Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Miltenytės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-1008/2025 pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

36. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

37. Ieškovė (apeliantė) su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus: Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-65-1008/2025; 2024 m. rugpjūčio 21 d. Prašymą civilinėje byloje Nr. 2-3747-1008/2024 dėl dokumentų prijungimo prie bylos; AB „Lietuvos paštas“ 2024 m. rugsėjo 21 d. kvitą; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-6428-446/2024; AB „Lietuvos paštas“ 2024 m. rugsėjo 24 d. kvitą.

38. CPK 314 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

39. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra nustatęs ir kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, t. y.: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

40. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, kad šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau, taigi neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Be to, dalis ieškovės teikiamų įrodymų (2024 m. rugpjūčio 21 d. Prašymas civilinėje byloje Nr. 2-3747-1008/2024 dėl dokumentų prijungimo prie bylos; AB „Lietuvos paštas“ 2024 m. rugsėjo 21 d. kvitas) byloje jau yra pateikti. Pažymėtina ir tai, jog, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų, įskaitant ir duomenis esančius Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Vadovaujantis išdėstytu ir nurodytais motyvais ieškovės pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl teismo (ne)šališkumo

41. Teisė į teisminę gynybą yra asmens teisė, kuri apima teisę į teisingą teismo procesą. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga.

42. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, nurodo, kad sprendimas priimtas šališko teismo, kadangi teismas neišsiaiškino kilusių abejonių dėl Šiaulių apylinkės teismo ir jo darbuotojų neteisėtų veiksmų; galimai tyčia neatskleidė bylos esmės ir dėl aplaidumo neteisingai ją išsprendė. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi teisinio pagrindo sutikti.

43. Nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina, ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 27 punktas; 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022, 34-37 punktai).

44. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokių įtikinamų bei objektyvių duomenų, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas galėtų spręsti dėl bylą nagrinėjančio teismo šališkumo. Apeliaciniame skunde pateikiamas apeliantės subjektyvus situacijos ir bylos faktinių aplinkybių vertinimas pats savaime neįrodo teismo, nagrinėjančio bylą, šališkumo fakto, kadangi nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinę bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjančio teismo priimti procesinio pobūdžio sprendimai taip pat negali būti laikomi teismo šališkumo įrodymu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019).

46. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nenustatyta realių faktų dėl teisėjo subjektyvaus ar objektyvaus nešališkumo, o apeliantės teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista (CPK 21 straipsnis, 42 straipsnis).

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

47. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų neteisėtų veiksmų, nepagrįstai išnagrinėjus jos vardu pateiktą skundą dėl antstolio veiksmų, nors pati ieškovė (apeliantės teigimu) teismui jokio skundo nebuvo teikusi, ir klaidingu adresu jai išsiuntus teismo procesinį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Šiaulių apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2YT-6428-446/2024 pagal pareiškėjos skundą-prašymą iškėlė pagrįstai, remdamasis CPK 442-443 straipsnių nuostatomis, įvertinęs, jog visus procesinius dokumentus teismas parengė tinkamais ieškovės duomenimis, o klaidingas adresas buvo užrašytas tik ant voko, ką teismas vertino kaip rašymo apsirikimo klaidą, konstatavęs, jog civilinėje byloje Nr. 2YT-6428-446/2024 pareiškėja žinojo apie vykstančius procesus ir priimtus sprendimus ir apie juos informuota buvo tinkamai, o pranešimo išsiuntimas netiksliu adresu niekaip nepažeidė pareiškėjos teisių, sprendė, kad byloje nėra įrodyta viena iš būtinųjų ir pagrindinė sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai.

48. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų netinkamą pareigų atlikimą ir netinkamus veiksmus patvirtina ieškovės byloje pateikta voko kopija su Šiaulių apylinkės teismo raštinės skyriaus vedėjos patvirtinimu ir Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. siųstas raštas Nr. S-594(), kuriame nurodomos neteisėtus veiksmus atlikusios darbuotojos; (2) yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi priimtas sprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų J. Ž., D. V. ir teisėjos V. R., materialiųjų teisių bei pareigų; (3) yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas neišsprendė Šiaulių apylinkės teismo ir jo darbuotojų veiksmais apeliantei padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimo; (4) teismas neatsižvelgė į apeliantės atžvilgiu vykdomo priverstinio išieškojimo veiksmų neteisėtumą; (5) civilinė byla Nr. 2YT-6428-446/2024 išnagrinėta, neatsižvelgus, jog skundas dėl antstolio veiksmų paduotas neįgalioto tokį skundą paduoti asmens.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

50. CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

51. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 34 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021, 16 punktas).

52. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, nurodo, kad civilinė byla Nr. 2YT-6428-446/2024 išnagrinėta, neatsižvelgus, jog skundas dėl antstolio veiksmų paduotas neįgalioto tokį skundą paduoti asmens. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, šį apeliantės argumentą laiko nepagrįstu.

53. CPK 510 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skundą dėl antstolio veiksmų antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį (jei skundas antstoliui paduotas praleidus CPK 512 straipsnyje nustatytus terminus), kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Antstolio patvarkymas, kuriuo nepatenkintas skundas persiunčiamas teismui, yra neskundžiamas.

54. Nagrinėjamu atveju Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad antstolis A. B. 2024 m. balandžio 9 d. gavo pareiškėjos (ieškovės) skundą dėl antstolio veiksmų, kurio netenkinęs, 2024 m. balandžio 11 d. patvarkymu perdavė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Šiuo pagrindu Šiaulių apylinkės teisme buvo užvesta ir nagrinėjama civilinė byla Nr. 2YT-6428-446/2024 pagal pareiškėjos V. J. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

55. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog antstolis, kaip jį įpareigoja CPK 510 straipsnio 3 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas, ieškovės skundo dėl antstolio veiksmų netenkinęs, jį perdavė Šiaulių apylinkės teismui, apeliantės argumentas, kad teismui skundas dėl antstolio veiksmų paduotas neįgalioto tokį skundą paduoti asmens, yra nepagrįstas.

56. Apeliantės tvirtinimu, Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų netinkamą pareigų atlikimą ir netinkamus veiksmus patvirtina ieškovės byloje pateikta voko kopija su Šiaulių apylinkės teismo raštinės skyriaus vedėjos patvirtinimu ir Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. siųstas raštas Nr. S-594(), kuriame nurodomos neteisėtus veiksmus atlikusios darbuotojos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

57. Byloje nustatyta, kad ieškovės klaidingas gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini) nurodytas tik ant voko, o visuose kituose tiek minėtame voke, tiek kituose byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose nurodytas teisingas ieškovės adresas (duomenys neskelbtini). Be to, klaidingu ieškovės adresu procesiniai dokumentai siųsti tik vieną kartą, o visi kiti procesiniai dokumentai siųsti teisingu ieškovės gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog Šiaulių apylinkės teismas (atsakingi darbuotojai) sąmoningai, tyčia ant voko užrašė neteisingą ieškovės adresą ir kad tokie Šiaulių apylinkės teismo veiksmai buvo tendencingai nukreipti prieš ieškovę, siekiant jai pakenkti ar elgtis kitaip neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks vienkartinis netikslaus ieškovės adreso ant voko užrašymas iš esmės laikytinas rašymo apsirikimu, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.

58. Pažymėtina ir tai, jog iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad, net ir nusiųsti klaidingu adresu, procesiniai dokumentai ieškovės buvo gauti, be to, 2024 m. gegužės 21 d. civilinėje byloje Nr. 2YT-6428-446/2024 priimta nutartis ieškovei buvo įteikta ir dėl jos pateiktas ieškovės atskirasis skundas, taigi ieškovei buvo žinoma apie jos skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo procesą teisme ir priimtus procesinius sprendimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog, vieną kartą procesinius dokumentus išsiuntus neteisingu ieškovės adresu, buvo pažeistos ar apribotos jos teisės. Minėtas rašymo apsirikimas ieškovei jokių neigiamų padarinių nesukėlė, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.

59. Nors apeliantė teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų netinkamą pareigų atlikimą ir netinkamus veiksmus taip pat patvirtina Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. siųstas raštas Nr. S-594(), kuriame nurodomos neteisėtus veiksmus atlikusios darbuotojos, tačiau nesutiktina su šia apeliantės pozicija. Apeliantės minimame rašte iš esmės tik nurodytos darbuotojos, atlikusios teisme pašto siuntų siuntimo, atitinkamo apeliantės skundžiamo procesinio dokumento rengimo funkcijas, tačiau jokie jų neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti. Kaip tik priešingai, rašte nurodyta, jog ant voko suklystas adresas yra vienkartinis ir laikytinas rašymo apsirikimu, be to, pareiškėja gavo jai siųstą laišką. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas, jog šis raštas patvirtina neteisėtus Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų veiksmus, yra nepagrįstas.

60. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodyta viena iš būtinųjų ir pagrindinė sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti – jos neteisėti veiksmai.

61. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų t. y. neteisėti veiksmai, teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo klausimo, todėl apeliantės nurodytas argumentas, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, taip pat laikytinas nepagrįstu.

62. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, nurodo, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi priimtas sprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų J. Ž., D. V. ir teisėjos V. R., materialiųjų teisių bei pareigų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.

63. CPK 37 straipsnyje numatyta, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva.

64. CPK 47 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos.

65. Kaip matyti iš teismui pateikto ieškinio turinio, turtinę ir neturtinę žalą, padarytą, ieškovės vertinimu, neteisėtais Šiaulių apylinkės teismo veiksmais, yra prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Žalos atlyginimą iš Lietuvos Respublikos prašoma priteisti dėl, ieškovės teigimu, neteisėtų Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų J. Ž., D. V. ir teisėjos V. R. veiksmų, vadovaujantis CK 6.272 straipsnio pagrindu.

66. CK 6.272 straipsnio nuostatose įtvirtintas teisėjo ir kito teismo pareigūno imunitetas nuo civilinės atsakomybės, jiems einant savo pareigas. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas savo pareigas žalą teisėjas ar kitas teismo pareigūnas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 straipsnio 4 dalis).

67. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje jau ne kartą yra išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu, todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Dėl šios priežasties teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti nei atsakovais, nei trečiaisiais asmenimis, procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2014; 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-464/2018; kt.).

68. Taigi, esant CK 6.272 straipsnyje įtvirtintam teisėjo ir kito teismo pareigūno imunitetui nuo civilinės atsakomybės, jiems einant savo pareigas, teisėjas ir kitas teismo pareigūnas, o taip pat ir, vadovaujantis minėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas, negali būti patraukti nei atsakovais, nei trečiaisiais asmenimis dėl jų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą. Atsakovu bylose dėl žalos atlyginimo yra patraukiama valstybė, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

69. Nurodytų argumentu pagrindu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad, išsprendus dėl neįtrauktų byloje Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų ir teisėjos materialiųjų teisių bei pareigų, egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi kaip nurodyta aukščiau, tiek teisėjas ar kitas teismo pareigūnas, tiek teismas turi imunitetą nuo civilinės atsakomybės, todėl jie negali būti nei atsakovais, nei trečiaisiais asmenimis procese, o visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

70. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat grindžia tuo, jog teismas neatsižvelgė į jos atžvilgiu vykdomo priverstinio išieškojimo veiksmų neteisėtumą. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo dalykas yra Šiaulių apylinkės teismo, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2YT-6428-446/2024, atliktų veiksmų, o ne apeliantės atžvilgiu vykdomo priverstinio išieškojimo ar antstolio veiksmų vykdymo procese (ne)teisėtumo klausimas, todėl teismas neturėjo jokio teisini pagrindo vertinti ir spręsti dėl apeliantės atžvilgiu vykdomo priverstinio išieškojimo veiksmų (ne)teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, šis apeliantės argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu ir nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodytu pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

72. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

73. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

74. Ieškovės V. J. apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.