Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-12-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-370-1076/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2019-03-20Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2019-03-29Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2019-04-01Lietuvos apeliacinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2019-06-12Lietuvos apeliacinis teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2019-06-25Lietuvos apeliacinis teismas
  6. Atskirasis skundasNutartis · 2019-07-03Lietuvos apeliacinis teismas
  7. N1-163-954/2019Nuosprendis · 2019-11-18Kauno apygardos teismas
  8. ApeliacijaNutartis · 2020-01-30Lietuvos apeliacinis teismas
  9. Atskirasis skundasNutartis · 2020-12-29Lietuvos apeliacinis teismas
  10. T-1037-1127/2022Nutartis · 2022-05-30Kauno apylinkės teismas
  11. T-97-954/2022Nutartis · 2022-06-02Kauno apygardos teismas
  12. T-181-954/2022Nutartis · 2022-11-28Kauno apygardos teismas
  13. T-1859-1127/2023Nutartis · 2023-08-09Kauno apylinkės teismas
  14. Atskirasis skundasNutartis · 2023-08-16Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-29
Bylos Nr.
1S-370-1076/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-34912-2017-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Justas Namavičius
Nuteistasis
M. Š.
Kategorijos
Byla Nr. 1S-370-1076/2020
Proceso Nr. 1-01-1-34912-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.3; 1.1.8.10.5; 2.5.19 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Justas Namavičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. Š. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria išspręstas nuteistajam M. Š. nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo klausimas.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. spalio 12 d.

2. Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – penkerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių – už BK 180 straipsnio 3 dalį – 1 metus laisvės atėmimo, už BK 214 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesius laisvės atėmimo, ir paskirta subendrinta bausmė – šešeri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – ketveri metai ir du mėnesiai laisvės atėmimo, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. vasario 27 d. (181 diena). Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo M. Š. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. sausio 30 d.

3. Marijampolės pataisos namai 2020 m. spalio 19 d. pateikė Kauno apygardos teismui teikimą dėl M. Š. paskirtų bausmių vykdymo tvarkos nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

4. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi Marijampolės pataisos namų teikimą tenkino iš dalies. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu M. Š. paskirtos galutinės bausmės (4 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo) pridėjo dalį Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės ir nuteistajam M. Š. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (keturiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, M. Š. į paskirtos bausmės laiką įskaitė bausmių dalis, atliktas pagal Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį. Nurodyta bausmės pradžią M. Š. skaičiuoti nuo šios nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. lapkričio 12 d.

II. Skundo argumentai

5. Nuteistasis M. Š. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį; subendrinti skirtingais nuosprendžiais (Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu ir Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu) skirtas bausmes, o bausmės, skirtos pagal Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendį prie Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu skirtos bausmės nepridėti; pripažinti, kad bausmė, skirta Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, yra visiškai atlikta, atliekant bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį.

5.1. Nuteistasis skunde nurodo, kad skundžiama nutartis yra iš dalies neteisėta ir nepagrįsta, todėl iš dalies keistina ir pripažintina, kad bausmė, skirta Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, yra atlikta, atliekant bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį.

5.2. Anot apelianto, Kauno apygardos teismas neteisingai išsprendė bausmių bendrinimo klausimą, visiškai neteisingai elgėsi, neįskaitydamas į galutinę bausmę laiko, praleisto sulaikyme ir suėmime vienoje iš baudžiamųjų bylų, kurioje paskirtas bausmes teismas bendrino (Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu skirta bausmė).

5.3. Pasak nuteistojo, Kauno apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į BPK 347 straipsnio 1 dalyje pateikiamą teisinį reguliavimą, pagal kurį ši BPK norma taikytina tik tada, kai vėliausią nuosprendį priėmęs teismas nežinojo apie ankstesnįjį teismo nuosprendį. Apelianto manymu, šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo taip teigti, kadangi nutartį, kuria M. Š. apeliacinis skundas buvo atmestas ir atitinkamai įsiteisėjo Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendis, priėmė tas pats Kauno apygardos teismas, kuris ir priėmė 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį. Būtent ši BPK norma ir buvo nurodyta pataisos įstaigos prašyme.

5.4. Anot apelianto, šiuo konkrečiu atveju nuosprendžių vykdymo tvarka yra aiški, kadangi vienas iš nuosprendžių ‑ Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendis prašymo padavimo metu ir dabar yra vykdomas, taip pat juo yra įskaitytas ir M. Š. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas (tik byloje, pabaigtoje Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu). Kauno apygardos teismas, skaičiuodamas bausmės pradžią, padarė esminę klaidą, nutardamas ją skaičiuoti ne nuo faktinės M. Š. bausmės atlikimo pradžios (tai atsitiko dar 2020 m. pradžioje). Apelianto manymu, tokiu būdu Kauno apygardos teismas faktiškai nutarė, kad M. Š. jokios bausmės dalies nėra atlikęs, nors jo pataisos namuose praleistas (išbūtas) laikas artėja prie vienerių metų. Šioje dalyje skundžiamos nutarties motyvacija visiškai prieštarauja ir suformuotai teismų praktikai, pagal kurią paskirtos bausmės pradžia nustatoma nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (ir jokiu būdu ne nuo nutarties, kuria bendrinamos bausmės) paskelbimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97/2008, 2K-66/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-159-177/2018).

5.5. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo. BK 63 straipsnio 9 d. yra aiškiai suformuluota taisyklė, kad tokiu atveju į bausmės laiką yra įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nors teismas rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje ir nurodė „įskaityti bausmių dalis, atliktas pagal Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, tačiau netgi nematė pagrindo šias dalis nurodyti konkrečiai, mėnesiais ir dienomis ar tik dienomis. Apelianto manymu, tai yra neleistinas teismo atsisakymas vykdyti teisingumą, t. y. neleistinas pirmosios instancijos teismo veikimas, tuo labiau, kad nuteistasis ankstesnio baudžiamojo proceso metu buvo sulaikytas ir suimtas, tai nebuvo įskaityta, jau nekalbant apie itin ilgą laikotarpį, per kurį nuteistajam buvo taikoma intensyvi priežiūra.

5.6. Apelianto nuomone, teisingumo vykdymas neapsiriboja procesu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o yra esminis viso baudžiamojo proceso principas, apimantis ir bausmių vykdymą, lygiai taip pat ir bausmių skyrimo bei bendrinimo principas, apie tai įstatymų leidėjas pasisakė ir BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Juo labiau tokiu atveju tampa visiškai neteisėta pirmosios instancijos teismo motyvacija, kurioje pirmosios instancijos teismas, taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, dar kartą grindžia galutinę bausmę nuteistojo ankstesniais teistumais. Tos pačios sudėties teismas priėmė 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, ir vieninteliam nuteistajam M. Š. iš visų teisiamųjų skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, kaip tik rėmėsi tais pačiais motyvais ir argumentais. Anot apelianto, tai dvigubo baudimo elementas, kadangi tie patys motyvai taikomi tiek skiriant bausmę, tiek ir bendrinant bausmes, ir tai daro tos pačios sudėties teismas.

5.7. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad vadovaujasi BK 64 straipsnio teisiniu reguliavimu, tačiau tokiu atveju aktuali BPK 64 straipsnio 3 dalis, nes netgi jei nuteistajam skirtos bausmės būtų bendrinamos ne visiško apėmimo būdu, o dalinio jų sudėjimo būdu (kaip pasielgė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi), tai taikytina BPK 64 straipsnio 3 dalyje numatyta išlyga, nes įvertinus nuteistojo M. Š. jau atliktąją bausmę bei aukščiau nurodytą BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklę, pridedama bausmės dalis yra mažesnė už minimalų terminuoto laisvės atėmimo terminą, t. y. BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalų trijų mėnesių terminą, ypač vertinant laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime. Dėl šio nuteistojo motyvo, nurodyto atsiliepime, pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nors, nuteistojo manymu, jis yra reikšmingas sprendžiant, jog bausmė, skirta Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, yra atlikta, atliekant bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį.

5.8. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, privalėjo vertinti ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 30 d. nutarties 8 punkte pasisakyta ir įvertinta aplinkybė dėl nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo, kuriuo jis apskundė Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų nuosprendį. Pasak apelianto, ši aplinkybė reikšminga keliais aspektais: visų pirma, dėl to, kad visiems tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams visuomet ši fakto ir tuo pačiu procesinė aplinkybė buvo žinoma, kaip reikšminga BPK 347 straipsnio 1 dalies požiūriu, antra ‑ tokiu atveju yra pagrindas teigti, kad tais pačiais motyvais (ankstesni teistumai) nuteistasis yra persekiojamas antrą kartą, juolab lygiagrečiai vykstantis baudžiamasis procesas jau mažiausiai vieną kartą buvo įvertintas, atmetant nuteistojo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir vieninteliam iš visų nuteistųjų skiriant realų laisvės atėmimą.

5.9. Taikant intensyvią priežiūrą (BPK 131¹ straipsnis), neabejotinai yra suvaržoma asmens laisvė, ir tai turėtų įgyti teisinę reikšmę tiek skiriant bausmes, tiek ir jas bendrinant. Dar 1980 m. lapkričio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime Guzzardi prieš Italiją (pareiškimo Nr. 7367/76) pažymėjo, kad „laisvės atėmimas“ ir „laisvės apribojimas“ skiriasi intensyvumu, o ne pobūdžiu, „o priskirti vienai ar kitai iš šių kategorijų kartais yra sunku, nes kai kuriais atvejais tai yra tik vertinimo dalykas“. Toje byloje EŽTT patvirtino, kad, siekiant nustatyti, ar asmeniui yra atimta laisvė, „reikia atsižvelgti į konkrečią jo situaciją ir į visus kriterijus, pavyzdžiui, nagrinėjamos priemonės vykdymo tvarkos pobūdį, trukmę, pasekmes“. Taip Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors negalima kalbėti apie laisvės atėmimą, vertinant kiekvieną aspektą pavieniui, tačiau vertinant juos visus kartu, kyla galimo EŽTK 5 straipsnio taikymo klausimas. Be kita ko, kada tokios kardomosios priemonės taikymo laikotarpis neturi jokios teisinės reikšmės ‑ nei įvertinamas žemesniųjų instancijų teismų, parenkant švelnesnę bausmės rūšį ar taikant laisvės bausmės vykdymo atidėjimą, nei (kad ir su kokiu nors koeficientu) neįskaitomas į galutinę bausmę, kyla ir dvigubo baudimo problema (principo non bis in idem pažeidimas). Šie klausimai kelti ir Sąd Rejonowy dla Lodzi-Šrodmiešcia w Lodzi (Lodzės rajono teismas, Lenkija) pateiktame prašyme Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje buvo nagrinėjamas baudžiamojoje byloje nuteistojo prašymas iš Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje) atliekamos visos laisvės atėmimo bausmės atimti laikotarpį, per kurį arešto orderio vykdymo valstybė (Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė) taikė namų areštą su elektronine priežiūra ir kitas ribojamąsias priemones. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, intensyvi priežiūra, kaip BPK 131¹ straipsnyje numatyta kardomoji priemonė, dėl šios priemonės sutapties, intensyvumo ir trukmės reiškia laisvės apribojimą, panašų į įkalinimą (realią laisvės atėmimo bausmę), todėl intensyvi priežiūra (ir, visų pirma, tokios priemonės taikymo trukmė) turi būti vertinama tokios kardomosios priemonės taikymo laikotarpio (bent jau kažkokiu koeficientu) įskaitymu į visą galutinę ir subendrintą bei iš dalies atliktą laisvės atėmimo bausmę. Komisija yra pažymėjusi, kad Pagrindų sprendimas 2008/947/TVR ir Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR, susiję su nuteistais asmenimis, kurių atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kurių atveju galima konstatuoti, kad kontrolės ar stebėjimo priemonės, kaip antai, elektroninis stebėjimas, priskiriamos prie priemonių, kurios stricto sensu nėra laisvės atėmimas; tačiau Komisija taip pat yra pažymėjusi, kad būtent dėl kontrolės ar stebėjimo priemonių sutapties, intensyvumo ir trukmės „kiekis virsta kokybe“, todėl judėjimo laisvės apribojimus, kylančius dėl visų šių priemonių, dėl jų griežtumo galima prilyginti laisvės atėmimo bausmei. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2006 m. lapkričio 2 d. sprendime byloje Dacosta Silva prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 69966/01) konstatavo Konvencijos 5 § 1 straipsnio pažeidimą.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimų į skundą bei pareiškimų dėl nušalinimo negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo M. Š. skundas atmetamas

7. Pagal BPK 347 straipsnį, kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Šis klausimas išsprendžiamas BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas, vadovaudamasis BK 63 ir BK 64 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis, privalo priimti nutartį, kurioje subendrinus visas asmeniui paskirtas ir jo neatliktas bausmes, nuteistajam nustatoma galutinė bausmė.

8. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu priėmus nuosprendį teismai nustato, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Kai bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, bendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitos bausmės pridedamos (t. y. subendrinamos apėmimo, dalinio sudėjimo ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra pirmesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė – pridedamos prie šios bausmės. Taigi, teismas nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo ir subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007).

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad priimant Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Šiuo metu abu nuosprendžiai jau yra įsiteisėję, todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai M. Š. paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Kitaip negu teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai subendrino M. Š. Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalies, o ne BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžio priėmimo. Realią laisvės atėmimo bausmę jis iki tol atliko pagal Kauno apygardos teismo nuosprendį, kuris įsiteisėjo 2020 m. sausio 30 d. M. Š. skunde teigia atlikęs Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų nuosprendžiu paskirtą bausmę, atlikdamas Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tačiau BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad ankstesniu nuosprendžiu atlikta bausmė yra įskaitoma į subendrintą bausmę, tačiau ši nuostata nenumato, kad viena bausmė galėtų būti atliekama už kitą. Tai, kad apygardos teismas įskaitė tiek Kauno apygardos teismo realiai atliktą bausmę, tiek Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų nuosprendžiu paskirtą bausmę, kuri, atidėjus bausmės vykdymą, realiai nebuvo pradėta atlikinėti, nuteistojo teisinės padėties neapsunkina. Taip pat nuteistojo teisinės padėties nekeičia tai, kad pirmosios instancijos teismas bausmės pradžią nutarė skaičiuoti nuo nutarties paskelbimo dienos – 2020 m. lapkričio 12 d. – kadangi iki tol atlikta bausmė M. Š. skundžiama nutartimi yra įskaitoma.

10. Skundžiamoje nutartyje teismas bausmes subendrino, taikydamas nuteistajam palankesnį ‑ dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Pažymėtina, kad skirtingais nuosprendžiais M. Š. paskirtos bausmės pagal BK 63 straipsnio 9 dalį bendrinamos taikant nuostatas, kurios taip pat būtų taikomos vienu nuosprendžiu skiriant subendrintą bausmę už padarytas kelias nusikalstamas veikas. Baudžiamasis įstatymas nenumato išskirtinių kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina bendrinant bausmę visiško ar dalinio sudėjimo būdu. Todėl BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai taikytini ir skiriant bausmę už atskiras nusikalstamas veikas, ir parenkant bausmių bendrinimo būdą – dalinį ar visišką bausmių sudėjimą, taip pat parenkant atskiras bausmių dalis ir skiriant galutinę subendrintą bausmę.

11. Kitaip negu skunde nurodo nuteistasis, atsižvelgimas į M. Š. ankstesnius teistumus bendrinant bausmę neprieštarauja dvigubo baudžiamumo draudimui (non bis in idem). Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio motyvuose nurodė Marijampolės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendį kaip neįsiteisėjusį. Tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2020 m. sausio 30 d. nutartimi atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, paminėjo aplinkybę, kad M. Š. skundžia ir Marijampolės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. teismo nuosprendžio esmės nepakeičia. Taigi žemesnysis teismas skundžiama 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi galėjo vertinti visus M. Š. ankstesnius teistumus kaip nuteistąjį charakterizuojančią aplinkybę, nes 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio priėmimo metu antrojoje byloje Kauno apygardos teismas dar negalėjo traktuoti neįsiteisėjusio Marijampolės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžio kaip teistumo. Be to, nors nuteistasis nurodo, kad sprendžiant dėl subendrintos bausmės dydžio teismas gali atsižvelgti ir į kitos kardomosios priemonės (šiuo atveju – intensyviosios priežiūros) taikymo trukmę, aukštesnysis teismas nevertina, kad skundžiama nutartimi parinktas bausmės dalies dydis atsižvelgiant ir į šią skunde minėtą aplinkybę būtų neproporcingas. Be to, žemesnysis teismas teisingai nurodė, kad konkrečiu atveju šio klausimo nagrinėjimas ir išsprendimas yra bylą nagrinėjančio teismo, paskyrusio griežtesnę bausmę (kuri bendrinat bausmes nekeičiama), prerogatyva iki įsiteisint apkaltinamajam nuosprendžiui.

12. M. Š. skunde nurodo, kad žemesnysis teismas, subendrindamas bausmes, neįskaitė laiko, išbūto laikinajame sulaikyme ir suėmime pagal 2019 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį. Tačiau minimu 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismas minėtą laiką įskaitė; tuo tarpu teismas, vėliau priimdamas skundžiamą nutartį dėl bausmių subendrinimo, įskaitė pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį (iš dalies) atliktą bausmę, į kurią savo ruožtu yra įskaitytinas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, tad pastarojo termino įskaitymo rezoliucinėje dalyje atskirai nenurodo.

13. Todėl, atsižvelgiant į visus čia išdėstytus aspektus, darytina išvada, kad apygardos teismas M. Š. paskyrė teisingą subendrintą bausmę. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nuteistojo M. Š. skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Justas Namavičius