Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės V. M. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-2495-766/2016 pagal ieškovės V. M. prašymą atsakovui A. M., trečiajam asmeniui antstolei R. A., išvadą teikiančiai institucijai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl sprendimo vykdymo tvarkos ir termino nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmos instancijos teismo atsisakymo išaiškinti teismo sprendimo, kuriuo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vaiko motina, vykdymo tvarką.Ieškovė V. M. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti konkrečią Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalies, kuria nepilnamečio vaiko E. M. gyvenamoji vieta nustatyta su V. M., įvykdymo tvarką bei terminą. Nurodė, kad antstolė R. A. atsisakė priimti vykdyti byloje išduotą vykdomąjį raštą kaip savaime besirealizuojantį (b. l. 1).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi atmetė pareiškėjos V. M. prašymą (b. l. 20-21). Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu nuo 2016 m. birželio 1 d. nepilnamečio E. M. gyvenamoji vieta nustatyta su motina V. M., tačiau faktiškai nepilnametis vaikas gyvena su tėvu A. M., kuris 2015 m. lapkričio 10 d. teismo sprendimo neįvykdė geranoriškai. 2016 m. birželio 1 d. teismui išdavus vykdomąjį raštą, ieškovė kreipėsi į antstolę R. A. dėl priverstinio vykdymo, tačiau antstolė atsisakė priimti vykdyti vykdomąjį raštą, nes vykdomasis raštas išduotas sprendimui, kurio įvykdymui priverstinių vykdymo veiksmų atlikti nereikia, t. y. savaime besirealizuojantis teismo sprendimas. Teismas nurodė, kad nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumai reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) LVII skyriuje, kurio 764 straipsnyje konkrečiai išaiškinta teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimo išieškotojui tvarka. Ši įstatymo nuostata detalizuojama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2005 m. spalio 27 d. Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų 25 punkte. Taigi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą sprendimo vykdymo tvarkos, dėl kurios nustatymo kreipėsi ieškovė, nustatymas yra priskirtas ne teismo, o antstolio kompetencijai, kurio veiksmus nagrinėjamoje situacijoje detaliai reglamentuoja CPK 764 straipsnis. Teismas pasiūlė V. M. kreiptis į antstolį, prašant priimti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Taip pat pažymėjo, kad sprendimo vykdymo terminas nurodytas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime.

Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė V. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės (b. l. 25). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė atsidūrė aklavietėje, nes jos atžvilgiu yra priimtas palankus teismo sprendimas, jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas, tačiau ieškovė neturi galimybės jo įgyvendinti, nes antstolė atsisako priimti vykdyti teismo išduotą vykdomąjį raštą. Teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl vaiko perdavimo, nes šis klausimas jau yra išspręstas, todėl Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-500-357/2016 pasiūlė ieškovei kreiptis dėl sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje pateiktais išaiškinamais ir netaiko CPK 271 straipsnio.Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-768-569/2015 panaikino Radviliškio apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį ir grąžino pirmos instancijos teismui iš naujo spręsti klausimą dėl ieškovės prašymo nustatyti sprendimo vykdymo tvarką priėmimo, tačiau teismas neišsprendęs prašymo priėmimo klausimo iškart jį atmetė.Nutartyje plačiai pasisakoma dėl CPK 764 straipsnio taikymo, tačiau ši norma gali būti taikoma tik tuomet kai sprendime nuspręsta dėl konkretaus vaiko perdavimo išieškotojui, tačiau nagrinėjamu atveju tokio sprendimo nėra. Ši nuostata netaikytina savaime, nebent teismas išaiškintų antstoliui, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatytas suponuoja pareigą perduoti vaiką asmeniui, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.Atsižvelgiant į teismų praktiką, formuojamą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-142-544/2013, manytina, kad antstolė pagrįstai atsisakė priimti vykdyti teismo išduotą vykdomąjį raštą, nes teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra priverstinai vykdytinas dokumentas. Taigi neaišku, kodėl teismas siūlo ieškovei kreiptis į antstolį prašant priimti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, nors antstolė atsisako priimti vykdyti teismo išduotą vykdomąjį raštą kaip savaime besirealizuojantį ir vykdomoji byla nėra ir negali būti iškelta.Teismas atsisakydamas tenkinti prašymą turi nurodyti realią konkrečių teisių gynimo tvarką, nagrinėjamu atveju dėl atveju įsiteisėjusio sprendimo įgyvendinimo, tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad ieškovė V. M. ir atsakovas A. M. yra nepilnamečio E. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos išsprendė apeliacinės instancijos teismas, t. y. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-13-210/2015, kuriuo nuo 2016 m. birželio 1 d. nepilnamečio E. M. gyvenamoji vieta nustatyta su V. M.. Nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, tačiau faktiškai vaikas iki šiol gyvena su atsakovu.Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (b. l. 2-3), tačiau antstolė R. A. 2016 m. birželio 2 d. patvarkymu Nr. (3.8)SDA-210/2016 atsisakė priimti vykdyti teismo išduotą vykdomąjį raštą kaip savaime besirealizuojantį (b. l. 4). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad V. M. kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti A. M. 2016 m. birželio 1 d. 10 val. perduoti jai nepilnametį E. M., tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje 2-1185-632/2016 atsisakyta priimti V. M. ieškinį. Nesutikdamas su teismo išvadomis V. M. skundė minėtą nutartį, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-500-357/2016 jos skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį vertino kaip perteklinį ir tuo pagrindu ieškinį pagrįstai atsisakė priimti. Kadangi vaiko gyvenamoji viena nuo 2016 m. birželio 1 d. yra nustatyta su apeliante, iki šios datos vykdymo veiksmai negali būti pradėti, o sprendimo vykdymo procese, suinteresuotos šalys civilinio proceso tvarka gali kreiptis dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos (CPK 271 straipsnis).Ieškovė V. M. 2016 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti konkrečią Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalies, kuria nepilnamečio vaiko E. M. gyvenamoji vieta nustatyta su V. M., įvykdymo tvarką bei terminą (b. l. 1), tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1696-1029/2016 atsisakė priimti ieškovės V. M. prašymą remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nurodydamas, kad sprendimo vykdymo tvarkos, kurią prašo nustatyti ieškovė, nustatymas yra priskirtas ne teismo, o antstolio kompetencijai, kurio veiksmus šioje situacijoje detaliai reglamentuoja CPK 764 straipsnis (b. l. 5-6). V. M. atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties (b. l. 7) išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-768-569/2016, kuria pripažino, kad V. M. pateikė teismui prašymą sprendimo vykdymo procese, todėl jis gali būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme. Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti šį V. M. prašymą, todėl grąžino teismui iš naujo spręsti priėmimo klausimą (b. l. 14-16). Grąžinus civilinę bylą pirmos instancijos teismui, Radviliškio rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs V. M. prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo atmetė, nes pareiškėjos prašomi atlikti veiksmai priskirtini antstolio kompetencijai (b.l. 20-21).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-916/2016) Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, kad pagal CPK 764 straipsnį vaiko perdavimo tvarką nustato antstolis, o ne teismas. Apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad teismo sprendimu nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, bet nenumačius vaiko perdavimo ieškovei negalima pradėti perdavimo vykdymo procedūrą pagal CPK 764 straipsnį.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepagrįstas atskirojo skundo argumentai, kad prašymas atmestas neišsprendus jo priėmimo klausimo (5.2 punktas), nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo rezoliucija 2016 m. rugsėjo 29 d. priimtas V. M. prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo ir paskirtas teismo posėdis šio klausimo nagrinėjimui (b. l. 19).Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs V. M. kasacinį skundą, 2016 m. gruodžio 22 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-378/2016, kuria paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-500-357/2016, tačiau kitais motyvais. Taigi visi atskirojo skundo motyvai, susiję su pirmos instancijos teismo pareiga vykdyti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-500-357/2016 ir nustatyti sprendimo vykdymo tvarką atmestini.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą teisės aiškino ir taikymo taisyklę pažymėjo, kad tais atvejais, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su tuo iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimo priėmimo metu nepilnametis vaikas faktiškai gyvena, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo apima ir reikalavimą perduoti vaiką tam iš tėvų, su kuriuo nustatoma gyvenamoji vieta, todėl dėl vaiko perdavimo turi būti pasisakyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas yra atskirai pareikštas. Nors nagrinėjamu atveju ieškovė atskiro reikalavimo dėl vaiko perdavimo byloje nereiškė, tačiau akivaizdu, kad tam, jog teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos būtų įvykdytas, vaikas turi būti perduotas motinai, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Kasacinis teismas nurodė, kad reikalavimas dėl vaiko perdavimo vaiko motinais gali būti išspręstas teismui priimant papildomą sprendimu (CPK 277 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-378/2016).Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove priėmė Šiaulių apygardos teismas, šis teismas yra kompetentingas priimti papildomą sprendimą CPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl ieškovė turėtų kreiptis į šį teismą, kuris pasisakytų dėl vaiko perdavimo ieškovei.Nors apeliantė pateikė prašymą dėl advokato išlaidų atlyginimo bei pateikė įrodymus, kad patyrė 96,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (b. l. 30–33), tačiau atmetus atskirąjį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteisiamos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.