- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-28
- Bylos Nr.
- e2A-1124-794/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23930-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas, Inga Staknienė
- Ieškovas
- D. M. J., A. J.
- Atsakovas
- A. B., A. L., J. S., G. S., V. S., T. G., V. V., V. G., D. Z., J. P., uždarajai akcinei bendrovei „Salmoturas“, B. Č., M. Š., J. Z., R. A., R.A., G. B., A. S., I. S., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J.V., I. E., D. E., uždarajai akcinei bendrovei „Autopilotas“, R. R., A. R., S. A., A. A., A. P., T. R., V. R., V. L., K. L., D. P., S. V., M. L., P. Č., I. B., A. Ž., R. G., B. V. L., D. L., J. K. B., V. B., L. V., D. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų (apeliantų) D. M. J., A. J. ir atsakovės (apeliantės) A. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. papildomo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-329-1141/2024 pagal ieškovų D. M. J. ir A. J. ieškinį atsakovams A. B., A. L., J. S., G. S., V. S., T. G., V. V., V. G., D. Z., J. P., uždarajai akcinei bendrovei „Salmoturas“, B. Č., M. Š., V. G., J. Z., M. Š., A. L., R. A., R.A., G. B., A. S., I. S., V. S., J. N., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J.V., I. E., D. E., uždarajai akcinei bendrovei „Autopilotas“, R. R., A. R., S. A., A. A., A. P., T. R., V. R., V. L., K. L., J. P., D. P. (D. P.), R. V., S. V., M. L., P. Č., I. B., A. B., A. Ž., R. G., B. V. L., D. L., J. K. B., D. P., V. B., L. V. ir D. R. dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovai D. M. J. ir A. J. 2022 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) nustatyti neterminuotą servitutą tarnaujančiam daiktui – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), 1 441 kv. m plotui, individualios įmonės „Aplanas“ matininko R. F. 2018 m. balandžio 3 d. Žemės sklypo plane M 1:500 (toliau – Planas) apribotame taškais 70-71-72-73-74-75-76-31-30-29-28-69 ir pažymėtame indeksu „Z/1441“, o mažosios bendrijos „Žemės sklypų projektai“ matininkės A. Ž.-O. 2022 m. lapkričio 4 d. parengtame Žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), plane (M 1:500) prie Servituto nustatymo sutarties (toliau – Servituto planas) apribotame taškais 30-6-7-8-22-23-24-25-26-27-28-29-30 ir pažymėtame indeksu „S1“ (toliau – Ginčo sklypo dalis), viešpataujančio daikto – atsakovams nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių statinyje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas) atžvilgiu; 2) nustatyti už servitutą 7 802,94 Eur dydžio metinę kompensaciją, indeksuojamą pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro nurodomos Sklypo vertės pokytį sausio 1 d. ir atsakovų mokamą iki einamųjų metų gruodžio 1 d. proporcingai jų turimo turto Name plotui, 1/4 dalį kompensacijos sumos mokant ieškovui A. J., o 3/4 dalis kompensacijos sumos mokant ieškovei D. M. J.
2. Ieškovai nurodė, kad atsakovai be jokio pagrindo naudojasi Ginčo sklypo dalimi, ant kurios yra pastatytas Namas, todėl ieškovai neturi kitos išeities, kaip tik inicijuoti teisminį ginčą dėl neterminuoto servituto, kuris yra būtinas Name esančių patalpų eksploatavimui, nustatymo ir periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo. Servituto poreikis yra ilgalaikis ir neginčytinas, todėl ieškovai siūlo nustatyti servitutą ir taip suvaržyti savo naudojimosi Ginčo sklypo dalimi teises. Periodinės kompensacijos už naudojimąsi Ginčo sklypo dalimi nustatymas būtų teisingiausias ir racionaliausias, geriausiai atitinkantis šalių interesus. Ieškovai nurodė, kad Sklypo vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro informaciją yra 1 119 000,00 Eur (vertės nustatymo data 2022 m. balandžio 15 d.), todėl atitinkamai Ginčo sklypo dalies vertė yra 390 147,00 Eur. Ieškovai prašė 2 proc. dydžio periodinės (kasmet mokamos) kompensacijos, skaičiuojamos nuo šios vertės visiems Namo savininkams, kompensaciją paskirstant atskiriems atsakovams priklausomai nuo jų Name turimų patalpų (butų, garažų, kitų patalpų) ploto. Ieškovai pažymėjo, kad kompensacijos dydžius yra tikslinga indeksuoti pagal VĮ Registrų centre nurodomos Sklypo vertės pokytį kiekvienų metų sausio 1 dienai.
3. Atsakovai A. B., A. L., A. L., J. S., G. S., V. S., V. G., T. G., V. V., V. G., J. Z., D. Z. (D. Z.), J. P., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Salmoturas“, B.Č., M. Š., M. Š., R. A., R. A., G. B., A. S., I. S., V. S. (V. S.), J. N., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J. V., I. E. ir D. E. atsiliepime prašė teismo ieškinį atmesti. Minėtame atsiliepime nurodyta, kad ieškovams visą laiką buvo žinoma, jog Ginčo sklypo dalis yra iš dalies užstatyta Namu (apie 30 proc.), jie siekė tapti šios Ginčo sklypo dalies savininkais su tikslu uždirbti reikalaujant kompensacijos už neva būtiną servitutą. Minėtame atsiliepime pažymima, kad atsakovai gali naudotis jiems priklausančiu turtu ir nenustačius servituto. Taigi, pasak atsakovų, šiuo atveju nėra būtinų servituto nustatymo sąlygų, o ieškovai galimai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, tačiau jei teismas nustatytų servitutą, jis negalėtų būti atlygintinis, nes atlygintinumo esmė yra kompensuoti tarnaujančio daikto savininkų nuostolius, o šiuo atveju ieškovai suprato, kad įgyja nelikvidų žemės sklypą, kurio dalis yra užstatyta Namu, ir dabar bando pasipelnyti Namo gyventojų sąskaita. Be to, ieškovai ieškiniu siekia įgyvendinti ne savo, o atsakovų teisę į servitutą. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad ieškovai nepagrįstai prašo kompensacijos už Ginčo sklypo dalies Z dalį nes ji niekaip nėra susijusi su Namu, ieškovai neįrodo, kokia servituto apimtis yra būtina Namui naudoti. Tokia situacija, kai pastatų, esančių kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, savininkui daiktinės tiesės pagrindu nustatoma teisė naudotis žemės sklypu, faktiškai perduodant ir žemės sklypo valdymo teisę, nors tokia teisė įvardijama servitutais, de facto (faktiškai) atitinka užstatymo teisę (superficies), kuriai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.161 straipsniu, galioja neatlygintinumo prezumpcija. Atsakovai nurodė, kad iki ieškovams įgyjant Sklypą jau buvo susiklostę faktiniai neatlygintinos užstatymo teisės santykiai tarp Namo butų savininkų ir 637-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos, kuri ir statė Namą. Beveik 20 metų iš Namo butų savininkų niekas nereikalavo jokio atlygintinumo už šią teisę. Ieškovai įgydami Ginčo sklypo dalį perėmė neatlygintinos užstatymo teisės faktinius santykius. Tarnaujančio daikto savininkas negali siekti pasipelnyti iš servituto prisidengdamas servituto kompensacijos teise, o šiuo atveju ieškovai jokių praradimų nepatyrė, todėl kompensacijos siekimas prieštarauja jos paskirčiai, o kartu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams bei atitinka piktnaudžiavimo teise sampratą. Atsiliepime pažymėta, kad Ginčo sklypo dalis visada buvo ir yra užstatyta Namu, be to, ji nėra atskiras nekilnojamojo turto vienetas, kas ypač sumažina Ginčo sklypo dalies vidutinę vertę palyginus su vidutinėmis vertėmis neužstatytų žemės sklypų, kurie sudaro savarankiškus turto vienetus, todėl ieškovai neįrodė prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Ieškovai įgijo turtą tokios būklės, kokia ji yra dabar, todėl negali tikėtis jį pasigerinti kitų sąskaita.
Atsiliepimas
4. Atsakovai S. A. ir A. A. atsiliepime prašė teismo ieškovų ieškinį jų atžvilgiu atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad butą Nr. 29 Name įsigijo 2003 m. spalio 28 d. notarine tvarka įregistruotos sutarties pagrindu. Minėtoje sutartyje žemės sklypo po namu ir prie jo klausimas nebuvo aptartas ir iki šiol nuosavybė Name buvo valdoma daugiau nei 19 metų pagal de facto (faktiškai; iš tikrųjų) susiklosčiusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Atsiliepime pastebėta, kad Servituto planas yra su trūkumais, iš jo neaiškus servituto turinys, nes neaišku, kaip servitutas būtų žymimas visame Plane, įvertinus tai, kad šalia esančio su Namu sublokuoto kito namo gyventojams priklauso idealiosios dalys Sklypo bei įvertinus tai, kad Namo gyventojai naudojasi ne tik žeme po Namu, bet ir žeme šalia namo. Atsiliepime taip pat pastebėta, kad ieškovai Ginčo sklypo dalį gavę dovanų turtinių praradimų neturėjo, laisva valia įgydami Ginčo sklypo dalį žinojo, kad neturi galimybės įgyvendinti valdymo ir naudojimo teisės į įgyjamą objektą, todėl ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos nustatymo yra neprotingas ir nesąžiningas atsakovų atžvilgiu.
5. Atsakovė A. P. atsiliepime prašė teismo ieškinį ginčijamoje dalyje atmesti. Atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka iš dalies. Atsiliepime pastebėta, kad ieškovai netiksliai nurodo, kad jiems priklauso 1 441 kv. m ploto Sklypo dalis, nes iš NT registro duomenų matyti, kad ieškovei D. M. J. priklauso 5715/16532 dalys Sklypo, o ieškovui A. J. priklauso 1905/16532 dalys Sklypo. Ieškovai sudarys sąlygas ir prielaidas dar vienam, būsimam ginčui dėl teritorijos pažymėtos indeksu „V“ naudojimo, nes į teritoriją, pažymėtą indeksu „Z“ patenkama iš „V“ teritorijos, kurios naudojimo klausimas nesprendžiamas. Ieškovų sūnus su V. P. dalį Sklypo įsigijo iš varžytinių už 18 780 Eur. VĮ Registrų centre fiksuota daugiau kaip 16 kartų didesnė Sklypo aro vertė, nei nustatė turto vertintojas, ir už kurią Sklypo dalis buvo pardavinėjama varžytinėse. Sklypo arą ieškovai vertina beveik 31 kartą daugiau, nei buvo jo įsigijimo iš varžytinių kaina, kai Ginčo sklypo dalies vidutinė rinkos vertė yra 24 223,00 Eur, kuriuos padauginus iš 2 proc. būtų gaunama 484,46 Eur dydžio kompensacija. Atsakovė nurodė, kad jai priklausančių patalpų plotas sudaro 2,03 proc. visų Namo patalpų, todėl jos mokėtinos metinės kompensacijos dydis sudarytų 9,83 Eur, o ne 172,40 Eur. Pažymėjo jog iš ieškinio negalima suprasti, kaip konkrečiai turėtų būti indeksuojama ieškovų prašoma priteisti kompensacija, nes neaišku, kokį konkretų ir kur, kaip skelbiamą ir (ar) kaip nustatomą VĮ Registrų centre nurodomos Sklypo vertės pokytį sausio 1 d. turi omenyje ieškovai.
6. Atsakovai A. R. ir R. R. atsiliepime prašė teismo ieškovų ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad 634-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, veikdama kartu su Č. S. personaline įmone pagal 2002 m. gegužės 31 d. jungtinės veiklos sutartį ir 2003 m. spalio 1 d. sutarimą dėl naudojimosi tvarkos Sklype pastatė Namą, realizuodama Sklype neterminuotą ir neatlygintinę užstatymo teisę. Vėliau ši bendrija turėjo būti pertvarkyta į daugiabučių gyvenamųjų namų statybos bendriją ir toliau eksploatuoti Namu užstatytą žemės sklypą, kaip tą numatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų pavyzdinių įstatų 40 punktas. Sklype pastačius Namą Sklypas buvo išnaudotas pagal jo paskirtį ir naudojimo būdą (gyvenamųjų namų statybai). Ieškovai prieš įgyjant Sklypą turėjo ir galėjo žinoti apie Sklypo apsunkinimą Namu ir jo priklausiniais, taip pat įvertinti, kokia dėl šių aplinkybių yra faktinė Sklypo vertė. Ieškovai, pasak atsakovų R., laikytini nesąžiningais ir piktnaudžiaujančiais teise, todėl teismas turi teisę atsisakyti ginti šių asmenų subjektines teises (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Net jei ir būtų pagrindas servituto nustatymui, tai ieškovų dėl to prarandama vertė turėtų būti vertinama nuo realios ieškovų žemės sklypo įsigijimui turėtų išlaidų sumos, o kadangi ieškovai Ginčo sklypo dalį gavo neatlygintinai, laikytina, kad jokių nuostolių jie nėra patyrę. Ieškovai priėmė valinį sprendimą įgyti Namu ir jo priklausiniais apsunkintą Sklypą ir jokie nauji suvaržymai žemės sklypo savininkams nėra nustatomi, t. y. Ginčo sklypo dalis lieka tokia pat kaip buvusi, o Namo naudojimui pagal paskirtį servituto nustatyti nėra nei būtinumo, nei Namo savininkų valios, kuri yra laikoma vienu iš privalomų elementų servituto nustatymui.
Žemesnės instancijos teismas
7. 2023 m. balandžio 27 d. ieškovai informavo teismą, kad su atsakovu D. R. sudarė byloje taikos sutartį, kurią prašė teismo patvirtinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi minėtą taikos sutartį patvirtino. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi šią Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį panaikino ir perdavė taikos sutarties patvirtinimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismui.
8. Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkė 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį, perdavė bylą (ne tik taikos sutarties tvirtinimo klausimą) nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nepatvirtino ieškovų ir atsakovo D. R. taikos sutarties. 2023 m. spalio 16 d. byloje buvo gautas atsakovo D. R. pareiškimas, kuriuo jis sutinka su ieškiniu. Atsakovai R. pateikė teismui prašymą nepriimti šio ieškinio pripažinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, kad tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovai, neturėdami nuosavybės teisių į ieškovų nurodomą viešpataujantį daiktą (Namą), apskritai turi teisę teisme reikšti reikalavimą dėl servituto nustatymo. Jei tokią teisę ieškovai turi, tai ar asmuo, turintis nuosavybės teisę į ieškovų nurodytame viešpataujančiame daikte (Name) esančias patalpas, turi teisę atskirai nuo kitų asmenų, taip pat turinčių nuosavybės teises į Name esančias patalpas, pripažinti ieškinį jam suformuluotų reikalavimų atžvilgiu, kai pagrindinis reikalavimas dėl servituto nustatymo yra reiškiamas viso Namo atžvilgiu. Tarp šalių ginčas kilo ir dėl to, ar Servituto planas nėra ydingas, ar yra aiški prašomo nustatyti servituto apimtis, ar nustačius servitutą pagal ieškovų pateikiamą Servituto planą, tarp šalių nekils naujų ginčų dėl to, kaip atsakovai turės patekti prie Ginčo sklypo ploto, kuriam prašoma nustatyti servitutą. Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar apskritai šiuo atveju servitutas yra būtinas, t. y. ar jo nenustačius negalima tinkamai naudotis viešpataujančiu daiktu, kaip tai numato CK 4.111 straipsnio 1 dalyje pateikta servituto sąvoka. Galiausiai tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovai pagrįstai prašo teismo nustatyti neterminuotą ir atlygintiną servitutą, ar pagristai prašo jo atlygintinumą nustatyti periodinėmis kompensacijomis, ar tinkamai ieškovai paskaičiavo kompensacijos sumą, ar ši kompensacija gali būti kasmet indeksuojama.
11. Teismas nurodė, jog reikalavimus su servitutu susijusiais klausimais turi teisę teismui reikšti viešpataujančio ir (ar) tarnaujančio daikto savininkas (savininkai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019). Atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, teismas atmetė atsakovų argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovai nėra tinkami subjektai kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo.
12. Teismas nustatė, jog ieškovai siekia, kad servitutas būtų nustatytas tinkamam Namo naudojimui. Iš NT registro duomenų bazės 2023 m. spalio 2 d. išrašo teismas nustatė, kad Namo (įvertinus tiek gyvenamas patalpas, tiek ir negyvenamas – garažus) užstatytas plotas yra 1 285 kv. m, o ieškovai prašo nustatyti servitutą 1 441 kv. m plotui, t. y. ieškovai siekia nustatyti servitutą tik 156 kv. m didesniam plotui nei Namu užstatytas Sklypo plotas. Taigi, atsakovai atsiliepime nepagrįstai teigia, kad Namas užima tik apie 30 proc. Ginčo sklypo dalies. Šiuo aspektu teismas pripažino labiau tikėtinais ieškovų advokato teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad atsakovų, atstovaujamų advokato Antanaičio, atsiliepimo 29 punkte raudonai pažymėta Sklypo dalis yra reikalinga Namo tinkamam naudojimui, nes tai yra Namo dalis esanti po žeme, kurioje yra negyvenamosios patalpos (garažai).
13. Dėl dalies atsakovų argumentų susijusių su galimai ateityje kilsiančiais naujais ginčais, jei būtų nustatytas servitutas pagal tokį Servituto planą, kuris yra pateiktas į bylą, teismas pažymėjo, kad tinkamas namo naudojimas neabejotinai yra susijęs su teise patekti į Namą (prieiti, privažiuoti prie Namo), todėl šiuo atveju į ieškovų siekiamo nustatyti servituto turinį bet kuriuo atveju patektų atsakovų teisė prieiti ar privažiuoti prie Namo, o 156 km. m didesnis, nei paties Namo užimamas Sklypo plotas, prašomo servituto nustatymas nėra nepagrįstas (per didelis) jo apimties prasme. Atitinkamai, teismas atsakovų argumentus, susijusius su galimai ydingu Servituto planu nepripažino pagrįstais.
14. Teismas taip pat nustatė, kad Sutarties šalys, susitarusios dėl Namo statybos, kooperuodamos savo turtą, be kita ko, savo įnašu Namo statybai įvardijo ir savo turėtą daiktinę teisę užstatyti ir naudoti Namo statybai priskirtą 2315/4848 Sklypo dalį (2 315 kv. m.), tuo metu priklausiusią Statybos bendrijai. Ieškovų advokatas teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad minėta Sutartis negali būti laikoma susitarimu, kuriuo nustatyta užstatymo teisė, nes žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo tokiu atveju sutaptų (susitarimas su savimi), o užstatymo teisės turėtojas turi teisę statyti ar turėti statinius ant kitam asmeniui priklausančios žemės. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo sutapo tik iki Sutarties sudarymo, nes iš Sutarties 1.1 ir 1.1.2, 1.2 ir 1.2.1 punktų matyti, jog 2315/4848 Sklypo užstatymo teisė, kurią iki Sutarties sudarymo turėjo Bendrija, ir 400/4848 Sklypo užstatymo teisė, kurią iki Sutarties sudarymo turėjo S. įmonė, po Sutarties sudarymo tapo bendroji dalinė nuosavybė abiejų Sutartį sudariusių šalių (tiek Statybos bendrijos, tiek ir S. įmonės). Taigi, po Sutarties sudarymo, užstatymo teisės turėtoju į reikšmingesnę Sklypo dalį tapo ir S. įmonė, kuri (kartu su Statybos bendrija) Sutarties pagrindu įgijo teisę statyti statinius ir juos įgyti ant kitiems asmenims nuosavybės teise priklausiusio Sklypo (didžiąją dalimi Sklypas priklausė Statybos bendrijai ir tik 400 kv. m Sklypo bendroje nuosavybėje Sutarties sudarymo metu priklausė Č. S., ne S. įmonei).
15. Teismas nurodė, jog S. įmonė likviduota 2016 m. vasario 25 d., o Statybos bendrija likviduota 2019 m. gruodžio 20 d. Taigi, šiuo metu tiek Sklypo, tiek ir jame esančių statinių savininkai yra pasikeitę. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.160 straipsnio 3 dalį, pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka. Taigi, nepaisant to, kad žemės ir statinių savininkai yra pasikeitę, žemės užstatymo teisė yra išlikusi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal užstatymo teisės sąvoką, užstatymo teisė reiškia teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme ne tik statiniams statyti, bet ir juos įsigyti bei valdyti nuosavybės teise, teismas sprendė, kad ieškovai nepagrįstai tvirtina, jog atsakovai turi įsigiję nuosavybės teise patalpas Name, neturėdami teisės naudotis Ginčo sklypo dalimi.
16. Teismas byloje nustatė, kad atsakovai savo turimos nuosavybės valdymui turi teisę naudotis Ginčo sklypo dalimi užstatymo teisės (superficies) pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio būtinumo Namui tinkamai naudoti pagal paskirtį Ginčo sklypo dalyje nustatyti servitutą. Taigi, teismas ieškovų ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai, teismas nepriėmė atsakovo Dainiaus Ridzevičiaus ieškinio pripažinimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 5 dalis).
17. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovai, nusprendę reikalauti iš atsakovų žemės mokesčio mokėjimo kompensacijos, turėtų jo dydį apskaičiuoti proporcingai atsižvelgiant į Namo tinkamam naudojimui reikalingą Sklypo plotą. Papildomai teismas pastebėjo, kad žemės mokesčio kompensacijos suma tokiu atveju turėtų būti paskirstyta tik asmenims, turintiems nuosavybės teises į patalpas Name (šiuo atveju ieškovai atsakovais yra įtraukę į bylą daugiau asmenų, nei yra patalpų (butų, garažų) savininkų).
18. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. kovo 22 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš ieškovės D. M. J. atsakovei S. A. 1 190,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui M. Š. 2 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo A. J. atsakovei S. A. 1 190,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui M. Š. 2 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš ieškovės D. M. J. 604,07 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; priteisė valstybės naudai iš ieškovo A. J. 604,07 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
19. Apeliaciniu skundu ieškovai (apeliantai) D. M. J. ir A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti ieškovams visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliantai nurodo, jog jokių menamos užstatymo teisės išviešinimo faktų byloje nenustatyta ir NTR atitinkamų įrašų nėra. Be to, kai ginčas kilo dėl taikomos (teismo pripažintos) daiktinės teisės, teismas privalėjo išspręsti ir daiktinės teisės išviešinimo klausimą – t. y. įpareigoti NTR padaryti atitinkamą įrašą apie sklypo apsunkinimą – užstatymo teisės buvimą nuo 2002 m. gegužės 31 d. (pagal teismo logiką – nuo jungtinės veiklos sutarties sudarymo momento). Teismas, konstatuodamas užstatymo teisės buvimą, bet aiškiai neišsprendęs šios užstatymo teisės apimties, termino bei išviešinimo klausimo, - priėmė nepilną, nemotyvuotą sprendimą ir neišsprendė ginčo tarp šalių. Tinkamas teismo sprendimas galėjo būti priimtas tik atsakovams pasirinkus tinkamą savo teisių gynybos būdą – pareiškus priešieškinį byloje su tinkamai ir pilnai suformuluotais reikalavimais (tame tarpe išviešinti teismo nustatytos daiktinės teisės faktą). Mano, kad teismas nesprendė dėl nustatytos/pripažintos užstatymo teisės išviešinimo dėl tos priežasties, kad, sprendžiant dėl tokios teisės registravimo momento, akivaizdžiai reikėtų atsakyti į klausimą, kaip neišviešinta daiktinė teisė įtakojo ieškovų teises įsigyjant sklypą su nežinomu apsunkinimu, ir/ar galima tretiesiems asmenims taikyti neišviešintos daiktinės teisės buvimo pasekmes (pripažinti tokią daiktinę teisę egzistuojant be jos registracijos).
19.2. Dalies atsakovų dalis atsikirtimų į ieškinį grindžiami neva egzistuojančia daiktine teise (užstatymo teise), kuri reguliuoja žemės sklypo ir statinio skirtingų savininkų santykius. Nagrinėjamu atveju, kai ginčas kilo dėl taikomos (teismo pripažįstamos) daiktinės teisės, teismas privalėjo išspręsti ir daiktinės teisės išviešinimo klausimą – t. y. įpareigoti viešą registrą (NTR) padaryti atitinkamą įrašą apie sklypo apsunkinimą. Tokį reikalavimą galėjo pateikti tik atsakovai priešiniame ieškinyje.
19.3. Kaip ir nurodyta teismo sprendime, kasacinis teismas sprendė visai kitą klausimą – jau nustatyto servituto apimties keitimo bei servituto pabaigos galimybę. Tuo tarpu ginčo byloje sprendžiamas (pirminio) servituto nustatymo klausimas. Teismų praktikoje nežinoma atvejų, kai vietoj servituto teismas nustatytų ar konstatuotų esant kitą daiktinę teisę – užstatymo teisę. Visais atvejais, kai teismų praktikoje minima užstatymo teisė (superficies), teismai tik konstatuoja, kad jei šalys susitartų be teisminio ginčo, jos gali sudaryti užstatymo teisės (superficies) sandorį. Tačiau, kai ginčas perduodamas teismui, šis neturi tokios diskrecijos, todėl priverstiniu būdu nustato kitą daiktinę teisę – servitutą. Nagrinėjamu atveju teismo cituojama teismų praktika, iš esmės, turi kitą prasmę, nei sprendime nurodė teismas.
19.4. Teismas, cituodamas kasacinio teismo praktiką, nenurodė, kokią ginčo teisinę aplinkybę byloje ši praktika patvirtina. Tai, kad pagal teismų praktiką šalys gali susitarti dėl užstatymo teisės, bet teismas neturi diskrecijos konstatuoti arba nustatyti tokios daiktinės teisės, niekaip neleidžia teigti, kad užstatymo teisė atsiranda savaime ir gali egzistuoti be atitinkamos sutarties tarp ginčo šalių arba tokio daikto apsunkinimo išviešinimo (teisinės registracijos viešame registre).
19.5. Ieškovai nurodo, jog statybos darbų vykdymas žemės sklype ir/ar pastatytų statinių vėlesnis valdymas nesukuria jokios užstatymo teisės. Nežiūrint istoriškai ar kitaip (pvz. parduodant turtą iš varžytinių) susiklosčius situacijai, kad išsiskiria žemės ir ant jos esančių pastatų savininkai, niekur teismų praktikoje nėra sukurta taisyklės, kad statant ant žemės sklypo statinius ar juos vėliau valdant susikūrė žemės užstatymo daiktinė teisė žemės sklypo ir ant jo esančių statinių atžvilgiu. Priešingai, visais tokiais atvejais laikoma, kad tinkamiausias būdas sureguliuoti žemės sklypo ir ant jo esančio statinio skirtingų savininkų interesų balansą yra servituto institutas.
19.6. Dėl menamos užstatymo teisės neegzistavimo (jos registracijos nebuvimo), atsakovų procesinio (priešinio ieškinio) reikalavimo nebuvimo pripažinti užstatymo teisę bei netinkamos teismų praktikos taikymo (ar jos interpretavimo) pilnai pakanka teismo sprendimo panaikinimui bei ieškinio patenkinimui.
19.7. Ieškovai nesutinka su teismo argumentu, kad žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo sutapo tik iki sutarties sudarymo, nes iš sutarties 1.1 ir 1.1.2, 1.2 ir 1.2.1 punktų matyti, jog 2315/4848 sklypo užstatymo teisė, kurią iki sutarties sudarymo turėjo bendrija, ir 400/4848 sklypo užstatymo teisė, kurią iki sutarties sudarymo turėjo S. įmonė, po sutarties sudarymo tapo bendroji dalinė nuosavybė abiejų sutartį sudariusių šalių (tiek statybos bendrijos, tiek ir S. įmonės). Užstatymo teisės sutarties dalykas yra teisė ant svetimo sklypo statyti ir valdyti statinius. Pats teismas nurodė, kad sklypas tapo bendrąja daline nuosavybe abiejų sutarties šalių. Taigi, jungtinės veiklos sutarties šalys kaip du sklypo savininkai tarėsi dėl savo nuosavybės būsimo (statomo) pastato pasidalijimo. Nei iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo, nei po jos atsiradimo sklypo ir pastato savininkai nepasikeitė ir neišsiskyrė, o liko tie patys. Užstatymo teisė į tiems patiems savininkams priklausantį sklypą neatsirado ir negalėjo atsirasti. Todėl vertinant jungtinės veiklos sutartį teismo padaryta loginė klaida.
19.8. Tiek sklypo, tiek ant jo esančių statinių savininkas (bendrija) sutapo, todėl atsižvelgiant į CK 4.164 str. nuostatas, akivaizdu, jog net ir neteisingai vertinant 2002 m. gegužės 31 d. jungtinės veiklos sutartį kaip sandorį dėl užstatymo teisės nustatymo, akivaizdžiai matyti, kad jau 2003 kovą buvo įstatyme numatyta situacija, kad užstatymo teisė pasibaigė.
19.9. Ieškovai nesutinka ir su teismo cituojama kasacinio teismo praktikos taikymu šioje byloje. Teismo cituojamoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad, tuo atveju, kai iš esmės šalių valia buvo susitarti dėl užstatymo teisės, nes jos tarėsi dėl galimybės statyti statinius (gyvenamuosius namus), tam tikslui jos buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, jos tarėsi dėl teisės į visą žemės sklypų, kuriuose bus statomi statiniai, plotą, kad namo savininkas galėtų naudotis sklypu (kasacinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. e3K-3-108-248/2020). Šioje byloje nagrinėjamoje jungtinės veikos sutartyje akivaizdžiai du sklypo savininkai susitarė dėl būsimo statinio pasidalinimo. Tai iš esmės yra žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo dokumentas, kuris buvo reikalingas statybos dokumentų išdavimo sąlygų išpildymui. Tai yra, ne tik jo tekstas neatitiko susitarimo dėl daiktinės teisės nustatymo, bet ir tikslas buvo ne suformuoti ilgalaikį žemės sklypo ir statinio ant jo santykį (užstatymo teisę ar ilgalaikę nuomą), bet spręsti išimtinai techninius, trumpalaikius sklypo bendrasavininkų klausimus statybos metu.
19.10. Nors teismas pasisakė, kad ieškovų nurodytoje 2020 m. gegužės 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. e2A-672-232/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių turėjimo ar neturėjimo, todėl sprendimas nelaikytinas prejudiciniu, tačiau, kaip nurodyta sprendime, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad sklypo „perdavimo“ klausimas nebuvo išspręstas. Ši aplinkybė rodo, kad statinio patalpų/butų pardavimo atsakovams metu pati bendrija (jungtinės veiklos sutarties šalis) nemanė, kad turi užstatymo teisę į sklypą bei neįtraukė šios aplinkybės į butų pardavimo sutartis.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. B., A. L., A. L., J. S., G. S., V. S., V. G., T. G., V. V., V. G., J. Z., D. Z. (D. Z.), J. P., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Salmoturas“, B. Č., M. Š., M. Š., R. A., G. B., A. S., I. S., V. S. (V. S.), J. N., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., L. B., G. L., A. K., R.V., E. R., I. Š., V. Š., J. V., I. E. ir D. E. prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantų atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Atsakovai nurodo, jog viešame registre registruojamos tik tos teisės ir suvaržymai, kurių registracija numatyta įstatyme. Jei tokia pareiga įstatyme nenumatyta, teisės ir suvaržymai neregistruojami. Tokiu atveju sandoris galioja bendraisiais pagrindais, o daiktinis apribojimas (šiuo atveju užstatymo teisė) galioja ir perdavus daiktą. Daiktinis apribojimas, jei jis įstatymo tvarka nenuginčytas, eina kartu su daiktu. Todėl buvusių savininkų suteikta užstatymo teisė yra galiojanti ir taikytina žemę įgijus naujiesiems savininkams. Atsižvelgiant į teismų praktikos išaiškinimus ir teisinį reguliavimą, akivaizdu, jog situacijoje, kada yra suteikiama žemės sklypo užstatymo teisė, tai ji neturi būti registruojama NTR ir išlieka galioti net pasikeitus žemės sklypo savininkui. Atitinkamai ieškovų argumentai, jog užstatymo teisės į Žemės sklypą turėjo būti išviešinta ir ieškovams neva tai negalioja dėl to, kad nebuvo išviešinta registruose, yra nepagrįsti.
20.2. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-336/2014 nagrinėjamai civilinei bylai nėra aktuali ir negali būti taikoma dėl iš esmės besiskiriančių teismo išaiškinimus nulėmusių faktinių aplinkybių. Byloje turi būti taikomas savo aplinkybių esme Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sutampančios 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-525-1426-11 precedentas.
20.3. Nors kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2020 buvo sprendžiamas nustatyto servituto apimties keitimo bei servituto pabaigos klausimas, tačiau šalia šio klausimo, kasacinis teismas savo 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje pasisakė ir dėl to, kaip turi būti kvalifikuojama situacija, kai žemės sklypo bendraturčiai jungtinės veiklos sutarties pagrindu susitaria, jog vienas kitam suteikia teisę užstatyti jiems bendrai priklausantį sklypą vienas kito statiniais. Kasacinis teismas minėta nutartimi civilinėje byloje e3K-3-108-248/2020 aiškiai išreiškė pozicija, jog esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas teigti, jog žemės sklypo bendrasavininkai vienas kitam pastarosios sutarties pagrindu suteikė užstatymo teisę ant jiems bendrai priklausančio žemės sklypo. Šioje civilinėje byloje susiklostė iš esmės tokia pati situacija, t. y. kai Bendrija ir S. įmonė, būdami žemės sklypo bendrasavininkais suteikia vienas kitam užstatymo teisę statyti ir naudoti Namą ant jiems bendrai priklausančio Žemės sklypo.
20.4. Šioje civilinėje byloje ir nėra nagrinėjama situacija, kurioje užstatymo teisė nustatoma teismo. Priešingai, šioje civilinėje byloje yra nagrinėjama situacija, kai užstatymo teisė Žemės sklypui buvo nustatyta Sutartimi. Taigi, ieškovų argumentai, jog teismas savo iniciatyva nustatė užstatymo teisę, yra visiškai nepagrįsti, nes ši teisė buvo nustatyta Sutartimi, o ne sprendimu.
20.5. Kasacinio teismo praktikoje situacija, kai žemės sklypo bendraturčiai jungtinės veiklos sutarties pagrindu susitaria, jog vienas kitam suteikia teisę užstatyti jiems bendrai priklausantį sklypą statiniams, reiškia, kad jie vienas kitam sutarties pagrindu suteikė užstatymo teisę ant jiems bendrai priklausančio žemės sklypo.
20.6. Nepaisant to, kad Žemės sklypas Bendrijai ir S. įmonei priklausė bendra daline nuosavybe, užstatymo teisė, leidusi vienas kitam statyti ir naudoti Namą ant bendro Žemės sklypo, Sutarties pagrindu atsirado pagrįstai.
20.7. Tiek Namo gyventojai (atsakovai) perėmė užstatymo teisę iš statytojų, tiek ieškovai perėmė šį užstatymo teise sukurtą Žemės sklypo suvaržymą. Taigi, užstatymo teisė galioja tiek atsakovams, tiek ieškovams.
20.8. Bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovo naudai tarnaujančiajame daikte servitutą yra pagrindinis neturtinio pobūdžio reikalavimas, o kitas reikalavimas – priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą – yra turtinis reikalavimas, išvestinis iš pirmojo. Netenkinus pagrindinio dėl servituto – negalima tenkinti išvestinio reikalavimo dėl kompensacijos.
20.9. Atsakovai nesutinka su ieškovų išdėstyta pozicija, jog jie negali tinkamai naudotis jiems priklausančiu turtu, kol nėra nustatytas servitutas. Atsakovai jau ilgą laiką naudojasi turtu ir tam nėra jokių kliūčių. Be to, į butus jie patenka per žemės sklypo dalį, kuriame yra parkavimo vietos, ši sklypo dalis priklauso ir daliai byloje įtrauktų atsakovų. Taigi, nesant jokių atsakovų teisių pažeidimo ir jų reikalavimo dėl servituto nustatymo jo nustatymo klausimas šioje byloje buvo sprendžiamas tik ieškovų iniciatyva dėl to, kad ieškovai siekia ne servituto, o išvestinių iš servituto kilsiančių pasekmių, t. y. gauti piniginių lėšų iš Namo gyventojų (atsakovų). Todėl, iš esmės ieškovai pateiktu ieškiniu siekia ginti ne viešpataujančio daikto savininkų (atsakovų) interesus), o patenkinti savo turtinius siekius į investicinės grąžos gavimą kompensacijos už servitutą forma.
20.10. Kompensacija už servitutą yra nuostolių, kurie kilo tarnaujančio daikto savininkui, atlyginimas. Tačiau, ieškovai nepatyrė jokių nuostolių ir jų patirti negali, nes įsigyjant (gaunant dovanų) žemės sklypą, kartu buvo sąmoningai įgyta nelikvidi - nevertinga sklypo dalis, nes ji jau du dešimtmečius užstatyta Namu (kalbama apie sklypo dalį Z). Priešingai, ieškovai užsidirbo iš žemės sklypo pardavinėdami neužstatyto sklypo parkavimo vietas. O dėl užstatytos sklypo dalies, tai ieškovų atstovai teismo posėdžio metu aiškiai išreiškė poziciją, kad kompensacija už servitutą iš tikrųjų yra jų planuotas uždarbis, t. y. ieškovai sąmoningai įgijo nuosavybę į sklypą su užstatyta dalimi, kad galėtų dirbtinai sukurti tokią situaciją, kurioje prisidengiant teisės į kompensaciją institutu, jie galėtų kas metus uždirbti daugiau beveik po aštuonis tūkstančius eurų iš Namo gyventojų (atsakovų). Atsakovai pabrėžė, jog uždarbis nėra nuostoliai. Tai parodo, kad ieškovai teisę į kompensaciją gina nesąžiningai – ne pagal paskirtį – piktnaudžiauja teise.
20.11. Žinodami, jog įgyja žemės sklypą, kurios dalis yra nelikvidus, t. y. užstatytas daugiabučiu namu, ieškovai sąmoningai siekė šio sklypo įgijimo ir jau tuomet turėjo planą pasipelnyti iš namo gyventojų. Servituto tikslas ir esmė yra ne galimybės pasipelnyti sudarymas, o sudarymas galimybės naudotis viešpataujančiu daiktu.
20.12. Atsakovai pažymėjo, jog ieškovų reikalavimas nustatyti servitutą ir priteisti už tai kompensaciją negali būti patenkintas, nes neįrodyta kokia servituto apimtis yra būtina Namui naudotis.
20.13. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. atliktas Žemės sklypo dalies B, į kurią patenka Žemės sklypo dalis Z, vertinimas parodė, jog jos vertė sudaro tik 31 300 Eur bei įvertinant tai, jog Žemės sklypo dalies Z vartė ieškovų grindžiama tik masinio vertinimo pagrindu ir neatsižvelgiant į tai, jog Žemės sklypo dalis Z užstatyta bei nesudaro savarankiško turto vieneto, leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad ieškovų nurodyta Žemės sklypo dalies Z vertė neatitinka tikrosios vertės, kuri yra ženkliai mažesnė. Atitinkamai tai reiškia, jog ieškovai neįrodė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, nes pateikė netinkamus skaičiavimus.
20.14. Toks teismo sprendimas, kuriuo būtų iš daugiabučio namo gyventojų priteista kompensacija ieškovams, kurie siekia finansinės naudos, savo esmę prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams.
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai S. A. ir A. A. prašo apeliantų (ieškovų) apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Atsakovai nurodo, jog teismas laikėsi kasacinio teismo išaiškinimų ir priimdamas sprendimą vertino, ar yra kitas ieškovų įsigytos žemės sklypo dalies naudojimo pagrindas, kurį būtina konstatuoti teisine prasme ir tokiu būdu atkurti socialinę taiką tarp ginčo šalių, - todėl teismas kilusio ginčo kontekste išsamiai pasisakė apie užstatymo teisę (superficies).
21.2. Tiek servitutas, tiek užstatymo teisė (superficies) yra išvestinės daiktinės teisės. Namas – gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini), ginčo žemės sklype buvo suformuotas statant, - kas yra įrašyta nekilnojamojo turto registre. Užstatymo teisė (superficies) buvo įgyvendinta anksčiau, t. y., iki žemės sklypą įsigyjant iš buvusių savininkų naujiesiems savininkams – ieškovams (apeliantams). Ieškovai, sudarydami šio žemės sklypo įsigijimo sandorius, turėjo ir galėjo suprasti, jog atsakovai, naudodamiesi savo nuosavybės teise gyvenamajame name turimais butais (kitos paskirties patalpomis), be jokių trikdžių faktiškai naudojasi ir dalimi šalia namo esančio sklypo. Todėl nepagrįstai apeliantai suabsoliutina užstatymo teisės išviešinimą registre, nes tokios teisės neišviešinimas nepanaikina pačios teisės įgyvendinimo.
Žemesnės instancijos teismas
21.3. Teismo sprendimu servitutas gali būti nustatomas tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja pagrindas išvadai, kad jokiu kitu (nei priverstinio servituto nustatymas) būdu ieškovas negali išspręsti savo, kaip daiktų savininko, interesų įgyvendinimo. Sudarydami sandorius dėl užstatyto daugiabučiu gyvenamuoju namu žemės sklypo, ieškovai pasirinko savo, kaip naujųjų savininkų objektyviai apribotas teises ir itin aukštą riziką, susijusią su būsimų teisme reikštinų reikalavimų atsakovams patenkinimu, kadangi žinojo, matė ir suprato, kad atsakovai jiems priklausančiu viešpataujančiu daiktu jau daug metų gali racionaliai naudotis, ką ir daro.
Atsiliepimas
21.4. Remiantis vieningai formuojama teismų praktika bylose dėl servituto nustatymo, teismas turėjo patikrinti kitus galimus/egzistuojančius ginčo žemės sklypo naudojimo pagrindus, todėl atsakovams atsiliepime nurodžius, jog jie naudojasi žemės sklypu ir yra įgyvendinę užstatymo teisę (superficies), pastariesiems nereikia reikšti priešieškinio, kad teismas galėtų patvirtinti/konstatuoti šį teisėtą žemės sklypo naudojimo būdą.
22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. P. prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Atsakovė nurodo, jog priešingai nei teigia apeliantai (ieškovai), teismas sprendimu neprivalėjo ir negalėjo išspręsti užstatymo teisės (superficies) išviešinimo klausimo (įpareigoti Nekilnojamojo turto registrą padaryti atitinkamą įrašą apie sklypo apsunkinimą – užstatymo teisės buvimą). Toks materialinis teisinis reikalavimas nebuvo pareikštas nagrinėtoje byloje. Taip pat Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas – VĮ Registrų centras – nebuvo įtrauktas į nagrinėjamą bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu.
22.2. Atsakovė nurodo, kad su užstatymo teise (superficies) susijusios faktinės bei teisinės aplinkybės buvo nagrinėjamos proceso pirmosios instancijos teisme metu, ieškovai turėjo realią galimybę dėl jų pasisakyti ir tą faktiškai (pa)darė.
22.3. Byloje nustatyta, kad Sutarties šalys, susitarusios dėl Namo statybos, kooperuodamos savo turtą, be kita ko savo įnašu Namo statybai įvardijo ir savo turėtą daiktinę teisę užstatyti ir naudoti Namo statybai priskirtą 2315/4848 Žemės klypo dalį (2315 m2), tuo metu priklausiusią Statybos bendrijai. Kaip pagrįstai nurodė teismas, užstatymo teisė (superficies) yra nustatoma susitarimu arba testamentu (CK 4.163 straipsnis), todėl atskirai kreiptis į teismą dėl tokios teisės pripažinimo, šios daiktinės teisės, sekančios paskui daiktą, turėtojams nereikia.
22.4. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Kaip pagrįstai nustatė teismas, atsakovai savo turimos nuosavybės valdymui turi teisę naudotis Žemės sklypo dalimi užstatymo teisės (superficies) pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio būtinumo Namui tinkamai naudoti pagal paskirtį Žemės sklypo dalyje nustatyti servitutą.
Šalies argumentai
22.5. Savo ieškiniu ieškovai prašė Žemės sklypo daliai nustatyti neterminuotą atlygintinį servitutą Namo tinkamam naudojimui. Atsakovams pateikus atsiliepimus į apeliacinį skundą paaiškėjo, jog byloje turi būti sprendžiamas plataus spektro ginčas, inter alia ginčas dėl to, ar ieškovai pagrįstai prašo teismo nustatyti neterminuotą ir atlygintiną servitutą, ar pagristai prašo jo atlygintinumą nustatyti periodinėmis kompensacijomis, ar tinkamai (užtikrinant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyrą) ieškovai paskaičiavo kompensacijos sumą, ar ši kompensacija gali būti kasmet indeksuojama. Teismui nustačius, jog atsakovai savo turimos nuosavybės valdymui turi teisę naudotis Žemės sklypo dalimi užstatymo teisės (superficies) pagrindu, ir nėra teisinio būtinumo nustatyti servitutą, minėta ginčo dalis liko ne(iš)nagrinėta. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl užstatymo teisės (superficies) egzistavimo yra nepagrįstos, apeliacinės instancijos teismas turėtų tirti ir vertinti pirmiau minėtas faktines bei teisines aplinkybes ir dėl jų pasisakyti savo procesiniame sprendime. Vis tik bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminio ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovų apeliacinis skundas netenkintinas ir dėl šios priežasties.
Atsiliepimas
23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. R. prašo apeliantų (ieškovų) apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apeliantų atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Atsakovė nurodo, jog Žemės sklypo savininkai įgyvendino įstatyme įtvirtintą teisę sukurti daiktą, kuriuo šiuo atveju tapo turtinis kompleksas – bendrasavininkų-bendrastatytojų nuosavybės teise valdomas Žemės sklypas ir jame savininkų lėšomis sukurtas Namas su priklausiniais. Dėl šios priežasties, nė vienas iš Žemės sklypo bendrasavininkų niekada neturėjo teisės reikalauti nustatyti servitutą vienas kito atžvilgiu, kadangi tarpusavio teisinius santykius išsprendė jungtinės veiklos sutartimi. Teisės aktai nustato, kad sutartys gali būti terminuotos, atlygintinės, tačiau šiuo atveju iš jungtinės veiklos sutarties turinio matyti, kad sutartimi suteikiamos teisės yra suteikiamos neterminuotai ir neatlygintinai, t.y. kiekvienai šaliai įnešant į bendrą veiklą sutartyje nurodytus įnašus, kaip savo indėlio į bendrą veiklą dalį, nereikalaujant jokio kito atlyginimo viena iš kitos.
23.2. Šalims realizuojant savo turimą statybos teisę, jungtinės veiklos sutarties 1.1.2 ir 1.2.1 punktuose įtvirtinta, jog tiek GNSB, tiek Įmonė Žemės sklype iš kitos šalies gautą užstatymo teisę, kurias realizavus Žemės sklype buvo pastatytas Namas ir atitinkamos patalpos statybos leidimo, statinio pripažinimo naudoti akto ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu įregistruotos atitinkamos šalies vardu. Nurodyta užstatymo teisė tuometinių ir vėliau jų teises perėmusių Namo bendrasavininkų atžvilgiu laikytina nustatyta neterminuota ir neatlygintinė. Žemės sklype pastačius Namą iš esmės Žemės sklypas buvo pilnai išnaudotas pagal jo paskirtį ir NTR nustatytą naudojimo būdą – gyvenamųjų namų statybai.
23.3. Ieškovai prieš įsigydami Žemės sklypą turėjo ir galėjo žinoti visą informaciją dėl Žemės sklypo apsunkinimo Namu ir jo priklausiniais, taip pat įsivertinti, kokia dėl šių aplinkybių yra faktinė Žemės sklypo vertė. Kaip ieškovo atstovas paaiškino ir patvirtino bylos posėdžio metu, prieš įsigyjant Žemės sklypą varžytynėse nebuvo domėtasi jokia teisine situacija ir buvo susigundyta itin žema varžytynėse parduodamo sklypo kaina ir neteisingai manyta, kad vidinis Namo kiemas nėra užstatytas, kaip vėliau paaiškėjo – po žeme esančia požeminės automobilių saugyklos (garažų) dalimi.
23.4. Pirmose varžytynėse dėl Žemės sklypo pardavimo, nepaisant nedidelės kainos, nedalyvavo nė vienas dalyvis, o antrose varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis, t. y. ieškovų sūnus. Ši aplinkybė aiškiai patvirtina, kad Žemės sklypas neturėjo jokios pasipelnymo ar kokios nors piniginių pajamų teikimo perspektyvos, nes neabejotina, kad jei būtų buvę priešingai ir būtų matoma galimybė kokiu nors būdu uždirbti iš Žemės sklypo nuosavybės teisės, varžytynėse būtų buvę daug norinčiųjų už 18 780,00 Eur kainą Žemės sklypą įsigyti. Nors Vilniaus mieste veikiančių nekilnojamojo turto veikla, prekyba, supirkimu, vystymu ir pan. užsiimančių nekilnojamojo turto profesionalų yra itin daug, nė vienas jų nepanoro sudalyvauti varžytynėse. Toks dalyvavimas varžytynėse buvo dėl nepatirties padaryta investavimo klaida, kurią perėmė ir Žemės sklypą dovanų gavę ieškovai.
Šalies argumentai
23.5. Ieškovai byloje paaiškino, kad Žemės sklypo įsigijimas buvo investicinis šeimos projektas, todėl dėl turimo pasipelnymo intereso ieškovams keliami didesni atidumo ir sąžiningumo reikalavimai, taip pat laikoma, kad jie savo sprendimą, įsigyti Namu ir jo priklausiniais apsunkintą Žemės sklypą, priėmė savo rizika, žinodami, kad negalės Žemės sklypo naudoti savo reikmėms. Šiuo atveju ieškovai privalėjo įsivertinti, kad varžytynėse parduodamas Žemės sklypas yra pilnai užstatytas Namu ir jo priklausiniais, privalėjo pasidomėti, kokiu pagrindu ant žemės sklypo yra atsiradęs gyvenamasis Namas, kokias teises įgijo ir/ar turėjo/galėjo įgyti Namo gyventojai, kokia Žemės sklypo vertė, atsižvelgiant į tai, kad jo didžioji dalis teisėtai užstatyta Namu ir jo priklausiniais. Visa ši informacija buvo pas varžytynes organizavusią antstolę ir skelbiama viešai. Ieškovai bei su jais susiję asmenys prisiėmė riziką dėl priimamo verslo sprendimo imtis rizikingos veiklos, kurioje bandoma neteisėtai pasipelnyti iš savo menamo praradimo įsigijus Namu apsunkintą Žemės sklypą.
23.6. Nėra jokio pagrindo teiginiams, kad ieškovai įgiję nuosavybės teisę į Žemės sklypo dalį prarado galimybę jį naudoti pagal paskirtį, kadangi situacija ir sklypo apsunkinimas nesikeitė nuo pat 2003 metų, kuomet buvo užbaigta Namo su priklausiniais statyba. Taigi, nėra pagrindo kelti reikalavimus dėl kompensacijos už Žemės sklype esančius apsunkinimus dėl sklype teisėtai realizuojant savininkų turimas statybos ir užstatymo teises pastatyto Namo su priklausiniais buvimo. Kitaip tariant, ieškovai neturėjo jokių teisėtų lūkesčių naudoti užstatytą Žemės sklypo dalį savo reikmėms, o visi po statybos ir užstatymo teisės realizavimo esantys paskesni Žemės sklypo savininkai turi priimti šias aplinkybes bei jų pasekmes – faktinį teisėtais pagrindais atsiradusį Žemės sklypo apsunkinimą Namu ir jo priklausiniais.
24. Atsakovė A. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo dalį dėl A. R. bylinėjimosi išlaidų ir priimti sprendimą – šias išlaidas pilna apimtimi atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
24.1. Atsakovė nurodo, šiuo atveju teismas papildomame sprendime atmetė A. R. prašymą priteisti 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pagal į bylą pateiktus išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. R. samdytas advokatas byloje buvo trauktas atsakovu, todėl byloje teisinės pagalbos veiksmus jis turėjo atlikti ir atstovaudamas save patį. Su tokiu teismo sprendimu atsakovė nesutinka, kadangi jis pažeidžia CPK 51 straipsnyje įtvirtintas bylos dalyvio teises turėti atstovą ir paties teismo byloje vykdytus procesinius veiksmus, kurie patvirtina, kad teismas pripažino, jog advokatas R. R. byloje dalyvauja, kaip A. R. atstovas, veikiantis atstovavimo sutarties pagrindu. Byloje advokatas dalyvavo dėvėdamas mantiją ir atliko visas advokato funkcijas. Teismas, laikydamasis pozicijos, kad minėtas advokatas neturi veikti kaip A. R. atstovas, nes jis kartu byloje yra atsakovas, turėjo apie tai iš karto informuoti minėtą advokatą, o ne leisti visą procesą vykdyti advokato funkcijas, o galiausiai papildomu sprendimu nurodyti, kad minėtas advokatas byloje veikė kaip atsakovas, o ne kaip advokatas.
24.2. Nesant CPK nustatytų ribojimų atstovavimui, kuris buvo šioje byloje, laikytina, kad teismo papildomas sprendimas taip pat prieštarauja CPK 79 ir 93 straipsnių nuostatoms nustatančioms šalies teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Minėtose normose nėra numatyta, kad tokia teisė ribojama, išskyrus atvejus, jei nustatomas netinkamas bylos šalies elgesys. Byloje A. R. nuo pat bylos pradžios buvo sudariusi atstovavimo sutartį su advokatu, kuris aktyviai veikė procese, gynė jos teises ir interesus, sudarydamas sąlygas jai nedalyvauti procese ir gauti advokato, kuriuo ji pasitiki teisinę pagalbą.
24.3. Teismo papildomas sprendimas be pagrindo suvaržė A. R. teises procese, lyginant su kitų bylos šalių patenkintomis teisėmis gauti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Dalis atsakovų tiesiogiai ir asmeniškai dalyvavo procese ir teikė savo paaiškinimus, dalyvavo posėdžiuose, naudojosi savo kaip atsakovų teisėmis, nepaisant to, kad byloje buvo ir jų samdytas advokatas. Šiuo atveju laikantis teismo logikos, teismas tokiu atveju turėjo taip pat netenkinti prašymo atlyginti tokių atsakovų bylinėjimosi išlaidų advokatui, nes jie patys dalyvavo byloje, tačiau, jų atstovavimo išlaidos buvo atlygintos. Atsižvelgiant į tai, kad A. R. byloje asmeniškai nedalyvavo, o buvo pasamdžiusi advokatą R. R., kuris jai suteikė teisinę pagalbą byloje, dėl kurios ji patyrė pagrįstų išlaidų, teismas neturėjo teisėto pagrindo apriboti atsakovės teisių ir atmesti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
25. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai D. M. J. ir A. J. prašo atmesti atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl 2024 m. kovo 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-329-1141/2024 pakeitimo ir priteisti iš atsakovės A. R. bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
25.1. Ieškovai nurodo, jog teismas papildomu sprendimu sprendė tik bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo klausimą, o ne atstovavimo teisėtumą. Advokatas R. R. atstovavo savo sutuoktinei, kuri turėjo materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tačiau pats advokatas irgi turėjo ne tik procesinį, bet ir materialinį suinteresuotumą byla, kaip to paties buto ((duomenys neskelbtini)) bendrasavininkas. Tokiu atveju atstovas veikė kaip atsakovas, jo atlikti procesiniai veiksmai laikytini kaip atlikti jo paties.
25.2. Ieškovai nesutinka ir su argumentu, kad papildomas sprendimas prieštarauja CPK 79 ir 93 straipsnių nuostatoms, nustatančioms šalies teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Minėtose normose nėra numatyta, kad tokia teisė ribojama, išskyrus atvejus, jei nustatomas netinkamas bylos šalies elgesys. Pažymėjo, kad nurodytu atveju bylinėjimosi išlaidos buvo sumokėtos tarp sutuoktinių, ginčo turto bendrasavininkų. Iš esmės, bendros šeimos lėšos buvo pervestos iš vienos sąskaitos į kitą. Mano, kad bet kuris atsakovas šioje byloje, negalėtų reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jei jį atstovautų atstovas turintis materialinį teisinį suinteresuotumą byloje, t. y. bendraatsakovis.
25.3. Ieškovai nesutinka ir su argumentu, kad teismo papildomas sprendimas be pagrindo suvaržė A. R. teises procese, lyginant su kitų bylos šalių patenkintomis teisėmis gauti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Dalis atsakovų tiesiogiai ir asmeniškai dalyvavo procese ir teikė savo paaiškinimus, dalyvavo posėdžiuose, naudojosi savo kaip atsakovų teisėmis, nepaisant to, kad byloje buvo ir jų samdytas advokatas. Tačiau kiti atstovai atstovavo ne savo, o klientų interesus. Jų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo tik procesinis, o ne materialinis.
25.4. Atsakovė A. R. prašo priteisti 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pagal į bylą pateiktus išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Tuo tarpu, kitų atsakovų atstovai išrašė klientams atitinkamai: A. S. 2 380,00 Eur, o Advokatų profesinė bendrija Avocad 4 840,00 Eur sąskaitas. Bylą inicijavę ieškovai prašė priteisti 4 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. A. R. prašoma suma labai ženkliai viršija kitų atsakovų atstovavimui išleistas lėšas. Advokato R. R. atstovavimo apimtis ir intensyvumas tikrai nebuvo didesnis nei kitų atsakovų atstovų bei akivaizdžiai ženkliai mažesnis nei bylą inicijavusių ieškovų atstovų.
Atsiliepimas
26. Ieškovė D. M. J. pateikė papildomą atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl 2024 m. kovo 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-329-1141/2024 pakeitimo. Atsiliepime iš esmės nurodė, jog palaiko ieškovų advokatų atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Papildomai akcentavo, kad buvo bylos – Nr. e2-570-466/2019 ir Nr. e2A-672-232/2020 dėl to paties žemės sklypo, adresu, (duomenys neskelbtini), buvo tiriami analogiški faktai. Byloje R. R. ir A. R. buvo tokiam pačiam statuse, dalyvavo kartu R. R. su žmona A. R., bet R. R. dalyvavo ne kaip advokatas, o kaip fizinis asmuo ir pasirašydavo pats už save, nors iš esmės naudojo analogiškus argumentus. Šiose bylose visada visus paaiškinimus R. R. teikė savo vardu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
28. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
30. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).
31. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai prašė teismo nustatyti neterminuotą servitutą ne visame Sklype, o jo 1 441 kv. m plote. Iš ieškovų į bylą pateikto 2022 m. birželio 21 d. NT registro išrašo matyti, kad Sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo tiek ieškovai, tiek dalis atsakovų, tiek ir kiti į bylą neįtraukti asmenys (1 t., b. l. 100–117). Sklypo naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statyba. Sklype yra daugiabutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio užstatytas plotas yra 1 093 kv. m ir 1 198,73 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Daliai Sklypo įregistruota hipoteka, daliai – areštas, daliai – draudimas perleisti tretiesiems asmenims, Sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Ieškovei D. M. J. nuosavybės teise priklauso 5715/16532 dalys Sklypo pagal 2018 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-1693 (toliau – Dovanojimo sutartis) ir pagal 2021 m. kovo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2418 (toliau – 2021 m. kovo 22 d. sutartis), o ieškovui A. J. pagal Dovanojimo sutartį nuosavybės teise priklauso 1905/16532 dalys Sklypo. Sklypui įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovė D. M. J. yra sudariusi bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (5715/16532 dalimis Sklypo), šio fakto įregistravimo pagrindas 2021 m. kovo 22 d. sutartis ir 2018 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-2754 (toliau – 2018 m. balandžio 11 d. sutartis). Sklypui taip pat yra įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovas A. J. yra sudaręs bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (1905/16532 dalimis Sklypo) pagal jau minėtą 2018 m. balandžio 11 d. sutartį.
33. Iš ieškovų į bylą pateiktos 2021 m. kovo 22 d. sutarties matyti, kad ieškovė D. M. J. iš S. Z. už 14 000,00 Eur įsigijo 1905/8266 dalis Sklypo (1 t., b. l. 123–129). 2021 m. kovo 22 d. sutarties 2.3 punkte nurodyta, kad Sklype, kurio dalis yra parduodama, yra daugiabutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau statiniai, kurių adresas (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namo su garažais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas). Minėtos 2021 m. kovo 22 d. sutarties, kurios pagrindu įregistruotas juridinis faktas dėl naudojimosi susitarimo, VII skyrius vadinasi „Naudojimosi tvarka“, šio skyriaus 7.1 punkte numatyta, kad pardavėjas (S. Z.) yra perėmusi naudojimosi Sklypu tvarką, nustatytą 2003 m. spalio 1 d. bendraturčiu susitarime dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (reg. Nr. 5-4888) (toliau – 2003 m. spalio 1 d. susitarimas). Šiame punkte taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. balandžio 11 d. sutartimi su pirmu pirkėju buvo nustatyta tarp Dalyvio1, Dalyvio2 ir Dalyvio3 vidinė naudojimosi tvarka Sklypo dalimi plane M 1:500 pažymėta indeksu „B“, ši naudojimosi tvarka, teisės ir pareigos yra privalomos pirkėjui (Dalyviui2), t. y. ieškovei D. M. J.. 2021 m. kovo 22 d. sutarties 7.1.1.11 punkte numatyta, kad D. M. J. valdys, naudos ir disponuos bendrai su Dalyviu3 tam tikromis atskiromis Sklypo dalimis, be kita ko, 1 441 kv. m ploto 1441/4133 dalimi Sklypo plane M 1:500 pažymėta indeksu „Z“ ir skaičiais 71-70-69-28-29-30-31-76-75-74-73-72-71 (toliau – Ginčo sklypo dalimi). Iš byloje esančios 2018 m. balandžio 11 d. sutarties matyti, kad Dalyviu3 buvo vadinamas ieškovas A. J. (1 t., b. l. 41). Prieš, sudarydama šią sutartį, t. y. 2021 m. vasario 17 d. ieškovė su savo sutuoktiniu (ieškovu A. J.) sudarė povedybinę sutartį dėl to, kad po povedybinės sutarties sudarymo jų įgytas turtas bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (1 t., b. l. 34–138).
34. Atsakovai S. A. ir A. A. pateikė teismui 2003 m. spalio 28 d. sutartį, iš kurios matyti, kad butą Nr. 29 Name įgijo iš Č. S. personalinės įmonės (toliau – S. įmonė) (3 t., b. l. 39–42). Minėti atsakovai teismui taip pat pateikė 2023 m. sausio 11 d. NT registro išrašą su istorija, iš kurio matyti, kad tuo metu, kai minėti atsakovai įsigijo butą Name, Sklypas bendrąja daline nuosavybės teise priklausė tik dviem savininkams, t. y. 2211/4848 Sklypo nuosavybės teise priklausė 634-ąjai gyvenamųjų namų statybos bendrijai (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) (toliau – Statybos bendrija), o 2637/4848 dalys Sklypo nuosavybės teise priklausė Č. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) (3 t., b. l. 44–149).
35. Atsakovė A. P. teismui pateikė nekilnojamojo turto teismo eksperto K. K. 2017 m. rugsėjo 25 d. Ekspertizės aktą Nr. 17-09-25KK (toliau – Ekspertizės aktas), iš kurio matyti, kad ekspertas vertino 2133/4133 dalis Sklypo, nuosavybės teise tuo metu priklausiusio Statybos bendrijai, ir nustatė, kad šio turto vertė 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo 31 300 Eur (4 t., b. l. 129–156). Byloje yra duomenys, kad 2133/4133 dalys Sklypo buvo parduotos iš varžytinių Ž. J. (ieškovų sūnui ir atstovui šioje byloje) bei V. P. pagal 2018 m. vasario 19 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kurių nuosavybės teisė nedelsiant buvo išregistruota, 2018 m. kovo 8 d. jiems sudarius dovanojimo sandorius, be kita ko, ir su ieškovais (3 t., b. l. 60).
36. Atsakovai R. pateikė 2002 m. gegužės 31 d. Statybos bendrijos, atstovaujamos valdybos pirmininko R. B., ir S. įmonės, atstovaujamos savininko Č. S., sudarytą jungtinės veiklos sutartį (toliau – Sutartis), kurios 1 straipsniu Sutarties šalys susitarė kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias vykdyti 4 633,60 kv. m bendrojo ploto gyvenamojo namo statytojo funkcijas, o pabaigus jo statybą, įgyti nuosavybės teises į patalpas šiame name (5 t., b. l. 25–28). Sutarties 3 straipsnis vadinasi „Sutarties šalių įnašai ir bendroji dalinė nuosavybė“. Šio straipsnio 1.1.2 punkte numatyta, kad šalys, formuodamos bendrąją dalinę nuosavybę, įneša įnašą, kurį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, be kita ko, sudaro teisė užstatyti ir naudoti gyvenamojo namo statybai priskirtą 2315/4848 Sklypo dalį bendroje nuosavybėje, priklausančią Bendrijai, kurios plotas 2 315 kv. m. Į bylą taip pat minėti atsakovai pateikė teismui 2003 m. spalio 1 d. susitarimą, iš kurio preambulės ir 1 punkto matyti, kad Statybos bendrija, atstovaujama pirmininko V. B. E., ir Č. S., kaip tuometiniai Sklypo savininkai susitarė, jog valdydami ir disponuodami bendra daline nuosavybe turimą 4 848 kv. m Sklypą naudosis juo taip, jog Č. S. naudosis 2637/4848 dalimis Sklypo, žemės sklypo plane pažymėtomis raide „A“, o Statybos bendrija naudosis 2211/4848 dalimis Sklypo, žemės sklypo plane pažymėtu raide „B“ (5 t., b. l. 29–30). Minėto susitarimo tikrumas patvirtintas notarine tvarka. „A“ ir „B“ dalys matyti į bylą pateiktame UAB „Orkanas“ 2005 m. gegužės 27 d. parengtame 4 133 kv. m Žemės sklypo plane M 1:500 (toliau – Pirminis planas), pagal kurį vėliau ir buvo parengti Planas ir Servituto planas (5 t., b. l. 97). Šiame Pirminiame plane „B“ raide pažymėta 2 133 kv. m ploto Sklypo dalis, į kurią patenka 1 441 kv. m ploto Ginčo sklypo dalis, kuriai ieškovai ir siekia nustatyti servitutą. Pirminiame plane nurodyta, kad šios Sklypo dalies savininkas yra Statybos bendrija.
37. Byloje tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovai, neturėdami nuosavybės teisių į ieškovų nurodomą viešpataujantį daiktą (Namą), apskritai turi teisę teisme reikšti reikalavimą dėl servituto nustatymo. Jei tokią teisę ieškovai turi, tai ar asmuo, turintis nuosavybės teisę į ieškovų nurodytame viešpataujančiame daikte (Name) esančias patalpas, turi teisę atskirai nuo kitų asmenų, taip pat turinčių nuosavybės teises į Name esančias patalpas. Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar apskritai šiuo atveju servitutas yra būtinas, t. y. ar jo nenustačius negalima tinkamai naudotis viešpataujančiu daiktu, kaip tai numato CK 4.111 straipsnio 1 dalyje pateikta servituto sąvoka. Galiausiai tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovai pagrįstai prašo teismo nustatyti neterminuotą ir atlygintiną servitutą, ar pagristai prašo jo atlygintinumą nustatyti periodinėmis kompensacijomis.
Dėl užstatymo teisės išviešinimo ir būtinumo atsakovams reikšti priešieškinį
38. Apeliantai (ieškovai) nurodo, jog jokių menamos užstatymo teisės išviešinimo faktų byloje nenustatyta ir NTR atitinkamų įrašų nėra. Kai ginčas kilo dėl taikomos (teismo pripažintos) daiktinės teisės, pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti ir daiktinės teisės išviešinimo klausimą – t. y. įpareigoti NTR padaryti atitinkamą įrašą apie sklypo apsunkinimą – užstatymo teisės buvimą nuo 2002 m. gegužės 31 d. (pagal teismo logiką – nuo jungtinės veiklos sutarties sudarymo momento). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas užstatymo teisės buvimą, bet aiškiai neišsprendęs šios užstatymo teisės apimties, termino bei išviešinimo klausimo, - priėmė nepilną, nemotyvuotą sprendimą ir neišsprendė ginčo tarp šalių. Ieškovų teigimu, tinkamas teismo sprendimas galėjo būti priimtas tik atsakovams pasirinkus tinkamą savo teisių gynybos būdą – pareiškus priešieškinį byloje su tinkamai ir pilnai suformuluotais reikalavimais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl nustatytos/pripažintos užstatymo teisės išviešinimo dėl tos priežasties, kad, sprendžiant dėl tokios teisės registravimo momento, akivaizdžiai reikėtų atsakyti į klausimą, kaip neišviešinta daiktinė teisė įtakojo ieškovų teises įsigyjant sklypą su nežinomu apsunkinimu, ir/ar galima tretiesiems asmenims taikyti neišviešintos daiktinės teisės buvimo pasekmes.
39. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2002 m. gegužės 31 d. 634-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau – Statybos bendrija) ir Č. S. personalinė įmonė sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – Sutartis), kuria susitarė kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, bendrai vykdyti 4633,6 m2 bendrojo ploto daugiabučio gyvenamojo namo statytojo (užsakovo) funkcijas, o pabaigus jo statybą, įgyti nuosavybės teises į patalpas šiame gyvenamajame name. Sutarties 3 straipsnio 1.1.2 punkte numatyta, kad Statybos bendrijos įnašą bendrojoje dalinėje nuosavybėje be kita ko sudaro teisė užstatyti ir naudoti gyvenamojo namo statybai priskirtą 2315/4848 Žemės sklypo dalį bendroje nuosavybėje, priklausančią Statybos bendrijai, kurios plotas 2315 m2. 2003 m. spalio 1 d. susitarimu Statybos bendrija ir Č. S. (tuometiniai Žemės klypo savininkai) susitarė, jog Č. S. naudosis Žemės sklypo 2637/4848 dalimi, Žemės sklypo plane pažymėta raide „A“, o Statybos bendrija naudosis Žemės sklypo 2211/4848 dalimi, Žemės sklypo plane pažymėta raide „B“. Pastarosios - „A“ ir „B“ dalys - matyti ir UAB „Orkanas“ 2005-05-27 parengtame 4133 m2 Žemės sklypo plane (toliau – Pirminis planas), pagal kurį buvo parengtas vėlesnis – 2018 m. balandžio 3 d. IĮ „Aplanas“ (matininkas R. F.) Žemės sklypo planas. Į Pirminiame plane „B“ raide pažymėtą 2133 m2 ploto Žemės sklypo dalį patenka 1441 m2 Žemės sklypo dalis, kuriai ieškovai ir siekia nustatyti servitutą. Pirminiame plane nurodyta, kad šios Žemės sklypo dalies savininkas yra Statybos bendrija.
Žemesnės instancijos teismas
40. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai savo turimos nuosavybės valdymui turi teisę naudotis Žemės sklypo dalimi užstatymo teisės (superficies) pagrindu.
41. CK 4.160 straipsnio 1 dalis nustato, jog užstatymo teisė (superficies) – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu (CK 4.163 straipsnis). Pažymėtina, jog užstatymo teisę (superficies) reglamentuojančios CK normos (CK 4.160 – 4.164. straipsniai) nesieja šios teisės (įsi)galiojimo su šios teisės įregistravimo viešajame registre faktu. Šiame kontekste pastebėtina, jog, pavyzdžiui, servituto nustatymą reglamentuojančios normos expressis verbis nustato, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (CK 4.124 straipsnio 2 dalis). Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, įstatymas nesieja iš užstatymo teisės (superficies) kylančių teisių bei pareigų atsiradimo su šios daiktinės teisės išviešinimo (įregistravimo) momentu.
42. Taip pat teismų praktikoje jau yra nagrinėti ginčai dėl užstatymo teisės neišviešinimo NTR pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-1426-11, buvo pasisakyta, jog buvę ginčo žemės sklypo savininkai buvo davę sutikimą pagal pirminį statybos leidimą tiesti inžinerinius tinklus jų žemės sklype, t. y. suteikė tam tikrą užstatymo teisę (CK 4.160 straipsnis). Vadovaujantis CK 4.160 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasikeitus žemės savininkui užstatymo teisė išlieka. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad turima užstatymo teisė tebegalioja ir žemės sklypą įgijus naujiesiems savininkams. Minėtoje byloje teismas pareiškėjų argumentus, kad tokia teise negalima naudotis, nes buvusių savininkų sutikimas nėra registruotas viešame registre, atmetė kaip nepagrįstus.
43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 4.253 straipsnio 1 dalis numato, kad registruojami daiktai ir tik įstatymų numatytais atvejais. CK 4.254 straipsnio 1 dalis numato, kad registre registruojami suvaržymai ne bet kokie, o tik tie, kuriais iš esmės keičiamos daikto naudojimo ir disponavimo galimybės ir tik įstatyme numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3k-3-448/2010). Užstatymo teisę reglamentuoja CK 4 knygos IX skyrius, kurio, kaip jau minėta, normos nenumato, jog užstatymo teisė privalomai registruotina. Taigi, viešame registre registruojamos tik tos teisės ir suvaržymai, kurių registracija numatyta įstatyme. Jei tokia pareiga įstatyme nenumatyta, teisės ir suvaržymai neregistruojami. Tokiu atveju sandoris galioja bendraisiais pagrindais, o daiktinis apribojimas (šiuo atveju užstatymo teisė) galioja ir perdavus daiktą. Daiktinis apribojimas, jei jis įstatymo tvarka nenuginčytas, eina kartu su daiktu. Todėl buvusių savininkų suteikta užstatymo teisė yra galiojanti ir taikytina žemę įgijus naujiesiems savininkams.
44. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priešingai nei teigia ieškovai, kai yra suteikiama žemės sklypo užstatymo teisė, tai ji neturi būti registruojama NTR ir išlieka galioti net pasikeitus žemės sklypo savininkui. Dėl šios priežasties, apeliantų argumentai, jog užstatymo teisės į Žemės sklypą turėjo būti išviešinta ir ieškovams tai negalioja dėl to, kad nebuvo išviešinta registruose atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
45. Nors ieškovai, grįsdami savo argumentus, apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-336/2014, tačiau kaip matyti, nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas servituto, o ne užstatymo teisnių pasekmių atsiradimo iš servituto momento klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-336/2014 nurodė, kad tuo atveju, kai įstatymas su daiktinių teisių išviešinimu sieja ir iš tų daiktinių teisių kylančių teisių bei pareigų atsiradimą, šios teisės bei pareigos atsiranda tik nuo konkrečios daiktinės teisės išviešinimo (įregistravimo) momento, t. y. yra daiktinės teisės, kurios atsiranda tik su išviešinimu. Prie tokių daiktinių teisių yra priskiriamas ir servitutas, nes taip numato CK 4.124 straipsnio 2 dalis. Tuo tarpu, kai yra suteikiama žemės sklypo užstatymo teisė, tai ji neturi būti registruojama NTR ir išlieka galioti net pasikeitus žemės sklypo savininkui, nes CK nenumato jog užstatymo teisės nustatymo pasekmės kyla tik su jos išviešinimu.
46. Be to, pabrėžtina, kad Namas – gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini), ginčo žemės sklype buvo suformuotas statant, - kas yra įrašyta nekilnojamojo turto registre. Užstatymo teisė (superficies) buvo įgyvendinta anksčiau, t. y., iki žemės sklypą įsigyjant iš buvusių savininkų naujiesiems savininkams – ieškovams (apeliantams). Šiuo atveju sutiktina su atsakovų argumentais, jog ieškovai, sudarydami šio žemės sklypo įsigijimo sandorius, turėjo ir galėjo suprasti, jog atsakovai, naudodamiesi savo nuosavybės teise gyvenamajame name turimais butais (kitos paskirties patalpomis), be jokių trikdžių faktiškai naudojasi ir dalimi šalia namo esančio sklypo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai nepagrįstai suabsoliutina užstatymo teisės išviešinimą registre, nes tokios teisės neišviešinimas nepanaikina pačios teisės įgyvendinimo.
47. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, jog priešingai nei nurodo ieškovai, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išspręsti užstatymo teisės (superficies) išviešinimo klausimo (įpareigoti Nekilnojamojo turto registrą padaryti atitinkamą įrašą apie sklypo apsunkinimą – užstatymo teisės buvimą), nes toks materialinis teisinis reikalavimas nebuvo pareikštas byloje.
48. Apeliantų teigimu, kaip aktyvų savo teisių gynimo būdą byloje atsakovai privalėjo pasirikti teikti priešieškinį, t. y. ieškovai kelia klausimą, ar atsakovams nepareiškus byloje priešieškinio pirmosios instancijos teismo veikimas konstatuojant užstatymo teisės (superficies) įgyvendinimą nepažeidė civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų.
49. Įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės realizuojamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsikirtimais į ieškinį atsakovas pateikia argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai gali būti materialiojo ar procesinio teisinio pobūdžio. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimais atsakovas nurodo faktines aplinkybes, argumentus, paaiškinimus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Įstatyme nenurodyta nei kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, nei kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais). Gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato. Atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visų pirma nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
50. Kaip matyti, užstatymo teisė buvo nustatyta vienu iš CK 4.163 straipsnyje nustatytų pagrindų – Sutartimi. Taigi, atsakovams nei ieškiniu, nei priešieškiniu nereikėjo kreiptis dėl užstatymo teisės, nes ji jau buvo nustatyta Sutartimi. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei teigia apeliantai, atskirai kreiptis į teismą dėl tokios teisės pripažinimo, šios daiktinės teisės, sekančios paskui daiktą, turėtojams nereikia. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su atsakovų argumentais, jog sudarydami sandorius dėl užstatyto daugiabučiu gyvenamuoju namu žemės sklypo, ieškovai pasirinko savo, kaip naujųjų savininkų objektyviai apribotas teises ir itin aukštą riziką, susijusią su būsimų teisme reikštinų reikalavimų atsakovams patenkinimu, kadangi žinojo, matė ir suprato, kad atsakovai jiems priklausančiu viešpataujančiu daiktu jau daug metų gali racionaliai naudotis, ką ir daro. Be to, atsakovams nurodžius, jog jie naudojasi žemės sklypu ir yra įgyvendinę užstatymo teisę (superficies), jiems nereikia reikšti priešieškinio, kad teismas galėtų patvirtinti/konstatuoti šį teisėtą žemės sklypo naudojimo būdą.
51. Nors ieškovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas užstatymo teisės buvimą, bet aiškiai neišsprendęs šios užstatymo teisės apimties, termino bei išviešinimo klausimo, - priėmė nepilną, nemotyvuotą sprendimą ir neišsprendė ginčo tarp šalių, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014). Šiuo atveju pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais bei padarytomis išvadomis nėra.
Dėl sąlygų servitutui nustatyti (ne)buvimo, užstatymo teisės atsiradimo ir galiojimo
52. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu daiktų savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje servituto nustatymo prielaidų klausimu yra išaiškinta, kad servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2005; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005).
53. Ieškovai nurodo, jog kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, kasacinis teismas sprendė visai kitą klausimą – jau nustatyto servituto apimties keitimo bei servituto pabaigos galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2020). Tuo tarpu ginčo byloje sprendžiamas (pirminio) servituto nustatymo klausimas. Ieškovų teigimu, teismų praktikoje nežinoma atvejų, kai vietoj servituto teismas nustatytų ar konstatuotų esant kitą daiktinę teisę – užstatymo teisę. Visais atvejais, kai teismų praktikoje minima užstatymo teisė (superficies), teismai tik konstatuoja, kad jei šalys susitartų be teisminio ginčo, jos gali sudaryti užstatymo teisės (superficies) sandorį. Tačiau, kai ginčas perduodamas teismui, šis neturi tokios diskrecijos, todėl priverstiniu būdu nustato kitą daiktinę teisę – servitutą. Ieškovai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo cituojama teismų praktika, iš esmės, turi kitą prasmę, nei sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.
54. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisminio precedento taikymo, yra išaiškinęs, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2011). Taigi, teismo precedentas negali būti netaikomas vien dėl to, kad nesutampa gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma. Precedentas turi būti taikomas jau vien tada, kai esminių panašumų turi bent tos gretinamų bylų aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė
55. Nors kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2020 buvo sprendžiamas nustatyto servituto apimties keitimo bei servituto pabaigos klausimas, tačiau šalia šio klausimo, kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakė ir dėl to, kaip turi būti kvalifikuojama situacija, kai žemės sklypo bendraturčiai jungtinės veiklos sutarties pagrindu susitaria, jog vienas kitam suteikia teisę užstatyti jiems bendrai priklausantį sklypą vienas kito statiniais. Kasacinis teismas minėta 2020-04-22 nutartimi civilinėje byloje e3K-3-108-248/2020 aiškiai išreiškė pozicija, jog esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas teigti, jog žemės sklypo bendrasavininkai vienas kitam pastarosios sutarties pagrindu suteikė užstatymo teisę ant jiems bendrai priklausančio žemės sklypo.
56. Bylos duomenimis nustatyta, kad šioje civilinėje byloje susiklostė iš esmės tokia pati situacija, t. y. kai Bendrija ir S. įmonė, būdami žemės sklypo bendrasavininkais suteikia vienas kitam užstatymo teisę statyti ir naudoti Namą ant jiems bendrai priklausančio Žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo ieškovai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartyje civilinėje byloje e3K-3-108-248/2020 pateiktus išaiškinimus dėl užstatymo teisės.
57. Ieškovai taip pat nurodo, jog teismų praktikoje nežinoma atvejų, kai vietoj servituto teismas nustatytų ar konstatuotų esant kitą daiktinę teisę – užstatymo teisę. Šalys gali susitarti dėl užstatymo teisės, bet teismas neturi diskrecijos konstatuoti arba nustatyti tokios daiktinės teisės, niekaip neleidžia teigti, kad užstatymo teisė atsiranda savaime ir gali egzistuoti be atitinkamos sutarties tarp ginčo šalių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje civilinėje byloje ir nėra nagrinėjama situacija, kurioje užstatymo teisė nustatoma teismo, t. y. šioje civilinėje byloje yra nagrinėjama situacija, kai užstatymo teisė Žemės sklypui buvo nustatyta Sutartimi, o ne teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, ieškovų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė užstatymo teisę atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
58. Kaip jau buvo išaiškinta kasacinio teismo praktikoje situacija, kai žemės sklypo bendraturčiai jungtinės veiklos sutarties pagrindu susitaria, jog vienas kitam suteikia teisę užstatyti jiems bendrai priklausantį sklypą statiniams, tai reiškia, kad jie vienas kitam sutarties pagrindu suteikė užstatymo teisę ant jiems bendrai priklausančio žemės sklypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartyje civilinėje byloje e3K-3-108-248/2020).
59. Kaip jau buvo minėta, Bendrija ir S. įmonė sudarė Sutartį, kurios 1 straipsniu Sutarties šalys susitarė kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias vykdyti 4 633,60 kv. m bendrojo ploto gyvenamojo namo statytojo funkcijas, o pabaigus jo statybą, įgyti nuosavybės teises į patalpas šiame name (5 t., b. l. 25–28). Sutarties 3 straipsnis vadinasi „Sutarties šalių įnašai ir bendroji dalinė nuosavybė“. Šio straipsnio 1.1.2 punkte numatyta, kad šalys, formuodamos bendrąją dalinę nuosavybę, įneša įnašą, kurį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, be kita ko, sudaro teisė užstatyti ir naudoti gyvenamojo namo statybai priskirtą 2315/4848 Sklypo dalį bendroje nuosavybėje, priklausančią Bendrijai, kurios plotas 2 315 kv. m. Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad Sutarties šalys, susitarusios dėl Namo statybos, kooperuodamos savo turtą, be kita ko, savo įnašu Namo statybai įvardijo ir savo turėtą daiktinę teisę užstatyti ir naudoti Namo statybai priskirtą 2315/4848 Sklypo dalį (2 315 kv. m.), tuo metu priklausiusią Bendrijai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad Žemės sklypas Bendrijai ir S. įmonei priklausė bendra daline nuosavybe, užstatymo teisė, leidusi vienas kitam statyti ir naudoti Namą ant bendro Žemės sklypo, Sutarties pagrindu atsirado pagrįstai.
60. Apeliantai (ieškovai) taip pat nurodo, jog minėta Sutartis negali būti laikoma susitarimu, kuriuo nustatyta užstatymo teisė, nes žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo tokiu atveju sutaptų (susitarimas su savimi), o užstatymo teisės turėtojas turi teisę statyti ar turėti statinius ant kitam asmeniui priklausančios žemės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo sutapo tik iki Sutarties sudarymo, nes iš Sutarties 1.1 ir 1.1.2, 1.2 ir 1.2.1 punktų matyti, jog 2315/4848 Sklypo užstatymo teisė, kurią iki Sutarties sudarymo turėjo Bendrija, ir 400/4848 Sklypo užstatymo teisė, kurią iki Sutarties sudarymo turėjo S. įmonė, po Sutarties sudarymo tapo bendroji dalinė nuosavybė abiejų Sutartį sudariusių šalių (tiek Statybos bendrijos, tiek ir S. įmonės) (5 t., b. l. 25–26). Taigi, po Sutarties sudarymo, užstatymo teisės turėtoju į reikšmingesnę Sklypo dalį tapo ir S. įmonė, kuri (kartu su Statybos bendrija) Sutarties pagrindu įgijo teisę statyti statinius ir juos įgyti ant kitiems asmenims nuosavybės teise priklausiusio Sklypo (didžiąją dalimi Sklypas priklausė Statybos bendrijai ir tik 400 kv. m Sklypo bendroje nuosavybėje Sutarties sudarymo metu priklausė Č. S., ne S. įmonei). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovų argumentai, jog užstatymo teisės savininkas sutapo su Žemės sklypo savininku taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
61. Daiktinės teisės suvaržymų gali atsirasti dėl sudarytų sandorių, taigi iš prievolių. Tokia daiktinės teisės kilmė nepaneigia atsiradusios teisės kaip daiktinės. Daiktinės teisės pasižymi tuo, kad: 1) susijusios su daiktu; 2) joms būdingas absoliutumas; 3) būdingas sekimo požymis. Jeigu sandoris sudarytas dėl sukurto materialaus pasaulio dalyko, tai jis yra sandoris dėl daikto (CK 4.1 straipsnis). Daiktinės teisės absoliutumas reiškia, kad daiktinės teisės turėtojo teisės neturi teisės niekas pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022).
62. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį, perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
63. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad S. įmonė likviduota 2016 m. vasario 25 d., o Statybos bendrija likviduota 2019 m. gruodžio 20 d. Taigi, šiuo metu tiek Sklypo, tiek ir jame esančių statinių savininkai yra pasikeitę. Pagal CK 4.160 straipsnio 3 dalį, pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka. Nepaisant to, kad žemės ir statinių savininkai yra pasikeitę, žemės užstatymo teisė yra išlikusi. Byloje nustačius, jog tiek Namo gyventojai (atsakovai) perėmė užstatymo teisę iš statytojų, tiek ieškovai perėmė šį užstatymo teise sukurtą Žemės sklypo suvaržymą, teisėjų kolegija sprendžia, jog užstatymo teisė galioja tiek atsakovams, tiek ieškovams. Kaip jau minėta, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovai savo turimos nuosavybės valdymui turi teisę naudotis Žemės sklypo dalimi užstatymo teisės (superficies) pagrindu. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei teigia ieškovai, šiuo atveju nėra teisinio būtinumo Namui tinkamai naudoti pagal paskirtį Žemės sklypo dalyje nustatyti servitutą.
64. Kadangi pagal užstatymo teisės sąvoką, užstatymo teisė reiškia teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme ne tik statiniams statyti, bet ir juos įsigyti bei valdyti nuosavybės teise, todėl sutiktina su atsakovų argumentais, jog ieškovai nepagrįstai tvirtina, kad atsakovai turi įsigiję nuosavybės teise patalpas Name, neturėdami teisės naudotis Ginčo sklypo dalimi.
65. Apeliantai taip pat nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad ieškovų nurodytoje 2020 m. gegužės 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. e2A-672-232/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių turėjimo ar neturėjimo, todėl sprendimas nelaikytinas prejudiciniu, tačiau, kaip nurodyta sprendime, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad sklypo „perdavimo“ klausimas nebuvo išspręstas. Ši aplinkybė rodo, kad statinio patalpų/butų pardavimo atsakovams metu pati bendrija (jungtinės veiklos sutarties šalis) nemanė, kad turi užstatymo teisę į sklypą bei neįtraukė šios aplinkybės į butų pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apeliantų (ieškovų) argumentais pabrėžia, jog minėta nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių turėjimo ar neturėjimo. Minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl kitų daiktinių teisių, įskaitant užstatymo teisę, perėjimo, todėl nurodyta nutartimi nebuvo nustatyta jokių prejudicinių faktų dėl užstatymo teisės buvimo ar nebuvimo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai prieš įsigydami Žemės sklypą turėjo ir galėjo žinoti visą informaciją dėl Žemės sklypo apsunkinimo Namu ir jo priklausiniais, taip pat įsivertinti kokia dėl šių aplinkybių yra faktinė Žemės sklypo vertė. Be to, pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas paaiškino, jog prieš įsigyjant Žemės sklypą varžytynėse nebuvo domėtasi teisine situacija ir buvo susigundyta itin žema varžytynėse parduodamo sklypo kaina ir neteisingai manyta, kad vidinis Namo kiemas nėra užstatytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog visa ši informacija buvo pas varžytynes organizavusią antstolę ir skelbiama viešai. Kadangi ieškovai byloje paaiškino, kad Žemės sklypo įsigijimas buvo investicinis šeimos projektas, todėl sutiktina su atsakovų argumentais, jog dėl turimo pasipelnymo intereso ieškovams keliami didesni atidumo ir sąžiningumo reikalavimai, taip pat laikoma, kad jie savo sprendimą, įsigyti Namu ir jo priklausiniais apsunkintą Žemės sklypą, priėmė savo rizika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju ieškovai turi prisiimti šioje byloje kylančias pasekmes – nuosavybės teise valdyti Žemės sklypą, kuris iki įsigyjant jau buvo apsunkintas Namu. Pabrėžtina ir tai, kad ieškovai nelaikomi Namo statytojų teisių ir pareigų perėmėjais, jie yra konkretaus turto (daikto) įgijėjai – žemės sklypo dalį įgijo apsunkintą gyventojams priklausančiu statybų metu sukurtu bendru turtu – namu, parkavimo aikštele, ir kt. ir šios aplinkybės jiems buvo žinomos. Ieškovai Žemės sklypą įsigijo kaip daiktą su savo individualiomis savybėmis (šiuo atveju realizuota statybos ir užstatymo teise), todėl Žemės sklypo su apsunkinimais įsigijimas prilygintinas daikto su akivaizdžiais trūkumais įsigijimu, su visomis dėl to įgijėjui tenkančiomis pasekmėmis.
Dėl ieškovų teisės į kompensaciją
66. CK 4.129 straipsnis numato, kad teismo sprendimu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti. Servituto nustatymas gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai – žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai.
67. Bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovo naudai tarnaujančiajame daikte servitutą yra pagrindinis neturtinio pobūdžio reikalavimas, o kitas reikalavimas – priteisti kompensaciją už servitutą – yra turtinis reikalavimas, išvestinis iš pirmojo. Netenkinus pagrindinio dėl servituto – negalima tenkinti išvestinio reikalavimo dėl kompensacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022).
68. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog nors, reglamentuodamas užstatymo santykius, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs santykių, susiklostančių tarp žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų dėl prievolės mokėti su žemės sklypu susijusius mokesčius, daiktinėms teisėms į svetimą daiktą būdinga tai, kad daiktinės teisės į svetimą daiktą turėtojui tenka prievolė ne tik tinkamai išlaikyti tą svetimą daiktą, bet ir mokėti mokesčius bei kitas su tuo daiktu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-701/2020).
69. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai jau ilgą laiką naudojasi turtu ir tam nėra jokių kliūčių. Taigi, reikalavimas dėl servituto nustatymo klausimas šioje byloje buvo sprendžiamas tik ieškovų iniciatyva. Kaip jau buvo minėta, ieškovai įsigydami gyventojams priklausančiu turtu apsunkintą Žemės sklypą prisiėmė riziką, kad tik nedidelė jokiais statiniais neužstatyta Žemės sklypo dalis bus galima naudotis. Byloje nėra duomenų, jog ieškovai turėjo kokius nors praradimus (CPK 178 straipsnis). Pabrėžtina ir tai, jog ieškovų atstovas, kuris pirmosios instancijos teisme vykusio 2024 m. sausio 24 d. posėdžio metu išreiškė poziciją, kad jis negina teisės į servitutą, o siekia gauti kompensaciją, kaip investicijos į Žemės sklypą grąžą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad iš esmės ieškovai siekė ne servituto, o išvestinių iš servituto kilsiančių pasekmių, t. y. gauti piniginių lėšų iš Namo gyventojų (atsakovų), t. y. iš esmės ieškovai siekė ginti ne viešpataujančio daikto savininkų (atsakovų) interesus), o patenkinti savo turtinius siekius į investicinės grąžos gavimą kompensacijos už servitutą forma. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nesutikti su atsakovų argumentais, jog ieškovų teisė į kompensaciją negali būti ginama, nes ja yra siekiama pasipelnyti, o ne kompensuoti kokius nors nuostolius.
70. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus.
Dėl atsakovės A. R. apeliacinio skundo argumentų
71. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. kovo 22 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš ieškovės D. M. J. atsakovei S. A. 1 190,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui M. Š. 2 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo A. J. atsakovei S. A. 1 190,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui M. Š. 2 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš ieškovės D. M. J. 604,07 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; priteisė valstybės naudai iš ieškovo A. J. 604,07 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
72. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė A. R. 2023 m. lapkričio 24 d. sumokėjo advokatui R. R. (savo sutuoktiniui) 7 441,50 Eur pagal jo 2023 m. lapkričio 22 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20. Iš minėtos PVM sąskaitos faktūros matyti, kad advokatas R. R. savo sutuoktinei išrašė sąskaitą, kad ši sumokėtų jam 3 500,00 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 750,00 Eur už atskirojo skundo parengimą dėl taikos sutarties, 200,00 Eur už prašymą dėl teismingumo, 500,00 Eur už paaiškinimus dėl pareiškimo dėl ieškinio pripažinimo ir 1 200,00 Eur už susipažinimą su proceso dalyvių procesiniais dokumentais.
73. Pirmosios instancijos teismas minėtame papildomame sprendime nurodė, kad R. R. šioje civilinėje byloje pats yra atsakovas, todėl minėtus veiksmus jis turėjo atlikti ir atstovaudamas save patį. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas atsakovės A. R. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovų netenkino.
74. Atsakovė (apeliantė) nurodo, kad su tokiu pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu atsakovė nesutinka, kadangi jis pažeidžia CPK 51 straipsnyje įtvirtintas bylos dalyvio teises turėti atstovą ir paties teismo byloje vykdytus procesinius veiksmus, kurie patvirtina, kad teismas pripažino, jog advokatas R. R. byloje dalyvauja, kaip A. R. atstovas, veikiantis atstovavimo sutarties pagrindu. Byloje advokatas dalyvavo dėvėdamas mantiją ir atliko visas advokato funkcijas. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis pozicijos, kad minėtas advokatas neturi veikti kaip A. R. atstovas, nes jis kartu byloje yra atsakovas, turėjo apie tai iš karto informuoti minėtą advokatą, o ne leisti visą procesą vykdyti advokato funkcijas, o galiausiai papildomu sprendimu nurodyti, kad minėtas advokatas byloje veikė kaip atsakovas, o ne kaip advokatas.
75. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
76. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10, 14 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 32 punktas).
77. Nors atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas pažeidžia CPK 51 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl bylos dalyvio teises turėti atstovą, tačiau kaip matyti, pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu sprendė tik bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo klausimą, o ne atstovavimo teisėtumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad advokatas R. R. atstovavo savo sutuoktinei, kuri turėjo materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tačiau pats advokatas irgi turėjo ne tik procesinį, bet ir materialinį suinteresuotumą byla, kaip to paties buto ((duomenys neskelbtini)) bendrasavininkas bei būdamas byloje taip pat atsakovu. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškovų argumentais, jog atsakovės A. R. atstovas veikė kaip atsakovas, jo atlikti procesiniai veiksmai laikytini kaip atlikti jo paties. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju advokatas R. R., nors ir pats turėdamas materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, atstovavo savo sutuoktinei, kaip tariamam klientui ir atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, bylinėjimosi išlaidos buvo sukurtos (patirtos) dirbtinai atstovaujant savo sutuoktinę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės toks papildomas atstovavimas nebuvo būtinas ir/ar reikalingas, o atsakovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas pažeidžia CPK 51 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl bylos dalyvio teises turėti atstovą yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
78. Atsakovė taip pat nurodo, kad papildomas sprendimas prieštarauja CPK 79 ir 93 straipsnių nuostatoms nustatančioms šalies teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovės bylinėjimosi išlaidos buvo sumokėtos tarp sutuoktinių, ginčo turto bendrasavininkų, t. y. bendros šeimos lėšos buvo pervestos iš vienos sąskaitos į kitą. Šiuo atveju sutiktina su ieškovų argumentais, kad atsakovas šioje byloje, negalėtų reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jei jį atstovautų atstovas turintis materialinį teisinį suinteresuotumą byloje, t. y. bendraatsakovas. Be to, kaip jau buvo minėta, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-12 nutartis Nr. e3K-3-443-969/2017; 2023-11-14 nutartis Nr. e3K-3-289-1120/2023. Šiuo atveju kaip matyti, jog nurodytos bylinėjimosi išlaidos buvo sukurtos dirbtinai atsakovui (advokatui) atstovaujant savo sutuoktinę (atsakovę A. R.), kurios nebuvo būtinos, todėl atsakovės argumentai, jog papildomas sprendimas prieštarauja CPK 79 ir 93 straipsnių nuostatoms yra taip pat visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
79. Nors atsakovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas be pagrindo suvaržė jos teises procese, lyginant su kitų bylos šalių patenkintomis teisėmis gauti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad dalis atsakovų tiesiogiai ir asmeniškai dalyvavo procese ir teikė savo paaiškinimus, dalyvavo posėdžiuose, naudojosi savo kaip atsakovų teisėmis, nepaisant to, kad byloje buvo ir jų samdytas advokatas. Be to, kiti atstovai, atstovavo ne savo, o klientų interesus bei jų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo tik procesinis, o ne materialinis. Dėl šios priežasties, apeliantės (atsakovės) argumentai, jog pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas be pagrindo suvaržė jos teises procese yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Dėl procesinės bylos baigties
80. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovų ir atsakovės apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliančių teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą palieka nepakeistus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
81. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
82. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
83. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovai turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimų į ieškovų apeliacinį skundą parengimą. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovai turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės A. R. apeliacinį skundą parengimą.
84. Atsakovas M. Š. prašė priteisti iš ieškovų 3 630,00 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas) ir aktualaus laikotarpio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (2.110,3 Eur), teismas konstatuoja, jog atsakovo prašomos priteisti 3 630,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, dėl to sprendžia priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovui M. Š. 2743 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 3, 93, 98 straipsniai).
85. Atsakovai S. A. ir A. A. prašė priteisti iš ieškovų 350,00 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovams S. A. ir A. A. 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
86. Atsakovė A. R. prašė priteisti iš ieškovų 968,00 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, atsakovę A. R. byloje atstovavo jos sutuoktinis advokatas R. R.. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės A. R. atstovas veikė kaip atsakovas, jo atlikti procesiniai veiksmai laikytini kaip atlikti jo paties. Be to, šiuo atveju advokatas R. R., nors ir pats turėdamas materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, atstovavo savo sutuoktinei, kaip tariamam klientui ir atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, bylinėjimosi išlaidos buvo sukurtos (patirtos) dirbtinai atstovaujant savo sutuoktinę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės toks papildomas atstovavimas nebuvo būtinas ir/ar reikalingas, t. y. patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo būtinos, todėl atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme priteisimo atmestinas.
87. Atsakovė A. P. nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl minėtų išlaidų priteisimo klausimas nesvarstytinas.
88. Ieškovai D. M. J. ir A. J. prašė priteisti iš atsakovės A. R. 300,00 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia priteisti iš ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovės A. R. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
89. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
90. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovų apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovės A. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų D. M. J. ir A. J. atsakovui M. Š. 2 743,00 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt trys eurai 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 1 371,50 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą 50 ct).
Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų D. M. J. ir A. J. atsakovams S. A. ir A. A. 350,00 Eur (trijų šimtų penkiasdešimties eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno ieškovo kiekvienam atsakovui po 175,00 Eur (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų 00 ct).
Priteisti iš atsakovės A. R. lygiomis dalimis ieškovams D. M. J. ir A. J. 300,00 Eur (trijų šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. kiekvienam ieškovui po 150,00 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų 00 ct).
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.