Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu G. B. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, G. B. pripažintas recidyvistu.

UAB „ISWM Hotel LT“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. B. UAB „ISWM Hotel LT“ naudai priteista 550 (penki šimtai penkiasdešimt) eurų dydžio turtinės žalos atlyginimo.

Netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. B. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent:

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

3. Apeliantas G. B. skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo teisinės kvalifikacijos, padarymo fakto. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais vadovaudamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei G. B. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija nepripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės aspektu, ir šiuo pagrindu mano, kad jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių skunde keliamų klausimų.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

4. Kaip jau minėta, nuteistasis G. B. apeliaciniu skundu prašo švelninti paskirtą bausmę ir nesutinka su teismo išvadomis nepripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šioje byloje aktualios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pirmiausia pažymi, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas, kaip ir bausmės skyrimas, yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, diskrecija. Taigi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, vertindamas atsakomybę lengvinančias aplinkybes konstatavo, kad nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Žemesnės instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, kad G. B. kaltu prisipažino visiškai, bylą išnagrinėjo sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka ir taikė BK 64¹ straipsnį, kai BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė gali būti taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis), t. y. BK 64¹ straipsnio taikymui privaloma sąlyga yra visiškas kaltės pripažinimas. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. kad egzistuoja vienas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas atsakomybę lengvinančios aplinkybės momentas, kuris nėra kvestionuojamas ir dėl kurio teisėjų kolegija plačiau nepasisakys. Tačiau apylinkės teismas, atsižvelgęs į nuteistojo elgesio priešistorę, o būtent ankstesnius teistumus, sprendė, kad G. B. gailėjimasis yra nenuoširdus, todėl nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei susipažinusi su G. B. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, turiniu, konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių ir nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

5. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-516-697/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-211-1073/2019). Kartu pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

6. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad G. B. nuo pat pirmosios apklausos teigė, jog nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. O būtent, iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino kaltę ir pareiškė, jog nuoširdžiai gailisi, aiškiai nurodė veikos aplinkybes (1 t., b. l. 125–126). Papildomos apklausos metu taip pat nurodė, kad dėl įvykio labai gailisi (1 t., b. l. 151–152). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. B. iš karto pripažino savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo apgailestavo, ne vieną kartą tiek duodamas paaiškinimus, tiek paskutinio žodžio metu išreiškė gailestį, norą atlyginti žalą, atsiprašė bei apgailestavo, kad posėdyje nėra nukentėjusiojo, kurio galėtų atsiprašyti, taip pat nurodė, norintis pakeisti savo nusikalstamą elgesį (2 t., b. l. 24–29). Susipažinusi su teisiamojo posėdžio protokolu ir garso įrašu, iš nuteistojo pasisakymų turinio, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. B. iš tiesų gailisi dėl savo veiksmų, jis buvo nuoširdus aiškindamas įvykio aplinkybes. Taigi iš nuteistojo parodymų konstatuotina, kad jis pripažino faktines aplinkybes, kitos jo nurodytos įvykio aplinkybės taip pat atitiko byloje nustatytas faktines aplinkybes. Akivaizdu, jog apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino kaltę visiškai ir dėl to gailėjosi savo noru, o ne verčiamas įrodymų ar kitokių aplinkybių, ir toks jo prisipažinimas bei gailestis yra asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apylinkės teismo nuomone, kad iš nuteistojo elgesio galima spręsti, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis yra tik formalus. Išdėstytų duomenų visuma, o būtent G. B. procesinis elgesys, akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju apelianto G. B. procesiniam elgesiui, kuris prisidėjo prie greito ir operatyvaus nusikalstamos veikos atkleidimo bei ekonomiško baudžiamojo proceso, yra suteikiama svaresnė reikšmė nei jo ankstesniam nusikalstamam elgesiui (teistumams), todėl yra pakankamas pagrindas šią aplinkybę pripažinti nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

7. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio1 dalies 2 punktas), nutolo nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, neįvertino visų teisiškai svarbių aplinkybių, todėl Skundžiamo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai išspręsto nuosprendžio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo vertinimu, pripažinus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, švelnėtų ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog nors G. B. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi, šiuo atveju, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė neįtakoja (papildomai nešvelnina) jam paskirtos bausmės dydžio.

2. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-179-693/2019). Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kurio 2 dalyje nurodyta į ką atsižvelgia teismas skirdamas bausmę.

3. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir Skundžiamo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių, visas kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui apylinkės teismas įvertino tinkamai. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė G. B. 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę (žymiai mažesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis), kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pagrįstai sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė sumažintą – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, ją charakterizuojančius duomenis, tiek ir į jo padaryto nusikaltimo bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus ir tikslus, kaltės formą. Nuteistasis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei. Taip pat apylinkės teismas įvertino ir atsakomybę sunkinančia aplinkybe, pripažino tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu.

4. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai neskyrė G. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymą numatytų švelnesnių bausmės rūšių – baudos, laisvės apribojimo ar arešto. Nustatyta, jog apeliantas, būdamas darbingo amžiaus, per visą savo gyvenimą oficialiai dirbo išimtinai trumpais laikotarpiais, darbiniai santykiai trukdavo iki kelių mėnesių, ilgesni darbo laikotarpiai dominuodavo dirbant laisvės atėmimo vietos įstaigoje, paskutiniai darbiniai santykiai nutrūko 2022 m. rugsėjo 26 d. (1 t., b. l. 176). Taip pat, ką pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantas nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė, būdamas virš 20 (dvidešimt) kartų teistas, išimtinai dauguma nusikalstamų veikų padarytos prieš BK XXVIII skyriuje įtvirtintas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, ne kartą atlikęs laisvės atėmimo bausmes ir gana ilgalaikes, nusikaltimą padarė teistumui neišnykus (1 t., b. l. 155–172), baustas administracine nuobauda už smulkią vagystę, baudos nesumokėjęs (1 t., b. l. 173–175). Taigi ir net ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais skirtos griežčiausios bausmės skyrimas neturėjo pakankamo auklėjamojo, taisomojo poveikio nuteistojo G. B. elgesiui, todėl teisėjų kolegija sutinka, kad skiriant švelnesnę bausmės rūšį, nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir pats apeliantas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu sutiko su teismo nuožiūra skirtina bausmė, nurodė, kad laisvės atėmimo vietos įstaigose atsigauna, pradeda blaiviai mąstyti (2 t., b. l. 24–29), tuo labiau, kad asmenims turintiems priklausomybių (ką akcentavo ir pats G. B.), laisvės atėmimo įstaigose yra sudaromos sąlygos ir galimybės dalyvauti atitinkamose reabilitacijos programose susijusiose su asmens priklausomybės ligomis ir lankyti prevencijos užsiėmimus.

5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pripažinus G. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau esant kitoms paminėtoms bausmės individualizavimui reikšmingoms aplinkybėms, nustačius vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistajam bausmės tikslai negali būti pasiekti skiriant kitokios rūšies bausmę ar sutrumpinus laisvės atėmimo bausmės terminą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam G. B. skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų nuteistojo bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmę už atskirą nusikalstamą veiką rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį – už BK 178 straipsnio 3 dalį skiriant mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis galutinę bausmę.

6. Atsižvelgiantį į nurodytas aplinkybes, nuteistojo G. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto nuosprendžio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

7. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta 2025 m. rugsėjo 25 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma Nr. APD-2025-10548 dėl 89,58 eurų (aštuoniasdešimt devynių eurų ir 58 centų) išieškojimo iš nuteistojo G. B. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

8. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Minėtos nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas paties nuteistojo iniciatyva, tačiau sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pažymėtina, kad nuteistajam gynėjas buvo paskirti ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šios įstatymo normos pagrindu, siekiant įgyvendinti apelianto teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto G. B. valios.

9. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Nagrinėjamu atveju G. B. apeliacinio skundo nagrinėjamo metu buvo laisvės atėmimo vietos įstaigoje, taip pat privalės atlikti ir Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Būtina pažymėti ir tai, kad apelianto skundas dalyje, teisėjų kolegijos pripažintas pagrįstu ir yra tenkintinas, į ką pagal formuojamą teismų praktiką taip pat privalu atsižvelgti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Esant nurodytoms aplinkybėms bei įvertinus tai, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, iš G. B. priteistas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, jis yra nedirbantis, o atliekant realią laisvės atėmimo bausmę bus apsunkintos galimybės dirbti ir užsidirbti, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti G. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo G. B. neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.