- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-20
- Bylos Nr.
- e2-329-1141/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23930-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Enrika Janušonienė
- Ieškovas
- D. M. J., A. J.
- Atsakovas
- S. A., A. R., A. P., T. R., V. L., A. B., A. L., J. S., G. S., V. S., T. G., V. V., V. G., D. Z., J. P., uždarosios akcinės bendrovės „Salmoturas“, J. Z., M. Š., R. A., G. B., A. S., I. S., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J. V., I. E., B. Č., D. E., uždarajai akcinei bendrovei „Autopilotas“, R. R., A. A., V. R., K. L., D. P., S. V., M. L., P. Č., I. B., A. Ž., R. G., B. V. L., D. L., J. K. B., V. B., L. V., D. R.
- Advokatai
- Asta Skujytė, Martynas Pečiulis, Dainius Antanaitis
- Kategorijos
- 2.4.4.1Servitutas
- 2.4.4.3Užstatymo teisė (superficies)
atsakovams A. B., A. L., J. S., G. S., V. S., T. G., V. V., V. G., D. Z. (D. Z.), J. P., uždarosios akcinės bendrovės „Salmoturas“ direktoriui V. A. (V. A.), B. Č., M. Š., jų ir atsakovų V. G., J. Z., M. Š., A. L., R. A., R. A., G. B., A. S., I. S., V. S. (V. S.), J. N., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J. V., I. E. ir D. E. atstovui advokatui Dainiui Antanaičiui,
viešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. M. J. ir A. J. ieškinį atsakovams A. B., A. L., J. S., G. S., V. S., T. G., V. V., V. G., D. Z., J. P., uždarajai akcinei bendrovei „Salmoturas“, B. Č., M. Š., V. G., J. Z., M. Š., A. L., R. A., R. A., G. B., A. S., I. S., V. S., J. N., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J. V., I. E., D. E., uždarajai akcinei bendrovei „Autopilotas“, R. R., A. R., S. A., A. A., A. P., T. R., V. R., V. L., K. L., J. P., D. P. (D. P.), R. V., S. V., M. L., P. Č., I. B., A. B., A. Ž., R. G., B. V. L., D. L., J. K. B., D. P., V. B., L. V. ir D. R. dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovai D. M. J. ir A. J. (toliau – ir ieškovai) 2022 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydami: 1) nustatyti neterminuotą servitutą tarnaujančiam daiktui – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), 1 441 kv. m plotui, individualios įmonės „Aplanas“ matininko R. F. 2018 m. balandžio 3 d. Žemės sklypo plane M 1:500 (toliau – ir Planas) apribotame taškais 70-71-72-73-74-75-76-31-30-29-28-69 ir pažymėtame indeksu „Z/1441“, o mažosios bendrijos „Žemės sklypų projektai“ matininkės A. Ž.-O. 2022 m. lapkričio 4 d. parengtame Žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), plane (M 1:500) prie Servituto nustatymo sutarties (toliau – ir Servituto planas) apribotame taškais 30-6-7-8-22-23-24-25-26-27-28-29-30 ir pažymėtame indeksu „S1“ (toliau – ir Ginčo sklypo dalis), viešpataujančio daikto – atsakovams nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių statinyje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas) atžvilgiu; 2) nustatyti už servitutą 7 802,94 Eur dydžio metinę kompensaciją, indeksuojamą pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro nurodomos Sklypo vertės pokytį sausio 1 d. ir atsakovų mokamą iki einamųjų metų gruodžio 1 d. proporcingai jų turimo turto Name plotui, 1/4 dalį kompensacijos sumos mokant ieškovui A. J., o 3/4 dalis kompensacijos sumos mokant ieškovei D. M. J. Ieškinys priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 9 d. rezoliucija.
2. Ieškovai nurodo, kad atsakovai be jokio pagrindo naudojasi Ginčo sklypo dalimi, ant kurios yra pastatytas Namas, todėl ieškovai neturi kitos išeities, kaip tik inicijuoti teisminį ginčą dėl neterminuoto servituto, kuris yra būtinas Name esančių patalpų eksploatavimui, nustatymo ir periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo. Ieškovai pažymi, kad servituto poreikis yra ilgalaikis ir neginčytinas, todėl ieškovai siūlo nustatyti servitutą ir taip suvaržyti savo naudojimosi Ginčo sklypo dalimi teises. Ieškovai taip pat pažymi, kad periodinės kompensacijos už naudojimąsi Ginčo sklypo dalimi nustatymas būtų teisingiausias ir racionaliausias, geriausiai atitinkantis šalių interesus. Ieškovai nurodo, kad Sklypo vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro informaciją yra 1 119 000 Eur (vertės nustatymo data 2022 m. balandžio 15 d.), todėl atitinkamai Ginčo sklypo dalies vertė yra 390 147 Eur. Ieškovai nurodo, jog prašo 2 proc. dydžio periodinės (kasmet mokamos) kompensacijos, skaičiuojamos nuo šios vertės visiems Namo savininkams, kompensaciją paskirstant atskiriems atsakovams priklausomai nuo jų Name turimų patalpų (butų, garažų, kitų patalpų) ploto. Ieškovai pažymi, kad kompensacijos dydžius yra tikslinga indeksuoti pagal VĮ Registrų centre nurodomos Sklypo vertės pokytį kiekvienų metų sausio 1 dienai.
3. Atsakovai A. B., A. L., A. L., J. S., G. S., V. S., V. G., T. G., V. V., V. G., J. Z., D. Z. (D. Z.), J. P., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Salmoturas“, B. Č., M. Š., M. Š., R. A., R. A., G. B., A. S., I. S., V. S. (V. S.), J. N., J. N., E. M. S., A. V., L. P., V. K., A. J., L. B., L. B., G. L., A. K., R. V., E. R., I. Š., V. Š., J. V., I. E. ir D. E. (toliau – ir atsakovai, atstovaujami advokato Antanaičio) atsiliepime prašė teismo ieškinį atmesti. Minėtame atsiliepime nurodyta, kad ieškovams visą laiką buvo žinoma, jog Ginčo sklypo dalis yra iš dalies užstatyta Namu (apie 30 proc.), jie siekė tapti šios Ginčo sklypo dalies savininkais su tikslu uždirbti reikalaujant kompensacijos už neva būtiną servitutą. Minėtame atsiliepime pažymima, kad atsakovai gali naudotis jiems priklausančiu turtu ir nenustačius servituto. Taigi, pasak atsakovų, atstovaujamų advokato Antanaičio, šiuo atveju nėra būtinų servituto nustatymo sąlygų, o ieškovai galimai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, tačiau jei teismas nustatytų servitutą, jis negalėtų būti atlygintinis, nes atlygintinumo esmė yra kompensuoti tarnaujančio daikto savininkų nuostolius, o šiuo atveju ieškovai suprato, kad įgyja nelikvidų žemės sklypą, kurio dalis yra užstatyta Namu, ir dabar bando pasipelnyti Namo gyventojų sąskaita. Be to, ieškovai ieškiniu, pasak atsakovų, atstovaujamų advokato Antanaičio, siekia įgyvendinti ne savo, o atsakovų teisę į servitutą. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad ieškovai nepagrįstai prašo kompensacijos už Ginčo sklypo dalies Z dalį nes ji niekaip nėra susijusi su Namu, ieškovai neįrodo, kokia servituto apimtis yra būtina Namui naudoti.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime pastebima, kad tokia situacija, kai pastatų, esančių kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, savininkui daiktinės tiesės pagrindu nustatoma teisė naudotis žemės sklypu, faktiškai perduodant ir žemės sklypo valdymo teisę, nors tokia teisė įvardijama servitutais, de facto (faktiškai) atitinka užstatymo teisę (superficies), kuriai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.161 straipsniu, galioja neatlygintinumo prezumpcija. Atsakovai, atstovaujami advokato Antanaičio, nurodo, kad iki ieškovams įgyjant Sklypą jau buvo susiklostę faktiniai neatlygintinos užstatymo teisės santykiai tarp Namo butų savininkų ir 637-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos, kuri ir statė Namą. Beveik 20 metų iš Namo butų savininkų niekas nereikalavo jokio atlygintinumo už šią teisę. Ieškovai įgydami Ginčo sklypo dalį perėmė neatlygintinos užstatymo teisės faktinius santykius. Tarnaujančio daikto savininkas, pasak atsakovų, atstovaujamų advokato Antanaičio, negali siekti pasipelnyti iš servituto prisidengdamas servituto kompensacijos teise, o šiuo atveju ieškovai jokių praradimų nepatyrė, todėl kompensacijos siekimas prieštarauja jos paskirčiai, o kartu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams bei atitinka piktnaudžiavimo teise sampratą. Atsiliepime pažymėta, kad Ginčo sklypo dalis visada buvo ir yra užstatyta Namu, be to, ji nėra atskiras nekilnojamojo turto vienetas, kas ypač sumažina Ginčo sklypo dalies vidutinę vertę palyginus su vidutinėmis vertėmis neužstatytų žemės sklypų, kurie sudaro savarankiškus turto vienetus, todėl ieškovai, pasak atsakovų, atstovaujamų advokato Antanaičio, neįrodė prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Ieškovai įgijo turtą tokios būklės, kokia ji yra dabar, todėl negali tikėtis jį pasigerinti kitų sąskaita.
5. A. S. A. ir A. A. (toliau – atsakovai, atstovaujami advokatės Skujytės) atsiliepime prašė teismo ieškovų ieškinį jų atžvilgiu atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad butą Nr. 29 Name įsigijo 2003 m. spalio 28 d. notarine tvarka įregistruotos sutarties pagrindu. Minėtoje sutartyje žemės sklypo po namu ir prie jo klausimas nebuvo aptartas ir iki šiol nuosavybė Name buvo valdoma daugiau nei 19 metų pagal de facto (faktiškai; iš tikrųjų) susiklosčiusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Atsiliepime pastebėta, kad Servituto planas yra su trūkumais, iš jo neaiškus servituto turinys, nes neaišku, kaip servitutas būtų žymimas visame Plane, įvertinus tai, kad šalia esančio su Namu sublokuoto kito namo gyventojams priklauso idealiosios dalys Sklypo bei įvertinus tai, kad Namo gyventojai naudojasi ne tik žeme po Namu, bet ir žeme šalia namo. Atsiliepime taip pat pastebėta, kad ieškovai Ginčo sklypo dalį gavę dovanų turtinių praradimų neturėjo, laisva valia įgydami Ginčo sklypo dalį žinojo, kad neturi galimybės įgyvendinti valdymo ir naudojimo teisės į įgyjamą objektą, todėl ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos nustatymo yra neprotingas ir nesąžiningas atsakovų atžvilgiu.
6. A. A. P. (toliau – ir atsakovė, atstovaujama advokato Pečiulio) atsiliepime prašė teismo ieškinį ginčijamoje dalyje atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad su ieškiniu atsakovė, atstovaujama advokato Pečiulio, nesutinka iš dalies. Atsiliepime pastebėta, kad ieškovai netiksliai nurodo, kad jiems priklauso 1 441 kv. m ploto Sklypo dalis, nes iš NT registro duomenų matyti, kad ieškovei D. M. J. priklauso 5715/16532 dalys Sklypo, o ieškovui A. J. priklauso 1905/16532 dalys Sklypo. Pasak atsakovės, atstovaujamos advokato Pečiulio, ieškovai sudarys sąlygas ir prielaidas dar vienam, būsimam ginčui dėl teritorijos pažymėtos indeksu „V“ naudojimo, nes į teritoriją, pažymėtą indeksu „Z“ patenkama iš „V“ teritorijos, kurios naudojimo klausimas nesprendžiamas. Ieškovų sūnus su V. P. dalį Sklypo įsigijo iš varžytinių už 18 780 Eur. VĮ Registrų centre fiksuota daugiau kaip 16 kartų didesnė Sklypo aro vertė, nei nustatė turto vertintojas, ir už kurią Sklypo dalis buvo pardavinėjama varžytinėse. Pasak atsakovės, atstovaujamos advokato Pečiulio, Sklypo arą ieškovai vertina beveik 31 kartą daugiau, nei buvo jo įsigijimo iš varžytinių kaina, kai Ginčo sklypo dalies vidutinė rinkos vertė yra 24 223 Eur, kuriuos padauginus iš 2 proc. būtų gaunama 484,46 Eur dydžio kompensacija. Atsakovė, atstovaujama advokato Pečiulio, nurodo, kad jai priklausančių patalpų plotas sudaro 2,03 proc. visų Namo patalpų, todėl jos mokėtinos metinės kompensacijos dydis sudarytų 9,83 Eur, o ne 172,40 Eur. Be to, pasak minėtos atsakovės, iš ieškinio negalima suprasti, kaip konkrečiai turėtų būti indeksuojama ieškovų prašoma priteisti kompensacija, nes neaišku, kokį konkretų ir kur, kaip skelbiamą ir (ar) kaip nustatomą VĮ Registrų centre nurodomos Sklypo vertės pokytį sausio 1 d. turi omenyje ieškovai.
7. Atsakovai A. R. ir R. R. (toliau – ir atsakovai R.) atsiliepime prašė teismo ieškovų ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad 634-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, veikdama kartu su Č. S. personaline įmone pagal 2002 m. gegužės 31 d. jungtinės veiklos sutartį ir 2003 m. spalio 1 d. sutarimą dėl naudojimosi tvarkos Sklype pastatė Namą, realizuodama Sklype neterminuotą ir neatlygintinę užstatymo teisę. Vėliau ši bendrija turėjo būti pertvarkyta į daugiabučių gyvenamųjų namų statybos bendriją ir toliau eksploatuoti Namu užstatytą žemės sklypą, kaip tą numatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų pavyzdinių įstatų 40 punktas. Sklype pastačius Namą Sklypas buvo išnaudotas pagal jo paskirtį ir naudojimo būdą (gyvenamųjų namų statybai). Ieškovai prieš įgyjant Sklypą turėjo ir galėjo žinoti apie Sklypo apsunkinimą Namu ir jo priklausiniais, taip pat įvertinti, kokia dėl šių aplinkybių yra faktinė Sklypo vertė. Ieškovai, pasak atsakovų R., laikytini nesąžiningais ir piktnaudžiaujančiais teise, todėl teismas turi teisę atsisakyti ginti šių asmenų subjektines teises (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Net jei ir būtų pagrindas servituto nustatymui, tai ieškovų dėl to prarandama vertė, pasak atsakovų R., turėtų būti vertinama nuo realios ieškovų žemės sklypo įsigijimui turėtų išlaidų sumos, o kadangi ieškovai Ginčo sklypo dalį gavo neatlygintinai, laikytina, kad jokių nuostolių jie nėra patyrę. Ieškovai priėmė valinį sprendimą įgyti Namu ir jo priklausiniais apsunkintą Sklypą ir jokie nauji suvaržymai žemės sklypo savininkams nėra nustatomi, t. y. Ginčo sklypo dalis lieka tokia pat kaip buvusi, o Namo naudojimui pagal paskirtį servituto nustatyti nėra nei būtinumo, nei Namo savininkų valios, kuri, pasak atsakovų R., yra laikoma vienu iš privalomų elementų servituto nustatymui.
Žemesnės instancijos teismas
8. 2023 m. balandžio 27 d. ieškovai informavo teismą, kad su atsakovu D. R. sudarė byloje taikos sutartį (5 t., b. l. 167–176), kurią prašė teismo patvirtinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi minėtą taikos sutartį patvirtino (5 t., b. l. 179–184). Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi šią Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį panaikino ir perdavė taikos sutarties patvirtinimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismui (6 t., b. l. 91–93).
9. Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkė 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį, perdavė bylą (ne tik taikos sutarties tvirtinimo klausimą) nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams (6 t., b. l. 102). Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nepatvirtino ieškovų ir atsakovo D. R. taikos sutarties (6 t., b. l. 103–104). 2023 m. spalio 16 d. byloje gautas atsakovo D. R. pareiškimas, kuriuo jis sutinka su ieškiniu. A. R. pateikė teismui prašymą nepriimti šio ieškinio pripažinimo (t t., b. l. 87–89).
Šalies argumentai
10. Ieškovės atstovai teismo posėdžiuose palaikė ieškinio argumentus ir prašė ieškinį tenkinti. Atsakovai, atstovaujami advokato Antanaičio, atsakovai R., atsakovai, atstovaujami advokatės Skujytės, atsakovė, atstovaujama advokato Pečiulio, prašė ieškinį atmesti. A. T. R. teismo posėdyje negalėjo aiškiai išreikšti savo pozicijos, nurodė, kad turėjo galvos traumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
11. Ginčas byloje kilo dėl servituto nustatymo.
12. Iš šalių procesinių dokumentų turinio ir žodiniuose teismo posėdžiuose nurodytų paaiškinimų teismas daro išvadą, kad tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovai, neturėdami nuosavybės teisių į ieškovų nurodomą viešpataujantį daiktą (Namą), apskritai turi teisę teisme reikšti reikalavimą dėl servituto nustatymo. Jei tokią teisę ieškovai turi, tai ar asmuo, turintis nuosavybės teisę į ieškovų nurodytame viešpataujančiame daikte (Name) esančias patalpas, turi teisę atskirai nuo kitų asmenų, taip pat turinčių nuosavybės teises į Name esančias patalpas, pripažinti ieškinį jam suformuluotų reikalavimų atžvilgiu, kai pagrindinis reikalavimas dėl servituto nustatymo yra reiškiamas viso Namo atžvilgiu. Tarp šalių ginčas kilo ir dėl to, ar Servituto planas nėra ydingas, ar yra aiški prašomo nustatyti servituto apimtis, ar nustačius servitutą pagal ieškovų pateikiamą Servituto planą, tarp šalių nekils naujų ginčų dėl to, kaip atsakovai turės patekti prie Ginčo sklypo ploto, kuriam prašoma nustatyti servitutą. Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar apskritai šiuo atveju servitutas yra būtinas, t. y. ar jo nenustačius negalima tinkamai naudotis viešpataujančiu daiktu, kaip tai numato CK 4.111 straipsnio 1 dalyje pateikta servituto sąvoka. Galiausiai tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovai pagrįstai prašo teismo nustatyti neterminuotą ir atlygintiną servitutą, ar pagristai prašo jo atlygintinumą nustatyti periodinėmis kompensacijomis, ar tinkamai (užtikrinant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyrą) ieškovai paskaičiavo kompensacijos sumą, ar ši kompensacija gali būti kasmet indeksuojama.
Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių
13. Kaip minėta, ieškovai prašo teismo nustatyti neterminuotą servitutą ne visame Sklype, o jo 1 441 kv. m plote. Iš ieškovų į bylą pateikto 2022 m. birželio 21 d. NT registro išrašo matyti, kad Sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo tiek ieškovai, tiek dalis atsakovų, tiek ir kiti į bylą neįtraukti asmenys (1 t., b. l. 100–117). Sklypo naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statyba. Sklype yra daugiabutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio užstatytas plotas yra 1 093 kv. m ir 1 198,73 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Daliai Sklypo įregistruota hipoteka, daliai – areštas, daliai – draudimas perleisti tretiesiems asmenims, Sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Ieškovei D. M. J. nuosavybės teise priklauso 5715/16532 dalys Sklypo pagal 2018 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-1693 (toliau – ir Dovanojimo sutartis) ir pagal 2021 m. kovo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2418 (toliau – ir 2021 m. kovo 22 d. sutartis), o ieškovui A. J. pagal Dovanojimo sutartį nuosavybės teise priklauso 1905/16532 dalys Sklypo. Sklypui įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovė D. M. J. yra sudariusi bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (5715/16532 dalimis Sklypo), šio fakto įregistravimo pagrindas 2021 m. kovo 22 d. sutartis ir 2018 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-2754 (toliau – ir 2018 m. balandžio 11 d. sutartis). Sklypui taip pat yra įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovas A. J. yra sudaręs bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (1905/16532 dalimis Sklypo) pagal jau minėtą 2018 m. balandžio 11 d. sutartį.
14. Iš ieškovų į bylą pateiktos 2021 m. kovo 22 d. sutarties matyti, kad ieškovė D. M. J. iš S. Z. už 14 000 Eur įsigijo 1905/8266 dalis Sklypo (1 t., b. l. 123–129). 2021 m. kovo 22 d. sutarties 2.3 punkte nurodyta, kad Sklype, kurio dalis yra parduodama, yra daugiabutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau statiniai, kurių adresas (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namo su garažais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio adresas (duomenys neskelbtini) (šiame teismo sprendime pastarasis gyvenamasis namas su garažais vadinamas Namu). Minėtos 2021 m. kovo 22 d. sutarties, kurios pagrindu įregistruotas juridinis faktas dėl naudojimosi susitarimo, VII skyrius vadinasi „Naudojimosi tvarka“, šio skyriaus 7.1 punkte numatyta, kad pardavėjas (S. Z.) yra perėmusi naudojimosi Sklypu tvarką, nustatytą 2003 m. spalio 1 d. bendraturčiu susitarime dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (reg. Nr. 5-4888) (toliau – ir 2003 m. spalio 1 d. susitarimas). Šiame punkte taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. balandžio 11 d. sutartimi su pirmu pirkėju buvo nustatyta tarp Dalyvio1, Dalyvio2 ir Dalyvio3 vidinė naudojimosi tvarka Sklypo dalimi plane M 1:500 pažymėta indeksu „B“, ši naudojimosi tvarka, teisės ir pareigos yra privalomos pirkėjui (Dalyviui2), t. y. ieškovei D. M. J. 2021 m. kovo 22 d. sutarties 7.1.1.11 punkte numatyta, kad D. M. J. valdys, naudos ir disponuos bendrai su Dalyviu3 tam tikromis atskiromis Sklypo dalimis, be kita ko, 1 441 kv. m ploto 1441/4133 dalimi Sklypo plane M 1:500 pažymėta indeksu „Z“ ir skaičiais 71-70-69-28-29-30-31-76-75-74-73-72-71 (šiame teismo sprendime vadinama – Ginčo sklypo dalimi). Iš byloje esančios 2018 m. balandžio 11 d. sutarties matyti, kad Dalyviu3 buvo vadinamas ieškovas A. J. (1 t., b. l. 41). Prieš, sudarydama šią sutartį, t. y. 2021 m. vasario 17 d. ieškovė su savo sutuoktiniu (ieškovu A. J.) sudarė povedybinę sutartį dėl to, kad po povedybinės sutarties sudarymo jų įgytas turtas bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (1 t., b. l. 34–138).
15. Atsakovai, atstovaujami advokatės Skujytės, pateikė teismui 2003 m. spalio 28 d. sutartį, iš kurios matyti, kad butą Nr. 29 Name įgijo iš Č. S. personalinės įmonės (toliau – S. įmonė) (3 t., b. l. 39–42). Minėti atsakovai teismui taip pat pateikė 2023 m. sausio 11 d. NT registro išrašą su istorija, iš kurio matyti, kad tuo metu, kai minėti atsakovai įsigijo butą Name, Sklypas bendrąja daline nuosavybės teise priklausė tik dviem savininkams, t. y. 2211/4848 Sklypo nuosavybės teise priklausė 634-ąjai gyvenamųjų namų statybos bendrijai (juridinio asmens kodas 124772659) (toliau – ir Statybos bendrija), o 2637/4848 dalys Sklypo nuosavybės teise priklausė Č. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 44–149).
16. Atsakovė, atstovaujama advokato Pečiulio, teismui pateikė nekilnojamojo turto teismo eksperto K. K. 2017 m. rugsėjo 25 d. Ekspertizės aktą Nr. 17-09-25KK (toliau – ir Ekspertizės aktas), iš kurio matyti, kad ekspertas vertino 2133/4133 dalis Sklypo, nuosavybės teise tuo metu priklausiusio Statybos bendrijai, ir nustatė, kad šio turto vertė 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo 31 300 Eur (4 t., b. l. 129–156). Byloje yra duomenys, kad 2133/4133 dalys Sklypo buvo parduotos iš varžytinių Ž. J. (ieškovų sūnui ir atstovui šioje byloje) bei V. P. pagal 2018 m. vasario 19 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kurių nuosavybės teisė nedelsiant buvo išregistruota, 2018 m. kovo 8 d. jiems sudarius dovanojimo sandorius, be kita ko, ir su ieškovais (3 t., b. l. 60).
17. A. R. teismui pateikė 2002 m. gegužės 31 d. Statybos bendrijos, atstovaujamos valdybos pirmininko R. B., ir S. įmonės, atstovaujamos savininko Č. S., sudarytą jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios 1 straipsniu Sutarties šalys susitarė kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias vykdyti 4 633,60 kv. m bendrojo ploto gyvenamojo namo statytojo funkcijas, o pabaigus jo statybą, įgyti nuosavybės teises į patalpas šiame name (5 t., b. l. 25–28). Sutarties 3 straipsnis vadinasi „Sutarties šalių įnašai ir bendroji dalinė nuosavybė“. Šio straipsnio 1.1.2 punkte numatyta, kad šalys, formuodamos bendrąją dalinę nuosavybę, įneša įnašą, kurį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, be kita ko, sudaro teisė užstatyti ir naudoti gyvenamojo namo statybai priskirtą 2315/4848 Sklypo dalį bendroje nuosavybėje, priklausančią Bendrijai, kurios plotas 2 315 kv. m. Į bylą taip pat minėti atsakovai pateikė teismui 2003 m. spalio 1 d. susitarimą, iš kurio preambulės ir 1 punkto matyti, kad Statybos bendrija, atstovaujama pirmininko V. B. E., ir Č. S., kaip tuometiniai Sklypo savininkai susitarė, jog valdydami ir disponuodami bendra daline nuosavybe turimą 4 848 kv. m Sklypą naudosis juo taip, jog Č. S. naudosis 2637/4848 dalimis Sklypo, žemės sklypo plane pažymėtomis raide „A“, o Statybos bendrija naudosis 2211/4848 dalimis Sklypo, žemės sklypo plane pažymėtu raide „B“ (5 t., b. l. 29–30). Minėto susitarimo tikrumas patvirtintas notarine tvarka. „A“ ir „B“ dalys matyti į bylą pateiktame UAB „Orkanas“ 2005 m. gegužės 27 d. parengtame 4 133 kv. m Žemės sklypo plane M 1:500 (toliau – ir Pirminis planas), pagal kurį vėliau ir buvo parengti Planas ir Servituto planas (5 t., b. l. 97). Šiame Pirminiame plane „B“ raide pažymėta 2 133 kv. m ploto Sklypo dalis, į kurią patenka 1 441 kv. m ploto Ginčo sklypo dalis, kuriai ieškovai ir siekia nustatyti servitutą. Pirminiame plane nurodyta, kad šios Sklypo dalies savininkas yra Statybos bendrija.
18. Byloje yra 2023 m. spalio 9 d. Butų (patalpų) sąrašas pastate, iš kurio matyti, kad Name yra 46 butai ir 27 negyvenamosios patalpos (garažai), kurių bendras plotas name yra 4 218,44 kv. m (6 t., b. l. 153–157). Iš šio sąrašo matyti, kad jame atsakovų L. V. ir D. L. kaip patalpų savininkų nėra. Parengiamojo posėdžio metu teismui paklausus ieškovų atstovų, ar jie ir toliau šiems asmenims nori reikšti reikalavimus, ieškovų atsakovai nurodė, kad nieko keisti nenori. Į bylą pateiktas 2023 m. spalio 2 d. NT registro duomenų bazės išrašas apie Namą (6 t., b. l. 117). Iš minėto išrašo matyti, kad Namo (įvertinus tiek gyvenamas patalpas, tiek ir negyvenamas – garažus) užstatytas plotas yra 1 285 kv. m. Ieškovai, kaip minėta, prašo nustatyti servitutą Sklypo 1 441 kv. m plotui, vertindami, kad prašomos apimties servituto nustatymas užtikrins tinkamą naudojimąsi Namu. Namą administruoja UAB Mano Būstas NPC, dėl kurio įtraukimo į bylos procesą trečiuoju asmeniu teismui pasiteiravus nuomonės posėdyje dalyvavę proceso dalyviai vieningai sutarė, kad tai padaryti nėra tikslinga.
Dėl ginčo esmės
19. Servituto sąvoka yra įtvirtinta CK 4.111 straipsnio 1 dalyje numatančioje, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.
20. Kaip minėta, ieškovai kreipėsi į teismą, ieškinyje nurodydami, kad prašomas nustatyti servitutas yra būtinas tinkamam Namo (viešpataujančio daikto) naudojimui. Pasak ieškovų, tarnaujantis daiktas šiuo atveju būtų Sklypo dalis, būtina Namo tinkamam naudojimui. Žemės servituto sąvoka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, numatančioje, kad žemės servitutas – tai teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės servitutų kategorijai priskiriami kelio servitutai, servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, taip pat praktikoje taikomas žemės sklypo, priklausančio vienam savininkui, servitutas kitam savininkui priklausančio statinio naudojimui. Pastarasis servitutas priskiriamas kitų servitutų kategorijai (CK 4.123 straipsnis), kuriam CK nenumato jokių specialių taikymo sąlygų.
Dėl subjektų, galinčių kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo
21. CK 4.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali daikto savininkas ar valdytojas. Taigi, minėtoje CK normoje nėra nurodyta, kad į teismą turi teisę kreiptis tik viešpataujančiojo daikto ar tik tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas.
22. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši konstitucinė teisė detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje, nustatant, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019; 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019).
23. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju didelė dalis atsakovų byloje laikėsi pozicijos, kad jiems, kurie turi nuosavybės teises į patalpas Name, servitutas, suteikiantis teisę naudotis Ginčo sklypo dalimi, yra nereikalingas, t. y., jog ieškovai, pareikšdami ieškinį, neleistinai kišasi į jų laisvės sritį.
24. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Paprastai servitutas nustatomas viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininkų susitarimu. Kai egzistuoja būtinumas nustatyti servitutą tam, kad viešpataujantį daiktą jo savininkas galėtų naudoti pagal tiesioginę daikto paskirtį, tačiau tarp viešpataujančio daikto ir tarnaujančio daikto savininkų kyla nesutarimas ir (arba) ginčas dėl servituto nustatymo, jo turinio ir (ar) atlygintinumo, su servitutu susijusius klausimus (servitutą, jo turinį, atlyginimo dydį ir pan. nustato) sprendžia teismas. Sąlyga teismui spręsti šiuos klausimus yra suinteresuoto asmens, t. y. viešpataujančio arba tarnaujančio daikto savininko, kreipimasis į teismą su atitinkamu reikalavimu reikšiant ieškinį įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Taigi reikalavimus su servitutu susijusiais klausimais turi teisę teismui reikšti viešpataujančio ir (ar) tarnaujančio daikto savininkas (savininkai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019). Atsižvelgdamas į šį kasacinio teismo išaiškinimą, teismas atmeta atsakovų argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovai nėra tinkami subjektai kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo.
Dėl vieno iš atsakovų teisės pripažinti ieškinį
25. Kaip minėta, atsakovas D. R. pateikė teismui pareiškimą, nurodydamas, kad sutinka su ieškiniu. A. R., kaip minėta, prašė teismo atsakovo D. R. ieškinio pripažinimo nepriimti. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad ieškinys yra pareikštas dėl servituto Ginčo sklypo dalyje nustatymo Namo tinkamam naudojimui. Šis reikalavimas yra pagrindinis, o reikalavimas dėl kompensacijos už servitutą priteisimo yra išvestinis. Pastarasis ieškinio reikalavimas bus sprendžiamas tik tokiu atveju, jeigu bus patenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas. Teismo sprendimas dėl pareikšto pagrindinio reikalavimo yra susijęs su visų atsakovų teisėmis ir pareigomis, todėl teismas negali priimti vieno iš atsakovo ieškinio pripažinimo, neišsprendęs ieškinio pagrindinio reikalavimo. Jei teismas patenkins ieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo, tuomet dėl išvestinio reikalavimo, susijusio su kompensacijos priteisimu būtent iš šio atsakovo (D. R.) teismas galės priimti ieškinio pripažinimą ir būtent toje dalyje patenkinti ieškinį, atsakovui D. R. sutikus su jo atžvilgiu pareikštu reikalavimu.
Dėl prašomo nustatyti servituto turinio ir apimties
26. Kaip minėta, atsakovė, atstovaujama advokato Pečiulio, taip pat atsakovai, atstovaujami advokatės Skujytės, byloje įrodinėjo, jog Servituto planas nėra tinkamas, nes iš jo nėra aišku, ar servituto apimtis yra tinkama. Atsakovai kėlė abejonę, ar nustačius servitutą pagal Servituto planą nebus palikta galimybė ieškovams inicijuoti naujus teisminius procesus dėl naujų servitutų nustatymo (patekimui prie Ginčo sklypo dalies).
27. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Tokį aiškinimą lemia ir CK 4.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Šiuo aspektu kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017).
28. Šiuo atveju, kaip minėta, ieškovai siekia, kad servitutas būtų nustatytas tinkamam Namo naudojimui. Iš NT registro duomenų bazės 2023 m. spalio 2 d. išrašo (6 t., b. l. 117) matyti, kad Namo (įvertinus tiek gyvenamas patalpas, tiek ir negyvenamas – garažus) užstatytas plotas yra 1 285 kv. m, o ieškovai prašo nustatyti servitutą 1 441 kv. m plotui, t. y. ieškovai siekia nustatyti servitutą tik 156 kv. m didesniam plotui nei Namu užstatytas Sklypo plotas. Taigi, atsakovai, atstovaujami advokato Antanaičio, atsiliepime nepagrįstai teigia, kad Namas užima tik apie 30 proc. Ginčo sklypo dalies. Šiuo aspektu teismas pripažįsta labiau tikėtinais ieškovų advokato teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad atsakovų, atstovaujamų advokato Antanaičio, atsiliepimo 29 punkte raudonai pažymėta Sklypo dalis yra reikalinga Namo tinkamam naudojimui nes tai yra Namo dalis esanti po žeme, kurioje yra negyvenamosios patalpos (garažai).
29. Dėl dalies atsakovų argumentų susijusių su galimai ateityje kilsiančiais naujais ginčais, jei būtų nustatytas servitutas pagal tokį Servituto planą, kuris yra pateiktas į bylą, teismas pažymi, kad tinkamas namo naudojimas neabejotinai yra susijęs su teise patekti į Namą (prieiti, privažiuoti prie Namo), todėl šiuo atveju į ieškovų siekiamo nustatyti servituto turinį bet kuriuo atveju patektų atsakovų teisė prieiti ar privažiuoti prie Namo, o 156 km. m didesnis, nei paties Namo užimamas Sklypo plotas, prašomo servituto nustatymas nėra nepagrįstas (per didelis) jo apimties prasme. Atitinkamai, atsakovų argumentai, susiję su galimai ydingu Servituto planu teismo nepripažįstami pagrįstais.
Dėl būtinų sąlygų servitutui nustatyti (ne)egzistavimo
30. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Abi sąlygos šiuo atveju yra būtinos. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daiktų savininkų interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).
31. Nustatant žemės servitutą statiniui naudoti, objektyvus būtinumas yra akivaizdus, nes žemės sklypo poreikis ne laikino pastato, esančio tame sklype, naudojimui ir eksploatavimui iš esmės net negali būti ginčijamas. Tačiau šios rūšies servituto nustatymo atveju svarbus ne tiek objektyvaus būtinumo, kiek teisinio būtinumo klausimas. Kaip minėta, servituto nustatymas turi būti vienintelis būdas išspręsti daiktų savininkų interesų įgyvendinimą, o tai reiškia, kad teismas visais atvejais turi patikrinti kito teisinio būdo (priemonės) šalių ginčui išspręsti galimybę.
32. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, ir siekdamas įvertinti, ar servitutas yra vienintelis būdas išspręsti daiktų savininkų (valdytojų) interesų įgyvendinimą, teismas toliau vertins didžiosios dalies atsakovų nurodytus argumentus apie jų turimą užstatymo teisę.
33. Ieškovai, byloje įrodinėdami, kad atsakovai užstatymo teisės neturi, pažymėjo, kad atsakovai byloje nėra pareiškę priešieškinio, be to, pažymėjo, kad šiuo klausimu yra priimtas prejudicinis sprendimas, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-672-232/2020. Ieškovų advokatas ir baigiamosiose kalbose šį teismo sprendimą įvardijo kaip „labai stiprų precedentą“. Teismas tokių ieškovų argumentų nepripažįsta pagrįstais. Vilniaus apygardos teismas minėtą nutartį priėmė apeliacine tvarka spręsdamas ginčą dėl nuosavybės teisės į Sklypo dalis pripažinimo ir, atitinkamai, dėl varžytinių akto, dovanojimo, pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Taigi, minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių turėjimo ar neturėjimo. Apeliacinės instancijos teismas minėtos nutarties 94 punkte padarė išvadą, kad Sklypo „perdavimo“ klausimas nebuvo išspręstas (1 t., b. l. 157). Užstatymo teisės klausimai minėtoje byloje nebuvo įrodinėjimo dalyku, todėl toje byloje priimtame galutiniame sprendime su užstatymo teisės klausimu prejudicinių faktų nėra nustatyta.
34. Užstatymo teisės sąvoka yra įtvirtinta CK 4.160 straipsnio 1 dalyje numatančioje, kad užstatymo teisė (superficies) – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Taigi, užstatymo teisė nėra susijusi su nuosavybės teisėmis į žemę, o yra susijusi su teise naudotis žeme, kuri nuosavybės teise priklauso kitam. Ši daiktinė teisė yra istoriškai iš romėnų teisės atėjusio principo superficies solo credit (kuris įtvirtintas CK 4.40 straipsnio 1 dalyje) vienintelė išimtis, leidusi atskirti žemės sklypo ir statinių jame nuosavybę (R. Juzikienė. Žemės servituto statiniui naudoti teisinio kvalifikavimo ir taikymo problemos. Teisė, 2023, p. 62–67).
35. CK 4.163 straipsnyje numatyta, kad užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu. Užstatymo teisės turinys yra įtvirtintas CK 4.162 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad užstatymo teisės turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius. Kaip minėta, šiuo atveju byloje nustatyta, kad Sutarties šalys, susitarusios dėl Namo statybos, kooperuodamos savo turtą, be kita ko, savo įnašu Namo statybai įvardijo ir savo turėtą daiktinę teisę užstatyti ir naudoti Namo statybai priskirtą 2315/4848 Sklypo dalį (2 315 kv. m.), tuo metu priklausiusią Statybos bendrijai (5 t., b. l. 25–28).
36. Ieškovų advokatas teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad minėta Sutartis negali būti laikoma susitarimu, kuriuo nustatyta užstatymo teisė, nes žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo tokiu atveju sutaptų (susitarimas su savimi), o užstatymo teisės turėtojas turi teisę statyti ar turėti statinius ant kitam asmeniui priklausančios žemės. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad žemės savininkas ir užstatymo teisės turėtoju tampantis asmuo sutapo tik iki Sutarties sudarymo, nes iš Sutarties 1.1 ir 1.1.2, 1.2 ir 1.2.1 punktų matyti, jog 2315/4848 Sklypo užstatymo teisė, kurią iki Sutarties sudarymo turėjo Bendrija, ir 400/4848 Sklypo užstatymo teisė, kurią iki Sutarties sudarymo turėjo S. įmonė, po Sutarties sudarymo tapo bendroji dalinė nuosavybė abiejų Sutartį sudariusių šalių (tiek Statybos bendrijos, tiek ir S. įmonės) (5 t., b. l. 25–26). Taigi, po Sutarties sudarymo, užstatymo teisės turėtoju į reikšmingesnę Sklypo dalį tapo ir S. įmonė, kuri (kartu su Statybos bendrija) Sutarties pagrindu įgijo teisę statyti statinius ir juos įgyti ant kitiems asmenims nuosavybės teise priklausiusio Sklypo (didžiąją dalimi Sklypas priklausė Statybos bendrijai ir tik 400 kv. m Sklypo bendroje nuosavybėje Sutarties sudarymo metu priklausė Č. S., ne S. įmonei).
37. Kasacinis teismas civilinėje byloje, kurioje ginčas kilo dėl jau nustatyto servituto apimties pakeitimo taip pat yra išaiškinęs, kad servitutas tuo atveju savo esme atitiko kitą daiktinę teisę – užstatymo teisę (CK 4.160 straipsnis). Kasacinis teismas nurodė, kad iš esmės šalių valia buvo susitarti dėl užstatymo teisės, nes jos tarėsi dėl galimybės statyti statinius (gyvenamuosius namus), tam tikslui jos buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, jos tarėsi dėl teisės į visą žemės sklypų, kuriuose bus statomi statiniai, plotą, kad namo savininkas galėtų naudotis sklypu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2020).
38. S. įmonė likviduota 2016 m. vasario 25 d., o Statybos bendrija likviduota 2019 m. gruodžio 20 d. Taigi, šiuo metu tiek Sklypo, tiek ir jame esančių statinių savininkai yra pasikeitę. Teismas pažymi, kad pagal CK 4.160 straipsnio 3 dalį, pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka. Taigi, nepaisant to, kad žemės ir statinių savininkai yra pasikeitę, žemės užstatymo teisė yra išlikusi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal užstatymo teisės sąvoką, užstatymo teisė reiškia teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme ne tik statiniams statyti, bet ir juos įsigyti bei valdyti nuosavybės teise, ieškovai nepagrįstai tvirtina, kad atsakovai turi įsigiję nuosavybės teise patalpas Name, neturėdami teisės naudotis Ginčo sklypo dalimi.
39. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovai savo turimos nuosavybės valdymui turi teisę naudotis Ginčo sklypo dalimi užstatymo teisės (superficies) pagrindu. Apibendrindamas visa tai, kas buvo išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio būtinumo Namui tinkamai naudoti pagal paskirtį Ginčo sklypo dalyje nustatyti servitutą. Ieškovų ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, teismas nepriima atsakovo D. R. ieškinio pripažinimo (CPK 140 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad teismui atsakovo ieškinio pripažinimas nėra besąlygiškai įpareigojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011).
40. Ieškovų advokato argumentai, jog atsakovai, norėdami atsikirsti argumentu apie jų turimą teisę naudotis Ginčo sklypo dalimi užstatymo teisės pagrindu, turėjo reikšti priešinį ieškinį ir reikalauti teismo pripažinti šią jų teisę, teismo nepripažįstami pagrįstais. Užstatymo teisė, kaip minėta yra nustatoma susitarimu arba testamentu (CK 4.163 straipsnis), todėl atskirai kreiptis į teismą dėl tokios teisės pripažinimo, šios daiktinės teisės, sekančios paskui daiktą, turėtojams nereikia.
Dėl ieškovų argumentų susijusių su pareiga mokėti žemės mokestį
41. Ieškovų atstovai teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad turi pareigą mokėti žemės mokestį, o patalpų Name savininkai (atsakovai) tokios pareigos neturi, todėl tai yra neteisinga. Dalis atsakovų teismo posėdyje nurodė, kad neatsisakytų mokėti žemės mokesčio.
42. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog nors, reglamentuodamas užstatymo santykius, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs santykių, susiklostančių tarp žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų dėl prievolės mokėti su žemės sklypu susijusius mokesčius, daiktinėms teisėms į svetimą daiktą būdinga tai, kad daiktinės teisės į svetimą daiktą turėtojui tenka prievolė ne tik tinkamai išlaikyti tą svetimą daiktą, bet ir mokėti mokesčius bei kitas su tuo daiktu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-701/2020).
43. Ieškovai, nusprendę reikalauti iš atsakovų žemės mokesčio mokėjimo kompensacijos, turėtų jo dydį apskaičiuoti proporcingai atsižvelgiant į Namo tinkamam naudojimui reikalingą Sklypo plotą. Papildomai teismas pastebi, kad žemės mokesčio kompensacijos suma tokiu atveju turėtų būti paskirstyta tik asmenims, turintiems nuosavybės teises į patalpas Name (šiuo atveju, kaip minėta, ieškovai atsakovais yra įtraukę į bylą daugiau asmenų, nei yra patalpų (butų, garažų) savininkų).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
44. Atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias jie prašo priteisti iš ieškovų, šiuo metu byloje siekia daugiau nei 14 000 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šiuo metu byloje yra šiek tiek daugiau nei 1 200 Eur. Teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išspręs rašytinio proceso tvarka papildomu sprendimu 2024 m. kovo 22 d. (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuris galės būti apskųstas apeliacine tvarka per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 4 dalis). Jei šalys nuspręs nesinaudoti savo teise teismo sprendimą skųsti apeliacine tvarka, jos išsaugos teisę dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo susitarti taikiai, abipusių nuolaidų būdu priimdamos tuo klausimu abiem pusėms priimtiniausią sprendimą. Teismas tokiu atveju, atsižvelgdamas į šalių elgesį procese, turės teisę spręsti dėl atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su dokumentų siuntimu, priteisimo (CPK 96 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 straipsniais, 268 straipsnio 2 dalimi, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi ir 310 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškovų D. M. J. ir A. J. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.