- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-23
- Bylos Nr.
- eI3-2601-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00779-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- Sidabravo žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 14.4.5Žemės gelmių išteklių naudojimas ir apsauga
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Sidabravo žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Sidabravo žemės ūkio bendrovė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 17 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-60 (toliau – ir Sprendimas) arba, nenustačius pagrindų panaikinti, Sprendimą pakeisti sumažinant mokėtiną mokestį iki 12 027 Eur, į mokėtiną mokestį įskaičiuojant jau sumokėtus 8 018 Eur. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso gręžinys Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gręžinys). Nuo 2017 m. sausio 17 d. Lietuvos geologijos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) išdavė gręžinio pasą. Iš Gręžinio išgaunamo vandens kiekiui apskaityti yra įrengtas vandens skaitliukas, kurio tinkamumą naudoti yra patvirtinusi Lietuvos metrologijos tarnyba 2020 m. gruodžio 4 d. išduotu patikros sertifikatu. Pareiškėja įstatyme nustatytu laiku (išskyrus už 2017 m. I ketvirtį su neženkliu vėlavimu) teikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI). Pareiškėja taip pat yra sumokėjusi mokestį, t. y. 8 018 Eur už 2017–2019 m. laikotarpį už sunaudotas naudingąsias iškasenas. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. gruodžio 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA79-97 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Planinio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama Tarnybos leidimo. Pareiškėjai už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį buvo paskaičiuotas mokestis, taikant 10 kartų didesnį tarifą, lygus 80 200 Eur. Pareiškėja, susipažinusi su Patikrinimo aktu, 2021 m. sausio 15 d. pateikė rašytines pastabas, tačiau atsakovas 2021 m. vasario 26 d. Sprendimu, patvirtino Patikrinimo aktą.
Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai neįvertino pasikeitusių teisės aktų nuostatų. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtinius išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Taigi mokesčius už valstybinius gamtos išteklius turi mokėti tik asmenys, kuriems įstatymai numato pareigą turėti leidimą išgauti gamtos išteklius. MGVIĮ 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Pareiškėjos teigimu, ji išgaunamą požeminį vandenį naudoja žemės ūkio veiklai. Iš Gręžinio pareiškėja išgauna iki 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Pareiškėja pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (gėlą požeminį vandenį), nes jo sunaudojamas kiekis per parą iš vienos požeminio vandens vandenvietės nesiekia 100 m³ per parą. Šie įstatymų pakeitimai įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d., t. y. dar iki Sprendimo priėmimo momento, todėl atsakovas turėjo atsižvelgti į šiuos pakeitimus, atitinkamai neskirti sankcijos.
Pareiškėjos teigimu, atsakovas neteisėtai Sprendime neįvertino, kad pareiškėja jau yra sumokėjusi mokestį už išgautą vandenį įprastu (nepadidintu) tarifu ir pareiškėjos sumokėtos sumos nepagrįstai neįskaičiavo į paskirtą sankciją, todėl buvo pažeista MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis, pareiškėjai paskiriant didesnę sankciją negu numatyta įstatyme. Atsakovas taip pat nevertino pateiktų rašytinių pastabų.
Pažymi, kad pareiškėja nevengė mokėti mokesčių už išgautus gamtos išteklius, mokestį yra deklaravusi ir sumokėjusi VMI, todėl Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati, be to atsakovas skirdamas sankciją neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o taip pat kitas aplinkybes, sudarančias pagrindą sankciją sumažinti. Nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nebuvo nustatyta, kad Pareiškėjas nuslėpė ar siekė nuslėpti išgauto požeminio vandens kiekį.
Pareiškėja laiku nepateikė (2017 m. I ketvirtį su neženkliu vėlavimu) Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (KIT708 forma) VMI per klaidą, nesiekdama išvengti mokesčio mokėjimo. Pareiškėja buvo įsitikinusi, jog leidimas naudoti žemės gelmių išteklius jai nėra privalomas. Be to, visus klausimus, susijusius su gręžinio įrengimu ir reikalingų dokumentų gavimu bei jo įregistravimu Žemės gelmių registre, Gręžinio paso gavimu, sprendė rangovas (duomenys neskelbtini) (iki 2017 m. rugsėjo 22 d. Gręžinys priklausė (duomenys neskelbtini)). Rangos sutarties 8.4 punkte numatyta, kad rangovas kartu su galutiniu darbų perdavimo-priėmimo aktu užsakovui pateikia įrengimų eksploatacijos ir priežiūros instrukcijas, vandens cheminės analizės rezultatų protokolą ir kitą reikalingą dokumentaciją. Kodėl rangovas neišsprendė taip pat ir klausimo dėl leidimo išdavimo, pareiškėjai nėra žinoma.
Pabrėžia, kad nors pareiškėja ir neturėjo Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, tačiau Tarnyba buvo išdavusi gręžinio pasą, kas reiškia, jog Gręžinys buvo įrengtas ir įregistruotas viešajame registre vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, informacija apie Gręžinį buvo pateikta leidimus naudoti žemės gelmių išteklius išduodančiai institucijai – Tarnybai. Be to, Tarnyba niekada nenurodė, jog pareiškėja taip pat privalo išsiimti leidimą išgauti požeminį vandenį. Pareiškėja kiekvienais metais teikė Tarnybai požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, jose nurodydama suvartotą požeminio vandens kiekį.
Pareiškėja bendradarbiavo su atsakovu, teikė jam visą mokestiniam patikrinimui atlikti reikalingą informaciją. Pareiškėja padaryto pažeidimo neginčija, jį pripažįsta. Atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, pažeidimo pavojingumą, pareiškėjos kaltės formą, į žalą, todėl Sprendimas prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 140 straipsnio 2 daliai, 3 dalies 1 punktui.
2021 m. birželio 15 d. pareiškėja pateikė prašymą priteisti 2 855,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja vykdė požeminio vandens išteklių gavybą bei turėjo prievolę turėti leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir, vadovaujantis MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalies, yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja. Pareiškėja neturi Tarnybos išduoto leidimo žemės gelmių ištekliams ir ertmėms naudoti. Taigi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį atsiranda teisinis pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Pažymi, kad teisės aktuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga išteklius išgauti tik gavus Tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pareiškėja, privalėjo domėtis, ar yra priimti teisės aktai nustatantys požeminio vandens naudojimą be leidimo, o, nesant priimtų, vadovautis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 12 straipsnio 1 dalimi ir siekti gauti leidimą. Teisės aktai pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą, vykdant savo ūkinę veiklą. Pareiškėjos nurodyti teisės aktai tikrinamuoju laikotarpiu iš viso nekito arba kito nežymiai, kas neaktualu šiam Sprendimui. Be to, Tarnybos leidimų išdavimo taisyklės nebegalioja nuo 2020 m. liepos 1 d., tačiau jos galiojo tikrinamuoju laikotarpiu. Pažeidimai nustatyti vadovaujantis tikrinamu laikotarpiu (2017–2019 m.) galiojusiais teisės aktais. Nurodo, kad pareiškėja jau ne vienerius metus išgauna valstybinius gamtos išteklius ne ir teikia deklaracijas apie gamtos išteklių gavybos kiekius, todėl jos argumentai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, laikytini gynybine pozicija ir bandymas išvengti atsakomybes. Tokie pareiškėjos veiksmai laikytini sisteminiais, nes pareiškėja vykdė požeminio vandens gavybą neturėdama leidimo per visą tikrinamąjį laikotarpį (2017–2019 m.).
Akcentuoja, jog ŽGĮ pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m liepos 1 d., tad Departamentas pagrįstai pareiškėjai paskaičiavo mokestį už 2017–2019 m. be leidimo išgautą vandens kiekį vadovaujantis galiojusiomis teisės aktų redakcijomis tikrinamo laikotarpio metu. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I3-1805-541/2020 nurodė, kad taisyklė lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią) negali būti taikoma.
Pareiškėja požeminio vandens išgavo daugiau kaip 10 m³ per parą, jį naudojo ūkinei komercinei veiklai, todėl požeminio vandens gavyba neturint leidimo buvo draudžiama. Be to, pareiškėjos reikalavimas sumokėtą sumą už požeminį vandenį įskaičiuoti į paskaičiuotą sumą padidintu tarifu yra perteklinis.
Mano, kad pareiškėjos nurodomi pasiteisinimai yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, nurodytos aplinkybės negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Be to, padidinto tarifo taikymas nepriklauso nuo asmens kaltės formos. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis padidintas mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas Pareiškėja skunde nepagrindė sankcijos neproporcingumo jos ūkinės veiklos atžvilgiu. Nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Departamento paskaičiuotina mokėtina suma yra neproporcingai didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus. Teigia, kad byloje nėra duomenų, jog Bendrovės turtinė padėtis yra sunki, ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta ir kad ji nepajėgtų mokesčio sumokėti (grėstų bankrotas). Pagal viešai skelbiamą informaciją pareiškėjos apyvarta 2020 m. siekė 3 000 000–5 000 000 Eur be PVM, tad laikytina, kad pareiškėja gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (80 200 Eur). Be to, pareiškėja net nesiekia prašyti paskirto sumokėti mokesčio išdėstymo dalimis, kurį ji, Departamento nuomone, būtų pajėgi sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. vasario 17 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-60 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Departamentas 2020 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (7.3)-AD5-20864 ,,Dėl Sidabravo ŽŪB patikrinimo“ informavo pareiškėją, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliks mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2017–2019 m.
2020 m. gruodžio 22 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė patikrinimo aktą Nr. PA79-97 ir nustatė, kad jog pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą neturėdama Tarnybos išduoto leidimo naudotis žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, tuo pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą – 80 200 Eur. Taip pat nustatė, kad pareiškėja už 2017 m. I ketvirtį deklaraciją pateikė pavėluotai, t. y. 2017 m. birželio 7 d., nors pateikimo terminas buvo 2017 m. gegužės 15 d. Nurodė, kad sumokėtą mokestį pareiškėja turi teisę susigrąžinti pagal Mokesčių administravimo įstatymo 80 ir 87 straipsnius.
2021 m. sausio 15 d. (Departamente registruota 2021 m. sausio 18 d.) pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.
2021 m. vasario 17 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotą mokestį taikant didesnį mokesčio tarifą – 80 200 Eur.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis). Taip pat Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), kurio 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus teismas pažymi, kad 2020 m. gruodžio 22 d. Departamentas atliko planinį teminį Bendrovės patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą neturėdama Tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, tuo pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja vykdomai veiklai naudoja požeminį vandenį iš jos nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančio artezinio gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdama Tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo laikotarpiu nuo 2017 m. I ketvirčio iki 2019 m. IV ketvirčio ir išgavo 74 832 m³ gėlo požeminio vandens kiekį. Taigi teisės aktų pažeidimas nustatytas, dėl jo teismas plačiau nepasisakys.
Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog pareiškėja turėjo prievolę mokėti mokestį, nustatytą MVGIĮ 2 priede. Būtent mokesčio mokėtojui pagal MAĮ nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.
Pareiškėja skunde teigia, jog Sprendime neatsižvelgta į pasikeitusias teisės aktų nuostatas, nes nuo 2020 m. liepos 1 d. pareiškėjai leidimas nebeprivalomas. Šiuos argumentus teismas atmeta.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo pakeitimai įsigaliojo tik nuo 2020 m. liepos 1 d., o pareiškėjos veikla buvo tikrinama bei Sprendimu ekonominio poveikio priemonė pareiškėjai buvo skirta už 2017–2019 m. laikotarpiu pareiškėjos padarytus pažeidimus. Primintina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo ir už 2017 m. I ketvirtį deklaraciją už išgautą požeminio vandenį pateikė pavėluotai. Nors ir pripažintina, jog pareiškėja atitikdama Žemės gelmių įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. liepos 1 d., 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus neprivalėtų turėti leidimo pagal šiuo metu galiojančią Žemės gelmių įstatymo redakciją, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėja pagal pažeidimo padarymo metu galiojusią Žemės gelmių įstatymo redakciją neturėjo pareigos gauti leidimo, kai leidimas pareiškėjai buvo privalomas. Pažymėtina, kad juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) naujausioje praktikoje pabrėžiama, kad mokestis padidintu tarifu už 2017–2019 metais be leidimo išgautą vandenį paskaičiuotas vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl šioje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią) taisyklė negali būti taikoma (2021 m. vasario 17 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1512-662/2021, 2021 m. vasario 17 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1512-662/2021 ir kt.).
Pažymėtina, kad LVAT praktika, kai lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią) taisyklė taikoma yra taikoma nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Žemės gelmių įstatymo redakcijai, kai Departamento sankcija subjektui paskiriama Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 124 straipsnio 3 dalies pagrindu (2021 m. balandžio 14 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-933-815/2021). Tai nėra tapatu nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems santykiams ir neaktualu nagrinėjamai bylai.
Pareiškėja nurodo, kad prašymas išduoti leidimą išgauti požeminį vandenį Tarnybai laiku nebuvo pateiktas, dėl to, jog pareiškėja manė, kad visus būtinus dokumentus gavo Gręžinį įrenginėjęs (duomenys neskelbtini). Teismas šiuos argumentus atmeta, nes pareiškėjo akcentuojami jo susiklostę teisiniai santykiai su trečiaisiais asmenimis nešalina pareiškėjo, kaip Gręžinio savininko ir naudojo pareigų ir atsakomybės. Analogiškai šį argumentą atmeta ir LVAT savo praktikoje (LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1492-520/2021). Sutartinių klausimų tarp sutarties šalių ir jų atsakomybės viena kitai šis teismas nesprendžia ir dėl jų nepasisako.
Pareiškėja teigia, kad Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui, ją paskiriant nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimus, pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (bendradarbiavo su Departamentu, pripažino pažeidimą). Pareiškėja skunde prašo Sprendimą pakeisti sumažinant jame patvirtintą 80 200 Eur mokestį iki 12 027 Eur.
Pirmiausia, pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgavo požeminio vandens neturint Tarnybos leidimo – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą, mokesčius buvo deklaravusi (išskyrus vieno ketvirčio 1 mėnesio pavėlavimą). Tai parodo, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. Pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, kaip minėta, pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 8 018 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2019 m. IV ketv., tačiau neturėjo Tarnybos leidimo.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 80 200 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl požeminio vandens išgavimo neturint Tarnybos leidimo už laikotarpį nuo 2017–2019 m. I–IV ketvirčius padidinti 1,5 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu 2021 m. vasario 17 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-60 apskaičiuotas 80 200 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 12 030 Eur (8 020 x 1,5).
Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs ir į tai, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.
Taip pat teismas atsižvelgia į šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo ir už 2017 m. I ketvirtį deklaraciją už išgautą požeminio vandenį pateikė pavėluotai, tačiau mokestį visais atvejais sumokėjo.
Analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).
Pareiškėja prašo įskaityti pareiškėjos sumokėtą mokesčio sumą (8 018 Eur).
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Patikrinimo akte ir (ar) Sprendime nebuvo įvertintos pareiškėjos sumokėta suma (mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius 2017–2019 m. I–IV ketvirčius) pareiškėjos teisinei padėčiai šiuo atveju neturi įtakos, nes Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į įprastu tarifu sumokėtas sumas. Vykdant Sprendimą, pareiškėjos sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma, t. y. sumokėta mokesčio suma galės būti įskaitoma ar grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina. Tokia praktika vertinant jau sumokėtus mokesčius už valstybinius gamtos išteklius yra suformuota ir LVAT (žr. LVAT 2020 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-543-492/2020).
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. vasario 17 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-60 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 80 020 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 12 030 Eur. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjos sumokėto 8 200 Eur mokesčio turi būti sprendžiama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimant administracinius sprendimus, o Skundžiamu sprendimu jie nebuvo sprendžiami, taigi teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 80 020 Eur iki 12 030 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, byloje yra duomenų, kad sumokėtas žyminis mokestis bei pateiktos 2021 m. sausio 29 d. ir 2021 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas.
Pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos Sidabravo žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. AS-60 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 80 020 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 12 030 Eur (dvylikos tūkstančių trisdešimt eurų).
Likusią pareiškėjos Sidabravo žemės ūkio bendrovės skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos Sidabravo žemės ūkio bendrovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.