- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-08
- Bylos Nr.
- eAN2-182-417/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-19-3-00047-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eduardas Maškevičius
- Pažeidėjas
- A. A.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. liepos 9 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės apskrities VPK) Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 6 d. nutarimu A. A. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 1 dalį, 426 straipsnio 5 dalį, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, 1 000 Eur dydžio bauda bei jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimas 38 mėnesiams už tai, kad 2024 m. liepos 24 d. 21.48 val., (duomenys neskelbtini) krašto kelių (duomenys neskelbtini) kilometre vairavo transporto priemonę ir lenkė ten, kur yra draudžiama, t. y. sankryžoje, kuri pažymėta kelio ženklais, šalutinis iš dešinės (109) ir duoti kelią (203), taip pat stabdant transporto priemonę, nepakluso aiškiai išreikštam reikalavimui sustoti, t. y. įjungus spec. garso ir šviesos švyturėlius bei per „ruporą“ išreiškus reikalavimą sustabdyti transporto priemonę dešiniajame kelio kelkraštyje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. liepos 9 d. nutartimi A. A. skundas atmestas, tačiau Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 6 d. nutarimas pakeistas vadovaujantis ANK 638 straipsnio 1 dalimi – nutarimo grafoje „Kitos aplinkybės“ nurodytas 38 metų laikotarpis pakeistas į 38 mėnesių laikotarpį, grafoje „Nutarimas priimtas“ frazė „rašytinio proceso tvarka“ pakeista į “žodinio proceso tvarka“, grafa „Teisės akto, kuriuo reikalavimai pažeisti, pavadinimas, straipsnis, dalis, punktas“ papildyta Kelių eismo taisyklių 78 punktu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. A. prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje
3.1. Apeliantas pažymi, kad administracinis nusižengimas, už kurį administracinė atsakomybė yra numatyta ANK 420 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinis administracinis nusižengimas, todėl asmens veikos kvalifikavimui pagal šį ANK straipsnį būtina nustatyti, jog asmuo tyčia nevykdė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. suvokė savo veikos pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti (ANK 7 straipsnis, 8 straipsnis). Ir nors skundžiamoje nutartyje ir yra padarytos išvados, jog šį jam nepagrįstai inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą jis padarė tyčia, tačiau, apelianto tvirtinimu, tokios skundžiamos nutarties išvados neatitinka faktinių šios administracinio nusižengimo bylos aplinkybių.
Šalies argumentai
3.2. Apeliantas nurodo, kad Kelių eismo taisyklių 136 punkte numatyta, jog prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo imtis papildomų atsargumo priemonių ir įsitikinti, kad: nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų nepradėjo jo lenkti (136.1.); transporto priemonės, kurią ketinama lenkti, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo (136.2.); lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms arba važiuojamąja dalimi judantiems pėstiesiems (136.3.); lenkiant bus užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės (136.4.); baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei (136.5.). Apelianto teigimu, pradėdamas lenkti jis ir ėmėsi visų šių atsargumo priemonių, įsitikino, kad daryti lenkimo manevrą yra saugu. Policijos tarnybinio automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuotoje vaizdinėje medžiagoje yra matoma, kad priešpriešinė juosta yra laisva lenkimui, yra vietos užtikrinti saugius atstumus ir apdairiai elgiantis neturėtų kilti jokių kliūčių saugiam lenkimo manevro atlikimui, taigi, buvo visos reikalingos sąlygos saugiam lenkimui. Tačiau teismas nepagrįstai ignoravo ir nevertino, kad sąlygos, reikalingos saugiam lenkimui, atitiko visus Kelių eismo taisyklių 136 punkto reikalavimus.
3.3. Apelianto teigimu, jis tik įsitikinęs, jog nėra lenkimą draudžiančio kelio ženklo, yra punktyrinė kelio ženklinimo linija, nebuvo priešpriešiais atvažiuojančių automobilių, atliko lenkimą ir saugiai užbaigė manevrą. Lenkė du automobilius, vienas iš jų buvo policijos automobilis. Lenkimo manevrą pradėjo per punktyrinę liniją, kuri pasibaigė jau jam baiginėjant lenkimo manevrą, ir tam, kad saugiai pabaigtų lenkimą, savo manevrą užbaigė. Kelio ženklo, informuojančio apie artėjančią sankryžą, nematė, nes lenkiant policijos automobilį, policijos pareigūnų tarnybinis automobilis jam jį užstojo. Buvo įsitikinęs, kad lenkimo manevrą atlieka leistinoje vietoje. Pastebi, kad ir teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su jo skundo argumentais, kad priešais važiavusi transporto priemonė galėjo trukdyti matomumui, o jis, susikoncentravęs į lenkimo manevrą, galėjo nepastebėti kelio ženklo, tačiau, nepaisant to, kad šios aplinkybės akivaizdžiai rodo tyčios jo veiksmuose padaryti aptariamą administracinį nusižengimą nebuvimą, nepagrįstai sprendė, kad šios aplinkybės visiškai nešalina jo kaltės.
3.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad lenkimo manevro metu policijos pareigūnams kalbantis tarpusavyje, pareigūnas M. T. sakė pareigūnei: „Lenkimas, kur“, į tai ji atsakė: „Nesimato“, ir tai, apelianto vertinimu, rodo, jog ir pačiai pareigūnei neva jo padarytas pažeidimas nebuvo akivaizdus, jai net nekilo mintis, kad pažeidimas padarytas. Tai taip pat rodo, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir padaryti šį jam nepagrįstai inkriminuotą administracinį nusižengimą. Tačiau teismas, pažeisdamas išsamaus ir objektyvaus visų byloje esančių duomenų ištyrimo principą, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, šių jo skunde išdėstytų argumentų iš viso nevertino, ir tai sąlygojo nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą.
3.5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atstumo suvokimas yra sąlyginis, ypač jį vertinant skundžiamoje nutartyje nurodytomis vertinamosiomis kategorijomis. Pakankamas ar nepakankamas atstumas nutraukti lenkimo manevrą ir saugiai sugrįžti į savo eismo juostą yra kiekvieno vairuotojo subjektyvi rizikos vertinimo sudėtinė dalis manevruojant kelyje. Teismas absoliučiai neįvertino situacijos nei eismo dalyvių greičio, nei atstumo, nei stabdymo sąlygų prasme, taip pat teismas akivaizdžiai neįvertino, kad atstumai vaizdo medžiagoje gali atrodyti didesni nei iš tiesų yra, ir faktiškai iš vaizdo įrašo visiškai neįmanoma nustatyti, kad staigus sustabdymas ir persirikiavimas į savo eismo juostą vos pamačius ištisinę liniją, turint omenyje lenkimo pagreitį, nebūtų sukėlęs pavojingos situacijos iš galo važiuojančiam automobiliui.
Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 5 dalyje
3.6. Apeliantas nurodo, kad administracinis nusižengimas, numatytas ANK 426 straipsnio 5 dalyje, taip pat yra tyčinis administracinis nusižengimas, todėl asmens veikos kvalifikavimui pagal šį ANK straipsnį būtina nustatyti, jog asmuo tyčia nevykdė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. suvokė savo veikos pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti.
3.7. Apelianto teigimu, skundžiamos nutarties išvada, jog jis aiškiai matė jam iš paskos važiuojantį policijos tarnybinį automobilį įjungtais švyturėliais bei suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė yra stabdoma, todėl privalėjo sustoti, padaryta, ištraukus iš jo skundo konteksto teiginį, kad ,,vien tik policijos pareigūnų važiavimas tarnybiniu automobiliu su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais švyturėliais bei specialiais garsiniais signalais nereiškia besąlyginio reikalavimo sustoti“, ir yra neteisinga bei nepagrįsta. Žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė sąsajos, kaip toks jo skundo teiginys rodo, kad konkrečiai šiuo atveju jis turėjo suvokti, jog jo vairuojama transporto priemonė yra stabdoma, jeigu pats skundo teiginys iš esmės tam prieštarauja.
3.8. Skundžiamoje nutartyje neteisingai teigiama ir tai, kad jis neva patvirtino, jog praeityje ne kartą tokiu būdu policijos pareigūnų buvo stabdomas, todėl jam puikiai žinoma, kaip privalėjo elgtis nagrinėjamoje situacijoje stabdomas pareigūnų, nes teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo stabdomas užsienio valstybėse, tačiau visai kitomis, skirtingomis nei aptariama situacija, aplinkybėmis.
3.9. Apeliantas neneigia, kad jis iš tiesų matė policijos automobilį su įjungtais šviesos signalais, o vaizdo medžiagoje užfiksuota, kad, kai policijos automobilis atsidūrė už jo vairuojamo automobilio, jis net ir negirdėdamas per „ruporą“ išreikšto reikalavimo, pradėjo lėtinti greitį. Tačiau toliau teismas padarė visiškai priešingą išvadą ir nurodė objektyvios tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad neva iš vaizdo įrašo matyti, jog policijos pareigūnas ne kartą jam nurodė sustoti, o jis ne tik kad neduodamas kelio pareigūnams, bet ir nemažindamas greičio važiavo toliau. Pažymi, kad jis sulėtino greitį ir visiškai netrukdė pareigūnams jį lenkti, dėl to teismo išvada, kad jis nedavė kelio pareigūnams, absoliučiai neatitinka faktinės situacijos, faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus įrašo, jis pradėjo stabdyti žymiai anksčiau nei buvo išreikštas reikalavimas per „ruporą“, nes manė, kad tai ženklas duoti pareigūnams kelią. Kaip buvo pažymėta jo skunde, vien tik policijos pareigūnų važiavimas tarnybiniu automobiliu su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais švyturėliais bei specialiaisiais garsiniais signalais nereiškia besąlyginio reikalavimo sustoti, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 9 dalimi, eismo dalyviai artėjant specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais arba tik mėlynais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais privalo ne sustoti, bet nedelsdami duoti kelią minėtoms transporto priemonėms. Po kurio laiko išsakytas garsinis reikalavimas nebuvo jam iki galo aiškiai suprantamas ir girdimas iki tol, kol pareigūnai visiškai nepriartėjo prie jo automobilio. Pažymi, kad, kai suprato, jog reikalavimas sustoti yra skirtas jam, jis nedelsdamas sustojo, ir tai akivaizdžiai matyti iš bylos medžiagoje esančio vaizdo įrašo.
3.10. Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai nurodė, kad Kelių eismo taisyklės nenumato, jog stabdant policijos pareigūnams privalu važiuojamuoju greičiu užvažiuoti ant kelkraščio ir tik tada pradėti stabdyti. Asmuo privalo stabdyti transporto priemonę, kai yra stabdomas ir tik sulėtinus greitį iki saugaus, sustoti dešiniajame kelkraštyje. Apelianto teigimu, kai jis suprato, kad yra stabdomas, jis ieškojo saugios vietos stabdyti nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, nes kelkraštis, jo vertinimu, buvo pavojingas staigiam stabdymui: minimo kelio ruožo kelkraščiai yra duobėti, aptrupėję, nelygūs ir besiribojantys su žvyru ar kitokia akmenuota ir smėlėta danga. Bet kuris patyręs vairuotojas supranta, kad toks kelkraštis nėra saugus nei staigiam stabdymui, nei netyčiniam transporto priemonės ratų užvažiavimui esant išvystytam greičiui, dėl to, vairuotojas, identifikuodamas tokias kelkraščio sąlygas, privalo būti atidus ir atsargus stabdydamas ar užvažiuodamas ant kelkraščio dalies, nes staigūs veiksmai gali nulemti transporto priemonės kontrolės dalinį ar visišką praradimą ir sukelti eismo įvykį, o jo pasirinktą vertinimą ir rizikas tuo metu, teismas nepagrįstai laikė pasirinkta gynybos pozicija, kurią neva paneigia pareigūnų parodymai ir vaizdo įrašas.
3.11. Apelianto teigimu, nors Kelių eismo taisyklių 16 punkte yra nurodytas reikalavimas, kad tikrinančio pareigūno stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti, šiame punkte nėra numatyta, kad nurodymas sustabdyti transporto priemonę turi būti vykdomas nedelsiant. Kelių eismo taisyklių 78 punkto, kurio reikalavimus teismas laikė pažeistais, nuostatose vartojama sąvoka „nedelsdamas“ yra vertinamoji sąvoka, todėl jos vertinimas priklauso ir nuo individualios faktinės situacijos kelyje, ir nuo transporto priemonę vairuojančio asmens individualaus situacijos suvokimo, tačiau bet kuriuo atveju šis suvokimas turi būti adekvatus tuo metu esančiai faktinei situacijai kelyje ir nekelti grėsmės kitų eismo dalyvių saugumui, kaip to reikalauja bendrosios eismo dalyvių pareigos, numatytos Kelių eismo taisyklėse. Pažymi, kad Kelių eismo taisyklių 4 punktas nurodo, jog eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Transporto priemonių bendrąsias eismo dalyvių pareigas reglamentuojantis Kelių eismo taisyklių 9 punktas imperatyviai nustato pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui. Apelianto teigimu, šių minėtų Kelių eismo taisyklių punktų jis ir laikėsi, tačiau skundžiamą nutartį priėmęs teismas, kaip ir teismui apskųstą nutarimą priėmęs tyrėjas iš viso nevertino ir nurodytomis taisyklėmis nesivadovavo.
3.12. Apelianto teigimu, teismas visiškai nevertino ir skunde nurodytų aplinkybių, kad tarp policijos automobilio priartėjimo lygiagrečiai jo vairuojamam automobiliui, išsakant reikalavimą sustoti, ir pilno sustojimo praėjo vos 20 sekundžių, o bendras laikas nuo policijos automobilio spec. garso signalų įjungimo ir reikalavimo sustoti iki jo sustojimo yra 48 sekundės. Tai yra laikas, per kurį jam iš esmės reikėjo patildyti automobilyje grojančią muziką ir bandyti suprasti, ką pareigūnai daro, kurį automobilį stabdo, ar kokia yra jų judėjimo kryptis. Kadangi jis važiavo leistinu greičiu, jo automobilis buvo apdraustas ir techniškai tvarkingas, negalėjo numanyti, kad policijos pareigūnai turi priežastį jį stabdyti ir šviesos signalai yra įjungti ir skirti būtent jo automobilio stabdymo tikslu, nes už jo važiavo kitas, neidentifikuotas automobilis. Nors teismas nurodė, jog lenkdamas du automobilius, iš kurių vienas buvo policijos tarnybinis automobilis, neleistinoje vietoje, turėjo suvokti, kad būtent dėl šios priežasties ir yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau tokie teismo argumentai prieštarauja teismo argumentams nutarties dalyje dėl ANK 420 straipsnio l dalies pažeidimo, kurioje teismas sutiko su jo skundo argumentais, kad priešais važiavusi transporto priemonė galėjo trukdyti matomumui, o jis, susikoncentravęs į lenkimo manevrą, galėjo nepastebėti kelio ženklo, t. y., nematydamas kelio ženklo, buvo įsitikinęs, kad lenkia leistinoje vietoje. Apeliantas pažymi, kad žemesnės instancijos teismas objektyviai neįvertino nei trumpo laikotarpio sustojimui saugiai atlikti, nei gretutinių aplinkybių, įtakojusių susidariusią situaciją darant išvadas. Jo, kaip vairuotojo, kuris ėmėsi būtinų priemonių saugiai sustoti paklūstant policijos pareigūnams, veiksmai negali būti prilyginami tokio vairuotojo veiksmams, kuris, nepaisydamas Kelių eismo taisyklių bei policijos pareigūnų reikalavimų tiesiog nestoja ar bėga nuo policijos pareigūnų tyčia, sukeldamas dar pavojingesnes situacijas, todėl tai negali būti vertinamas kaip tyčinis administracinis nusižengimas, kuris atitinka tipinį (rūšinį) pažeidimo, kaip tokio, pavojingumą. Pažymi, kad faktiškai jis neturėjo jokių motyvų tyčia nesustoti stabdomas policijos pareigūnų, nes buvo absoliučiai blaivus, neviršijo leistino greičio, jam nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę, negabeno jokių neleistinų daiktų ir, jo įsitikinimu, neatliko jokių kitų neleistinų ar neteisėtų veiksmų, dėl kurių turėjo baimintis būti sustabdytas ir patikrintas policijos pareigūnų. Sustabdžius automobilį, pilnai bendradarbiavo su policijos pareigūnais, elgėsi su jais mandagiai, patikrinimo metu pateikė reikiamus dokumentus neišlipdamas iš transporto priemonės, kol nebuvo leista, vykdė visus nurodymus, kaip tai reglamentuoja Kelių eismo taisyklių 16 punktas, ir iš karto leido, kad būtų patikrintas blaivumas, kaip reglamentuojama Kelių eismo taisyklių punkte. Todėl skundžiamos nutarties prezumpcijos, kad jis galbūt neatskleidžia tikrųjų nusižengimo aplinkybių, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, yra iš esmės neteisingos ir prieštarauja faktinėms šios bylos aplinkybėms.
Dėl skirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės
3.13. Apeliaciniame skunde aptariamos ANK 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, teigiama, kad teismų praktikoje pažymima, jog taikant nusižengimą padariusiam asmeniui teisme atsakomybę, būtina vadovautis teisingumo ir proporcingumo principais, o įstatymų taikymas neturi būti formalus. Būtent tinkamas asmeniui skiriamos nuobaudos individualizavimas padeda užtikrinti administracinės nuobaudos paskirtį ir pasiekti jos taikymo tikslus. Žinia, jog įstatymų leidėjas, formuluodamas ANK numatytų nusižengimų požymius ir nustatydamas sankcijas už šiuos pažeidimus, kaip yra aiškinama teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024-05-02 nutartis byloje Nr. AN2-137-574/2024), įvertina tipinį (rūšinį) pažeidimo, kaip tokio, pavojingumą, kai konkrečiomis aplinkybėmis padarytas pažeidimas formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos pažeidimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies pažeidimo pavojingumo. Be to, pažeidimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Tad skiriamos administracinės nuobaudos (administracinio poveikio priemonės) teisingumas neatsiejamas tiek su nuobaudos ir poveikio priemonės individualizavimu aptartais aspektais, tiek ir su jos paskirtimi. Skiriama nuobauda ir (ar) poveikio priemonė turi nubausti teisės pažeidėją, tačiau ne mažiau svarbu yra užtikrinti ir tai, kad nuobaudos vykdymo sąlygojami asmens teisių ribojimai būtų adekvatūs (proporcingi) padaryto nusižengimo ir pažeidėjo asmenybės pavojingumui (pvz. Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. eAN2-259-923/2025). Ir nors vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai, tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes (Vilniaus apygardos teismo 2024-05-02 nutartis byloje Nr. AN2-137-574/2024). ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusižengimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą pažeidimą sankcijoje numatyta nuobauda (administracinio poveikio priemonė) būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę.
Šalies argumentai
3.14. Apelianto teigimu, šiuo konkrečiu atveju teismas savo nutartyje tik formaliai pažymėjo, kad nors nebuvo nustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, paskirta nuobauda – bauda – artima sankcijos vidurkiui, ir administracinio poveikio priemonė artima minimaliai, todėl padarė išvadą, kad priimant nutarimą, buvo įvertinta ir jo asmenybė bei pateikta charakterizuojanti medžiaga, ir paskirta nuobauda nėra per griežta ir ją keisti, dar labiau švelninant, nėra teisinio pagrindo. Tačiau apeliantas pažymi, kad priešingai, nei teigiama skundžiamoje nutartyje, jam paskirta bauda ir administracinio poveikio priemonė (specialiosios teisės atėmimas net 38 mėnesiams) yra visiškai neproporcinga, neatitinkanti jo asmenybės pavojingumo (nepavojingumo): pateikti duomenys, charakterizuojantys jo asmenybę, rodo, kad jis yra visiškai nepavojingas, taisyklių besilaikantis, itin atsakingas ir rūpestingas, suvokiantis savo veiksmų pasekmes asmuo. Administracinio nusižengimo byloje, kaip jau minėta, objektyviai net nebuvo nustatytas jo motyvas nepaklusti pareigūnų reikalavimams. Teisė vairuoti transporto priemonę yra neatsiejama nuo jo darbinės veiklos, nes be transporto priemonės neįmanoma persigabenti sudėtingos ir sunkios naro įrangos, be to, dėl veiklos pobūdžio neretai tenka skubiai vykti iš vienos vietos į kitą Lietuvoje padėti gelbėjimo tarnyboms – ugniagesiams-gelbėtojams gelbėti žmones, dalyvauti skenduolių paieškoje ir pan., ypač šiuo vasaros periodu. Neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę negalėtų atlikti savo darbo funkcijų, skubiai reaguoti į iškvietimus dalyvauti gelbėjimo operacijose, taip pat dalyvauti ir socialinėse veiklose, kuriose dalyvauja jau daugelį metų. Teismas, spręsdamas dėl jam skirtos nuobaudos, nesivadovavo teisingumo ir proporcingumo principais, įstatymą taikė formaliai, jam skiriamos nuobaudos tinkamai neindividualizavo, todėl padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad jam paskirta nuobauda – bauda ir administracinio poveikio priemonė nėra per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. apeliacinį skundą Marijampolės apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkė V. D. prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022 ir kt.).
Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje
7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).
8. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas A. A. teigia, kad pradėdamas lenkti, jis ėmėsi visų atsargumo priemonių, įsitikino, kad daryti lenkimo manevrą yra saugu. Policijos tarnybinio automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuotoje vaizdinėje medžiagoje yra matoma, kad priešpriešinė juosta yra laisva lenkimui, yra vietos užtikrinti saugius atstumus ir apdairiai elgiantis neturėtų kilti jokių kliūčių saugiam lenkimo manevro atlikimui, taigi, buvo visos reikalingos sąlygos, numatytos Kelių eismo taisyklių 136 punkte, saugiam lenkimui. Tačiau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad Kelių eismo taisyklių 136 punkte numatyti reikalavimai saugiam lenkimui taikomi tuo atveju, kai lenkti nedraudžiama ir kelyje nėra draudžiamų ženklų atlikti lenkimo manevrą.
9. Kelių eismo taisyklių 140.1 punkte numatyta, kad lenkti draudžiama sankryžose, išskyrus leistiną lenkimą pagrindiniame kelyje, nepažymėtame kelio ženklais „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės“, „Šalutinis kelias iš kairės“ arba „Pagrindinis kelias“.
10. Apelianto teigimu, lenkimo manevrą jis pradėjo per punktyrinę liniją, kuri pasibaigė jau jam baiginėjant lenkimo manevrą, ir tam, kad saugiai pabaigtų lenkimą, savo manevrą užbaigė, o kelio ženklo, informuojančio apie artėjančią sankryžą, nematė, nes lenkiant policijos automobilį, policijos pareigūnų tarnybinis automobilis jam jį užstojo.
11. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai atkreiptas dėmesys skundžiamoje nutartyje, vairuotojas, būdamas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, privalo laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, manevruoti kelyje tik būdamas visiškai įsitikinęs, kad tai daryti yra leistina, o lenkimas yra sąmoningas ir apgalvotas manevravimas kelyje, todėl prieš pradėdamas lenkimo manevrą, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti yra ne tik saugu, bet, pažymėtina, ir nedraudžiama. Kartu pažymėtina ir tai, kad vairuotojas, ir lenkdamas kitą automobilį, kartu privalo stebėti ir kelyje esančius ženklus, o jų nepastebėjimas visiškai nešalina atsakomybės dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo.
12. Šiuo atveju iš vaizdo registratoriumi užfiksuotų duomenų objektyviai nustatyta, kad A. A. vairuotu automobiliu jau pirmąjį automobilį (Kelių policijos) lenkė per ištisinę kelio ženklinimo liniją, kuri draudžia lenkimo manevrą, nors matydamas, kad jau artėja prie ištisinės linijos, privalėjo nutraukti lenkimo manevrą ir grįžti atgal į savo eismo juostą, o lenkdamas pirmąjį automobilį per ištisinę kelio ženklinimo liniją ir aiškiai suprasdamas, kad jo lenkimo manevras šioje vietoje kelia realų pavojų kelių eismo saugumui, privalėjo dar atidžiau stebėti ir kelio ženklus. Tačiau net ir pralenkęs pirmąjį automobilį, ir jį pralenkęs draudžiamoje lenkti vietoje, esant ir kelio ženklui „Šalutinis kelias iš dešinės“ bei, esant pakankamai vietos tam, kad persirikiuotų į savo eismo juostą, A. A. persirikiuoti į savo eismo juostą net nebandė. A. A. vairuotu automobiliu ir toliau važiavo per ištisinę kelio ženklinimo liniją ir, netgi aiškiai matydamas sankryžą, važiuodamas per ją, lenkė ir antrąjį automobilį, bei tik tada grįžo į savo eismo juostą. Ir šiuo atveju, atsižvelgus į aptartus duomenis, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad A. A., aiškiai suprasdamas, jog šiurkščiai pažeidžia Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir savo veiksmais kelia realų pavojų kelių eismo saugumui, pasirinko tokį elgesį sąmoningai. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog policijos pareigūnai galbūt ne vienu metu pastebėjo A. A. vairuotu automobiliu atliekamą lenkimo manevrą ir daromą pažeidimą, nesudaro pagrindo abejoti vaizdo įraše objektyviai užfiksuotu faktu dėl A. A. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, ANK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad A. A. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, jo veika kvalifikuota teisingai, jis pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai.
Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 5 dalyje
14. Apeliaciniame skunde, A. A. teigimu, vien tik policijos pareigūnų važiavimas tarnybiniu automobiliu su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais švyturėliais bei specialiaisiais garsiniais signalais nereiškia besąlyginio reikalavimo sustoti, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 9 dalimi, eismo dalyviai artėjant specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais arba tik mėlynais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais privalo ne sustoti, bet nedelsdami duoti kelią minėtoms transporto priemonėms, o vėliau išsakytas garsinis reikalavimas nebuvo jam iki galo aiškiai suprantamas ir girdimas iki tol, kol pareigūnai visiškai nepriartėjo prie jo automobilio. Pažymi, kad, kai suprato, jog reikalavimas sustoti yra skirtas jam, jis nedelsdamas sustojo. Be to, apelianto teigimu, kai jis suprato, kad yra stabdomas, jis ieškojo saugios vietos stabdyti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, nes kelkraštis, jo vertinimu, buvo pavojingas staigiam stabdymui.
15. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 16 punkte numatyta, kad tikrinančio pareigūno stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti. Kelių eismo taisyklių 78 punkte numatyta, kad vairuotojas privalo sustabdyti transporto priemonę, pėsčiasis – sustoti, kai tikrinantis pareigūnas ar reguliuotojas duoda signalą – mojuoja reguliuotojo lazdele ar skrituliu su raudonu atšvaitu, nukreiptu į eismo dalyvį, arba per garsiakalbį liepia sustoti. Gavęs signalą sustoti, vairuotojas privalo nedelsdamas sustabdyti transporto priemonę nurodytoje vietoje; jeigu vieta nenurodoma, – dešiniajame kelkraštyje, o kai kelkraščio nėra, – važiuojamosios dalies dešiniajame pakraštyje. ANK 426 straipsnio 6 dalyje yra taip pat aiškiai apibrėžta, kokiu būdu turi būti išreiškiamas pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę, t. y., pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti, ir ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyta atsakomybė už taip išreikštų reikalavimų nepaisymą.
16. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad tam, jog būtų galima patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik tai, kad pareigūnas stabdė transporto priemonę, bet ir tai, kad transporto priemonė buvo stabdoma aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tinkamai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, bei kad stabdomos transporto priemonės vairuotojas suprato, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso. Kiekvienu atveju teismas ar institucija (pareigūnas) privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo, kurio vairuota transporto priemonė buvo stabdoma laikantis šiam veiksmui keliamų reikalavimų, matė policijos pareigūno reikalavimą sustoti ir suvokė savo pareigą stabdyti vairuojamą transporto priemonę, tačiau ją ignoruodamas, reikalavimui nepakluso.
17. Apeliaciniame skunde A. A. teigdamas, kad policijos pareigūnų važiavimas tarnybiniu automobiliu su įjungtais mėlynais ir (ar) raudonais švyturėliais bei specialiaisiais garsiniais signalais nereiškia besąlyginio reikalavimo sustoti, remiasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 9 dalimi, kurioje numatyta, kad eismo dalyviai, pažymėtina, būtent Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais arba tik mėlynais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais. Šiuo atveju Kelių eismo taisyklių 12 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais ir jų lydimoms transporto priemonėms. Artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais ir jų lydimoms transporto priemonėms kelias duodamas ir avarinis koridorius sudaromas tokia tvarka: 12.1. kelyje, kuriame viena kryptimi yra viena eismo juosta, transporto priemonių vairuotojai privalo sustoti dešiniajame kelkraštyje, kai jo nėra, – prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto; 12.2. kelyje, kuriame viena kryptimi yra dvi ar daugiau eismo juostų, kraštinėje kairėje eismo juostoje ta pačia kryptimi judančių transporto priemonių vairuotojai privalo pasitraukti kuo kairiau prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto ir sustoti, o kitose eismo juostose, kurios yra dešiniau nuo kraštinės kairės eismo juostos, ta pačia kryptimi judančių transporto priemonių vairuotojai privalo pasitraukti kuo dešiniau, dešiniojo važiuojamosios dalies krašto arba kelkraščio link ir sustoti. Taigi, būtent pagal Kelių eismo taisykles, matydami artėjančią specialiąją transporto priemonę su įjungtais švyturėliais ir sirenomis, eismo dalyviai bet kokiu atveju turi pasitraukti į šoną numatyta tvarka ir, pažymėtina, sustoti, net jeigu nėra stabdomi.
18. Nagrinėjamu atveju iš policijos tarnybiniame automobilyje buvusiu vaizdo registratoriumi užfiksuotų duomenų neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnams tarnybiniame automobilyje įjungus mėlynos ir raudonos spalvų šviesos švyturėlius, praėjus maždaug septynioms sekundėms, A. A. vairuotą automobilį pristabdė. Ši aplinkybė nepaneigia to, kad jis policijos tarnybinį automobilį su įjungtais mėlynos ir raudonos spalvų šviesos švyturėliais matė, tačiau, kaip numatyta net Kelių eismo taisyklių 12.1 punkte, jo kelkraštyje nesustabdė, bet važiavo toliau. Policijos pareigūnams artėjant prie A. A. vairuojamo automobilio bei esant aiškiam nurodymui sustoti, t. y., per garsiakalbį net tris kartus nurodžius sustoti, A. A. taip pat automobilio nesustabdė, kol policijos pareigūnai jo automobilio nepradėjo lenkti ir blokuoti jam kelią. Pažymėtina, kad šiuo atveju ir A. A. nurodytas pasiteisinimus dėl automobilio nestabdymo, esant policijos pareigūnų nurodymui sustabdyti automobilį, t. y., kad jis nesuprato, jog policijos pareigūnai stabdė būtent jo automobilį, nes, jo teigimu, jis jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų nepadarė, prieštarauja paties A. A. apeliaciniame skunde nurodytai aplinkybei, kadangi, kaip jis teigė apeliaciniame skunde, jis nesustojo dėl to, kad kelkraštis, jo vertinimu, buvo pavojingas staigiam stabdymui, o toks A. A. teiginys kartu patvirtina ir aplinkybę, kad jis automobilio nestabdė. Kaip nustatyta iš vaizdo kameromis užfiksuotų duomenų, priėjus ir policijos pareigūnui prie A. A. bei paklausus, kodėl jis nestojo, A. A. paaiškinimas taip pat nepaneigia to, kad jis policijos pareigūno aiškiai išreikštą nurodymą sustoti tiesiog ignoravo, pasiteisindamas tuo, kad nenorėjo stoti vidury kelio, ir tokius A. A. pasiteisinimus dėl automobilio nestabdymo, apygardos teismas vertina tik kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės.
19. Šiuo atveju, atsižvelgiant į aptartus duomenis, į tai, kad A. A. atliko lenkimo manevrą ne tik per ištisinę kelio ženklinimo liniją, bet ir realiai jau esant iš dešinės šalutiniam keliui, lenkdamas net du, vieną nuo kito nutolusius automobilius, apygardos teismo vertinimu, negalėjo nematyti ir nesuvokti, jog padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl neabejotinai privalėjo suprasti bei suprato ir jo automobilio stabdymo priežastį, tačiau, ir per garsiakalbį net tris kartus policijos pareigūnui nurodžius sustabdyti automobilį, privalėdamas nedelsiant sustabdyti automobilį, policijos pareigūnų reikalavimus ignoravo ir jiems nepakluso, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 16, 78 punkto reikalavimus.
20. Apygardos teismas pažymi, kad vien tai, jog įrodymai apylinkės teismo buvo įvertinti apelianto nenaudai, nesudaro pagrindo išvadai, jog apylinkės teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Apygardos teismo vertinimu, byloje esantys ir aptarti įrodymai visiškai patvirtina A. A. kaltę padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 5 dalyje.
Dėl skirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės
21. Apeliaciniame skunde, A. A. teigimu, priešingai, nei teigiama skundžiamoje nutartyje, jam paskirta bauda ir administracinio poveikio priemonė (specialiosios teisės atėmimas net 38 mėnesiams) yra visiškai neproporcinga, neatitinkanti jo asmenybės pavojingumo, nes pateikti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys rodo, kad jis yra visiškai nepavojingas, taisyklių besilaikantis, itin atsakingas ir rūpestingas, suvokiantis savo veiksmų pasekmes asmuo, todėl, skiriant nuobaudą, turėtų būti atsižvelgta dėl galimybės taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemonę yra neatsiejama nuo jo darbinės veiklos dirbant naru, nes be transporto priemonės neįmanoma persigabenti sudėtingos ir sunkios naro įrangos, be to, dėl veiklos pobūdžio, padedant gelbėti žmones, neretai tenka skubiai vykti iš vienos vietos į kitą, todėl, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, negalėtų atlikti savo darbo funkcijų, taip pat dalyvauti ir socialinėse veiklose. Apelianto tvirtinimu, teismas, spręsdamas dėl jam skirtos nuobaudos, nesivadovavo teisingumo ir proporcingumo principais, įstatymą taikė formaliai, jam skiriamos nuobaudos tinkamai neindividualizavo bei padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad jam paskirta nuobauda – bauda ir administracinio poveikio priemonė nėra per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
22. Pažymėtina, kad ANK 426 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog už 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą vairuotojams privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų.
23. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-13-2013, 2AT-68-507/2015, 2AT-58-697/2017, 2AT-38-895/2019 ir kt.). Tokios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonių skyrimo.
24. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.
25. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pažymima, jog administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018). Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-303/2017, 2AT-39-1073/2019).
26. Nagrinėjamu atveju, apygardos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde jokių reikšmingų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta nagrinėjant skundą apylinkės teisme, ir dėl kurių būtų pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, ir sutrumpinti už ANK 426 straipsnio 5 dalyje padarytą administracinį nusižengimą paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą, nenustatyta. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, teisės vairuoti transporto priemones reikalingumas asmeninių poreikių tenkinimui, darbo funkcijų atlikimui bei pažeidėją teigiamai charakterizuojantys duomenys savaime nėra išskirtinio pobūdžio aplinkybės, sudarančios pagrindą švelninti paskirtos nuobaudą, nes, kaip aptarta, neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Šiuo atveju asmens, padariusio pažeidimą, interesai negali būti svarbesni nei visuomenės interesų užtikrinimas.
27. Apygardos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, svarbios ne tik pažeidėjo asmeninės teigiamos savybės, bet, be kita ko, būtina atsižvelgti ir į tai, ar asmuo anksčiau baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jo elgesį po nusižengimo padarymo bei, ar asmuo suvokė savo veiksmų neigiamas pasekmes, kad būtų pagrindas daryti išvadą, jog paskyrus ir švelnesnę nuobaudą, bus pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. Pažymėtina, kad administracinių nuobaudų paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).
28. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tuo, kad A. A., kaip asmuo, o pagal atliekamas darbo funkcijas ir kaip naras, charakterizuojamas itin teigiamai, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nenustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis savo kaltės dėl padarytų administracinių nusižengimų nepripažįsta, o tai parodo, kad jis neįvertino ir savo elgesio galimų neigiamų pasekmių bei savo elgesio kritiškai nevertina, jokių išvadų dėl savo elgesio nepadarė, jis ir anksčiau baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad A. A. daromi Kelių eismo taisyklių pažeidimai nėra atsitiktinio pobūdžio, o, kaip jau aptarta, neigiami padariniai dėl to, kad jis, netekęs teisės vairuoti transporto priemonę, patirs nepatogumų, yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.
29. Esant nustatytai aplinkybių visumai, atsižvelgdamas į nusižengimų pobūdį, apygardos teismas konstatuoja, kad A. A. pagrįstai ir teisėtai už ANK 426 straipsnio 5 dalyje padarytą administracinį nusižengimą nustatytas administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminas 38 mėnesiams, t. y. nustatytas artimas sankcijos vidurkiui teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas už jo padarytą administracinį nusižengimą, nepažeidžiant ANK nuostatų, paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, atitinka padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, laikantis įstatymo reikalavimų, kad būtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
30. Apeliaciniame skunde A. A. prašė nutraukti jam administracinio nusižengimo teiseną bei priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
31. ANK 666 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.
32. Tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad apeliacine tvarka išnagrinėjus A. A. apeliacinį skundą, šis skundas atmetamas, jis neturi teisės ir į išlaidų, patirtų dėl atstovo advokato dalyvavimo procese, atlyginimą.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
33. Pažymėtina, kad ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus.
34. ANK 651 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde, šiuo atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas.
35. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde A. A. prašė nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka tik dėl to, kad byloje galbūt iškils būtinybė pateikti papildomus charakterizuojančius duomenis, nenurodant ir tokių duomenų reikšmės, vertinant jo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų padarymo, todėl toks prašymas, apygardos teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas ir nesudaro jokio pagrindo pripažinti žodinį nagrinėjimą būtinu.
36. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. liepos 9 d. nutartis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nenaikintina ir nekeistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu, teismas
nutaria:
A. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.