- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- e2A-1492-555/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00695-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- V. E. V.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1966-1164/2025 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei V. E. V. dėl skolos, palūkanų, metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės V. E. V. priteisti 5 827,42 Eur skolą, 16,72 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metų palūkanas už priteistą sumą nuo 2024 m. kovo 15 d. bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, 131 Eur žyminį mokestį, 56,99 Eur kelionės išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad pas notarą M. L. atsakovė V. E. V. pasirašė 2017 m. kovo 10 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį iki 2017 m. birželio 10 d. įsipareigojo sumokėti ieškovui 21 000 Eur. Kadangi šalių ginčo neteismine tvarka išspręsti nepavyko, todėl vekselis yra prilyginamas skolos rašteliui, paskolos sutarčiai ir jam nebetaikomos vekselio įstatymo nuostatos. Per laikotarpį nuo 2017 m. birželio 12 d. iki 2024 m. vasario 22 d. atsakovė atliko 82 įmokas, kurias ieškovas paskirstė pagal įmokų paskirstymo eiliškumą. Kadangi vekselis buvo atlygintinas, nes priešingai jame nėra nurodyta, todėl jo galiojimo laikotarpiu – už naudojimąsi 21 000 Eur suma laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. birželio 10 d. yra priskaičiuotos 612,12 Eur (21 000 Eur x 11,44 procentai / 365 d. x 93 d.) mokėjimo palūkanos, kurių norma yra 11,44 procentai, nes 2017 m. kovo 10 d. vekselio sudarymo metu tokia palūkanų norma buvo Lietuvos banke. Vėlesniais mėnesiais skaičiuotinos palūkanos taikant 5 procentų dydžio palūkanų normą. Nuo 2024 m. vasario 23 d. atsakovės negrąžintos skolos pagal vekselį likučio dydis yra 5 827,42 Eur. Už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 23 d. iki 2024 m. kovo 14 d., ieškovas priskaičiavo 16,72 Eur (5 827,42 Eur x 5 procentus / 366 d. x 21 d.) palūkanas už atsakovės laiku neįvykdytą 5 827,42 Eur likusią skolos dalį.
3. Atsakovė V. E. V. su ieškiniu nesutiko. Atsakovė nurodė, kad ji neginčija fakto, jog pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo iki 2017 m. birželio 10 d. besąlygiškai sumokėti ieškovui 21 000 Eur sumą. Tačiau ieškovas klaidingai teigia, jog kadangi 2017 m. kovo 10 d. šalių ginčo neteismine tvarka išspręsti nepavyko, 2017 m. kovo 10 d. vekselis yra prilyginamas skolos rašteliui, paskolos sutarčiai ir jam nebetaikomos vekselio įstatymo nuostatos. Ieškovas ieškinyje visiškai nepagrįstai remiasi paskolos sutartinius santykius reglamentuojančiomis teisinėmis normomis. 21 000 Eur dydžio vekselis buvo pasirašytas ne paskoliniams teisiniams santykiams įtvirtinti. Ieškovas 21 000 Eur dydžio paskolos atsakovei nesuteikė. Vekselis pasirašytas, siekiant susitarti dėl galiojančių teismų sprendimų įvykdymo tvarkos bei jų įvykdymo užtikrinimui, todėl egzistuoja pagrindas civilinę bylą nutraukti – ieškovas antrą kartą kreipiasi į teismą su tapačiu ieškiniu. 2008 m. atsakovė vedė bendrą gyvenimą su V. V., jis buvo paėmęs paskolą banke savo būstui įsigyti. Kilus finansinei krizei, jam pritrūko piniginių lėšų būsto paskolos įmokoms bankui mokėti, todėl nusprendė pasiskolinti pinigų iš ieškovo. Atsakovės sugyventinis paprašė atsakovės būti solidaria skolininke sudarant paskolos sandorius. Atsakovė, stokodama teisinių žinių, pasitikėjo savo sugyventiniu, todėl pasirašė po visomis jai duotomis sutartimis. Tokiu būdu atsakovė, kaip solidari skolininkė, pasirašė ant dviejų paskolos sutarčių su ieškovu. Pirma paskolos sutartis sudaryta 2008 m. rugsėjo 22 d., kuria solidariai pasiskolinta 6 600 Lt (1 911,49 Eur), antra paskolos sutartis sudaryta 2008 m. gruodžio 5 d., kuria solidariai pasiskolinta 16 800 Lt (4 865,62 Eur). Prievolių pagal šias sutartis atsakovės sugyventinis ieškovo atžvilgiu neįvykdė. Atsakovė taip pat buvo nepajėgi vykdyti šių prievolių, todėl bėgant metams augo skola. 2011 m. gegužės 17 d. buvo priimtas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas dėl pirmosios paskolos sutarties. Pagal šį sprendimą ieškovui iš atsakovės ir jos sugyventinio priteista 6 600 Lt (1 911,49 Eur) skolos, 3 623,40 Lt (1 049,41 Eur) delspinigių, 518,05 Lt (150,04 Eur) palūkanų ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos. Tuo metu atsakovės sugyventinis išvyko iš Lietuvos, palikdamas atsakovę savarankiškai vykdyti paskolines prievoles. Ieškovas, išieškojimą pagal paskolos sutartis nukreipė tik į atsakovę. Pas antstolę A. A. buvo užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės atžvilgiu. Kauno apygardos teisme 2016 m. birželio 7 d. priimtas sprendimas dėl antrosios paskolos sutarties. Pagal šį sprendimą ieškovui iš atsakovės ir jos sugyventinio priteista 4 865,62 Eur skolos, 179,05 Eur delspinigių, 1 280,14 Eur palūkanų ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos. 2016 m. rugpjūčio 29 d. ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas atsakovės atžvilgiu. Ieškovas, naudodamasis beviltiška atsakovės padėtimi, pasiūlė jai išeitį – skolas pagal teismų sprendimus gauti išsimokėtinai per ilgą laiko tarpą, susitariant dėl konkrečios mokėtinos sumos pagal teismų sprendimus. Atsižvelgiant į neapibrėžtą teismų sprendimų įvykdymo terminą, ieškovas pareikalavo susitarti dėl žymiai didesnės sumos (21 000 Eur), nei egzistuojančios prievolės pagal teismų sprendimus. Atsakovė, neturėdama kito pasirinkimo, su tokia atsiskaitymo pagal teismų sprendimus tvarka sutiko. Siekiant užtikrinti tokią tvarką ieškovas paprašė atsakovės jam išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 21 000 Eur sumai. Į 2027 m. kovo 10 d. vekselio sumą (21 000 Eur) įėjo esami atsakovės skoliniai įsipareigojimai ieškovui pagal du teismų sprendimus ir visos esamos bei ateityje galimai susidarysiančios palūkanos pagal šiuos teismų sprendimus. Ieškovas ant 2016 m. rugpjūčio 29 d. vykdomojo rašto užrašė prierašą, jog vykdomasis raštas bus laikomas įvykdytu jei atsakovė ieškovui sumokės 21 000 Eur. Atsakovė nežino, kodėl apmokėjimo terminas ant vykdomojo dokumento nurodytas kaip 2017 m. birželio 10 d., kadangi šalys dėl tokio termino niekuomet nesitarė, jis nėra adekvatus. Faktiškai žodžiu šalys susitarė, kad atsakovė pradės kas mėnesį mokėti būtent nuo 2017 m. birželio 10 d., po 200 Eur. Galutinio atsiskaitymo termino šalys nesusitarė. Atsakovė sąžiningai vykdė šalių susitarimą, o nuo 2021 m. sausio 17 d., pradėjo mokėti po 300 Eur. Atsakovė net septynerius metus tvarkingai kas mėnesį atliko pavedimus ieškovui, bei su ieškovu galutinai atsiskaitė 2024 m. vasario 22 d., atlikdama 1 000 Eur dydžio paskutinį mokėjimą. Atsakovė buvo visiškai apstulbusi, kai ieškovas el. laišku atsiuntė pranešimą apie įsiskolinimą, kad neva reikia sumokėti dar 5 550 Eur, motyvuodamas jog tai yra palūkanos dėl laiku neapmokėto vekselio. Šalys niekuomet nesitarė dėl jokių palūkanų. Kreipdamasis į teismą, ieškovas pateikia jau kitokius palūkanų paskaičiavimus bei naudoja kitokias palūkanų normas. Atsakovės atlikti mokėjimai patvirtina tik faktą, jog atsakovė iš tiesų buvo skolinga ieškovui, tačiau ne pagal paskolos sutartis, o pagal galiojančius teismų sprendimus. Ieškovas nepridėjo nei paskolos sutarčių sudarymą patvirtinančių įrodymų, nei paskolos sutarties dalyko perdavimą įrodančių dokumentų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovei iš ieškovo priteisė 1 450 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybės naudai 15,86 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad atsakovės išduotame vekselyje pinigų perdavimas nebuvo užfiksuotas (t. y., atsakovės išduotas vekselis neatitinka paskolos rašteliui keliamo reikalavimo nurodyti pinigų perdavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalis)). Vekselyje, be kita ko, nurodyta „mokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini)“. Ieškovas savo parodymuose nebuvo nuoseklus, nurodė, kad pinigus perdavė prieš pasirašant vekselį – „gal automobilyje, gal gatvėje, gal patalpoje, tiksliai neatsimenu“. Jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog minėta suma grynaisiais pinigais buvo faktiškai perduota atsakovei, ieškovas nepateikė. Ieškovas nurodė, kad viską suorganizavo atsakovės atstovas, o ieškovas tik darė, kas jam pasakyta, tačiau nepaaiškino plačiau nei kas toks tariamas atsakovės atstovas buvo, neteikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių trečiojo asmens dalyvavimą sandoryje. Iš byloje pateikto Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. vykdomojo rašto matyti, kad pats ieškovas savo ranka ant vykdomojo rašto padarė prierašą „tvirtinu, jog šis vykdomasis raštas bus laikomas įvykdytas jeigu V. E. V. sumokės man 21 000 Eur (2017 m. kovo 10 d. neprotestuotinas paprastas vekselis) iki 2017 m. birželio 10 d.“. Ieškovas teismo posėdžio metu neneigė parašęs šį prierašą, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl taip surašė. Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad šis vykdomasis raštas yra įvykdytas.
6. Teismas nustatė ir tai, kad atsakovė nurodė negavusi 21 000 Eur paskolos sumos, paaiškino, kad tokią sumą su ieškovu sutarė įrašyti į vekselį, kaip visų jos skolų (pagal teismo sprendimus) ir būsimų palūkanų bendrą sumą už vėlavimą atsiskaityti laiku. Atsakovės paaiškinimai nuoseklūs, detalūs, neprieštaraujantys byloje surinktai rašytinei medžiagai. Vekselyje yra nurodytas 21 000 Eur sumos ieškovui grąžinimo laikas iki 2017 m. birželio 10 d. Suėjus šiam terminui ieškovas nesikreipė dėl priverstinio vykdymo. Kaip nurodė atsakovė teismo posėdžio metu, toks trumpas laikas vekselyje nurodytas, nes manė, jog gaus paskolą ir galės atsiskaityti su ieškovu iš karto, tačiau paskolos negavus 2017 m. birželio 10 d. susitiko su ieškovu ir žodžiu sutarė, kad mokės dalimis po 200 Eur, ką sąžiningai kas mėnesį ir mokėjo pridėdama ir centus, kad matytųsi už kurį mėnesį mokėta, vėliau sumą padidino, kad greičiau išmokėtų. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovės nurodomas žodinis susitarimas tarp šalių sudarytas buvo.
7. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškovui priteisė solidariai iš atsakovų V. V. ir V. E. V. 6 600 Lt skolą, 3 623,40 Lt delspinigius, 518,05 Lt palūkanas, 5 procentų metines palūkanas ir 366,96 Lt bylinėjimosi išlaidas (skola pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį). Taigi, šiuo teismo sprendimu priteista skola atsakovei sudarė 11 108,44 Lt arba 3 217,22 Eur + 5 procentai metinės palūkanos. Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui J. V. priteisė solidariai iš atsakovų V. V. ir V. E. V. 4 865,62 Eur skolą, 2 238,19 Eur delspinigius, 2 854,71 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir 415,82 bylinėjimosi išlaidas (skola pagal 2008 m. gruodžio 5 d. paskolos sutartį). Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir priteisė ieškovui J. V. solidariai iš atsakovų V. V. ir V. E. V. 4 865,62 Eur skolą, 179,05 Eur delspinigius, 1 280,14 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas ir 124,75 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taigi, minėta nutartimi iš atsakovės viso buvo priteista 6 449,56 Eur + 5 procentai metinės palūkanos. Sudėjus abiejų teismų sprendimų priteistas sumas bendra skolų (apimant netesybas ir kt.) suma sudaro 9 666,78 Eur (3 217,22 Eur + 6 449,56 Eur) + 5 procentai metinės palūkanos.
8. Įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas laikė, kad ieškovas neįrodė paskolos dalyko perdavimo fakto atsakovei, tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai. Nors ieškovas nurodė paskolinęs 21 000 Eur sumą atsakovei grynaisiais pinigais, tačiau šie jo teiginiai nepagrįsti jokia bylos medžiaga. Ieškovas savo paaiškinimuose nebuvo nuoseklus, neprisiminė jokių aiškių paskolos suteikimo aplinkybių, todėl ieškovo argumentais teismas turi pagrindo abejoti. Tuo tarpu atsakovė, tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdama paaiškinimus teismo posėdyje, savo paaiškinimus dėstė nuosekliai, logiškai, jos paaiškinimai paremti rašytine bylos medžiaga, jų nenuginčijo ir ieškovas. Teismo vertino, kad yra labiau tikėtina, jog atsakovė, būdama skolinga ieškovui pagal priimtus teismų sprendimus, neturėdama finansinių galimybių atsiskaityti su ieškovu iki 2017 m. birželio 10 d., sudarė susitarimą dėl bendros skolų sumos ir numatomų palūkanų sumokėjimo per tam tikrą laikotarpį dalimis, negu, kad ėmė iš ieškovo dar vieną papildomą paskolą.
9. Teismas pažymėjo tai, kad, informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, bei kaip nurodė pats ieškovas, jis turi ilgametės patirties paskoliniuose teisiniuose santykiuose, yra patyręs kreditorius, užsiimantis pinigų skolinimo veikla. Nors byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovo, kaip verslininko, statusą, tačiau tai nepaneigia fakto, jog paskolų suteikimo teisiniuose santykiuose ieškovui keliami aukštesni atidumo standartai. Aptartų aplinkybių pagrindu, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų, kurios nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta, t. y. neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovei fakto. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog jis (paskolos davėjas) yra perdavęs atsakovei (paskolos gavėjai) ginčo pinigus (paskolos dalyką), nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.
10. Teismas taip pat nustatė, kad nei vekselyje, nei atskiru rašytiniu susitarimu tarp šalių nebuvo aptartas nei mokėtinas papildomų pelno (mokėjimo) palūkanų dydis, tvarka, nei palūkanų mokėjimo terminai. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad ji įsipareigojo grąžinti 21 000 Eur sumą ieškovui (pagal anksčiau nurodytus teismų sprendimus, įskaitant apskaičiuotas netesybas, palūkanas iki grąžinimo ir kt.) dalimis pagal grafiką, kurio ji sąžiningai laikėsi, o dėl papildomų pelno (mokėjimo) palūkanų mokėjimo jie nesitarė. Taip pat atsakovė nurodė, kad viso pinigų mokėjimo laikotarpiu (7 metus) ieškovas nereikalavo iš jos jokių palūkanų mokėjimo, tokį reikalavimą jis pareiškė tik po jos paskutinės įmokos sumokėjimo. Teismas vertino, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas, būdamas asmuo, kuris užsiima pinigų skolinimo veikla, veikdamas pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, turėjo suprasti, jog, neaptaręs raštu papildomai netesybų klausimo, taip pat per 7 metus nei karto neinformavęs atsakovės apie vienašališkai jai nustatytas ir išskaičiuojamas pelno (mokėjimo) palūkanas, neprašęs jų sumokėti, t. y. neįvykdęs pareigos kokiu nors būdu informuoti atsakovę apie mokėtinas palūkanas, turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Bylos duomenimis atsakovė sumokėjo ieškovui įsiskolinimą, kuris apėmė ir iš anksto paskaičiuotas netesybas, palūkanas ir kt. Nėra duomenų, kad šalys susitarė pagal vekselį dėl papildomų mokėjimo (pelno) palūkanų nuo 21 000 Eur sumos, be to, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.874 ir 6.872 straipsnius, nesant sudarytai paskolos sutarčiai, priteisiant tai dėl ko šalys nesusitarė.
11. Teismas pažymėjo, kad, sutinkamai su CK 6.37 straipsnio 4 dalimi, palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-611/2024). Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovės atstovas, jeigu būtų pagrindas skaičiuoti palūkanas, tokiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 10 dalis). Šiuo atveju pagrindo tokiam skaičiavimui nėra.
12. Teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą bei faktą, kad vekselyje šalys nebuvo sutarusios dėl papildomų mokėjimo (pelno) palūkanų, ieškovas nereikalavo pelno (mokėjimo) palūkanų iš atsakovės ir atsakovė jų nemokėjo, padarė išvadą, jog labiau tikėtinos atsakovės nurodytos aplinkybės, kad šalys nebuvo susitarę dėl pelno (mokėjimo) palūkanų mokėjimo, o ginčo susitarimu atsakovė įsipareigojo grąžinti 21 000 Eur sumą (pagal anksčiau nurodytus teismų sprendimus, įskaitant ir apskaičiuotas netesybas, palūkanas iki grąžinimo, bylinėjimosi išlaidas), ką sutartu laiku pagal grafiką (sutartą šalių žodiniu susitarimu) ir atliko.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovas J. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Sprendimas yra šališkas, neteisingas ir prieštarauja įstatymui bei teismų praktikai, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ieškovo pateiktų visų duomenų ieškinyje, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą dėl atsakovės prievolės pagal jos išduotą neprotestuotiną (sąlygą įrašė vekselio davėjas) paprastąjį vekselį, neva, kaip visiškai tinkamai įvykdytą. Sprendimas negali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu įrodymais bei aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje, todėl teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Teismas išskirtinai aktyviai gynė atsakovės interesus nagrinėjamoje byloje.
1.2. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus išnagrinėjo neišsamiai ir neatidžiai bei nekonstatavo, kad atsakovė visomis, išskyrus 2017 m. birelio 10 d. pirmąją, atliktomis savo įmokoms ieškovo naudai darė tęstinius pažeidimus, tai yra buvo pažeistas vekselio įvykdymo terminas daugiau kaip 6 metus ir 8 mėnesius, ir tai yra atsitikę todėl, kadangi atsakovė nepateikė susitarimo, kad būtų ieškovo atidėtas vekselio įvykdymo terminas. Sprendimas yra neteisingas, kadangi jis prieštarauja ir teismų praktikai – esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai (to reikalauja vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas – CK 6.251 straipsnis), padaryti per visą prievolės pažeidimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012, 8 psl.).
1.3. Atsakovei su pirmosios instancijos teismo pagalba pavyko ieškovą apgauti pagal vekselį, pagal kurį, kaip neprotestuotiną (sąlygą įrašė vekselio davėjas) paprastąjį vekselį, atsakovė besąlygiškai iki 2017 m. birželio 10 d. privalėjo – mokėjimo vieta: (duomenys neskelbtini) – sumokėti 21 000 Eur skolą ieškovui. Šios aplinkybės teismas visiškai nekonstatavo, o, atsakovei pažeidus ir neatstačius vekselio įvykdymo termino, visą įrodymų tyrimą neteisėtai perkėlė jau tik ant ieškovo pečių. Be to, ieškovas jau teismo posėdžio metu tiksliai paaiškino patį faktą, jog pinigai buvo perduoti atsakovei būtent notaro patalpoje. Dėl ko teismas taip dvejojo, ieškovas visiškai nesupranta. Dėl skolos grąžinimo termino atidėjimo atsakovė nesikreipė į ieškovą, todėl jo ir nėra bylos medžiagoje bei todėl ieškinyje ieškovas ir priskaičiavo 5 procentus dydžio metų palūkanas. Atsakovės ankstesnis atstovas sugalvojo ant vykdomojo rašto jam parašyti sprendime minimą norimą įrašą. Kadangi ieškovui atsakovė jau buvo sumokėjusi pagal abu vykdomuosius raštus, tai jis jokių reikalavimų pagal juos atsakovei nebeturi bei negalėjo turėti ir jai neįvykdžius vekselio. Tą faktą patvirtina ir jau 7 metus ir 10 mėnesius pažeistas vekselio 2017 m. birželio 10 d. įvykdymo laikotarpis.
1.4. Sprendime netinkamai nustatyta, kad „dėl reikalavimo mokėti palūkanas atsakovė kategoriškai nesutinka, kadangi niekada dėl jų nesitarė“. Ieškovui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodytas atsakovės nesutikimas mokėti palūkanas. Iš tikrųjų palūkanas atsakovė privalo mokėti ir pagal įstatymą. Prieš įstatymą visi yra lygūs. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atsakovė 6 metus ir beveik 8 mėnesius, pažeidinėdama vekselio 2017 m. birželio 10 d. įvykdymo terminą, kadangi nepateikė susitarimo dėl skolos įvykdymo termino atidėjimo, atliko ieškovo naudai 82 įmokas, tai yra gautas įmokas kreditorius paskirsto pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintą įmokų paskirstymo eiliškumą, tai yra antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, o ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.
Šalies argumentai
1.5. Ieškovas kategoriškai nesutinka su sprendime konstatuota jo atžvilgiu, ir vėl, klaidinga aplinkybe apie jo nenuoseklumą. Ieškovas paaiškina, kad nuo vekselio 2017 m. kovo 10 d. išdavimo iki 2025 m. kovo 5 d. teismo posėdžio praėjo beveik 8 metai (be 5 dienų), 2024 m. spalio 20 d. ieškovą buvo ištikęs insultas ir jis tiksliai atsimena, kad pirmosios instancijos teismas nurodė tą faktą, jog pinigai vekselio davėjai buvo perduoti notaro patalpoje, prieš atsakovei pasirašant vekselį. Ieškovas juk gali ir neatsiminti, tik vieną kartą prieš 8 metus matyto, nei notaro, patvirtinusį vekselį, nei atsakovės atstovo, kuris organizavo ir parengė vekselį, todėl teismas apie atsakovės atstovo bei notaro išvaizdą jis neteikė jokių apie 2017 m. kovo 10 d. įvykusį susitikimą tą aplinkybę pagrindžiančių duomenų.
1.6. Apie jokį susitarimą su atsakove ieškovas nesitarė, todėl atsakovė ir nepateikė į nagrinėjamą bylą susitarimo dėl vekselio įvykdymo termino atidėjimo ir toliau išsigalvojo jau apie, neva, ir būsimas palūkanas už vėlavimą atsiskaityti laiku. Ieškovas paaiškina, kad esant nors ir vienam atsakovės melagingam prieštaravimui, joks įstatymas nesuteikia teisės pirmosios instancijos teismui atsakovės paaiškinimus įvardinti, kad jie yra nuoseklūs, detalūs, tačiau duodą pagrindą jais tik abejoti. Tarp ieškovo ir nesąžiningos atsakovės susitarimo nebuvo pasiekta, todėl atsakovė tokio susitarimo dėl vekselio įvykdymo termino atidėjimo į bylą ir nepateikė bei laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 9 d. iki 2024 m. vasario 22 d., tai yra daugiau kaip 6 metus ir 7 mėnesius, pastoviai darė tęstinius prievolės įvykdymo pažeidimus, pagal turimas išgales atlikdama banko įmokas ieškovo naudai. Iš tikrųjų ieškovas tik leido atsakovei daryti tęstinį pažeidimą, tai yra pagal turimas galimybes atsakovei atlikti mėnesio banko įmokas. Teismas neteisingai įvertinęs įrodymų visumą bei išskirtinai aktyviai gindamas atsakovės interesus byloje, ėmė remtis ir tikimybių teorija. Jis, kaip ir bet koks kitas protingas žmogus, už prievolės įvykdymo tęstinį pažeidimą daugiau kaip 6 metus ir 7 mėnesius siekia, kad jam būtų atlyginti tik nuostoliai palūkanų forma.
1.7. Ieškovas įrodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, kadangi jame tik išskirtinai aktyviai yra apginti atsakovės nenuoseklūs, nedetalūs, prieštaraujantys, keisti parodymai dėl, neva, 21 000 Eur piniginio įsiskolinimo bei melagingus paaiškinimus byloje. Byloje egzistuojant ieškovo abejonėms dėl teismo nešališkumo, kai byloje nebuvo tinkamo teismo proceso, nes buvo iš esmės pažeistos proceso teisės normos, įpareigojančios užtikrinti, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu, nes teismas šališkai nenustatė atsakovės išreikštų prieštaravimų jos parodymuose, parodymų dėl 21 000 Eur piniginio įsiskolinimo sumos dėmenų keitimą, melagingų paaiškinimų dėl būsimų palūkanų atgaline data įtraukimą į 21 000 Eur piniginio įsiskolinimo sumą ir kt., nagrinėjant bylą.
Atsiliepimas
14. Atsakovė V. E. V. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Ieškovas, suformuluodamas bylos nagrinėjimo dalyką, kuris tuo pačiu lėmė ir bylos nagrinėjimo ribas, nurodė, kad jo reikalavimas pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo yra grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais, todėl, jam savo reikalavimą grindžiant aplinkybėmis apie paskolos suteikimą atsakovei (faktinis ieškinio pagrindas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino būtent aplinkybę buvo, ar ne suteikta paskola. Taigi būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, jog vekselis buvo sudarytas su tikslu įforminti paskolinius teisinius santykius.
2.2. Ieškovas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo atsakovės atžvilgiu, tačiau iš tiesų sprendime buvo tik tinkamai ir pagrįstai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, vadovaujantis aktualia teismų praktika. Kaip ir teisingai pažymėjo teismas, nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar ieškovas buvo perdavęs atsakovei pinigus (21 000 Eur) ir ar atsakovė įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovui. Teismas pagrįstai sprendė, jog įrodyti pinigų perdavimo aplinkybę pareigą byloje turėjo būtent ieškovas, o to nepadarius, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Nustačius, jog paskolos sandoris sudarytas nebuvo, atitinkamai nepagrįsti ir išvestiniai ieškovo samprotavimai dėl pavėluoto atsiskaitymo palūkanų skaičiavimo – nesant sandorio, negali būti ir praleisto sandorio įvykdymo termino.
2.3. Kaip ir teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, atsakovės išduotame vekselyje pinigų perdavimas nebuvo užfiksuotas, t. y. atsakovės išduotas vekselis neatitinka paskolos rašteliui keliamo reikalavimo nurodyti pinigų perdavimą. Ieškovas iš tiesų savo parodymuose nebuvo nuoseklus, nurodė, kad pinigus perdavė prieš pasirašant vekselį – „gal automobilyje, gal gatvėje, gal patalpoje, tiksliai neatsimenu“. Jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog minėta suma grynaisiais pinigais buvo faktiškai perduota atsakovei, ieškovas byloje nepateikė. Taigi, teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog ieškovui neįrodžius aplinkybės, jog jis (paskolos davėjas) yra perdavęs atsakovei (paskolos gavėjai) ginčo pinigus (paskolos dalyką), nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.
2.4. Būtent ieškovui, kaip tariamos paskolos davėjui, tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą, bei prisiminti tariamo paskolos sandorio sudarymo aplinkybes. Atsakovės pasirašytas vekselis savaime pats vienas negali būti pripažintas paskolos rašteliu, nes jame nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas (toks vertinimas nurodytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje Nr. e3‑7‑100‑469/2019).
2.5. Ieškovas argumentuoja, jog neva vekselyje notaras apie pinigų perdavimą įrašo neatlieka ir neva tokių įrašų vekselyje negalima atlikti. Ieškovas turėjo visas galimybes iš atsakovės paimti rašytinį patvirtinimą, jog pinigus atsakovė iš jo gavo. Ieškovas, kaip profesionalus verslo subjektas, kuriam taikytini padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, neįformino vienos esminių paskolos sutarties sąlygų – pinigų perdavimo fakto. Dėl tokio aplaidumo atsiradusios neigiamos teisinės pasekmės tenka pačiam ieškovui ir negali būti perkeliamos atsakovei. Nepaisant aukščiau išdėstyto, iš į bylą pateiktų įrodymų ir atsakovės nuoseklių paaiškinimų, labiau nei akivaizdu, jog tarp šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, o vekselis buvo sudarytas visai kitu tikslu – išsimokėti skolas pagal priimtus teismų sprendimus, susitariant dėl konkrečios mokėtinos sumos pagal teismų sprendimus. Taigi, priešingai nei ieškovas teigia, jis, turėdamas įrodinėjimo pareigą, ne tik kad neįrodė paskolos sudarymo fakto, tačiau atsakovė dar ir paneigė tokį faktą pateikdama ieškovo poziciją paneigiančius rašytinius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl rašytinių paaiškinimų
16. Nagrinėjamu atveju po apeliacinio skundo pateikimo, pirmosios instancijos teisme 2025 m. gegužės 20 d. gauti ieškovo (apelianto) J. V. rašytiniai paaiškinimai (reg. Nr. DOK‑61035).
17. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis (CPK 302 straipsnis). Todėl sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti ir į apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312 straipsnyje, 314 straipsnyje ir 323 straipsnyje įtvirtintus ribojimus bei draudimus.
18. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi (nauji) nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, yra pažymėjęs, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų bei faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Tokie patys reikalavimai taikytini ir atsiliepimui į apeliacinį (atskirąjį) skundą. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2022, 59 punktas).
19. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo naujus argumentus (teiginius), kuriais apeliacinis skundas nebuvo grindžiamas. Ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą jam iš atsakovės teismų sprendimais apskaičiuotų sumų pagrįstumą bei atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi savo rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose po apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos, ieškovas iš esmės siekia papildyti apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis, šie rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat jau ne kartą buvo pasisakyta, kad bet koks apeliacinio skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, atsižvelgiant į CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą leidžiamas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑980-798/2021; 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022; 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-290-330/2022; 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1013-464/2023; 2024 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-96-577/2024).
Dėl ginčo esmės
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl palūkanų iš atsakovės priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ieškovas J. V. savo reikalavimą atsakovei V. E. V. dėl palūkanų priteisimo pareiškė atsakovės (vekselio davėjos) 2017 m. kovo 10 d. išduoto neprotestuotino paprastojo vekselio pagrindu. Šiuo vekseliu atsakovė iki 2017 m. birželio 10 d. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui J. V. 21 000 Eur sumą, mokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini). Byloje ginčas, jog vekselyje nurodytą sumą atsakovė ieškovui yra sumokėjusi bei, kad 2017 m. kovo 10 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis tapo paprastu rašytiniu įrodymu tarp šalių nekyla. Byloje tarp šalių kilo ginčas ar 2017 m. kovo 10 d. vekselio pagrindu atsakovei kilo pareiga sumokėti ieškovo reikalaujamas palūkanas.
22. Vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). CK 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.
23. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 21 punktas).
24. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 32 punktas).
25. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad atsakovė pažeidė vekselio įvykdymo terminus, atskiro susitarimo, kad būtų atidėtas vekselio įvykdymo terminas atsakovė nepateikė, todėl jis už atsakovės naudojimąsi pinigais įgijo teisę į palūkanas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad atsakovei nekyla pareiga mokėti palūkanas pagal įstatymą, buvo šališkas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šioje byloje, ją visą perkeldamas ieškovui. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
26. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimų faktinį pagrindą. Tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑100‑469/2019, 35, 36 punktai).
27. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktą; 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024 22 punktą).
29. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį, galiojusią vekselių išdavimo metu, fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022, 19 punktas).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės išduotas vekselis neatitinka paskolos rašteliui keliamo reikalavimo nurodyti pinigų perdavimą (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nėra nustatyta draudimo vekselyje atlikti papildomą įrašą apie pinigų perdavimą (gavimą), jei vekselio išdavimas susijęs su šalis siejančiais atitinkamais prievoliniais teisiniais santykiais (pvz., paskolos sutartimi). Vekselis, jame nesant papildomo įrašo apie pinigų perdavimą (gavimą), nevisiškai atitinka rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimą ir dėl to ieškovas, įrodinėdamas tokios sutarties sudarymą, negali remtis liudytojų parodymais, jeigu nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų išimčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024, 28 punktas).
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjamoje byloje įrodyti 2017 m. kovo 10 d. suteiktos paskolos faktą yra ieškovo pareiga. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nagrinėjamu atveju turėjo naštą įrodyti, kad tarp jo ir atsakovės egzistuoja (egzistavo) teisinis santykis, kurį atsakovė pažeidė. Nors pirminiu pareikštu ieškiniu ieškovas iš atsakovės reikalavo priteisti palūkanas, teigdamas, kad 2017 m. kovo 10 d. atsakovei paskolino 21 000 Eur ir šį reikalavimą grindė atsakovės naudojimosi perduotais pinigais, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad atsakovei mokėti prievolė palūkanas kilo už termino praleidimą sumokėti 21 000 Eur.
32. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007).
33. Vekselyje įvardintos sumos grąžinimas gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius ir vertindamas jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje pagrįstai vertino faktus, kurie įgalino spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktas įrodinėjimo priemones – atsakovės paaiškinimus, teismų priimtus procesinius sprendimus, kurių pagrindu iš atsakovės ieškovo naudai priteistos piniginės sumos, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad būdama skolinga ieškovui pagal priimtus teismų sprendimus, neturėdama finansinių galimybių atsiskaityti su ieškovu iki 2017 m. birželio 10 d., sudarė susitarimą dėl bendros skolų sumos ir numatomų palūkanų sumokėjimo per tam tikrą laikotarpį dalimis.
34. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių tarpusavio teisinių santykių, esminę reikšmę suteikė būtent atsakovės paaiškinimams ar buvo šališkas. Kaip nustatyta, atsakovė nuosekliai nurodė ir laikėsi pozicijos dėl vekselio sudarymo aplinkybių, teikė į bylą tai patvirtinančias įrodinėjimo priemones, kurias teismas vertino su kitais, ieškovo pateiktais, įrodymais. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovui, kaip turinčiam ilgametės patirties paskoliniuose teisiniuose santykiuose ir patyrusiam kreditoriui, užsiimančiam pinigų skolinimo veikla, paskolų suteikimo teisiniuose santykiuose keliami aukštesni atidumo standartai. Kaip protingas ir apdairus asmuo, perdavęs lėšas, kurių paskirtis paskola, turėjo tiksliai įvardinti šių lėšų perdavimo paskirtį bei faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovei fakto, todėl nesant pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nėra ir pagrindo išvadai, kad atsakovė turi prievolę sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas.
35. Akcentuotina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
36. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl palūkanų priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas, taip pat nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, todėl ieškovo J. V. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovo J. V. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu atsakovė V.E. V. pateikė teismui duomenis, nurodydama, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (reg. Nr. DOK-58136).
38. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudarytų 3 036,67 Eur (2 335,90 Eur x 1,3)) ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš ieškovo.
39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamo
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovo J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės V. E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.