Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-43-613/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-10
Bylos Nr.: e2A-43-613/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-46-3-01029-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
Ieškovas: R. S.
Atsakovas: E. S., A. V., J. D., V. D.
Advokatai: Diana Višinskienė, Algimantas Kolpertas

Kategorijos

2.6.8.11.3Sutarties ar jos dalies negaliojimas
2.6.11.6Nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas
2.6.16.8Žemės nuoma
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-43-613/2022Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01029-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.3; 2.6.11.6; 2.6.16.8; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mildos Skersienės,

Žemesnės instancijos teismas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams E. S., A. V., J. D., V. D. dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjo teisių perkėlimo, žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, akcinė bendrovė „Swedbank“, Tauragės rajono 2-ojo notarų biuro notarė S. B.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. S. kreipėsi į Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus su ieškiniu (patikslintu ieškiniu), prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia 2015 m. birželio 25 d. privačios žemės sklypo nuomos sutartį, sudarytą tarp Z. S. ir J. D.; 2) perkelti R. S. pirkėjo teises pagal 2020 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1982 į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant R. S. sumokėti J. D. ir V. D. 20 000,00 Eur sumą, 3) nusprendus netenkinti šių reikalavimų, pripažinti negaliojančia 2020 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1982, patvirtintą notarės S. B., sudarytą tarp E. S., A. V., J. D. ir V. D.. Taip pat prašo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas ir jo atstovė advokatė Diana Višinskienė teisme palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad pardavus kaimyninį ieškovo broliui Z. S. priklausiusį 8,4104 ha žemės sklypą, besiribojantį su ieškovui priklausančiais dviem žemės sklypais, buvo pažeista jo pirmumo teisė pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teigė, kad jis yra šio žemės sklypo faktinis bendraturtis, nes anksčiau žemė priklausė jo šeimai. Tvirtina, kad jis yra labiau susijęs su parduotu žemės sklypu nei atsakovas J. D. Ginčo žemės sklypas yra įsiterpęs tarp dviejų jam nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų. Atsakovas J. D. su broliu Z. S. buvo sudaręs ne nuomos, o panaudos sutartį, brolis jokių pinigų už nuomą nėra gavęs. 2015 m. birželio 25 d. nuomos sutartis yra apsimestinis sandoris, siekiant pridengti panaudos santykius. Netenkinus reikalavimo dėl nuomos sutarties nuginčijimo ir pirkėjo teisių perkėlimo, ieškovas prašo tenkinti alternatyvų reikalavimą – pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia.

Šalies argumentai

3. Atsakovai E. S. ir A. V. bei jų atstovas advokatas A. Kolpertas su patikslintu ieškiniu nesutiko. Prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovų tėvui E. S. priklausančiu žemės sklypu nuo 2015 m. birželio 25 d. naudojosi ūkininkas J. D. E. S. su J. D. buvo sudaręs žemės sklypo nuomos sutartį penkeriems metams. Po tėvo mirties atsakovai paveldėjo žemės sklypą, kurį 2020 m. balandžio 15 d. pardavė pagal įstatymą pirmumo teisę turinčiam atsakovui J. D.

Atsiliepimas

4. Atsakovai J. D. ir V. D. bei jų atstovė advokatė S. Jorudienė prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. birželio 25 d. J. D. su žemės sklypo savininku Z. S. sudarė privačios žemės sklypo nuomos sutartį penkeriems metams. Mirus Z. S., jis tęsė nuomos santykius, toliau naudojosi šiuo žemės sklypu. 2020 m. balandžio 15 d. įsigijo žemės sklypą, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą turėjo pirmumo teisę įsigyti.

5. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir vadovautis atsiliepime išdėstytais argumentais. Atsiliepime nurodė, kad nesutinka su ieškovo reikalavimu perkelti jam pirkėjo teises, prašo jį atmesti. Dėl kitų ieškovo reikalavimų prašo teismo spręsti savo nuožiūra. Nurodo, kad 2020 m. vasario 10 d. gavo E. S. ir A. V. pranešimą apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Apie parduodamą žemės sklypą pranešė jo naudotojui bei žemės sklypų, kurie ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininkams. Sutikimą pirkti parduodamą žemę pateikė atsakovas J. D. ir ieškovas R. S. 2020 m. kovo 16 d. buvo išduota pažyma, kad A. V. ir E. S. 8,4104 ha žemės sklypą turi parduoti žemės sklypo naudotojui J. D.

6. Trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų „Swedbank“, AB, atstovas nagrinėjant bylą teisme nedalyvavo. Atsiliepime nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, prašo teismo jo netenkinti. Palaiko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus. Tvirtina, kad „Swedbank“, AB, yra sąžiningas įkaito turėtojas ir jų teisė turi būti ginama prioritetiškai.

7. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų Tauragės rajono 2-ojo notarų biuro notarė S. B. prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir priimti sprendimą teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo R. S. atsakovui J. D. 1 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei A. V. 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei 15,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

9. Teismas nustatė, kad ieškovui R. S. nuosavybės teise priklauso 8,4005 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7,1874 ha žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). 7,1874 ha ploto žemės sklypas iki mirties priklausė ieškovo broliui E. L. S. Ieškovas šį žemės sklypą 2016 metais įsigijo iš brolio ir jo sutuoktinės turto paveldėtojų. 8,4104 ha ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. priklausė kitam ieškovo broliui – Z. S. Po jo mirties šį žemės sklypą pagal 2018 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą įgijo atsakovai A. V. ir E. S., jie šį žemės sklypą 2020 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 20 000,00 Eur pardavė atsakovams J. D. ir V. D. Pirkėjai D. šį žemės sklypą įkeitė bankui „Swedbank“ už suteiktą paskolą, šiam turtui taikoma hipoteka.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, parduodamo žemės sklypo naudotojas turi pirmumo teisę pirkti žemės sklypą tada, jeigu naudojo šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus pagal Nekilnojamojo turto registre šiam laikotarpiui įregistruotą sutartį, išskyrus neatlygintinio naudojimosi daiktu sutartį. Taigi tuo atveju, jeigu žemės naudotojas parduodamą žemės sklypą naudojo pagal panaudos sutartį, jis neturi pirmumo teisės prieš besiribojančio žemės sklypo savininką įsigyti šį žemės sklypą. Todėl žemės sklypą perleidus žemės naudotojui, ginčijant nuomos sutartį ir prašant perkelti pirkėjo teises ir pareigas, turi būti įvertintas ir nuomos sandorio teisėtumas. Pagrindinis ir būtinas nuomos sutarties požymis, kuris skiria šią sutartį nuo panaudos sutarties, yra jos atlygintinumas.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys). CK 6.552 straipsnyje nurodyta, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu.

12. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad 2015 m. birželio 25 d. Z. S. ir J. D. sudarė ne panaudos, o nuomos nutartį. Sudaryta nuomos sutartis neprieštarauja CK 6.545–6.566 straipsniuose nurodytiems reikalavimams, todėl nėra jokio pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Žemės nuomos sutartis sudaryta rašytine forma, šalių susitarimu nustatytas nuomos sutarties terminas, nurodytas nuomos mokesčio dydis, sutarties turinys atitinka CK 6.550 straipsnio reikalavimus. Priešingai nei teigia ieškovas ir jo atstovė, ši sutartis nebuvo sudaryta kitam sandoriui (panaudai) pridengti, ji nebuvo apsimestinė. Sutarties šalys Z. S. ir J. D. siekė sudaryti ir sudarė atlygintinį sandorį, tai yra privačios žemės nuomos sutartį.

13. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo prašymo pripažinti 2015 m. birželio 25 d. nuomos sutartį negaliojančia, pažymėjo, kad ieškovas nėra nuomos sutarties šalis, todėl šios sutarties papildymas nepadarė jokios įtakos jo teisėtiems interesams, nepažeidė jo teisių, nes išnuomotas žemės sklypas buvo parduotas 2020 m. balandžio 15 d., tai yra, nepasibaigus sutartam penkerių metų sutarties galiojimo terminui.

14. Teismas taip pat nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas ir dėl asmenų pirmumo teisės įgyti žemės ūkio paskirties žemę.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pirmiausia nustato bendraturčio pirmumo teisę įgyti žemės sklypus ir tik tada – žemės naudotojui ir besiribojančių sklypų savininkams.

16. Teismas nustatė, kad 8,4104 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą sutiko pirkti tiek atsakovas J. D., kuris buvo žemės sklypo naudotojas, tiek ieškovas, kurio nuosavybės teise priklausantys žemės ūkio paskirties žemės sklypai ribojasi su parduotu žemės sklypu. Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimai patvirtina, kad abu atitiko Įstatymo sąlygą, t. y. būdami fiziniai asmenys yra įregistravę ūkininko ūkį. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus būtent žemės sklypo naudotojas turėjo pirmumo teisę prieš besiribojančio sklypo savininką įsigyjant parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

17. Teismas konstatavo, kad 2020 m. balandžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis neprieštarauja CK 6.329–6.401 straipsniuose nurodytiems nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių reikalavimams. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta notarine forma, joje nurodyti duomenys apie žemės sklypą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, nurodyta žemės sklypo kaina, atsiskaitymo tvarka, jo perdavimas ir nuosavybės teisės perėjimas. Teismas nenustatė jokio pagrindo 2020 m. balandžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18. Apeliaciniu skundu ieškovas R. S. (toliau – apeliantas), atstovaujamas advokatės Dianos Višinskienės, prašo Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai, todėl naikintinas.

18.2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta nuomos sutartis. Teigia, kad tarp mirusiojo brolio ir atsakovo J. D. buvo sudaryta neatlygintinė panaudos sutartis, todėl atsakovas J. D. neturėjo pirmumo teisės įsigyti ginčo žemės sklypo.

18.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir jų neįvertino, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. teismas neįvertino:

18.3.1. kad pagal ginčijamą nuomos sutartį nustatyta žemės sklypo nuomos kaina yra niekinė, neatitinkanti realios rinkos kainos;

Atsiliepimas

18.3.2. atsakovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad nuomojosi žemės sklypus ir iš kitų asmenų ir už žemės sklypo nuomą mokėdavo nuo 80,00 Eur iki 120,00 Eur už 1 ha;

18.3.3. kad atsakovas J. D. neatlygintinai naudojosi ir kitu ieškovo broliui E. L. S. priklausančiu žemės sklypu pagal panaudos sutartį;

18.3.4. kad ieškovas neturėjo galimybių pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad sudaryta nuomos sutartis surašyta ir pasirašyta ne paties Z. S., kadangi tiek atsakovas J. D., tiek mirusiojo įpėdiniai nepateikė nuomos sutarties originalo, reikalingo siekiant atlikti rašysenos ekspertizę ir nustatyti abejones keliančias aplinkybes dėl nuomos sutarties tikrumo.

18.4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar nuompinigiai buvo sumokėti, vadovavosi išimtinai nuomos sutarties tekstu. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas ūkininku, neišrašė pinigų perdavimą patvirtinančio kvito, niekada nedeklaravo pinigų perdavimo Valstybinei mokesčių inspekcijai, o Z. S. nepatvirtino pinigų gavimo fakto, padarydamas atskirą įrašą apie pinigų gavimą, neišdavė pakvitavimo, patvirtinančio atsiskaitymą pagal nuomos sutartį.

18.5. Atsakovės A. V. duoti paaiškinimai vertintini kritiškai, kadangi ji prisiminė tik tas aplinkybes, kurios buvo naudingos išimtinai jai pačiai. Teismo posėdžio metu nurodė, kad nežinojo nuomos sutarties sudarymo aplinkybių, tačiau, neva, puikiai atsimena, kad jos tėvas su atsakovu J. D. sudarė būtent nuomos sutartį ir kad J. D. tėvui perdavė 500,00 Eur.

18.6. Teigia, kad, nesant nuomos sutarties originalo, kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovo J. D. pirmumo teisės įgyti nuosavybėn žemės sklypą egzistavimo. Kadangi šis dokumentas yra ypatingos reikšmės, suteikiantis jam teisę įsigyti žemės sklypą, todėl atsakovas J. D. turėjo išsaugoti nuomos sutarties originalą, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas.

18.7. Pažymėjo, kad atsakovas J. D. vienašališkai ištaisė nuomos sutarties tekstą, nurodė ilgesnį nei penkerių metų nuomos laikotarpį, o tai reiškia, kad sutarties galiojimas buvo pratęstas nesant išreikštai kitos sutarties šalies valiai. Mano, kad tokia sutartis negalėjo būti įregistruota viešajame registre tol, kol negautas kitos sandorio šalies sutikimas. Kadangi toks sutikimas nebuvo gautas, darytina išvada, kad nuomos sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento.

18.8. Taip pat pažymėjo, kad, įregistruojant nuomos sutartį, nebuvo laikytasi imperatyvių įstatymo nuostatų, numatytų CK 6.547 straipsnio 3 dalyje, 5.546 straipsnyje, kad privalomas žemės nuomos sutarties priedas yra nuomojamo žemės sklypo planas (schema).

18.9. Pirmosios instancijos teismas neįvertino individualios ieškovo situacijos, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neatliko pareigos vykdyti teisingumą ir nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo perkelti jam pirkėjo teises kaip ilgamečiam žemės sklypo faktiniam bendraturčiui ir naudotojui.

18.10. Mano, kad įrodė, kad pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo nesąžiningos, dėl to buvo pažeisti trečiojo asmens (ne sandorio šalies) teisėti interesai įsigyti žemės sklypą nuosavybėn kaip asmeniui, turinčiam žemės sklypus, kurie ribojasi su parduodamu žemės sklypu.

18.11. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad tam tikri asmenys turi pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytynių. Ginčo sklypas buvo parduotas ne už tą pačią kainą nei buvo gauta Nacionalinės žemės tarnybos pažyma, todėl pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė minėto įstatymo nuostatas.

19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. V. ir E. S., atstovaujami advokato Algimanto Kolperto, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.

19.2. Byloje nekyla jokių abejonių, kad laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2020 m. ginčo žemės sklypą, kuris Z. S. priklausė asmeninės nuosavybės teise, realiai naudojo, dirbo, gavo pajamas ir deklaravo J. D. Šio fakto neneigia ir pats ieškovas.

19.3. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, kad Z. S. J. D. suteikė teisę naudotis žemės sklypu neatlygintinai, kad Z. S. parašas ir (ar) nuomos sutartis buvo suklastoti. Tačiau ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nepateikia. Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus ir motyvus, kuriuos nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

19.4. Ginčo nuomos sutartis buvo įregistruota viešajame registre. Per visą sutarties galiojimo laikotarpį sutarties šalys sutarties neginčijo, tarp šalių nekilo ginčas dėl šios sutarties vykdymo.

19.5. Sudaryta sutartis buvo atlygintinė. Nuomos sutarties kaina yra individualus susitarimas tarp nuomotojo ir nuomininko. Nėra teisės aktų, kurie įtvirtintų reikalavimą, kad žemės sklypo nuomos kaina būtų nustatoma pagal vidutines rinkos kainas.

19.6. Pati nuomos sutartis yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymas, patvirtinantis, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai. Pinigių sumokėjimo faktas nurodytas pačioje sutartyje, patvirtintas sutarties šalių parašais.

19.7. Sudaryta nuomos sutartis gali būti pripažinta panaudos sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui. Ieškovas nepateikia jokių argumentų / motyvų, kodėl žemės savininkas turėjo suteikti J. D. žemę naudotis neatlygintinai.

Šalies argumentai

19.8. Ieškovo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškovo ryšį su ginčo žemės sklypu, turėtų nepaisyti teisės aktų reikalavimų, nustatančių pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir jam perkelti pirkėjo teises, iš esmės yra ydingas.

Atsiliepimas

20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. D. ir V. D. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines bei materialines teisės normas, teisingai vadovavosi susiformavusia teismų praktika, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

20.2. Pažymėjo, kad nuomos sutartis galiojo visą laiką iki tol, kol ji pasibaigė, t. y. iki tol, kol 2020 m. balandžio 15 d. nuomojamos žemės savininkais tapo atsakovai. Nuomos sutartimi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta šalių (nuomininko ir žemės sklypo savininko) valia, patvirtinta šalių parašais. Žemės sklypo savininkas savo ranka įrašė ir pasirašė, patvirtindamas, kad pinigai už žemės sklypo nuomą yra sumokėti iki sutarties pasirašymo momento.

20.3. Taip pat pažymėjo, kad sutartiniuose santykiuose šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį.

20.4. Sudaryta sutartis yra aiški, neprieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra galiojanti. Sudaryta nuomos sutartis, ne panaudos. Sutartis sudaryta rašytine forma, šalių susitarimu nustatytas nuomos terminas, nuomos mokesčio dydis, sutarties turinys atitinka CK 6.550 straipsnyje numatytus reikalavimus.

20.5. Priešingai nei teigia ieškovas, ginčo sutartis nebuvo sudaryta kitam sandoriui pridengti, ji nebuvo apsimestinė. Su Z. S. sudarė atlygintinį sandorį – privačios žemės nuomos sutartį.

20.6. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad 2020 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtinta notaro, yra teisėta ir pagrįsta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia ir ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas.

20.7. Pažymėjo, kad tai, jog ginčo žemės sklypas buvo parduotas už didesnę kainą nei atsakovai A. V. ir E. S. buvo nurodę pranešime dėl sprendimo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, neturi jokios reikšmės ir nedaro pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančios, o sutarties šalių nesąžiningų. Šis kainos pasikeitimas (kainos padidėjimas, ne sumažėjimas) neturėjo jokios įtakos nustatant asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačios žemės ūkio paskirties sklypą.

21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsiliepime buvo nurodžiusi, kad nesutinka su ieškovo reikalavimu perkelti jam pirkėjo teises, prašė šį reikalavimą atmesti. Dėl kitų ieškovo reikalavimų prašė teismo spręsti savo nuožiūra.

22. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

26. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

27. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: R. S. 2005–2011 metų paraiškas gauti išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, informaciją apie nuo 2009 metų taikomus kompleksiniam paramos susiejimui reikalavimus. Nurodo, kad pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas buvo de facto (iš tikrųjų) žemės sklypo valdytojas nepertraukiamą laikotarpį iki 2012 metų.

28. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus motyvuoja tuo, kad jie patvirtina byloje aplinkybę, kad ieškovas buvo žemės sklypo valdytojas, tačiau nenurodo, kodėl jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir kokia būtinybė iškilo juos pateikti apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima tik išimtiniais atvejais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas nepagrindė papildomų rašytinių įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės, prašomi pridėti įrodymai esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturės, kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas valdė žemės sklypą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisako juos priimti. Kadangi dokumentai buvo pateikti per elektroninių paslaugų portalą, jie ieškovui (apeliantui) negrąžintini.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

30. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui R. S. nuosavybės teise priklauso 8,4005 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir 7,1874 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas 7,1874 ha žemės sklypas iki mirties priklausė ieškovo broliui E. L. S. Ieškovas šį žemės sklypą 2016 metais įsigijo iš brolio ir jo sutuoktinės turto paveldėtojų. 8,4104 ha ginčo žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. priklausė kitam ieškovo broliui Z. S. Po jo mirties šį žemės sklypą pagal 2018 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą įgijo atsakovai A. V. ir E. S., jie 2020 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šį žemės sklypą už 20 000,00 Eur pardavė atsakovams J. D. ir V. D. Pirkėjai D. šį žemės sklypą įkeitė bankui „Swedbank“ už suteiktą paskolą, šiam turtui taikoma hipoteka.

31. Remiantis 2015 m. birželio 25 d. privačios žemės sklypo nuomos sutarties duomenimis, nustatyta, kad buvęs žemės sklypo savininkas Z. S. penkeriems metams (nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2020 m. spalio 25 d.) išnuomojo atsakovui J. D. 8,41 ha žemės sklypą, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Sutartimi nuomininkas už nuomojamą žemės sklypą įsipareigojo mokėti po 100,00 Eur už kiekvienus metus, iš viso – 500,00 Eur, kurie sumokėti prieš sutarties pasirašymą.

32. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis nustatyta, kad yra įregistruotas juridinis faktas, jog J. D. nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. nuomojasi žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plotas – 8,41 ha, pagrindas – 2015 m. birželio 25 d. nuomos sutartis, terminas – nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2020 m. spalio 25 d.

33. Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyrius (toliau – NŽT) 2020 m. vasario 10 d. gavo E. S. ir A. V. pranešimą apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį.

34. NŽT 2020 m. vasario 12 d. pranešimais Nr. 34SD-1218-(14.34.104.), Nr. 34SD-1219-(14.34.104.) informavo apie parduodamą žemės sklypą, jo kainą ir pardavimo sąlygas žemės sklypo naudotoją J. D., žemės sklypo, kuris ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininkus R. S. ir M. S., ir žemės sklypo, kuris ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininkę J. V.

35. 2020 m. vasario 17 d. NŽT gavo žemės naudotojo J. D. sutikimą pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą už nurodytą kainą. 2020 m. kovo 5 d. gavo žemės sklypo savininko, kuris ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininko R. S. sutikimą pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą už nurodytą kainą.

36. NŽT 2020 m. kovo 16 d. informavo gretimo žemės sklypo savininką R. S., kad sutikimą pirkti parduodamą žemės sūkio paskirties žemės sklypą pateikė aukštesnės eilės pirmumo teisę turintis asmuo, todėl atsisakyta R. S. įrašyti į pažymą „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui“.

37. NŽT išdavė 2020 m. kovo 16 d. pažymą Nr. 34-PAŽ-177-(14.34.33.) „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam asmeniui“, kurioje nurodyta, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos žemės sūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. V. ir E. S. (parduodamo žemės sklypo savininkai) 8,4104 ha žemės ūkio paskirties sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)), turi parduoti J. D.

38. Ieškovo nuomone, tarp mirusiojo Z. S. ir J. D. buvo sudaryta ne žemės sklypo nuomos sutartis, o neatlygintinė panaudos sutartis. Sutartyje nurodytas nuomos mokestis neatitinka realios vidutinės rinkos nuomos kainos. Sutartis surašyta ir pasirašyta ne mirusiojo Z. S. Nuomos sutartyje padarytas nuomos termino taisymas, kuris nėra patvirtintas kitos sutarties šalies, neatitinka šalies tikrosios valios, todėl negalėjo būti įregistruotas viešuosiuose registruose. Mano, kad nuomos sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis pripažintinos negaliojančiomis.

Žemesnės instancijos teismas

39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad 2015 m. birželio 25 d. Z. S. ir J. D. sudarė ne panaudos, o nuomos nutartį. Sudaryta nuomos sutartis neprieštarauja CK 6.545–6.566 straipsniuose nurodytiems reikalavimams, todėl nėra jokio pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Žemės nuomos sutartis sudaryta rašytine forma, šalių susitarimu nustatytas nuomos sutarties terminas, nurodytas nuomos mokesčio dydis, sutarties turinys atitinka CK 6.550 straipsnio reikalavimus. Priešingai nei teigia ieškovas ir jo atstovė, ši sutartis nebuvo sudaryta kitam sandoriui (panaudai) pridengti, ji nebuvo apsimestinė. Sutarties šalys Z. S. ir J. D. siekė sudaryti ir sudarė atlygintinį sandorį, tai yra privačios žemės nuomos sutartį. Taip pat konstatavo, kad 8,4104 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis adresu Vilaičių k., Žygaičių sen., Tauragės r., buvo parduotas nepažeidžiant pirmumo teisės jį pirkti, todėl nėra pagrindo ieškovui perkelti ginčo žemės sklypo pirkėjo teises. 2020 m. balandžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis neprieštarauja CK 6.329–6.401 straipsniuose nurodytiems nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių reikalavimams. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta notarine forma, joje nurodyti duomenys apie žemės sklypą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, nurodyta žemės sklypo kaina, atsiskaitymo tvarka, jo perdavimas ir nuosavybės teisės perėjimas. Nenustatytas joks pagrindo 2020 m. balandžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, todėl ieškovo patikslintas ieškinys atmestinas visiškai.

40. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodama tuo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, neįvertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo reglamentuojančias teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas. Priešingai, ieškovų ir trečiojo asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino šalių paaiškinimus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikė teisingam ginčo išsprendimui procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

41. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo (apelianto) argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų atsakovės apeliaciniame skunde ieškovo nurodytų argumentų.

42. Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

Dėl žemės sklypo nuomos sutarties ir jos pripažinimo apsimestiniu sandoriu

43. Ieškovas tiek ieškinyje (patikslintame ieškinyje), tiek apeliaciniame skunde teigia, kad tarp mirusiojo Z. S. ir J. D. sudaryta ginčo nuomos sutartis yra ne nuomos sutartis, o neatlygintinė panaudos sutartis. Teigia, kad šis sandoris yra apsimestinis, nes sutarties šalys šia sutartimi siekė pridengti panaudos santykius, todėl pripažintinas negaliojančiu. Be to, mano, kad ginčo nuomos sutartis yra surašyta ir pasirašyta ne mirusiojo Z. S., joje yra atlikti rašymo taisymai dėl sutarties termino, kurie nebuvo patvirtinti kitos šalies ir neatitiko tikrosios šalies valios, todėl tokia sutartis net negalėjo būti įregistruota viešuosiuose registruose. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais.

44. CK 6.545 straipsnyje įtvirtinta žemės nuomos sutarties samprata. Šio straipsnio 1 dalis nustato, jog pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį.

45. CK 6.629 straipsnyje numatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

46. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindinis ir būtinas nuomos sutarties požymis, kuris skiria šią sutartį nuo panaudos sutarties, yra jos atlygintinumas.

47. Remiantis ginčo žemės sklypo nuomos sutarties duomenimis nustatyta, kad buvęs ginčo žemės sklypo savininkas Z. S. ir J. D. susitarė dėl nuomos sutarties kainos. Sutartimi nuomininkas už nuomojamą žemės sklypą įsipareigojo mokėti po 100,00 Eur už kiekvienus metus, iš viso – 500,00 Eur, kurie sumokėti prieš sutarties pasirašymą. Nors ieškovas teigia, kad ginčo sutarties nuomos kaina yra niekinė, kadangi yra keliolika kartų mažesnė nei vidutinė rinkos nuomos kaina, tačiau tai nėra pagrindas daryti išvadą, kad sudaryta nuomos sutartis dėl to turėtų būti vertintina kaip neatlygintinė panaudos sutartis.

48. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ?3K-3-109-611/2019 ir kt.). Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau gali būti nutraukiamos arba pakeičiamos (Žr. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-378/2020 ir daugelis kitų). Taigi sutarties šalių nustatytos tarpusavio teisės bei pareigos saisto tik sutarties dalyvius, t. y. sutartį pasirašiusius asmenis.

49. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ?3K-3-109-611/2019 ir kt.).

50. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties šalys Z. S. ir J. D. turėjo teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas ir laisva valia susitarti dėl nuomos mokesčio dydžio. Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad nuomos sutartis neatitiko šalių valios, kadangi joje atlikti nuomos termino taisymai, kurie nebuvo patvirtinti kitos šalies, t. y. Z. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek buvęs žemės sklypo savininkas Z. S., tiek jo įpėdiniai – atsakovai E. S. ir A. V. – neginčijo nuomos sutarties sąlygų, nuomos sutartis buvo vykdoma ir mirus Z. S. Ginčo nuomos sutartis buvo įregistruota ir išviešinta viešuosiuose registruose, išviešinti duomenys apie nuomos sutarties sudarymo datą ir galiojimo terminus, todėl sutarties šalys turėjo galimybę ją ginčyti, manydami, kad nuomos sutarties sąlygos neatitinka jų tikrosios valios. Tačiau sutartis nebuvo ginčijama šalių. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios sutarties papildymas (sutarties galiojimo laikotarpio patikslinimas, nurodant terminą nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2020 m. spalio 25 d.) neturi jokios įtakos ieškovo teisėtiems interesams, nepažeidė jo teisių, nes išnuomotas žemės sklypas buvo parduotas 2020 m. balandžio 15 d., tai yra, nepasibaigus sutartam penkerių metų sutarties galiojimo terminui.

51. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliaciniame skunde grindžia naujomis aplinkybėmis, t. y. kad, įregistruojant nuomos sutartį, nebuvo laikytasi imperatyvių įstatymo nuostatų, numatytų CK 6.547 straipsnio 3 dalyje, 6.546 straipsnyje, kad privalomas žemės nuomos sutarties priedas yra nuomojamo žemės sklypo planas (schema), kurios nebuvo analizuojamos pirmosios instancijos teisme. Tokių aplinkybių ieškovas pirmosios instancijos teisme nenurodė nei ieškinyje, nei ieškinį tikslindamas, dėl jų neteikė jokių įrodymų / argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina apelianto apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl nuomos sutarties neatitikimo CK 6.547 straipsnio 3 dalyje, 6.546 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, nes šie argumentai grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

52. Be kita ko, ieškovas teigia, kad ginčo nuomos sutartis yra apsimestinis sandoris, nes sutarties šalys šia sutartimi siekė pridengti panaudos santykius, todėl naikintina.

53. CK 1.87 straipsnis nustato, kad sandoriui, sudarytam kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, t. y. ginčijamas sandoris vertinamas ne pagal išoriškai išreikštą, o tikrąją jį sudariusių asmenų valią. Tariamo sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių realiai ir siekė sandorio šalys. Kitaip tariant, toks sandoris vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią.

54. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės. Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises, negaliojimo ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020).

55. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2014 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Teismas, nuspręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties sudarymo aplinkybes, taip pat ir šalių elgesį po sutarties sudarymo.

56. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą. Kasacinio teismo praktikoje, vertinant sandorių apsimestinumą, nuosekliai pasisakoma ir tuo aspektu, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o tik kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014).

57. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo nuomos sutarties sudarymas, jos įregistravimas viešuosiuose registruose, nuomos sutarties turinys nesudaro apsimestinio sandorio įspūdžio. Priešingai, žemės sklypo nuomos sutartis savo turiniu, esme ir šalių siekiamu tikslu atitiko atlygintinį sandorį, žemės sklypo nuomos sutartį, kai viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje numatytą žemės nuomos mokestį. Sudaryta sutartis yra rašytinės formos šalių, susitarimu nustatytas nuomos sutarties terminas, nurodytas nuomos mokesčio dydis, sutarties turinys atitinka CK 6.550 straipsnio reikalavimus.

58. Ieškovas, teigdamas dėl sandorio (žemės sklypo nuomos sutarties) apsimestinumo, turėjo pareigą pagrįsti savo teiginius. Tačiau teismui nebuvo pateikta duomenų, įrodančių ginčo sandorio šalių siekį sukurti teisinius santykius, kylančius iš panaudos sutarties. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kitaip, priešingai nei pirmosios instancijos teismas įvertino, vertinti ginčo – žemės sklypo nuomos – santykių neturi pagrindo.

59. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad tarp buvusio ginčo žemės sklypo savininko ir J. D. buvo sudaryta ne nuomos sutartis, o neatlygintinė panaudos sutartis, ir kad ginčo nuomos sutartis yra apsimestinis sandoris, kadangi sutarties šalys šia sutartimi neva siekė pridengti panaudos santykius.

Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytos pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos bei pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo

60. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis); kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota (CK 4.39 straipsnio 2 dalis).

61. Vienas iš įstatymo reguliuojamų nuosavybės teisės ribojimų įtvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme (toliau – Įstatymas). Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jo reguliavimu siekiama šių tikslų: 1) užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės spekuliacijai ir išsaugoti tradicines ūkininkavimo formas; 2) sudaryti sąlygas racionaliai tvarkomoms žemės valdoms suformuoti ir žemės konsolidacijai; 3) skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą.

62. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, siekiant įvardytų tikslų, įtvirtinta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų; 4) fizinis asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, arba juridinis asmuo, įregistravęs juridinio asmens buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kurioje yra parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ar besiribojančių savivaldybių teritorijoje, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų.

63. Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemės sklypo savininko pareiga informuoti apie parduodamą žemės sklypą ir pardavimo sąlygas: žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinei žemės tarnybai. Pranešime apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotoją (naudotojus), jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudoja kitas asmuo, ir pardavimo sąlygas. Žemės sklypo savininkui draudžiama nustatyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo sąlygą, įtvirtinančią, kad šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytas pirmumo teisę turintis asmuo gali pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą tik kartu su kitais parduodamais žemės sklypais, išskyrus atvejus, kai visi parduodami žemės sklypai ribojasi tarpusavyje. Jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavėjo pranešimas pateikiamas notarui, šis ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jo gavimo dienos pranešimą perduoda Nacionalinei žemės tarnybai.

64. Nacionalinė žemės tarnyba apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriui ar kitai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotai institucijai, jeigu parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, ir valstybės įmonei Valstybės žemės fondui. Nacionalinė žemės tarnyba informaciją apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos taip pat paskelbia Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje. Šie asmenys savo sutikimą (sprendimą, kai žemė įsigyjama valstybės nuosavybėn) pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinei žemės tarnybai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo arba pranešimo paskelbimo Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje dienos (Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).

65. Kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, Nacionalinė žemės tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pabaigos dienos išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės sklypo savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas (Įstatymo 5 straipsnio 6 dalis).

66. Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti aptartos pardavimo tvarkos pažeidimo padariniai: jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie tai dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

67. Taigi, pirma, žemės ūkio paskirties žemės savininkas negali visiškai laisvai ja disponuoti – norėdamas parduoti nuosavybės teise turimą žemės ūkio paskirties žemės sklypą jis privalo per Nacionalinę žemės tarnybą pasiūlyti jį įsigyti pirmumo teisę turintiems asmenims, atitinkamai pirmumo teisę turinčių asmenų interesas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę yra ginamas įstatymo; antra, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymu nevaržoma savininko teisė parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą atskirai arba kartu su besiribojančiais kitos paskirties sklypais, taip pat nustatyti parduodamos žemės kainą bei kitas pardavimo sąlygas.

68. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios svarbios ginčo sprendimui aplinkybės: atsakovai E. S. ir A. V. 2020 m. vasario 10 d. pateikė Nacionalinei žemės tarnybai pranešimą apie ketinimą parduoti žemės ūkio paskirties sklypą; Nacionalinė žemės tarnyba 2020 m. vasario 12 d. pranešimais informavo apie parduodamą žemės sklypą, jo kainą ir pardavimo sąlygas žemės sklypo naudotoją J. D., žemės sklypo, kuris ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininkus R. S. ir M. S., ir žemės sklypo, kuris ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininkę J. V.; atsakovas J. D. Nacionalinei žemės tarnybai 2020 m. vasario 17 d. įteikė sutikimą pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą už nurodytą kainą; ieškovas Nacionalinei žemės tarnybai 2020 m. kovo 5 d. įteikė sutikimą pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą už nurodytą kainą; Nacionalinė žemės tarnyba 2020 m. kovo 16 d. informavo gretimo žemės sklypo savininką R. S., kad sutikimą pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą pateikė aukštesnės eilės pirmumo teisę turintis asmuo, todėl atsisakyta R. S. įrašyti į pažymą „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui“; Nacionalinė žemės tarnyba atsakovui J. D. 2020 m. kovo 16 d. išdavė pažymą „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam asmeniui“, kurioje nurodyta, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos žemės sūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu A. V. ir E. S. (parduodamo žemės sklypo savininkai) 8,4104 ha žemės ūkio paskirties sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)), turi parduoti J. D.; 2020 m. balandžio 15 d. atsakovai E. S. ir A. V. su atsakovais J. D. ir V. D. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

69. Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti atsakovo J. D. ir Z. S. 2015 m. birželio 25 d. žemės sklypo nuomos sutartį apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu, siekdamas, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės pagal 2020 m. balandžio 15 d. žemės ūkio paskirties sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Įvertinusi teisės taikymo aspektu byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvus, aptartas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis ieškovo reikalavimas pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas pagrįstai. Nepripažinus žemės sklypo nuomos sutarties negaliojančia, negalimas pirkėjo teisių pagal ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį perkėlimas.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

70. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, neįvertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, išimtinai vadovavosi nuomos sutarties tekstu, nesiaiškindamas tikrosios šalių valios, todėl padarė nepagrįstas išvadas, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nurodo, kad atsakovai nepateikė nuomos sutarties originalo, taip užkirto kelią ieškovui įrodyti aplinkybes, kad nuomos sutartis buvo surašyta ir pasirašyta ne paties Z. S.

71. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

72. Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

73. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 71 ir 72 punktuose pateiktais išaiškinimais, apelianto teiginius dėl pirmosios instancijos teismo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmeta kaip nepagrįstus.

74. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovas teigia, kad atsakovai nepateikė nuomos sutarties originalo, tai užkirto ieškovui galimybę ginčyti šios sutarties tikrumą, tačiau nenurodo, ar teikė pirmosios instancijos teismui prašymą įpareigoti atsakovus pateikti minėtą dokumentą ir (ar) teismas nepagrįstai tokio ieškovo prašymo netenkino. Be to, tokio prašymo ieškovės nepareiškė ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ir šiuo aspektu nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą.

75. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

76. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, šalių teiktais paaiškinimais, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įvertintos ir ieškovo akcentuojamos aplinkybės (dėl žemės sklypo nuomos kainos, nuomos sutartyje atliktų taisymų), tačiau, jas įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

77. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą ir dėstydamas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir motyvų

78. Be kita ko, ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nesąžiningų atsakovų A. V. ir E. S. ketinimų ir tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi imperatyvios procedūros sąlygų, t. y. dėl pasikeitusios sandorio kainos nebuvo išduota nauja Nacionalinės žemės tarnybos pažyma pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti.

79. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios pirmumo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir šios teisės įgyvendinimo tvarką.

80. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 9 dalį, šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytos pažymos galioja vienus metus nuo jų išdavimo dienos, bet ne ilgiau, iki pasikeis duomenys, pagal kuriuos buvo išduotos šios pažymos, kai šie pasikeitimai gali turėti įtakos pagal šio straipsnio 1 dalį nustatant asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemės. Be to, šio Įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas neatliekant šio straipsnio 3–6 dalyse nustatytų procedūrų, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir nėra aukštesnės eilės pirmumo teisę turinčių asmenų.

81. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai, jog ginčo žemės sklypas buvo parduotas už didesnę kainą nei atsakovai A. V. ir E. S. buvo nurodę pranešime dėl sprendimo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, savaime nedaro pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia, o sutarties šalis nesąžiningomis. Atsakovai A. V. ir E. S., susitarę su pirkėju J. D. dėl didesnės žemės sklypo pardavimo kainos, neprivalėjo vėl kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl naujos pažymos išdavimo, nes šis pasikeitimas neturėjo jokios įtakos nustatant asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemės. Šis susitarimas dėl kainos padidinimo neturėjo jokios įtakos ieškovo teisėms, nes J. D. buvo aukštesnės eilės pirmumo teisę įsigyti šį žemės sklypą turintis asmuo.

82. 2020 m. balandžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis neprieštarauja CK 6.329–6.401 straipsniuose nurodytiems nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių reikalavimams. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta ir patvirtinta notarine forma, joje nurodyti duomenys apie žemės sklypą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, nurodyta žemės sklypo kaina, atsiskaitymo tvarka, jo perdavimas ir nuosavybės teisės perėjimas. Ieškovas neįrodė, kad šalys, sudarydamos ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai ir (ar) piktnaudžiavo savo teisėmis, pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo sandorio kaina neturėjo jokios įtakos ieškovo pirmumo teisės įsigyti šį žemės sklypą statuso pasikeitimui. Byloje nenustatyta pagrindų 2020 m. balandžio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

83. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91).

84. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytų motyvų ir argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

85. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

86. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

87. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

88. Atsakovė A. V. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovas J. D. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

89. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš ieškovo tenkintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. S., gimusio (duomenys neskelbtini), atsakovui J. D., gimusiam (duomenys neskelbtini), 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo R. S., gimusio (duomenys neskelbtini), atsakovei A. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisGiedrė SeselskytėMilda Skersienė