Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-294-241/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-30
Bylos Nr.: e2A-294-241/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01262-2018-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas: J. M.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Epola“

Kategorijos

2.6.1.6.2Netiesioginis ieškinys
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos

Civilinė byla Nr. e2A-294-241/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01262-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.2; 2.6.29.1

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1869-577/2019 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ netiesioginį ieškinį atsakovei J. M. dėl piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Epola“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „Asnita“ kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės J. M. trečiojo asmens UAB „Epola“ naudai 126 200 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. sausio 16 d. reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „SKS auditas“, pagrindu ieškovė įgijo reikalavimo teisę į UAB „Epola“ 140 000 Eur sumai. Atsižvelgdama į tai, kad UAB „Epola“ neturi pakankamai turto ir piniginių lėšų (bendrovė faktiškai yra nemoki) atsiskaityti su ieškove ir neįgyvendina savo kaip kreditorės teisių atsakovės J. M. atžvilgiu, ieškovė, siekdama apginti savo, kaip trečiojo asmens kreditorės, pažeistas teises reiškia netiesioginį ieškinį. Anot ieškovės, sutartinių paskolinių santykių pagrindu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. UAB „Epola“ paskolino atsakovei J. M. 126 200 Eur, kurių atsakovė trečiajam asmeniui negrąžino. Egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnyje nustatytos sąlygos, suteikiančios teisę ieškovei pareikšti ieškinį UAB „Epola“ debitorei – atsakovei J. M.: ieškovė turi neabejotiną reikalavimo teisę trečiojo asmens UAB „Epola“ atžvilgiu, UAB „Epola“ turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę J. M. atžvilgiu; UAB „Epola“ neįgyvendina reikalavimo teisės J. M. atžvilgiu .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 5 d. UAB „SKS auditas“ pasirašė kredito linijos sutartį Nr. P15/00012 su kredito unija Centro taupomoji kasa dėl 140 000 Eur kredito suteikimo įmonės finansavimui. Kredito linijos sutarties pagrindu gautos piniginės lėšos buvo tiesiogiai pervestos į UAB „Epola“ banko sąskaitą (perpaskolinta). 2018 m. sausio 16 d. ieškovė RUAB „Asnita“ ir UAB „SKS auditas“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu UAB „SKS auditas“ perleido reikalavimo teises į UAB „Epola“ 140 000 Eur sumai.

5. Teismas akcentavo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, bei pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimų pagrįstumą sieja su atsakovės prievolės, atsiradusios iš atsakovės ir trečiojo asmens paskolinių santykių, neįvykdymu. Teismas nurodė, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatyme (CK 6.68 straipsnis) nustatytoms sąlygoms.

6. Pasisakydamas dėl kreditoriaus neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės, teismas nustatė, kad trečiojo asmens atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino turėtus įsipareigojimus UAB „SKS auditas“, tačiau tvirtino, kad UAB „Epola“ nebuvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymą. Teismas nustatė, kad Lietuvos pašto korespondencijos siuntimo sąrašas patvirtina 2018 m. liepos 2 d. korespondencijos apie reikalavimo perleidimą ir skolos apmokėjimą siuntimo UAB „Epola“ faktą. Teismas sprendė, kad net darant prielaidą, jog registruotu paštu siųsti dokumentai galėjo būti trečiajam asmeniui neįteikti, aplinkybė, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis jam buvo įteikta kartu su teismo dokumentais, skolininko prievolė kreditoriui yra galiojanti, trečiasis asmuo ją pripažįsta, nesudaro pagrindo įžvelgti CK 6.109 straipsnio nuostatose įtvirtintų reikalavimų pažeidimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė egzistuojant ieškovės, kaip kreditorės, neabejotinai ir vykdytinai reikalavimo teisei į UAB „Epola“.

7. Vertindamas kreditoriaus skolininko skolininkės (atsakovės) pareigą vykdyti savo prievolę, teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimą dėl 126 200 Eur priteisimo iš atsakovės trečiajam asmeniui, grindžia atsakovės prievolės, atsiradusios iš atsakovę ir trečiąjį asmenį siejusių paskolinių santykių, neįvykdymu. Atsakovė ir trečiasis asmuo tvirtina, kad trečiasis asmuo atsakovei yra suteikęs dvi paskolas, iš viso 146 200 Eur sumai, paskolintos piniginės lėšos yra grąžintos.

8. Teismas nustatė, kad tarp atsakovės J. M. ir UAB „Epola“ buvo susiklostę paskoliniai santykiai dviejų paskolos sutarčių pagrindu: 1) 2015 m. vasario 20 d. paskolos sutartimi Nr. EP2015-02-20/01 UAB „Epola“ paskolino J. M. 40 200 Eur, o J. M. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2015 m. balandžio 1 d.; 2) 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartimi Nr. EP2015-03-20/02 UAB „Epola“ paskolino J. M. 106 000 Eur, o J. M. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad pateikti mokėjimo nurodymai, atsakovės J. M. ir trečiojo asmens „Epola“ išrašai iš sąskaitų banke, juose nurodytos datos, pervestų, gautų piniginių lėšų sumos, mokėjimo paskirtis patvirtina piniginių lėšų pavedimų faktą; piniginių lėšų (skolintų, grąžintų) judėjimą patvirtina pateikta atsakovei suteiktų ir trečiajam asmeniui grąžintų paskolų suvestinė. Taip pat teismas nustatė, kad J. M. 15 000 Eur sumą pagal paskolos sutartį Nr. EP 2015-02-20/01 UAB „Epola“ nurodymu pervedė į UAB „Epola“ darbuotojos J. M. sąskaitą.

9. Teismas nustatė, kad UAB „Epola“ 2019 m. vasario 25 d. pažymoje nurodoma, kad J. M. nėra skolinga UAB „Epola“ ir neturi UAB „Epola“ atžvilgiu jokių finansinių įsipareigojimų. Atsakovės J. M. (ūkininkės) už 2017 m. laikotarpį sudaryto balanso duomenimis jokių finansinių įsipareigojimų trečiajam asmeniui UAB „Epola“ nurodytu laikotarpiu nėra.

10. Teismas sprendė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovę su trečiuoju asmeniu paskoliniai santykiai siejo tik dviejų paskolos sutarčių pagrindu, ir nesudaro pagrindo aptartų piniginių lėšų (atitinkamų sumų) pavedimų laikyti atsakovės paskolų grąžinimu pagal kokias nors kitas, kaip teigia ieškovė, paskolos sutartis. Mokėjimo pavedimuose ir sąskaitų išrašuose piniginių lėšų pavedimo paskirtis nurodoma paskolos grąžinimas pagal sutartį; aplinkybė, kad mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta sutarties data ir numeris, aptartų įrodymų kontekste negali būti laikoma paneigiančia aptariamų paskolų grąžinimo faktą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, sudarančio pagrindą abejoti atsakovės ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų patikimumu.

11. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra įvykdžiusi savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartis, trečiajam asmeniui UAB „Epola“; trečiasis asmuo šiuo metu neturi galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę ir nėra atsakovės kreditorius, todėl neegzistuoja viena iš būtinųjų netiesioginio ieškinio sąlygų.

12. Nenustačius nors vienos iš būtinųjų sąlygų netiesioginis ieškinys negalimas, todėl dėl likusių sąlygų (ne) egzistavimo teismas nepasisakė.

13. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

14. Teismas netenkino atsakovės ir trečiojo asmens prašymo ieškovei paskirti baudą už akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio pateikimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovė RUAB „Asnita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas neatskleidė ginčo esmės, nekvalifikavo visų trečiąjį asmenį UAB „Epola“ ir atsakovę J. M. siejančių teisinių santykių ir nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo neturi reikalavimo į atsakovę teisės. Atsakovės ir trečiojo asmens pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog bendra UAB „Epola“ atsakovei J. M. pervestų piniginių lėšų suma yra 274 139 Eur. Darant prielaidą, jog 151 950 Eur buvo pervesti kaip paskolos grąžinimas, byloje liko nenustatyta, kokiu teisiniu pagrindu atsakovės J. M. naudai buvo pervesta 122 189 Eur (274 139 – 151 950), todėl šios lėšos yra įgytos be teisinio pagrindo ir privalo būti grąžintos UAB „Epola“.

15.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei nepagrįstai sprendė, jog atsakovė J. M. yra grąžinusi paskolos sutartimis Nr. EP 2015-02-20/01 ir Nr. EP 2015-03-20/02 gautas pinigines lėšas. Atsakovės ir trečiojo asmens pateikti įrodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, yra selektyvūs ir nepatvirtina, jog atsakovė trečiojo asmens naudai pervedė 151 950 Eur.

15.3. Egzistuoja akivaizdi bei teismo nepašalinta priešprieša tarp byloje esančių įrodymų. Atsakovės J. M. pateiktame banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išraše už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. nurodyta UAB „Epola“ naudai pervesta 2 607 Eur suma, tačiau nesant nurodytam UAB „Epola“ banko sąskaitos numeriui nėra galimybės įsitikinti, ar piniginės lėšos buvo pervestos į UAB „Epola“ banko sąskaitą. UAB „Epola“ pateiktas banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas už tą patį laikotarpį atskleidžia, jog atsakovė J. M. piniginių lėšų (2 607 Eur) nepervedė. UAB „Epola“ galimai valdo keletą banko sąskaitų ir todėl J. M. pervestos piniginės lėšos (2 607 Eur) neatsispindi selektyviai pateiktame banko sąskaitos išraše, kuriuo siekta nuslėpti bylai reikšmingą informaciją.

15.4. Trečiojo asmens ir atsakovės pateikti banko sąskaitų išrašai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 114 straipsnio 1 dalyje. Pateikti įrodymai yra šalių suformuoti išrašai word ir pdf formatu, nėra pasirašyti kredito įstaigos kompetentingo asmens.

15.5. Pateikta atsakovės iš trečiojo asmens gautų ir grąžintų paskolų suvestinė 2019 m. balandžio 15 d. neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes nėra pasirašyta jį parengusio asmens ir neatspindi visų turtinių santykių – lieka neatskleista, kokiu pagrindu atsakovei buvo papildomai pervesta 122 189 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje rėmėsi minėtu įrodymu.

15.6. UAB „Epola“ ir atsakovė neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė visų pirminių įrodymų, pagrindžiančių pasiskolintų piniginių lėšų grąžinimą. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad trečiasis asmuo UAB „Epola“ buvo skolingas J. M., todėl atsakovė J. M. neturėjo teisinio pagrindo 15 000 Eur pervesti J. M. naudai. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog 15 000 Eur buvo pervesti kaip paskolos pagal sutartį Nr. EP2015-02-20/01 grąžinimas. J. M. tam tikrais laikotarpiais buvo trečiojo asmens UAB „Epola“ akcininkė bei direktorė, be to buvo kredito unijos Centro taupomoji kasa darbuotoja ir savo parašu patvirtino 2015 m. vasario 20 d. sudarytos kredito linijos sutarties Nr. P12/00015 kopiją. Tarp trečiojo asmens UAB „Epola“, atsakovės J. M. ir J. M. egzistavo turtiniai teisiniai santykiai, kurie byloje nebuvo nustatyti.

15.7. Teismas netinkamai vertino atsakovės J. M. atliktų mokėjimo nurodymų paskirtyje įrašytus paaiškinimus. Atsakovė reguliariai atlikdavo mokėjimo nurodymus trečiojo asmens UAB „Epola“ naudai ir visais atvejais nurodydavo identišką mokėjimo paskirtį, todėl mokėjimo formuluotės pakeitimas patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 21 d. piniginės lėšos (24 000 Eur) nebuvo skirtos paskolos grąžinimui.

15.8. Pripažinus, jog atsakovė J. M. trečiojo asmens UAB „Epola“ naudai vykdė mokėjimo nurodymus, J. M. naudai atliktas 15 000 Eur mokėjimas ir 2015 m. gruodžio 21 d. mokėjimo nurodymas (24 000 Eur) nėra susijęs su paskoliniais teisiniais santykiais ir todėl maksimali suma, kurią atsakovė galėjo grąžinti yra 112 950 Eur (151 950 – 15 000 – 24 000); atsakovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kokiu teisiniu pagrindu atsakovei buvo pervesta bendra 271 532 Eur suma ir todėl 158 582 Eur (271 532 – 112 950) yra įgyti be teisinio pagrindo ir privalo būti grąžinti trečiajam asmeniui.

15.9. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymų išreikalauti rašytinius įrodymus. Pareiškus netiesioginį ieškinį ieškovės įrodinėjimo pareiga yra apsunkinta, nes ji nedisponuoja pirminiais įrodymais, kurie leistų nustatyti visus teisinius santykius tarp atsakovės J. M. ir trečiojo asmens UAB „Epola“, kurios siekia išvengti skolos grąžinimo. Todėl rašytinių įrodymų išreikalavimo institutas yra vienintelis teisėtas būdas gauti bylai reikalingus įrodymus ir apginti ieškovės teises ir teisėtus lūkesčius.

15.10. Ieškovė yra restruktūrizuojama įmonė, viešasis interesas restruktūrizavimo procese pasireiškia kreditorių interesų apsauga ir siekiu išsaugoti finansinių sunkumų turinčią bendrovę, suponuoja aktyvų teismo vaidmenį procese. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčo aplinkybių detaliai netyrė ir nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylai svarbios aplinkybės. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovė RUAB „Asnita“ turi galiojančią 140 000 Eur reikalavimo teisę trečiojo asmens UAB „Epola“ atžvilgiu, o UAB „Epola“ turi reikalavimo teisę atsakovės J. M. atžvilgiu, nors tikslus tokios teisės dydis byloje liko nenustatytas. Atsakovė J. M. iš trečiojo asmens UAB „Epola“ yra gavusi 122 189 Eur (274 139 – 151 950) piniginių lėšų, kurių gavimo pagrindas byloje nebuvo nustatytas ir todėl, siekiant apginti RUAB „Asnita“ ir jos kreditorių interesus, minėtos piniginės lėšos turėjo būti priteistos kaip be pagrindo įgytas turtas.

Atsiliepimas

16. Atsakovė J. M. ir trečiasis asmuo UAB „Epola“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Apeliantė netiesioginį ieškinį grindė tuo, kad J. M. gavo UAB „Epola“ suteiktą 126 200 Eur paskolą ir minėtos paskolos negrąžino, todėl įvertinus paskolos sutartis ir paskolų grąžinimą įrodančius dokumentus, apeliantės argumentas dėl 122 189 Eur sumos įgijimo be teisinio pagrindo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Į bylą pateiktuose J. M. ir UAB „Epola“ banko sąskaitų išrašuose yra aiškiai nurodyta, kad buvo paskolinta iš viso 146 200 Eur suma, o kitas sumas UAB „Epola“ J. M. sumokėjo atsiskaitydama pagal nuomos ir visiškai kitas sutartis.

16.2. J. M. ir UAB „Epola“ daugiau jokių paskolų sutarčių, išskyrus Nr. EP2015-02-20/01 ir Nr. EP2015-03-20/02, nebuvo sudariusios, o aplinkybę, kad J. M. nėra skolinga trečiajam asmeniui UAB „Epola“ patvirtina paskolos sutartys, mokėjimo nurodymai, banko sąskaitų išrašai bei UAB „Epola“ 2019 m. vasario 25 d. pažyma ir atsakovės, kaip ūkininkės, pateiktas balansas už 2017 m.

16.3. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgė į aplinkybių ir įrodymų visetą bei tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, ir materialinės teisės normas. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, esą byloje esantys įrodymai yra selektyvūs ir nepatvirtina, jog atsakovė trečiojo asmens naudai pervedė 151 950 Eur. Visi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (mokėjimo nurodymai, banko sąskaitų išrašai ir kiti dokumentai) įrodo, kad J. M. iš UAB „Epola“ gautą bendrą 146 200 Eur dydžio paskolą yra grąžinusi.

16.4. J. M. 2015 m. gruodžio 21 d. atlikto 24 000 Eur mokėjimo nurodymo paskirties formuluotė visų įrodymų kontekste nesudaro pagrindo teigti, jog tai paskolos grąžinimas pagal kokias nors kitas paskolos sutartis.

16.5. Kvestionuodama banko sąskaitos išrašų, mokėjimo nurodymų, taip pat paskolų suvestinės tikrumą apeliantė neteikia įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovės ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų patikimumu.

16.6. Aplinkybės, kad UAB „Epola“ dalyve ir direktore yra buvusi J. M., kuri taip pat yra dirbusi ir kredito unijoje Centro taupomoji kasa, kaip ir abejonės dėl 15 000 Eur pervedimo J. M. pagrįstumo, neturi nieko bendro su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo netenkintas netiesioginis ieškinys dėl piniginių lėšų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

18. Ieškovė kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės J. M. trečiojo asmens UAB „Epola“ naudai 126 200 Eur, 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškinyje nurodė, kad sutartinių paskolinių santykių pagrindu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. UAB „Epola“ paskolino atsakovei J. M. 126 200 Eur, kurių atsakovė trečiajam asmeniui negrąžino; teigė, kad egzistuoja visos būtinosios netiesioginio ieškinio sąlygos. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nustatęs, kad atsakovė yra įvykdžiusi savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartis, trečiajam asmeniui UAB „Epola“, todėl trečiasis asmuo šiuo metu neturi galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę ir nėra atsakovės kreditorius. Teismas sprendė, kad nesant bent vienos būtinosios netiesioginio ieškinio sąlygos, netiesioginis ieškinys negalimas. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ieškovė argumentuoja tuo, kad: 1) teismas, nekvalifikavęs visų trečiąjį asmenį ir atsakovę siejančių teisinių santykių, neatskleidė ginčo esmės, nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo neturi reikalavimo teisės į atsakovę; 2) teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei nepagrįstai sprendė, jog atsakovė yra grąžinusi paskolos sutarčių pagrindu gautas pinigines lėšas; 3) teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymų išreikalauti įrodymus.

19. CK 6.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 6.68 straipsnį yra pakankamai aiškiai suformuluota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015; 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-403/2020).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė yra trečiojo asmens kreditorė, turinti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę. Ši teismo išvada nekvestionuojama, todėl teisėjų kolegija dėl šios netiesioginio ieškinio sąlygos egzistavimo plačiau nepasisako.

21. Be nustatytos ir nekvestionuojamos netiesioginio ieškinio sąlygos egzistavimo, privalo egzistuoti ir kitos tokiam ieškiniui pareikšti įstatymo nustatytos būtinosios sąlygos, inter alia (be kita ko), neabejotina, galiojanti ir vykdytina trečiojo asmens UAB „Epola“ turtinė teisė, kurios ji neįgyvendino ar atsisakė ją įgyvendinti, taip pat iš šios turtinės teisės kylanti atsakovės J. M. pareiga vykdyti savo prievolę trečiajam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje neįrodytas šios netiesioginio ieškinio sąlygos egzistavimas, ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja toliau aptariamais ir vertinamais argumentais.

22. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, nekvalifikavo visų trečiąjį asmenį ir atsakovę siejančių teisinių santykių.

23. Civilinėje teisėje ir civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisę spręsti dėl savo asmeninių teisių įgyvendinimo (ar neįgyvendinimo), pasirinkti šių teisių gynimo būdus priklauso išimtinai tik šių teisių savininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal civilinių bylų nagrinėjimo teismuose principus, ieškinio elementus, įgyvendindamos rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 5, 12, 13, 17 straipsniai), nustato pačios ginčo šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018). Pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityvumo principo (CK 1.137 ir 1.138 straipsniai, CPK 13 straipsnis).

24. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018 28 punktas).

25. Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 40–41 punktai). Pažymėtina, kad teismas, įgyvendindamas šią savo išimtinę teisę, tiksliau – netgi pareigą, nėra saistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu – teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, nors bylos šalių teikiamas teisinis kvalifikavimas ir neturi lemiančios įtakos teismui parenkant patį įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, šalys, įgyvendindamos jų procesiniam teisiniam statusui priskirtas teises ir pareigas, atlieka veiksmus, kurie turi esminę reikšmę teismui kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį: bylos šalys suformuluoja savo reikalavimus ir atsikirtimus ir atitinkamai nurodo faktines aplinkybes jiems pagrįsti, o šių elementų visuma apibrėžia patį ginčą, kurį teismas privalo teisiškai kvalifikuoti. Pažymėtina, kad teismas ginčo apibrėžties aspektu, kitaip negu įstatymo ginčui spręsti parinkimo aspektu, yra saistomas pirmiau įvardytų bylos šalių procesinių veiksmų rezultato, t. y. teismas neturi teisės savo iniciatyva formuluoti ar keisti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, taip pat ir reikalavimų bei atsikirtimų faktinį pagrindą (nebent įstatymas suteikia tokias teises). Vadinasi, ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimas, atliekamas teismo nuožiūra, pirmiausia tiesiogiai priklauso nuo bylos šalių procesinių veiksmų – reikalavimų ir atsikirtimų suformulavimo – rezultato, kuris, kaip minėta, lemia paties ginčo dalyko apibrėžimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-219/2020).

26. Pareikštame ieškinyje ieškovė (apeliantė) nurodė, kad sutartinių paskolinių santykių pagrindu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. trečiasis asmuo UAB „Epola“ paskolino atsakovei J. M. 126 200 Eur, kurių atsakovė trečiajam asmeniui negrąžino, ir būtent iš šios turtinės teisės kylančią prievolę J. M. turinti įvykdyti. Taigi, kaip matyti, ieškovė ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes dėl konkrečiu laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2015 m. balandžio 27 d.) trečiojo asmens atsakovei pervestų piniginių lėšų (iš viso 126 200 Eur) ir ieškinio dalyku šių 126 200 Eur priteisimą trečiajam asmeniui. Aplinkybės, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad trečiasis asmuo atsakovei yra pervedęs didesnę nei ieškinio dalykas pinigų sumą liudija, jog atsakovė su trečiuoju asmeniu turėjo ir kitų tarpusavio teisinių santykių, kurių pagrindu tarp jų vyko mokėjimai ir (ar) atsiskaitymai. Tačiau ieškovei nepasinaudojus teise pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis), šių, ieškinio dalyką viršijančių, lėšų judėjimo ir to judėjimo pagrindo nustatymas nepatenka į nagrinėjamą ginčą pagal byloje ieškovės pareikštą reikalavimą. Todėl, atsižvelgdama į aptartą reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus ir nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos neatskleidė ginčo esmės, nekvalifikavo visų trečiąjį asmenį ir atsakovę siejančių teisinių santykių ir nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo neturi reikalavimo teisės į atsakovę.

27. Pagal CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).

28. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovės J. M. ir trečiojo asmens UAB „Epola“ buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai dviejų paskolos sutarčių pagrindu: 1) 2015 m. vasario 20 d. paskolos sutartimi Nr. EP2015-02-20/01 UAB „Epola“ paskolino J. M. 40 200 Eur, o J. M. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2015 m. balandžio 1 d.; 2) 2015 m. kovo 20 d. paskolos sutartimi Nr. EP2015-03-20/02 UAB „Epola“ paskolino J. M. 106 000 Eur, J. M. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Ginčo dėl šių sumų – pagal pareikštą ieškinį 126 200 Eur sumos, o iš viso pagal abi paskolos sutartis 146 200 Eur, faktinio perdavimo (pervedimo) atsakovei, t. y. paskolos suteikimo, nėra.

29. Įrodinėjant paskolų grąžinimą į bylą pateikti mokėjimo nurodymai, kuriuose mokėtoju nurodyta J. M., o gavėju UAB „Epola“, mokėjimo paskirtyje nurodyta „paskolos grąžinimas pagal sutartį“: 2015 m. balandžio 15 d. Nr. 10 – 4 000 Eur, 2015 m. balandžio 16 d. Nr. 11 – 700 Eur, 2015 m. gegužės 19 d. Nr. 25 – 8 250 Eur, 2015 m. gruodžio 17 d. Nr. 68 – 50 000 Eur, 2015 m. gruodžio 18 d. Nr. 69 – 50 000 Eur; o 2015 m. gruodžio 21 d. mokėjimo nurodyme Nr. 70 – 24 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodoma „pagal sutartį“. Pateikti mokėjimo nurodymai liudija, kad atsakovė J. M. pervedė trečiajam asmeniui UAB „Epola“ 136 950 Eur sumą. Į bylą taip pat pateiktas UAB „Epola“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. patvirtina minėtais mokėjimo nurodymais pervestų 136 950 Eur lėšų gavimą.

30. Taip pat įrodinėjant paskolų grąžinimą į bylą pateiktas UAB „Epola“ 2015 m. gegužės 9 d. nurodymas J. M. 15 000 Eur mokėjimą pagal paskolos sutartį Nr. EP2015-02-20/01 atlikti UAB „Epola“ darbuotojai J. M. į jos asmeninę sąskaitą bei išrašas iš J. M. banko sąskaitos, patvirtinantis, kad 2015 m. gegužės 9 d. J. M. pervesta 5 000 Eur suma, o 2015 m. gegužės 15 d. – 10 000 Eur.

31. Atsakovės J. M. (ūkininkės) pateikto balanso už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. duomenys liudija, kad jokių finansinių įsipareigojimų trečiajam asmeniui UAB „Epola“ nurodytu laikotarpiu nėra.

32. Minėta, kad iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Šiuo atveju paskolos grąžinimo faktą pateiktais įrodymais įrodinėjo tiek skolininkė (atsakovė), tiek ir paskolą suteikusi kreditorė. Taigi pateikti mokėjimo nurodymai, išrašai iš sąskaitų banke, juose nurodytų datų bei sumų sutapimas, pagrindžia atsakovės trečiajam asmeniui paskolos dalyko (pinigų) pagal paskolos sutartis grąžinimo faktą; analogišką pinigų judėjimą patvirtina ir į bylą teismo pareikalavimu pateikta atsakovei suteiktų ir trečiajam asmeniui grąžintų paskolų suvestinė 2019 m. balandžio 15 d.

33. Įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos, reglamentuoja CK 6.55 straipsnis, pagal kurio 1 dalį skolininkui mokėjimo metu suteikiama teisė pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Ribojama tik skolininko galimybė be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Tuo atveju, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms (aptariamo straipsnio 2 dalis). Taigi pagal pateiktus įrodymus J. M. sumokėjo UAB „Epola“ iš viso 151 950 Eur sumą; pirmiausia buvo grąžinta pagal paskolos sutartį Nr. EP2015-02-20/01 suteikta 40 200 Eur paskola, o po to – pagal paskolos sutartį Nr. EP2015-03-20/02 suteikta 106 000 Eur paskola.

34. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 68 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).

35. Iš pirmosios instancijos teismo išvadų galima spręsti, kad jos padarytos nepažeidžiant nurodytų CPK reglamentuotų įrodymo vertinimo taisyklių bei kasacinio teismo išaiškinimų. Teismas įvertino tiek kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, tiek jų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė yra įvykdžiusi pagal paskolos sutartis prisiimtus įsipareigojimus trečiajam asmeniui ir trečiasis asmuo šiuo metu neturi galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę ir nėra atsakovės kreditorius. Byloje pateikti mokėjimo nurodymai, išrašai iš banko sąskaitų ir kiti rašytiniai įrodymai neprieštarauja, bet papildo ir patvirtina vienas kito turinį.

36. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, kad atsakovė bei trečiasis asmuo įrodymus į bylą teikė selektyviai. Įrodymų rinkimas ir teikimas – šalių pareiga (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Taigi, šiuo aspektu, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo turi teisę pasirinkti, kokius įrodymus savo nurodomoms aplinkybėms pagrįsti teikti į bylą. Taip pat pastebėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, nurodė galimybę teikti įrodymus, kiek tai susiję su ginčo dalyku, kad matytųsi atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavio piniginių lėšų judėjimas, neapimant su kitais asmenimis susijusio lėšų judėjimo. Be to ir CPK 114 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad tais atvejais, kai su procesinio dokumento turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos).

37. Apeliantei abejojant atskirų atsakovės ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų patikimumu bei įrodomąja reikšme (2015 m. gruodžio 21 d. mokėjimo nurodymu, nes jo paskirties formuluotė – pagal sutartį), teisėjų kolegija primena, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Šiuo atveju atsižvelgiant į byloje surinktų ir šios nutarties 28, 29, 30, 31 punktuose nurodytų įrodymų visetą pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog esant pateiktiems duomenims, patvirtinantiems, kad atsakovę su trečiuoju asmeniu paskoliniai santykiai siejo tik dviejų paskolos sutarčių pagrindu, nesudaro pagrindo aptartų piniginių lėšų (atitinkamų sumų) pavedimų laikyti atsakovės paskolų grąžinimu pagal kokias nors kitas, kaip deklaratyviai teigia ieškovė, paskolos sutartis. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, sudarančio pagrindą abejoti atsakovės ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų patikimumu.

38. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo proceso metu tiriami ir vertinami ne bet kokie šalių pateikti faktiniai duomenys, o tik tie, kurie sudaro įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo dalyką (byloje nustatytinus faktus) lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindai. Tai reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik tuos šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 180 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Atsižvelgiant į tai bei į konkrečiai apibrėžtą ieškovės ieškinio pagrindą ir dalyką (nutarties 26 punktas), kitais pagrindais atliktų mokėjimų bei su J. M. susijusių teisinių santykių nustatymas nepatenka į ginčo dalyką, todėl ir ieškovės prašymai išreikalauti pirminius dokumentus, pagrindžiančius visus tarp atsakovės ir trečiojo asmens įvykusius lėšų pavedimus laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., ar išduoti teismo liudijimą juos gauti, pirmosios instancijos teismo netenkinti pagrįstai dėl šių įrodymų neatitikimo pareikšto ieškinio faktiniam pagrindui. Ieškovės teisinis statusas nagrinėjamoje byloje savaime nelemia nei aukštesnės teismo aktyvumo pareigos, nei pagrindo išreikalauti visus su pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu nesusijusius ieškovės prašomus įrodymus ar suteikti teismo liudijimą juos gauti egzistavimo.

39. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatytas vienos iš būtinųjų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti egzistavimas – ieškovės skolininkės (trečiojo asmens) turtinė reikalavimo atsakovei teisė ir atitinkama atsakovės pareiga, todėl, skirtingai nei teigiama ieškovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl ieškovės ieškinio, kaip neatitinkančio CK 6.68 straipsnyje nustatytų būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, netenkinimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikšto netiesioginio ieškinio būtinųjų sąlygų egzistavimo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, rėmėsi ginčui aktualia kasacinio teismo praktika, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovė bei trečiasis asmuo įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimo priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis