Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Dėl sutuoktinio kaltės.

Atsakovas G. U. pažeidė šias pareigas. Tokių pareigų pažeidimas reiškia sutuoktinio kaltą elgesį, pažeidžiant pagrindinį santuokos tikslą - šeimos santykių, pagristų abipuse meile, pagalba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimą, ir yra pagrindas nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės (CK 3.60 str. 2 d.). Ieškovė yra įsitikinusi, kad jos šeima iširo galutinai ir susitaikyti nėra jokių galimybių.

Ieškovė yra sveika ir darbinga, todėl išlaikymo iš atsakovo nutraukiant santuoką neprašo. Atsakovas taip pat yra sveikas ir darbingas. Be to būdamas kaltas dėl šeimos iširimo neturi teisės į išlaikymą.

Siekdama teisingumo ir norėdama apginti savo nepilnamečio vaiko turtinius interesus ir jo teisę į tinkamą išlaikymą, ieškovė reiškia reikalavimą dukros vardu atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, ugdymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Dukters J. U., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui mėnesiui reikalinga 450 Eur suma: maistui (namuose) - 150 Eur; laisvalaikio pomėgiams, laisvo laiko praleidimui, išvykoms - 50 Eur; aprangai, avalynei, higienos priemonėms - 100 Eur; mokyklinės prekėms (kuprinė, uniforma, pratybų sąsiuviniai, kanceliarinės prekės, kitos ugdymo priemonės) -25 Eur; telefonui + interneto ryšiui - 10 Eur; išlaidos vasaros stovyklai (10 dienų 300 Eur) - 25 Eur; korepetitoriaus paslaugoms (1 val. - 10 Eur x 4 kartai į mėn.) - 40 Eur; užklasinei veiklai (dailės būrelis - 5 Eur, sporto salės mokestis -15 Eur) - 20 Eur; būstui bei jo mokesčiams, buities priemonėms, vaistams, vitaminams - 30 Eur. Dukra mokosi Šiaulių (duomenys neskelbtini) 2 klasėje. Sveikatos problemų neturi. Vaikas jokio turto neturi.

Mano skiriamų lėšų dalies neužtenka. Sumažinti išlaikymo dydžio negalima, nes tokiu būdu nukentės nepilnamečio vaiko interesai. Aš šiuo metu dirbu, mano mėnesio pajamos virš 1000 Eur. Kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įrodymai pridėti prie bylos.

Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis. ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (požiūrių) sistemai, už paramą vaikui siekiant išsilavinimo, jam realizuojant turimus sugebėjimus. pomėgius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo dukters išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurių dydis - 200 Eur, nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka ir atsižvelgiant į infliaciją,

Vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teisėmis skirtina ieškovė.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Dukra nuo gimimo gyvena su tėvais, ieškove ir atsakovu. Dukrai yra 16 metų ir ji pageidauja gyventi su ieškove. Dukra ieškovė rūpinasi, ji prie jos prisirišusi, su ieškove jaučiasi saugiai, vaikui yra sudarytos saugios ir tinkamos gyvenimo sąlygos. Todėl dukters gyvenamąja vietą prašo nustatyti su ieškove.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 str.). Civilinio kodekso 3.170 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tėvas ir motina, negyvendami kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).

Atsakovui pateikus į bylą priešinį ieškinį ieškovė pateikė atsiliepimą nurodydama šiuos atsikirtimus.

Dėl pagrindo nebuvo pripažinti butą asmenine atsakovo nuosavybe Atsakovas G. U. priešieškinyje teigia, jog butas, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įsigytas praėjus vos 5 mėnesiams po šalių santuokos sudarymo, įgytas iš atsakovo asmeninės nuosavybės teisėmis turėtų piniginių lėšų ir atsakovo asmeninėn nuosavybėn, todėl buvo įregistruotas vien atsakovo vardu. Jis teigia tai, kad butas buvo perkamas atsakovo nuosavybėn bei iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų buvo žinoma ir ieškovei, todėl ji nebuvo 1998-07-22 sutarties šalimi. Todėl atsakovas šiuo priešieškiniu prašo teismo minėtą butą pripažinti jo asmenine nuosavybe.

Tokie atsakovo teiginiai yra melagingi ir neatitinka tikrovės.

Pažymėtina, jog 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekse (toliau - SŠK) ir galiojančiame 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šio ginčo santykiams reglamentuoti taikytinos teisės normos, galiojusios šių santykių atsiradimo metu. Iki 2000 m. CK įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Atsižvelgiant į tai, kad butas įgytas santuokoje, nors įregistruotas atsakovo vardu, tačiau priklauso mums abejiems sutuoktiniams.

Atsakovas melagingai teigia, jog visas lėšas (44 000 Lt) butui pirkti jis sutaupė gaudamas pajamas iš darbo santykių. Tiesa tokia, jog prie buto įsigijimo mes abu prisidėjome savo sutaupytomis asmeninėmis ir bendromis lėšomis lygiomis dalimis. Aš pradėjau dirbti nuo 1992 metų ir visą laiką taupiau lėšas būsto įsigijimui. Prieduose pridedu informaciją apie mano gautas pajams iš Sodros. Be to, Lentelėje Nr. 1 savo pajamas palyginu su atsakovo pajamomis 5 metų laikotarpyje iki mūsų santuokos sudarymo. Akivaizdu, kad mano galimybės sutaupyti lėšų buvo didesnes nei sutuoktinio, nes darbo užmokesčio pajamos buvo didesnės. G. U. atlyginimas iki 1996 m. buvo tuo metu šalyje esančio minimalaus darbo užmokesčio dydžio. Didesnes pajamas jis pradėjo gauti tik 1996-03-12, įsidarbinęs AB (duomenys neskelbtini) banke. Tačiau per du metus sutaupyti 44 000 litų ir įsigyti 3 kambarių butą buvo neįmanoma. Iki santuokos sudarymo aš turėjau sutaupiusi apie 4 000 JAV dolerių (16 000 LT). Be to, 1998 m birželio mėnesį man buvo suteiktos motinytės ir gimdymo atostogos ir gavau išmoką už 4 mėnesius, viso daugiau kai 6 000 litų, už juos nupirkau 1 500 JAV dolerių. Todėl aš buto įsigijimui prisidėjau pusė buto įsigijimo sumos. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog butas įsigytas iš jo asmeninių lėšų.

Lentelė Nr. 1

Metai V. U. darbo užmokestis G. U. darbo užmokestis Metų darbo užmokestis 1 mėn. vid. darbo užmokestis Metų darbo užmokestis 1 mėn. vid. darbo užmokestis 1993 2087,89 190 647,31 (1993-09-01- 1993- 12-31) 162

1994 5831,43 485, 1952,98 163 1995 6611,77 551 3961,7 330 1996 17727,95 1477 15351,13 1280 1997 20987,16 1749 19593,34 1633 Viso 53 246,20 41 506,46

Apibendrinus, darytina išvada, kad mūsų butas įgytas santuokoje, be to, sutuoktinių bendromis lėšomis, nesudaro pagrindo teigti, jog jis įgytas iš atsakovo asmeninių lėšų ir asmeninei nuosavybei. Todėl atsakovo reikalavimas pripažinti butą atsakovo asmenine nuosavybe yra visiškai nepagrįstas. Kadangi Atsakovo reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl atmestinas.

Šioje byloje galima taikos sutartis, t. y. santuoką nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Vadovaujantis CPK 93 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas, todėl, teismui atmetus Atsakovo priešieškinį, prašau, mano ieškovės, naudai priteisti visas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir vadovaujantis LR CK nuostatomis, bei LR CPK 142 str., 93 str., ir 98 str. nuostatomis, Teismo prašau:

1. Atsakovo 2021-02-03 priešieškinį atmesti;

2. Priteisti iš Atsakovo G. U. Ieškovės V. U. naudai, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinio reikalavimus ir atsikirtimus į atsakovo priešinį ieškinį grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Ieškovė duodama paaiškinimus papildomai nurodė, kad jos sutuoktinis visuomet akcentuodavo tik savo indėlį į šeimos biudžetą, aukštino savo artimuosius ir nenorėjo pripažinti, nei jos artimųjų, nei jos pastangų tiek finansinių, tiek žmogiškųjų rūpinantis šeima. Santuokos metu ji ne tik pati daug dirbo, rūpinosi šeima ir augino dukras, bet ir išleisdavo visus savo uždirbtus pinigus, o sutuoktinis savo atlyginimą išleisdavo tik mokesčiams ir automobilių priežiūrai. Jų šeimoje nebuvo bendrų pinigų, dėl jų dažnai kildavo tarp sutuoktinių įtampa, ilgai trukdavo dienos, kai ji su vyru nesikalbėdavo, kadangi iš jo pusės visuomet trūko pagarbos ir supratimo. Neneigė, kad esama padėtis rodo ir abiejų sutuoktinių kaltę dėl šeimos iširimo. Kuomet po santuokos sudarymo jie nusprendė įsigyti butą, ji vyrui irgi perdavė visas savo pinigines santaupas. Nurodė, jog reikalingą likusią pinigų sumą jų šeimai skolino ir vyro brolis, ta suma buvo nuo 1 iki 1,5 tūkstančio JAV dolerių. Vėliau sutuoktinis jai sakė, kad brolis neprašys grąžinti paskolintos pinigų sumos. Kuomet jų šeima pirko butą, ji žinojo, kad jis bus jų abiejų, nors sandorį sudarė vyras ir jo vardu butas buvo įregistruotas registrų įmonėje. Be to vyras niekada neteigė, kad butas bus tik jo asmeninė nuosavybė. Po to iš bendrų pinigų jie atliko buto remontą, tai yra keitė langus, duris, grindis, pirko baldus ir kitą buitinę techniką. Bendro gyvenimo metu jie nusipirko ir kelis lengvuosius automobilius. Mano, kad po bendro jų gyvenimo kartu, kuris truko daugiau kaip 23 metus, nėra jokio pagrindo ginčo butą pripažinti vyro asmenine nuosavybe. Be to dalinantis santuokoje įgytus lengvuosius automobilius, vyrui atitenka daug geresnis automobilis, už kurį ji neprašo iš jo jokios piniginės kompensacijos. Nurodė, kad lengvojo automobilio Volvo įsigijimui, pinigų jų šeimai vėl paskolino vyro brolis.

Ieškovės atstovė baigiamojoje kalboje, kurią pateikė teismui į bylą ir raštu, nurodė kodėl turi būti patenkintas ieškovės ieškinys atsakovui visiškai, o atsakovo priešinis ieškinys atmestas.

Atsakovas iš pradžių 2021-02-03 pateikė teismui į bylą atsiliepimą su rašytiniais paaiškinimais ir nurodė šiuos atsikirtimus.

Atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu nutraukti santuoką dėl jo kaltės.

Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3 - oje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).

Ieškovė nepateikė į duomenų bei įrodymų, kurie patvirtintų bent vieną iš CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų atsakovo kaltės prezumpcijų. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, kad jis neva nesidomėjo šeima, vaikų auklėjimu ir ugdymu, kad vaikų auklėjimo ir ugdymo klausimus spręsti tekdavo tik ieškovei, kad neva atsakovas buvo užgaulus, piktas. Nieko panašaus nebuvo. Atsakovas paaiškina, kad rūpinosi ieškove tiek materialiąja, tiek fizine, tiek psichine prasmėmis.

Jeigu šalims susitaikyti nepavyktų, jų santuoka atsakovas prašys nutraukti dėl ieškovės kaltės.

Pagal CK 3.53 straipsnio 1 dalį teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. CK 3.54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti. Atsakovas nori šalių santuoką bei šeimą išsaugoti, nelaiko, kad jų santuoka su ieškove yra galutinai iširusi ir jos išsaugoti neįmanoma; viliasi, kad ieškovė vis tik persigalvos ir atiduos prioritetą šeimai. Todėl atsakovas teismo prašys nustatyti 6 mėnesių terminą šalims susitaikyti.

Dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir jo bendravimo tvarkos su atsakovu.

CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas (įgyvendinti tėvų valdžią) - dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų - teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.

Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas).

Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis).

Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas, jeigu šalių santuokos išsaugoti nepavyktų, sutinka, kad nepilnamečio vaiko J. U. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove.

Abiejų tėvų teisės ir pareigos bendraujant ir auklėjant savo vaikus yra lygios. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvas, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis).

Civiliniame kodekse yra užtikrinama Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl to tėvams gyvenant skyrium tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant lygiai taip pat, kaip ir tas tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas; vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 - 3 dalys).

Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis).

Nustatant tėvų bendravimo su vaiku tvarką, teismų praktikoje laikomasi maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką, principo, kuris reiškia, kad tėvui (motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daromi nepagrįsti apribojimai bendrauti su vaiku (vietos, būdo, sąlygų ir pan. atžvilgiu). Pažymėtina, kad vaiko interesas yra turėti abu tėvus, todėl mažametis vaikas negali būti atskirtas nuo tėvų, jis turi pažinti juos abu, jausti jų meilę ir šilumą, rūpinimąsi juo.

Nepilnamečio vaiko atskyrimas nuo tėčio gali sąlygoti vėlesnes jo psichologines problemas, nesaugumo, ne reikalingumo jausmą, bendravimo įgūdžių stoką, sunkią adaptaciją bet kurioje socialinėje aplinkoje. Todėl yra svarbu sudaryti sąlygas mergaitei bendrauti su abiem tėvais, jai augti suvokiant, jog yra mylima, ją rūpinasi abu tėveliai, taip jaučiant saugumą, giminystės bendrumo ryšį.

Teismo sprendimas turi sukelti konkrečias pasekmes, kad nekiltų abejonių dėl jo konkretaus vykdymo bei galimybės jį įvykdyti. Ieškovės siūloma bendravimo tvarka - kad atsakovas su dukra „bendrauja ne rečiau kaip kartą per mėnesį“ - neatitinka nei pirmiau minėto teisinio reguliavimo, nei šalių, nei jų nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų, pagaliau, toks reikalavimas yra nekonkretus bei neapibrėžtas ir jo vėlesnis vykdymas kelia pagrįstų abejonių (CPK 270, 271 straipsniai).

Atsakovas mano, kad kadangi šalių nepilnametei dukrai yra 16 metų, konkrečios jo su dukra bendravimo tvarkos nustatyti nereikėtų, nes dėl to ginčo su ieškove, kaip atsakovas supranta, nėra. Ieškovė turbūt neprieštarauja dėl to, kad atsakovas kiek įmanoma maksimaliau bendrautų su dukra.

Dėl išlaikymo šalių nepilnamečiui vaikui.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Atsakovas sutinka mokėti dukrai J. po 200 Eur periodinių išmokų kas mėnesį nuo teismo sprendimo nutraukti šalių santuoką priėmimo iki jos pilnametystės.

Dėl turto padalijimo.

Atsakovas nesutinka, kad butas su 4,73 kv. m. rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai, yra dalintinas, nes jis yra jo asmeninė nuosavybė, todėl nutraukiant santuoką nedalintinas. Atsakovas teiks priešieškinį dėl šio nekilnojamojo daikto pripažinimo jo asmenine nuosavybe.

Kiti klausimai.

Atsakovas sutinka, kad ieškovė pasiliktų santuokinę pavardę – U., jo pavardė po santuokos nutraukimo - U.

Atsakovas sutinka, kad jam, kaip ir ieškovei, išlaikymas nėra reikalingas.

Atsakovas kreditorių neturi.

Ieškovei palikti pavardę – U., atsakovui palikti pavardę - U.

Vėliau atsakovas 2021-02-04 pateikė teismui į bylą priešinį ieškinį nurodydamas šiuos reikalavimus.

Ieškovė ieškiniu prašo padalinti butą su 4,73 kv. m. rūsiu, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai, laikydama, kad jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Atsakovas su tuo nesutinka, kadangi laiko, jog šis butas yra jo asmeninė nuosavybė, nes jis buvo įgytas iš atsakovo asmeninės nuosavybės teisėmis turėtų piniginių lėšų ir jo asmeninėn nuosavybėn.

CK 3.88 straipsnio 3 dalis nustato, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, butas su 4,73 kv. m. rūsiu, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai, yra įregistruotas atsakovo vardu, ir nėra nurodyta, kad šis nekilnojamasis daiktas yra bendroji jungtinė nuosavybė.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi prieš tai pacituota teisės norma taikytina ir sprendžiant dėl turto, įgyto iki CK įsigaliojimo už vieno sutuoktinio lėšas, pripažinimo asmenine nuosavybe.

Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų - teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninei nuosavybei, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas - įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninei nuosavybei, nebuvo reikalaujama.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o pirmiau minėtą butą atsakovas pagal 1998 m. liepos 22 d. sutartį įsigijo praėjus vos 5 mėnesiams po šalių santuokos sudarymo.

44 000 Lt sumokėti už šį butą, buvo atsakovo asmeninės lėšos. Kaip matyti iš atsakovo darbo knygelės ir socialinio draudimo pažymėjimo, jau nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. atsakovas pradėjo dirbti ir dirbo iki 1998 m. liepos 22 d. (iki buto pirkimo sutarties sudarymo). Atsakovas paaiškino, kad taupė pinigus, jog įsigyti butą.

Tai, kad butas buvo perkamas atsakovo asmeninei nuosavybei bei iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų, buvo žinoma ir ieškovei, todėl ji ir nebuvo 1998 liepos 22 d. sutarties šalimi.

Įgydamas butą kaip pirkėjas už jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančias pinigines lėšas bei 1998 m. liepos 22 d. sutartyje dalyvaudamas vienas kaip pirkėjas atsakovas išreiškė valią šį nekilnojamąjį daiktą įgyti asmeninei nuosavybei, šis butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip atsakovo nuosavybė ir per visą šalių santuokos galiojimo laiką ieškovė jokių pretenzijų į šį butą neturėjo, pripažino, kad šis nekilnojamasis daiktas yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Butas niekada nebuvo registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks ieškovės elgesys taip pat patvirtina, kad ji žinojo, jog šis butas yra įsigytas iš atsakovui asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančių piniginių lėšų bei įgytas atsakovo asmeninei nuosavybei.

Remiantis išdėstytu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų prašome:

Priimti šį atsakovo G. U. priešieškinį ir jį nagrinėti kartu su ieškovės V. U. ieškiniu.

Pripažinti, kad butas su 4,73 kv. m. rūsiu, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai, yra asmeninė atsakovo G. U. nuosavybė.

Priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Liudytojas V. U. duodamas parodymus nurodė, kad yra atsakovo brolis. Parodė, jog kuomet brolis siekė įsigyti geresnį butą, jis jam paskolino pinigų, tai yra 20 tūkstančių litų. Taip pat jie sutarė, kad brolis jam grąžins skolą, kuomet parduos bendrabučio tipo kambarį, ką vėliau ir padarė. Be to jis iš savo asmeninės sąskaitos skolino broliui pinigus, kuomet šis paprašydavo, skolino pinigus ir lengvojo automobilio Volvo įsigijimui. Mano, kad brolio, kaip ir kitų šeimose, niekada nebūna, jog visada teisus tik vienas sutuoktinis.

Atsakovas papildomai nurodė, kad jis visuomet stengėsi išsaugoti šeimą, neneigė, jog sutuoktinė irgi rūpinosi šeima ir jų gyvenimas kurį laiką buvo normalus. Tačiau pastaruoju metu sutuoktinė labai pasikeitė, dukros irgi pradėjo jį ignoruoti. Jis siūlė žmonai eiti pas psichologus, tačiau ji atsisakė. Laiko, kad dėl santuokos iširimo nėra jo kaltės ir egzistuoja tik žmonos kaltė. Teigė, kad buto įsigijimui, jo brolis jam paskolino 5 tūkstančius JAV dolerių, kuriuos jis įsipareigojo jam grąžinti, kuomet parduos bendrabučio tipo kambarį. Kiti buto pirkimui skirti pinigai buvo jo asmeninės santaupos, todėl ir įsigytas butas laikytinas jo asmenine nuosavybe. Be to ir žmona jam sakydavo, kad tik jis turi rūpintis savo butu, o ne ji. Į bendrijos butų savininkų susirinkimus eidavo žmona. Jis siūlė žmonai sudaryti ir vedybų sutartį. Nurodė, kad pinigų buto pirkimui žmona nedavė, o jis nežinojo ir kiek ji jų turi. Pripažino, kad butas po įsigijimo buvo suremontuotas. Brolis skolino jam pinigų ir lengvojo automobilio Volvo įsigijimui. Jokių paskolų sutarčių jis su broliu kada pastarasis skolindavo pinigus nesudarydavo, nes vienas kitu pasitikėjo.

Atsakovo atstovas baigiamojoje kalboje, kurią pateikė teismui į bylą ir raštu, nurodė kodėl turi būti patenkintas atsakovo priešinis ieškinys ieškovui visiškai, o ieškovės ieškinys atsakovui dėl buto padalijimo atmestas.

ŠAVTAS pateikė teismui preliminarią išvadą ir nurodė šiuo motyvus.

Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau - LR CK) 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).

Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų - teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.

Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo nepilnamečio vaiko J. U., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina. Pasak ieškovės, dukra nuo gimimo gyvena su motina ir tėvu. Dukrai šiuo metu yra šešiolika metų ir ji pageidauja gyventi su motina. Ieškovė teigia, jog ji vaiku rūpinasi, dukra prie mamos „prisirišusi“, su motina jaučiasi saugi, vaikui yra sudarytos tinkamos, saugios gyvenimo sąlygos. Ieškovė mano, kad atsakovas dėl vaiko gyvenamosios vietos prieštaravimų nepareikš.

Išvados pateikimo dienai atsakovas atsiliepimo dėl ieškinio reikalavimų nėra pateikęs, todėl Skyrius, išklausęs abiejų šalių nuomonę, ir esant ginčui dėl gyvenamosios vietos nustatymo, pateiks teismui Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą bei vaiko išklausymo aktą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3- 70-969/2018).

Skyrius neturi pagrindo abejoti ieškovės teiginiais dėl poreikių apimties, nes būtent asmeniui gyvenančiam su vaiku, j į auginančiam, išlaikančiam bei kiekvieną dieną tenkinančiam kasdieninius vaiko poreikius, šie poreikiai yra žinomi geriausiai. Pažymėtina, kad tėvui ar motinai su kuriuo gyvena vaikas ir taip tenka didesnė naštos dalis, kadangi gyvenant su vaiku atsiranda nenumatytų, papildomų išlaidų prie kurių atskirai gyvenantis tėvas ar motina dažniausiai neprisideda. Be to, ieškovės nurodytos išlaidos iš esmės atitinka vaiko amžių, taip pat teisingumo, protingumo kriterijus ir nėra aiškiai per didelės, nes, atsižvelgiant į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, laikytina, kad siekiant, jog vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma ir dydis negali būti ribojami tik minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu.

Ieškovė nurodo, jog ji dirbanti, jos mėnesio pajamos apie 1 000 Eur. Ieškiniu prašo iš atsakovo nepilnametės dukters išlaikymui priteisti kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 200 Eur, nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, Skyrius mano, jog ieškovės prašoma priteisti suma - 200 Eur nepilnamečiui vaikui yra pakankama ir atitinkanti nepilnamečio vaiko interesus.

Ieškovė mano, jog dukra savarankiška ir bendravimo tvarką su tėvu gali nusistatyti abiejų susitarimu. Tačiau ieškovė ieškiniu prašo, kad atsakovas su dukra bendrautų ne rečiau kaip kartą per mėnesį, tačiau nėra pagrįsta kokiu pagrindu ieškovė riboja atsakovo bendravimą su dukra.

Skyrius patikslins išvadą dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, kai bus išklausyta šalių pozicija ir išklausytas nepilnametis vaikas.

Ieškovės

ir bendraieškovės ieškinys ir atsakovo priešinis ieškinys tenkintini iš dalies.

Iš bylos medžiagos ir paaiškinimų matyti, kad šalys Šiaulių m. CMS (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (11 b. l.). Sutuoktiniams (duomenys neskelbtini), gimė dukra (bendraieškovė) J. U., kuri santuokos nutrauko metu yra nepilnametė (12 b. l.). Prieš dešimt metų sutuoktinių santykiai pasikeitė, ieškovės manymu dėl atsakovo elgesio. Be to sutuoktinių šeimoje beveik nebuvo bendro ūkio.

Sutuoktinio pareigas nustato CK 3.26 - 3.30; 3.35 - 3.36 straipsniai. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Lietuvos Respublikos CK 3.49 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad santuoka gali būti nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės. Ieškovė dėl santuokos iširimo pagrindinį motyvą nurodo atsakovo piktnaudžiavimą alkoholiu, agresija ir fizinį bei psichinį smurtą ir dėl santuokos iširimo prašė pripažinti jį kaltu. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. CK 3.60 str. 3 d. įvardijami atvejai, kuomet yra preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, tai yra jei sutuoktinis: 1) nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą; 2) yra neištikimas; 3) žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais; 4) paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpina. Preziumavus, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, reiškia, jog teisme nereikia įrodinėti, kad sutuoktinis yra kaltas, tačiau patį faktą įrodyti reikia. Ieškovė teigė, kad būtent atsakovo elgesys ir jo požiūris į šeimyninį gyvenimą, turėjo esminės įtakos šeimos iširimui. Ieškovė patvirtino aplinkybę, kad atsakovas jau daug metų savaip supranta rūpinimąsi šeima, nekeičia savo elgesio ir požiūrio į sutuoktinę bei į vaiką (bendraieškovę), beveik nesidomi šeimos reikalais, gyvena savo atskirą gyvenimą. Atsakovas taip pat dėl santuokos iširimo kaltino ieškovę, nurodydamas, kad ji nesutinka taikytis ir su dukra išsikėlė gyventi kitur. Iš bylos duomenų seka, kad šalims gyvenant kartu išryškėjo jų charakterių bei požiūrio į gyvenimo vertybes skirtumai, be to šalys gyvendamos kartu nesiekė šeimoje santarvės ir tarpusavio supratimo. Visos šios nurodytos aplinkybės turėjo įtakos šalių šeimos iširimui.