- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-967-852/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05489-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- I. P.
- Trečiasis asmuo
- I. P., uždarajai akcinei bendrovei ,,Atlanto banga“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui I. P., tretiesiems asmenims I. P. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Atlanto banga“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių perkėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. P. kreipėsi į teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Atlanto banga“ 2019 m. spalio 7 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad pirkėjas yra atsakovas I. P., apsimestine ir pirkėja pripažinti ieškovę G. P.. Ieškovė paaiškino, kad 2019 m. spalio 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta prekė – automobilis Crashed 2016 BMW 740 l, kaina – 3 244,01 Eur (su PVM); pardavėja UAB ,,Atlanto banga“, pirkėjas – I. P.. Tačiau tikroji automobilio pirkėja pagal nurodytą PVM sąskaitą faktūrą yra ieškovė, o ne atsakovas I. P.. Atsakovas yra ieškovės brolis ir trečiojo asmens I. P. sutuoktinis. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. ji pardavė jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir gavo 120 000,00 Eur sumą. Už dalį šių lėšų ketino įsigyti automobilį, todėl kreipėsi į savo brolį – atsakovą I. P., kuris automobilių versle turėjo didelę patirtį, ilgą laiką buvo įmonės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), užsiėmė BMW automobilių technine priežiūra, remontu, autoserviso veikla ir mažmenine prekyba. Atsakovas, veikdamas ieškovės pavedimu, padėjo ieškovei surasti automobilį ir padėjo jį nupirkti. Visas automobilio remonto išlaidas padengė ieškovė. Realiai automobilis priklausė ieškovei nuo pat jo įsigijimo pradžios. Atsakovas veikė ieškovės pavedimo pagrindu, o ne kaip realus pirkėjas. Atsakovas automobiliu nesinaudojo, nes vos užregistravus registre jis buvo perleistas savininkei – ieškovei. Automobilį ieškovė įsigijo asmeninių poreikių tenkinimui. Ieškovė viena augina (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas jai padeda. Neturėdama automobilio ieškovė negalėtų užtikrinti savo (duomenys neskelbtini) poreikių. Nors, kaip ir buvo tartasi, automobilis galiausiai buvo įregistruotas ieškovės vardu, tačiau atsakovo sutuoktinė, su kuria jis jau negyveno, pareiškė nepagrįstą reikalavimą dėl ieškovės automobilio, pasinaudodama tuo, kad atsakovas pasirašė pirminėje sąskaitoje dar tuo metu, kai jų santuoka nebuvo nutraukta.
Atsiliepimas
2. Atsakovas I. P. atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
3. Ieškovė ir atsakovas pateikė teismui tvirtinti 2021 m. kovo 22 d. taikos sutartį, kuria tenkinami ieškinio reikalavimai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė tvirtinti taikos sutartį kaip pažeidžiančią viešąjį interesą ir trečiojo asmens I. P. teises.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo I. P. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti ieškovei bei atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesu. Nurodė, kad šioje byloje ieškovė ir atsakovas siekia vieningo tikslo, kad automobilis nebūtų grąžintas į atsakovo ir trečiojo asmens I. P. bendrą jungtinę nuosavybę. Ieškovės ir atsakovo pozicija kitoje byloje, kurioje trečiasis asmuo I. P. ginčijo automobilio perleidimo sandorį, yra iš esmės kitokia – nurodytoje byloje atsakovas teigė, kad ginčo automobilis, perleistas jo seseriai, priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Kaip matyti iš pačios ieškovės pozicijos ir kitų byloje esančių duomenų, tarp bylos šalių niekada jokio ginčo, ypač turtinio, nekilo ir negalėjo kilti. Ieškovė visuomet buvo atsakovo artimiausias žmogus, kurio vardu jis registruodavo visus savo įgyjamo nekilnojamojo turto objektus, tarp jų ir transporto priemones. Prasidėjus atsakovo ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo procesui, ieškovė visokeriopai palaiko savo brolį, todėl šis ginčas yra tariamas, tai ginčo imitavimas siekiant išvengti santuokoje įgyto turto pasidalijimo tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina ir byloje pateikta taikos sutartis. Sunku būtų patikėti, kad ieškovė, būdama vieniša moteris, auginanti (duomenys neskelbtini) ir dirbanti (duomenys neskelbtini), galėtų disponuoti 120 000,00 Eur vertės turtu ir jį pardavusi įsigyti maždaug 30 000,00 Eur vertės transporto priemonę. Pats atsakovas yra pripažinęs kitose bylose, jog ne vieną savo įsigyjamą turto objektą yra registravęs savo sesers (ieškovės) G. P. vardu. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad kitoje byloje priimta nutartimi ji yra paskirta minėtos transporto priemonės saugotoja, tačiau ieškovė iki šiol automobilio jai nepardavė. Ieškovė nesinaudoja ginčo transporto priemone šeimos interesais, kadangi apskritai nėra aišku, kur šią transporto priemonę yra paslėpę vienodą interesą byloje turintys ieškovė ir atsakovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 16 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti. Be to, teismas nusprendė skirti ieškovei G. P. ir atsakovui I. P. po 500,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos – po 250,00 Eur, priteisiant trečiajam asmeniui I. P., kitą pusę – po 250,00 Eur, priteisiant valstybei. Teismas taip pat priteisė Lietuvos valstybei iš ieškovės 31,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 7 d. atsakovas I. P. (pirkėjas) iš trečiojo asmens UAB ,,Atlanto banga“ (pardavėjo) įsigijo automobilį BMW. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, kad rašytinė minėto automobilio pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta; pirkimo pardavimo santykius patvirtina 2019 m. spalio 7 d. PVM sąskaita faktūra. Šioje byloje ieškovė ginčija minėtą pirkimo – pardavimo sandorį, įrodinėdama, kad ginčo sandoris yra apsimestinis, t. y. tikroji automobilio pirkėja yra ieškovė G. P., o ne atsakovas I. P.. Bylos šalys (ieškovė ir atsakovas) yra sesuo ir brolis; trečiasis asmuo I. P. yra atsakovo sutuoktinė, šiuo metu vyksta jų skyrybų procesas (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), sutuoktinių santykiai itin konfliktiniai. Teismas nurodė, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnio 1 dalis). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Šiuo atveju, kaip minėta, ieškovė įrodinėja, kad pagal 2019 m. spalio 7 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį tikroji pirkėja buvo ieškovė, o ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas jos brolis – atsakovas I. P.. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ieškinį pripažino. Ieškovė ir atsakovas sudarė taikos sutartį, kuria susitarė, kad 2019 m. spalio 7 d. sandoris yra apsimestinis, o tikroji automobilio pirkėja yra ieškovė. Minėta taikos sutartis teismo nebuvo patvirtinta kaip prieštaraujanti viešajam interesui ir pažeidžianti trečiojo asmens I. P. teises ir teisėtus interesus (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje tarp bylos šalių nėra ginčo, o teisminis procesas yra inicijuotas siekiant, kad ginčo automobilis nebūtų įtrauktas į atsakovo ir trečiojo asmens I. P. skyrybų procese dalintino turto balansą. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo spręsti, kad 2019 m. spalio 7 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinė. Visų pirma paties atsakovo ir jo sesers, šioje byloje pareiškusios ieškinį, pozicija dėl ginčo automobilio tikrojo savininko skiriasi skirtingose bylose. Šioje byloje, kaip jau minėta, ieškovė ir atsakovas įrodinėja, kad tikroji ginčo automobilio savininkė yra ieškovė, o atsakovas tik padėjo įsigyti ieškovei nurodytą automobilį ir jį suremontuoti. Tuo tarpu 2020 m. rugsėjo 10 d. bendrame I. P. ir G. P. atsiliepime į ieškinį bei prašyme sujungti bylas, pateiktuose atsakovo ir trečiojo asmens I. P. santuokos nutraukimo byloje, I. P. ir G. P. įrodinėjo, kad ginčo automobilis priklauso atsakovui I. P. asmeninės nuosavybės teise (todėl neįtrauktinas į bendrą turto balansą). Teismo posėdžio metu atsakovas I. P. negalėjo įtikinamai paaiškinti jo paties ir jo sesers pozicijų prieštaringumo dėl ginčo automobilio nuosavybės priklausomai nuo bylos, kurioje tokia pozicija teikiama. Antra, ieškovės ieškinyje akcentuojamas aplinkybes, kad ginčo automobilį ji naudoja savo šeimos poreikiams, vežioja su juo (duomenys neskelbtini), paneigia bylos duomenys. Nors automobilio saugotoja pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kitoje byloje (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) yra paskirta trečiuoju asmeniu šioje byloje dalyvaujanti I. P., tačiau ginčo automobilis jai nėra perduotas, jo buvimo vieta nežinoma, ieškovė ir atsakovas jo buvimo vietos neatskleidžia, dėl automobilio paslėpimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Trečia, teismo posėdžio metu trečiasis asmuo I. P. paaiškino, kad ginčo automobilio vertė yra daugiau nei 30 000,00 Eur, šį automobilį iš UAB ,,Atlanto banga“ įsigijo atsakovas, kaip ir nurodyta 2019 m. spalio 7 d. sąskaitoje faktūroje, tačiau už žymiai didesnę kainą nei nurodyta minėtoje sąskaitoje, vėliau ginčo automobilis buvo pardavinėjamas www.autoplius.lt portale už 31 999,00 Eur kainą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys trečiojo asmens I. P. pateikti įrodymai. Trečiasis asmuo I. P. į bylą pateikė išrašą iš JAV aukciono archyvo, iš kurio matyti, kad (duomenys neskelbtini) duomenimis ginčo automobilis parduodamas už 37 329 JAV dolerių kainą. Tai, kad minėtame aukcione parduodamas automobilis yra tas pats (t. y. ginčo automobilis), patvirtina tas pats automobilio VIN kodas. Atsakovas, įsigijęs minėtą automobilį, kuris buvo pardavinėjamas už daugiau nei 30 000 JAV dolerių kainą iš UAB ,,Atlanto banga“, kaip nurodyta sąskaitoje už 3 244,01 Eur, vėliau jį pardavinėjo www.autoplius.lt portale už 31 999,00 Eur kainą. Kaip nurodė pati ieškovė, jos brolis (atsakovas) automobilių versle turi didelę patirtį, yra UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindinė veikla BMW automobilių techninė priežiūra, autoservisas, prekyba, (duomenys neskelbtini). Nors teismo posėdžio metu atsakovas teigė neatpažįstantis pardavinėjamo automobilio ir automobilį pardavinėjo ne jis, iš minėto autoplius.lt skelbimo matyti, kad pardavinėjamas automobilis yra tas pats (sutampa VIN kodas). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog ginčo automobilį įsigijo atsakovas kaip ir nurodyta 2019 m. spalio 7 d. PVM sąskaitoje faktūroje. Be to, teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės taip pat leidžia spręsti, kad ginčo automobilis buvo įsigytas už žymiai didesnę kainą nei nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje. Tai patvirtina tiek pirmiau nurodyti ginčo automobilio skelbimai, tiek viešai prieinama informacija apie tokios markės automobilių kainas. Atsižvelgiant į tai, nereikšmingi šalių argumentai, kad ieškovė turėjo pinigų sumokėti 3 244,00 Eur kainą, kadangi ginčo automobilio kaina buvo žymiai didesnė. Kita vertus, vien faktas, kad buvo parduotas ieškovės vardu registruotas nekilnojamasis turtas už 120 000,00 Eur, nereiškia, kad už automobilį buvo apmokėta ieškovės pinigais. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškinys yra nepagrįstas. Be to, teismas nurodė, kad tenkina trečiojo asmens I. P. prašymą skirti procesinę baudą ieškovei ir atsakovui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio pagrindu, kadangi iš pareikšto ieškinio daugiau nei akivaizdu, kad jis yra visiškai nepagrįstas ir jį pareiškę asmenys piktnaudžiauja procesu. Teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja įstatyme įtvirtintos sąlygos skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu tiek ieškovei, tiek atsakovui. Teismas pažymėjo, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, tarp šalių kilęs ginčas yra tariamas, pareikštas tik tam, kad ginčo automobilis nebūtų įtrauktas į atsakovo ir trečiojo asmens I. P. skyrybų byloje dalintino turto balansą. Nors aiškiai nepagrįstą ieškinį padavė ieškovė, abiejų šalių interesas byloje yra tas pats, ką, be kita ko, patvirtina ir abiejų šalių į bylą pateikta taikos sutartis, kurią teismas atsisakė tvirtinti. Reiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį ir piktnaudžiaujant procesu, gaišinamas teismo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų laikas bei eikvojamos teismo ir kitų byloje dalyvaujančių byloje asmenų lėšos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas už piktnaudžiavimą procesu skirti ieškovei ir atsakovui po 500,00 Eur baudą kiekvienam, pusę šios sumos paskiriant trečiajam asmeniui I. P..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliantė (ieškovė) G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens. Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta: kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai - juos pridengia. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo nė vienos iš šių būtinųjų aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Teismas net nenustatinėjo, kas realiai ketino įgyti iš sutarties kylančias teises ir pareigas. Teismas visiškai nevertino, jog abi ginčo šalys, t. y. tiek ieškovė, tiek už ją formaliai automobilį įgijęs atsakovas sutiko, jog realiai automobilį pirko ieškovė, jog už automobilį buvo atsiskaityta už ieškovės pinigines lėšas. Teismas taip pat nevertino, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas patvirtino, jog automobiliu naudojosi ieškovė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad abi ginčo šalys patvirtino, jog realus turto pirkėjas buvo ieškovė, o atsakovas pirkimo dokumentus pasirašė, nes ieškovės prašymu važiavo pasiimti automobilį su tralu. Teismas visiškai nevertino, jog automobilis po registracijos atsakovo vardu, iš karto, po dviejų savaičių, buvo perrašytas ieškovei, kaip tikrajai turto savininkei. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog pagal JAV aukciono archyvinius duomenis (duomenys neskelbtini) ginčo automobilis buvo parduodamas už 37 329 JAV dolerių kainą. Tokia kaina neatsispindi realios kainos. Paaiškina, kad buvo perkamas daužtas automobilis, kurio kaina buvo atitinkama pagal jo būklę. Nepaisant to, automobilio įgijimo kaina net nėra svarbi, nes byloje yra pateikti įrodymai, jog ieškovė turėjo galimybę įsigyti automobilį, atsakovas patvirtino, jog gavo pinigus iš ieškovės ir perdavė juos automobilio pardavėjui. Trečiasis asmuo apie šias aplinkybes negalėjo nieko žinoti, nes su atsakovu negyveno jau ilgą laiką ir pati posėdžio metu patvirtino, jog automobilio niekada nematė, sandorio sudaryme nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad įvairiose bylose keitėsi atsakovo pozicija dėl automobilio priklausomumo, tačiau tai netiesa, ši pozicija niekada nesikeitė. Atsakovas visada teigė, jog automobilis buvo įgytas ieškovės, o trečiasis asmuo net ir tuo atveju, jei automobilį būtų pirkęs atsakovas, negalėtų į jį pretenduoti, nes jau buvo nagrinėjama santuokos nutraukimo byla ir šalys ilgą laiką gyveno skyrium. Teismas be pagrindo ignoravo šalių duotus paaiškinimus posėdžio metu. Atmesdamas ieškinį, teismas nenurodė jokių argumentų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nenustatinėjo būtinų aplinkybių nei dėl sandorio sudarymo, nei dėl šalių valios sudarant sandorį, nei dėl to, kas naudojosi įgytu turtu. Apeliantė nurodo, kad taip pat nesutinka su teismo sprendimu skirti jai baudą už piktnaudžiavimą procesu. Paaiškina, kad nei ieškovė, nei atsakovas sąmoningai nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, o ieškovė siekė apginti savo pažeistas teises į įgytą automobilį, tuo tarpu atsakovas tiesiog vykdė jam įstatymo numatytas pareigas, teikė atsiliepimą ir dalyvavo teismo posėdžiuose. Nė viena iš šalių nereiškė teismui jokių nepagrįstų prašymų, nesiekė vilkinti proceso ar kitaip jo trukdyti.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo I. P. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo nesutinka su apeliante, kad teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Paaiškina, kad teismas pagrįstai nustatė, jog būtent I. P. yra tikrasis pirkėjas, jis gavo ir pasirašė PVM sąskaitą faktūrą, ją apmokėjo, savo vardu (duomenys neskelbtini) registravo transporto priemonę valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Regitra“. Tuo tarpu ieškovė neatliko absoliučiai jokių veiksmų, kurie leistų ją identifikuoti kaip pirkėją. Trečiasis asmuo I. P. paaiškina, kad po to, kai ji pateikė ieškinį atsakovams G. P. ir I. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, jie ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad transporto priemonė nebūtų įtraukta į jos ir I. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto balansą. Tokie ieškovės ir atsakovo veiksmai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą dėl ieškovės ir atsakovo valios pasikeitimo po pareikšto ieškinio, o ne klaidos ar valios išraiškos neatitikimo dėl pirkėjo ginčo sandorio sudarymo metu. Trečiasis asmuo pažymi, kad ieškovė ir atsakovas dar iki šios bylos iškėlimo ne kartą savo procesiniuose dokumentuose kitose bylose yra patvirtinę transporto priemonės priklausomybę atsakovui I. P.. Ieškovė ir atsakovas kaskart keitė savo gynybines pozicijas, priklausomai nuo bylos eigos, o tai rodo jų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Be pagrindo apeliantė teigia, kad ji naudojasi automobiliu, nes ieškovė jau 20 mėnesių nepateikia automobilio trečiajam asmeniui kaip teismo paskirtam automobilio saugotojui ir nenurodo, kur jis yra. Trečiojo asmens įsitikinimu, teismas taip pat teisingai nustatė, kad ieškovė ir atsakovas piktnaudžiavo procesu, todėl pagrįstai jiems skyrė baudą. Pažymi, kad atsakovas I. P. nepateikė apeliacijos nei dėl ginčo esmės, nei dėl jam skirtos baudos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
8. Pagal CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. – pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
9. Šioje byloje sprendžiama dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Ieškovė G. P. pareikštu ieškiniu siekė įrodyti, kad ji pirko automobilį 2016 BMW 740 (daužtą – „Crashed“) iš pardavėjo UAB ,,Atlanto banga“, o 2019 m. spalio 7 d. šios įmonės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, kuri patvirtina pirkimo pardavimo faktą, atsakovas I. P. pirkėju buvo nurodytas tariamai, nors iš tikrųjų neįgijo pirkėjo teisių ir yra tik fiktyvi apsimestinio sandorio šalis.
10. Kita sandorio šalis, t. y. trečiasis asmuo UAB ,,Atlanto banga“ atsiliepimo nepateikė, dėl ginčo esmės prašė spręsti teismo nuožiūra, atstovui nedalyvaujant. Ieškovės atstovas ir atsakovas teismo posėdyje neprieštaravo, kad UAB „Atlanto banga“ gali nežinoti aplinkybių, susijusių su ieškovės ir atsakovo tarpusavio susitarimais ir įsipareigojimais perkant ginčo automobilį.
11. Pareikštam reikalavimui prieštaravo trečiasis asmuo I. P.. Prieštaravimo pagrindu nurodė tai, kad sutuoktinis I. P. automobilį pirko būdamas santuokoje ir todėl nupirktas automobilis tapo jos ir sutuoktinio I. P. bendra jungtine nuosavybe. I. P. tvirtino, kad pareikštu ieškiniu ieškovė bando retrospektyviai pakeisti jos sutuoktinio santuokos metu įgyto daikto teisinį statusą ir padėti I. P. išvengti šio bendro sutuoktinių turto padalinimo santuokos nutraukimo procese.
12. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį ir skyrė ieškovei bei atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliantės G. P. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 1.81 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą, netyrė faktinių bylos aplinkybių, kurios patvirtina, kad ji yra tikroji pirkėja pagal ginčijamą pirkimo – pardavimo sandorį, apeliantės vertinimu, teismas taip pat be pagrindo nesirėmė jos ir atsakovo paaiškinimais ir be to, nepakankamai motyvavo priimtą sprendimą.
13. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje apibrėžta norma, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 2 dalimi, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu (CK 1.87 straipsnio 3 dalis).
14. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CK 1.87 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 35 punktas).
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018, 29 punktas). Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas).
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir teismo praktiką, nustatančią apsimestinio sandorio negaliojimo sąlygas, taip pat teisingai vertino įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog ieškovės pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti sandorio apsimestinį pobūdį. Tokį sprendimą teismas išsamiai motyvavo.
17. Kaip minėta, ieškovė šioje byloje, siekdama nuginčyti rašytiniu dokumentu, t. y. 2019 m. spalio 7 d. PVM sąskaita faktūra, patvirtintą pirkimo – pardavimo sandorį, turėjo įrodyti tikrojo sandorio aplinkybes. Nors ieškovė teigia, kad tikroji automobilio pirkėja buvo ji, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylos rašytinius įrodymus ir išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad bylos įrodymų visuma nepatvirtina tokių ieškovės teiginių. Skirtingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino būtent tas aplinkybes, kurias ir akcentuoja apeliantė, t. y. teismas vertino, kaip ieškovė išsirinko automobilį, kaip ji atsiskaitė su pardavėju, vertino kas ir kaip naudojosi nupirktu automobiliu. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji pasitikėjo broliu (atsakovu) I. P. ir automobilio išsirinkimu nesidomėjo, už automobilį sumokėjo grynais pinigais perduodama juos broliui, automobiliu naudojosi, yra gavusi baudą už parkavimosi taisyklių pažeidimą kai naudojosi šiuo automobiliu. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad visas šias aplinkybes patvirtino atsakovas I. P.. Tačiau teisėjų kolegija kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad nurodyti ieškovės ir atsakovo paaiškinimai yra nepatikimi, nes ieškovė ir atsakovas turi bendrą suinteresuotumą ginčo baigtimi. Ieškovė ir atsakovas yra susiję giminystės ryšiais - yra brolis ir sesuo. Ieškovė yra suinteresuota padėti broliui ir palaiko jo poziciją santuokos nutraukimo byloje, kurioje sprendžiama ir dėl bendro sutuoktinių turto padalinimo, įskaitant I. P. santuokos metu nusipirktą ginčo automobilį. Tokį ieškovės ir atsakovo bendrą suinteresuotumą pagrindžia ir jų procesinis elgesys. Ieškovė ir atsakovas teikė teismui tvirtinti taikos sutartį, kuria atsakovas ieškinį pripažino, tačiau ši taikos sutartis nebuvo tvirtinama dėl to, kad pažeidžia trečiojo asmens I. P. teises ir interesus. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra teikę bendrą atsiliepimą kitoje civilinėje byloje, sprendžiant ginčą dėl to paties automobilio pardavimo (t. y. dėl (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties nuginčijimo) ir iš to atsiliepimo turinio matyti, kad jų paaiškinimai dėl sandorio aplinkybių, t. y. automobilio įsigijimo pagal 2019 m. spalio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią pirkėjas yra I. P., nėra nuoseklūs. Teismas teisingai vertino, kad kitoje byloje ieškovė ir atsakovas tvirtino, kad automobilio pirkėjas pagal PVM sąskaitą faktūrą buvo atsakovas I. P., tik jis automobilį pirko savo asmeninėn nuosavybėn, o ne bendra jungtine nuosavybe su sutuoktine, t. y. trečiuoju asmeniu I. P.. Tokie ieškovės ir atsakovo rašytiniai paaiškinimai turi esminių prieštaravimų, palyginus su tuo, ką ieškovė siekia įrodyti šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino, kad tokios aplinkybės taip pat rodo, kad ieškovės keliamas ginčas nėra tikras, t. y. kad ginčo šalys nesiekia išspręsti realaus ginčo, bet siekia tik teisinio rezultato, kuriuo būtų paneigiama trečiojo asmens teisė pretenduoti į ginčo automobilį sutuoktinių turto dalybose.
18. Apeliantė nesutinka su tuo, kaip teismas vertino jos paaiškinimus. Tačiau paminėtina, kad ieškovė G. P. bylą vedė per atstovą, pati į teismo posėdį neatvyko, teisme nebuvo apklausta, betarpiškai teismui neteikė paaiškinimų dėl ginčijamo sandorio aplinkybių. Bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje buvo surengti net keturi žodiniai teismo posėdžiai, iš jų – du nagrinėjant bylą iš esmės, kai teismas klausė šalių paaiškinimus, siekė išsiaiškinti faktines aplinkybes bei pašalinti esamus prieštaravimus. Ieškovei yra suprantama, kad tikrojo sandorio aplinkybes ji įrodinėja iš esmės tik savo pačios paaiškinimais, bet teismui ji neatskleidė tokio sandorio detalių, t. y. nepaaiškino kaip ji išsirinko automobilį, kaip sužinojo apie tai, kad UAB „Atlanto Banga“ parduoda automobilį, nepaaiškino, kodėl pirko daužtą automobilį, kokia buvo jo kaina, iš kokių lėšų sumokėjo kainą ir kam bei kada sumokėjo, nepaaiškino kaip organizavo automobilio remontą, kiek šis remontas kainavo, kodėl suremontuotą automobilį pardavinėjo autoplius.lt portale ir kt. Ieškovė negali remtis tuo, kad jos paaiškinimus patvirtino atsakovas, nes kaip minėta, jų suinteresuotumas bylos baigtimi sutampa ir dėl to jų paaiškinimai nėra patikimi.
19. Ieškovė teigia, kad teismas be pagrindo atmetė kitus įrodymus, kurie patvirtina jos rašytinius paaiškinimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl byloje nustatytų faktų sprendė remdamasis ne atskirais įrodymais, bet pagal byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas teisingai sprendė, kad kiti ieškovės pateikti įrodymai savo įrodomąja reikšme yra pernelyg nutolę nuo ieškovės siekiamų įrodyti faktų. Pavyzdžiui, ieškovės pateikta (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis (ieškinio priedas Nr. 6) nors ir rodo, kad ieškovė galėjo turėti reikiamų lėšų automobiliui įsigyti, tačiau konkrečiai nepatvirtina, kada ir kaip ieškovė per brolį sumokėjo pinigus už perkamą automobilį. Paminėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovas I. P. teigė, jog ieškovė sumokėjo ne tik automobilio UAB „Atlanto banga“ PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą 3 244,00 Eur kainą, bet ir papildomai apmokėjo apie 20 000,00 Eur automobilio remonto išlaidų. Nepaisant to, ieškovė neteikė savo paaiškinimų ir kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie tai, kad tiek automobilio pirkimas, tiek jo remontas iš tikrųjų buvo atliktas jos sąskaita ir kad tam ji panaudojo gautus pinigus už parduotą nekilnojamąjį daiktą, už kuri pagal sutarties tekstą ieškovė tik 15 000,00 Eur buvo gavusi grynais pinigais.
20. Kiti rašytiniai bylos įrodymai (2 t., e. b. l. 6) rodo, kad ieškovės ir atsakovo paaiškinimai apie sumokėtą automobilio kainą tikėtinai neatitinka realios automobilio kainos, už kurią panašiu metu jis buvo parduotas Amerikos aukcione (IAAI). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė ir atsakovas nepaaiškino konkrečių automobilio pirkimo aplinkybių iš UAB „Atlanto Banga“. Atsakovas teigė, kad nėra susijęs su šia įmone, bet nepaaiškino ir nepateikė įrodymų apie tai, kaip jis sužinojo apie parduodamą automobilį, t. y. ar ši įmonė skelbė viešai apie automobilio pardavimą, ar pirkimo iniciatorius buvo pats atsakovas, o įmonė tik tarpininkavo dėl automobilio įsigijimo iš aukciono. Šalys neprašė apklausti UAB „Atlanto banga“ atstovų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti nurodytas automobilio pardavimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas I. P. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), kad jis užsiima BMW automobilių remontu ir mažmenine prekyba ir todėl yra tikėtina, kad jis ir buvo pradinis ir tikrasis pirkėjas, t. y. pats inicijavo ir pirko automobilį savo vardu.
21. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino, kad ieškovės rašytiniai paaiškinimai ir kiti įrodymai nepatvirtina ne tik tikrų aplinkybių dėl kainos sumokėjimo, bet ir kitokio ieškovės dalyvavimo pirkimo – pardavimo sandoryje bei to, kad nusipirktą daiktą ieškovė valdė kaip savo nuosavybę. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovė iš tikrųjų naudojosi įsigytu automobiliu. Teismo posėdžio metu atsakovas I. P. neneigė trečiojo asmens I. P. paaiškinimų, kad jis irgi naudodavosi ginčo automobiliu, atvykdavo susitikti su vaikais ir kad tuose susitikimuose dalyvaudavo sutuoktinė I. P., kuri galėjo matyti ir nufotografuoti automobilį. Ieškovė ir atsakovas teigė, kad ieškovės naudojimąsi automobiliu įrodo tai, kad 2020 m. liepos 17 d. ieškovei G. P. buvo surašytas administracinis nurodymas dėl administracinio nusižengimo, padaryto 2020 m. kovo 6 d. su ginčo automobiliu BMW, t. y. skirta bauda už sustojimą ir stovėjimą ant pėsčiųjų perėjos (2 t., e. b. l. 32). Tačiau teismas pažymi, kad šis nurodymas yra surašytas 2020 m. liepos 17 d., kai automobilio valdytoja pagal oficialius VĮ „Regitra“ duomenis buvo ieškovė G. P., be to, toks nurodymas yra surašytas nedalyvaujant pažeidėjai, yra skirtas automobilio valdytojui administracinės atsakomybės prasme preziumuojant, kad valdytojas ir buvo pažeidimą padaręs vairuotojas, todėl šios civilinės bylos aspektu minėtas administracinis nurodymas patikimai neįrodo, kad 2020 m. kovo 6 d. automobilį vairavo būtent ieškovė. Pažymėtina, kad ieškovė ir jos atstovas teisme teigė, kad ji turėjo interesą ir poreikį pirkti ginčo automobilį, nes savo automobilį buvo sudaužiusi ir kad automobilis jai yra reikalingas (duomenys neskelbtini) ir darbo reikalams. Tačiau teisme atsakovas I. P. paaiškino, kad ieškovė turi ne vieną automobilį ir kad jis net ir į teismo posėdį (2022 m. gruodžio 20 d.) iš savo sodybos, esančios už 100 km. nuo (duomenys neskelbtini), atvyko su ieškovės automobiliu. Atsakovas teigė, kad jis dažnai keičiasi su ieškove automobiliais, priklausomai nuo pasitaikančių gyvenimo aplinkybių (2022 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 1.10.00 min. iki 1.11.00 min.).
22. Automobilio valdymo faktui konstatuoti yra reikšmingi atsakovo I. P. paaiškinimai, kuriais jis patvirtino, kad šiuo metu (t. y. 2022 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio metu) ginčo automobilis BMW taip pat yra pas jį, t. y. kad nepaisant teismo įpareigojimo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-28624-599/2020) perduoti automobilį teismo paskirtam areštuoto turto saugotojui, t. y. I. P., atsakovas automobilį laiko savo žinioje „saugioje vietoje“, nes jis yra automobilio savininkas ir be to, toks elgesys, atsakovo vertinimu, neprieštarauja tos bylos esmei, kurioje I. P. ieškiniu ginčydama (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį prašė automobilį grąžinti būtent jam I. P., kaip automobilio savininkui. Atsakovas patvirtino, kad ieškovė žino apie tai ir kad pati perdavė jam automobilį saugojimui (2022 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 16.20 min.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks šalių elgesys kaip tik rodo, kad ginčo šalys automobilio tikruoju savininku, t. y. ir pirkėju, laiko būtent atsakovą.
23. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis (ieškinio priedas Nr. 4), kuria atsakovas pardavė automobilį ieškovei turėtų būti laikoma įrodymu, jog I. P. iš tikrųjų norėjo tik padėti ieškovei nusipirkti automobilį, o savo vardu jį užsiregistravo per klaidą, kurią pastebėjęs jis iš karto automobilį perrašė ieškovei. Suklydimo faktas šioje byloje nėra įrodytas. Kaip minėta, atsakovas buvo automobilių prekybos ir remonto įmonės (duomenys neskelbtini), todėl turėjo suprasti, kokias pasekmes sukelia automobilio pirkimas iš juridinio asmens UAB „Atlanto banga“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, t. y. kad joje įrašytas asmuo bus laikomas pirkėju. Be to, byloje nustatyta, kad nurodyta (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. daliniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-110-930/2022, yra pripažinta negaliojančia. Todėl paminėtos sutarties sudarymo faktą teisėjų kolegija vertina ne kaip šalių suklydimą dėl pirkimo – pardavimo sandorio subjekto, bet kaip papildomą įrodymą, kad ieškovė ir atsakovas elgėsi nesąžiningai ir šiuo sandoriu iš tikrųjų bandė išvengti kilusių teisinių pasekmių, t. y. siekė padėti atsakovui sprendžiant turto padalinimo klausimus santuokos nutraukimo byloje.
24. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.).
25. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visumą paminėtų įrodymų ir atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovės G. P. ginčijama PVM sąskaita faktūra atspindi tikruosius šalių ketinimus ir yra tikrasis sandoris.
26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
27. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 – 3 dalys).
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apskųstoje dalyje dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tokios sankcijos taikymas šiuo atveju buvo būtinas. Teismas teisingai vertino, kad ieškovė šioje byloje pareikšdama ieškinį nesiekė išspręsti realaus teisinio ginčo su atsakovu, teismo procesą naudojo ne pagal paskirtį. Teismas pagrįstai nurodė, kad šalių, t. y. ieškovės ir atsakovo, procesinis elgesys, pasireiškiantis bendrais suderintais paaiškinimais ir veiksmais, įskaitant teismui pateiktą tvirtinti aiškiai nepagrįstą taikos sutartį, patvirtina, kad šalys teise kreiptis į teismą naudojosi nesąžiningai t. y. ne ginčo išsprendimui, bet siekdami įteisinti fiktyvų faktų pripažinimą, kurį vėliau galėtų panaudoti prieš trečiąjį asmenį sprendžiant turto padalinimo klausimus santuokos nutraukimo byloje. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad tokiu elgesiu ieškovė piktnaudžiavo teise kreiptis į teismą (CPK 95 straipsnis).
29. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
31. Atmetus apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
32. Trečiasis asmuo I. P. į bylą pateikė prašymą priteisti 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Trečiasis asmuo prieštaravo ieškiniui ir apeliaciniam skundui, todėl, įvertinus tai, kad ieškinys ir apeliacinis skundas yra atmesti, šios bylos procesinė baigtis yra palanki trečiajam asmeniui. Teismas taip pat vertina, kad trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų, todėl trečiojo asmens prašymas priteisti šias išlaidas iš ieškovės tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) G. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.