaigė 2016 m. kovo 15 d. Ieškovai ieškinį pateikė 2023 m. rugsėjo 11 d., t. y. praleidę bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

48. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

49. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

50. Ieškovai 2024 m. vasario 22 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (3 t., b. l. 151–154). Ieškovai nurodė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kurios sutrukdė ieškovams laiku kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo, t. y. ieškovai pasitikėjo atsakove O. D., mokėjo būsto paskolos įmokas, nes tarp šalių buvo susitarimas, jog turtas atiteks ieškovui R. D., tačiau tik 2022 m. sužinojo, kad buvo apgauti, nes atsakovė O. D., siekdama pasisavinti ginčo turtą, panaikino įgaliojimą disponuoti ginčo turtu, taip pat atsisakė vesti derybas dėl ginčo turto paskolos sutarties modifikavimo, turto perleidimo. Taigi, ieškovų prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą argumentai iš esmės grindžiami aplinkybėmis, kad jie tik 2022 m. sužinojo apie įgaliojimo disponuoti ginčo turtu panaikinimą.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino neatnaujinimo. Ieškovas R. D. nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad ieškovai minėtą ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Priešingai, apie tai, kad ginčo sandorius ieškovai laikė apsimestiniais, ieškovai žinojo nuo pat jų sudarymo momento, kadangi būtent tai ir įrodinėjo teisminio nagrinėjimo metu, o tai, jog apie įgaliojimo disponuoti ginčo turtu panaikinimą sužinojo 2022 m., savaime nepaneigia sandorių apsimestinumo suvokimo fakto bei ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pateisinama priežastis nesikreipti į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Nesant objektyvių nuo ieškovų valios nepriklausančių aplinkybių, pateisinančių ieškinio praleidimą tokį ilgą laiko tarpą, kurias teismas turėtų pagrindą pripažinti svarbiomis, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

53. Taigi, konstatavus ieškinio senaties termino pasibaigimo faktą yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau nepaisant pritaikyto ieškinio senaties termino, teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisako ir dėl ginčo esmės.

Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais (CK 1.87 straipsnis)

54. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

55. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos apsimestiniu pripažinto sandorio teisinės pasekmės, nustatant, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

56. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normą, reglamentuojančią apsimestinį sandorį, yra pasisakęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi, apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013, 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 46 punktas).

57. Šalis, siekdama apginti savo teises CK 1.87 straipsnio pagrindu ir norinti remtis dengiamuoju sandoriu, turi įrodyti jo egzistavimą ir tikrąją šalių valią. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, 49 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 47 punktas).

58. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Vis dėlto, skirtingai nei kitais niekinių sandorių atvejais (pavyzdžiui, prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atveju), apsimestinio sandorio negaliojimo atveju taikytinas specifinis tokio sandorio negaliojimo padarinys – tikrosios sandorio šalies valios patvirtinimas. Dėl apsimestiniam sandoriui būdingos specifinės dvisluoksnės konstrukcijos apsimestinio sandorio atveju pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl tikrojo sandorio nustatymo, t. y. dėl dengiamojo sandorio buvimo ir jo galiojimo, o tik tuomet sprendžiama dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tik nustatęs tikrąją šalių valią, išreikštą dengiamuoju sandoriu, teismas gali konstatuoti, jog pridengiamuoju sandoriu (ginčijamu sandoriu) nėra išreikšta tikroji šalių valia, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu ir pripažinti tą sandorį, kurio teisinių padarinių šalys ir siekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 37 punktas).

59. Taigi, siekiant ginčijamus sandorius pripažinti apsimestiniais, ieškovams tenka procesinė našta įrodyti, kad ne atsakovė O. D., o būtent ieškovas R. D. yra tikroji sandorių šalis – pirkėjas (atitinkamai ir – kredito gavėjas, įkaito davėjas), t. y. kad tikroji sandorių šalių valia buvo įgyti turtą ieškovo R. D. nuosavybės teise, pasitelkiant kaip pirkėją – statytinę atsakovę O. D.

60. Apelianto R. D. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad: i) atsakovė O. D. niekada neišreiškė valios sudaryti nekilnojamojo turto sandorio, nedisponavo lėšomis, reikalingomis sandoriui sudaryti, įgyto turto neprižiūrėjo, leisdama tą daryti ieškovui R. D., būste negyveno, nepersirašė savo vardu nei dujų, nei elektros, nei vandens tiekimo sutarčių; ii) kiekvieną mėnesį bankui mokėti skirta įmoka buvo įnešama (sumokama) į atsakovės O. D. banko sąskaitą, nuo kurios būsto kredito įmokos nuskaičiuojamos automatiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti dėl toliau nurodomų motyvų.

61. Pirma, byloje esantys duomenys įrodo, kad 2006 m. kovo 7 d. O. D. užpildė paraišką būsto paskolai gauti. Prie paraiškos O. D. pateikė sutikimą, suteikiantį teisę bankui rinkti duomenis vertinant O. D. mokumą prieš suteikiant jai būsto kreditą (1 t., b. l. 104–108). Bankui pareikalavus, O. D. pateikė duomenis apie jos gaunamą darbo užmokestį (1 t., b. l. 100–103). 2006 m. kovo 15 d. A. D. (pardavėja) ir O. D. (pirkėja) sudarė Pirkimo sutartį, kurios pagrindu pardavėja pardavė, o pirkėja už 550 000 Lt nupirko ginčo butą (1 t., b. l. 68–72). 2006 m. kovo 21 d. atsakovė O. D. bankui įkeitė įsigytą nekilnojamąjį turtą (1 t., b. l. 113–116). Dalį sumos, t. y. 110 000 Lt atsakovė O. D. sumokėjo ieškovei A. D. prieš pasirašant Pirkimo sutartį (Pirkimo sutarties 4.2 papunktis). Likusią dalį (440 000 Lt) pervedė 2006 m. kovo 28 d. mokėjimo nurodymu, gavusi iš banko kreditą (1 t., b. l. 110). Iš atsakovės O. D. sąskaitos kiekvieną mėnesį pagal Kredito sutartyje nurodytą buvo nuskaičiuojamos lėšos kreditui ir palūkanoms padengti.

62. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 61 punktą) įrodo, kad atsakovė O. D. išreiškė valią sudaryti sandorius savo vardu ir interesais, vykdė savo, kaip kredito gavėjos pareigą mokėti bankui įmokas, disponavo lėšomis, reikalingomis nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti, ieškovė A. D. ginčo butą pardavė, pinigus už turtą gavo. Atsižvelgiant į tai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ginčijami sandoriai turi valios bei subjekto trūkumų, priešingai, sandorių šalių valia išreikšta išorine išraiškos forma visiškai atitiko jų vidinę valią – atsakovė O. D. siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą, o A. D. – parduoti turimą nekilnojamąjį turtą ir dalį gautų lėšų skirti R. D. verslo vystymui.

63. Antra, apelianto R. D. teiginiai, jog atsakovė O. D. įgyto ginčo buto neprižiūrėjo, jame negyveno, nepersirašė savo vardu nei dujų nei elektros nei vandens sutarčių, neįrodo, kad atsakovė O. D. tik formaliai pasirašė sandorius ir iš tikrųjų neketino įgyti nei teisių, nei pareigų į ginčo butą. Visų pirma, byloje pateikta Palangos miesto, rajono migracijos tarnybos 2004 m. gruodžio 23 d. pažyma patvirtina, kad O. D. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą ginčo bute (6 t., b. l. 14). Antra, po sandorių pasirašymo 2006 m. balandžio 11 d. atsakovė O. D. išdavė įgaliojimą R. D. valdyti, tvarkyti ir įkeisti bet kuriam kreditoriui, mainyti, parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra jai nuosavybės teise priklausančią patalpą-prekybos patalpą su administracinėmis patalpomis, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t, b. l. 66–67), o šiam pasibaigus, pakartotinai 2016 m. kovo 16 d. išdavė įgaliojimą R. D. valdyti, tvarkyti, įkeisti, mainyti, parduoti ir kt. jai nuosavybės teise priklausantį turtą butą/patalpą-gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), negyvenamą patalpą-garažą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 21–23). Taigi, atsakovė O. D. išdavusi įgaliojimus ieškovui R. D. tvarkyti visus su ginčo butu susijusius klausimus, pagrįstai galėjo tikėtis, kad būtent jis šį butą prižiūrės, pasirašys atitinkamas sutartis tiek su dujų, tiek su elektros tiekėjais. Atsižvelgus į tai, viena vertus, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė O. D. įgytu ginčo buto nesirūpino ir jo neprižiūrėjo (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, aplinkybės, susijusios su buto priežiūra, teisiniu požiūriu nėra reikšmingos nagrinėjamo ginčo kontekste bei nepaneigia teismo išvados, kad ginčijamus sandorius sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, visiškai atitiko jų vidinę valią (žr. šios nutarties 62 punktą), taip pat neįrodo aplinkybės, kad ieškovas R. D. buvo tikroji ginčijamų sutarčių šalis (CPK 185 straipsnis).

64. Trečia, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad: i) nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 19 d. iš ieškovės A. D. sąskaitos buvo atlikti mokėjimai atsakovei O. D., mokėjimo paskirtyje nurodant „sąskaitos papildymas“, „už paskolą“, „paskolos dengimas“; ii) iš įvairių ieškovo R. D. banko sąskaitų tam tikrais laikotarpiais buvo atliekami mokėjimai atsakovei O. D., mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal susitarimą“, „už O. D. paskolą Nr. (duomenys neskelbtini)“, „Kredito už patalpą (butą) (duomenys neskelbtini) dengimas (įnašas) Swedbank AB“ (1 t., b. l. 17–65; 4 t., b. l. 35–41); iii) pavedimai į O. D. sąskaitą buvo atliekami nereguliariai (2013 m. rugsėjo 27 d., 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. lapkričio 27 d., 2015 m. balandžio 28 d. ir kt.) ir ne nuo kredito suteikimo momento (2006 m. kovo 15 d.), o tik praėjus daugiau nei 7 metams (nuo 2013 m. rugsėjo 27 d.); iv) atsakovė O. D. į ieškovo R. D. sąskaitą laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 27 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. atliko mokėjimus, mokėjimo paskirtyje nurodant „pervedimas“, „papildymas“, „remontui“, „draudimo išmoka“, „grąžinimas“, „skola“ (1 t., b. l. 182–188; 4 t., b. l. 41–42; 6 t., b. l. 3–13). Aptartų aplinkybių visuma, viena vertus, įrodo, kad tarp šalių vyko įvairios mokėjimo paskirties piniginių lėšų pervedimai, šalys ilgą laiką (ir po įvykusių skyrybų) bendradarbiavo, tačiau šios aplinkybės teisiniu požiūriu nėra reikšmingos nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi tarp šalių vykdyti mokėjimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas bei savaime nepaneigia O. D. valios įsigyti ginčo butą.

65. Ketvirta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovė O. D. neturėjo realių galimybių asmeninėmis lėšomis dengti būsto kredito įmokų. Priešingai nei teigia ieškovas R. D., byloje pateikta VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2006 m. sausio 27 d. pažyma apie darbo užmokestį patvirtina, kad jos pajamos 2005 m. sausio–gruodžio mėn. siekė apie 900 Lt netto (po mokesčių) per mėnesį (1 t., b. l. 102). Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovė O. D. turėjo galimybę grąžinti bankui kredito įmokas pagal Kredito sutartį (2006 m. birželio 30 d. grąžinama kredito suma siekė 679,20 Lt, 2006 m. liepos 30 d. – 722,80 Lt ir kt.) (7 t., b. l. 125–130). Nors ieškovas R. D., teigdamas, kad O. D. alga buvo mažesnė negu kredito įnašas bankui rėmėsi byloje pateikta VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2019 m. rugsėjo 6 d. pažyma, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje pažymoje atsakovės O. D. darbo užmokestis yra nurodytas eurais net ir tuo laikotarpiu, kai darbo užmokestis buvo mokamas litais (4 t., b. l. 71, 73–75). Taigi, byloje nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad atsakovės O. D. darbo užmokestis Kredito sutarties pasirašymo metu buvo nepakankamas kredito įmokoms grąžinti. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu gaunamos pajamos būtų nepakankamos, ši aplinkybė savaime neįrodo, kad sandoris buvo apsimestinis, ji galėtų būti reikšminga sprendžiant savalaikio skolinių įsipareigojimų vykdymo klausimą, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

66. Penkta, apeliantas R. D. nepagrįstai teigia, kad teismas nesprendė apsimestinio sandorio pasekmių tretiesiems asmenims klausimo pagal CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalis ir nenustatinėjo aplinkybių, ar bankas, pasikliaudamas simuliacinio sandorio galiojimu, apsimestinio sandorio pagrindu įgijo naudą. Visų pirma, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino apsimestinio sandorio įtaką trečiojo asmens (šiuo atveju – banko) atžvilgiu, nurodydamas, kad bankas sąžiningai įgijo teises sandorių pagrindu, todėl aplinkybių, susijusių su sandorių pripažinimo negaliojančiais, negalima būtų panaudoti prieš banką (žr. skundžiamo sprendimo 57 punktą). Antra, ieškovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė klausimo dėl banko galimai (ne)įgytos naudos, todėl jomis negali remtis apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

67. Šešta, ieškovo R. D. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl rungimosi, lygiateisiškumo principų pažeidimo, netenkinant prašymų dėl liudytojų apklausos, netinkamo aplinkybių, susijusiu automobilio perleidimu ir R. D. priklausančio buto naudojimu, vertinimo, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti. Visų pirma, apeliantas konkrečiai neįvardijo, kokių liudytojų neapklausimas, rašytinių įrodymų nepateikimas pažeidė jo teisę įrodinėti. Antra, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad teismas 2024 m. vasario 27 d. vykusio posėdžio metu netenkino ieškovų prašymo apklausti liudytojus, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl jungtinės veiklos, o dėl sandorių teisėtumo (4 t., b. l. 86–104). Trečia, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino ieškovų nurodytas aplinkybes tiek dėl atsakovės naudojimosi butu ((duomenys neskelbtini)), tiek dėl padovanoto automobilio ir padarė išvadą, kad šios aplinkybės nesusijusios su ginčo dalyku (žr. skundžiamo sprendimo 53 punktą). Taigi, priešingai nei nurodė apeliantas, aplinkybės, susijusios su liudytojų apklausa, papildomų rašytinių įrodymų nepriėmimu ar kitos apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės buvo įvertintos ir dėl jų teismas pasisakė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su ginčo dalyku, o argumentų, kurių pagrindu teisėjų kolegija aptariamą situaciją galėtų vertinti kitaip, nei ji buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, apeliantas nepateikė.

68. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad ginčijamus sandorius atsakovė O. D. yra sudariusi savo pačios, o ne kitų asmenų interesais, siekdama juose nurodytų teisinių padarinių atsiradimo, t. y. kad ginčijamais sandoriais įsigytas turtas pereitų jos nuosavybėn ir ji įgyvendintų savo, kaip šio turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje ieškovų pateikti įrodymai nėra pakankami suformuoti pagrįstą įsitikinimą, jog atsakovė O. D. sudarydama ginčijamus sandorius buvo statytinė, tik formali sutarčių šalis, kad nesiekė iš sandorių kylančių pasekmių, kad sandoriai apsimestiniai. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl įrodymų vertinimo, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

69. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovų atsakovės O. D. naudai lygiomis dalimis 2 650,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė A. D. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu lygiomis dalimis tarp ieškovų. Apeliantė paaiškino, kad 2024 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio metu patikslino savo reikalavimus ir pasiliko prie vieno iš trijų savo reikalavimų. Tačiau ieškovas R. D. ir toliau įrodinėjo keturis reikalavimus, todėl priteisiant bylinėjimosi išlaidas turėjo būti atsižvelgta į šias aplinkybes ir iš apeliantės A. D. priteista ne daugiau kaip 1/5 atsakovės O. D. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

71. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų bylinėjimosi išlaidos, įskaitant laimėjusios šalies patirtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas, turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012).

72. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

73. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovams nepalankų procesinį sprendimą, dėl to bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš visų ieškovų, kaip bylą pralaimėjusių asmenų, lygiomis dalimis. Bylos nagrinėjamu metu ieškovė A. D. atsisakė dalies savo reikalavimų, nenurodydama konkrečių priežasčių. Tai reiškia, kad ieškovė A. D., sumažindama ieškinio reikalavimų kiekį, įvertino civilinės bylos perspektyvumą, pripažindama, jog tik dalis jos pradiniu ieškiniu pareikštų reikalavimų galimai yra pagrįsti. Taigi, toks dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas įrodo, kad ieškovė A. D. kreipėsi į teismą tinkamai neįvertinusi ieškinio pagrįstumo bei neišnaudojo visų galimybių išsiaiškinti tikrąją padėtį (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei įvertinusi bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Dėl procesinės bylos baigties

74. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiąsias teisės normas, atsižvelgė į aktualius kasacinio teismo išaiškinimus sprendžiant dėl ieškinio senaties termino ir sandorių pripažinimo apsimestiniais, detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir remdamasis jų visuma, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

75. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

76. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

77. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 1 punkte nurodyta, kad šios Rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

78. Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, atsakovė O. D. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovė O. D. pateikė teismui įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 t., b. l. 106–108).

79. Kadangi už suteiktą teisinę pagalbą atsakovė O. D. sumokėjo 2024 m. spalio 8 d. mokėjimo nurodymu, todėl laikytina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (1 000 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (2 196,40 Eur × 1,3 = 2 855,32 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, atsakovės O. D. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisiamos lygiomis dalis (po 500 Eur) iš apeliantų R. D. ir A. D.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovės O. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai po 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.