Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. patikslintą ieškinį atsakovams B. M. ir P. S. dėl nuostolių atlyginimo ir trukdymų pašalinimo bei atsakovo B. M. patikslintą priešieškinį ieškovei I. B. dėl 2014-05-29 Nuomos sutarties pripažinimo nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktuose, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).Apeliantė pateikė papildomus įrodymus – VĮ Registrų centro išrašą, pažymą apie atliktus darbus, Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-08-30 nutarties kopiją, kadangi šiais įrodymais grindžiamos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, minėti įrodymai pridėtini prie bylos. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas B. M. patikslintu priešieškiniu ieškovei prašo pripažinti, kad 2014-05-29 sudaryta Nuomos sutartis dėl 7,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), buvo vienašališkai nutraukta nuo 2014-10-30. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovei pačiai įvažiuoti ar įeiti į 7,5 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir pačiai ar per trečiuosius asmenis atlikti bet kokius veiksmus šiame žemės sklype iki bus priimtas galutinis sprendimas civilinėje byloje. Skundžiama nutartimi atsakovo prašymas patenkintas. Vienu iš atskirojo skundo argumentų apeliantė nurodo tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu bent preliminariai būtų galima daryti išvadą dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, priešieškinio pagrįstumo neįvertino. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Be to, teismų praktikoje konstatuojama, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstų abejonių dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-147-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105-464/2015 ir kt.). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2017-10-06 sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, priešieškinį patenkino visiškai, pripažino, kad 2014-05-29 sudaryta nuomos sutartis dėl 7,5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, UNR. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) buvo vienašališkai nutraukta nuo 2014-10-30, priteisė iš ieškovės I. B. 1 000 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo P. S. naudai ir 2 489 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo B. M. naudai. Taigi, nors minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau sprendimo priėmimo faktas, vadovaujantis nurodyta teismų praktika, neabejotinai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovo reikalavimai ieškovei tikėtinai pagrįsti. Todėl nesutiktina su apeliantės argumentais, jog atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimų pagrįstumo. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas grėsmę galimai jam palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui motyvavo tuo, kad esant nutrauktai ginčo žemės sklypo nuomos sutarčiai ieškovė vis tiek žeme naudojasi, ją buvo apsodinusi žirniais, vėliau rapsais. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo metu atsakovo teigimu, ieškovės jau buvo nukūlusi rapsus, žemę suarusi, todėl tikėtina, kad ieškovė ruošiasi naujai sėjai. Atsakovo vertinimu, ieškovei užsėjus ginčo žemės sklypą naujomis gūdinėmis kultūromis, priėmus atsakovui palankų teismo sprendimą, toks sprendimas negalėtų būti iki galo įgyvendintas, nes atsakovas neturėtų galimybės žemės sklypu naudotis ir gauti iš jo pelną. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, jog atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia atsakovo turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Pažymėtina, jog atsakovas su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė įrodymų pagrindžiančių, jog iškovė ginčo sklype ir toliau siekia auginti grūdines kultūras ir naudotis minėtu žemės sklypu (CPK 178 straipsnis). Iš pateiktų atsakovo foto nuotraukų matyti tik tai, jog žemės sklype jokie augalai neauginami, sklypas suartas, tačiau tai neįrodo, jog ieškovė siekia ir toliau naudotis šiuo žemės sklypu. Tačiau ieškovė atskirajame skunde neginčija, jog ginčo žemės sklypą jau suarė, pasėjo trąšas ir žemę sukultivavo, t. y. liko paskutinis etapas pasėti grūdines kultūras. Papildomai pateikė pažymą apie atliktus žemės darbus. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad ginčas kilęs dėl žemės sklypo nuomos sutarties galiojimo, darytina išvada, kad neišsprendus ginčo dėl to, ar ginčo žemės sklypo nuomos sutartis yra galiojanti, ginčo sklype sėjos ar kitokie žemės darbai apsunkintų galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo vykdymą, kadangi ieškovei tektų atlaisvinti ginčo žemės sklypą, todėl tektų spręsti klausimą dėl pasėtų grūdinių kultūrų sunaikinimo, būtų patiriamos papildomos išlaidos, galimai kiltų kiti teisminiai ginčai. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti nutarties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo principų. Atskirojo skundo argumentas, jog kitoje byloje, kurioje pareikšti iš esmės analogiški reikalavimai, teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesudaro pagrindo naikinti šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis neturi jokios teisinės reikšmės, nes nutartis neįsiteisėjusi, o nagrinėjant atskirąjį skundą ieškovė jau bus pasėjusi naujas grūdines kultūras, pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 151 straipsnio 1 dalimi, visos pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra skundžiamos aukštesnė instancijos teismui, todėl sutiktina su apeliantė, jog skundžiama nutartis nėra įsiteisėjusi. Tačiau, vadovaujantis CPK 152 straipsniu, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai, o atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Taigi, nors skundžiama nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau ieškovė nėra atleidžiama nuo pareigos minėtą nutartį vykdyti.Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti nerengė teismo posėdžio, nesuteikė teisės šalims pateikti savo nuomonę ir atsikirtimus. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi CPK 148 straipsnio 1 dalis reglamentuoja prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nagrinėjimo tvarką. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, prašymas sprendžiamas rašytinio proceso tvarka, tik, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai padaryti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144, 145 straipsniai), priėmė teisėtą pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantė pateikė įrodymus, jog už atskirąjį skundą sumokėjo 38 EUR žyminį mokestį 300 EUR už atskirojo skundo parengimą. Bylinėjimosi išlaidų klausimas galutinai išsprendžiamas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu dėl ginčo esmės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-10-06 sprendimas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, yra apskųstas ir bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka dar nepaskirtas, dėl visų šioje byloje šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, turės priimti sprendimą apeliacinės instancijos teismas. Todėl šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti nepakeistą Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį.