Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. patikslintą ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei pagal atsakovės R. U. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Balticum TV“, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų ir tvarkos

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Teisėjų kolegija mano, kad atsakovės pateikiamas naujas įrodymas bylos nagrinėjimo neužvilkins ir atsakovė nepiktnaudžiauja savo teisėmis jį pateikdama apeliacinės instancijos teismui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija priima atsakovės teikiamą įrodymą ir jį vertina kartu su kita bylos medžiaga.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

18. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia atsakovės dėmesį, kad jos pareikštame priešieškinyje iš esmės buvo nurodytas tik vienas faktinis priešieškinio pagrindas dėl ieškovo kaltės dėl šalių santuokos iširimo – ieškovas, dar esant šalių sudarytai santuokai, pastovų kasdieninį gyvenimą veda atskirai nuo šalių šeimos kitoje gyvenamojoje vietoje su kita moterimi. Priešieškinyje atsakovė aplinkybių dėl patirto smurto ir (ar) ieškovo piktnaudžiavimo alkoholiu nenurodė ir jų neįrodinėjo.

19. CPK 143 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, CPK nustatytas ieškiniui pareikšti. Tuo tarpu CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), o ieškinio pagrindas gali būti keičiamas rašytiniu pareiškimu (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nustatyta tvarka priešieškinio pagrindo nekeitė, nors buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (advokato). Savo ruožtu būtent ieškinio (priešieškinio) pagrindas apibrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas.

20. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl dispozityviose bylose apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-381/2023, 24 p.).

21. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko (advokato), pirmosios instancijos teisme neprašė išreikalauti jokių įrodymų, nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad pati ar per savo atstovą (advokatą) negali gauti tam tikrų įrodymų. Savo ruožtu, spręsdamas klausimą dėl vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, teismas paprastai neturi pareigos būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

22. Dėl anksčiau paminėtų priežasčių ir argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva nerinko įrodymų dėl atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovės teiginiais dėl galbūt patirto smurto ar ieškovo galbūt piktnaudžiavimo alkoholiu, nes šios aplinkybės nesudarė atsakovės priešieškinio faktinio pagrindo ir šiuo klausimu teismas neprivalėjo būti aktyvus. Todėl dėl šių aplinkybių (atsakovės galbūt patirto smurto ir ieškovo galbūt piktnaudžiavimo alkoholiu) plačiau nepasisako ir teisėjų kolegija, nes šios aplinkybės, pirma, išeina už atsakovės priešieškinio ir, atitinkamai, apeliacinio proceso, ribų, antra, nėra pagrįstos įrodymais. Pastebėtina, kad vien tik pavienis atvejis, kai ieškovas buvo nubaustas už vairavimą esant neblaiviam, neįrodo, kad ieškovas (dažnai, sistemingai) piktnaudžiavo alkoholiu, taip iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl šios priežasties bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

23. Antra, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio nuostatas sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis); sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (2 dalis); preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina (3 dalis).

24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

25. Atsakovės teigimu, ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo įrodo aplinkybė, kad ieškovas dar santuokos metu deklaravo gyvenamąją vietą pas moterį, su kuria jau tuomet bendravo. Pasak atsakovės, šią aplinkybę įrodo byloje pateiktas VĮ Registrų centro Gyventojų registro išrašas, iš kurio matyti, kad ieškovas 2021 m. kovo 7 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą pas kitą moterį. Vis dėlto, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtino tiek ieškovas, tiek pati atsakovė, šalys nuo 2019 m. jau nebevedė bendro santuokinio gyvenimo ir gyveno atskirai, todėl atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovas 2021 m. apsigyveno su kita moterimi ir su ja deklaravo savo gyvenamąją vietą, nepatvirtina, kad jis buvo neištikimas dar šalims gyvenant kartu. Nesant byloje kitų įrodymų, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažino, kad šalių santykiai pašlijo dar iki to momento, kai ieškovas pradėjo gyventi atskirai su kita moterimi ir to nelaikė esmine santuokos nutrūkimo priežastimi, taip pat kad padėtis šeimoje blogėjo, šalims vis sunkiau sekėsi situaciją valdyti dar iki tol, kol ieškovas išėjo gyventi atskirai. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

26. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nemato pagrindo klausimą dėl šalių santuokos iširimo kaltės spręsti kitaip nei pirmosios instancijos teismas, todėl daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš ieškovo vaiko išlaikymui po 274 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovė apeliaciniu skundu nepritaria tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui ir prašo priteisti didesnį išlaikymo dydį (po 420 Eur kiekvieną mėnesį), argumentuodama, kad ieškovas yra sveikas, darbingas, todėl turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas jo gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris užtikrintų vaiko poreikius, tuo tarpu atsakovė, nors ir yra bedarbė, pateikė teismui banko išrašus, patvirtinančius, kad ji gauna pajamų už rankų darbo mezginius. Ji yra užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, tai rodo atsakovės pastangas įgyti patirties ir susirasti darbą, kad gautų pajamų šeimos poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus.

28. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium. Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).

29. Vykdydami išlaikymo prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jį teikti didesnį, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.

30. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

31. Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką, kasacinis teismas nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21 ir 22 punktai).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovė, įrodinėdama didesnius nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, pateikė savo pačios ranka surašytą vaiko poreikių lentelę 730 Eur sumai. Vis dėlto atsakovė nepateikė jokio rašytinio įrodymo, kuris galėtų patvirtinti, kad vaikui iš tiesų yra būtinos didesnės nei minimali mėnesinė alga (nuo 2023 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga atskaičius mokesčius sudarė 633 Eur) išlaidos. Be to, atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad pagal nusistovėjusią vaiko ir tėvo bendravimo tvarką, vaikas pakankamai nemažai laiko praleidžia su tėvu, todėl tuo metu vaiko poreikius tenkina ieškovas. Byloje taip pat pateikti įrodymai, kad ieškovas tam tikras pinigų sumas perveda ir pačiam vaikui.

33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

34. Kaip minėta, priteistinas išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, šis vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 29 punktą; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018 21 punktą).

35. Nagrinėjamu atveju nors pagal atsakovės pateiktą vaiko poreikių lentelę vaiko išlaidos vaiko poreikiams sudarė 730 Eur, tačiau pareikštu priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 420 Eur išlaikymą vaikui kasmėnesinėmis išmokomis, t. y. didesnę nei pusę 730 Eur sumos. Nors atsakovė iš esmės prašo teismo nustatyti, kad ieškovas prie vaiko išlaikymo prisidėtų didesne išlaikymo suma nei ji, argumentuodama, kad ieškovas yra sveikas, darbingas, todėl turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas jo gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris užtikrintų vaiko poreikius, tačiau pati atsakovė nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų apie savo sveikatos būklę, kurie patvirtintų atsakovės ribotas galimybes susirasti pastovų darbą ir gauti tiek jos pačios, tiek ir šalių vaiko poreikius atitinkančias pajamas. Tokių duomenų atsakovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nuspręsti, kad atsakovė prie šalių vaiko išlaikymo turėtų prisidėti mažesne išlaikymo suma nei ieškovas. Be to, atsakovė ilgą laiką nedirba, individualią veiklą yra išregistravusi, patikimų įrodymų, kad ir toliau gauna pajamas iš savo veiklos, nepateikė, todėl byloje nėra įrodymų, kad atsakovė pati imtųsi realių priemonių gauti stabilias pajamas, kurios leistų jai pačiai prisidėti prie vaiko išlaikymo poreikių tenkinimo, neperkeliant šios naštos kitiems asmenims.

36. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo iš ieškovo priteisto išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, jis yra proporcingas vaiko poreikiams ir aktualiai tėvų turtinei padėčiai, todėl yra paliekamas nepakeistas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog, iš esmės pasikeitus šalių finansinei padėčiai ar vaiko poreikiams, tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę kreiptis į teismą dėl vaikui priteisto išlaikymo pakeitimo.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo šalių vaikui priteisimo, padaręs išvadą, jog atsakovė neįrodė ieškovo galimybės retrospektyviai teikti didesnį išlaikymą laikotarpiu nuo atsakovės nurodytos datos, kadangi byloje nėra pateikta duomenų, kokios tuo metu buvo ieškovo pajamos ir galimybės, kokios išlaidos buvo patiriamos vaiko poreikių tenkinimui, be to, atsakovė su priešieškiniu dėl išlaikymo priteisimo kreipėsi tik 2023 m., todėl teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad iki to laiko teikiamo išlaikymo vaiko poreikių tenkinimui pakako. Atsakovė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdama, kad ji bylai buvo pateikusi visus įrodymus, kokia suma reikalinga vaiko išlaikymui, ir posėdžio metu paaiškino, jog vaiko išlaikymas buvo mokamos nepastoviai. Teismo argumentas, kad atsakovė su priešieškiniu kreipėsi tik 2023 m., todėl tikėtina, kad vaiko išlaikymo poreikių tenkinimui pakako, yra nepagrįsta, nes atsakovė turi teisę bet kada kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria atsakovės argumentams.

39. Kaip jau minėta šioje nutartyje, tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o šie turi teisę į išlaikymą (CK 3.192 straipsnis). Išlaikymo įsiskolinimas priteisiamas vaikui, jeigu jis negavo iš vieno iš tėvų jam reikalingo išlaikymo. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

40. Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad būtent atsakovė neįrodė ieškovo netinkamai vykdytos pareigos teikti vaikui išlaikymą, kai šalys jau gyveno skyriumi (išlaikymo įsiskolinimas prašomas priteisti nuo 2020 m. vasario 15 d., o byloje nustatyta, kad šalys kartu nebegyveno nuo 2019 m.), netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, kad jis teikė vaikui išlaikymą tinkamai.

41. Kaip jau minėta, atsakovė prašė priteisti išlaikymo vaikui įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2023 m. vasario 15 d. (atsakovė 2023 m. vasario 15 d. buvo pateikusi atskirą ieškinį teismui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, tačiau teismas 2023 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė jį priimti, nurodęs, kad su šiuo ieškiniu, kaip priešieškiniu, atsakovė gali kreiptis šioje byloje). Vadinasi, atsakovė nepažeidė įstatyme numatyto trejų metų laikotarpio iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis).

42. Kaip minėta, būtent tam vaiko tėvui, kuris gyvena skyrium nuo vaiko, tenka pareiga įrodinėti, kad jis tinkamai teikė išlaikymą vaikui. Nagrinėjamu atveju nors atsakovė prašė išlaikymo įsiskolinimą priteisti nuo 2020 m. vasario 15 d., ieškovas bylai pateikė savo banko sąskaitos išrašą, kuris, pasak ieškovo, įrodo tinkamai teiktą išlaikymą vaikui tik už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 3 d. iki 2023 m. balandžio 17 d. Nei ieškovo banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2022 m. vasario 2 d., nei kiti rašytiniai įrodymai, kurie galėtų patvirtinti atsakovo tinkamai teiktą išlaikymą vaikui minėtu laikotarpiu, bylai nėra pateikti.

43. Nors skundžiamame sprendime nurodyta, jog atsakovė paaiškino, kad ieškovas, šalims pradėjus gyventi atskirai, išlaikymą teikė nereguliariai, po 100–150 Eur, tačiau perklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą teisėjų kolegija neišgirdo, kad atsakovė būtų patvirtinusi atsakovo tinkamai teiktą išlaikymą būtent laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2022 m. vasario 2 d. Tokio patvirtinimo nėra ir atsakovės procesiniuose dokumentuose. Vadinasi, ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad tinkamai vykdė savo pareigą teikti išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2022 m. vasario 2 d.

44. Kaip matyti iš šalių bankroto bylos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano, buvo susitarta, jog abu sutuoktiniai plano vykdymo laikotarpiu (3 metai arba 36 mėn.) teiks 215 Eur išlaikymą kiekvieną mėnesį savo nepilnamečiam vaikui. Kadangi tėvo ir motinos pareigos išlaikyti savo vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), tai kiekviena iš šalių turėjo teikti po 107,50 Eur išlaikymą vaikui kiekvieną mėnesį iki kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo pabaigos. Vis dėlto, pasibaigus šalių kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiui (3 metai po nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo suėjo 2022 m. birželio 11 d.), teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas turėjo pareigą teikti vaikui išlaikymą, lygų bent pusei tuo metu buvusios minimalios mėnesinės algos, atėmus iš valstybės vaikui mokamą išmoką, tokiu būdu užtikrindamas bent minimalius vaiko poreikius – 234,58 Eur ((549,65 Eur – 80,50 Eur)/2) per mėnesį 2022 m., o 2023 m. sausio mėnesį – 233,87 Eur (250 Eur (atsakovės prašyta išlaikymo suma) x 29 d. / 31 d., nes pirmosios instancijos teismas atskirai priteisė 274 Eur per mėnesį išlaikymą nuo 2023 m. sausio 30 d., todėl išlaikymo įsiskolinimas gali būti skaičiuojamas tik iki 2023 m. sausio 30 d.). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad ieškovui teko našta įrodyti, kad jis nagrinėjamu atveju negalėjo teikti anksčiau paminėto bent būtinuosius vaiko poreikius atitinkančio išlaikymo, tačiau ieškovas jokių įrodymų šiuo aspektu nepateikė. Vadinasi, ieškovas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2023 m. sausio 30 d. turėjo būti suteikęs vaikui iš viso 4 785,58 Eur.

45. Remiantis ieškovo pateiktu banko sąskaitos išrašu, ieškovas pervedė atsakovei vaiko išlaikymui: 2022 m. vasario mėn. – 300 Eur, 2022 m. kovo mėn. – 300 Eur, 2022 m. balandžio mėn. – 300 Eur, 2022 m. gegužės mėn. – 200 Eur, 2022 m. birželio mėn. – 215 Eur; 2022 m. liepos mėn. – 300 Eur; 2022 m. rugpjūčio mėn. – 215 Eur; 2022 m. rugsėjo mėn. – 215 Eur; 2022 m. spalio mėn. – 215 Eur; 2022 m. lapkričio mėn. – 215 Eur; 2022 m. gruodžio mėn. – 215 Eur. Taip pat pagal pateiktą ieškovo banko sąskaitos išrašą ieškovas iki 2023 m. sausio 30 d. tiesiogiai vaikui nedidelėmis sumomis pervedė 120 Eur. Iš viso pagal ieškovo pateiktus duomenis ieškovas bankiniais pavedimais iki 2023 m. sausio 30 d. vaiko išlaikymui yra pervedęs 2 810 Eur. Vadinasi, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ieškovas nepagrindė, kad būtų suteikęs 1 975,58 Eur išlaikymo sumą (4 785,58 Eur – 2 810 Eur) už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2023 m. sausio 30 d. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, jog kažkokia dalis išlaikymo ieškovo buvo teikta ir grynaisiais pinigais, abejones vertindama vaiko interesų naudai, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju iš ieškovo priteistina 1 000 Eur išlaikymo vaikui įsiskolinimo suma, kurios suteikimo ieškovas neįrodė.

46. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovo po 2023 m. sausio 29 d. atlikti mokėjimai vaiko išlaikymui šiuo atveju vertintini sprendžiant ne dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, o sprendžiant, ar ieškovas yra tinkamai įvykdęs po šios nutarties paskelbimo įsiteisėjančią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo nuo 2023 m. sausio 30 d. nepilnamečio vaiko E. U. išlaikymui atskirai priteista po 274 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Dėl įsipareigojimo kreditoriui

47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu prievolę trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Balticum TV“ pripažino asmenine atsakovės prievole ir priteisė iš atsakovės 486,32 Eur skolą ieškovui už ieškovo lėšomis įvykdytą asmeninį atsakovės įsipareigojimą UAB „Balticum TV“. Atsakovė ginčija šią skundžiamo sprendimo dalį, teigdama, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad jis į šeimą buvo grįžęs, tačiau teismas nenustatė, kiek laiko šalys po ieškovo grįžimo į šeimą dar kartu pragyveno, todėl teismo teiginys, kad atsakovė viena pati naudojosi UAB „Balticum TV“ paslaugomis, yra neįrodyta. Be to, pasak atsakovės, nors UAB „Balticum TV“ į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta, bet savo sutikimo dėl prievolės modifikavimo nepateikė. Tokiu būdu teismas sukūrė ieškovui ir kreditorei nepagrįstą lūkestį. Teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus.

48. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Telšių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-2424-1081/2023, įsiskolinimas UAB „Balticum TV“ atsirado pagal 2021 m. rugpjūčio 31 d. tarp atsakovės ir UAB „Balticum TV“ sudarytą terminuotą elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2019/05/31-K67. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino atsakovė, šią sutartį sudarė būtent ji. Tuo tarpu ieškovas, pagal bylos duomenis, šios sutarties sudarymo metu ir vėliau jau gyveno ir gyvenamąją vietą deklaravo kitur (nuo 2021 m. kovo mėn.) Nors atsakovė akcentuoja, kad ieškovas buvo grįžęs į šeimą, tačiau, kaip patvirtino ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis buvo grįžęs trumpam laikotarpiui tik 2019 metais. Šios aplinkybės neleidžia teisėjų kolegijai nuspręsti, kad prievolė UAB „Balticum TV“ turėtų būti pripažinta solidaria buvusių sutuoktinių prievole.

49. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės nuomone, kad prievolės UAB „Balticum TV“ pripažinimas asmenine atsakovės prievole turėtų būti laikomas bendrosios prievolės modifikavimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šią prievolę tiesiog kvalifikavo kaip asmeninę atsakovės prievolę, nes atsakovė, kaip minėta, jau gyvendama skyrium nuo ieškovo pati prisiėmė sutartinius įsipareigojimus su UAB „Balticum TV“. Todėl naikinti ar keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties ir kitų apeliacinio skundo argumentų

50. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas tenkinamas tik dėl dalies atsakovės reikalavimų, susijusių su ieškovo išlaikymo įsiskolinimo priteisimu.

51. Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

52. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

53. Ieškovas už pareikštą ieškinį, kurį vėliau patikslino, iš viso sumokėjo 127 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjos pagalbą (iš viso 1 027 Eur bylinėjimosi išlaidų).

54. Atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir ji 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos atsakovei – 350 Eur.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir iš dalies tenkinus atsakovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, įvertinus patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis pagal ieškinį ir priešieškinį, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas laimėjo mažiau, o atsakovė daugiau kaip 50 proc. bylos. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo tarp šalių paskirstytos bylinėjimosi išlaidos paliekamos nepakeistomis. Tačiau iš ieškovo papildomai priteisus 1 000 Eur išlaikymo įsiskolinimą, iki 97 Eur (3 288 Eur (274 Eur x 12 mėn.) + 1 000 Eur) x 3 % x 75 %) padidinama į valstybės biudžetą iš ieškovo priteistina žyminio mokesčio suma, nes atsakovė nuo žyminio mokesčio už šį reikalavimą buvo atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

57. Atsakovės apeliacinio skundo reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, dėl didesnio išlaikymo vaikui priteisimo ir dėl įsipareigojimų kreditoriui atmetus, o reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo tenkinus iš dalies (13 proc.), laikytina, kad atsakovės apeliacinis skundas iš viso buvo tenkintas 3 proc.

58. Atsakovei R. U. teismo 2023 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo atidėtas 131 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Atsakovės apeliacinį skundą dėl reikalavimų, už kuriuos ji pagal įstatymą nėra atleista nuo žyminio mokesčio, atmetus, iš atsakovės valstybei priteistini 131 Eur žyminio mokesčio, kuris turėjo būti sumokėtas už apeliacinio skundo pateikimą šioje byloje.

59. Ieškovas R. U. už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2023 m. lapkričio 28 d. atstovavimo sutarties, sąskaitos faktūros kopijas ir 2023 m. gruodžio 4 d. bankinio pavedimo išrašą). Atsakovės apeliacinį skundą atmetus 97 proc. iš atsakovės ieškovui priteistina 291 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Iš ieškovo valstybei taip pat priteistinas 23 Eur žyminis mokestis už tenkintą atsakovės apeliacinio skundo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (1 000 Eur x 3 proc. x 75 proc.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės R. U. priešieškinio reikalavimas dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo, pakeisti ir priteisti iš ieškovo R. U. nepilnamečiui vaikui E. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) išlaikymo įsiskolinimą, priteistų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskiriant atsakovę R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) taip pat padidinti iš ieškovo R. U. valstybei priteistą žyminį mokestį iki 97 Eur.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. U. ieškovui R. U. 291 Eur (du šimtus devyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės R. U. 131 Eur (vieną šimtą trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. U. 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.