Vilniaus apygardos teismo nutartis

susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. N. ir M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovams M. N. ir M. N. dėl teisės atlikti statybos darbus be bendraturčio sutikimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Pastebėtina, kad apeliantai rašytiniuose paaiškinimuose, be kita ko, nurodė, kad naujai įsigaliojęs teisinis reguliavimas niekaip nekeičia prieš tai buvusio. Teisėjų kolegija įvertindama tai, kad patys apeliantai pripažįsta, kad jų pateikti paaiškinimai nekeičia bylos esmės, pasisakys, ar ieškovų pasirinktas subjektinės teisės įgyvendinimas yra proporcingas atsakovų įrodinėjamai teisei ateityje vykdyti statybos darbus.

Dėl teisės leisti statyti statinį be įstatymų reikalaujamo žemės sklypo bendraturčio sutikimo

4. Byloje nustatyta, kad ieškovui ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1 025 kv. m žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 600 kv. m plotą užimanti žemės sklypo dalis, atsakovams priklauso 425 kv. m plotą užimanti žemės sklypo dalis. Žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2019 01 03 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-18-210/2019, kuria nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal žemės sklypo planą M:1500 Nr. 2: (1) Ieškovui priskiriant naudotis 600/1025 dalimis žemės sklypo (žemės sklypo plane pažymėtomis indeksu „A“ ir taškais bei linijomis: 2-3-4-5-6-7-8-2); (2) atsakovui 1 priskiriant naudotis 425/1025 dalimis žemės sklypo (žemės sklypo plane pažymėtomis indeksu „B“ ir taškais bei linijomis: 1-2-8-9-1).

5. Pagrindinis statybos procesą reglamentuojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – Statybos įstatymas). Jame nustatyti visų statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminiai reikalavimai, statybos techninio normavimo, statinių projektavimo ir statybos, naudojimo ir nugriovimo bei visos su statyba susijusios veiklos priežiūros tvarka, subjektų veiklos šioje srityje principai ir atsakomybė (Statybos įstatymo 1 straipsnis). Statinio projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Pagal Statybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą vieni iš normatyvinių statybos techninių dokumentų yra statybos techniniai reglamentai – Vyriausybės įgaliotos institucijos teisės aktai, kurie nustato statinių, jų statybos, naudojimo ir priežiūros techninius reikalavimus tiesiogiai arba nuorodomis į standartus arba statybos ar statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisykles. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statybos techniniai reglamentai yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja Statybos įstatymas. Taigi statybos techniniai reglamentai yra Statybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą nustatantys teisės norminiai aktai, kurių paskirtis – detalizuoti, konkretizuoti reglamentavimą, siekiant įgyvendinti Statybos įstatyme įtvirtintus viešuosius ir privačiuosius tikslus, užtikrinti statybos teisėtumą, įtvirtinti statybos procese dalyvaujančių subjektų teises ir pareigas, apsaugoti asmenų, kurių interesai gali būti pažeisti, teisėtus interesus.

6. Pagal Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktą statytojas (užsakovas) privalo, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 4 punktas nurodo, kad statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiamas žemės sklypo bendraturčių rašytinis sutikimas, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise, išskyrus atvejį, kai žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams ir yra priimtas jų sprendimas pagal šios dalies 7 punkte nustatytus reikalavimus.

7. Minėta, apeliantai įrodinėja, kad ieškovui teismo suteiktas leidimas įgyvendinti statybos procese būtinus darbus be jų, kaip bendraturčių rašytinių sutikimų, pažeidžia jų sklypo idealiosios dalies daiktinę valdymo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis).

8. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, jog ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020, 26 punktas).

9. Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2010).

10. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantai, teigdami, kad ginčo sklype absoliučiai neįmanoma statyti 2 atskirų gyvenamųjų namų, nepateikia dokumentų, galinčių patvirtinti šią aplinkybę. Į bylą yra pateikti Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos vyriausiojo miesto architektūros skyriaus Projektavimo sąlygų poskyrio 2016-09-07 bei 2021-02-22 atsakymai, kuriame Savivaldybė nurodo, jog ginčo sklypas yra skirtas 1-2 aukštų individualaus gyvenamojo namo su priklausiniais statybai. Šie dokumentai įrodo, kad ieškovas, siekdamas įgyvendinti statytojo teisę, pagal galiojantį detalųjį planą parengė projektą ir pateikė Vilniaus miesto savivaldybei, kuri įvertinusi dokumentus atitinkamai nurodė, kad sklype (duomenys neskelbtini) numatyta 1-2 aukštų individualaus gyvenamojo namo su priklausiniais statyba. Apeliantai nenurodė, kad jie teikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybei dėl leidimo pradėti rengti projektą gyvenamojo namo statybai, o ji atmetė tuo pagrindu, kad ieškovui realizavus statytojo teisę, atsakovams statybą leidžiantis dokumentas nebus išduotas.

11. Nagrinėjamoje byloje nėra galimybės padaryti išvados, ar ieškovo siekis įgyvendinti statytojo teisę pagal projektinius sprendinius, taip apribojant apeliantų laisvę galimai ateityje savo nuožiūra vykdyti statybos darbus, yra neproporcingas. Apeliantai nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokio pobūdžio statybos darbus perspektyvoje jie norėtų įgyvendinti. Tokiu atveju, negalima ir nuspręsti, kad ieškovo elgesys neatitinka sąžiningumo reikalavimą, tai yra gerbti bendro gyvenimo taisyklę ir neįgyvendinti savo teisių kito asmens sąskaita (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju, apeliantų nuosavybės teisės privalo būti įgyvendinamos remiantis bendraturčių teisių proporcingumo principu, o ne siekiant tiesiog riboti ieškovo teisę vystyti jam priklausančią sklypo idealiąją dalį.

13. Teisėjų kolegija nurodo, kad tai, kad nebuvo bendrai pasiektas susitarimas dėl viso sklypo užstatymo ir / ar idealiosios dalies perleidimo, nepaneigia ieškovo teisės statyti jam priklausančioje sklypo dalyje gyvenamąjį statinį. Atsakovai pasiūlė sprendinius, kurie yra susiję su daiktinių teisių pasikeitimu. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas visai kitas klausimas – vykdyti statybos proceso darbus, dėl kurių reikia raštiško sutikimo pagal Statybos įstatymą. Pagal kasacinio teismo praktiką, nagrinėjant tokį materialinį reikalavimą jau yra vertinami argumentai dėl bendraturčio atisakymo duoti sutikimą pagal ieškovo pateiktus gyvenamojo namo projektinius sprendinius. Be kita ko, teismas nurodė, kad ieškovas, siekdamas gauti atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, sutikimą statyboms žemės sklype pradėti, tinkamu būdu ir forma kreipėsi į atsakovus ir pateikė projektinį pasiūlymą.

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kompetentingos institucijos Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinė statybos inspekcijos komisija 2008 m. lapkričio 26 – 27 d. protokoliniu Nr. 1-48-67 sprendimu, patikrinusi planavimo organizatoriaus pateiktus dokumentus, pritarė parengtam statinio projektui.

15. Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai (2007 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. Dl-379 redakcija), galioję protokolo parengimo metu, numatė, kad Komisija yra tarpžinybinė institucija, kuri nagrinėja ir priima sprendimus savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų derinimo klausimais, taip pat tikrina statinių projektus ir priima sprendimus išduoti arba neišduoti statybos leidimus. Komisija savo veikloje vadovaujasi Statybos įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832; 2003, Nr. 17-704), kitais įstatymais bei teisės aktais; savivaldybės tarybos patvirtintais Komisijos nuostatais; savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka patvirtintu Komisijos darbo reglamentu (3-4.3 punktai). Taigi šis teisės aktas numatė, kad Nuolatinės statybos komisija gali priimti sprendimą dėl statybos leidimo išdavimo tik patikrinus parengtų projektinių sprendinių atitiktį teisiniam reguliavimui.

16. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad ieškovo teikiami projektiniai sprendiniai dėl teritorijos, kuriai parengtas detalusis planas, vystymo yra pripažinti teisėtais specialiųjų teisės aktų atžvilgiu, apeliantams nenurodžius, kokias konkrečiai jų subjektines teises pažeidžia ieškovas, atmeta apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovo R. V. teisę žemės sklype ieškovui priskirtoje naudotis 600/1025 dalyje, žemės sklypo plane pažymėtoje indeksu „A“ ir taškais bei linijomis: 2-3-4-5-6-7-8-2 pagal projektuotojo UAB „GERI PROJEKTAI“ parengtą vienbučio gyvenamojo namo statybos projektinį pasiūlymą, be apeliantų sutikimo vykdyti statybos procesui reikalingus darbus (CK 1.138 straipsnio 1 punktas).

17. Pasisakant dėl apeliantų argumento, kad ginčo sklype absoliučiai neįmanoma statyti 2 atskirų gyvenamųjų namų, nes nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojo Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad žemės sklype, skirtame vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams, gali būti statomas tik vienas gyvenamosios paskirties vieno ar dviejų butų pastatas su pagalbinio ūkio paskirties pastatais, jeigu teritorijų planavimo dokumentuose nenustatyta kitaip, nurodytina, kad pačiame įstatyme yra išlyga. Ši išlyga yra nukreipta į galimybę pakeisti teritorijos detalųjį planą, o tai atlikus, atsakovai galės realizuoti statytojo teisę.

18. Pažymėtina ir tai, kad statytojo teisę galima įgyvendinti, kai sklypas yra nemažesnis kaip 400 m² (4 arai), o vienbučio blokuoto užstatymo tipo kiekvienam gyvenamajam namui skirtas sklypas (ar jo dalis) yra nemažesnis kaip 200 m² (2 arai) (Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“. Namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimų 1 punktas).

19. Esant ginčui dėl atsisakymo duoti sutikimą teismas nagrinėja konkretaus atsisakymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 6 d. nutarus Nr. 3K-3-267/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja 600 kv. m plotą iš 1 025 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ploto. Taigi Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ paneigia apeliantų nuogąstavimus, kad ieškovui pastačius gyvenamąjį namą, jie nebegalės ateityje statyti gyvenamojo pastato.

20. Ieškovui tenkantis užstatymo plotas yra 161,98 kv. m. Projektiniame pasiūlyme suprojektuotas statinio gyvenamasis plotas užima 113,79 kv. m., o galimas žemės sklypo užstatymo tankumas yra iki 27 proc., intensyvumas – iki 0,4 proc. Tai tenkina ieškovui tenkančio sklypo dalies užstatymo reikalavimą. Pažymėtina, kad teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes. Nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo 2 straipsnio 40 dalį užstatymo tankis – pastatų ir turinčių stogą inžinerinių statinių antžemine dalimi užstatomo ploto, nustatomo pagal išorinių sienų ar kitų atitvarų projekciją į žemės paviršių, santykis su žemės sklypo plotu. Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6 p. nurodyta, kad išorinė atitvara: stogas (šlaitinis, plokščiasis); sienos, besiribojančios su išorine aplinka. Lietuvos respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“ 132.3. p. numatyta, kad į užstatymo plotą įskaičiuojami po pastatu padarytų įvažų, erdvių žmonėms praeiti ir kitoms reikmėms, portikų, terasų, lodžijų, įėjimo į pastatą laiptų (aikštelių), įvažiavimų į garažus, šviesduobių, krovinių nuleidimo duobių plotai; neįskaičiuojami balkonų, erkerių ir kitų konsolinių pastato dalių projekciniai plotai. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai yra teisinga teismo išvada, kad remiantis nurodytu reglamentavimu užstatymo tankis nustatomas vertinant pastatų ir turinčių stogą inžinerinių statinių antžemine dalimi užstatomą plotą, todėl atsakovo teiginys, kad, galimai įskaičiavus terasos plotą, projektiniame pasiūlyme suprojektuoto statinio gyvenamasis plotas viršija maksimalaus užstatymo ploto, tenkančio ieškovo priskirtai naudotis žemės sklypo daliai, yra nepagrįstas.

21. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantai neįrodė esminių jų bendrosios nuosavybės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą jų atsisakymą duoti sutikimą ieškovui atlikti statybos darbus pripažinti motyvuotu.

Dėl įrodymų vertinimo

22. Apeliantai įrodinėja, kad teismas suteikė pirmenybę netiesioginiams įrodymams ir rėmėsi prielaidomis. Šią aplinkybę grindžia ištraukomis iš kasacinio teismo peržiūrėtų civilinių bylų dėl teisės statyti.

23. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliaciniame skunde bendrai cituojama kasacinio teismo praktika dėl teisės statyti nėra susijusi su teritorija, kurioje yra (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo ja remtis. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis civilinėje byloje R Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Kitai tariant, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl teisės statyti, būtų galima remtis teismų formuojama praktika, kurioje buvo pasisakyta dėl teritorijos, kurioje yra šalims priklausantis sklypas, vystymo galimybės.

24. Apeliantai, norėdami pagrįsti argumentą, kad jie ateityje negalės įgyvendinti statytojo teisės, privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad šalims priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise sklypas yra patenkantis į teritorijų planavimo dokumentą, kuriame numatytas užstatymo intensyvumas yra mažesnis nei nurodytas Statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“. Namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimų 1 punkte.

25. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1-338 „Dėl Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų patvirtinimo“, kuriuo remiasi apeliantai, nagrinėjamu atveju yra neaktualus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. D1-338 Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo. Reglamento 7 punkte nustatyta, kad priešgaisriniai atstumai tarp namų ir kitos paskirties pastatų (namų ūkio pastato, automobilių saugyklos, pirties) tame pačiame sklype nepriklausomai nuo bendro jų užstatymo ploto nenormuojami. Taigi Reglamentas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, kad minimalūs priešgaisriniai atstumai statiniams, esantiems tame pačiame žemės sklype, netaikytini.

26. Teisėjų kolegija dar kartą nurodo, kad sklypo paskirtis, kurioje šiuo metu yra numatyta 1-2 aukštų individualaus gyvenamojo namo su priklausiniais statyba, nepaneigia apeliantų teisės keisti detaliojo plano sprendinius. Pažymėtina, kad ieškovo pateikta ištrauka iš Regia.lt žemėlapio, Statybos leidimo kopija kitam žemės sklypui toje teritorijoje, patvirtina teritorijos vystymo galimybes. Taigi apeliantai turėjo pateikti ne atsakymus iš Savivaldybės dėl sklype numatytos užstatymo teisės, o Savivaldybės patvirtinimą, kad detaliojo plano sprendiniai dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), negali būti keičiami (CPK 12, 178 straipsniai).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, yra išaiškinęs, kad detaliojo planavimo procesas visada nukreiptas į konkretų žemės sklypą (jų grupes) ir šio proceso metu detaliojo planavimo dokumentuose įtvirtinami sprendiniai, nustatantys veiklos žemės sklype sąlygas, teises ir prievoles. Detaliuosiuose planuose neišreiškiamos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės), nes pirmiausia juose tiesiogiai nėra išreiškiami bendri nurodymai atitinkamai elgtis – šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris nėra nukreiptas į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupę, bet yra susijęs su tam tikrų toje teritorijoje vykdomos veiklos sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susijęs su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija) ir nėra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl būtų teisinga teigti, kad detaliojo plano norminiu teisės aktu negalima pripažinti, nes jo požymiai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

28. Apeliantai įrodinėja, kad teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendimu byloje Nr. e2A-18-210/2019, nes Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo klausimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, kai buvo prašoma padalinti sklypą naudojimosi dalimis.

29. Teisėjų kolegija ne visiškai sutinka su šiuo apeliantų teiginiu, nes vienas iš klausimų, sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, buvo galimybė naudotis ir valdyti sklypą, tame tarpe, įgyvendinant statytojo teises. Atsakovai, kaip ir nagrinėjamoje byloje, gynėsi tuo, kad nustačius būtent tokią naudojimosi tvarką atsakovai nebegalės jiems teksiančioje žemės sklypo dalyje statyti atskiro gyvenamojo namo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismas, nustatydamas žemės sklypo naudojimosi tvarką, 2019 m. sausio 3 d. sprendime pasisakė ir dėl ieškovo galimybės statyti gyvenamąjį namą jam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje. Pirmosios instancijos teismas pasinaudojo šiuo argumentu pagrįstai.

30. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 34 punktas).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai teigdami, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, iš esmės nesutinka su byloje padarytomis teismo išvadomis, todėl jų argumentai šioje apeliacini skundo dalyje taip pat atmetami (CPK185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

33. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G Nr. 3K-3-533/2008).

34. Apeliantai mano, kad teismas grubiai pažeidė bylinėjimosi išlaidų priteisimo taisykles, nes ieškovas jau pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pateikė papildomą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Jau po to, kai teismas baigė bylos nagrinėjimą iš esmės ieškovas 2021-04-16 į EPP įkėlė naują prašymą atlyginti papildomas bylinėjimosi išlaidas. Prašymą motyvavo tuo, jog – esą – neturėjo galimybės pateikti visų bylinėjimosi išlaidų: 2021-04-15 posėdis buvo pirmasis ir ieškovas „objektyviai negalėjo numatyti kad bylos nagrinėjimas iš esmės šio posėdžio metu bus baigtas“. Teismas nepriėmė rezoliucijos priimti šį prašymą (t. y. neišsprendė prašymo priėmimo (prijungimo į bylą) klausimo). Teismas taip pat nesuteikė galimybės atsakovams pareikšti savo nuomonės (prieštarauti) tokiam prašymui. Sprendime teismas nieko nepasisakė dėl to, kad prašymas paduotas jau pasibaigus bylos nagrinėjimui, o paprasčiausiai tenkino prašymą. Apeliantai papildomai atkreipė dėmesį ir į tai, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro 2 advokatų dalyvavimas teismo posėdyje. Byla nebuvo nei ypač sudėtinga, nei ypač didelės apimties, todėl nėra pagrindo tenkinti visų išlaidų.

35. Ieškovo atstovas pripažįsta, kad 2021 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo teismui praėjus vienai dienai po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Paaiškino, kad buvo neapmokėtos sąskaitos, kurios buvo jau išrašytos (2021-04-16 prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo 1 priedas).

36. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant aktualaus bylos atveju CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymą nurodoma, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal bendrąją taisyklę šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2016, 20 punktas).

37. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pateikiama neformalaus šioje byloje aktualių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2016, 22 punktas).

38. Byloje nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ir (arba) jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai gali būti netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013). Nei Advokatūros įstatymas nei kiti teisės aktai neriboja kliento ir advokato teisės susitarti dėl atsiskaitymo už paslaugas tvarkos ir terminų, taip pat leidžiami vadinamieji pacta de quota litis susitarimai, pagal kuriuos advokato užmokesčio dydis gali priklausyti nuo bylos baigties (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalis). Atsiskaitymas už suteiktas teisines paslaugas taip pat gali užtrukti dėl proceso šalies sunkios turtinės padėties ar kitų priežasčių, kurios nepriklauso nuo jų valios. Taigi, klientui ir advokatui nedraudžiama susitarti, kad visą ar dalį atlyginimo už teisines paslaugas klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokės per tam tikrą terminą, kuris gali sueiti vėliau, nei išnagrinėjama byla. Skirtumas tarp faktinių ir būsimų išlaidų yra apibrėžtas kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001).

39. Taigi turi būti nustatomos reikšmingos aplinkybės, įrodančios, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o jeigu tokių nenustatoma, pripažįstama, kad asmuo prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dėl neatidumo ir nerūpestingumo, kas nulemia tokio prašymo netenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017, 29 punktas).

40. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-329-585/2019 priimtoje įsiteisėjusioje nutartyje yra pažymėjęs, jog „sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą svarbu nustatyti ar bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos bei ar laiku teismui buvo pateikti patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiantys įrodymai. Atsakovus – valdybos narius atstovavusios advokatų kontoros išrašyta sąskaita-faktūra dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo yra pakankamas įrodymas, jog išlaidos buvo realios“ tokiu būdu priteisiant bylinėjimosi išlaidas, už kurias sąskaita yra išrašyta, tačiau dėl objektyvių priežasčių nors ir nėra apmokėta, tačiau neabejotina, kad bus apmokėta ateityje pašalinus tas objektyvias priežastis, duotuoju metu trukdančias išrašytą sąskaitą apmokėti. Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ir aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019).

41. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turėjo teisę ir pareigą vadovautis ankstesnėje apygardos teismo civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas (dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateiktus jų apmokėjimo dokumentų, tačiau pakankamai pagrindus prievolę ją įvykdyti ateityje ir nenustačius, kad prašomos priteisti išlaidos neatitinka Rekomendacijose nustatytų dydžių) suformuotomis taisyklėmis ir teisės aktų išaiškinimu, be kita ko, savo esme atitinkančiu ir šioje nutartyje pacituotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Bet kuriuo atveju, į bylą jau buvo pateiktos sąskaitos, patvirtinančios paslaugos suteikimo faktą tam tikrai sumai, įskaitant už tos dienos posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, todėl pavėluotas viena diena jų apmokėjimas negali paveikti bylą laimėjusio ieškovo procesinių teisių į visišką jų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42. Pažymėtina ir ta, kad ieškovui priteisto išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio (nauja redakcija nuo 2015.03.20). Pavyzdžiui, maksimali suma, kurią galima priteisti už dubliko parengimą, yra 2 286,30 Eur, tuo tarpu, ieškovo 2021 m. balandžio 14 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodyta suma už dubliko parengimą nesiekia 500 Eur. Už vieno advokato dalyvavimą teismo posėdyje maksimaliai galima priteisti 3 353,24 Eur, o ieškovui suteikta atstovavimo paslauga nesiekė 1 000 Eur už visas paslaugas, nurodytas su 2021 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. PRIM2021-007 pateiktame paslaugų apraše. Vadinasi, atsakovų teiginiai apie per didele priteistas bylinėjimosi išlaidas yra laikytini visiškai nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nepakeistas.

43. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos, o apeliantams neatlyginamos.

44. Ieškovas pateikė į bylą įrodymus, kad sumokėjo 1 234,20 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, atitinka rekomenduojamą priteisti jų dydį, todėl priteisiamos iš apeliantų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

atsakovų M. N. ir M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų M. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 234,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.