- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-127-870/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34912-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Algimantas Valantinas, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- M. Š., R. G., E. J., P. B.
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino ir Lino Žukausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – penkerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių – už BK 180 straipsnio 3 dalį – 1 metus laisvės atėmimo, už BK 214 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesius laisvės atėmimo ir paskirta subendrinta bausmė – šešeri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – ketveri metai ir du mėnesiai laisvės atėmimo, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. vasario 27 d. (181 diena).
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo M. Š. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.
Nustatyta kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir užstatą pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti, užstatą grąžinti užstato davėjui.
T. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai atmesti.
Proceso išlaidų iš M. Š. nepriteista.
Nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį taip pat buvo pripažinti kaltais ir nuteisti R. G. ir E. J., o pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas P. B., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. G., E. J. ir M. Š. nuteisti už tai, kad veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje su dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir kitų bendrininkų naudai vertė T. K. perduoti didelės vertės turtą, o būtent:
1.1. pagal iš anksto aptartą ir paruoštą planą, veikdami kartu ir su dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, R. G. 2017 m. liepos 10 d. parūpino nusikaltimui vykdyti reikalingą automobilį „Ford Transit“, pakeitus jo valstybinį numerį netikru valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) po ko šiuo automobiliu 2017 m. liepos 11 d. nuo ryto, veikdami kartu, sekė nukentėjusįjį T. K. ir apie 16.30 val. prie automobilių plovyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), M. Š. ir E. J. panaudojus fizinį smurtą T. K. atžvilgiu, t. y. sugriebus už dešinės rankos žasto ir stumiant iš nugaros, taip įstūmus jį į automobilį „Ford Transit“, netikru valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) po ko antrankiais surakinus T. K. rankas, taip bendrais veiksmais padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniame žaste, abiejų riešų sumušimu, odos nubrozdinimu abiejų kelių srityse ir tokiu būdu bendrais veiksmais atėmė jam laisvę. Po ko tęsiant nusikalstamą veiką, šiuo automobiliu nuvežė T. K. į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), kur persodino T. K. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį „Audi A4“, uždėjo jam ant akių kepurę, po ko su T. K. automobilyje „Audi A4“ likus E. J., R. G. kartu su M. Š. pasiėmę T. K. kuprinę su asmeniniais daiktais ir dokumentais išvyko automobiliu „Ford Transit“. Po ko automobilyje „Audi A4“ kartu su T. K. likęs E. J. reikalavo iš nukentėjusiojo turimų banko sąskaitų ir elektroninio pašto prisijungimo duomenų ir, sužinojęs šiuos duomenis, perdavė juos tyrimo metu nenustatytam asmeniui, iš kurio tokiu būdu sužinojo, kad įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ T. K. sąskaitoje yra kriptovaliuta – 52 bitkoinai (104 000 eurų), po ko tyrimo metu nenustatytas asmuo pabandė pervesti šiuos 52 bitkoinus į nenustatytą sąskaitą, tačiau nepavyko, kadangi sąskaita buvo užblokuota. Tuo metu į automobilį „Audi A4“ įsėdus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, E. J. su šiuo tyrimo metu nenustatytu asmeniu vežiodami automobiliu T. K. po jam nežinomas vietas, reikalavo jo (T. K.) atblokuoti šią sąskaitą, turint tikslą pervesti turimą turtą – kriptovaliutą, į jų nurodytą sąskaitą bei reikalavo iš visų turimų sąskaitų pervesti pinigus į šią įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir konvertuoti juos į kriptovaliutą – bitkoinus. Tuo metu kitas tyrimo metu nenustatytas asmuo, prisijungęs prie T. K. sąskaitos ,, (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), kurios prisijungimo duomenis išsivežė R. G. su M. Š., konvertavo joje buvusius 10 511 eurų į kriptovaliutą – 5,08 bitkoinus, ir pervedė juos į nenustatytam asmeniui priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei T. K. priklausančios įmonės UAB (duomenys neskelbtini) ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančius 9 800 eurų konvertavo į 4,51 bitkoinus ir pervedė į tą pačią nenustatytam asmeniu priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Po ko E. J. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo toliau vežiojo T. K. nežinoma kryptimi ir, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė T. K. perduoti didelės vertės turtą, t. y. 52 bitkoinus (104 000 eurų), tačiau nepavykus gauti prisijungimo duomenų reikalingų šių bitkoinų pervedimui, o T. K. nurodžius, kad už jo paleidimą jis galėtų sumokėti 300 000 eurų, toliau reikalavo perduoti didelės vertės turtą – per dvi dienas pervesti į jų nurodytą sąskaitą 300 000 eurų, grasindami panaudoti fizinį smurtą, t. y. išdurti akis, ant kuolo pasmeigti jo vaikus bei sunaikinti turtą, t. y. sudeginti automobilį ir namą, bei naudojo kitokią psichinę prievartą, pasakydami, kad žino kur T. K. gyvena, kaip atrodo jo žmona, į kurį darželį eina vaikai, taip leisdami suprasti, kad jo šeimos narių atžvilgiu gali būti panaudotas fizinis smurtas ar kitokios neteisėtos veikos, jei per nurodytą laiką jis neperves reikalaujamų pinigų, po ko 2017 m. liepos 12 d. apie 06.00 val. jį paleido netoli (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtos, (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jie bendrais veiksmais ir su dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis atvirai savo ir bendrininkų naudai prievartavo iš T. K. didelės vertės turtą ir užvaldė T. K. priklausančius 10 511 eurų (konvertuotus į 5,08 bitkoinus) ir UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 9 800 eurų (konvertuotus į 4,51 bitkoinus).
2. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. G., E. J. ir M. Š. veikdami bendrininkų grupėje ir su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, bendrais veiksmais, atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė didelės vertės turtą, o būtent:
2.1. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. 16.30 val. iki 2017 m. liepos 12 d. 06.00 val., po to, kai prie automobilių plovyklos, esančios (duomenys neskelbtini), E. J. ir M. Š., panaudodami fizinį smurtą, įstūmė T. K. į automobilį „Ford Transit“, netikru valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) tokiu būdu atėmė jam laisvę, po ko automobilyje antrankiais surakino T. K. rankas, taip atimdami jam galimybę priešintis, ir šiuo automobiliu, vairuojamu R. G., nuvežė į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), kur surakintą antrankiais T. K. persodino į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį „Audi A4“, į kurį persėdo ir E. J., R. G. kartu su M. Š. automobiliu „Ford Transit“ išvyko, pagrobdami T. K. mobiliojo ryšio telefoną „Apple Iphone 7+“, 900 eurų vertės, kuprinę „Samsonite“, 150 eurų vertės, kurioje buvo mobilaus ryšio telefonas „Samsung Galaxy S4“, 100 eurų vertės, nešiojamą įkroviklį 30 eurų vertės, kompiuterį „Apple Macbook Pro15“ 1 200 eurų vertės, 5 000 eurų (50 eurų kupiūromis), UAB „(duomenys neskelbtini)“ SEB banko sąskaitos atidarymo dokumentus, du SEB banko generatorius, odinę piniginę 30 eurų vertės, su 1 100 eurų (50 eurų kupiūromis), 300 Baltarusijos rublių, kurių vertė 135,75 eurų, 4 000 Ukrainos grivinų, kurių vertė 134,41 eurų, T. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, T. K. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, automobilio „Porsche Panamera“ techninį pasą, automobilio „Toyota Land Cruizer“ techninį pasą, SEB banko mokėjimo kortelę, išduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, T. K. vardu išduotas mokėjimų įstaigų „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ korteles. Po ko, tęsiant nusikalstamą veiką, E. J. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu „Audi A4“ kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu vežiojant surakintą antrankiais ir uždengtomis akimis T. K., automobilyje sėdėjęs tyrimo metu nenustatytas asmuo nuo T. K. kairės rankos nusegė T. K. priklausantį laikrodį „Labeau Courally L’Archiduc“, 10 000 eurų vertės, ir auksinę apyrankę, 9 350 eurų vertės, tuo bendrais veiksmais pagrobė svetimą T. K. priklausantį turtą, bendros 28 130,16 eurų vertės.
3. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. G., E. J. ir M. Š., veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai įgijo ir perdavė svetimas elektronines mokėjimo priemones, o būtent:
3.1. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. 16.30 val. iki 20.00 val., po to, kai prie automobilių plovyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), E. J. ir M. Š. panaudojus fizinį smurtą, įstūmus T. K. į R. G. vairuojamą automobilį „Ford Transit“, netikru valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) ir surakinus antrankiais T. K. rankas, šiuo automobiliu nuvežė jį į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), kur surakintą antrankiais T. K. persodino į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį „Audi A4“, po ko automobilyje „Audi A4“ likus E. J., R. G. kartu su M. Š. automobiliu „Ford Transit“ išvyko, pagrobę T. K. kuprinę, kurioje buvo SEB banko mokėjimo kortelė išduota UAB „(duomenys neskelbtini)“, T. K. vardu išduotos mokėjimų įstaigų „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelės, tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimas elektronines mokėjimo priemones, kurias tą pačią dieną laikotarpiu nuo 17.00 val. iki 20.00 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui.
II. Apeliacinio skundo argumentai
4. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
4.1. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta, skirta neatsižvelgiant nei į nuteistojo realiai atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį, nei į jo asmenybę, sureikšminant ankstesnius teistumus ir nukrypstant nuo bausmės skyrimo kriterijų, pasirenkant netinkamą materialiosios baudžiamosios teisės aiškinimą ir taikymą.
4.2. Apeliantas tvirtina esantis nuomonės, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl jam skirtinos bausmės, nepakankamai motyvavo šią nuosprendžio dalį bei akivaizdžiai nukrypo nuo bausmės skyrimo kriterijų, išskyrė nuteistąjį iš kitų teisiamųjų, nors tokiam išskyrimui jokio pagrindo nebuvo, pažeidė nekaltumo prezumpciją, remdamasis kita baudžiamąja byla, nagrinėjimas kurioje nėra pasibaigęs ir nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio.
4.3. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo sutinkantis su kitiems nuteistiesiems skirtomis bausmėmis, tačiau pažymi, jog yra vienintelis nuteistasis, kuriam teismas skyrė realią laisvės atėmimo bausmę – ketverius metus ir du mėnesius laisvės atėmimo. Anot nuteistojo, šis terminas buvo parinktas dirbtinai tam, kad būtų viršytas ketverių metų laisvės atėmimo terminas, teisiškai reikšmingas BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554) nuostatų požiūriu.
4.4. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino jo prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, kuris, lyginant su kitų nuteistųjų indėliu, nebuvo didžiausias. Be to, nors apygardos teismas nustatė dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau nevertino to, kad jo vaidmuo buvo antraeilis, o tai yra reikšminga aplinkybė BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos taikymui. Apelianto teigimu, lengvinanti atsakomybę aplinkybė, kad jis savo noru atlygino žalą, pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinės nutarties b. b. Nr. 2K-7-287/2009 (skelbta ir „Teismų praktika“, Nr. 32, 2010 m.) 3.1. p. išaiškinimų kontekste: juo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, tuo daugiau reikšmės tai turi skiriant bausmę. Šiuo atveju, nuteistojo nuomone, ši aplinkybė yra itin reikšminga, taip pat šioje kasacinėje nutartyje pasisakyta ir dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės ‑ vieno mažamečio vaiko išlaikymo bei priežiūros, kas atitinka ir nuteistojo faktinę situaciją (11 t., b. l. 91).
4.5. Apeliaciniame skunde pažymima, jog kasacinėje nutartyje 2K-231/2013 konstatuota, kad nors toje byloje žala buvo atlyginta jau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, tačiau ši aplinkybė žemesniųjų instancijų teismų buvo aptariama tik BK 62 straipsnio kontekste, nesiejant su BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta galimybe. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jo gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytą kasacinės instancijos teismo praktiką, nors pastarojoje kasacinėje nutartyje pasisakyta dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo. Apelianto nuomone byloje yra galimybė taikyti 62 straipsnio 2 dalį, kadangi yra visų šioje normoje numatytų sąlygų visuma.
4.6. Nuteistasis M. Š. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe (60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymi, jog teismas turi galimybę nepripažinti šios aplinkybės atsakomybės sunkinančia bei atkreipia dėmesį, kad jo vaidmuo buvo antraeilis – jis neplanavo veikos, jai iš anksto nesiruošė, neaprūpino bendrininkų priemonėmis, be to, nustojo dalyvauti veikoje dar nepasiekus jos aktyviosios fazės – nuteistasis nurodo, kad jam išlipus iš automobilio „Ford Transit“ (duomenys neskelbtini), tolesni veiksmai prieš nukentėjusįjį nuteistajam nebuvo žinomi. Tačiau, nuteistojo nuomone, reiktų įvertinti tai, kad tuo atveju jei jam inkriminuojamas bendrininkavimas, tai pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir tai, kad nukentėjusysis kitų su juo bendrai kaltintų asmenų buvo paleistas, suteikiant jam pinigų parvykimui į namus (kas savo ruožtu yra aktyvus veikimas) ir vėliau neatliekant jokių į jį ar tuo labiau jo šeimą nukreiptų veiksmų. Taigi, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įstatymų leidėjo numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taigi, esant situacijai, kuomet egzistuoja mažiausiai trys nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuteistojo teigimu turėjo būti taikoma BK 62 straipsnio 2 dalis. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog teismas taip pat turėjo įvertinti ir tai, kad pats nukentėjusysis yra nuomonės, jog nuteistieji nebuvo veikos organizatoriais, kad jų vaidmuo antraeilis, o ši aplinkybė turi reikšmės BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo kontekste. Be to, pastaroji norma taikoma kartu su BK 58 straipsnio 1 dalimi, kurioje reglamentuojamas bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams. Taigi, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-249-895/2017 pateikiamų išaiškinimų.
4.7. Nuteistasis M. Š. taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Teismas 34-35 nuosprendžio puslapiuose išdėstytuose argumentuose sureikšmino nuteistojo ankstesnius teistumus, bet to nurodė, kad „jo (past. nuteistojo M. Š.) atžvilgiu nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla“, o taip pat, kad jo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, tokiu būdu pablogindamas jo padėtį. Apelianto nuomone, aplinkybės, kad jam pakankamai ilgą laiką buvo taikytos kardomosios priemonės – suėmimas, intensyvi priežiūra, turėjo būti įvertintos kaip nesudarančios pagrindo skirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės.
4.8. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas dirbtinai padidino jam skirtinos bausmės trukmę, tokiu būdu išskyrė jį iš kitų kaltinamųjų, ir net nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigaliojusio 2015 m. kovo 24 d., redakcija). Remdamasis BK 59, 41, 61, 75 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika apeliantas teigia, kad teismas turi teisę paskirti švelnesnę nei įstatyme numatyta, bausmę, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Anot apelianto, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turėtų būti paskutinė priemonė. Nuteistasis M. Š. nurodo nesutinkantis su prokuroro teiginiais, kad bausmės vykdymo atidėjimas formuoja nebaudžiamumo nuotaikas ir nepagarbą įstatymui. Pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Apeliantas nurodo, kad taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir tarptautinių skunde cituojamų dokumentų nuostatos.
Teismo posėdžio metu, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, apelianto ginčijama jam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, teisinga ir ne per griežta. Šioje byloje nėra ginčo dėl nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, todėl toliau pasisakytina tik apeliacinio skundo ribose – dėl M. Š. paskirtos bausmės pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš sudėtingiausių bei svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurios metu teismas privalo remdamasis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą, vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus ir paskirti tokią bausmę, kuri padėtų nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, paveiktų, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atimtų ar apribotų galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė privalo būti individualizuota, atitikti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę, ją skiriant turi būti vertinamos asmens atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, jų tarpusavio santykis, atsižvelgiama į nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją.
7. M. Š. padarė tris baigtus tyčinius nusikaltimus veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas savanaudiškų tikslų. Du nusikaltimai priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), t. y. kvalifikuotas plėšimas (BK 180 straipsnio 3 dalis) ir kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 3 dalis), o vienas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 214 straipsnio 1 dalis). Iš asmenį charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis yra net 7 kartus teistas (t. 12, b. l. 87-96) už įvairias nusikalstamas veikas: tris kartus už viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis), apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis), dokumentų klastojimą (BK 300 straipsnis), du kartus už nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis), nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Paskutinį kartą M. Š. nubaustas Kauno apylinkės 2018 m. spalio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal 140 straipsnio 1 dalį už moters, teikusios jam seksualines paslaugas, sužalojimą, jam būnant neblaiviam (t. 12, b. l. 104-107).
8. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos matyti, kad Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka vasario 26 d. bus nagrinėjamas M. Š. apeliacinis skundas dėl Marijampolės apylinkės Jurbarko rūmų teismo 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Susipažinus su ankstesniais teismų nuosprendžiais M. Š. skirtomis bausmėmis nustatyta, kad be baudų, jam buvo skirta viešieji darbai, o 2006 ir 2012 metais skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas (t. 12, b. l. 87-96). M. Š. yra baustas ir administracine tvarka (t. 12, b. l. 116), už kelių eismo taisyklių pažeidimus, už policijos pareigūnų garbės ir orumo įžeidimą jam būnant neblaiviam. Byloje esantys tarnybiniai pranešimai (t. 19, b. l. 106, 147) taip pat rodo, kad M. Š. negeba laikytis nustatytų taisyklių, jis pažeidinėjo, o paskelbus nuosprendį toliau pažeidinėja jam skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros sąlygas. 2019 m. kovo 10 d. gavus elektroninio stebėjimo sisitemos pažeidimą patruliai rado M. Š. naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ir parvežė namo (t. 17, b. l. 23-24). 2019 m. spalio 12 d. pareigūnas rado jį Rotušės aikštėje klube „(duomenys neskelbtini)“, kai jis privalėjo būti namuose. 2019 m. gruodžio 28 d. M. Š. pažeidė kardomosios priemonės sąlygas, o į pareigūnų perspėjimus nereagavo, namo negrįžo. M. Š. pažeidimus neigia, teisindamasis, jog klaidingai veikia elektroninio stebėjimo sistema. Nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. liepos 15 d. M. Š. nebuvo namų zonoje nuo 23 val iki 7 val. ryto 18 kartų (t. 18, b. l. 171-172). Paminėti duomenys rodo, kad M. Š. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų, ignoruoja kitų asmenų interesus nuolat darydamas naujus nusikaltimus ir iki šiol nededa pakankamų pastangų siekdamas koreguoti savo elgesį.
9. Apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino jo indėlį (lyginant su kitais nuteistaisiais) padarant nusikalstamas veikas ir jam vieninteliam iš nuteistųjų paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme protokolu (t. 19, b. l. 57-62, 80-95), nustatyta, jog M. Š. kaltę pripažino, teigdamas, kad viskas buvo taip, kaip nurodyta kaltinamajame akte. Jis nesumenkino savo vaidmens, nurodydamas, kad būtent jis susitarė su E. ir R. pagrobti T. ir perduoti kažkokiems žmonėms. Šioje byloje pagrįstai nustatyta, kad būtent M. Š. buvo aktyvus, naudojo smurtą prieš T. K. atimant jam laisvę. M. Š. savo buvimu vykdant plėšimą, turto prievartavimą sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai ir palaužti nukentėjusiojo valią ir pasipriešinimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad M. Š. vaidmuo padarant nusikaltimus buvo antraeilis, Taigi, vertinti, kad M. Š. vaidmuo vykdant nusikaltimus buvo mažiau reikšmingas, nėra jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad kitiems jo bendrininkų grupės nariams buvo pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos, negali nulemti, jog tai turėjo būti padaryta ir M. Š. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo bendrininkams skiriamas bausmes.
10. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmės terminą nustatė dirbtinai didesnį, kad būtų viršytas 4 metų terminas reikšmingas BK 75 straipsnio nuostatų taikymui (kitiems nuteistiesiems pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas). Teisėjų kolegija pastebi, kad BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 2 iki 10 metų, o BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų. Apeliantui nuosprendžiu paskirtos mažesnės bausmės nei numatytos sankcijų vidurkiuose: pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ‑ 4 metai 6 mėnesiai, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ‑ 5 metai, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ‑ 1 metai. Bausmes bendrinant tarpusavyje pasirinktas dalinio jų sudėjimo būdas, prie griežčiausios bausmės (5 metai) pridedant 8 mėnesius pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės ir 4 mėnesius pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą 6 metams ir 6 mėnesiams. Teismui pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmė sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė skirta 4 metai 2 mėnesiai. Teisėjų kolegijos vertinimu bausmės skyrimo ir bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo, todėl teiginys apie dirbtinai didesnį nei 4 metų laisvės atėmimo termino nustatymą yra nepagrįstas. Paminėtina ta aplinkybė, kad net jeigu teismas būtų paskyręs galutinę 4 metų bausmę, ją atidėti galėjo tik itin kruopščiai įvertinęs BK 41 straipsnio nuostatas, esant tvirtam įsitikinimui, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
11. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019 pažymėta, kad teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas turi atkreipti dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko vaidmenį darant tyčinę nusikalstamą veiką ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis, ar asmuo anksčiau teistas, ar buvo valstybė išreiškusi pasitikėjimą juo taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, ar asmuo padarė tinkamas išvadas. Byloje yra duomenų teigiamai charakterizuojančių M. Š. (ūkininkauja, dalyvauja savanorystės asociacijoje, teikia jai paramą, užsiima saviugdos mokymais), tačiau duomenų visuma (ankstesni teistumai, negebėjimas tinkamai laikytis taikomos kardomosios priemonės sąlygų, 2019 m. liepos 13 d. konfliktas namuose, kurio metu net atvykus policijos pareigūnams ir netoli namų sulaikius M. Š. pastarasis žodžiu grasino nužudyti V. Š., t. 18, b. l. 169-170) itin neigiamai charakterizuoja M. Š., rodo, jo impulsyvumą, negebėjimą dėti pakankamas pastangas koreguojant savo netinkamą elgesį.
12. Nuteistojo M. Š. nuomone, egzistuoja mažiausiai trys jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), 2) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), 3) kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas turėjo galimybę jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau to net nesvarstė. Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino dvi M. Š. nurodytas, jo veiką lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose). Šioje byloje nėra jokio pagrindo pripažinti M. Š. nurodomos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokios aplinkybės konstatavimui svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, savalaikiai stengiasi užkirsti kelią atsirasti sunkesniems padariniams. Šioje byloje M. Š. nieko nepadarė, kad neatsirastų sunkesni padariniai, jis veikė susitarimo su kitais bendrininkais ribose: bendrais veiksmais kartu su E. J. prievarta stumiant iš nugaros į automobilį „Ford Transit“ T. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniame žaste, abiejų riešų sumušimu, odos nubrozdinimu abiejų kelių srityse, automobilyje antrankiais surakino T. K. rankas tokiu būdu atimdami jam laisvę ir galimybę priešintis persodino nukentėjusįjį į „Audi A4“, po ko E. J. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu vežiojo surakintą antrankiais M. K., reikalavo turimų banko sąskaitų ir elektroninio pašto prisijungimo duomenų, atvirai reikalavo perduoti didelės vertės turtą. Tai, kad kaip nurodo M. Š. vėliau jo bendrininkų T. K. buvo paleistas ir duota pinigų parvykimui į namus nesudaro pagrindo teigti, kad M. Š. aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, priešingai jam visiškai nerūpėjo kaip baigsis suplanuotas plėšimas ir turto prievartavimas prieš T. K.. Jis atliko savo dalį suplanuotų, tame tarpe smurtinių veiksmų.
13. Pagal baudžiamąjį įstatymą, sprendžiant bausmės klausimą, svarbios yra kaltininko atsakomybę lengvinančios ir (ar) sunkinančios aplinkybės. Apeliantas nesutinka, kad yra jo veiką sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat negali sutikti.
14. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).
15. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nusikaltimus prieš nukentėjusįjį T. K. vykdė 5 asmenys: R. G., E. J., M. Š. ir dar du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Šios aplinkybės neneigia nei apeliantas, nei kiti nuteistieji. Nusikalstamos veikos buvo iš anksto suplanuotos, parūpintas automobilis, pakeisti numeriai, nuteistieji (tame tarpe apeliantas) nukentėjusįjį sekė, nusikaltimo metu palaikė ryšį telefonu. Taigi jokių abejonių nėra, kad apeliantas su kitais asmenimis veikė kartu, buvo bendravykdytojai. Šioje byloje M. Š. neginčija aplinkybės, kad veikė bendrininkų grupe, tačiau nesutinka, kad teismas šią aplinkybę pripažino kaip jo veiką sunkinančią. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo M. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą veikiant bendrininkų grupe, BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl BK atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias arba kaip atsakomybę sunkinančias aplinkybes. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir paties nuteistojo didesnį pavojingumą. Kaip pirmiau minėta, nuteistasis M. Š. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe. Jis aktyviai realizavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtį, buvo tiesiogiai suinteresuotas pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, todėl pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti M. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, yra teisinga ir atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę ir teismų praktiką. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.
16. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju nenustatyta BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalies taikymo sąlygų – pats M. Š. neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą, nepadėjo išaiškinti padarytos veikos (BK 62 straipsnio 1 dalis), priešingai jis ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, atsisakė duoti parodymus ir nors byloje nustatyta dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra nei vienos iš sąlygų, kurios numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose, taigi pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį taip pat nėra.
17. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).
18. Nusikaltimai, kuriuos įvykdė M. Š. yra sunkūs, pavojingi, prieš nukentėjusįjį vartotas tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas. Nuteistojo M. Š. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, vien kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nors nuteistasis yra visuomeninių organizacijų aktyvus dalyvis, ūkininkas, visgi teisėjų kolegija pažymi, jog galimas M. Š.. naudingumas visuomenei nepašalina padarytos veikos pavojingumo. Priešingai, būdamas aktyvus visuomenės veikėjas M. Š. turėjo labai aiškiai suvokti daromos veikos pavojingumą ir atsakomybę.
19. Pažymėtina, kad švelnesnės, negu įstatymo nurodyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297/2013). Pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje nustatyta teismo teisė skirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę iš esmės yra išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 1 dalis), ir tik nustačius visumą bylos aplinkybių, kurios leidžia pagrįstai teigti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, veikos atsitiktinį pobūdį ir panašiai, atsiranda pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas skirdamas M. Š. bausmę įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka. Skirti M. Š. švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta pažeistų straipsnių sankcijose, ar terminą, nebūtų buvę teisinga ir nebūtų buvę pasiekti bausmės tikslai. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad bausmės rūšies, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, paskyrimas nėra pakankamas nuteistojo M. Š. nusikalstamiems polinkiams pakeisti.
20. Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turėtų būti paskutinė priemonė. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas vienas iš efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų. Teisėjų kolegija bendrąja prasme sutinka su tokia apelianto argumentacija, tačiau akcentuoja ir tai, jog skiriama bausmė visuomet sukelia tam tikras pasekmes, tačiau jų atsiradimas pats savaime negali būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą netaikyti bausmės ar ją ypatingai švelninti, nes neigiami padariniai yra natūralus baudžiamojo įstatymo pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taikant prevencines priemones ir nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Kaip jau buvo minėta, kiekvienam nuteisiamam asmeniui bausmė turi būti individualizuota. M. Š. pirmosios instancijos teismas bausmę paskyrė tiek įvertinęs jo padarytų veikų pavojingumą, tiek ir pačio nuteistojo asmenybę ir pagrįstai sprendė, jog jam bausmės vykdymo atidėjimo institutas nebegali būti taikomas.
21. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Pirmosios instancijos teismas individualizuodamas ir skirdamas M. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti visa apimtimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.