Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui D. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo: 1) 7 880,07 Eur negrąžinto kredito, 2) 820,76 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2022 m. spalio 11 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 3) 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.), 4) 24 proc. (5 338,85 Eur) negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2027 m. rugsėjo 2 d.) nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos, 6) 1 274,83 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2022 m. spalio 11 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. rugsėjo 2 d.), 7) 41,65 Eur delspinigių, 8) 15 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9) patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė:

1.1. Šalys 2022 m. kovo 24 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K030867833 (toliau – vartojimo kredito sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 8 000 Eur vartojimo kreditą 66 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 6 478,42 Eur palūkanas (metinių palūkanų norma 24 proc.) ir 1 433,37 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2027 m. rugsėjo 2 d. 2022 m. balandžio 2 d. buvo pasirašytas priedas prie vartojimo kredito sutarčių Nr. K030867833 ir Nr. K030867833/PK, kuriuo kredito gavėjas ir operatorius susitarė, kad nuo šio priedo pasirašymo momento Vartojimo kredito sutarties Nr. K030867833 ir Vartojimo kredito sutarties K030867833/PK mokėjimo grafikas nebetenka galios ir šis priedas laikomas Vartojimo kredito sutarties Nr. K030867833 ir Vartojimo kredito sutarties K030867833/PK mokėjimu grafiku nuo jo sudarymo momento. Todėl minėto priedo pagrindu buvo pakeista įmokos mokėjimo data, perskaičiuota ir apmokamų viso mokėtina palūkanų suma – 6 364,87 Eur. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovė 2022 m. spalio 5 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nuo 2022 m. spalio 11 d. nutraukė su atsakovo sudarytą sutartį.

1.2. Atsakovas sutarties 3.1., 3.5.2. bei 5.1. punktais įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytų sutarties specialiosiose sąlygose. Atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų bei nereagavo į pradinio kreditoriaus siųstus raginimo laiškus. Atsižvelgiant į tai, ieškovė 2022 m. spalio 11 d. nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.

1.3. Atsakovui nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovė nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį, todėl turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo 820,76 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos.

1.4. Ieškovė yra tarpusavio skolinimosi platformos www.paskoluklubas.lt operatorius. Tarpusavio skolinimo atveju tarpusavio skolinimo platformos operatorius mokėjimo (pelno) palūkanų, negautų pajamų ir visų kitų aksesorinių reikalavimų negauna, kadangi jie priklauso ir proporcingai investuotai sumai atitenka paskolos davėjams (vartotojams). Vieninteles tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus gaunamas pajamas sudaro tarpininkavimo mokestis, kuris patenka į bendrą vartojimo kredito kainą, atitinka visus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) bendrai vartojimo kredito kainai keliamus reikalavimus bei su kuriuo, sudarant vartojimo kredito sutartį, detaliai supažindinamas vartojimo kredito gavėjas. Vartojimo kredito specialiosiose sąlygose yra aiškiai ir suprantamai nurodyta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma, kuri yra 1 433,37 Eur ir yra mokama kas mėnesį. Kadangi tarpininkavimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, prašoma iš atsakovo priteisti 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio, paskaičiuoto už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

1.5. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, patirta nuostolių, kurie pasireiškia dvejopomis ieškovės negautomis pajamomis. Visų pirma, ieškovės, o tiksliau – paskolų davėjų (vartotojų), kurie investavo į sutartį, negautos pajamos (nuostoliai) pasireiškia negautomis mokėjimo (pelno) palūkanomis už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos. Antra, ieškovės negautos pajamos (nuostoliai) pasireiškia negautu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė, vadovaujantis VKĮ 19 straipsniu bei sutarties 8.4. punktu, nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį, sutarties specialiosiose sąlygose numatytą fiksuotą mokėjimo palūkanų dydį, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 24 proc. negautų pajamų (nuostolių) skaičiuojamų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos, nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos. Taip pat, ieškovei su atsakovu susitarus dėl tarpininkavimo mokesčio, remiantis visiško nuostolių atlyginimo principu, prašoma priteisti 1 274,83 Eur negautų pajamų (nuostolių), kurios pasireiškia ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos.

1.6. Vadovaujantis sutarties specialiosios dalies 6.1 punktu prašoma priteisti 41,65 Eur delspinigių.

1.7. Sutarties 6.6. punkte nustatyta, jog atsakovui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to ieškovei pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog atsakovui bus skaičiuojamos 15 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei: 1) 7 880,07 Eur negrąžinto kredito, 2) 820,76 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 3) 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio, 4) 723,31 Eur negautų pajamų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) iki sprendimo už akių priėmimo dienos (2022 m. gruodžio 29 d.), 5) 24 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 29 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. rugsėjo 2 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, 6) 15 proc. dydžio procesines palūkanas ir 7) 456,66 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

3. Teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdė savo prievolių sąžiningai, tinkamai ir laiku pagal sutartį atlikti mokėjimus, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 7 880,07 Eur negrąžinto kredito priteisimo yra pagrįstas, ir ši suma ieškovei priteistina iš atsakovo.

4. Dėl pelno palūkanų priteisimo teismas nustatė, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, mokėjimo, nes atsakovas pažeidė įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2027 m. rugsėjo 2 d. Sutartį nutraukus 2022 m. spalio 11 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 820,76 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos, todėl toks reikalavimas, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

5. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomo priteisti 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) ir 1 274,83 Eur tarpininkavimo mokesčio (kaip negautų pajamų), apskaičiuoto nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. rugsėjo 2 d.), sprendė, kad šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Teismas, remdamasis sutartinių nuostatų analize (sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punktu: „tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3.1 punkte numatyta tvarka.“) sprendė, kad tarpininkavimo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 274,83 Eur tarpininkavimo mokesčio (kaip negautų pajamų), apskaičiuoto nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos, atmetė kaip teisiškai nepagrįstą. Atitinkamai teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinas 116,51 Eur tarpininkavimo mokestis, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo.

6. Ieškovė už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinusi atsakovui pinigus ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nutraukusi vartojimo kredito sutartį iki šiol neatgavo nei paskolintų pinigų, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė įrodė negautų pajamų faktą. Teismas nustatė, kad vartojimo kredito sutartis Nr. K030867833 ir jos priedai buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2022 m. balandžio 2 d. iki 2027 m. rugsėjo 2 d. Atsakovas sutartimi įsipareigojo sumokėti ieškovei iš viso 6 364,87 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų. Nėra duomenų, jog atsakovas padengė palūkanų dalį, iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.), todėl laikytina, kad ieškovės negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) nuo sutarties nutraukimo (2022 m. spalio 11 d.) iki sutarties įvykdymo termino pabaigos (2027 m. rugsėjo 2 d.) sudarytų 6 364,87 Eur. Tačiau ieškovė neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas gauti anksčiau, nei šalys sulygo sutartimi. Ieškovė nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. rugsėjo 2 d.), pagrįstai galėjo tikėtis gauti 24 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos pagal sudarytą grafiką.

7. Šalių pasirašytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atveju atsakovas įsipareigoja mokėti 0,05 procento dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų. Atsakovui nemokant mėnesinių įmokų pagal sudarytą grafiką, daroma išvada, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 41,65 Eur delspinigių yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

8. Taip pat pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šalys vartojimo kredito sutarties 6.6 punktu buvo susitariusios dėl 15 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų, šį ieškovės reikalavimą tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 15 proc. metines palūkanas už priteistą sumą 9 582,30 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gruodžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Kadangi ieškinys buvo tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas priteisė 456,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl tarpininkavimo mokesčio ir priteisti 1 274,83 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių apeliantei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2022 m. spalio 11 d.) dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. rugsėjo 2 d.). Atitinkamai, dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręsti atsižvelgiant į priimtą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Tarpininkavimo mokestis yra vienkartinis kredito gavėjo mokamas mokestis apeliantei tiek už paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tiek jos priežiūra, informacijos teikimu bei sistemos palaikymu apibrėžtą laikotarpį, sutampantį su galutine vartojimo kredito įmokos grąžinimo data.

10.2. Taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme. Kadangi tarpusavio skolinimo platformos operatoriui yra draudžiama vienašališkai pritaikyti mokestį vartojimo kredito gavėjui iš karto sudarius vartojimo kredito sutartį, bent 50 procentų tokio mokesčio turi būti išdalinama mėnesinėmis įmokomis.

10.3. Apeliantė prašo priteisti tarpininkavimo mokestį negautų pajamų forma, kadangi tai yra tiesioginiai ir vieninteliai apeliantės patiriami nuostoliai dėl sutarties nevykdymo.

10.4. Tarpininkavimo mokestis buvo įtrauktas į bendrą kredito kainą, vykdant mokėjimus pagal grafiką tarpininkavimo mokestį ieškovė būtų gavusi. Taigi tarpininkavimo mokesčio paskaičiavimo taisyklės yra nustatytos aiškiai sutarties bendrosiose sąlygose . Taip pat aiškiai nurodyta ir tarpininkavimo mokesčio suma yra specialiosiose sąlygose.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, tačiau 2023 m. vasario 28 d. nutartimi informavo bylos šalis apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo patenkintas iš dalies, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo patenkintas visa apimtimi, bei, atitinkamai, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei priteista dalis jos prašomų bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl tarpininkavimo mokesčio, kaip negautų pajamų, priteisimo

13. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, be kita ko, prašydama priteisti iš atsakovės 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.), 1 274,83 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. gegužės 24 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. vasario 17 d.).

14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarpininkavimo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius, todėl negali būti priteisiamas ir po sutarties nutraukimo dienos, šį ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, ieškinio reikalavimą dėl 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto iki sutarties nutraukimo (2022 m. spalio 11 d.) priteisimo pripažino pagrįstu, ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 274,83 Eur tarpininkavimo mokesčio (kaip negautų pajamų), apskaičiuoto nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. rugsėjo 2 d.), atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.

15. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo buvo patenkintas iš dalies ir priteisti apeliantei iš atsakovės 1 274,83 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškiančių nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2022 m. spalio 11 d.) iki sutarties termino pasibaigimo (2027 m. rugsėjo 2 d.). Nurodė, jog tarpininkavimo mokestis yra kredito gavėjo mokamas mokestis apeliantei tiek už paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tiek jos priežiūra, informacijos teikimu bei sistemos palaikymu apibrėžtą laikotarpį, sutampantį su galutine vartojimo kredito įmokos grąžinimo data. Taip pat teigia, kad taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme.

16. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ginčas byloje kilo iš vartojimo kredito sutarties (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis), ieškovė šios aplinkybės neginčija. Vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojantis VKĮ priimtas įgyvendinant be kita ko 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) suformuotos jurisprudencijos nustatyta, kad Direktyva 2008/48/EB siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą (žr. pvz., ESTT 2019 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Schyns, C 58/18, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informuotumo (žr. pvz., ESTT 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo byloje Radlinger ir Radlingerov?, C 377/14, 63 punktą). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad dėl naujų rinkos modelių (verslo formų) kaip antai nagrinėjamu atveju – tarpusavio skolinimo platformos veiklos ypatumų vartotojas neretai yra priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, jų kritiškai nevertindamas, ir negali daryti įtakos jų turiniui, todėl neretai su vartotoju sudarytų sutarčių standartinės sąlygos sukuria ryškų neatitikimą tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, šalių sudarytos sutarties nuostatas, teisinį reglamentavimą dėl vartojimo kredito sutarčių, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje visų pirma spręstinas klausimas dėl tarpininkavimo mokesčio, kaip ieškovės gaunamo atlygio, apskaičiavimo ir mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms, taip pat vertintina aplinkybė dėl tarpininkavimo mokesčio skaičiavimo laikotarpio.

18. Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovė yra Lietuvos Respublikoje veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė, valdanti tarpusavio skolinimo platformą www.paskoluklubas.lt, o atsakovė – vartojimo kredito gavėja (vartotoja). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas vartojimo kredito gavėjo mokamu atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme.

19. Ginčo sutarties sudarymo metu (2022 m. kovo 24 d.) galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galiojo nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normos redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d., priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Pastarojo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ne mažiau kaip 50 proc. operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Ši norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

20. Kartu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantė, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatoje neįvirtinta galimybė 50 procentų tokio mokesčio išdalinti mėnesinėmis įmokomis bei nėra numatyta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio tarpininkavimo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Apeliaciniame skunde nurodytoje priežiūros institucijos Lietuvos banko nuomonėje dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su Vartojimo kredito įstatymo, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu 65 punkte yra aiškiai nurodyta, kad operatoriui mokamas atlygis (arba jo dalis) skaičiuojamas tik nuo faktiškai vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos (sumokėtos) įmokos.

21. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (buhalterinės pažymos) nustatyta, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovei 119,93 Eur paskolos ir 205,26 Eur palūkanų, iš viso – 325,19 Eur. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas tarpininkavimo mokestis sudaro 9,90 proc. Atsižvelgiant į tai, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį ne mažiau kaip 50 proc. ieškovės gaunamo atlygio turi būti skaičiuojama nuo paskolos (kredito) gavėjo grąžintų įmokų, darytina išvada, jog 9,90 proc. nuo atsakovo sumokėtos 325,19 Eur sumos, t. y. 32,19 Eur, turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. ieškovės atlygio. Iš to seka, kad ieškovė, įvertinus atsakovo grąžintos sumos dydį, turi teisę reikalauti tik ne didesnio kaip 64,38 Eur (32,19 Eur x 2) atlygio – tarpininkavimo mokesčio.

22. Atsakovas yra sumokėjęs ieškovei iš viso 28,11 Eur tarpininkavimo mokestį, todėl, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovei priteistina tarpininkavimo mokesčio suma negalėtų sudaryti daugiau nei 36,27 Eur (64,38 Eur – 28,11 Eur).

23. Sutarties 1.28 punkte įtvirtinta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu.

24. Taigi tarpininkavimo mokestis apibrėžiamas kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus gaunamas atlygis už paslaugas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vertinimu, suteikimu ar administravimu, arba už kitas panašias paslaugas, kurios yra susijusios su tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla. Ieškovės gaunamas atlyginimas sutartyje įvardijamas kaip tarpininkavimo mokestis, apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis mokestis pagal savo esmę ir paskirtį yra administravimo mokestis.

25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpininkavimo mokestis yra atlygis, kurį apeliantė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas – ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek dėl netinkamo vykdymo nutrauktos sutartys, todėl tarpininkavimo mokestis kaip ieškovės negautos pajamos (nuostoliai) taip pat turi būti priteisiamas nuo sutarties nutraukimo iki sutarties pabaigos.

26. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad tarpininkavimo mokestis sudaro vartojimo kredito kainos dalį ir yra didelė ekonominės naštos, susijusios su kredito sutartimi vartotojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, dalis (nagrinėjamu atveju tarpininkavimo mokesčio suma sudaro 1 418,04 Eur. Kartu paminėtina ir tai, kad siekdami užtikrinti vartotojų apsaugą nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti, kad išlaidos, kurios nustatytos vartotojui, nebūtų atlygis už paslaugas, kurios nėra suteiktos vartotojui (bus suteiktos ateityje), kurių apimtis nėra iki galo aiški arba kurios nėra objektyviai susijusios su sutartimi.

27. Nors iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nenustatyta, kad paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo platformos operatorius) atitinkamoje sutartyje privalo konkrečiai nurodyti visas paslaugas, teikiamas už vienoje ar keliose sutarties sąlygose nurodytus mokesčius, vis dėlto, atsižvelgiant į apsaugą, kurią 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) siekiama suteikti vartotojui, nes jo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, svarbu, kad iš visos sutarties būtų įmanoma suprasti faktiškai teikiamų paslaugų pobūdį arba jį nuspėti. Be to, vartotojas turi turėti galimybę patikrinti, ar įvairūs mokesčiai arba įvairios už juos teikiamos paslaugos nesidubliuoja (ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Kiss ir CIB Bank, C 621/17, 43 punktas).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pačios apeliantės nurodomą tarpininkavimo (administravimo) mokesčio paskirtį, taip pat į tai, kad su minėtu mokesčiu susijusios išlaidos ir jų paskirstymas nustatomi platformos operatoriaus vienašališkai, dėl ieškovės turimos diskrecijos apskaičiuojant mokėtinas sumas praktiškai tampa labai sudėtinga vartotojui ar teismui nustatyti išlaidas, objektyviai susijusias su dėl netinkamo vykdymo nutrauktomis sutartimis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, apeliantė, prašydama priteisti tarpininkavimo mokestį po sutarties nutraukimo kaip patiriamas paskolos administravimo išlaidas (nuostolius), nepateikė įrodymų apie tai, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės sutartį bei siekdama atgauti iš atsakovės skolą, t. y. kokia konkreti išlaidų dalis jai tenka, kurias ieškovė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą bei ją administruodama (CPK 178 straipsnis). Ieškovei neįrodžius, kad prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir ieškovės patirtas išlaidas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl tarpininkavimo (administravimo) mokesčio nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos priteisimo, taip pat priteisti maksimalių atlygį, apskaičiuotą remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarpininkavimo mokestį priteisė iki sutarties nutraukimo dienos.

29. Vis dėlto, kaip minėta šios nutarties 21–22 punktuose, ieškovei priteistina tarpininkavimo mokesčio suma negalėtų sudaryti daugiau nei 36,27 Eur. Kaip nustatyta iš pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių turinio, teismas sprendė, kad tarpininkavimo mokestis neatlieka nuostolių kompensavimo funkcijos ir nevertino šio mokesčio tikrosios paskirties, jo atitikimo VKĮ nuostatoms, todėl priteisė 116,51 Eur tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktą teisinį reglamentavimą ir teisminę praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir sumažinti pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteisto tarpininkavimo mokesčio sumą nuo 116,51 Eur iki 36,27 Eur.

Dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, vartojimo kredito sutarties sąlygą, nustatančią 15 proc. procesinių palūkanų dydį, pripažinus nesąžininga

30. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

32. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

33. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo 2022 m. kovo 24 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties 6.6 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjai pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 15 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Taigi, pasinaudojant CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe šalims susitarti, šalių raštu sudarytoje sutartyje nustatytos tris kartus didesnės – 15 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.).

34. Kaip minėta, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vertinant ginčo atveju sutartyje nustatytų 15 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius).

35. Vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolė atliekama remiantis bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutą (6.228⁴ straipsnis). CK 6.228⁴ straipsniu į nacionalinę teisę perkeliama 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB).

36. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 38–52 punktai). Teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva įtvirtinta CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje.

37. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė – nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

38. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 37 punktą). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 45, 46 punktai).

40. Remiantis teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad sutarties sąlygos pripažinimui individualiai aptarta nepakanka to, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos susipažinti su sutarties tekstu ir iš anksto iki sutarties pasirašymo sutarties tekstas būtų pateiktas vartotojui, tačiau svarbu nustatyti, kad vartotojas turėjo galimybę daryti realią įtaką sutarties turiniui, t. y. vartotojas turėjo realią galimybę derėtis ir galimybes keisti sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (e3K-3-20-1075/2023, 36 punktas).

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, byloje jų taip pat nėra, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, jog sutarties sąlyga, apibrėžianti procesines palūkanas, buvo individualiai aptarta.

42. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

43. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019, 31 punktas).

44. Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu, jis atsispindi CK 6.228⁴ straipsnio 6, 7 dalių nuostatose, įtvirtinančiose, kad sąlygos būtų išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo vien formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, priešingai, jį reikia aiškinti plačiai. Sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl sutarties sąlygos (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Andriciuc ir kt., C-186/16, 44-45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., pvz., ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

45. Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos taip pat nustatyta, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų veiklos vykdytojo (ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimo byloje RWE Vertrieb, C 92/11, 44 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Gutiérrez Naranjo ir kt., C 154/15, C 307/15 ir C 308/15, 50 punktas). Taigi informavimo pareigos tinkamas vykdymas yra glaudžiai susijęs su sutarties sąlygų skaidrumo vertinimu, o šios pareigos pažeidimas gali lemti sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo.

46. Todėl, siekiant nepažeisti skaidrumo reikalavimo, svarbu aiškiai bei suprantamai išdėstyti sutarties sąlygas taip, kad vartotojas galėtų gauti esminę informaciją, leidžiančią suvokti ne tik tai, kokias teises ir pareigas jis įgis pasirašydamas sutartį, bet ir, remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais, numatyti potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, įvertinti prisiimamą riziką ir nuspręsti dėl sutarties sudarymo pagal konkrečias, verslininko iš anksto suformuluotas sąlygas. Šiame kontekste teismas pažymi, kad, vertinant sutarties sąlygos, įtvirtinančios 15 proc. procesinių palūkanų dydį atitiktį skaidrumo reikalavimui, nepakanka vadovautis formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, analizuojant šios sąlygos turinį vien pažodiniu aspektu. Nagrinėjamu atveju šios sutarties sąlygos neskaidrumą lėmė tai, kad pradinei kreditorei tinkamai neįvykdžius pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje pateikti atsakovui visą reikalingą informaciją, turinčią įtakos jo įsipareigojimų apimčiai, taigi galinčios lemti jo apsisprendimą sudaryti sutartį, atsakovas neturėjo galimybės tinkamai įvertinti iš šios sąlygų kylančių, jam galimai reikšmingų ekonominių pasekmių ir sudarė sutartį sau itin nenaudingomis sąlygomis.

47. Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

48. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

49. ESTT praktikoje nurodyta, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, jos taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

50. Nagrinėjamu atveju, minėta, sutarties 6.6 punkte įtvirtintas tris kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, pripažintina, jog daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Toks procesinių palūkanų dydis, teismo vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

51. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais taip pat atsižvelgdamas į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią skolininko pareigą mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su sutartyje įtvirtinta sąlyga, nustatančia 15 proc. procesinių palūkanų dydį, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

52. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 15 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo, sprendė, kad atsakovas prisiėmė prievolę atlyginti ieškovei (kreditorei) 15 proc. procesines palūkanas, todėl ieškovės reikalavimą tenkino. Pažymėtina, kad 2022 m. kovo 24 d. vartojimo kredito sutarties sąlyga, nustatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nepripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas) bei negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento).

53. Primintina, kad ESTT yra nusprendęs, kad nacionaliniai teismai iš esmės privalo pripažinti nesąžiningą sąlygą netaikytina ir palikti galioti likusią sutarties dalį. Teisingumo Teismas šiuo klausimu yra ne kartą pabrėžęs, kad nacionaliniai teismai neturi teisės patikslinti sutartį, pakeisdami tokios sąlygos turinį (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Banco Espa?ol de Crédito, C-618/10, 73 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje K?sler ir K?slerné R?bai, C-26/13, 77 punktas; 2019 m. kovo 26 d. sprendimo sujungtose bylose Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C-70/17 ir C-179/17, 53 punktas). ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad galimybė modifikuoti vartojimo sutartis neprisidėtų prie Direktyva 93/13/EEB siekiamų tikslų užtikrinimo, skatintų pardavėjus ir paslaugų tiekėjus ir toliau naudoti tokias nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje K?sler ir K?slerné R?bai, C-26/13, 76–85 punktai).

54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė negali ginti nesąžiningo asmens, o vartojimo sutarčių atveju pasekmėmis, taikytinomis sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, taip pat siekiama atgrasomojo poveikio skatinant standartines vartojimo sutarčių sąlygas rengti taip, kad jos atitiktų sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimus vartotojo atžvilgiu, todėl nesąžininga pripažinta vartojimo sutarties sąlyga negalioja ir yra netaikytina, nepripažįstant teismui teisės spręsti dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų nustatymo. Jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių vartojimo sutartyse, turinį, tokia galimybė panaikintų atgrasomąjį poveikį verslininkams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu, kadangi jie vis dar ketintų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai.

55. Taigi, pripažinus sutarties sąlygą dėl 15 proc. procesinių palūkanų dydžio, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžiningą bei negaliojančią, taikomos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės. Teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos nustato CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pripažinus sutarties 6.6 punktą, nustatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę laiku vykdyti mokėjimus pagal sutartį ir dėl to vartojimo kredito davėjui pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 15 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, nurodyta sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio ir byloje netaikytina, todėl ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetamas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo keistinas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

56. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisiniuose santykiuose, dėl ko nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė didesnį negu galima tarpininkavimo mokestį ir procesines palūkanas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui savo iniciatyva peržengus apeliacinio skundo ribas ir pirmosios instancijos teismo priteistą tarpininkavimo mokestį sumažinus, o vartojimo kredito sutarties sąlygą dėl 15 proc. procesinių palūkanų pripažinus nesąžininga ir ją panaikinus, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) – tarpininkavimo mokestis sumažintinas iki 36,27 Eur, o sutarties sąlyga, nustatanti 15 proc. procesinių palūkanų dydį, pripažįstama negaliojančia ir atmetamas ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo visa apimtimi.

57. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

58. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 548 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bendra ieškinio suma sudaro 15 472,67 Eur, o patenkinta ieškinio reikalavimų dalis yra 14 117,60 Eur. Patenkinus 91,24 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistinos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).

59. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinės dalies 2 pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 7 880,07 Eur (septynių tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt eurų 7 ct) negrąžinto kredito dalį, 820,76 Eur (aštuonių šimtų dvidešimt eurų 76 ct) dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki 2022 m. spalio 11 d., 36,27 Eur (trisdešimt šešių eurų 27 ct) tarpininkavimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.), 41,65 Eur (keturiasdešimt vieną eurą 65 ct) delspinigių, 723,31 Eur (septynis šimtus dvidešimt tris eurus 31 ct) negautų pajamų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. spalio 11 d.) iki sprendimo už akių priėmimo dienos (2022 m. gruodžio 29 d.), 24 (dvidešimt keturių) procentų negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 29 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. rugsėjo 2 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio ir 500 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą“.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.