- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- 2S-267-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34262-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo fizinio asmens K. A. bankroto proceso administratorės L. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal fizinio asmens K. A. bankroto proceso administratorės L. Š. skundą dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis Robertas Vasiliauskas, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“, K. A..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja fizinio asmens K. A. bankroto proceso administratorė L. Š. pateikė antstoliui Robertui Vasiliauskui skundą, prašydama panaikinti 2019 m. spalio 25 d. antstolio patvarkymą Nr. S-19-179-29325, įpareigoti panaikinti areštus, taikytus K. A. turtui.
1.1. Pareiškėjos teigimu, antstolis, priimdamas minėtą patvarkymą ir atsisakydamas panaikinti areštus, neteisingai traktavo Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 20 straipsnį (toliau – FABĮ), kurio 4 dalyje numatyta, kad arešto panaikinimo klausimą sprendžia bankroto bylą iškėlęs teismas. Rygos miesto Ziemeliu rajono teismas nėra gavęs dokumentų apie areštus, taikomus K. A. turtui. Be to, Latvijos teismai pagal jurisdikciją fizinių asmenų bankroto bylose areštų nenaikina. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 632 straipsnio 6 punktas antstoliui imperatyviai nustato, kad persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, antstolis užbaigia vykdomąją bylą, panaikina visas taikytas priverstinio vykdymo priemones (areštus).
2. Antstolis Robertas Vasiliauskas 2019 m. lapkričio 13 d. patvarkymu atmetė pareiškėjos skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 510 straipsnio 3 dalimi, skundą persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
2.1. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Latvijos Respublikos teismas, iškėlęs skolininkui bankroto bylą, turi spręsti visus su šio asmens bankrotu susijusius klausimus.
Atsiliepimas
3. Suinteresuoti asmenys AB „Swedbank“ ir K. A. atsiliepimų į pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų pirmosios instancijos teismui nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareiškėjos, fizinio asmens K. A. bankroto proceso administratorės L. Š., skundą dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų atmetė.
5. Teismo vertinimu, Europos Sąjungos valstybėse narėse bankroto byloms su tarptautiniu elementu yra taikomas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, o remiantis jo nuostatomis, jurisdikciją spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (taikymo, pakeitimo ar panaikinimo) turi tos valstybės narės teismas, kuriame iškelta fizinio asmens bankroto byla – šiuo atveju Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismas.
6. Teismas rėmėsi ir teismų praktika, kurioje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teismai ar kiti kompetentingi asmenys dėl tam tikrų bankroto bylai aktualių procesinių klausimų neturi kompetencijos įsiterpti į kitos valstybės teismo nagrinėjamas fizinių asmenų bankroto bylas, todėl neturi jurisdikcijos spręsti su kitoje valstybėje narėje nagrinėjamomis pagrindinėmis fizinių asmenų bankroto bylomis susijusius klausimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1657-381/2017; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-978-241/2019).
7. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, jog Lietuvos teismai ar kiti kompetentingi asmenys neturi jurisdikcijos spręsti tam tikrus su kitoje valstybėje narėje nagrinėjamomis pagrindinėmis fizinių asmenų bankroto bylomis susijusius klausimus bei konstatavo, kad antstoliui sustabdžius vykdomąją bylą nebuvo teisinio pagrindo naikinti vykdomojoje byloje taikytus areštus.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad antstolis, sustabdęs vykdomąją bylą CPK 626 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, vykdomąjį dokumentą turėjo išsiųsti fizinio asmens bankroto bylą iškėlusiam Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismui, vykdomąjį bylą užbaigti. Atitinkamai, Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismas, gavęs vykdomąjį dokumentą, turėtų spręsti klausimą dėl areštų vykdomojoje byloje panaikinimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėja fizinio asmens K. A. bankroto proceso administratorė L. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartį ir pareiškėjos skundą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Antstoliui nenaikinant arešto ir neperduodant vykdomosios bylos bankroto bylą iškėlusiam teismui, jokie turto realizavimo ir atsiskaitymo su bankrutavusio fizinio asmens kreditoriais, tame tarpe ir išieškotoja AB „Swedbank“, veiksmai negalimi. AB „Swedbank“ K. A. bankroto byloje yra įtrauktas į kreditorių sąrašą.
9.2. Nors teismas ir nurodė, kad vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui, o vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 632 straipsnio 6 punktas), pareiškėjos skundą atmetė ir neįpareigojo antstolio atlikti privalomųjų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-475-585/2019 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – K. A. 96 597,12 Eur vertės nekilnojamojo, kilnojamojo ir piniginių lėšų turto areštą. Teismas nutartyje be kita ko nurodė, kad remiantis Europos Sąjungos reglamentu Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 16 straipsnio 1 dalimi, bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje.
9.4. Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja antstolį, vykdantį išieškojimą iš fizinio asmens, kuriam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla Latvijos Respublikoje, tiesiogiai taikyti FABĮ 20 straipsnio 1 dalį bei CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Tai reiškia, kad antstolis, gavęs Latvijos Respublikoje priimto įsiteisėjusio sprendimo iškelti nemokumo (bankroto) bylą fiziniam asmeniui, turėjo persiųsti Latvijos Respublikos nemokumo (bankroto) bylą nagrinėjančiam teismui vykdomąjį dokumentą ir vykdomąją bylą užbaigti CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013) bei Vilniaus apygardos teismas (2019 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-70-590/2019).
9.5. Nors pareiškėjos skunde buvo nurodyta, kad Latvijos teismai pagal savo jurisdikciją fizinių asmenų bankroto bylose areštų nenaikina, pirmos instancijos teismas šios aplinkybės nenagrinėjo ir dėl jos nepasisakė. Tarybos reglamento Nr. 2015/848 21 straipsnyje nustatyta, kad pagal 3 straipsnio 1 punktą jurisdikciją turinčio teismo paskirtas bankroto administratorius kitoje valstybėje narėje gali naudotis visais įgaliojimais, kuriuos jam suteikia tos šalies, kurioje pradėta bankroto procedūra, teisė, jeigu toje šalyje nėra inicijuotos kitos bankroto procedūros ir ten nėra taikytos priešingos apsaugos priemonės po bankroto proceso pradėjimo šioje šalyje.
9.6. Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo 562 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad šio įstatymo 560 straipsnio 7 ir 8 punktuose nurodytais atvejais antstolis vykdomosios bylos sustabdymo metu sustabdo išduotų įsakymų vykdymą, nepanaikindamas tinkamų priverstinio vykdymo priemonių. Antstolis praneša turto savininkui apie prievolės perduoti administratoriui turtą, kuris nebuvo pradėtas pardavinėti. Taikytinos priverstinio vykdymo priemonės turėtų būti panaikintos, jei bankroto procedūros metu administratorius pateikia pareiškimą dėl nuosavybės būtinumo realizuoti bankroto bylos metu.
9.7. Teismui konstatavus netinkamą antstolio pareigų vykdymą (nutarties 10 – 11 punktai) klausimas turėjo būti išspręstas iš esmės, įpareigojant antstolį panaikinti taikytus vykdomojoje byloje areštus skolininko turtui.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis Robertas Vasiliauskas prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai atsikirtimai:
10.1. 2015 m. gegužės 20 d. Reglamento Nr. 2015/848 20 straipsnio 1 dalis numato, kad jei reglamente nenumatyta kitaip, teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir byla iškėlusioje valstybėje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama bankroto byla. Šio reglamento 14 straipsnis nurodo, kad nemokumo bylos pasekmes skolininko teisėms į nekilnojamąjį turtą, laivą ar lėktuvą, kurie turi buti užregistruoti viešame registre, nustato valstybes narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teisė. Remiantis šiomis nuostatomis, skolininko turto arešto panaikinimo klausimas nagrinėtinas pagal CPK ir FABĮ teisės normas.
10.2. Nei CPK, nei FABĮ nėra įtvirtinta, kad skolininkui iškėlus bankroto bylą, antstolis privalo panaikinti skolininko nekilnojamajam turtui taikomus areštus. Šis klausimas priklauso išimtinei bankroto byla nagrinėjančio teismo kompetencijai. Jurisdikciją spręsti klausimą dėl skolininko turtui taikomų apribojimų (taikymo, pakeitimo ar panaikinimo) turi tos valstybės narės teismas, kuriame iškelta fizinio asmens bankroto byla.
10.3. Atskirajame skunde keliamas naujas reikalavimas – įpareigoti antstolį vykdomąjį dokumentą persiųsti bankroto bylą iškėlusiam teismui ir užbaigti vykdomąją byla Nr. 0179/14/01392 nebuvo pareikštas nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacine tvarka negali buti nagrinėjamas.
11. Suinteresuoti asmenys AB „Swedbank“ ir K. A. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos, fizinio asmens K. A. bankroto proceso administratorės L. Š., skundas dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei pagrįstai nustatė, kad antstolis Robertas Vasiliauskas vykdo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. vykdomąjį raštą, išduotą pagal 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį dėl 1 076 904,74 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš solidariųjų skolininkų K. A. ir S. J. išieškotojai AB „Swedbank“. Vykdymo metu 2014 m. lapkričio 5 d. antstolis surašė skolininko K. A. turto arešto aktą Nr. 0179/14/01362-TAA, areštuodamas žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat automobilį Porsche Cayenne, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vykdomosios b. l. 20-21), o 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. 0179/14/01392 patvarkymu areštavo skolininko pinigines lėšas, esančias jo ir jo sutuoktinės sąskaitose (vykdomosios b. l. 35-41). 2016 m. balandžio 6 d. patvarkymu Nr. 0179/14/01392 B-12445 antstolis panaikino areštus automobiliui Porsche Cayenne, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ½ daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2/3 dalims šiame sklype esančio gyvenamojo namo (vykdomosios b. l. 87). 2016 m. balandžio 6 d. patvarkymu Nr. 0179/14/01392 B-12375 antstolis panaikino visus patvarkymus, kuriais buvo areštuotos piniginės lėšos, esančios buvusios skolininko sutuoktinės sąskaitose (vykdomosios b. l. 86).
15. Be to, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nustatė ir bylą nagrinėjęs teismas, antstolio Roberto Vasiliausko 2019 m. balandžio 9 d. patvarkymu Nr. S-19-179-8162 (vykdomosios b. l. 122) bei 2019 m. gegužės 8 d. patvarkymu Nr. S19-179-10630 (vykdomosios b. l. 136) jau buvo atmesti prašymai dėl vykdomojoje byloje taikytų areštų panaikinimo, 2019 m. liepos 31 d. patvarkymu Nr. S-19-179-19819 (vykdomosios b. l. 148) buvo atmestas prašymas dėl vykdomosios bylos perdavimo Rygos miesto Ziemeliu rajono teismui. Prašymas dėl areštų K. A. turtui panaikinimo buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismui apskųstu 2019 m. spalio 25 d. anstolio Roberto Vasiliausko patvarkymu Nr. S-19-179-29325 (vykdomosios b. l. 153).
16. K. A. fizinio asmens bankroto byla iškelta 2017 m. rugpjūčio 21 d. Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismo sprendimu (vykdomosios b. l. 123 – 132), t. y. Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad fizinio asmens bankroto byla K. A. yra iškelta ir Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi nuo 2017 m. birželio 26 d. taikomo 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų nuostatos. Aptariamas reglamentas pakeitė Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų.
17. Pažymėtina, kad Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismas vadovavosi Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentu Nr. 1346/2000 ir sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikė nuorodą į reglamento 3 straipsnio 1 punktą (pažymėtina, kad nurodytas straipsnis turi tik dalis, todėl manytina, kad daroma nuorodą į šio straipsnio 1 dalį), kur nurodoma, kad Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.
18. Tuo tarpu 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 19 straipsnio 1 dalis numato, kad bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla.
19. 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 20 straipsnio 1 dalis numato, kad jei šiame reglamente nenumatyta kitaip, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla. Iš esmės tapačios taisyklės buvo nustatytos ir Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalyje, kurioje teigiama, jog jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje minėtas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla.
Žemesnės instancijos teismas
20. Akreiptinas dėmesys, kad nurodyta taisykle vadovavosi ir Vilniaus apygardos teismas apeliantės akcentuojamoje 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-475-585/2019, kurioje nurodė, kad remiantis Europos Sąjungos reglamentu Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 16 straipsnio 1 dalimi, bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, bei sprendė, kad atsižvelgiant į Latvijos Respublikos teismo sprendimo įsiteisėjimą yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – K. A. 96 5974,12 Eur vertės nekilnojamojo, kilnojamojo ir piniginių lėšų turto areštą. Kita vertus, minėta nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl arešto panaikinimo juridinio asmens bankroto byloje, areštą panaikino teismas, o ne antstolis, todėl aptariama nutartimi, skirtingai nei teigiama atskirajame skunde, nagrinėjamu atveju remtis negalima.
21. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad Latvijos Respublikos teismo priimtas sprendimas iškelti K. A. nemokumo bylą yra pripažįstamas ir Lietuvos Respublikoje (kadangi iš sprendimo turinio matyti toks sprendimas neskundžiamas), taip pat akivaizdu, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos būtent Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo, taip pat Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo nuostatos.
22. Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 134 straipsnio 2 dalies 1 punktą fiziniam asmeniui iškėlus bankroto bylą sustabdomos sprendimų dėl skolų išieškojimo priverstinio vykdymo procedūros (angl. after proclamation of the insolvency proceedings of a natural person the execution proceedings in the matters on the recovery of the amounts adjudged but not recovered shall be suspended, and in matters regarding the honouring of the debtor's obligations through court).
23. Lietuvos teismų praktikoje pasisakant dėl Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų buvo teigiama, kad Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja antstolį, vykdantį išieškojimą iš fizinio asmens, kuriam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla Latvijos Respublikoje, tiesiogiai taikyti FABĮ 20 straipsnio 1 dalį (šioje dalyje numatyta, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui turto, kuris iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens ir praneša apie tai turto saugotojui ir išieškotojui) bei CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktą (vykdomoji byla laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui). Tai reiškia, kad antstolis, gavęs Latvijos Respublikoje priimto įsiteisėjusio sprendimo iškelti nemokumo (bankroto) bylą fiziniam asmeniui, turėjo persiųsti Latvijos Respublikos nemokumo (bankroto) bylą nagrinėjančiam teismui vykdomąjį dokumentą ir vykdomąją bylą užbaigti CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-70-590/2019). Nurodyta nutartimi remiasi ir apeliantė atskirajame skunde.
24. Kita vertus, nėra jokių duomenų apie tai, kad Latvijos Respublikos nemokumo įstatymas numato antstolio teisę (pareigą) naikinti areštus fizinio asmens bankroto byloje. Su nurodyta aplinkybe sutinka ir pati apeliantė, kuri atskirajame skunde (taip pat ir skunde dėl antstolio veiksmų) nurodo, kad šiuo atveju bankroto procesas priklauso nuo Latvijos Respublikos teisės normų, o Latvijos teismai pagal savo jurisdikciją fizinių asmenų bankroto bylose areštų nenaikina. Be to, apeliantė remiasi ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 14 straipsniu, pagal kurį nemokumo bylos pasekmes skolininko teisėms į nekilnojamąjį turtą, laivą ar lėktuvą, kurie turi būti užregistruoti viešame registre, nustato valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teisė, kas reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo turto arešto panaikinimo turėtų būti taikoma būtent Lietuvos Respublikos teisė) Tuo tarpu LR FABĮ 20 straipsnio 1 dalis, kaip jau minėta, numato tik antstolio pareigą perduoti vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o pagal šio straipsnio 4 dalį su šio straipsnio 1 dalyje nurodyto turto areštu susijusius klausimus sprendžia fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tai reiškia, kad ir Lietuvos Respublikos teisė nenumato antstolio pareigos naikinti turtui, įskaitant ir nekilnojamąjį, taikytus areštus, o šiuo atveju areštų panaikinimui yra būtinas Latvijos Respublikos teismo patvarkymas.
25. Nagrinėjamu atveju sprendžiant priešingai, gali susidaryti iš esmės ydinga teisinė – faktinė situacija, kuomet areštas pareiškėjo turtui antstolio bus panaikintas, o fizinio asmens bankroto byla K. A., pavyzdžiui, bus nutraukta, kadangi antstoliui yra pateiktas tik jau pakankamai senas 2017 m. rugpjūčio 21 d. Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismo sprendimas. Be to, antstolis Robertas Vasiliauskas nėra bankroto byloje Latvijos Respublikoje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi galimybės spręsti apie turto arešto panaikinimo būtinybę, tą gali daryti bylą nagrinėjantis teismas.
26. Pažymėtina ir tai, kad teismai, sprendžiant klausimus dėl turto arešto bankrutuojančio fizinio asmens turtui panaikinimo tais atvejais, kai fizinio asmens bankroto byla iškelta kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjos turtui taikytų areštų panaikinimui reikalingas bankroto bylas nagrinėjančio ir šiuos procesus kontroliuojančio teismo (likvidatoriaus) patvarkymas (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-674-656/2019).
27. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu neabejotinai gali būti keliamas vykdomosios bylos perdavimo Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismui klausimas, bet ne panaikinamas K. A. turtui taikytas areštas. Vis dėlto, yra pagrindas sutikti su atsiliepime į atskirąjį skundą antstolio Roberto Vasiliausko nurodytu argumentu, kad apeliantės reikalavimas įpareigoti antstolį vykdomąjį dokumentą persiųsti bankroto bylą iškėlusiam teismui ir užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0179/14/01392 nebuvo pareikštas nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme, todėl iš tiesų negali būti nagrinėjamas, kadangi tokį draudimą numato CPK 312 straipsnis. Pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, 2019 m. liepos 31 d. patvarkymu Nr. S-19-179-19819 (vykdomosios b. l. 148) prašymas dėl vykdomosios bylos perdavimo Rygos miesto Ziemeliu rajono teismui buvo atmestas, o pareiškėja galėjo skųsti būtent šį patvarkymą arba reikšti naujus prašymus dėl vykdomios bylos persiuntimo, todėl plačiau analizuoti klausimo dėl vykdomios bylos persiuntimo, įpareigojimų atstoliui nustatymo nėra teisinio pagrindo.
28. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
29. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų nepažeidė, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.