Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-382-370/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-10-17
Bylos Nr.: e2A-382-370/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00650-2023-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Tomas Venckus
Atsakovas: I. Č., D. Č., A. L., R. Š.

Civilinė byla Nr. e2A-382-370/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00650-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4; 2.9.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. Č., D. Č., A. L., R. Š., kredito unijos „Taupa“, Marijampolės „Žagrės“ vartotojų kooperatyvo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovams D. Č., I. Č., R. Š., A. L., kredito unijai „Taupa“, Marijampolės „Žagrės“ vartotojų kooperatyvui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija (toliau – BKU) „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – ir ieškovė, Unija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1.1. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. rugsėjo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AK-2832 (toliau – ir sutartis1), kuria atsakovai D. Č. ir I. Č. atsakovui R. Š. perleido butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas), ir 60/1124 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas) (toliau kartu – ir turtas);

1.2. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3508 (toliau – ir sutartis2), kuria R. Š. perleido A. L. ir T. L. turtą;

1.3. pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovų A. L. ir Marijampolės „Žagrės“ vartotojų kooperatyvas (toliau – ir kooperatyvas) ir kredito unijos (toliau – KU) „Taupa“ 2023 m. kovo 22 d. sudarytą svetimo turto hipotekos sandorį (identifikavimo kodas 30000125591551, įregistravimo registre data 2023 m. kovo 24 d.) (toliau – ir hipotekos sutartis), kuriuo užtikrinant kooperatyvo prievoles KU „Taupa“ naudai A. L. įkeitė butą;

1.4. pripažinti negaliojančiu 2021 m. gruodžio 2 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo Nr. 9355-7 (toliau – ir liudijimas) dalį dėl turto paveldėjimo;

1.5. taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovų D. Č. ir I. Č. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn turtą.

2. Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad ji reiškia ieškinį dėl nekilnojamojo turto perleidimo bei įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.81 straipsnio (prieštaravimas viešai tvarkai ir gerai moralei) įtvirtintais pagrindais. Atsakovas D. Č. laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2013 m. birželio 18 d. buvo Unijos administracijos vadovas, laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. buvo Unijos valdybos narys, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 8 d. iki 2013 m. birželio 18 d. buvo Unijos valdybos pirmininkas. Atsakovas D. Č., žinodamas apie savo netinkamai įgyvendintas pareigas bei Unijai sukeltą žalą, ginčijamų sutarčių pagrindu nesąžiningai perleido jam ir sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą susijusiam asmeniui R. Š., kuris perleido turtą su D. Č. susijusiam asmeniui A. L., kuris sudarė hipotekos sutartį, kurios tikrasis tikslas – ne užtikrinti skolininko pagal 2022 m. gegužės 23 d. kredito sutartį (kooperatyvo) prievolę, o apsunkinti Unijos galimybes nukreipti išieškojimą į turtą. Tokiu būdu D. Č. turto, į kurį galėtų būti nukreipti kreditorių (Unijos) reikalavimai, apimtis sumažėjo, buvo apribotos Unijos galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovui D. Č. nuosavybės teise priklausantį turtą.

3. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 konstatavo, jog dėl Unijai sukeltos žalos, suteikiant nuostolingas paskolas, yra solidariai atsakingi Unijos administracijos vadovas, Unijos valdybos nariai, tarp kurių ir atsakovas D. Č., Unijos paskolų komiteto nariai bei turto vertintojas, ir priteisė Unijai iš D. Č., solidariai su kitais atsakovais, 2 957 886,78 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš kiekvieno Unijai žalą sukėlusio atsakovo po 3 094,22 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovei pradėjus išieškojimo veiksmus nustatyta, kad atsakovai civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 neturi pakankamai turto, nes yra sudarę sandorius dėl jiems priklausančio turto perleidimo ir įkeitimo, siekdami apsunkinti išieškojimą vykdymo procese.

4. Atsakovai D. Č. ir I. Č. yra sutuoktiniai, po turto perleidimo atsakovas D. Č. aktyviai dalyvavo priimant visus su turtu susijusius sprendimus. D. Č. sutuoktinė I. Č. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą turto adresu, todėl labiau tikėtina, kad atsakovai turtu naudojasi ir po ginčo sandorių sudarymo. Šalių nesąžiningumui konstatuoti reikšmingas sąsajas tarp sutartį1 sudariusių asmenų patvirtina faktas, kad po sutarties1 sudarymo turtas buvo įkeistas už D. Č. prievolę kreditorei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vilenova“. 2014 m. balandžio 25 d. buvo sudarytas svetimo turto hipotekos sandoris ir, kaip matyti iš hipotekos išrašo, šiuo hipotekos sandoriu buvo užtikrinta 2014 m. balandžio 23 d. paskolos sutartis, nustatyta maksimalios hipotekos suma 720 000 Lt (208 526,41 Eur), bei numatytas prievolės įvykdymo terminas – 2016 m. balandžio 23 d. Vėlesniais pakeitimais buvo pratęstas šiuo hipotekos sandoriu užtikrintos prievolės įvykdymo terminas (atitinkami iki 2017 m. balandžio 23 d. ir 2018 m. balandžio 23 d.), be to, 2019 m. vasario 1 d. pakeitimu buvo pakeistas skolininkas ir juo 2018 m. rugpjūčio 24 d. sutarties dėl skolos perkėlimo pagrindu tapo UAB „Paliesiai“, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovas A. L., kuris po sutarties2 sudarymo tapo formaliu turto savininku, o nuo 2019 m. kovo 5 d. hipotekos teisės perleidimo sutarties pagrindu kreditorę UAB „Vilenova“ pakeitė atsakovė KU „Taupa“. Hipoteka išregistruota 2020 m. vasario 6 d. O. J. (vėlesnė asmens pavardė – Kazlauskienė), atstovavusi kreditorei UAB „Vilenova“, kuri aktualiu laikotarpiu buvo Unijos skolininkės UAB „Vaisių sultys“ dalyvė laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2020 m. birželio 8 d., kaip konstatuota aukščiau minimoje Lietuvos banko 2013 m. balandžio 29 d. inspektavimo ataskaitoje, yra su Unija susijęs asmuo ir jos skolininkė. Tiek UAB „Paliesiai“, tiek KU „Taupa“ taip pat yra su Unija susiję juridiniai asmenys. UAB „Paliesiai“ vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ėjo buvęs Unijos stebėtojų tarybos pirmininkas (laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2010 m. balandžio 9 d.), valdybos narys (laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2014 m. kovo 6 d.) I. I..

5. Dėl sutarties2 pripažinimo negaliojančia nurodė, kad T. L. (duomenys neskelbtini) mirė, nuo 2021 m. gruodžio 2 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu turto vieninteliu savininku yra sutuoktinės turtą po T. L. mirties paveldėjęs atsakovas A. L.. Neteisėtų ir negaliojančių sandorių pagrindu T. L. įgytas turtas negalėjo patekti į po jos mirties paveldimo turto masę ir dėl to turto paveldėtojui A. L. paveldėjimo teisės liudijimas dėl ginčo turto negalėjo būti išduotas.

6. Pažymėjo, kad butas KU „Taupa“ naudai užtikrinant tos pačios įmonės kooperatyvo prievoles buvo įkeistas ir anksčiau, nurodant, jog hipoteka užtikrinami įsipareigojimai, kylantys iš 2020 m. liepos 30 d. paskolos sutarties Nr. SLTA-2542977 su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais (KU „Taupa“ reikalavimą perėmė iš UAB „Paskolų administravimas“, kurio vardu sudarant sandorį veikė kitas su KU „Taupa“ susijęs asmuo R. P. (KU „Taupa“ teisininkas, laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. buvo Unijos paskolų komiteto pirmininkas). KU „Taupa“ negali būti laikoma sąžiningu hipotekos, kaip daiktinės teisės, teisės turėtoja, nes pirkimo–pardavimo sutartys bei hipotekos sutartis prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, kadangi visais šiais sandoriais buvo siekiama vieno tikslo – perkelti atsakovo D. Č. turtą tretiesiems susijusiems asmenims bei apsunkinti D. Č. kreditorių, tarp kurių yra ir Unija, galimybes nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą. Pažymėjo, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą D. Č. įgijo 2022 m. birželio 6 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniui actio Pauliana pagrindu Unijos atžvilgiu skaičiuotinas anksčiausiai nuo 2022 m. birželio 6 d. ir jis šio ieškinio pareiškimo metu nėra praleistas, tačiau, jei teismas manytų, kad ieškovė ieškinio senaties terminą byloje ginčijamiems reikalavimams pareikšti yra praleidusi, ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

7. Atsakovas A. L. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis nuo 2014 m. sausio 20 d. yra vienintelis UAB „Paliesiai“ akcininkas, nuo 2019 m. sausio 2 d. yra kooperatyvo narys, kartu su dukra ir anūkėmis. Atsakovas A. L. kartu su sutuoktine T. L., siekdami išvengti COVID-19 pandemijos sukeltos nežinomybės ir turėdami tikslą investuoti sukauptas santaupas, 2020 m. gegužės 6 d. įsigijo butą ir žemės sklypą už 254 870 Eur iš atsakovo R. Š., kuris atsakovui A. L. nebuvo pažįstamas. Visa turto kaina pardavėjui buvo sumokėta sutarties2 sudarymo dieną grynaisiais pinigais (buto kainos sumokėjimą patvirtina pardavėjo raštu pateiktas pakvitavimas). Butas buvo įsigytas už kainą, atitinkančią tuometinę buto rinkos vertę, (2020 m. balandžio 21 d. buto rinkos vertė buvo 223 000 Eur). 2023 m. kovo 24 d. atsakovas A. L., būdamas kooperatyvo vienu iš narių, sudarė buto maksimaliosios hipotekos sutartį, kuriuo užtikrino savo įmonės kooperatyvo įsipareigojimų vykdymą pagal 2022 m. gegužės 3 d. KU „Taupa“ kredito verslui ir kredito žemės ūkiui sutartį Nr. SLTA-5655156 su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais.

8. Nurodė, kad ieškovės pasirinktas ieškinio senaties termino skaičiavimo būdas, kuris siejamas ne su faktiniu sužinojimu apie galbūt pažeistas kreditoriaus teises, tačiau su reikalavimo teisės patvirtinimu teisme ir teismo sprendimo įsigaliojimu, yra neteisingas ir nepagrįstas. Pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo momentu. Turėdama reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į D. Č., ieškovė turėjo ir pareigą domėtis pastarojo sudaromais sandoriais, turimu turtu ir pan. Reikalavimo teisės turėjimo faktas, bylos dėl tokio žalos reikalavimo iškėlimo 2017 metais faktas patvirtina, kad ieškovė žinojo apie jai kilusią žalą anksčiau, nei 2022 m. birželio 6 d., rengėsi tokio reikalavimo nagrinėjimui teisme, todėl buvo suinteresuota ir privalėjo patikrinti atsakovų turimą turtą, sudarytus sandorius bent jau 2017 metais (teikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo). Tokiu būdu ieškovė galėjo ir turėjo žinoti apie D. Č. buto perleidimo sandorį bent jau 2017 m., dar iki Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutarties priėmimo momento.

9. Ieškovė ignoruoja faktą, kad buto kainos sumokėjimą patvirtina pati nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis ir pardavėjo (atsakovo R. Š.) pasirašytas pakvitavimas apie pinigų gavimą. Pažymėjo, kad hipotekos sutarties negalima vertinti atskirai, kadangi ji yra tik išvestinis sandoris, kylantis iš 2022 m. gegužės 3 d. kooperatyvo ir KU „Taupa“ sudarytos kredito sutarties. Faktas, kad KU „Taupa“ suteikė kooperatyvui kreditą ir kaip kredito užtikrinimą gavo svetimo turto – kooperatyvo nario, atsakovo A. L. buto įkeitimą, reiškia, kad hipotekos sutartis yra atlygintinė, priešingai, nei teigia ieškovė.

10. Ieškovė paveldėjimo teisės liudijimo galiojimą ginčija argumentu – principo „iš neteisės negali atsirasti teisė“ pažeidimu. Tai reiškia, kad jokių savarankiškų pagrindų pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu nėra. Atitinkamai, liudijimas negali būti pripažįstamas negaliojančiu, ieškovei nepateikus įrodymų (neįrodžius) dėl sutarties1 ir sutarties2 neteisėtumo. Taip pat ieškovė nepateikia duomenų apie ieškovės nurodomų asmenų ketinimus, susitarimą veikti būtent tokiu būdu, siekiant ieškovės nurodytų tikslų, t. y. nėra duomenų, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai, nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuose tariamai apsimestiniuose sandoriuose dalyvaujančių asmenų interesą (naudą) sudaryti ieškovės nurodomus fiktyvius sandorius, nėra duomenų, kad atsakovas A. L. būtų buvęs informuotas apie ieškovės nurodomus ieškovės bankroto procesus ir vykstančius (ar vykusius) ikiteisminius tyrimus.

Šalies argumentai

11. Atsakovai I. Č. ir D. Č. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 iš atsakovų solidariai (tame tarpe ir D. Č.) priteisė 2 957 886,78 Eur žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas, procesines palūkanas. Nurodytoje byloje konstatuota, kad atsakovo D. Č. neteisėti veiksmai buvo atlikti laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. sausio 12 d. (ieškinys pateiktas 2017 m. kovo 2 d.). Nors ieškovė 2011 m. sausio 12 d. žinojo apie atliktą deliktą, tačiau 2014 m. balandžio 7 d. iškėlus nemokumo bylą Unijai, ieškovės nemokumo administratorius privalėjo patikrinti per 6 mėnesius (ir patikrino) D. Č. atliktų veiksmų teisėtumą (vėliausiai 2014 m. spalio 7 d.).

12. Nurodė, kad atsakovai D. Č. ir I. Č. už rinkos kainą perleido turtą R. Š. 2013 m. rugsėjo 27 d., nes tuo metu atsakovų finansinė padėtis (2013 m.) tapo prasta. D. Č. pažįstamas asmuo A. D. ieškojo nuomoti gyvenamąjį būstą Vilniaus senamiestyje. D. Č. pasisiūlė paklausti R. Š., ar šis nenuomoja turto. Turtas tokiu būdu buvo išnuomotas iš R. Š. A. D..

13. Nurodė, kad ieškovės reikalavimo teisė Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 neatsirado, tačiau buvo tik patvirtinta. Žalos atlyginimo byloje, ieškovės nurodoma žala, buvo kildinama iš D. Č. ir kitų atsakovų delikto. D. Č. deliktas pasireiškė 2010 m. rugsėjo 29 d. – 2011 m. sausio 12 d. atsakovui D. Č. atlikus deliktą, todėl ieškovė nuo 2011 m. sausio 12 d. įgijo reikalavimo teisę.

14. Ieškovė nėra pretendentė į T. L. turtą, ieškinys turi būti pareikštas per 1 metus nuo sužinojimo. Turtas paveldėtas 2021 m. gruodžio 2 d., todėl 2023 m. birželio mėn. pateiktas ieškinys netenkina ir ieškinio senaties pagal CK 5.8 straipsnio taisyklės. Ieškovė ieškinyje nepasisako dėl kitų dviejų aktualių aplinkybių, sprendžiant dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos: sutartį1 sudarė ne tik atsakovas D. Č. ir R. Š. – turtas buvo perleistas ir I. Č., t. y. panaikinus sutartį1, pusė turto priklausytų I. Č..

15. Nors ieškovė prašo taikyti restituciją, tačiau neatsižvelgia, jog CK 1.81 straipsnio 2 dalis draudžia restituciją tokiu atveju. Turto paėmimas iš sąžiningų įgijėjų, t. y. R. Š., A. L. ir KU „Taupa“ akivaizdžiai prieštarautų gerai moralei, kadangi šie asmenys nebuvo susiję su D. Č. deliktu. Šiuo atveju, net ir pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, dvišalė restituciją nėra galima. Atkreipė dėmesį, kad kooperatyvas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas D. Č. nėra hipotekos sutarties šalis, jis taip pat nėra sandoryje dalyvavusių šalių vadovas ar narys (naudos gavėjas).

16. Nurodė, kad ieškovė neturi reikalavimų teisių į atsakovą A. L., todėl nėra pagrindo A. L. laikyti nesąžiningu, o tuo labiau savo veiksmais neva pažeidusiu ieškovės interesus ar sumažinusiu savo mokumą ieškovės interesų patenkinimo sąskaita. Sudarant hipotekos sandorį nei kooperatyvas, nei atsakovas A. L., nei atsakovas KU „Taupa“ ieškovės interesų nepažeidė ir negalėjo pažeisti, taip pat nebuvo nesąžiningi, nes jokių įsipareigojimų ieškovei neturėjo. Hipotekos sutarties pripažinimas negaliojančia reikštų, kad šio atsakovo prievolės įvykdymas KU „Taupa“ liktų neužtikrintas, ir tai reikštų esminį tarp atsakovo ir KU „Taupa“ sudarytos kredito sutarties ir susitarimo dėl jos įvykdymo užtikrinimo pažeidimą ir teisių bei pareigų modifikavimą.

Šalies argumentai

17. Atsakovas R. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad sutartis1 buvo pasirašyta pas notarą, 2013 m. rugsėjo 27 d. tą pačią dieną, prieš pasirašant sutartį1, R. Š. sumokėjo pardavėjams sutartą buto kainą grynaisiais pinigais. Nurodė, kad buvo įkeitęs butą, užtikrindamas D. Č. prisiimto kreditorinio įsipareigojimo įvykdymą, nes D. Č. ir R. Š. yra draugai, todėl R. Š. sutiko laikinai įkeisti jam priklausantį turtą tuo užtikrinant D. Č. įsipareigojimų įvykdymą.

18. Atsakovė KU „Taupa“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad kooperatyvas ir KU „Taupa“ 2020 m. liepos 30 d. sudarė paskolos sutartį Nr. SLTA-2542977, kurios pagrindu KU „Taupa“ suteikė kooperatyvui 120 000 Eur paskolą. A. L. ir T. L., būdami vieni iš stambiųjų kooperatyvo pajininkų, kooperatyvo prievolę pagal 2020 m. liepos 30 d. paskolos sutartį užtikrino hipotekos sutartimi, kurios pagrindu KU „Taupa“ naudai įkeitė butą. Kooperatyvas ir KU „Taupa“ 2022 m. gegužės 3 d. sudarė kredito verslui ir kredito žemės ūkiui sutartį Nr. SLTA-5655156, kurios pagrindu kooperatyvui nebuvo suteiktas naujas finansavimas, o esamos reikalavimo teisės buvo apjungtos į vieną bendrą reikalavimo teisę – 323 491,16 Eur sumai. Apjungus aukščiau minimas paskolas ir sudarius kredito verslui ir kredito žemės ūkiui sutartį Nr. SLTA-5655156, prievolė pagal šią sutartį buvo užtikrinta buto bei administracinių patalpų, esančių adresu Trakuose, Vytauto g. 55, hipoteka. 2023 m. buvo atliktas buto rinkos vertės nustatymas, kurio pagrindu buvo parengta nekilnojamojo turto rinkos vertės vertinimo ataskaita, kurioje buto vertė išaugo nuo kredito verslui ir kredito žemės ūkiui sutartyje Nr. SLTA-5655156 numatytos 337 000 Eur sumos iki 458 000 Eur. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, kooperatyvas kreipėsi į KU „Taupa“ su prašymu pakeisti kredito verslui ir kredito žemės ūkiui sutartyje Nr. SLTA-5655156 nustatytas sąlygas ir atsisakyti dalies įkeitimo pagal šią sutartį – konkrečiai, atsisakyti įkeitimo administracinėms patalpoms, kadangi buto vertės užtenka prievolei iš minimos sutarties užtikrinti. KU „Taupa“, įvertinusi kooperatyvo prašymą, jį tenkino.

19. Nurodė, kad KU „Taupa“ nežinojo ir negalėjo žinoti tariamų hipotekos sutarties trūkumų, neva sudariusių pagrindą šį sandorį pripažinti negaliojančiu. Butas KU „Taupa“ naudai hipotekos sutartimi buvo įkeistas ne pirmą kartą, KU „Taupa“ ėmėsi priemonių tiek skolininko mokumui, tiek hipotekos objekto būklei, vertei įvertinti. KU „Taupa“ atliko visas finansų įtaigai numatytas kreditavimo ir informacijos surinkimo procedūras, atliko vertinimus, priėmė reikalingus sprendimus. Todėl byloje esantys įrodymai įrodo, kad KU „Taupa“ buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, todėl net jei teismas matytų pagrindo pripažinti hipotekos sutartį negaliojančia ex injuria jus non oritur principo pagrindu, KU „Taupa“ hipotekos teisė pagal hipotekos sutartį turi būti paliktina galioti CK 4.197 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes hipotekos sutartimi nebuvo siekiama viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

20. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį tenkino iš dalies – 1) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento sutartį1; 2) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento sutartį2; 3) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento hipotekos sutartį; 4) taikė vienašalę restituciją natūra ir grąžino atsakovams D. Č. ir I. Č. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn butą ir žemės sklypą; 5) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą; 6) priteisė ieškovei iš atsakovų D. Č., I. Č., R. Š., A. L., KU „Taupa“ ir Marijampolės Žagrės vartotojų kooperatyvo po 1 149,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti sutartį1 negaliojančią nuo sudarymo momento, nustatė, kad atsakovas D. Č., sutarties1 pasirašymo metu, žinodamas ir suprasdamas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos padarytas išvadas dėl Unijos valdymo organų neskaidrios ir neatsakingos veiklos, nuostolių atsiradimo ir nušalinimo nuo pareigų pagrindą ir pasekmes, galėjo imtis nesąžiningo sprendimo perleisti turtą, turėdamas ketinimą išvengti galimos žalos išieškojimo nukreipimo į nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas padarė išvadą, kad butas buvo parduotas atsakovui R. Š., kuris buvo atsakovų D. Č. ir I. Č. pažįstamas. Teismo nuomone, atsakovai D. Č. ir I. Č. siekė sudaryti sutartį1 su tokiu asmeniu, kuris nešališko stebėtojo formaliai galėtų būti vertinamas kaip realus pirkėjas. Tokios faktinės situacijos sukūrimas sudarė prielaidas piktnaudžiauti teise, maksimaliai apsidraudžiant ir prognozuojant galimus teisminius ginčus dėl sandorių nuginčijimo. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovams D. Č. ir R. Š. būnant ilgamečiais bičiuliais, atsakovas R. Š. turėjo objektyvias galimybes žinoti apie Unijos ir jos buvusio vadovo situaciją, kuri buvo sutarties1 sudarymo metu, t. y. R. Š., būdamas verslininkas ir turėdamas patirties sandorių sudaryme, turėjo vengti sudaryti sandorius, kurie būtų sudaryti išimtinai vieno asmens (atsakovo D. Č.) interesais, taip užkertant kelią atsakovams D. Č. ir I. Č. nesąžiningai piktnaudžiauti teise, t. y. teise disponuoti turtu.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė I. Č. nuo 2003 m. sausio 30 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą bute, kuris 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo parduotas, taip pat nustatė, kad atsakovas D. Č. mokėjo už tiektą elektros energiją butui laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 13 d. mokėjo už suvartotą vandenį. Taip pat nustatė, kad atsakovai D. Č. ir I. Č. nepateikė objektyvių duomenų, kad būtų gavę sutartyje1 nurodytą buto pardavimo kainą (880 000 Lt).

23. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą pripažinti sutartį2 negaliojančią nuo sudarymo momento, nustatė, kad atsakovas R. Š. pardavė butą atsakovui A. L., kuris yra atsakovo D. Č. uošvis, I. Č. tėvas. Teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, kai pinigai už butą nebuvo sumokėti, atsakovas D. Č. mokėjo visus buto komunalinius mokesčius, uošvio pasirinkimas dar vieno sandorio sudarymui buvo nuoseklus vienintelio tikslo (išvengti išieškojimo nukreipimo į butą) siekimo tęstinumas.

24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas hipotekos sutarties teisėtumą, pažymėjo, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė, kadangi pripažinus sutartį1 ir sutartį2 negaliojančiomis, turi būti pripažintas negaliojančiu ir išvestinis įkeitimo sandoris, nes atsakovo A. L. realiai neįgytas turtas vėliau negalėjo būti teisėtai įkeistas.

25. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai A. L., KU „Taupa“, kooperatyvas nelaikytini ieškovės skolininkais bei trečiaisiais asmenimis, kurie būtų sudarę su skolininku (D. Č.) atlygintinį dvišalį sandorį, todėl, nesant šios sąlygos (trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas), actio Pauliana instituto nuostatos jiems netaikytinos ir negalima nuginčyti šių atsakovų sudarytų sandorių CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad atsakovo D. Č. ir R. Š. atžvilgiu pirkimo – pardavimo sandorį (sutartis1) negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima, esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai. Teismo vertinimu, nėra ginčo dėl to, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovą D. Č., kadangi įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pinigai už parduotą turtą pagal sutartį1 nebuvo gauti, padarė išvadą, jog yra pagrindas taikyti vienašalę restituciją natūra, grąžinant atsakovams D. Č. ir I. Č. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn turtą, o atsakovams R. Š. ir A. L. negrąžinant piniginių lėšų, (CK 1.81 straipsnio 2 dalis, 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju, atsakovai R. Š. ir A. L. ne tik išvengtų neteisėtų veiksmų pasekmių, bet jiems būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, sudarytos prielaidos praturtėti, nes gautų tai, ko neprarado, sudarydami ginčo pirkimo–pardavimo sutartis.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), nes termino pradžios momentas sietinas su priverstinio vykdymo proceso inicijavimu, o pagal į bylą pateiktus įrodymus Vilniaus apygardos teismas vykdomąjį raštą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 išdavė 2022 m. spalio 5 d.

28. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad paveldėjimo teisės liudijimas yra įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, nesukeliantis teisinių pasekmių ieškovei ir nesusijęs su jos subjektinių teisių gynimu, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu liudijimo dalį dėl turto nereikštų materialinių teisinių padarinių ieškovei atsiradimą, todėl toks reikalavimas nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir civilinės bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė.

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29. Apeliaciniame skunde atsakovai D. Č. ir I. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

29.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškovės turima prievolė į D. Č. atsirado 2010–2011 m., kadangi buvo kilusi iš delikto. Ieškovė nuo pat 2013 m. iki bylos inicijavimo dešimtis kartų tikrino D. Č. turimą (ir turėtą) turtą, todėl ieškovė, dar 2013–2014 m. atlikusi D. Č. turto paiešką ir pamačiusi duomenis apie sutarties1 sudarymą, turėjo suprasti, jog D. Č. turtą buvo perleidęs.

29.2. Didžioji skundžiamo sprendimo motyvacinė dalis yra susijusi su sutarties1 ir likusių sutarčių panaikinimu remiantis CK 1.81 straipsnio pagrindu. Atsakovai D. Č. ir I. Č. procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad sutartis1, sutartis2 ir hipotekos sutartis negali būti ginčijama CK 1.81 straipsnio, pagrindu, kadangi kitu atveju būtų pažeistas sutarties uždarumo principas, t. y. bet koks asmuo turėtų teisę ginčyti bet kokio (nesusijusio) asmens sutartis, pateikė tai patvirtinančius argumentus. Sprendime šie argumentai ne tik liko neatsakyti, tačiau ir buvo ignoruoti, apie juos visiškai nepasisakyta, todėl tai yra savarankiškas sprendimo panaikinimo pagrindas.

29.3. Sprendimas nėra motyvuotas. CK 6.66 straipsnyje numatytas institutas turi 5 sąlygas bei 2 taikymo ypatumus (apimties reikalavimą bei ieškinio senaties terminą). Teismas iš esmės pasisakė tik dėl ieškovės reikalavimo į D. Č. dėl iš esmės tik pirmosios sąlygos – reikalavimo teisės buvimo, tačiau aptarti kitų sąlygų (ne)buvimą buvo apsiribota deklaratyviais teiginiais.

29.4. Nors atsakovai D. Č. ir I. Č. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties1 tikslas buvo siekti išvengti D. Č. kreditorių reikalavimų, tačiau net jeigu būtų toks sandorio tikslas, tokiu atveju toks sandoris turi būti vertinamas pagal actio Pauliana sąlygas, kadangi tai tikėtinai nebūtų (ne)moralumo vertinimo objektas. (Ne)atsiskaitymas su kreditoriumi, kuriam skola bus priteista tik po 11 metų, negali būti vertinamas kaip amoralus, todėl teismas nepagrįstai taikė CK 1.81 straipsnio numatytą niekinio sandorio pagrindą.

29.5. Pirmosios instancijos teismas panaikino sutartį1, sudarytą ne tik D. Č. ir R. Š., tačiau D. Č., I. Č. bei R. Š.. Sprendime nėra pasisakyta ir nevertinami I. Č. veiksmai (nei sąžiningumas, nei sąsajumas).

29.6. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl sutarties1 pripažinimo negaliojančia, nagrinėjo po šios sutarties atliktus veiksmus (turto įkeitimą, sutartį2), t. y. daug vėliau atliktus veiksmus. Šiuo konkrečiu atveju, vėlesni sandoriai ir (ar) veiksmai negali lemti daug anksčiau sudaryto sandorio galiojimo ar negaliojimo. Jeigu po sutarties1 sudarymo nebūtų buvę paskesnių sandorių, tai, pagal skundžiamame sprendime išdėstytą teisinę logiką, nereikštų sutarties1 negaliojimo.

Šalies argumentai

30. Apeliaciniame skunde atsakovas A. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas A. L., sudarydamas sutartį2, turėjo ketinimų siekti nesąžiningų tikslų, jog buvo nerūpestingas, neatidus, elgėsi neprotingai ar neteisingai ar, jog apskritai būtų žinojęs apie atsakovo D. Č. padarytą žalą ir (ar) dėl to turėtą siekį išvengti prievolių. Ieškovei nepateikus įrodymų, pirmosios instancijos teismas ir negalėjo nustatyti tokių faktų. Sprendime atsakovo A. L. sąžiningumas nebuvo įvertintas objektyviuoju ir subjektyviuoju požiūriais, o tik pagrįstas deklaratyviais ieškovės teiginiais.

30.2. Atsakovo A. L. nesąžiningumas sprendime nėra konstatuojamas ir pagrindžiamas, apsiribojant atsakovo D. Č. galbūt turėtais tikslais, nepateikiant argumentų, kaip atsakovas A. L. (ir T. L.) su tokiais tikslais buvo susiję (žinojo apie juos ir siekė juos įgyvendinti). Tokiu būdu sutarties2 sudarymo tikslas pirmosios instancijos teismo yra pagrįstas prielaidomis apie kito asmens tikslų įgyvendinimą.

30.3. Net jei D. Č. ir buvo perleidęs butą R. Š. neturint tikslo, tai nereiškia, kad A. L. pagal sutartį2 nemokėjo buto kainos ir neturėjo tikslo jo faktiškai įsigyti. Tokioje situacijoje D. Č., net ir būdamas faktiniu buto savininku 2020 m., galėjo pasitelkdamas R. Š. parduoti butą bet kuriam asmeniui, nežinančiam apie nesąžiningus sandorio tikslus ir buto pardavimo kainą grynaisiais pinigais gauti per R. Š.. Tai reiškia, kad net ir esant atsakovo D. Č. nesąžiningumui, sutarties1 neatlygintinumui, sutartis2 netapo neatlygintine ir A. L. atžvilgiu sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.

30.4. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas A. L. yra atsakovės I. Č. tėvas ir atsakovo D. Č. uošvis, tačiau hipotekos sutartį sudarė išimtinai atsakovai A. L., KU „Taupa“ ir kooperatyvas. Sprendime neatskleista, kaip šios hipotekos sutarties šalys yra susijusios ir kokiais įrodymais remiantis šios šalys turėjo (ir įgyvendino) vienintelį D. Č. tikslą.

30.5. Atsakovui A. L. esant sąžiningam buto įgijėjui ir butą įgijus už sutartyje2 numatytą kainą, kuri atitinka vidutinę tokio būsto rinkos kainą, galiojusią sutarties2 sudarymo metu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją natūra, pagal kurią atsakovas A. L. privalo grąžinti butą atsakovui D. Č. (skundžiamu sprendimu atsakovas A. L. netenka ir įgyto nekilnojamojo turto, ir už jį sumokėtų pinigų).

30.6. Ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui D. Č. dėl žalos atlyginimo 2017 m., todėl darytina išvada, jog ieškovė žinojo apie turimą reikalavimo teisę į atsakovą D. Č. ne vėliau, kaip nuo ieškinio pateikimo 2017 metais momento. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, nuo 2013 m. sekdama atsakovo D. Č. turtinę padėtį ir 2017 m. pareiškusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškinio pareiškimo metu negalėjo nežinoti, jog D. Č. nekilnojamojo turto sudėtis yra sumažėjusi, t. y., kad atsakovas D. Č. pardavė butą 2013 m.

31. Apeliaciniame skunde atsakovė KU „Taupa“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

31.1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados, kad A. L. už turtą R. Š. nesumokėjo ir todėl A. L. iš R. Š. turto neįgijo. Konstatavęs, neva R. Š. neatsiskaitė pagal sutartį1, teismas iš esmės preziumavo, kad A. L. ir T. L. neatsiskaitė su R. Š. pagal sutartį2. Priešingai, Sutarties 2 6.2 papunktyje numatyta: „<...> Šalys susitarė, kad parduodamas Daiktas ir nuosavybės teisė Pirkėjui į parduodamą Daiktą pereina šios Sutarties pasirašymo momentu, kartu perduodami šio Daikto dokumentai. Ši Sutartis kartu yra ir Daikto priėmimo–perdavimo nuosavybėn aktas.“ Taigi, nuosavybės teisė į turtą A. L. ir T. L. perėjo sutarties2 pasirašymo momentu. Aplinkybė, ar pagal sutartį2 buvo atsiskaityta, ar nebuvo, neturi įtakos daikto (turto) faktiniam perdavimui ir nuosavybės teisės perėjimui.

31.2. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs KU „Taupa“ sąžininga hipotekos kreditore, deklaratyviais, faktinių aplinkybių neatitinkančiais ir nepagrįstais motyvais, nesant teisinio pagrindo atsisakė KU „Taupa“ atžvilgiu taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių apsaugą. Teismui tinkamai taikius CK 4.197 straipsnio 6 dalies nuostatas, sąžiningos hipotekos kreditorės KU „Taupa“ turima hipotekos teisė turėjo būti palikta galioti.

31.3. Pirmosios instancijos teismas, apgynęs ieškovės interesą po daugiau nei dešimties metų nuo reikalavimo teisės į D. Č. atsiradimo nukreipdamas išieškojimą į turtą, kurį D. Č. perleido dar 2013 m., ir kuris vėliau buvo dar kartą perleistas ir įkeistas hipoteka, neatsižvelgė į sąžiningos hipotekos kreditorės KU „Taupa“ interesus. Hipotekos sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia, o jei būtų priežasčių pripažinti ją negaliojančia – KU „Taupa“ turima hipotekos teisė į butą turėjo būti palikta galioti daiktinės teisės pagrindu.

31.4. Nevertinęs įrodymų dėl atsiskaitymo pagal sutartį2, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją natūra ir iš esmės rekvizavo A. L. turtą.

31.5. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ir išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir ieškinio senaties terminas prasidėjo, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, anksčiau nei 2022 m., todėl sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas pareikšti actio Pauliana yra praleistas. Ieškovei esant praleidus ieškinio senaties terminą ginčyti sutartį1, ieškovė neturi teisės ginčyti ir išvestinių sandorių (sutarties2 ir hipotekos sutarties).

32. Apeliaciniame skunde atsakovas R. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

32.1. Pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas byloje esančiais įrodymais, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas R. Š. nenusprendė įsigyti turto sutarties1 pagrindu. Priešingai, byloje esantys duomenys apie R. Š. finansinę padėtį sutarties1 sudarymo laikotarpiu patvirtina, kad atsakovas sutarties1 sudarymo metu turėjo pakankamai piniginių lėšų sumokėti atsakovams D. Č. ir I. Č. už turtą, todėl darytina išvada, jog teismas selektyviai vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

32.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nes ieškovė reikalavimo teisę į D. Č. įgijo nuo 2011 m. sausio 12 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė periodiškai domėjosi ir tikrino ne tik atsakovo D. Č. turimą turtą, jo istoriją, o taip pat tikrino buto duomenis ir formavo duomenų išrašą 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2020 m. balandžio 15 d.

Šalies argumentai

33. Apeliaciniame skunde atsakovas kooperatyvas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

33.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kooperatyvas yra nesąžininga hipotekos sutarties šalis, tačiau nenurodė motyvų ar argumentų, kuo grindžiama tokia išvada. Toks sprendimas yra ne tik nepagrįstas, tačiau tai taip pat apsunkina kooperatyvo galimybę argumentuotai ginčyti tokią išvadą apeliaciniame skunde, kadangi neaišku, kuo remiantis tokia išvada padaryta. Šiuo konkrečiu atveju hipotekos sutartimi siekta užtikrinti paskolų grąžinimą, o ne apsaugoti butą. Priešinga teismo išvada yra nelogiška, kadangi, jeigu dėl kokių nors priežasčių kooperatyvas nebegalėtų tinkamai vykdyti savo prievolių kreditoriui KU „Taupa“, kreditorius skolą pirmąja eile galėtų išsiieškoti iš? jo naudai hipoteka įkeisto buto. Hipotekos kreditorės KU „Taupa“ interesai nesutampa nei su A. L., nei su kooperatyvo, nei su atsakovo D. Č. interesais. Nei A. L., nei kooperatyvas, nei atsakovas D. Č. nėra KU „Taupa“ naudos gavėjai. Todėl teismo išvada, kad įkeitimu siekta apsaugoti butą, yra neteisinga ir nepagrįsta.

33.2. Pirmosios instancijos teismas hipotekos kreditorės KU „Taupa“ nepripažino nesąžininga ar atsakinga už ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus. Todėl teismas neturėjo pagrindo ir nepagrįstai atsisakė? taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalį.

Atsiliepimas

34. Atsakovas A. L. atsiliepime į atsakovų D. Č., I. Č., KU „Taupa“, kooperatyvo ir R. Š. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti.

35. Atsakovas kooperatyvas atsiliepime į atsakovų D. Č., I. Č., KU „Taupa“, A. L. ir R. Š. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti.

36. Atsakovai D. Č. ir I. Č. atsiliepime į atsakovų A. L., KU „Taupa“, kooperatyvo ir R. Š. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti. Atsiliepime atsakovai iš esmės pritaria apeliacinių skundų argumentais.

37. Atsakovas R. Š. atsiliepime į atsakovų D. Č., I. Č., KU „Taupa“, kooperatyvo, A. L. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti.

38. Atsakovė KU „Taupa“ atsiliepime į atsakovų D. Č., I. Č., R. Š., kooperatyvo, A. L. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti. Atsiliepime KU „Taupa“ nurodo, kad sutinka su atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais.

39. Ieškovė atsiliepime prašo atmesti atsakovų D. Č., I. Č., R. Š., kooperatyvo, A. L. ir KU „Taupa“ apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo įvertinti galimybę priimti atskirąją nutartį dėl byloje nustatytų aplinkybių (CPK 299 straipsnis), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

39.1. Atsakovai apeliaciniuose skunduose bando suklaidinti teismą dėl actio Pauliana ieškinio senaties skaičiavimo pradžios nuo delikto padarymo momento ir (ar) nuo sužinojimo tik sandorio sudarymo faktą, bet ne aplinkybę, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Teismas, išsamiai sprendimo 82–88 punktuose įvertinęs atsakovų motyvus bei aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senatis nėra praleista, kadangi ji yra skaičiuojama nuo realaus sužinojimo ne apie tai, jog sutartis1 sudaryta, bet apie tai, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus – o šias aplinkybes, kaip pagrindžia byloje esantys įrodymai, ieškovė galėjo sužinoti tik gavusi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. įsiteisėjusį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 ir jo pagrindu pradėjusi vykdymo veiksmus, antstoliui aprašius skolininko D. Č. turtą, iš 2023 m. gegužės 3 d. antstolio patvarkymo sužinojusi, jog turimas turtas yra nepakankamas ieškovės reikalavimams apginti, todėl sudaryti turto perleidimo sandoriai pažeidė ieškovės interesus.

39.2. Atsakovų sudaryti ginčo sandoriai, kurių vienintelis tikslas – išvengti D. Č. įsipareigojimų Unijai vykdymo, pagrįstai galėjo būti ir buvo pagrįstai pripažinti niekiniais, kadangi prieštaravo gerai moralei. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką, teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Teismas savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Kasacinio teismo praktikoje toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas nepripažintinas išėjimu už bylos nagrinėjimo ribų. Teisinio ieškinio pagrindo identifikavimas ir tarp ginčo šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas negali būti šalių vertinamas kaip siurprizinis, nepriklausomai nuo to, kurios instancijos teisme tai yra atliekama. Taigi, net ir tuo atveju, jei ieškovė nebūtų pareiškusi ieškinio ir CK 1.81 straipsnio pagrindais, teismas, nustatęs niekinių ginčo sandorių faktą, būtų galėjęs juos pripažinti niekiniais ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys).

39.3. Skundžiamas sprendimas yra motyvuotas – įvertinti visi materialieji ar procesiniai bylos aspektai, išsamiai pasiremta byloje esančiais įrodymais, teismo posėdžių metu išdėstytais šalių paaiškinimais, teisės aktais ir aktualia teismų praktika.

39.4. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes bei vadovaudamasis pagrįsto įsitikinimo standartu, CPK įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisėtai ir pagrįstai vertino, kad iš esmės sutartis1 nesukėlė atsakovams D. Č., I. Č. ir R. Š. realių teisinių pasekmių, todėl tolesnis turto teisinis statusas R. Š. nebuvo reikšmingas, nesukeliantis finansinių rizikų. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. Š. už turto perleidimą realiai neatsiskaitė (CK 6.67 straipsnio 4 dalis nesąžiningumo prezumpcija), o D. Č. ir I. Č. iš esmės turto neperleido ir toliau juo naudojosi kaip savu (mokėjo komunalinius mokesčius, jame gyveno, tvirtino nuomos sutartis, jį įkeitė už prievoles susijusiems asmenims UAB „Paliesiai“ ir UAB „Vilenova“). Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad sutartis1 yra sudaryta vieninteliu tikslu – išvengti D. Č. prievolės atlyginti sukeltą 3 mln. Eur dydžio žalą Unijai įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

39.5. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, kad sutartis2 buvo sudaryta ne R. Š., bet išimtinai D. Č. interesais, todėl pagrįstai vertino, kad sutartis2 buvo sudaryta tarp artimų giminaičių – A. L. yra I. Č. tėvas (CK 6.67 straipsnio 1 dalis), buvo neatlygintinė ir tokie veiksmai buvo nuoseklus vienintelio ginčo sandorių tikslo (išvengti išieškojimo nukreipimo į turtą) siekimo tęstinumas, prieštaraujantis viešai tvarkai ir gerai moralei, todėl sutartis2 yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento (CK 1.81 straipsnis).

39.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia hipotekos sutartį. Atsakovė KU „Taupa“ negali būti laikoma sąžininga hipotekos, kaip daiktinės teisės, teisės turėtoja, todėl jos atžvilgiu CK normos, saugančios sąžiningo daiktinės teisės turėtojo teises, netaikytinos. Teismų praktikoje pažymima, kad hipotekos kreditorius, prašydamas teismo jam palikti hipotekos teisę remiantis CK 4.197 straipsnis 6 dalimi, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, ir turi teisę prašyti teismo ginti jo, kaip sąžiningo kreditoriaus, interesus. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tik tas kreditorius, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo dėl hipotekos sandorio sąlygų ir objekto, galimų negaliojimo pagrindų. Tokie duomenys gaunami iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš turto savininko ar jo atstovo paaiškinimų, iš registrų ar kitų asmenų, oficialių ir privačių šaltinių.

39.7. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus ir įvertinęs tai, kad šalys žinojo apie neteisėtų sandorių tikslus, neteisėtas sandorių tikslas buvo pasiektas – Unija neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus iš perleisto itin didelės vertės nekilnojamojo turto, sprendė, jog atsakovai negali būti atleidžiami nuo nesąžiningai įgytų daiktų grąžinimo. Teismui nustačius, kad pinigai už parduotą turtą nebuvo gauti, o realios teisinės pasekmės dėl ginčo sutarčių sudarymo atsakovams nekilo, pagrįstai taikyta vienašalė restitucija natūra, grąžinant atsakovams D. Č. ir I. Č. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn turtą, o atsakovams R. Š. ir A. L. negrąžinant piniginių lėšų, akcentuojant, jog jie negali gauti naudos dėl padarytų nesąžiningų veiksmų (CK 1.81 straipsnio 2 dalis, 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju atsakovai R. Š. ir A. L. ne tik išvengtų neteisėtų veiksmų pasekmių, bet jiems būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, sudarytos prielaidos praturtėti, nes gautų tai, ko neprarado, sudarydami ginčo pirkimo–pardavimo sutartis.

40. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. rugsėjo 17 d. gauti atsakovų D. Č. ir I. Č. rašytiniai paaiškinimai, kuriuos prašo priimti. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-285-577/2024 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-840-661/2024. Atsakovų vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Unijos reikalavimai tiek į atsakovą D. Č. šioje byloje, tiek minėtoje byloje į E. P. yra solidarūs ir kilę iš to paties reikalavimo ir teismo sprendimo, ginčijami tais pačiais pagrindais, turėtų būti vertinamos ir kvalifikuojamos tos pačios teisinės aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

41. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

42. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

43. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 (aktualus civilinės bylos Nr. B2-81-603/2024) Unijai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo konsultantai“. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Verslo konsultantai“ atstatydinta iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorės pareigų ir Unijos bankroto administratore paskirta J. K..

44. Atsakovas D. Č. laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2013 m. birželio 18 d. ėjo Unijos administracijos vadovas pareigas, laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. buvo Unijos valdybos narys, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 8 d. iki 2013 m. birželio 18 d. ėjo valdybos pirmininko pareigas.

45. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-662-275/2021 pagal Unijos ieškinį (ieškinys pareikštas 2017 m. kovo 2 d.) atsakovams E. P., I. I., D. Č., R. P., J. B., J. R. (K.), J. Č., UAB „Rezultatas“, akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo. Unija ieškinyje nurodė, kad Unijos atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko bei žalą be kitų atsakovų padarė ir Unijos administracijos vadovas D. Č., kuris kartu buvo Unijos valdybos pirmininku bei nariu. Unijos valdybos nariai nuostolius Unijai sukėlė priimdami sprendimus laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 29 d., gruodžio 21 d. iki 2011 m. sausio 12 d. dėl paskolų suteikimo ir skolos perkėlimo tretiesiems asmenims ir sudarydami su jais atitinkamas sutartis.

46. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-662-275/2021 taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo (uždraudžiant disponuoti) solidariai D. Č., I. I., E. P., ir UAB „Rezultatas“ nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą ir turtines teises, esančias pas šiuos ir (ar) trečiuosius asmenis, šio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas šiuos ir / ar trečiuosius asmenis. Turto arešto mastas – 3 089 673,56 Eur.

47. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė Unijai solidariai iš atsakovų E. P., D. Č., I. I., R. P., J. B., J. R. ir UAB „Rezultatas“ 1 926 127,46 Eur padarytos žalos atlyginimą; nustatė, kad atsakovė ADB „Gjensidige“ yra atsakinga solidariai su atsakove UAB „Rezultatas“ reikalavimo dalyje dėl 579 710,14 Eur; priteisė Unijai solidariai iš atsakovų E. P., D. Č., I. I., R. P., J. B., J. R. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, o iš UAB „Rezultatas“ ir ADB „Gjensidige“ – 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; bylą dalyje dėl turto vertinimo ataskaitų pripažinimo negaliojančiomis nutraukė. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Unija 2016 m. spalio 21 d. pareiškė pretenziją ADB „Gjensidige“.

48. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą pakeitė, ieškovei iš kelių asmenų, įskaitant atsakovą D. Č., solidariai priteisė 2 957 886,78 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei po 3 094,22 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

49. Antstolio R. V. 2023 m. gegužės 3 d. patvarkyme dėl išieškotų lėšų paskirstymo nurodyta, jog nuo 2022 m. spalio mėn. iš D. Č. išieškota 47,64 Eur suma, likusi neišieškota skolos Unijai suma sudaro 3 873 015,98 Eur.

50. 2013 m. rugsėjo 27 d. D. Č., I. Č. ir R. Š. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AK-2832 (sutartis1), kurios pagrindu D. Č. ir I. Č. pardavė R. Š. butą ir žemės sklypą.

51. Sutarties1 5.1 papunktyje nurodyta, kad šalių susitarimu pardavėjams ir jų šeimos nariams vienerius metus nuo sutarties sudarymo, tai yra iki 2014 m. rugsėjo 27 d. suteikiama teisė neatlygintinai valdyti turtą ir juo naudotis (panaudos teise). Pagal sutarties1 5.2. papunktį pardavėjams ir jų šeimos nariams suteikiama teisė deklaruoti gyvenamąją vietą buto adresu visu panaudos laikotarpiu be jokio atskiro pirkėjo, kaip turto savininko ir panaudos davėjo, sutikimo.

52. Sutarties1 5.4 papunktyje nurodyta, kad šalių susitarimu visu panaudos laikotarpiu pardavėjai įsipareigoja savo sąskaita ir lėšomis išlaikyti ir saugoti turtą, neleisti jam pablogėti, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais mokėti mokesčius, susijusius su turto eksploatacija, išlaikymu, naudojimu, priežiūra. Visu panaudos laikotarpiu pardavėjai, kaip turto valdytojai ir naudotojai, yra atsakingi už: 1) visų mokesčių, susijusių su turto valdymu, naudojimu, eksploatacija sumokėjimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais; 2) už turto priežiūrą; 3) turto einamąjį bei kapitalinį remontą.

53. Sutarties1 5.7 papunktyje nurodyta, kad šalys aiškiai ir besąlygiškai susitaria, kad pasibaigus sutarties 5.1 papunktyje nurodytam panaudos terminui, pasibaigia (be jokio atskiro šalių pasirašyto dokumento, kitokio šalių valios išreiškimo) pardavėjų (jų šeimos narių) teisė naudotis turtu, nebent šalys atskirai (raštu) dėl to susitartų.

54. Sutarties 6.1.2 papunktyje pardavėjai (atsakovai I. Č. ir D. Č.) patvirtino ir garantavo, kad turtas įgytas pardavėjų santuokos metu, vedybų sutartis ar santuokoje įgyto bendro turto pasidalijimo sutartis nesudaryta, turtas priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Iki sutarties sudarymo yra gautas teismo leidimas perleisti (parduoti) šeimos gyvenamąja patalpa esantį butą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-36457-863/2013).

55. A. L. ir R. Š. 2020 m. gegužės 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3508 (sutartis2), kurios pagrindu R. Š. pardavė butą ir žemės sklypą A. L. ir jo sutuoktinei T. L. už 254 870 Eur, nurodant sutartyje, jog turto kaina sumokėta iki notarinės sutarties pasirašymo.

56. T. L. (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal 2021 m. gruodžio 2 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą Nr. 9355-7 turtą paveldėjo A. L..

57. Atsakovai A. L., KU „Taupa“ ir kooperatyvas 2023 m. kovo 22 d. sudarė hipotekos sutartį, kurios pagrindu A. L. įkeitė KU „Taupa“ naudai butą už kooperatyvo prievolę. Hipotekos sutartyje nurodyta, kad šiuo hipotekos sandoriu užtikrinama 2022 m. gegužės 3 d. kredito sutartis Nr. SLTA-5655156 su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Butas KU „Taupa“ naudai užtikrinant kooperatyvo prievoles buvo įkeistas hipoteka užtikrinant įsipareigojimus, kylančius iš 2020 m. liepos 30 d. paskolos sutarties Nr. SLTA-2542977 su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

58. Ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01-01003-11 D. Č. yra įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl galimai nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Jis įtariamas tuo, jog būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – kredito unijos - kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) „Vilniaus taupomoji kasa“ laikotarpyje nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. administracijos vadovu, laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2009 m. spalio 7 d. valdybos nariu ir laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. valdybos pirmininku, savo užimamų pareigų pagrindu būdamas atsakingas už visą KU „Vilniaus taupomoji kasa“ veiklą ir materialiai atsakingas už jo žinioje buvusį KU „Vilniaus taupomoji kasa“ turtą, sąmoningai pažeisdamas tuo metu galiojusius teisės aktus, reglamentuojančius paskolų suteikimą, veikdamas organizuotoje grupėje su organizuotos grupės nariais, iššvaistė didelės vertės jo žinioje buvusį KU „Vilniaus taupomoji kasa“ turtą, iš viso 2 490 732,16 Eur.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

59. Teismas sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis), o reikalavimai teismo sprendimo turiniui yra nustatyti CPK 270 straipsnyje. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis).

60. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad teismas priėmė sprendimą iš esmės remdamasis pagrįsto įsitikinimo standartu, tačiau teisėjų kolegija su tokia ieškovės pozicija nesutinka.

61. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuoseklios pozicijos civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų bylos faktinių aplinkybių kontekste (nutarties 43–58 punktai) sutiktina su atsakovų I. Č. ir D. Č. apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė ir nevertino byloje faktinių aplinkybių.

63. Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų turinio, ieškovė byloje ginčijamų sandorių negaliojimą grindė skirtingais jų negaliojimo pagrindais ir įrodymais – pirmiausia – actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu ir ginčijamų sandorių prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, esminę reikšmę suteikė vertindamas bylos aplinkybes ir padaręs išvadas dėl sandorio1 ginčijimo pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas, tik formaliai konstatuodamas CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų pagrįstumą.

64. Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą). Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.

65. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti sutartį1 negaliojančią nuo sudarymo momento, nustatė, kad atsakovas D. Č., sutarties1 pasirašymo metu, žinodamas ir suprasdamas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos padarytas išvadas dėl Unijos valdymo organų neskaidrios ir neatsakingos veiklos, nuostolių atsiradimo ir nušalinimo nuo pareigų pagrindą ir pasekmes, galėjo imtis nesąžiningo sprendimo perleisti turtą, turėdamas ketinimą išvengti galimos žalos išieškojimo nukreipimo į nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas padarė išvadą, kad buto pardavimas atsakovui R. Š., kuris buvo atsakovų D. Č. ir I. Č. pažįstamas, sudarė prielaidas atsakovams I. Č. ir D. Č. piktnaudžiauti teise, maksimaliai apsidraudžiant ir prognozuojant galimus teisminius ginčus dėl sandorių nuginčijimo. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovams D. Č. ir R. Š. būnant ilgamečiais bičiuliais, atsakovas R. Š. turėjo objektyvias galimybes žinoti apie Unijos ir jos buvusio vadovo situaciją, kuri buvo sutarties1 sudarymo metu, t. y. R. Š., būdamas verslininkas ir turėdamas patirties sandorių sudaryme, turėjo vengti sudaryti sandorius, kurie būtų sudaryti išimtinai vieno asmens (atsakovo D. Č.) interesais, taip užkertant kelią atsakovams D. Č. ir I. Č. nesąžiningai piktnaudžiauti teise, t. y. teise disponuoti turtu.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog sutartis1 yra negaliojanti CK 1.81 straipsnio pagrindu, nevertino šių atsakovų pozicijos atsiliepiant į ieškovės ieškinį ir faktinių aplinkybių visumos, egzistavusios atsakovams I. Č., D. Č. ir R. Š. sudarant sutartį1, kartu ir ginčijamos sutarties turinio, o būtent:

66.1. Nors pagal sutarties1 3.3 papunktį atsakovai I. Č. ir D. Č. patvirtino, kad R. Š. iki sutarties sudarymo sumokėjo aptartą turto pardavimo kainą (880 000 Lt), o pagal 2013 m. rugsėjo 27 d. pakvitavimą atsakovas R. Š. patvirtino, jog sumokėjo atsakovui D. Č. 880 000 Lt pagal sutartį1, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, ar turto perleidimo kaina atitiko ginčo sandorio sudarymo dieną buvusią turto rinkos kainą, taip pat nevertino, ar sutarties1 sudarymo dieną atsakovai I. Č. ir D. Č. galėjo (turėjo) suprasti, ar ieškovė turės būtent atitinkamo dydžio finansinį reikalavimą į atsakovą D. Č., kurio jis nesąžiningai siektų (ketintų) išvengti, taip pat teismas visiškai nevertino atsakovės I. Č. veiksmų sudarant sutartį1.

66.2. Nors pagal sutarties sąlygas, t. y. pagal sutarties1 5.1 papunktį atsakovams I. Č. ir D. Č. (ir jų šeimos nariams) iki 2014 m. rugsėjo 27 d. buvo suteikta teisė neatlygintinai valdyti turtą ir juo naudotis (panaudos teise), o pagal sutarties1 5.2 papunktį pardavėjams ir jų šeimos nariams suteikta teisė deklaruoti gyvenamąją vietą buto adresu visu panaudos laikotarpiu bei esant atitinkamoms aplinkybėms pratęsti susitarimus, pirmosios instancijos teismas, į šias sąlygas neatkreipė dėmesio ir jų nevertino, padarydamas išvadą, jog atsakovai, atitinkamu laikotarpiu deklaruodami gyvenamąją vietą, mokėdami mokesčius, faktiškai disponavo turtu kaip savininkai. Pagal sutarties1 6.1.2 papunktį atsakovai I. Č. ir D. Č. patvirtino ir garantavo, kad turtas įgytas pardavėjų santuokos metu, vedybų sutartis ar santuokoje įgyto bendro turto pasidalijimo sutartis nesudaryta, turtas priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Iki sutarties sudarymo yra gautas teismo leidimas perleisti (parduoti) šeimos gyvenamąja patalpa esantį butą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-36457-863/2013). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), vertindamas šią sutarčiai sudaryti reikšmingą sutarties sąlygą, nustatė, jog I. Č. ir D. Č., net tris kartus 2013 metais kreipėsi į teisminę instituciją dėl leidimo sudaryti sandorį, t. y. 2013 m. birželio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydami išduoti teismo leidimą leisti parduoti turtą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-27646-864/2013 atsisakė išduoti teismo leidimą. Atsakovai pakartotinai 2013 m. liepos 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydami išduoti teismo leidimą leisti parduoti turtą, tačiau Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-31245-433/2013 pakartotinai atsisakė išduoti teismo leidimą. Pažymėtina, kad atsakovams I. Č. ir D. Č. trečią kartą pasikreipus į teismą dėl teismo leidimo parduoti turtą išdavimo, Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-36457-863/2013 tenkino atsakovų prašymą ir leido atsakovams sudaryti turto pardavimo sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai neatskleidus dalies sandorio sudarymo faktinių aplinkybių, o šiuo atveju nepatikrinus ir neįvertinus duomenų, kurių pagrindu atsakovai nuosekliai siekė sudaryti sandorį1 ir teismo procesiniais sprendimais jau 2013 metais nustatytų galbūt prejudicinių faktų, nėra galimybės tinkamai konstatuoti buvus tiek atsakovų nesąžiningam elgesiui, tiek (ne)buvus vienai iš actio Pauliana sąlygai – būtinumui sudaryti sutartį.

66.3. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė I. Č. nuo 2003 m. sausio 30 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą bute (kai teisėjų kolegijos pastebėjimu, NTR duomenimis butą nuo 2001 m. spalio 3 d. valdė išperkamosios nuomos pagrindu, o nuo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosavybės teise), kuris 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo parduotas, taip pat nustatė, kad atsakovas D. Č. mokėjo už tiektą elektros energiją butui laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 13 d. mokėjo už suvartotą vandenį, taip pat nustatė, jog atsakovai D. Č. ir I. Č. nepateikė objektyvių duomenų, kad būtų gavę sutartyje1 nurodytą buto pardavimo kainą (880 000 Lt), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatė esminės aplinkybės, ar atsakovams I. Č. ir D. Č. buvo būtinas poreikis parduoti turtą, ar tikslas buvo parduoti ir būtent atsakovui R. Š., tokiu būdu išsaugojant turtą nuo nukreipimo galimų ieškovei skolų išieškojimo.

67. Lyginant su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, vienas iš kreditoriaus teisių gynimo būdų – actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) – turi pakankamai daug ypatumų. Actio Pauliana institutu kreditorius yra ginamas nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą; šiuo institutu siekiama atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Kasacinis teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

68. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą D. Č., tačiau antroji sąlyga – kreditoriaus teisių pažeidimas – nagrinėjimu atveju liko neatskleista. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, ar po sutarties1 sudarymo atsakovo D. Č. mokumas pakito ir kokia apimtimi. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos įvairiais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti; pardavus turtą už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiuo aspektu nebuvo atskleista bylos esmė, kadangi nenustatyta sutarties1 sudarymo metu buvusi turto rinkos kaina, kaip pakito atsakovo D. Č. turtinė padėtis (jo mokumas), taip pat ar sutarties1 sudarymas pažeidė kreditorės teises. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas ne tik kad tinkamai nevykdė turimų skolinių įsipareigojimų, nes buvo skaičiuojami delspinigiai, tačiau po sutarties sudarymo dar skolinosi didelę sumą (720 000 Lt) pagal 2014 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį, tačiau neatskleidus šios paskolos sudarymo / vykdymo realumo aplinkybių, paskirties ir įtakos atsakovo mokumui, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos išvadai dėl atsakovo nesąžiningo elgesio siekiant išvengti įsipareigojimų ieškovei įvykdymo. Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kitų actio Pauliana sąlygų (skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas), nevertino, t. y. nesusiejo su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl neaišku, kokius konkrečius atsakovo D. Č. veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino nesąžiningais šioje civilinėje byloje kilusio ginčo dėl sutarties1 pripažinimo negaliojančia kontekste su kitais ginčo sandoriais (sutartimi2 ir hipotekos sutartimi).

69. Sprendimo dalyje dėl restitucijos pirmosios instancijos teismas tik pacitavo kasacinio teismo praktiką, suformuotą restitucijos taikymo klausimu, bei pateikė vertinimą, kad netaikius restitucijos, atsakovai R. Š. ir A. L. ne tik išvengtų neteisėtų veiksmų pasekmių, bet jiems būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, sudarytos prielaidos praturtėti, nes gautų tai, ko neprarado, sudarydami ginčo pirkimo–pardavimo sutartis. Tačiau nei šioje sprendimo dalyje, nei kitose jo dalyse nenurodyti motyvai, ar šiuo konkrečiu atveju restitucija gali ir turi būti taikoma, jei taip, kokia apimtimi ir būdu. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien sprendimo dėl ginčijamo sutarties1 pripažinimo negaliojančia priėmimas nėra pakankamas pagrindas sprendimo rezoliucinėje dalyje taikyti ir restituciją, prieš tai motyvuojamoje dalyje visiškai neaptarus šio klausimo, t. y. ar restitucija byloje taikytina ir kokiu būdu.

70. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Kaip šiuo aspektu yra pasisakęs kasacinis teismas, restitucija negali būti taikoma mechaniškai, turi egzistuoti ir įstatyme nustatytos jos taikymo sąlygos bei identifikuotos joms taikyti reikšmingos konkrečios bylos aplinkybes, tą turi aiškintis teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018). Todėl teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015).

71. Kaip buvo nurodyta pirmiau, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar restitucija byloje taikytina, neaptarė, koks restitucijos būdas turi būti taikomas (jeigu restitucija taikytina) šioje byloje. Tokio pobūdžio argumentų visiškas nebuvimas neleidžia teisėjų kolegijai įvertinti, ar pagrįstai buvo taikytas ieškovės pasirinktas restitucijos būdas.

72. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, susijusios su sutarties1 pripažinimu negaliojančią CK 1.81, 6.66 straipsnių pagrindais, negali būti vertinamos atsietai nuo visų bylos duomenų. Ieškovei įrodinėjant sandorių grandinę ir jos neteisėtas pasekmes, nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo savaime pripažinti jos teises pažeistomis. Vien tai, kad atsakovai I. Č. ir D. Č. perleido turtą R. Š. ir buvo vėlesni sudaryti sandoriai, nereiškia, kad buvo pažeistos ieškovės (kaip atsakovo D. Č. kreditorės) teisės. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti sutartį2 ir hipotekos sutartį negaliojančiomis nuo sudarymo momento CK 1.81 straipsnio pagrindu, nevertino jų sudarymo aplinkybių ir apsiribojo formaliu vertinimu, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė, todėl teismas, pirmiausia nenustatęs visų sutarties1 sudarymo reikšmingų aplinkybių, neįvertinęs sutarties2 ir hipotekos sutarties sudarymo aplinkybių bendrame kontekste, tinkamai nepagrindė išvados, jog ginčo sandoriai prieštaravo viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Dėl ieškinio senaties

73. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino (CK6.66 straipsnio 3 dalis), nes termino pradžios momentas sietinas su priverstinio vykdymo proceso inicijavimu, o pagal į bylą pateiktus įrodymus, Vilniaus apygardos teismas vykdomąjį raštą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022, išdavė 2022 m. spalio 5 d.

74. Atsakovai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, apeliaciniuose skunduose iš esmės nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškovės turima prievolė į D. Č. atsirado 2010–2011 m., kadangi buvo kilusi iš delikto. Ieškovė nuo pat 2013 m. iki bylos inicijavimo dešimtis kartų tikrino D. Č. turimą (ir turėtą) turtą, todėl ieškovė, dar 2013–2014 m. atlikusi D. Č. turto paiešką ir pamačiusi duomenis apie sutarties1 sudarymą, turėjo suprasti, jog D. Č. turtą buvo perleidęs.

75. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimams CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą.

76. Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, būtina nustatyti jo eigos pradžią. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023).

77. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Todėl šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorio apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

78. Nustačius ieškinio senaties termino pradžios momentą, svarbu nustatyti ir tai, ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta dėl CK 1.129 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių bei ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta iki jai pasibaigiant įstatymo nustatytu terminu (CK 1.130 straipsnis). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ne tik turi patikrinti, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir ex officio (pagal pareigas) turi įvertinti, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

79. Pagal kasacinio teismo praktiką ir teisinį reglamentavimą vykdomasis raštas negali būti siejamas su reikalavimo teisės atsiradimu. Reikalavimo teisė gali būti kildinama iš konkrečių materialinių teisinių santykių (sutarties, delikto ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023).

80. Tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

81. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nedraudžiama vienoje byloje spręsti ir dėl kreditoriaus reikalavimo priteisti atitinkamo dydžio skolą iš skolininko, ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-167/2012). Reikalavimas, kad kreditorius, reikšdamas CK 6.66 straipsniu grindžiamą ieškinį, turėtų reikalavimo patenkinimą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nepagrįstas įstatymu ir neatitinka kasacinio teismo praktikos, paneigia actio Pauliana, kaip kreditoriaus teisių gynimo būdo, efektyvumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019).

82. Pažymėtina, kad kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki buvo sudarytas ginčijamas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017). Šiuo konkrečiu atveju, tik teismui nustačius, kad ieškovė įrodė neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą į atsakovą D. Č., taip pat aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki buvo sudaryta sutartis1, bus galima vertinti, ar ieškovė (ne)praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino, o jei praleido, spręsti dėl šio termino (ne)atnaujinimo.

83. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023).

84. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į nurodytą teisminę praktiką, tinkamai nevertino ir nenustatė ieškinio senaties termino pradžios eigos, siejant ją su momentais, kada ieškovei atsirado galimybė pradėti skolos iš atsakovo D. Č. turto išieškojimo procesą ir kada ieškovei tapo žinoma, jog atsakovas D. Č. sutartimi1 perleido turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, itin glaustos ir aiškiai nepakankamai motyvuotos pirmosios instancijos teismo išvados apie ieškinio senaties termino nepraleidimą neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teismo motyvuojamajai sprendimo daliai keliamų reikalavimų. Toks šios teismo sprendimo dalies trūkumas užkerta kelią apeliacinės instancijos teismui patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą ir, jeigu buvo praleistas, ar buvo pagrindas jį atnaujinti dėl kurios nors svarbios priežasties.

85. Atskirai pažyminėtina, kad ieškinio senaties taikymui aktualias faktines aplinkybes nustatant ir jas teisiškai įvertinant vien apeliacinės instancijos teisme, kai jos pirmiau nebuvo nustatytos bei įvertintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, būtų sukurta ydinga situacija, kai tokios aplinkybės apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje būtų nustatomos ir teisiškai įvertintos pirmą kartą, o dėl to bylos šalys negalėtų pasinaudoti apeliacijos teise dėl šių aplinkybių nustatymo.

Dėl bylos procesinės baigties

86. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes apie teismo sprendimo motyvų ir išvadų pagrįstumo nepakankamumą esminiais, teisiškai reikšmingais kilusiam ginčui išspręsti klausimais, nusprendžia, kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta pati byla, taip pat tai, kad byloje būtina nustatyti daug faktinių aplinkybių ir jas teisiškai įvertinti, o tai reikštų, jog byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi tais aspektais, kuriais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylos nenagrinėjo, siekdama šalims neužkirsti kelio į apeliaciją bei sudaryti sąlygas veiksmingai teisminei gynybai, konstatuoja, kad padaryti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių nebuvo atskleista bylos esmė, šiuo atveju vertintini kaip esminiai, sudarantys pagrindą taikyti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Tokiu atveju skundžiamas sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamu atveju, panaikinama sprendimo dalis, kuria buvo patenkinti ieškinio reikalavimai ir išspręsti kiti procesiniai klausimai, ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kadangi apeliantai neskundė sprendimo dalies dėl bylos nutraukimo (nutarties 28 punktas), o teisėjų kolegija nenustatė šiuo klausimu absoliučių šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindų, ji paliekama nepakeista.

87. Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taip pat dėl atsakovės KU „Taupa“ naujo įrodymo ir ieškovės rašytinių paaiškinimų priėmimo, kaip šioje bylos proceso stadijoje neaktualių klausimų, teisėjų kolegija nepasisako. Visi šie procesiniai klausimai turėtų būti išspręsti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta civilinės bylos dalis, palikti nepakeistą.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėGintaras PečiulisTomas Venckus