Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2414-912/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-30
Bylos Nr.: e2A-2414-912/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-24710-2019-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Ieškovas: E. Š.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Trečiasis asmuo: N. Š.

Kategorijos

2.4.2.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-2414-912/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24710-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.5; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

Žemesnės instancijos teismas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl patalpų kadastrinių matavimų įregistravimo, dėl nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas pripažinimo ir dėl patalpų paskirties pakeitimo; trečiasis asmuo – N. Š. (N. Š.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas prašė:

1.1. nustatyti, kad gyvenamajame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – savivaldybė) negyvenamųjų patalpų plotas – 87,05 kv. m (be sunykusių 5-1 ir 5-3 patalpų) ir leisti be savivaldybės sutikimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti negyvenamųjų patalpų kadastrinius matavimus, kuriuos 2020 m. vasario mėn. atliko matininkė M. J.;

1.2. pripažinti negaliojančia 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 1301-01 ir savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 1322V dalis, pagal kurias 2477/10 000 dalių bendro naudojimo patalpos a-1 (5,60 kv. m), a-3 (7,96 kv. m) priklauso savivaldybei nuosavybės teise;

1.3. pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 kv. m), a-3 (7,96 kv. m) pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini);

1.4. pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis, t. y. 33,47 kv. m, rūsio patalpų pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini);

1.5. pripažinti, kad savivaldybei nuosavybės teise priklauso 16001/26703 dalis rūsio patalpos, t. y. 50,03 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini);

1.6. 2015 m. kovo 24 d. rūsio patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastro byloje ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre panaikinti įrašą „su bendro naudojimo patalpa a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m)“;

1.7. nustatyti, kad savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), paskirtis yra gyvenamoji, bet pripažinta netinkama gyventi.

2. Ieškovė nurodė, kad 2010 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teises į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 5.3 punktą, kartu su kitų butų savininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos. Ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), prašydama nustatyti pastato bendraturčiams tenkančias žemės sklypo dalis. NŽT atsakė, kad šių dalių negalima paskaičiuoti dėl neatitikčių viešojo registro dokumentuose. VĮ Registrų centras 2018 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti pastato plotai neatitinka registre įregistruotų kadastro duomenų, todėl registratorius patikslino pastato bendrą plotą iš 444,33 kv. m į 454,54 kv. m, padarė įrašą, kad, kadastrinių matavimų 2016 m. gegužės 30 d. duomenimis, nustatyti nauji gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys (patalpos, plane pažymėtos 5-1, 5-3, a-2 sunykusios), kurie neįrašyti į kadastrą. Savivaldybė nepateikė registrui naujų patikslintų kadastrinių matavimų, kuriuose būtų užfiksuotas dėl sunykusių patalpų sumažėjęs negyvenamųjų patalpų plotas. Ieškovės teigimu, patalpos 5-1 (6,45 kv. m) ir 5-3 (2,32 kv. m) sunykusios, todėl bendras savivaldybės negyvenamųjų patalpų plotas ne 96,73 kv. m, o 87,60 kv. m. Be to, patalpoje 5-2 suformuotos keturios patalpos, t. y. jų plotas sumažėjęs iki 87,05 kv. m. Sunykus bendrojo naudojimo patalpai a-2, iš viso liko 13,56 kv. m patalpų a-1 (5,60 kv. m) ir a-3 (7,96 kv. m). Savivaldybė nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nesiima veiksmų neatitikimams ištaisyti. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimu savivaldybės ginčo gyvenamosios patalpos pripažintos netinkamomis gyventi, bet savivaldybė, neatlikusi būtinų paskirties keitimo procedūrų, pakeitė patalpų paskirtį iš gyvenamųjų (netinkamų gyventi) į negyvenamas (kitos paskirties). Šios sąvokos netapačios. Ieškovės skaičiavimais, tuo metu savivaldybei turėjo priklausyti 69,16 proc. (9,38 kv. m), o buto (duomenys neskelbtini) savininkei – 30,83 proc. (4,18 kv. m) bendro naudojimo patalpų a-1, a-2 ir a-3. Savivaldybei priklausęs butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) šiuo priklauso ieškovei. Atsižvelgiant į pasikeitusius nuosavybės teisėmis valdomų patalpų plotus ir kadastrinius matavimus, savivaldybei turi likti 6,02 kv. m, o ieškovei 3,36 kv. m bendro naudojimo patalpų. Savivaldybė 1999 m. nesuderinusi su kitais pastato bendrasavininkiais įregistravo savo nuosavybėn 52/100 dalis bendrojo naudojimo patalpų. Dėl to naikintinos atitinkamos 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo akto ir 2000 m. birželio 29 d. valdybos sprendimo dalys. Pastato rūsio patalpa, kaip bendro naudojimo patalpa, turi priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis visiems pastato bendraturčiams (CK 4.82 straipsnio 1, 3 dalys). Rūsiu naudojasi ne tik savivaldybė, bet ir kiti pastato bendrasavininkai. Ieškovė pažymėjo, kad neginčija viešojo registro duomenų – įrašų, nes pripažinus iš dalies negaliojančiais savivaldybės nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, teismo sprendimo pagrindu būtų pakeisti ir atitinkami viešojo registro duomenys. Priėmimo–perdavimo akte ir valdybos sprendime nenurodyta apie 52/100 dalių bendrojo naudojimo patalpų perdavimą savivaldybei, todėl jos negali priklausyti savivaldybei. 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo aktui ir 2000 m. birželio 29 d. valdybos sprendimui (ne kaip administraciniams aktams, o kaip civiliniams teisiniams sandoriams, kuriais remdamasi savivaldybė įregistravo atitinkamas nuosavybės teises) taikytinas Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė atmesti ieškinį, ir taikyti senaties terminą ieškinio reikalavimams dėl administracinių aktų ginčijimo. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie savivaldybės nuosavybės teises atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti. Ieškovė, tačiau nesutikdama su šiais įrašais ir neginčydama jų teismine tvarka, reikalauja juos pakeisti. Savivaldybė sutiko, kad negyvenamosios patalpos 5-1 ir 5-3 sunykusios, neprieštaravo, kad būtų pakeisti pastato kadastro duomenys. Atsakovė nurodė, kad teisės aktai neįtvirtina savininkų pareigos reguliariai atlikinėti kadastrinių matavimų, prieš darant kadastro duomenų pakeitimus būtina atlikti kadastrinių matavimų atnaujinimus, kurių atlikimui savivaldybės biudžete nenumatyta lėšų. Ieškovė elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja teise, nes iš karto kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti savivaldybę atlikti tai, ko savivaldybė neatsisakė atlikti. Teigdama, kad rūsio patalpos nepagrįstai priskirtos savivaldybei, ieškovė faktiškai nesutinka su atitinkamais teismų procesiniais sprendimais, kurių pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės ir kuriais šalys neįpareigotos atlikti rūsio patalpų pasidalijimą. Savivaldybės 2011 m. kovo 22 d. ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštai, kuriais į savivaldybę pasikreipę asmenys informuoti apie tai, kad pastato bendrojo naudojimo patalpos turėtų būti padalintos tarp namo bendraturčių kaip bendra dalinė nuosavybė, parengti iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo. Pripažinus ieškovės teisę į bendrąją dalinę nuosavybę, ieškinio reikalavimai netenkintini, nes ji pati paskaičiavo nurodytos nuosavybės proporcijas (rūsio dalis). Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti rūsį jos buto priklausiniu. Tik vienas įėjimas yra į rūsį. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos butas su rūsiu yra funkciškai susijęs. Tai, kad ieškovė faktiškai naudojasi rūsiu, nesukuria jai nuosavybės teisių, o tik reiškia, kad ieškovė rūsiu naudojasi neteisėtai. Anot savivaldybės, priimant 2012 m. birželio 15 d. nutartį, kuria rūsys grąžintas savivaldybei, pastato patalpų savininkų skaičius buvo toks pats, koks ir šiuo metu, tačiau kasacinis teismas rūsio patalpas grąžino tik savivaldybei, o ne proporcingai paskirstė pastato patalpų bendraturčiams. Ieškovė sužinojo apie ginčijamus priėmimo–perdavimo aktą ir valdybos sprendimą vėliausiai 2019 m. liepos 19 d., pareikšdama 2019 m. rugsėjo 26 d., praleido 1 mėnesio ieškinio senaties terminą. Aplinkybė, kad ieškovei nepriklauso jokia bendrojo naudojimo ar rūsio patalpų dalis, turėjo būti ieškovei aiški ir suprantama 2010 m. gegužės 24 d., kai ieškovė įsigijo butą name. Savivaldybė atkreipė dėmesį į tai, kad priėmimo–perdavimo aktu patalpos a-1, a-2 ir a-3 savivaldybei perduotos kaip priklausinys, todėl nebuvo ieškovės nurodomos pareigos šį turtą paskirstyti bendraturčiams, nes namo priklausinys nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Akte nurodyta, kad turto inventorizuotas 1998 m. gruodžio 23 d., todėl ieškovė nepagrįstai teigė, kad, sudarant priėmimo–perdavimo aktą, neatlikta perduodamo turto inventorizacija.

4. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, prašė ieškinį atmesti, bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su 1998 m. gruodžio 29 d. perdavimo–priėmimo aktu, nutraukti dėl praleisto skundo padavimo termino. Atsakovė pažymėjo, kad, pagal tuo metu galiojusias teisės normas, savivaldybė atsakinga už valstybės turto perdavimui reikalingų dokumentų parengimą ir jų pateikimą Vyriausybės įgaliotam asmeniui, kuris pasirašė savivaldybės parengtą perdavimo–priėmimo aktą. Perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad perduodamų negyvenamųjų patalpų inventorizavimo data – 1998 m. gruodžio 23 d., todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad, sudarant šį aktą, pažeistas reikalavimas atlikti perduodamo turto inventorizaciją. Akte taip pat nurodyta, kad savivaldybei perduodami objektai su jiems priskirtais priklausiniais, o patalpos a-1, a-2 ir a-3 užfiksuotos kaip priklausinys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį.

6. Vyriausybės įgaliotas Vilniaus apskrities viršininkas 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė savivaldybei nuosavybės teisę į akte nurodytus objektus su jiems priskirtais priklausiniais, taip pat ir objektus (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta šių objektų bylos (bylų) inventorizavimo data – 1998 m. gruodžio 23 d. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad aptariamos patalpos savivaldybei perduotos, neatlikus inventorizacijos.

7. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 1322V pripažintos netinkamomis gyventi gyvenamosios patalpos (butai) (duomenys neskelbtini) 8-3, 8-5, 8-6, 8-7 ir 8-8 su bendrojo naudojimo patalpomis. 1984 metais butams (duomenys neskelbtini) 8-3, 8-5, 8-6, 8-7, 8-8 priskirtos bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3 ir 52/100 dalys iš 15,18 kv. m. Pagal 1984 m. gegužės 6 d., 1998 m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. gegužės 13 d. patalpų planus, patalpos a-1 ir a-3 skirtos patekti į patalpas a-2 (tualetą ar sanitarinį mazgą) ir patalpas 6-1, 6-3 (t. y. ankstesnį butą (duomenys neskelbtini) 8-6), 7-1 (t. y. ankstesnį butą (duomenys neskelbtini) 8-7) ir 8-1 (t. y. ankstesnį butą (duomenys neskelbtini) 8-8). Anksčiau buvę butai Nr. 6, 7 ir 8 neturėjo atskirų tualetų. Jie įrengti kituose tuometiniuose butuose Nr. 3 ir 4, t. y. patalpose 3-2, 4-3 (butas Nr. 5 turėjo atskirą tualetą (sanitarinį mazgą) patalpoje 5-3). Teismas konstatavo, kad patalpos a-1, a-2, a-3 buvo butų Nr. 6, 7, 8 gyventojų bendro naudojimo patalpos, kitų butų (pvz., Nr. 3, 4, 5) gyventojai šiomis bendro naudojimo patalpomis nesinaudojo. Per bendro naudojimo patalpą a-3 buvo galima patekti į patalpą 6-3 arba 4-7 (virtuvę), bet iš 1984 m. gegužės 6 d. patalpų plano matyti, kad atskiros virtuvės įrengtos patalpose 3-3, 4-2, 5-1. Nurodytų patalpų (tuometinių butų Nr. 3, 4, 5) gyventojai neturėjo poreikio per bendro naudojimo patalpą a-3 patekti į virtuvės patalpą 6-3 arba 4-7. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kuriais ginčijami 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo perdavimo aktas, 2000 m. birželio 29 d. sprendimas. Patalpos a-1, a-2 ir a-3, kaip bendro naudojimo patalpos, priskirtos tik prie butų Nr. 6, 7 ir 8, (šios patalpos šiuo metu priklauso savivaldybei), todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teisės (bendrosios dalinės nuosavybės teisės) į išlikusias patalpas a-1, a-3.

8. Valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendime patalpos įvardytos kaip gyvenamos (bet netinkamos gyventi), o ne kaip negyvenamos. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog šių negyvenamųjų patalpų duomenys įrašyti vadovaujantis ne tik 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo aktu ir savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimu, bet ir statybos inspektoriaus 2001 m. sausio 9 d. pažyma. Registre įrašyta, kad 2007 m. liepos 31 d. akto pagrindu nurodytos negyvenamosios patalpos pripažintos avarinėmis. Senamiesčio seniūnijos žinybų komisijos 2000 m. vasario 11 d. akte nustatyta, jog gyventojai iš namo (duomenys neskelbtini) butų iškeldinti 1980–1991 metais. Šio namo atitinkamos patalpos jau ilgą laiką faktiškai negyvenamos. Teismas konstatavo, kad ieškovės argumentai ir pateikti įrodymai neteikia pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro duomenimis–įrašais, jog aptariamos patalpos negyvenamos. Ieškovė neginčijo aptartų registro duomenų–įrašų teismine tvarka, todėl nėra pagrindo jais abejoti.

9. Ieškovė siekia visą 83,50 kv. m ploto rūsį padalinti tik tarp dviejų pastato bendraturčių: pripažinti jai nuosavybės teises į 33,47 kv. m, savivaldybei – į 50,03 kv. m rūsio patalpų; nepagrįstai pašalindama trečią pastato bendraturtį – N. Š..

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartyje nustatytos aplinkybės, jog ginčo „rūsys, nors susideda iš trijų patalpų, tačiau yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus patalpa; rūsys yra daugiabučiame name, pagal savo funkcinę paskirtį skirtas aptarnauti visus namo butus“ vertintinas kaip prejudicinis faktas (civilinė byla Nr. 3K-3-293/2012). Šis prejudicinis faktas, pagal savo esmę–pobūdį, nevertinamas kaip nekintantis, todėl teismas patikrino jo egzistavimą. Rūsio patalpų planai patvirtino aplinkybę, kad rūsio patalpa vis dar susideda iš trijų patalpų ir yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, bet, skirtingai nuo kasacinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartyje konstatuotos situacijos, pagal 2015 m. kovo 24 d. rūsio patalpų planą, į šias patalpas yra tik vienas įėjimas (per patalpą a-1). Skirtinga faktinė aplinkybė (mažesnis negu kasacinio teismo nutartyje nurodytų įėjimų į rūsį skaičius), teismo vertinimu, nėra pakankama išvadai, kad šiuo metu rūsio patalpos funkciškai susiję su ieškovės butu. Ieškovės patekimas į rūsio patalpas, nusileidžiant kopėčiomis per buto grindyse esančią angą, nevertinamas kaip teisėtas. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra ir 1940 metų statybos pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokio pastato buvimas ir neturėjimas duomenų apie konkrečių pagalbinių patalpų (rūsio ir (arba) ūkinio pastato) priskyrimą konkretiems tuometiniams gyvenamojo namo butams, jų gyventojams kelia abejonių, jog ginčo rūsio patalpos (visos ar tam tikra jų dalis) neišvengiamai turėjo būti priskirtos aptarnauti ir ieškovės butą, jo gyventojus. Ieškovė nepaneigė galimybės, kad tam tikriems pastato butams (įskaitant ieškovės butą) priskirtos tik ūkinio pastato dalys, o kitiems butams – tik rūsio patalpos. Teismas atsižvelgė į tai, kad į tris rūsio patalpas galima patekti per vienintelį įėjimą patalpoje a-1, kuri, savivaldybei perduota kaip trijų butų (Nr. 6, 7, 8) bendro naudojimo patalpa. Aplinkybė, jog rūsyje yra ieškovės butui tiekiamos elektros trifazis įvadas ir vandens skaitikliai nepatvirtina funkcinio ryšio tarp ieškovės buto ir rūsio patalpų. Teismas sprendė, kad po nurodytos kasacinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo pasikeitė dalis faktinių aplinkybių (sumažėjęs įėjimų į rūsį skaičius ir ieškovės savavališkas naudojimasis rūsio patalpomis) nėra pagrindas išvadai, jog tarp ieškovės buto ir rūsio patalpų (visų ar jų dalies) yra funkcinis ryšys.

11. Teismas nenustatė aplinkybių, paneigiančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotas savivaldybės nuosavybės teises į rūsį.

12. Savivaldybė neneigė, kad patalpos a-2, 5-1 ir 5-3 sunyko (CPK 12, 178 straipsniai). Norminiai teisės aktai neįtvirtina patalpų savininko pareigos Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atitinkamus kadastrinius duomenis (patalpų faktinius pokyčius), jos įvykdymo terminų. Savininko teisių pobūdis – dispozityvus, t. y. jis gali laisvai apsispręsti, kad sunykusios patalpos, kaip viso pastato sudėtinės dalys, bus atstatytos. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą keisti jai be savivaldybės sutikimo įregistruoti atitinkamus savivaldybės negyvenamųjų patalpų kadastrinius matavimus.

13. Negyvenamoji patalpa a-1, rūsio patalpos nuosavybės teisėmis priklauso savivaldybei. Ginčijamas Nekilnojamojo turto registro įrašas, susijęs vien tik su savivaldybei nuosavybės teisėmis priklausančiomis patalpomis, nepažeidžia ieškovės subjektinių teisių, ieškovė neatskleidė savo teisinio intereso, susijusio su šiuo įrašu, kaip tokiu (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

14. Spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neneigė atsakovų nurodytų aplinkybių, jog apie ginčijamus priėmimo–perdavimo aktą ir valdybos sprendimą ieškovė sužinojo vėliausiai 2019 m. liepos 19 d. Ieškovė, pareikšdama ieškinį 2019 m. spalio 2 d., praleido 1 mėnesio terminą, daug kartų keitė, pildė ieškinio reikalavimus. Teismas nurodė, kad ieškovės veiksmai neatitiko proceso ekonomiškumo principų, bet teismas tokio procesinio elgesio neįvertino kaip nesąžiningo ar piktnaudžiavimo teise. Teismas sprendė, kad ieškovė nedaug praleido 1 mėnesio terminą, todėl atnaujino praleistą terminą. Teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą, bet netaikė praleisto 1 mėnesio termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad šalių ginčas nekilo dėl to, jog patalpos a-2, 5-1, 5-3 sunykusios, pripažino, kad savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų kadastro duomenys neteisingi. Dėl to turi būti užtikrinta, kad viešame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovės, kaip nekilnojamojo turto savininkės, pasirinkimo teisei registruoti nekilnojamojo daikto duomenų pakitimus ar apsispręsti dėl sunykusių patalpų atstatymo. Savivaldybės patvirtintame 2021 m. bendrame plane žemės sklypui nustatytas koncervacijos režimas, t. y. negalimi atstatymo ir rekonstrukcijos darbai.

15.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sunykusios patalpos a-2, 5-1, 5-3 – pastato dalis. Pagal 1984 m. inventorizacijos duomenis, 5-1 – mūrinio pastato medinis priestatas, turintis atskiro pastato indeksą 2a 1/ž, patalpos 5-3 ir a-2 – lauko tualetai su įėjimu iš lauko, kuriais naudojosi visi namo gyventojai. Sunykusios patalpos a-2, 5-1, 5-3 nuo 2005 m. išbrauktos iš pastato apskaitos ir namo brėžinio. Jų nėra žemės sklypo detaliajame plane. Patalpos yra tik savivaldybės nuosavybės dokumentuose ir 1984 m. inventorizacijos brėžinyje. Byla su šiuo brėžiniu panaikinta ir negalioja nuo 2000 m. gruodžio 27 d.

15.3. Ieškovė pareiškė negatorinį reikalavimą, bet pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl netaikytinas CK 4.98 straipsnis. Atsakovė, nepatikslindama kadastrinių matavimų, pažeidžia bendraturčio interesus ir CK 4.75 straipsnio 1 dalį. Ieškovė negali išsipirkti žemės sklypo dalies, nes NŽT negali nustatyti užstatyto ploto (užstatymo plotas skaičiuotinas su sunykusiomis patalpomis ar be jų). Esant netiksliems duomenims, negalima teisingai paskaičiuoti mokesčių. Pastato kadastriniai matavimai atlikti 2005 m. rugpjūčio 2 d. Juose neužfiksuotos 3 patalpos: 5-1 (6,45 kv. m), 5-3 (2,32 kv. m) ir a-2 (1,98 kv. m). Atsakovė turėjo pakeisti patalpų kadastro duomenis, bet to nepadarė. Kadangi atsakovė neįgyvendina savo teisių, ieškovė prašo leisti be savininko sutikimo įregistruoti duomenis.

15.4. Teismo išvada, jog bendro naudojimo patalpų a-1 ir a-3 inventorizacija atlikta 1998 m. gruodžio 23 d. neatitinka civilinės bylos medžiagos. Atsakovė nepateikė 1998 m. gruodžio 23 dieną inventorizacijos dokumentų bei duomenų, patvirtinančių, kad šios inventorizacijos metu savivaldybei skirtos 52/100 bendro naudojimo patalpų dalys.

15.5. Ieškovė pateikė 1998 m. gruodžio 27 d. formą 1D iš pastato bylos Nr. 2425, kurioje nurodyta, kad 1998 m. gruodžio 27 d., t. y. prieš pasirašant ginčijamą 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo aktą, savivaldybė vadovavosi 1984 m. gegužės 6 d. inventorizacijos duomenimis. Šioje formoje nurodyta, kad prie 1984 m. nustatytų duomenų papildomai pridedama informacija, kad 1998 m. gruodžio 27 d. patalpoms 8-3, 5, 6, 7, 8 priskirtos bendrojo naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3 (52/100 iš 15,18 kv. m.). 1998 metais neatlikta inventorizacija, bet panaudoti 1984 metų inventorizacijos duomenys. Byloje nėra duomenų, kad 1984 m. keliems butams būtų skirtos 52/100 bendro naudojimo patalpų dalys. Patalpos a-1, a-2, a-3 – pastato bendrojo naudojimo patalpos, kurios nepriskirtos konkrečioms patalpoms, jomis naudojosi visi pastato gyventojai.

15.6. Teismo išvados, kad 1984 metais patalpos (butai) (duomenys neskelbtini) 8-3, 8-5, 8-6, 8-7, 8-8 buvo su bendrojo naudojimo patalpomis a-1, a-2, a-3 ir 52/100 dalimis iš 15,18 kv. m ir kad 100 proc. bendrojo naudojimo patalpos priklausė savivaldybei, nepatvirtintos rašytiniais įrodymais. Teismas nepagrindė išvados, kad butų Nr. 3, 4 ir 5 gyventojai nesinaudojo bendrojo naudojimo patalpomis.

15.7. Teismas neatskleidė ginčo esmės, nes nenagrinėjo aplinkybių, kam priskirtos likusios 48/100 bendro naudojimo patalpų dalys. Bylos duomenimis, 48/100 dalys bendro naudojimo patalpų (iš kurių išlikusios tik a-1 ir a-3) aktu neperduotos atsakovei nuosavybės teise: 48/100 dalys patalpos a-1 (5,37 kv. m) priskirtos rūsio patalpoms, 48/100 dalys patalpos a-3 (7,83 kv. m) viešajame registre nepriskirtos jokioms patalpoms. Ginčijamu sprendimu liko nepaskirstytos 48/100 bendrojo naudojimo patalpų a-3.

15.8. Teismas neįvertino ieškovės nuosavybės dokumentų. Ieškovei nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8-3, pagal 2010 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad po nuosavybės teisių į perkamą butą įsigijimo, jai kartu su kitų butų savininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys namo bendrojo naudojimo patalpos. Ieškovė butą įsigijo iš pardavėjo, kuris 2005 m. rugsėjo 12 d. įgijo jį iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pagal mainų sutartį. Šios sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad, pasirašius šią sutartį sutarties šalims kartu su nuosavybės teise į mainomus nekilnojamuosius daiktus, pareina visos šalių turimos teisės į visus ir bet kokius antraeilius daiktus, nekilnojamųjų daiktų priklausinius, kurie skirti aptarnauti nekilnojamuosius daiktus, yra neatsiejami ir (ar) tiesiogiai susiję su nekilnojamaisiais daiktais, kuriais šalys faktiškai naudojasi, tačiau kurie dėl bet kokių priežasčių šios sutarties sudarymo metu nėra inventorizuoti ir/ar įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

15.9. Nuosavybės teisė neįregistruota į 48/100 bendrojo naudojimo patalpų dalis 2005 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. gegužės 24 d. Matininkė D. T. paskaičiavo bendro naudojimo patalpų a-1 ir a-3 (13,56 kv. m) dalis, tenkančias butams Nr. 3 (ieškovei), 4 ir negyvenamosioms patalpoms. Ieškovės butui tenka 10702/26703 dalys iš 13,56 kv. m, t. y. 5,43 kv. m, atsakovei tenkanti dalis mažėja iki 8705/26703, t. y. iki 4,42 kv. m. Atsakovė, nesuderinusi su kitais bendrasavininkiais, 1999 m. sausio 29 d. įregistravo nuosavybės teisę į 52/100 bendrojo naudojimo patalpų dalis, neaišku, kaip jos paskaičiuotos.

15.10. 83,50 kv. m. bendro ploto rūsys su 48/100 dalimis bendrojo naudojimo patalpos a-1 kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Matininkė D. T. paskaičiavo bendro naudojimo patalpų a-1 ir a-3 (83,50 kv. m) dalis, tenkančias butams Nr. 3 (ieškovei), 4 ir negyvenamosioms patalpoms. Buto Nr. 3 plotas – 107,02 kv. m, buto Nr. 4 – 72,96 kv. m, negyvenamųjų patalpų – 87,05 kv. m. Ieškovės butui tenka 10702/26703 dalys iš 83,50 kv. m, t. y. 33,47 kv. m, rūsio patalpų, atsakovei tenkanti dalis mažėja iki 16001/26703, t. y. iki 50,03 kv. m. Rūsio patalpos nepagrįstai priskirtos vienam iš pastato savininkų.

15.11. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso ne 100 proc., bet 16001/26703 dalys rūsio patalpų, t. y. ieškovė ginčijo dalį atsakovės nuosavybės teisių. Tenkinus ieškinį, teismo sprendimas būtų pagrindas įrašyti nekilnojamojo daikto savininko duomenis ir jo teises Nekilnojamojo turto registre. Todėl ieškovė neprivalėjo ginčyti rūsio patalpų priskyrimo atsakovei.

15.12. Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovė reikalavo padalinti rūsio patalpas dviem pastato savininkams. Ieškovė pateikė į bylą matininkės paskaičiavimus, pagal kuriuos rūsio dalys paskaičiuotos trims pastato savininkams, bet pareiškė reikalavimą tik dėl savo teisių pažeidimo.

15.13. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės butas nėra funkciškai susijęs su rūsiu. Kasacinis teismas konstatavo, kad rūsys, nors susideda iš trijų patalpų, tačiau yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus patalpa; rūsys yra daugiabučiame name, pagal savo funkcinę paskirtį skirtas aptarnauti visus namo butus, tarp jo ir kasatorės buto yra funkcinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012). Nurodytoje byloje kasatorė – trečiojo asmens motina.

Žemesnės instancijos teismas

15.14. Teismas neturėjo vadovautis kasacinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi, nes šios ir kasacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-542/2012 faktinės aplinkybės nesutampa.

15.15. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė į rūsį gali patekti per patalpą a-1, dėl to jai priklauso prie jau turimų 52/100 patalpų dar 48/100 patalpų dalys. Atsakovas gali į rūsį patekti per a-1, nes jis jau turi nuosavybę į 52/100 šios patalpos, kaip negyvenamųjų patalpų priklausinį, ir nėra būtinybės skirti papildomai bendro naudojimo patalpų dalį. Rūsiui priskiriant dalį pagalbinių patalpų (kurios skirtos tik 6, 7, 8 butams), pažeidžiama CK 4.82 straipsnis. Bendro naudojimo patalpos skiriamos tik naudingam plotui. Rūsys neturi naudingo ploto, jam neturėtų būti skirtos 48/100 dalys bendrojo naudojimo a-1 patalpų.

15.16. Palikus galioti klaidingus duomenis apie negyvenamųjų patalpų paskirtį, gyvenamajame name didesnę ploto dalį sudarytų negyvenamosios paskirties patalpos. Dėl to turėtų būti keičiama gyvenamojo namo pagrindinė paskirtis į negyvenamąjį pastatą. Ieškovė nežino, kokią veiklą vykdys atsakovė. Ieškovės teisės pažeidžiamos, nes negyvenamųjų patalpų savininkė nemoka rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą. Be to, atsakovė buities nuotekų vamzdį įleidusi į lietaus nuotekų tinklus, todėl dažnai atsitinka kanalizacijos tinklų avarijos. Teismas neįvertino šių ieškovės teisės pažeidimų.

15.17. Jeigu patalpų būklė avarinė, negalėjo būti išduota patalpa apie jų tinkamumą naudoti. Statybos inspekcijos 2001 m. sausio 9 d. pažymoje nėra įrašo apie patalpų paskirties pakeitimą. Dėl to šis dokumentas nėra pagrindas pakeisti patalpų paskirtį. Teismas nurodytą pažymą turėjo pripažinti negaliojančia ex officio (savo iniciatyva), nes ji prieštarauja imperatyviems teisės aktams (CK 1.178 straipsnio 5 dalis).

15.18. Bylą išnagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Teisėjas informavo proceso dalyvius, kad yra nagrinėjęs ginčą dėl pastato. Ieškovė nurodė, kad pasitiki teismu, bet nurodyta aplinkybė jai buvo netikėta. Teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl ginčo baigties, todėl turėjo nusišalinti. Ieškovė pradiniame ieškinyje trečiuoju asmeniu buvo įtraukusi VĮ Registrų centrą, bet teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. neskundžiama nutartimi, priimdamas ieškinį, pašalino trečiąjį asmenį iš bylos. Teismas turėjo išankstinę nuomonę, kad nenustatys neteisėtų VĮ Registrų centro veiksmų, nors ieškovė įrodinėjo, kad viešo registro du0omenys neatitinka faktinės situacijos.

Atsiliepimas

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1. Ieškovė, siekdama nusistatyti priklausančią žemės sklypo dalį ir susidūrusi su kliūtimis, nesikreipė į savivaldybę, neinformavo jos apie tikėtinus nepatogumus, bet prašė teismo įpareigoti atsakovę atlikti tai, ko ji niekada neatsisakė atlikti. Šalys derėjosi dėl taikos sutarties, atsakovė taikos sutarties projektu prisėmė įsipareigojimą kreiptis į Registrų centrą, prašant užfiksuoti savivaldybei priklausančių patalpų 5-1, 5-3 ir bendro naudojimo patalpos 1-2 sunykimą. Ieškovė taikos sutarties projekte nustatė atsakovei įpareigojimą per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos pateikti įsiteisėjusios teismo nutarties kopiją ir įregistruoti pasikeitimus Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė nurodė ieškovei, kad juridinius faktus registruoja VĮ Registrų centras“, ši funkcija jai nepriskirta. Atsakovė prašė ieškovės pateikti matininkės M. J. negyvenamųjų patalpų brėžinio originalus, kad galėtų pateikti VĮ Registrų centrui, bet ieškovė brėžinio nepateikė.

16.2. Pastato kadastriniai matavimai paskutinį kartą atlikti 2005 m. rugpjūčio 2 d, patikslinti 2016 m. gegužės 30 d.. Šie duomenys neaktualūs. Savivaldybė nenumačiusi naujos kadastro bylos sudarymo darbų ir lėšų jiems. Ieškovės iniciatyva 2020 m. vasario mėnesį atlikti negyvenamųjų patalpų matavimai, kuriais atnaujintas patalpų brėžinys, bet ne pastato kadastrinė byla, kuri būtina, siekiant pakeisti nekilnojamojo daikto duomenis. Tai ieškovė patvirtino teismo posėdyje, teigdama, kad jos atlikti matavimai yra tik juodraštis, neturi jokios reikšmės patalpų formavimui. Ieškovės reikalavimas įregistruoti patalpų sunykimą pagal matininkės M. J. atliktus matavimus nepagrįstas .

Šalies argumentai

16.3. Ieškovės ginčijame perdavimo–priėmimo akte nurodyta perduodamų objektų inventorizavimo data – 1998 m. gruodžio 23 d. Tai, kad ši data pakartotinai neparašyta kiekvienoje perdavimo–priėmimo akto eilutėje prie kiekvienos iš patalpų, bet žemiau einančiose eilutėse tiesiog įrašant pakartojimą reiškiančius ženklus (kabutes), nereiškia, kad šių patalpų inventorizacija neatlikta. Savivaldybė pateikė visų šių perduotų patalpų brėžinį, kuris sudarytas pagal 1998 m. gruodžio 23 d. duomenis.

16.4. Bendrojo naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3 perduotos kaip namo priklausinys. Perduodant priklausinį, nekyla pareiga jį paskirstyti gyvenamojo namo bendraturčiams. CK 4.82 straipsnis, reglamentuojantis butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, neįtvirtina priklausinio kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto.

16.5. Nekilnojamojo turto registro išraše pateikti duomenys apie negyvenamąsias patalpas ir jose esančias ieškovės ginčijamas bendrojo naudojimo patalpas bei nurodyta pastaba, kad „patalpai nesuteiktas pilnas adresas“. Nekilnojamojo turto registro išrašo užfiksuoti duomenys paneigia ieškovės argumentą, kad bendrojo naudojimo patalpų perdavimo–priėmimo akte tariami nėra duomenų dėl neva nesutampančio patalpų ploto. Pagal šį išrašą, negyvenamosios patalpos, kuriose yra bendrojo naudojimo patalpos, „gautos padalijus daiktą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)“. Perdavimo–priėmimo akte nurodytų perduotų patalpų plotai, tikėtina, nesutampa su šiuo metu Nekilnojamajame turto registre nurodytu bendrojo naudojimo patalpų plotu, nes jis galėjo pakisti, atlikus daiktų padalinimą.

16.6. Savivaldybė 2020 m. spalio 6 d. pateikė raštinius paaiškinimus ir VĮ Registrų centro pateiktus duomenis, kurių pagrindu įregistruota savivaldybės nuosavybės teisė į patalpas, t. y. nuosavybės teisė įregistruota pagal dokumentus, kadastro duomenų bylą ir teismų sprendimus. Konkrečias dalis paskaičiavo VĮ Registrų centro matininkė J. L..

16.7. Atsakovės nuosavybės teisė į rūsį įregistruota vadovaujantis teismų sprendimais, pagal kuriuos neteisėtai fizinio asmens privatizuotas rūsys grąžintas atsakovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis, 2012 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012). Kasacinis teismas nesprendė rūsio patalpų nuosavybės formos klausimo ir neįpareigojo šalių pasidalinti rūsio patalpas.

16.8. Ieškovė nekėlė reikalavimo pripažinti rūsį buto priklausiniu, neįrodinėjo buto ir rūsio funkcinio sąsajumo, nepaaiškino, kokia jos naudojamo rūsio paskirtis. Į rūsį galima patekti tik per vienintelį savivaldybei priklausantį įėjimą. Ieškovės paaiškinimai, kad ji patenka į rūsį iš savo buto tik per grindyse esančią angą, patvirtina, jog nėra rūsio ir ieškovės buto CK 4.12, 4.19 straipsniuose įtvirtinto bei teismų praktikoje paaiškinto funkcinio ryšio ir sąsajumo. Byloje esantis pastato (gyvenamojo namo) patalpų brėžinys patvirtina, kad pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), – ne tipinis daugiabutis, kurio negyvenamosios patalpos (pavyzdžiui, rūsiai) yra bendrojo naudojimo, skirtos aptarnauti visus daugiabučio namo butus.

16.9. Ieškovė prašydama nustatyti, kad savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų paskirtis yra gyvenamoji, bet netinkami gyventi, nepagrindė būtinybės keisti paskirtį, nepateikė duomenų, kad esama paskirtis pažeidžia jos teises. Ieškovė nurodė hipotetines situacijas, kad turės sumokėti didesnę kainą už žemės sklypą, didesnius mokesčius.

16.10. Bylą nagrinėjęs teisėjas nurodė, kad 2013 m. išnagrinėjo bylą dėl J. Š. iškeldinimo iš savivaldybei priklausančių patalpų (rūsio) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-4587-905/2013). Ieškovė dalyvavo trečiuoju asmeniu šioje byloje, todėl ši informacija jai žinoma nuo 2013 metų ir nebuvo netikėta.

16.11. Šioje byloje ginčas nekilo dėl nekilnojamųjų daiktų registravimo viešajame registre. Atsakovės ne kartą akcentavo, kad ieškovė, kalbėdama apie teritorinio registratoriaus veiksmus, neveikimą ar tariamai padarytas klaidas, nereiškia pretenzijų VĮ Registrų centrui, galbūt ji pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Ieškovę atstovavo profesionali teisininkė, kuri žinojo, kad reikalavimai dėl įrašų viešajame registre sprendžiami administracine tvarka. Ieškovė nepareiškė pretenzijų VĮ Registrų centrui dėl galimų šios įstaigos klaidų, bet tikėjosi, kad teismas nustatys tariamas klaidas ir pritaikys atitinkamas teisines pasekmes (t. y. išspręs reikalavimus, kurie ieškinyje net nebuvo pareikšti). Pabrėždama teismo sprendimo ex officio galimybę, apeliantė nepaaiškino, kodėl pati nepateikė VĮ Registrų centrui šių reikalavimų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutartį, kuria pašalino VĮ Registrų centrą iš trečiųjų asmenų. Ieškovė nepasitikėjimą teismu pareiškė po trejų metų, kai teismas priėmė jai nepalankų sprendimą.

Atsiliepimas

17. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime prašė ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą, atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „patalpos a-1, a-2, a-3 iš tikrųjų buvo traktuojamos tik kaip butų Nr. 6, 7, 8 gyventojų bendro naudojimo patalpos, o kitų butų (pvz., Nr. 3, 4, 5) gyventojai šiomis bendro naudojimo patalpomis nesinaudojo. Iš esmės tas pats pasakytina ir apie virtuvės patalpas, t. y. nors per bendro naudojimo patalpą a-3 buvo galima patekti į patalpą 6-3 arba 4-7 (virtuvę), tačiau iš 1984 m. gegužės 6 d. patalpų plano matyti, kad atskiros virtuvės buvo įrengtos patalpose 3-3, 4-2, 5-1.<...>. Nustačius, kad patalpos a-1, a-2 ir a-3 buvo kaip bendro naudojimo patalpos priskirtos tik prie butų Nr. 6, 7 ir 8, (ir kad šios patalpos šiuo metu priklauso savivaldybei) nėra jokio pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teises (bendrosios dalinės nuosavybės teises) į išlikusias patalpas a-1, a-3“.

Šalies argumentai

17.2. Apeliantė, ginčydama 1998 m. gruodžio 29 d. perdavimo–priėmimo aktą, nurodė bendro pobūdžio samprotavimus apie tariamai neteisingai savivaldybei priskirtas bendrojo naudojimo patalpas. Jie nepagrindžia ginčijamo akto ir (arba) Vilniaus miesto valdybos sprendimo tariamo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Vyriausybės įgaliotas atstovas turėjo teisę perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, pastatus, jų dalis ir atskiras patalpas (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1998 m. sausio 16 d. iki 2002 m. spalio 23 d.) 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 3 dalis 1, 2 punktai). Turtas perduotas savivaldybei pagal galiojusius teisės aktus.

17.3. Perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad negyvenamųjų patalpų inventorizavimo data – 1998 m. gruodžio 23 d., todėl apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad sudarant perdavimo–priėmimo aktą pažeistas reikalavimas atlikti perduodamo turto inventorizaciją, nes neva negyvenamųjų patalpų perdavimas vyko remiantis 1984 metais atlikta inventorizacija. Ginčijamas aktas atitiko teisės aktuose nustatytus formos ir turinio reikalavimus.

17.4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad perdavimo–priėmimo aktu savivaldybei perduoti butai (duomenys neskelbtini) 8-3, 8-5, 8-6, 8-7 ir 8-8, bet neperduotos bendrojo naudojimo patalpos. Akte užfiksuota, kad savivaldybės nuosavybėn perduodami nekilnojamojo turto objektai su jiems priskirtais priklausiniais. Kaip nurodo pati Ieškovė, 1984 m. gegužės 15 d. pastatų vidaus plotų eksplikacijoje bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3 užfiksuotos kaip namo priklausinys.

17.5. Rūsio patalpos priklauso savivaldybei pagal teismų sprendimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis, 2012 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012). Šie teismų sprendimai įsiteisėję, todėl privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis). Tai, kad apeliantė nesutinka su įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nėra pagrindas pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį savivaldybei priklausančių rūsio patalpų. Rūsio patalpos priklauso vienam iš patalpų savininkų, todėl jos nelaikytinos bendrojo naudojimo patalpomis. Aplinkybė, kad rūsio patalpomis naudojasi kitų patalpų savininkai nėra pagrindas teigti, kad rūsys yra bendro naudojimo patalpa.

Šalies argumentai

17.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie Vilniaus miesto valdybos sprendimo neteisėtumą ir (arba) nepagrįstumą.

17.7. Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo tvarką reglamentuojantys teisės aktai ar kiti teisės aktai nenustato nekilnojamojo daikto savininkui pareigos tam tikru periodiškumu atlikti kadastrinius matavimus, siekiant patikslinti nuosavybės teise valdomo turto kadastro duomenis.

17.8. Savivaldybė, kaip nekilnojamojo turto savininkė, turi teisę turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo savo nuožiūra, įskaitant ir patalpų pripažinimą netinkamomis gyventi teisės aktų nustatyta tvarka ir šių patalpų paskirties pakeitimą. Apeliantė nenurodė, kokias jos teises ar interesus pažeidė savivaldybei priklausančių patalpų paskirties pakeitimas.

17.9. Apeliantė nenurodė ir nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ir objektyvumu. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė sutiko su teismo sudėtimi ir nereiškė nušalinimo teisėjui. Aplinkybė kad anksčiau teisėjas išnagrinėjo bylą, susijusiu su pastatu, nėra pagrindas teisėjui nusišalinti nuo bylos. Be to apeliantė ir ją atstovavusi advokatė neabejojo teismo nešališkumu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų

19. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Bendroji proceso CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys įprastai neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Dėl to, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę.

20. Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad tai, jog yra šių juridinių faktų, savaime nepakanka naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar, pateikus įrodymus vėliau, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja teise įrodymus pateikdama vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

21. Apeliantė pateikė naujus rašytinius įrodymus: 1) 1948 m. rugpjūčio 14 d. duomenis apie pastato (duomenys neskelbtini) gyvenamojo pastato pagalbines dalis ir priestatus; 2) 1984 m. gegužės 14 d. atliktos inventorizacijos duomenis, 3) 2005 m. rugpjūčio 1 d. inventorizacijos pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenis;4) 2010 m. spalio 15 d. inventorizacijos metu užfiksuotus pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys, 5) 1984 m. gegužės 6 d. planą. Ieškovė nurodė, kad prašė pirmosios instancijos teismo prijungti prie civilinės bylos, atnaujinus jos nagrinėjimą, bet teismas prašymo netenkino, nurodydamas, jog tuos pačius ieškovės motyvus patvirtina kita civilinės bylos medžiaga. Taip pat ieškovė prašo priimti į bylą VĮ Registrų centro 2021 m. liepos 1 d. raštą, gautą po teismo sprendimo priėmimo. Šis raštas patvirtina, kad 1984 metais bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos a-1, a-2, a-3, kaip priklausiniai, nebuvo priskirtos butams.

22. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo nepriimti į bylą ieškovės pateiktų naujų įrodymų. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, 2021 m. kovo 22 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pasiūlė šalims iki 2021 m. gegužės 7 d. pateikti į bylą papildomų argumentų ir įrodymų. Šalys turėjo daugiau negu du mėnesius pateikti visus turimus, taip pat naujus įrodymus. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus 2021 m. gegužės 14 d., likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio. Teismas 2021 m. gegužės 14 d. rezoliucija atsisakė priimti dokumentus, nes jie pateikti, praleidus teismo nustatytą terminą. Teikiamų dokumentų datos neleidžia daryti išvados, jog šie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau – to posėdžio metu ieškovė neginčijo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šiuos dokumentus priimti, siekdamas užtikrinti šalių procesinių teisinių lygiateisiškumą.

23. Aplinkos ministerija nurodė, kad prašomi priimti dokumentai neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, negalima daryti išvados, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau, kad nebuvo galima šių dokumentų pateikti anksčiau. Atsakovė mano, kad prašymas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nepagrįstas, netenkintinas.

24. Ieškovė, gavusi atsakovų atsiliepimus į apeliacinį, pateikė teismui naujus rašytinius paaiškinimus, pridėjo naujus įrodymus – ieškovės sveikatos būklę patvirtinančias 2013–2014 m. epikrizes. Akcentuotina tai, kad CPK nenustatyta galimybė apeliantui teikti atsiliepimą į atsiliepimus į jo apeliacinį skundą. Tokiu būdu įstatymų leidėjas užtikrino proceso koncentruotumą ir užkirto kelią proceso vilkinimui. Be to, priėmus apeliantės papildomus paaiškinimus, būtų pažeista kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisė pateikti atsikirtimus į juos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus, taip pat tai, kad ieškinys pirmosios instancijos teismui pateiktas 2019 m. rugpjūčio 19 d., ieškovę atstovavo profesionali teisininkė advokatė, daro išvadą, kad nauji įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iki teismo nustatyto termino – 2021 m. gegužės 7 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktų naujų įrodymų turinį daro išvadą, kad įrodymai neturės įtakos sprendžiant šalių ginčą, todėl jų nepriima į bylą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

25. Vyriausybės įgaliotas asmuo – Vilniaus apskrities viršininkas – 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1301-01 perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn akte nurodytus nekilnojamojo turto objektus su jiems priskirtais priklausiniais, taip pat ir patalpas (duomenys neskelbtini) 8-3, 8-5, 8-6, 8-7 ir 8-8. Akte nurodyta šių objektų bylos (bylų) inventorizavimo data – 1998 m. gruodžio 23 d.

26. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 0,1851 ha ploto žemės sklypas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Šiame sklype yra 1940 metais pastatytas 454,54 kv. m bendrojo ploto gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 60 kv. m užstatyto ploto ūkinis pastatas (pagalbinio ūkio) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso 30/100 dalių nurodyto gyvenamojo namo. Ieškovei nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas – 107,02 kv. m, gyvenamas plotas – 86,76 kv. m. Nurodytą butą ieškovė įsigijo 2010 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Butas suformuotas sujungus du butus. Atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso 96,37 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos 5-1, 5-2, 5-3, 6-1, 7-1, 7-2, 7-3, 8-1, 8-2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su bendro naudojimo patalpomis a-1, a-2 ir a-3 (52/100 iš 15,18 kv. m), t. y. 7,89 kv. m. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad 2007 m. liepos 31 d. aktu negyvenamosios patalpos pripažintos avarinėmis. Savivaldybei nuosavybės teise taip pat priklauso 83,50 kv. m rūsio patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su bendro naudojimo patalpa a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Savivaldybės nuosavybės teisės į šias patalpas įregistruotos Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. ir 2012 m. liepos 11 d. nutarčių pagrindu. Pastate taip pat yra 106,95 kv. m. ploto negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios 300/1000 dalys priklauso trečiajam asmeniui, 449/1000 – savivaldybei, o 251/1000 dalis (patalpos nuo 18-1, 18-2, 18-3, 18-4) yra atidalytos ir priskirtos ieškovės butui.

Dėl ieškovės nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpų dalį

27. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme (toliau – VTPSNĮ) nustatyta valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką (VTPSNĮ 1 straipsnis). Pagal VTPSNĮ (VTPSNĮ redakcija, galiojusi nuo 1998 m. sausio 16 d. iki 2002 m. spalio 23 d.) 2 straipsnio 1 dalį, savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. VTPSNĮ 3 straipsnyje nustatytas savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas. Nurodyto straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamas šis turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise: 1) neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais; 2) pastatai, jų dalys ir atskiros patalpos, kuriuose yra savivaldos institucijos arba kurie reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti, išskyrus pastatus ir patalpas, kuriuos nuomoja ar kitaip teisėtai naudoja valdžios ir valdymo institucijos bei jų padaliniai, teismai, kitos teisminės valdžios institucijos bei jų padaliniai, periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų nuomojamas ar kitaip teisėtai naudojamas patalpas, politinių partijų ir politinių organizacijų nuomojamas ar kitaip teisėtai naudojamas patalpas.

28. Pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ (toliau – Nutarimas) pavirtintas Asmenų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų perduoti savivaldybėms Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo priskirtą joms valstybės turtą, sąrašas. Pagal šį sąrašą, Vilniaus apskrities viršininkas A. V., Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas A. V. P. įgalioti perduoti valstybės turtą Vilniaus miesto, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus rajonų savivaldybėms.

29. Nurodytu Nutarimu taip pat patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarka (toliau – Turto perdavimo tvarka). Turto perdavimo tvarkos 1 punkte nustatyta, kad, pagal VTPSNĮ, savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Vyriausybės įgalioti asmenys pagal perdavimo–priėmimo aktus, kuriuos pasirašo Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto, rajono meras. Pagal Turto perdavimo tvarkos 9.4 punktą, valstybės turtas perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, kuriuose nurodomas objekto pavadinimas, adresas (vieta), nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos data, balansinė ir likutinė vertė. Turtas perduodamas prieš tai atlikus turtas perduodamas prieš tai atlikus jo techninę inventorizaciją (Turto perdavimo tvarkos 11 punktas).

30. Pirmiau nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas 1998 m. gruodžio 24 d. aktu perdavė savivaldybės nuosavybėn patalpas (duomenys neskelbtini) 8-3, 8-5, 8-6, 8-7 ir 8-8 su jiems priskirtais priklausiniais. Akte nurodyti perduodamų objektų adresai, balansinė vertė, likutinė vertė, žymėjimo indeksas, bendras plotas, inventorizacijos data – 1998 m. gruodžio 23 d. Aktą pasirašė Vyriausybės įgaliotas asmuo A. V. ir Vilniaus miesto mero pirmasis pavaduotojas J. I.. Į bylą taip pat pateiktas 1998 m. gruodžio 23 d. pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), planas. Nurodyti duomenys patvirtina, kad valstybės turtas perduotas savivaldybės nuosavybėn teisės aktuose (VTPSNĮ, turto perdavimo tvarkoje) nustatyta tvarka. Inventorizacijos dieną atnaujintas pastato patalpų planas, akte nurodytas ne tik perduodamų patalpų plotas, bet taip pat ir jų balansinė, likutinė vertė, t. y. akte nurodyti esminiai pastato techninės inventorizacijos duomenys.

31. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad formoje 1D (formos užpildymo metai neįskaitomi, ieškovė teigia, kad 1998 m. gruodžio 27 d.) iš pastato bylos Nr. 2425, nurodyta, kad 1998 m. gruodžio 27 d., t. y. prieš pasirašant ginčijamą 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo aktą, savivaldybė vadovavosi 1984 m. gegužės 6 d. inventorizacijos duomenimis. Akcentuotina tai, kad skiriasi 1984 m. gegužės 6 d. ir 1998 m. gruodžio 23 d. pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patalpų planuose užfiksuoti duomenys. Pavyzdžiui, ieškovei priklausančiame bute 1984 m. gegužės 24 d. buvo septynios patalpos: 3-1, 3-2, 3-3, 3-4, 3-5, 3-6, 3-7. Pagal 1998 m. gruodžio 23 d., neliko patalpos 3-7, bet padidėjo patalpos 3-6 plotas. Dėl to ieškovės argumentai, kad turtas perduotas savivaldybės nuosavybėn, vadovaujantis 1984 metų duomenimis, neatlikus inventorizacijos, atmestini kaip nepagrįsti.

32. Ieškovė teigia, kad byloje nėra duomenų, keliems butams 1984 metais skirtos 52/100 bendro naudojimo patalpų dalys, patalpos a-1, a-2, a-3 – bendrojo naudojimo patalpos, kurios nepriskirtos konkrečioms patalpoms, jomis naudojosi visi pastato gyventojai. Iš byloje esančių pastato (duomenys neskelbtini) 1984 m. gegužės 6 d., 1998 m. gruodžio 23 d. planų, pastatų vidaus plotų eksplikacijos matyti, kad patalpa a-1 (plotas – 5,37 kv. m.) – koridorius. Į šią patalpą patenkama iš lauko, iš jos galima patekti į patalpas a-2 ir a-3. Patalpa a-2 (plotas – 1,98 kv. m) – tualetas, patalpa a-3 (plotas 7,83 kv. m) – koridorius. Iš patalpos a-3 patekdavo į patalpas 6-1, 8-1 (kambarius), 6-3, 7-1 (virtuves). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad butuose Nr. 3, 4 buvo įrengti vonios kambariai (tualetai) patalpose pažymėtose 3-2, 4-3, ir virtuvės – 3-3, 4-2. Butas Nr. 5 naudojosi patalpa 5-3 (tualetu), į kurią patenkama iš lauko. Butuose N. 6, 7, 8 nebuvo įrengtų tualetų ar vonios kambarių, todėl šių butų gyventojai naudojosi tualetu, įrengtu a-2 patalpoje. Patalpos 6-3 ir 7-1 kuriose anksčiau įrengtos virtuvės, atitinkamai naudojosi 6 ir 7 buto gyventojai. Iš pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2 plano, parengto pagal 2005 m. rugpjūčio 1 d. kadastrinius matavimus, nustatyta, kad į patalpas a-1 patenkama iš lauko, iš jų galima patekti į patalpas 6-1, 8-1 ir 7-1. Ieškovė nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad buto Nr. 3 gyventojai (savininkai) anksčiau naudojosi a-1 ir a-3, kaip bendro naudojimo patalpomis su kitų patalpų (butų) savininkais. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patalpos a-1, a-2, a-3 traktuotos tik kaip butų Nr. 6, 7, 8 gyventojų bendro naudojimo patalpos, o kitų butų (Nr. 3, 4, 5) gyventojai nesinaudojo šiomis bendro naudojimo patalpomis.

33. Akcentuotina tai, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kad patalpos 5-1, 5-2, 5-3, 6-1, 7-1, 7-2, 7-3, 8-1, 8-2, kuriose anksčiau buvo įrengti butai Nr. 6, 7, 8, su bendro naudojimo patalpomis a-1, a-2, a-3 (52/100 iš 15,18 kv. m), t. y. 7,89 kv. m nuosavybės teise visada priklausė tik Vilniaus miesto savivaldybei ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, nuosavybės įgijimo pagrindas – 1998 m. gruodžio 29 d. aktas ir savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimas. Šiame valdybos sprendimo, kuriuo patalpos Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–3, pripažintos netinkamomis gyventi ir išbrauktos iš gyvenamųjų namų apskaitos, priede nurodytiems (duomenys neskelbtini) butams Nr. 3 ir 5 nepriskirtos bendrojo naudojimo patalpos, bet nurodyta, kad butai Nr. 6, 7, 8 yra su bendrojo naudojimo patalpomis. Tai, kad 1998 m. gruodžio 29 d. akte ir Vilniaus valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendime nenurodytos (neišskirtos) bendro naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3, ar tai, kad patalpos a-1, a-2, a-3 nebuvo priskirtos konkrečioms patalpoms (butams), nėra pagrindas konstatuoti, kad šios patalpos nebuvo perduotos savivaldybei ar kad į jas turi teisę asmenys, kuriems šios patalpos niekada nebuvo paskirtos naudotis pagal jų tikslinę paskirtį ir jie nurodytomis patalpomis niekada nesinaudojo. Apeliantė neįrodė, kad nurodytomis bendrojo naudojimo patalpomis naudojosi visi pastato gyventojai (pavyzdžiui, apeliantė ar anksčiau atsakovei priklausančiame bute Nr. 3 gyvenę asmenys į šį butą (patalpas) galėjo patekti tik per a-1 ir a-3 patalpas, ar kad nurodytame bute nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), todėl jie naudojosi patalpoje a-2 įrengtu tualetu).

34. VĮ Registrų centro 2020 m. rugpjūčio 26 d. rašte išaiškinta, kad nekilnojamasis daiktas – negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis a-1, a-2, a-3 (52/100 iš 15,18 kv. m), t. y. 7,89 kv. m, ir nuosavybės teisės į jas Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. birželio 1 d. prašymo dėl Nuosavybės (patikėjimo) teisės į statinį įregistravimo, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. gegužės 13 d. parengtos kadastro duomenų bylos, savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimo, 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Nekilnojamasis daiktas – rūsio patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8-4, su bendro naudojimo patalpa a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m, ir nuosavybės teisės į jas Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2015 m. liepos 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 3 d. pateikto prašymo įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir juridinio asmens nuosavybę į statinius, UAB „Kelprojektas“ 2015 m. kovo 24 d. parengtos kadastro duomenų bylos, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo (priimto civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties ir 2012 m. liepos 11 d. nutarties (priimtų civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012) pagrindu. Dėl to apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovė, nesuderinusi su kitais bendraturčiais, 1999 m. sausio 29 d. įregistravo nuosavybės teisę į 52/100 bendrojo naudojimo patalpų dalis, neaišku, kaip jos paskaičiuotos, 48/100 dalys patalpos a-1 (5,37 kv. m) priskirtos rūsio patalpoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybės teisių įregistravimo metu pastatas nuosavybės teise priklausė dviems savininkams: atsakovei ir trečiojo asmens motinai J. Š.. Dėl visų pirmiau nurodytų aplinkybių teismas konstatuoja, kad atsakovė nepagrįstai ginčija 1998 m. gruodžio 29 d. aktą ir savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimą, reikalaudama pripažinti nuosavybės teisę į 2477/10 000 dalis patalpų a-1 ir a-3. Nenustatęs ieškovės teisės į bendrojo naudojimo patalpas a-3, apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako dėl šių patalpų dalių paskirstymo.

35. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pateiktų buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–3, nuosavybės dokumentų, kurie patvirtina jos teises į bendrojo naudojimo patalpas.

36. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir L. A. 2005 m. rugsėjo 12 d. sudarė mainų sutartį, kuria L. A. įgijo nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) pažymėtas nuo 3-1 iki 3-6 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Mainų sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad pasirašius šią sutartį sutarties šalims kartu su nuosavybės teise į mainomus nekilnojamuosius daiktus, pareina visos šalių turimos teisės į visus ir bet kokius antraeilius daiktus, nekilnojamųjų daiktų priklausinius, kurie skirti aptarnauti nekilnojamuosius daiktus, yra neatsiejami ir tiesiogiai susiję su nekilnojamaisiais daiktais, kuriais šalys faktiškai naudojasi, tačiau kurie dėl bet kokių priežasčių šios sutarties sudarymo metu nėra inventorizuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė ir K. A. 2010 m. gegužės 24 d. sudarė buto pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–3, t. y. anksčiau buvusias negyvenamąsias patalpas. Šios sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad pirkėjui (ieškovei) žinoma, jog po nuosavybės teisių į perkamą butą įsigijimo, jam kartu su kitų butų savininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga, jis kartu su kitais butų savininkais privalės proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, kitas įmokas.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytos mainų sutarties sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios bendrojo naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3. Šių patalpų L. A. nuosavybės teise neįgijo. Be to, pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad buto (patalpų) Nr. 3 gyventojai (naudotojai) niekada nesinaudojo šiomis bendrojo naudoji patalpomis, jos neskirtos aptarnauti L. A. įsigytoms patalpoms, vėliau ieškovės įsigytam butui ir nebuvo neatsiejamai susiję su juo. Dėl to ieškovė negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio į nurodytas patalpas.

Dėl ieškovės nuosavybės teisių į rūsio patalpas

38. Ieškovė teigia, kad jai priklausančiam butui tenka 10702/26703 dalys iš 83,50 kv. m, t. y. 33,47 kv. m, rūsio patalpų. Ieškovės nuomone, rūsio patalpos nepagrįstai priskirtos tik vienam pastate esančių patalpų savininkui.

39. Iš bylos duomenų nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė į 83,50 kv. m rūsio patalpos su bendro naudojimo patalpa a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–4, įregistruota vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. ir 2012 m. liepos 11 d. nutartimis. Nurodytais teismų procesiniais sprendimais pripažinta negaliojančia J. Š. ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuria J. Š. įsigijo 83,50 kv. m rūsį, ir rūsys grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei. Teismų sprendimai įsiteisėję ir nenuginčyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.262 straipsnyje nurodyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ieškovė, siekdama, kad būtų pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenys, turėjo juo nuginčyti

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. A. įsigijo gyvenamąsias patalpas, vėliau ieškovė – butą be rūsio patalpų. Rūsio patalpos sandorių sudarymo metu priklausė J. Š. nuosavybės teise. Ieškovė už rūsio patalpas nemokėjo, jomis nesinaudojo nei kaip buto priklausiniu, nei kaip antraeiliu daiktu, todėl negalėjo įgyti į jas nuosavybės teisių. Pirmiau nurodytų teismų sprendimais rūsio patalpos grąžintos savivaldybei. Savivaldybė įregistravo jas ir nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė neginčija registro duomenų teisėtumo, bet reikalauja įrašyti ją kaip savininkę.

41. Ieškovė teisingai nurodė, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl rūsio patalpų privatizavimo, konstatavo, kad rūsys, nors apima tris patalpas, bet yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus patalpa; rūsys yra daugiabučiame name, pagal savo funkcinę paskirtį skirtas visiems namo butams aptarnauti, yra funkcinis rūsio ir kasatorės buto yra funkcinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012). Pirmosios instancijos teismas nurodytoje nutartyje nustatytas aplinkybes įvertino kaip prejudicinį faktą, bet atsižvelgė į tai, kad jis gali kisti, todėl patikrino ir iš 2015 metų rūsio patalpų plano nustatė, kad ginčo rūsio patalpa apima tris patalpas, yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, bet į ją yra tik vienas į ėjimas per patalpą a-1, t. y. pasikeitė faktinės aplinkybės. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jos butas nėra funkciškai susiję su rūsiu, į kurį ji patenka per angą, prakirstą grindyse, nusileisdama kopėčiomis. Apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jai priklausančio buto grindyse esanti anga, per kurią ji patenka į rūsį, įrengta teisėtai, suderinus su rūsio patalpų savininke. Be to, pasikeitusi faktinė aplinkybė – likęs tik vienas įėjimas į rūsį per savivaldybei nuosavybės teise priklausančią patalpą – nepatvirtina to, kad rūsys yra patalpa, susijusi funkciškai su ieškovės butu. Funkcinis ryšys yra pagrindinį ir antraeilį daiktą siejantis ryšys. Tai, kad ieškovei priklauso butas nuosavybės teise, nėra pagrindas daryti išvadą, kad jai priklauso name esantis rūsys. Pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), – ne tipinis daugiabutis, jame daug patalpų, bet ne visi pagrindiniai daiktai susiję funkciniu ryšiu su pagalbinėmis patalpomis (rūsiu).

42. Pirmiau šioje nutartyje nustatyta, kad patalpa a-1 buvo butų Nr. 6, 7, 8 bendrojo naudojimo patalpa. Per šią patalpą galima patekti į rūsio patalpas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rūsys apima tris patalpas R-1, R-2, R-3. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kurių butų (patalpų) gyventojai anksčiau naudojosi rūsio patalpomis. Be to, žemės sklype taip pat yra ūkio paskirties pagalbinis pastatas. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad mainų sutartyje nurodyta, kad L. A. keitė jam priklausančius butus su rūsiu į negyvenamąsias patalpas, prie kurių nenurodytas rūsys, buto pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat nenurodyta, kad ieškovė įsigijo butą su rūsiu, taip pat tai, kad į rūsį galima patekti tik per savivaldybei priklausančią patalpą, nesant duomenų apie teisėtą ieškovės naudojimąsi rūsio patalpomis, daro išvadą, kad nepakanka duomenų, iš kurių galima spręsti, kad ieškovės butą ir visas tris ar kurią nors vieną sieja funkcinis ryšys.

43. Apeliantė teigia, kad teismas neturėjo vadovautis kasacinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi, nes šios ir kasacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-542/2012 faktinės aplinkybės nesutampa (Pastebėtina, kad apeliantė analizuoja ne nurodytą, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011.). Pirma, kasacinio teismo byloje negyvenamos patalpos registruotos, kurių paskirtis negyvenamosios patalpos, jose nustatytas veiklos pobūdis, patalpos registruotos VĮ Registrų centre, jos išnuomotos verslininkams. Šioje byloje rūsio patalpos ieškovės buto pirkimo momentu neįregistruotas negyvenamosiomis patalpomis, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad jos – bendro naudojimo patalpos, skirtos aptarnauti namui. Antra, kasacinio teismo byloje ieškovė – daugiabučio namo savininkų bendrija, šioje byloje – buto, kuris yra dvibučiame (ne daugiabučiame) pastate. Trečia, kasacinio teismo byloje ieškinys pareikštas dėl nekilnojamųjų daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ginčas kilęs dėl daugiabučio namo rūsyje ir cokoliniame aukšte negyvenamųjų patalpų paskirties ir teisinio statuso. Šioje byloje ieškovė prašo jai pripažinti nuosavybės teisę į rūsio patalpas. Ketvirta, kasacinis teismas nagrinėjęs bylą konstatavo, jog neįmanoma nustatyti, kokiu tikslu suprojektuotos ginčo patalpos. Šiuo atveju ginčo patalpų paskirtis aiški – rūsio patalpos. Penkta, kasacinio teismo byloje ginčo patalpomis butų savininkai nesinaudojo ir nesinaudoja. Šiuo atveju visi pastato savininkai naudojasi rūsio patalpomis. Šešta, kasacinio teismo nagrinėtoje byloje namo gyventojai butus išsipirko lengvatinio privatizavimo metu be rūsio patalpų, t. y. be bendro naudojimo patalpų. Ieškovė nedalyvavo pirminiame privatizavime, butą įsigijo komercinėmis sąlygomis.

44. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad skiriasi nurodytų bylų faktinės aplinkybės. Apeliantė teigia, kad rūsio patalpos ieškovės buto pirkimo momentu neįregistruotas negyvenamosiomis patalpomis, Lietuvos apeliacinis teismas ir kasacinis teismas konstatavo, kad jos – bendro naudojimo patalpos, skirtos namui aptarnauti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mainų ir buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, rūsio patalpos buvo privatizuotos ir priklausė J. Š. nuosavybės teise. Tuo metu dar nebuvo įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais vėliau rūsio patalpos grąžintos atsakovei. Be to, ieškovė neįrodė, jog ji teisėtai naudojosi rūsio patalpomis. Apeliantės nurodytų faktinių aplinkybių skirtumas šiuo atveju nėra esminis kriterijus, sprendžiant dėl kasacinio teismo suformuotos taisyklės taikymo, nes ši išvada padaryta, apžvelgus teisinį reglamentavimą, susijusį su nuosavybės teisių įgijimu.

45. Nuosavybės teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams, pvz., sukūrus naują daiktą, įsigijus turtą pagal sandorius, pasisavinus vaisius ir pajamas ir kt. 1964 m. CK, skirtingai negu 2000 m. CK 4.47 straipsnyje, nereglamentuoti nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privatine nuosavybe grindžiamo šalies ūkio formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleista privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Butų privatizavimo įstatymas sudarė teisinį pagrindą atsirasti daugiabučių namų savininkų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kambarius bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnis). Kadangi tokiam pirkimo-pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis – gyvenamoji patalpa, o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų – negyvenamųjų – patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose. Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis). Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuotos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (4.2.3 papunktis). Apibendrindama šį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektų ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims.

46. Taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad, įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeičia iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių. Be to, aptariamoje teisės normoje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai <...> neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). Nurodytas teisės normų, susijusių su nuosavybės teisių įgijimu, aiškinimas taikytinas ir šioje byloje, nes jis nesukuria išskirtinio precedento, taikytino esant tik konkrečioms aplinkybėms, bet suformuluoja universalią taisyklę, taikytiną ir dvibučių, ir daugiabučių namų butų savininkams. Taip pat pažymėtina, kad namas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), anksčiau buvo daugiabutis, vėliau patalpos buvo pripažintos netinkamomis gyventi ir išbrauktos iš gyvenamųjų namų sąrašo. Dėl to nors apeliantė teisingai nurodė, kad bylose skiriasi ieškovai, ieškinio dalykas, negalima nustatyti patalpų paskirties tapatumo, skiriasi butų nuosavybės įsigijimo pagrindas, kasacinio teismo suformuluota taisyklė aktuali taip pat ir nagrinėjamoje byloje. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi.

47. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ieškovė reikalavo padalyti rūsio patalpas dviems pastato savininkams. Iš teismui pateiktų matininkės paskaičiavimų matyti, kad rūsio patalpos padalytos savininkams: ieškovei, atsakovei ir trečiajam asmeniui. Ši aplinkybė, taip pat pirmiau ieškovės nurodyti argumentai nėra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teises į rūsio patalpas ir pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašą, pagal kurį rūsio patalpos nuosavybės teise priklauso atsakovei.

Dėl savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų duomenų patikslinimo

48. Pagal CK 4.254 straipsnio 9 punktą, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 9 punktą, viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai, taip pat ir buvusio daikto išnykimo faktas. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punkte nustatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.

49. Šalių ginčas nekilo, kad patalpos 5-1, 5-3, a-2 sunykusios, jos neužfiksuotos pastato pirmo aukšto plane, sudarytame pagal 2005 m. rugpjūčio 1 d. matavimų duomenis. Apeliantė teigia, kad ji negali išsipirkti žemės sklypo dalies, nes NŽT negali nustatyti užstatyto ploto (užstatymo plotas skaičiuotinas su sunykusiomis patalpomis ar be jų). Esant netiksliems duomenims, negalima teisingai paskaičiuoti mokesčių. Apeliantė nesikreipė į atsakovę, kad ši pašalintų kliūtis, dėl kurių ieškovė negali įgyvendinti savo teisių. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys derėjosi dėl taikos sutarties sudarymo, bet jos nesudarė. Savivaldybė pateikė ieškovei 2020 m. birželio 2 d. taikos sutarties projektą. Projekto 1.5 punkte savivaldybė įsipareigojo kreiptis į VĮ Registrų centrą prašydama užfiksuoti savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų 5-1, 5-3 ir bendro naudojimo patalpos a-2 sunykimą, vadovaujantis 2016 m. gegužės 30 d. sudarytos pastato – gyvenamojo namo nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos Nr. 13/2425 duomenimis. Nepavykus sudaryti taikos sutarties, atsakovė ketino kreiptis į VĮ Registrų centrą, kad būtų atnaujinti pastato duomenys pagal matininkės M. J. atliktus negyvenamųjų patalpų matavimus, bet ieškovė nepateikė atsakovei šių dokumentų originalų. Ieškovė 2021 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje nurodė, kad matavimų dokumentų originalas yra savivaldybės skyriuje, jis yra juodraštis, registras jo neregistruotų, todėl reikalinga sudaryti bylutę užsakyti matavimų bylą bei atlikti kitus būtinus veiksmus, panaikinti savavališkos statybos padarinius ir kt. (2021 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:11:30 val.). Atsakovė teigia, kad neturi išteklių kreiptis dėl naujos kadastrinės bylos suformavimo, todėl neprieštaravo, kad ieškovė atnaujintų brėžinius savo lėšomis. Akcentuotina tai, kad atsakovė – negyvenamųjų patalpų savininkė, savo, kaip savininkės, teises gali įgyvendinti savo nuožiūra, bet jos veiksmai negali pažeisti kitų asmenų teisių, be to atsakovė turi pareigą rūpintis, kad viešuosiuose registruose būtų įregistruoti aktualūs jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto duomenys.

50. Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad atskiri nekilnojamieji daiktai (butai, kontoros ir kiti panašūs), sudarantys statinį, formuojami (arba keičiami jų duomenys kadastre) tik po to, kai pagal šiuos nuostatus nustatyti ar pakeisti viso statinio kadastro duomenys, sudaryta ar atnaujinta statinio kadastro duomenų byla ir kadastro duomenys ar jų pakeitimai įrašyti į kadastrą. Ieškovės reikalavimas leisti be savivaldybės sutikimo įregistruoti negyvenamųjų patalpų kadastrinius matavimus, kuriuos 2020 m. vasario mėn. atliko matininkė M. J., Nekilnojamojo turto registre neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 24 punkto, nes nesuformuotą naują pastato kadastrinių matavimų bylą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo, kuris būtų pakankamas pakeisti atsakovei priklausančių negyvenamųjų patalpų duomenis pagal matininkė M. J. brėžinį. Ieškovė teismo posėdyje sutiko, kad šio brėžinio nepakanka atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė neprašė įpareigoti atsakovę leisti jai kreiptis dėl kadastrinių matavimų bylos suformavimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio reikalavimo, apeliantės nurodyti argumentai nėra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė leido jai atlikti matavimus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad savivaldybė nesutinka, kad kadastrinių matavimų byla būtų suformuota ieškovės lėšomis.

Dėl patalpų paskirties pakeitimo

51. Ieškovė prašė nustatyti, kad savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų paskirtis yra gyvenamoji, bet pripažinta netinkama gyventi.

52. Vilniaus miesto valdyba 2000 m. birželio 29 d. sprendimu pripažino netinkamomis gyventi gyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–3, 8–5, 8–6 su bendrojo naudojimo patalpomis, 8–7 su bendrojo naudojimo patalpomis ir 8–8 su bendrojo naudojimo patalpomis, ir išbraukė jas iš gyvenamųjų namų apskaitos. Nekilnojamojo turto registre savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų duomenys įrašyti vadovaujantis 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktu ir savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimu, statybos inspektoriaus 2001 m. sausio 9 d. pažyma Nr. 101-46. Taip pat įrašytas įrašas, kad 2007 m. liepos 31 d. aktu nurodytos negyvenamosios patalpos pripažintos avarinėmis. Be to, Senamiesčio seniūnijos žinybų komisijos 2000 m. vasario 11 d. akte nustatyta, jog gyventojai iš namo (duomenys neskelbtini) butų iškeldinti 1980–1991 metais. Patalpų privatizavimo metu pastate gyveno keturi buto gyventojai.

53. Pirmiau nustatyta, kad L. A. mainų sutartimi įgijo negyvenamąsias patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 8–3. Tai, kad vėliau patalpų paskirtis buvo pakeista ir ieškovė iš L. A. pirko gyvenamąjį būstą, nėra pagrindas įpareigoti savivaldybę keisti patalpų paskirtį. Nurodyto buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo dieną Nekilnojamojo turto registre ir šiuo metu nesikeitė atsakovei priklausančių patalpų paskirtis. Dėl to, ieškovė, įsigydama nekilnojamąjį turtą, turėjo įvertinti riziką, kad šios patalpos gali būti išnuomotos ar parduotos, kad jose bus vykdoma tam tikra veikla. Ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su mokėtinais mokesčiais atliekų surinkimą, nuotekų tinklų avarijomis nėra pagrindas keisti savivaldybei priklausančių patalpų paskirtį iš negyvenamosios į gyvenamąją, nurodant, kad jos yra netinkamos gyventi.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2000 m. birželio 29 d. pirmiau nurodytos patalpos išbrauktos iš gyvenamųjų namų apskaitos, jų būklė buvo bloga, jos ilgą laiką nebuvo gyvenamos, atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, susijusius su patalpų paskirties pakeitimu.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

55. Ieškovė teigia pirmosios instancijos teismą buvus šališką, nes teisėjas anksčiau išnagrinėjo kitą bylą, susijusią su ginčo pastatu. Be to, pirmosios instancijos teismas pašalino iš bylos trečiąjį asmenį VĮ Registrų centrą neskundžiama nutartimi.

56. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti asmenų teisę į nešališką ir objektyvų teismą, CPK 65 straipsnyje išvardijo pagrindus, kuriems esant, teisėjas negali nagrinėti bylos. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba gali būti pareikštas nušalinimas: 1) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; 2) jeigu jis yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais; 3) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai; 4) byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas; 5) jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; 6) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas; 7) jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Be to, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).

57. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas svarbia papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimo byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80 par. 26; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr.17056/06, par. 98). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Šiuo atžvilgiu net įtarimas gali turėti tam tikrą reikšmę, todėl kiekvienas teisėjas, dėl kurio šališkumo gali kilti teisėtų (pagrįstų) abejonių, turi nusišalinti (EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimo byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95, par. 45).

58. EŽTT yra pabrėžęs, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, bet nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo požiūriu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų teisėjo ir proceso dalyvių ryšių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teismo procese ir spręsdamas, yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu ar ne, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar spręstų klausimų skirtumas buvo labai menkas (EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).

59. Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, yra tikrų faktų, dėl kurių kyla abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar ne, objektyviai pagrįsti nuogąstavimai ar ne, koks yra esminių to paties teisėjo skirtingose bylose nagrinėtų faktų, spręstų klausimų ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020; 27 ,28, 30 punktas).

60. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu tenkino ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. Š. dėl iškeldinimo iš rūsio patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-4587-905/2013). Šioje byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo apeliantė. Taigi apeliantė žinojo apie išnagrinėtą bylą, todėl teisėjo nurodyta informacija nevertintina kaip netikėta ar siurprizinė. Nei ieškovė, nei jos atstovė nepareiškė teismui nušalinimų. Tai, kad teisėjas informavo bylos dalyvius apie anksčiau išnagrinėtą bylą, susijusią su pastatu (duomenys neskelbtini), nurodė šalims, bylos išnagrinėjimo rezultatą, taip pat tai, kad toje byloje konstatavo, jog rūsio patalpos priklauso savivaldybei nuosavybės teise, patvirtina ne tik teisėjo nešališkumą, bet taip pat ir siekį užtikrinti skaidrų ir objektyvų procesą (2021 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:18:20 val.). Nurodytų aplinkybių išviešinimas, be kita ko, reiškia, jog nagrinėjamoje byloje teisingumas buvo ne tik vykdomas, bet taip pat ir atrodė įvykdytas. Objektyvaus stebėtojo požiūriu, nėra pagrindo įžvelgti, kad teisėjas galėjo būti neobjektyvus arbitras nagrinėjamoje byloje. Akcentuotina taip pat tai, kad skiriasi bylų nagrinėjimo dalykas. Pirmiau išnagrinėtoje byloje buvo spręstas J. Š. (trečiojo asmens motinos) iškeldinimo iš rūsio klausimas. Nagrinėjamoje byloje gi sprendžiamas klausimas dėl ieškovės (ne trečiojo asmens motinos ar trečiojo asmens, t. y. kitų patalpų savininko) pretenzijų ir teisių, reiškiamų į bendrojo naudojimo patalpas, taip pat ir rūsio patalpas, pagrįstumo. Taigi teisėjas skirtingose bylose sprendė dėl skirtingų asmenų, skirtingų teisių turinio. Nurodytos aplinkybės nėra pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu.

61. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi išsprendė ieškinio priėmimo klausimą, taip pat pašalino trečiąjį asmenį VĮ Registrų centrą iš bylos. Aptariamos nutarties rezoliucinės dalies trečioje pastraipoje nurodyta, kad nutarties dalis dėl trečiojo asmens šalinimo iš bylos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties įteikimo dienos, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą. Aplinkybė, kad ieškovė nepateikė atskirojo skundo dėl nurodytos nutarties, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas užkirto jai kelią ginti savo teises. Nustačius priešingas, negu nurodo apeliantė, aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su teisėjo šališkumu.

62. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus ir proceso dalyvių paaiškinimus, iš esmės tinkamai pritaikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Dėl visų pirmiau šioje byloje išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą.

Teisėjai Irmantas Šulcas Žilvinas Terebeiza Tomas Venckus