Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui R. G. (R. G.) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir pagal atsakovo R. G. priešieškinį ieškovei A. N. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui R. G. (R. G.) dėl šalių nepilnamečio vaiko – sūnaus L. G. (L. G.), gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ir pagal atsakovo R. G. priešieškinį ieškovei A. N. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo.

2. Atsakovas priešieškiniu, be kita ko, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką:

6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius, 2024 m. birželio 17 d. išvadoje nurodė, kad ieškovės siūloma nustatyti laikinoji tėvo bendravimo su vaiku tvarka neatitinka nepilnamečio interesų, nėra pakankama užtikrinti vaikui ir tėvui galimybę palaikyti ir kurti šeimyninius ryšius su sūnumi, susitikimai yra per reti ir trumpi. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindo objektyviai spręsti, kad tėvas kelia sūnui realų pavojų, dėl ko būtų reikalinga nustatyti ieškovės siūlomą, itin siaurą ir itin tėvo galimybes bendrauti su sūnumi ribojančią tvarką. Aplinkybė, jog tėvas yra teistas už finansinius nusikaltimus anaiptol nėra pagrindas manyti, jog jis kelia grėsmę savo vaikui, nes padarytas nusikaltimas nėra nei smurtinis, nei nukreiptas prieš nepilnametį. Motinos nerimas ir nuogąstavimai yra paremti tik jos pačios paaiškinimais bei nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, siekiant, jog vaikas tėvo draugijoje jaustųsi maksimaliai gerai, atitinkamai ir norint, jog tėvas geriau pažintų savo vaiką, jo režimą, įpročius, pomėgius bei poreikius, yra būtina sudaryti jiems sąlygas nuolat ir betarpiškai bendrauti, motinai šiame procese geranoriškai dalinantis su tėvu būtina informacija, patarimais, rekomendacijomis ir pan., kurių tėvui svarbu atsakingai paisyti. Šalių vaikas jau lanko ugdymo įstaigą, kas patvirtina, kad jis geba apie 8 val. per dieną būti atsiskyręs nuo motinos. Kaip žinoma, įprastai prie ugdymo įstaigos ir juo besirūpinančių auklėtojų vaikas pratinasi palaipsniui ir tai užtrunka keletą dienų. Todėl vaikas gali per sąlyginai trumpą laiką sukurti ryšį su kitu suaugusiuoju, ne tik su motina. Nors tėvas vaiko gyvenime ir priežiūroje nedalyvavo nuosekliai, visgi vaikas jį pažįsta.

7. Išvadą teikianti institucija taip pat nurodė, kad atsakovo pareikštas prašymas nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką iš dalies atitinka vaiko interesus, t. y. siekiant padėti vaikui jam palankiausiomis sąlygomis pamažu stiprinti ryšį su tėvu, yra būtinas tėvų bendradarbiavimas, pagarbus ir geranoriškas bendravimas stebint vaikui (vaikui itin svarbu matyti ir jausti, jog tėvu motina pasitiki), todėl vaiką į darželį kas rytą tėvai turėtų vesti drauge, o pasiimti sūnų iš darželio tėvas galėtų du kartus per savaitę, kaip pats prašo. Tačiau, praleisti su tėvu dvi paras kas antrą savaitgalį, mažametis, labiausiai tikėtina, dar nėra pasirengęs, juolab nepertraukiamai būti tėvo priežiūroje dvi atostogų savaites. Tarnyba rekomenduotų bylos nagrinėjimo metu vaiką su tėvu bendrauti be nakvynių, pabūnant drauge su vaiku du šiokiadienių vakarus po darželio, praleidžiant drauge kas antrą savaitgalį šeštadienį arba sekmadienį, sudarant galimybę berniukui dalyvauti tėvo nurodytose religinėse šventėse, ir tokios tvarkos nuoseklus laikymasis bylos nagrinėjimo metu leistų stebėti kaip toliau formuojasi vaiko ir tėvo santykiai bei priimant sprendimą spręsti dėl platesnės ir intensyvesnės nuolatinės bendravimo tvarkos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Rezoliucinė dalis

9. Teismas nurodė, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, nėra pagrįstas, kadangi bendravimo su vaiku tvarka siekiama užtikrinti vaiko interesus, vieno iš atskirai gyvenančių tėvų teisę matyti savo vaiką ir jį auklėti. Vaiko raida ir vertybių vystymasis geriausiai užtikrinamas vaikui jaučiant abiejų tėvų meilę bei palaikant glaudžius ryšius su abiem tėvais. Dėl šių priežasčių nėra pagrįstas vaiko bendravimo su vienu iš tėvų ribojimas, tokiu būdu kitam iš tėvų suteikiant tam tikrą pranašumą. Ribojimai galimi tik išimtiniais atvejais, kai bendravimas akivaizdžiai pakenktų vaiko interesams, pavyzdžiui vieno iš tėvų pavojingas, amoralus, piktybiškas, neigiamas elgesys vaiko atžvilgiu, tačiau šiuo atveju tokios aplinkybės šiuo metu nėra žinomos.

10. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas iš dalies. Atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl bendravimo tvarkos tenkinimas pilna apimtimi neužtikrintų vaiko geriausių interesų. Atsakovo prašymas, kad tėvas turi teisę netrukdomai bendrauti su sūnumi kiekvieną darbo dieną pasiimdamas jį iš jo gyvenamosios vietos ir palydėdamas jį į ugdymo įstaigą pagal įstaigos darbo ir sūnaus dienos režimo grafiką ir turi teisę kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį netrukdomai bendrauti su sūnumi pasiimdamas sūnų iš ugdymo įstaigos, tenkintinas iš dalies, sudarant galimybę bendrauti du kartus darbo dienomis per savaitę, kaip atsakovas prašo. Prašymas, kad jis galėtų papildomai pasiimti sūnų per Tėvo dieną, žydų Naujųjų metų šventę, Hanuką, žydų Purim šventę bei tėvo gimimo dieną tenkintinas. Atsakovo prašymas, kad jis galėtų netrukdomai bendrauti su sūnumi kas antrą savaitgalį, pasiimdamas sūnų iš ugdymo įstaigos arba jo gyvenamosios vietos penktadienį 17 val. ir grąžindamas jį į jo gyvenamąją vietą sekmadienį iki 20 val., bei, kad jis galėtų pasiimti sūnų savo atostogų metu 14-kai kalendorinių dienų, einančių viena po kitos, šiuo atveju neatitinka vaiko interesų. Kaip nurodė išvadą teikianti institucija, vaiko ryšys su tėvu dar nėra toks glaudus, kad būtų tikslingos vaiko nakvynės pas tėvą. Bendravimo tvarka be nakvynių esamoje situacijoje labiausiai tinkanti, kas sudarys sąlygas ir išvadą teikiančios institucijos specialistams stebėti bei vertinti, kaip tėvui sekasi megzti artimesnį emocinį santykį su sūnumi. Todėl yra pagrindas koreguoti atsakovo prašomą tvarką nurodant, kad vaikas su tėvu bendrauja be nakvynių, pabūnant drauge su vaiku du šiokiadienių vakarus (antradienį ir ketvirtadienį) po darželio, praleidžiant drauge kas antrą savaitgalį šeštadienį arba sekmadienį (be nakvynių), sudarant galimybę berniukui dalyvauti tėvo nurodytose religinėse šventėse. Teismo vertinimu, tokia laikinai nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka atitiks bei užtikrins vaiko geriausius interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

12. Atskirajame skunde ir papildomuose ieškovės paaiškinimuose nurodoma, kad tinkamai įvertinant ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl atsakovo elgesio, veiksmų, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, rizikuojant, kad tokiu būdu bus pažeisti vaiko interesai ir jam (jo tinkamai raidai) padaryta žala. Tik išnagrinėjęs bylą iš esmės bei įvertinęs, kokia vis tik atsakovo bendravimo su vaiku tvarka užtikrintų geriausius vaiko interesus, teismas galėtų priimti teisingą sprendimą šiuo ypatingai jautriu klausimu. Negali būti paliekama tokia situacija, kuomet, esant realiai rizikai, kad atsakovui vienam būnant su vaiku, vaikui gali būti padaryta psichologinė (ar netgi fizinė) žala (kas jau buvo įvykę iki šiol, kaip ieškovė nurodė savo procesiniuose dokumentuose), tokia rizika yra ignoruojama tikintis kad gal viskas bus gerai bei ginant tik atsakovo (o ne nepilnamečio vaiko) interesus. Pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentų skundžiamoje nutartyje neįvertino ir dėl jų apskritai nepasisakė, kas, ieškovės vertinimu, laikytina teismo procesinio sprendimo motyvavimo pareigos pažeidimu, sąlygojusiu ir nepilnamečio vaiko interesus pažeidžiančios skundžiamos nutarties priėmimą. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų, jog šiai dienai ieškovė nedraudžia atsakovui su ja iš anksto susitarus bendrauti, susitikti su vaiku protingais bei adekvačiais, geriausiai vaiko interesu užtikrinančiais, periodais, jai pačiai esant šalia. Tas parodo, kad atsakovo realios galimybės bendrauti su vaiku nėra nepagrįstai suvaržytos ir nesant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kas reiškia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra jokio poreikio ir būtinybės, tuo pačiu tai parodo, kad ir nėra tenkinamos visos būtinos sąlygos šių priemonių taikymui, tai yra nėra jokios grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kurių prašo atsakovas, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės (net priešingai – kaip minėta, būtent jas pritaikius, yra pažeidžiami vaiko geriausi interesai, kas privalo būti saugoma ir ginama). Atsakovui bendravimo tvarkos su vaiku teisminis nustatymas galimai yra reikalingas tik „parodiniais“ tikslais, o ne esant realiam norui bendrauti su vaiku. Atsakovo prašymas nustatyti bendravimo tvarką su vaiku yra ne kas kita kaip tik spaudimo priemonė ieškovei.

17. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius rašte dėl papildomos informacijos pateikimo ir tarnybos nuomonės nurodo, kad ieškovė dėl, jos vertinimu, netinkamo atsakovo elgesio su sūnumi kreipėsi į instituciją, tačiau atlikus mažamečio šalių vaiko situacijos vertinimą, kurio rezultate vaiko teisių pažeidimų nenustatyta, tėvams rekomenduota savarankiškai kreiptis dėl tikslingų pozityvią bendratėvystę skatinančių paslaugų. Skundžiama nutartimi nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka atitinka mažamečio interesus, teismo nustatyta laikinoji bendravimo tvarka yra pakankama užtikrinti nuolatinį ir betarpišką vaiko ir tėvo santykių palaikymą, tokios tvarkos nuoseklus laikymasis bylos nagrinėjimo metu, leistų stebėti kaip toliau formuojasi vaiko ir tėvo santykiai bei priimant sprendimą spręsti dėl platesnės ir intensyvesnės nuolatinės bendravimo tvarkos. Šalių teismui pateikiami argumentai byloja ne tiek apie netinkamą tėvo elgesį su sūnumi ar jo vaikui daromą žalą, kiek papildomai patvirtina, jog esminis riziką vaiko interesams keliantis veiksnys yra tėvų tarpusavio geranoriškumo, pagarbos ir bendradarbiavimo stoka.

18. Išvadą teikiančios institucijos rašte dėl papildomos informacijos pateikimo ir tarnybos nuomonės taip pat teigiama, jog siūlymas nustatyti, kad ieškovė turi teisę dalyvauti visuose tėvo ir vaiko susitikimuose, o tėvas tuo tarpu visų susitikimų metu turi laikytis motinos nurodymų dėl vaiko priežiūros, režimo, mitybos ir kitų su tuo susijusių aspektų, taip pat turi bet kuriuo metu paprašius nedelsiant informuoti motiną apie vaiko būseną, savijautą, buvimo vietą bei kitus su vaiku susijusius klausimus (apsilankymus būreliuose, mitybą, miegą ir kt.), ne tik nėra objektyviai būtini vaiko interesų užtikrinimo prasme, bet priešingai, galėtų turėti reikšmingos neigiamos įtakos vaikui, nes tėvų santykiams esant įtemptiems ir priešiškiems, galėtų lemti, jog tėvo bendravimui su vaiku skirtas laikas būtų eikvojamas šalių tarpusavio nesutarimams, konfliktams, priekaištas dalyvaujant vaikui. Motinai taip pat svarbu suprasti, kad jos motinos valdžios vaiko atžvilgiu įgyvendinimas neapima tėvo valdžios kontrolės, ar kitaip sakant, jai reikalinga gerbti tėvo teisę savarankiškai, nevaržomai kurti savo individualius santykius su sūnumi, planuoti drauge praleidžiamą laiką bei veiklas, mokytis pasitikėti atsakovo meile ir rūpesčiu savo sūnumi, Atitinkamai tėvui svarbu gerbti motinos jausmus bei poreikį saugoti mažametį vaiką bei geranoriškai pasidalinti informacija, informuoti ir pan. Tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaikais, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaikus yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikai gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

21. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatyta laikina atsakovo R. G. bendravimo su šalių (ieškovės A. N. ir atsakovo R. G.) nepilnamečiu vaiku – sūnumi L. G., gimusiu (duomenys neskelbtini), tvarka.

22. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kadangi nustatyta laikina atsakovo bendravimo su vaiku tvarka neatitinka prioritetinių vaiko interesų ir juos pažeidžia.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

23. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

25. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

26. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu, papildomais paaiškinimais, taip pat atsakovas kartu su atsiliepimais į atskirąjį skundą ir ieškovės papildomus paaiškinimus, taip pat išvadą teikianti institucija kartu su raštu dėl papildomos informacijos pateikimo ir tarnybos nuomonės apeliacinės instancijos teismui teikia papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti papildomi įrodymai yra susiję su ginčo dalyku apeliacinės instancijos teisme ir gali turėti reikšmės šios bylos įrodinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti papildomi įrodymai (šalių susirašinėjimų ištraukos, institucijų išvados, duomenys apie šalių vaiko sveikatos būklę ir kt.) šalims turėtų būti žinomi, be to, jos dėl jų turėjo galimybę pasisakyti, todėl pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, pateikti papildomi įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

27. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui R. G. (R. G.) dėl šalių nepilnamečio vaiko – sūnaus L. G., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ir pagal atsakovo R. G. priešieškinį ieškovei A. N. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo.

28. Šioje byloje skundžiama Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatyta laikina atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku – sūnumi tvarka.

29. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams ir argumentams.

30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

31. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

32. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

34. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

35. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).

37. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog akivaizdu, kad dėl atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos šalys nesutaria ir tarp ieškovės ir atsakovo dėl to kyla ginčas. Tai patvirtina tiek byloje pateikti įrodymai – šalių susirašinėjimai, tiek teismui teikiami procesiniai dokumentai – prašymai, skundai ir pan. Matyti, jog šalių santykiai yra įtempti ir dėl atsakovo susitikimų su vaiku nuolatos kyla ginčai. Iš ieškovės procesinių dokumentų matyti, jog ji apskritai siekia, kad kol bus nagrinėjamas šalių ginčas nebūtų nustatyta jokia atsakovo ir vaiko bendravimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, kai teismas nenustatys jokios laikinos atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos, mažai tikėtina, kad šalims apskritai pavyks susitarti dėl atsakovo ir vaiko bendravimo, atitinkančio vaiko interesus. Taigi, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti dėl to, kad ieškovui ilgiau nebendraujant su vaiku gali būti susilpnintas ar apskritai prarastas atsakovo, kaip tėvo, ir vaiko ryšys, kurio atkūrimui turėtų būti vėl dedamos papildomos pastangos. Be to, neužtikrinant ieškovo ir jo sūnaus bendravimo būtų pažeidžiama prioritetinė nepilnamečio vaiko teisė ir interesas bendrauti su vienu iš tėvų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, jog šiuo atveju apskritai nėra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikinos atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarkos, kadangi realios galimybės bendrauti su vaiku nėra nepagrįstai suvaržytos, atmestini kaip nepagrįsti.

38. Antra, pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo daugybę faktinių aplinkybių ir pateikia įvairiausių šių aplinkybių interpretacijų, tačiau byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad šalių nepilnamečio vaiko tėvas, t. y. atsakovas, netinkamai elgtųsi su sūnumi, darytų jam neigiamą įtaką ar žalą, keltų grėsmę. Taip pat nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju vaikas vengtų susitikimų su tėvu, jų metu jaustųsi blogai ar pan. Nepaisant to, kad ieškovė skundais kreipėsi tiek į policiją, tiek į šioje byloje išvadą teikiančią instituciją, tačiau atsakovo atžvilgiu neigiamų duomenų, gautų iš minėtų institucijų ir patvirtinančių ieškovės interpretacijas byloje nėra pateikta. Priešingai – kaip šioje byloje išvadą teikianti institucija nurodė ir su kuo sutinka apeliacinės instancijos teismas, ieškovės nerimas ir nuogąstavimai yra paremti tik jos pačios paaiškinimais bei nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, o šalių teismui pateikiami argumentai byloja ne apie netinkamą tėvo elgesį su sūnumi ar jo vaikui daromą žalą, bet tai, jog esminis riziką vaiko interesams keliantis veiksnys yra tėvų tarpusavio geranoriškumo, pagarbos ir bendradarbiavimo stoka.

39. Sutiktina, jog atsakovo netinkamo elgesio su sūnumi, netinkamos įtakos ar žalos jam darymo, grėsmės kėlimo nepatvirtina tai, kad atsakovas praeityje buvo teistas ir atliko bausmę už finansinius nusikaltimus, tai, kad atsakovas vaikui neteikė išlaikymo (dėl ko šiuo metu tarp šalių nagrinėjamas ginčas), tai, kad vieno iš vaiko buvimo pas atsakovą metu vaikas nesmarkiai užsigavo, tai, kad atsakovas galimai davė vaikui valgyti ledų, nors vaikas alergiškas pieno produktams, tai, kad atsakovas atėjo vaiko pasiimti su draugu ir t. t. Kaip ir nurodė išvadą teikianti institucija, aplinkybė, jog tėvas yra teistas už finansinius nusikaltimus anaiptol nėra pagrindas manyti, jog jis kelia grėsmę savo vaikui, kadangi padarytas nusikaltimas nėra nei smurtinis, nei nukreiptas prieš nepilnametį. Nei vienas iš tėvų savo buvimo su vaiku laiku nėra apsaugotas nuo to, jog vaikas gali netyčia užsigauti, susižeisti, o tai, kad būdamas su tėvų vaikas valgė ledų, savaime nereiškia, jog ledai buvo pieniški ir vaikui netinkami.

40. Byloje pateikti duomenys – šalių susirašinėjimai, nuotraukos patvirtina, kad vaikas būdamas su tėvu atrodo laimingas, tėvas vaiku rūpinasi – pvz., vaikui pasijutus blogai, vežė jį į gydymo įstaigą ir pan. Kaip ir nurodė išvadą teikianti institucija, ieškovei svarbu suprasti, kad jos motinos valdžios vaiko atžvilgiu įgyvendinimas neapima tėvo valdžios kontrolės, ar kitaip sakant, jai reikalinga gerbti tėvo teisę savarankiškai, nevaržomai kurti savo individualius santykius su sūnumi, planuoti drauge praleidžiamą laiką bei veiklas, mokytis pasitikėti atsakovo meile ir rūpesčiu savo sūnumi, atitinkamai tėvui svarbu gerbti motinos jausmus bei poreikį saugoti mažametį vaiką bei geranoriškai pasidalinti informacija, informuoti ir pan. Sutiktina, kad ieškovės siūlymas nustatyti, jog ji turi teisė dalyvauti visuose tėvo ir vaiko susitikimuose, o tėvas tuo tarpu visų susitikimų metu turi laikytis motinos nurodymų dėl vaiko priežiūros, režimo, mitybos ir kitų su tuo susijusių aspektų, taip pat turi bet kuriuo metu paprašius nedelsiant informuoti motiną apie vaiko būseną, savijautą, buvimo vietą bei kitus su vaikų susijusius klausimus (apsilankymus būreliuose, mitybą, miegą ir kt.), ne tik nėra objektyviai būtini vaiko interesų užtikrinimo prasme, bet priešingai – galėtų turėti reikšmingos neigiamos įtakos vaikui, nes tėvų santykiams esant įtemptiems ir priešiškiems, galėtų lemti, jog tėvo bendravimui su vaiku skirtas laikas būtų eikvojamas šalių tarpusavio nesutarimams, konfliktams, priekaištams dalyvaujant vaikui.

41. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išvadą teikiančios institucijos argumentais, kad skundžiama nutartimi nustatyta bendravimo su vaiku tvarka atitinka mažamečio interesus, yra pakankama užtikrinti nuolatinį ir betarpišką vaiko ir tėvo santykių palaikymą, tokios tvarkos nuoseklus laikymasis bylos nagrinėjimo metu leistų stebėti kaip toliau formuojasi vaiko ir tėvo santykiai bei priimant sprendimą spręsti dėl platesnės ir intensyvesnės nuolatinės bendravimo tvarkos.

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, t. y. vaiko amžių, šalių santykius, duomenų apie tai, kad atsakovas kaip nors pažeistų vaiko teises ar interesus, nebuvimą, institucijos pateiktas išvadas ir kt., mano, kad, kol šioje byloje bus išspręstas ginčas, geriausiai šalių nepilnamečio vaiko interesų apsaugą užtikrins ir nepagrįstai tėvų ir vaiko teisių ar interesų nepažeis ir nevaržys būtent skundžiama nutartimi nustatyta laikina atsakovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka.

43. Pažymėtina, kad ieškovė atskiruoju skundu prašo nustatyti iš esmės naują laikiną atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, įtraukiant į ją daugumą švenčių, artimųjų gimtadienius, keičiant vaiko grąžinimo ieškovei laiką, sumažinant atsakovo susitikimų su vaiku dienų skaičių ir kt. Šio atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos varianto ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikusi nebuvo ir nustatyti neprašė. CPK normose įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 338 straipsnis) reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

44. Kita vertus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti kokia turėtų būti nustatyta vienos iš skyrium gyvenančios šalies bendravimo tvarka su vaikais, t. y. kokia tvarka labiausiai atitiktų tiek šalies, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turėtų galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla šiuo klausimu būtų išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turėtų galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus. Tuo tarpu nustatant specialią laikinąją apsaugos priemonę, kaip jau anksčiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu. Todėl tokio pobūdžio klausimai, kai bendravimo tvarka nukreipta į tolimą ateitį ir itin detalų reguliavimą, aptariamos vieno iš tėvų ir vaiko bendravimo sąlygos atostogų metu, poriniais, neporiniais metais, artimųjų gimtadieniais, visomis metų šventėmis ir t. t., turi būti išsprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės, o ne reguliuojami laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Vis dėl to, atkreiptinas dėmesys, į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas, todėl, esant naujų duomenų dėl faktinių aplinkybių, jog yra pažeidžiami vaiko interesai, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

45. Taigi, šalims manant, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyta atsakovo su vaiku bendravimo tvarka neatitinka vaiko interesų ir turi būti pakeista, kiekviena iš šalių siūlydama pakeistą bendravimo tvarkos variantą gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu nustatyti naują bendravimo tvarką. Todėl ieškovės reikalavimas skundžiamą nutartį pakeisti ir nustatyti naują laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką netenkintinas.

46. Kiti šalių argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

47. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama 2024 m. birželio 18 d. nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Priimti kartu su ieškovės A. N. atskiruoju skundu, papildomais paaiškinimais, taip pat kartu su atsakovo R. G. atsiliepimais į atskirąjį skundą ir ieškovės papildomus paaiškinimus, taip pat kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu dėl papildomos informacijos pateikimo ir tarnybos nuomonės apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus įrodymus.

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.