- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-15
- Bylos Nr.
- e2-1175-577/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01242-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- BUAB „Proto energija“
- Atsakovas
- AB „Energijos skirstymo operatorius“, I. Š.
- Advokatai
- Renata Jurgelevičienė
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Proto energija“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, I. Š. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Proto energija“ (toliau – BUAB „Proto energija“, ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė iš atsakovų akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – AB „Energijos skirstymo operatorius“, atsakovas 1), I. Š. (toliau – ir atsakovas 2) solidariai priteisti 210 062 Eur žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
1.1.1. Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu, palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratoriui susipažinus su Elektros objekto 2016 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 41000/860782 paaiškėjo, kad ieškovei priklausantis Energetikos objektas buvo parduotas už 145 200 Eur. Nemokumo administratorius iš jam perduotų dokumentų nustatė, kad BUAB „Proto energija“ Energetikos objektą planavo parduoti atsakovui-1 (buvusiai AB „Lesto“) jau 2014 metais. UAB korporacijos „Matininkai“ buvo atliktas Energetikos objekto vertinimas ir buvo nustatyta jo vertė 2014 m. spalio 30 dienai – 1 264 000 Lt (366 079,70 Eur). Ieškovė šiam Energetikos objektui sukurti patyrė 1 291 518,47 Lt (374 049,60 Eur) išlaidų. Kadangi buvo nustatyta, kad bankrutuojanti įmonė Energetikos objektui sukurti išleidusi 374 049,60 Eur, šį objektą pardavė už 145 200 Eur, t. y. beveik tris kartus pigiau, mano, kad toks įmonės sudarytas sandoris akivaizdžiai prieštarauja įmonės tikslams, atsakovui 1 leido praturtėti ieškovės nuostolių sąskaita ir padarė įmonei žalos, dėl ko bankrutuojanti įmonė neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, kurių teisme patvirtintų reikalavimų suma sudaro 154 406,73 Eur. Anot ieškovės, šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad Energetikos objekto pirkimo pardavimo sutarties 6 punkte numatyta, jog Energetikos objektas yra įrengtas privačiuose ir valstybiniuose sklypuose, yra sudarytos servituto sutartys, todėl, pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, pagal šio straipsnio 4 dalį turėtų būti taikoma restitucija ir turėtų taip pat būti grąžintos ieškovei visos jos teisės pagal minėtas sutartis. Įmonei susigrąžinus turtą ir visas teises, toliau sektų šio turto pardavimo procesas su tikslu atsiskaityti su kreditoriais, ir vėl tektų spręsti teisių į servitutus perleidimo klausimus, todėl nėra reiškiamas reikalavimas Energetikos objekto pirkimo sandorį pripažinti negaliojančiu, nes mano, kad ieškovės teises galima efektyviau apginti reiškiant reikalavimą atlyginti žalą. Prašo atsakovų atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę, ieškovės patirtą žalą priteisti iš atsakovų solidariai. Atsakovų neteisėtus veiksmus prašo vertinti kitų ieškovės nurodytų institutų – sandorio negaliojimas dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis), kreditorių teises pažeidžiantis sandoris (CK 6.66 straipsnis), nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.237-6.242 straipsniai) sąlygų kontekste. Mano, kad jie yra aktualūs tiek, kiek jie padeda atskleisti ir įvertinti atsakovų neteisėtus veiksmus, kiek parodo neteisėtumo požymius. Pažymėjo, jog ieškovė, gindama kreditorių interesus taikant civilinės atsakomybės institutą, įrodinėja tik civilinės atsakomybės instituto taikymo sąlygas ir neįrodinėja visų kitų institutų (CK 1.82, 6.66, 6.237-6.242 straipsnių) taikymo sąlygų, nes šių institutų neprašo taikyti.
2. Atsakovės AB „ Energijos skirstymo operatorius“ atstovė, bylos nagrinėjimo metu palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, su ieškiniu nesutiko, prašo jį, kaip visiškai nepagrįstą, atmesti. Pažymėjo, jog atsakovė nei įstatymu, nei sutartimi nebuvo įpareigota įsigyti ginčo objektą už kainą, lygią 2014-11-25 UAB korporacijos „Matininkai“ turto vertinime nustatytai vertei. Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra profesionalūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, laisva valia suderino komercinės sutarties sąlygas. Pažymėjo, jog atsakovei ginčo objekto išpirkimo klausimai buvo įvertinti atsakovės Centrinės energetikos objektų išpirkimo komisijos, kuri ir nustatė sutarties sudarymo sąlygas ir pirkimo kainą 145 200 Eur. Mano, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningų veiksmų derantis dėl sutarties kainos bei kad turėjo galimybę realizuoti ginčo objektą už didesnę nei sutartyje nurodytą kainą. Ieškovės selektyviai atsirinktos ir nagrinėjamai situacijai taikomos institutų taikymo sąlygos jokiu būdu neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų; ieškovės argumentus dėl sandorio nenaudingumo, kreditorių teisės pažeidimo, atsakovės nepagrįsto praturtėjimo laiko deklaratyvaus pobūdžio samprotavimais ir prašo jais nesivadovauti.
3. Atsakovas I. Š. ir jo atstovė bylos nagrinėjimo metu, palaikydami procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad atsakovas ieškovės vadovu buvo išrinktas 2016-03-04, faktiškai veiklą pradėjo nuo 2016-03-23; visos Energetikos objekto pirkimo-pardavimo sąlygos buvo derinamos su atsakovu 1 (ESO) jau nuo 2014 metų, o akcininkų sprendimas parduoti ginčo objektą buvo priimtas dar iki atsakovui tampant vadovu, už mažesnę 120 000 Eur sumą, nei objektas buvo parduotas. Pažymėjo, jog ginčo energetikos objektas nebuvo reikalingas ieškovės veiklai ir nenešė jokių pajamų, jį įsigyti potencialių pirkėjų, išskyrus atsakovą 1, nebuvo, t. y. jis neturėjo jokios paklausos rinkoje. Nuo 2014 m., kuomet vyko derybos su atsakovu 1, neatsirado nei vienas kitas subjektas, išskyrus atsakovą 1, kuris būtų suinteresuotas įsigyti šį objektą. Todėl vien ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji energetikos objekto sukūrimui išleido didesnę sumą nei jis buvo paduotas, savaime nepatvirtina, kad ginčo sandoris buvo nenaudingas ieškovei. Pažymėjo, jog UAB korporacijos „Matininkai“ 2014-10-30 atliktoje šio energetikos objekto vertinimo ataskaitoje padaryta išvada ne dėl energetikos turto rinkos vertės, o nustatyta jo atkuriamoji vertė. Įrodymų, patvirtinančių, kad energetikos objekto rinkos kaina ginčo sandorio sudarymo metu buvo, kaip teigė ieškovės atstovė, 374 049,60 Eur, nepateikta. Teigia, kad nesudarius pardavimo sandorio, ginčo energetikos objektas būtų likęs ieškovei kaip jai nereikalingas daiktas, nes savo veikloje jo ieškovė nenaudojo ir jau negalėjo naudoti dėl sumažėjusių gaminamos energijos kiekių, padidėjusių eksploatavimo išlaidų ir jo eksploatacijai reikalingų leidimų, licencijų. Ieškovės nenaudojamas ginčo objektas būtų dar nuvertėjęs; laiko sudarytą sandorį ekonomiškai naudingu ieškovei ir pagrįstu verslo logika, o ieškovės aiškinimus apie atsakovo, kaip vadovo, fiduciarinių pareigų pažeidimą – deklaratyviais. Pažymėjo, kad sandorio sudarymo metu įmonė veikė pelningai, pradelstų kreditorinių įsipareigojimų neturėjo. Akcentavo ir tai, kad jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Be to, jeigu ieškovė mano, kad atsakovė ESO nepagrįstai praturtėjo, visiškai neaišku, kodėl atlyginimo klausimas keliamas atsakovo atžvilgiu. Prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
4. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Proto energija“ (įmonės buvęs pavadinimas UAB „Energ“), įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto lyderiai“. Nemokumo administratorius, patikrinęs įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad Elektros objekto 2016 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 41000/860782 ieškovė pardavė atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ (tuo metu AB „Lesto“) 12 834 m. ilgio 10 kV elektros kabelių liniją (toliau – Energetikos objektas, ginčo objektas), nuo 10/0,4 kV transformatorinės Nr. MTL-1109 (duomenys neskelbtini). iki 110/10 kV transformatorinių pastotės 10 kV skirstyklos, (duomenys neskelbtini).; Energetikos objektas buvo parduotas už 145 200 Eur, už jį atsiskaityta 2016 m. birželio 1 d.
5. 2014 m. ieškovė (tuo metu UAB „Energ“), siekdama įvertinti Energetikos objekto kainą, kreipėsi į turto vertintojus. Iš 2014-11-25 ataskaitos Nr. 10A0-1411-0028 santraukos matyti, kad Turto vertintojas UAB korporacija „Matitinkai“ atliko Energetikos objekto vertinimą (toliau – ir Turto vertinimas) bei vadovaudamasi išlaidų (kaštų) metodu, nustatė jo atkuriamąją vertę 2014 m. spalio 30 dienai – 1 264 000 Lt (366 079,70 Eur). Turto vertinimo ataskaitoje nustatyta, kad ieškovė šiam Energetikos objektui sukurti patyrė 1 291 518,47 Lt (374 049,60 Eur) išlaidų.
6. Nemokumo administratorius, nustatęs, kad bankrutuojanti įmonė Energetikos objektui sukurti išleidusi 374 049,60 Eur, šį objektą pardavė už 145 200 Eur, t. y. beveik tris kartus pigiau, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų ieškovės patirtą žalą. Ieškovė, apeliuodama į tai, kad toks įmonės sudarytas sandoris akivaizdžiai prieštarauja įmonės tikslams, atsakovui 1 leido praturtėti ieškovės nuostolių sąskaita ir padarė įmonei žalos, dėl ko bankrutuojanti įmonė neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, kurių teisme patvirtintų reikalavimų suma sudaro 154 406,73 Eur, prašo taikyti atsakovų atžvilgiu civilinę atsakomybę ir priteisti iš jų solidariai 210 062 Eur patirtos žalos (ieškovės negautų pajamų). Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti.
7. Ieškovė, pripažindama, kad jos pažeistos teisės galėjo būti ginamos ir kitais teisės aktų numatytais būdais, t. y. ginčijant 2016-05-04 ginčo objekto pirkimo-pardavimo sandorį, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, akcentavo, kad prašo taikyti atsakovų atžvilgiu civilinės atsakomybės institutą, nurodė, esą tai efektyvesnis teisių gynimo būdas. Atkreipė dėmesį, kad įrodinėja civilinės atsakomybės instituto taikymo sąlygas (neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį), o ieškovės nurodymas kitų institutų – sandorio negaliojimas dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis), kreditorių teises pažeidžiantis sandoris (CK 6.66 straipsnis), nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.237-6.242 straipsniai) – nuostatos yra aktualios tiek, kiek jos padeda atskleisti ir įvertinti atsakovų neteisėtus veiksmus, kiek parodo neteisėtumo požymius. Pažymėjo, jog įrodinėdama atsakovų veiksmų neteisėtumą CK 1.82, 6.66 ar 6.237-6.242 straipsnių kontekste, įrodinėja ne šių institutų taikymo sąlygas, o civilinės atsakomybės taikymo sąlygą – neteisėtus veiksmus.
8. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010; kt.). Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Žemesnės instancijos teismas
9. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, įrodinėdama, kad atsakovui AB „Energijos skirstymo operatorius“ – ginčo objekto pirkėjui, nepagrįstai praturtėjusiam, nesąžiningam, ir atsakovui I. Š., kaip įmonės vadovui, sudarius ieškovei nenaudingą ir nuostolingą ginčo objekto pirkimo-pardavimo sandorį, egzistuoja visos būtinosios atsakovams civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teismas, remdamasis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, įvertinęs įstatymu bankroto administratoriui nustatytas teises ir pareigas, inter alia, ginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas), sprendžia, kad bankroto administratorius, bankrutuojančios įmonės vardu reikšdamas ieškinius, yra laisvas pasirinkti būdą, kuriuo gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus, juolab, kad teismas buvo nustatęs terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Kadangi ieškovė pasirinko alternatyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą – žalos atlyginimą, o reikalavimas pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu byloje nepareikštas, todėl klausimas dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu nespręstinas.
10. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).
12. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldenis“ v. UAB DK „PZU Lietuva “, bylos Nr. 3K-3- 153/2008).
13. Anot ieškovės, atsakovo 1 AB „Elektros skirstymo operatorius“ sudarant pirkimo-pardavimo sandorį neteisėti veiksmai pasireiškė kaip prieštaravimas: a/ CK 1.82 straipsnio nuostatoms, t. y. kad atsakovas 1 žinojo ir turėjo žinoti, kad ginčo sandoris prieštarauja UAB „Proto energija“ veiklos tikslams, nes kaip subjektui, užsiimančiam licencijuojama elektros energijos skirstymo veikla, buvo žinoma, kad sutartyje numatyta kaina neatitinka įgyjamo turto vertės, ji yra apie tris kartus mažesnė už tikrąją vertę, už tokio objekto sukūrimo vertę; b/ CK 6.237 – 6.242 straipsnių nuostatoms, t. y., kad atsakovas 1 pagal pirkimo-pardavimo sandorį gavo daugiau turto nei sumokėjo, įgijo didesnės vertės turtą už mažesnę kainą, padarė tai tyčia, 210 062 Eur vertės turto dalį įgijo be teisinio pagrindo; c/ CK 6.66 straipsnio nuostatoms, t. y. sudarytas sandoris pažeidė kreditorių teises ir apribojo galimybes atgauti skolas, kurių šiai dienai yra patvirtinta 154 406,73 Eur, nes sandoriu buvo perleistas didesnės vertės turtas už mažesnę kainą nei šio turto vertė, atsakovas 1 sudarydamas sandorį buvo nesąžiningas, nes žinojo, kokia yra tikroji tokių objektų vertė; d/ ieškovės teigimu, Energetikos objekto pardavimo sandoris ir šio objekto atliktas vertinimas vienareikšmiškai patvirtina įsipareigojimų disproporciją (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas); interesų disproporcija negali būti pateisinama derybų keliu nustatyta kaina, nes įstatyminės nuostatos šalis sutartiniuose santykiuose įpareigoja elgtis sąžiningai.
14. Taigi, iš ieškovės argumentų, kuriais ieškovė siekia įrodyti vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų egzistavimą, matyti, kad ieškovė, ir pasitelkdama kitų teisinių institutų, kaip antai CK 1.82 str., 6.66 str., kurie taikytini sprendžiant ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, bei nepagrįsto praturtėjimo instituto (CK 6.237 – 6.242 str.) nuostatų kontekstą, esminiu, pagrindžiančiu atsakovų neteisėtus veiksmus laiko tai, kad ginčo objektas buvo ieškovės vadovo parduotas, o atsakovo 1 įsigytas už mažesnę kainą nei turto vertintojo nustatyta vertė, bei kad pardavimo kaina yra tris kartus mažesnė nei ieškovė turėjo išlaidų sukuriant pardavimo objektą.
15. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl atsakovų veiksmų (ne)teisėtumo, kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti kelis svarbius nagrinėjamam ginčui aspektus, o būtent : a/ ieškovės vykdomos veiklos specifiką, t. y. kad veikla buvo susijusi su gamtinių dujų gavyba ir paskirstymu, dujų ir elektros skirstomosios ir valdymo įrangos gamyba, įrengimu ir priežiūra, elektros gamyba, elektros paskirstymu ir pardavimu, ir kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams; b/ parduoto ginčo objekto specifiškumą, t. y., kad buvo parduotas ne eilinis turtas, o 10kV požeminė kabelinė linija, kuri: 1/ buvo sukurta ir nutiesta iš atitinkamo TP (duomenys neskelbtini) į MT l-1109, kurios bendras ilgis 12,839 km, esančią (duomenys neskelbtini), užtikrinti ieškovei atitinkamoje teritorijoje galimybę vykdyti savo veiklą; 2/ kaip pardavimo-pirkimo objektas apskritai gali būti įdomi labai siauram subjektų ratui ir naudojama tik specifinių subjektų, turinčių atitinkamas licencijas, veiklai, be to, tokia veikla turi būti vykdoma būtent nutiestos kabelinės linijos teritorijoje; 3/ kuri apskritai gali būti naudojama tik energijos tiekimui.
Žemesnės instancijos teismas
16. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad: visų pirma, UAB korporacija „Matininkai“, 2014-11-23 atlikusi ginčo objekto vertinimą, išvadoje nurodė, kad: a/ turtas įvertintas taikant išlaidų(kaštų) metodą; b/ objektas numatomas parduoti AB „Lesto“; c/ nustatyta atkuriamoji vertė turto vertės nustatymo dieną (2014-10-30) yra 1 264 000 litų; ši suma atspindi turto vertę jo esamos fizinės būklės, naudojimo ir vertinimo dienos rinkos konjunktūros sąlygomis. Kintant šioms sąlygoms, vertinamo turto rinkos vertė irgi keisis, priklausomai nuo šių sąlygų kitimo tendencijų ir krypties; d/ faktiška turto pardavimo kaina gali skirtis nuo apskaičiuotosios vertės, priklausomai nuo rinkos sąlygų, susiklosčiusių pardavimo momentu, nuo pirkėjo ir pardavėjo sutartų mokėjimo sąlygų ir terminų, nuo ypatingų pirkėjo lūkesčių, investicinių sumanymų ar kitų vertinimo metu nežinomų aplinkybių. Taigi akivaizdu, kad turto vertintojas nurodė ir akcentavo aibę sąlygų, galinčių turėti įtakos jo nustatytos ginčo turto vertės kintamumui.
17. Antra, proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad derybos tarp ieškovės bei atsakovo 1 dėl ginčo objekto pirkimo vyko nuo 2014 m. Atsakovo I. Š. paaiškinimais nustatyta, kad ieškovės planai dėl gautinos energijos iš (duomenys neskelbtini) sąvartyne pastatytos jėgainės nepasiteisino; pradėjus jėgainės eksploataciją paaiškėjo, jog sąvartyne esančių dujų kiekis yra perpus mažesnis nei tikėtasi, dėl ko buvo gaminamas perpus mažesnis kiekis elektros energijos, kabelinės linijos eksploatavimas įmonei nebuvo naudingas, kas ir sąlygojo derybas dėl linijos pardavimo. Tokie atsakovo paaiškinimai patvirtinami į bylą pateikta „Verslo žinios“ 2011 m. publikacija, kurioje irgi nurodomos aplinkybės dėl mažesnio nei buvo tikėtasi sąvartynuose dujų kiekio. Be to, teismo vertinimu, tai, kad ginčo turto objektas dėl mažo kiekio išgaunamos energijos tapo nenaudingas ieškovei ir ieškovė siekė jį parduoti, patvirtina ir pačios ieškovės užsakytas šio ginčo turto vertinimas.
18. Trečia, aptariamas pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas beveik po dvejų metų po atlikto turto vertinimo, t. y. 2016-05-04. Be to, byloje pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad atsakovas 1, spręsdamas dėl ginčo objekto išpirkimo, vadovavosi Centrinės energetikos objektų išpirkimo komisijos sprendimu; iš komisijos 2016-04-14 posėdžio protokolo Nr. IP-75 matyti, kad buvo pritarta derybų metu sulygtai ginčo turto kainai – 120 000 Eur (su PVM 145 200 Eur) bei nurodoma, kad nepavykus su pirkėju susitarti dėl komisijos protokole aptartų pirkimo-pardavimo sąlygų, atsisakyti pirkti ginčo objektą. Taigi, atsakovas 1, kaip ginčo objekto būsimas pirkėjas, įsivertino, kokiomis sąlygomis sandoris gali būti jo sudarytas apskritai; kitomis sąlygomis sandoris iš viso nebūtų buvęs sudarytas.
19. Šios faktinės aplinkybės tik patvirtina atsakovo 2 paaiškinimus, kad ieškovė kitų pirkėjų ar kokių nors pasiūlymų dėl ginčo objekto pirkimo neturėjo.
20. Pažymėtina, jog bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė, įrodinėdama atsakovės 1 neteisėtus veiksmus, apeliavo į atsakovo 1, kuris yra energetikos profesionalas, žinojimą apie sudaromo sandorio nenaudingumą ieškovei, prieštaravimą ieškovės veiklos tikslams ir jos nesąžiningumą, tačiau visi ieškovės argumentai buvo paremti tik deklaratyvaus pobūdžio samprotavimais, kad ieškovei buvo nenaudinga parduoti objektą tris kartus pigiau, nei buvo panaudota lėšų šio objekto sukūrimui. Ieškovė taip pat tik deklaratyviai teigė, kad ginčo objekto pardavimas, kaipo toks, pažeidė kreditoriaus teises, nes šiuo metu kreditoriniai reikalavimai siekia 154 406,73 Eur, ir ieškovė, šiai dienai turėdama turtą, galėtų padengti kreditorinius įsipareigojimus; tai yra irgi jokias įrodymais nepagrįsti ieškovės samprotavimai. Kaip jau teismo minėta, ginčo objekto specifiškumas suponuoja ne tik ribotą galimybę jį naudoti, bet ir ribotą paklausą apskritai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad: a/ ieškovė apskritai toliau galėtų naudoti šį objektą savo veikloje, kad jo naudojimas būtų ieškovei pelningas, galiausiai, kad turto išlaikymas ieškovės nuosavybėje, kad ir iki bankroto bylos iškėlimo, sudarytų galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, galintys atskleisti ginčo turto išlaikymo kaštus, galimybę jį naudoti pagal paskirtį ir t.t., galiausiai, patvirtinantys sandorio sudarymo metu buvusią ir dabartinę ginčo turto kainą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė turėjo galimybių parduoti ginčo turtą kitiems suinteresuotiems asmenims naudingesnėmis sąlygomis arba už visą turto vertinime nurodytą kainą, kokia ginčo turto rinkos vertė, jeigu kabelio linija nebūtų naudojama, ir kokia būtų paklausa tokiam, nenaudojamam, turtui įgyti. Ieškovės argumentai, kad ieškovės ginčo objekto, kaipo tokio turto, turėjimas apskritai, apgintų dabartinių ieškovės kreditorių teises, nesant įrodymų dėl turto dabartinės rinkos vertės, irgi laikytini deklaratyvaus pobūdžio (CPK 178 str.).
22. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė, pardavusi ginčo turtą, suteikė paskolą akcininkui ir padarė pavedimą į Lenkiją bei buvo priversta kreiptis į kredito uniją „Amber“ su prašymu suteikti paskolą apyvartinėms lėšoms, niekaip negali būti susieta su atsakovu 1, juolab negali būti vertinama, kaip patvirtinanti atsakovo 1 nesąžiningumą gautų iš parduoto turto lėšų panaudojimo kontekste. Aplinkybių gi, kad ieškovė buvo nemoki ar turėjo kitų kreditorių sutarties sudarymo momentu, neįrodinėja ir pati ieškovė. Tuo tarpu byloje pateikti Creditinfo duomenys, ieškovės finansiniai dokumentai: Pelno (nuostolių) ataskaita už laikotarpį nuo 2016-04-01 iki 2017-03-31, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovės veikla buvo vykdoma pelningai, o sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris neturėjo įtakos ieškovės mokumo ar galimybėms atsiskaityti su galimais kreditoriais sumažėjimui; aptariamu laikotarpiu ieškovės turtui nebuvo taikomas turto areštas. Be to, svarbu yra tai, kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta tik 2020 m. vasario mėn., o nemokumas konstatuotas po trejų metų nuo sutarties sudarymo.
23. Ieškovės argumentai dėl atsakovo 1 veiksmų neteisėtumo vertinimo akivaizdaus sandorio nenaudingumo juridinio asmens turtinės padėties ir turtinių pasekmių ir atsakovo 1 nesąžiningumo bei nepagrįsto praturtėjimo kontekste irgi stokoja pagrįstumo. Sekant ieškovės logika, visi pirkimo-pardavimo sandoriai turi būti sudaromi tik pagal parduodamo turto sukūrimo vertę; kitaip, tuo atveju, jeigu pirkėjas perka objektą mažesne kaina, reiktų laikyti, kad jis nepagrįstai praturtėja, jis yra nesąžiningas. Sekant ieškovės logika – tuo atveju, jeigu pardavėjas parduoda objektą už didesnę kainą nei daikto sukūrimo sąnaudos – nepagrįstai praturtėja pardavėjas, tuomet turėtume laikyti nesąžiningu pardavėją; toks samprotavimas negali būti laikomas pagrįstu. Pažymėtina, jog šalys, sudarydamos sutartis, yra laisvos, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas; tiek ieškovė, tiek atsakovas 1 yra profesionalūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, laisva valia derinantys komercinės sutarties sąlygas; paprastai pirkimo-pardavimo sandoriais siekiama komercinės naudos. Vėlgi, aplinkybė, kad objektas parduodamas už mažesnę nei jo sukūrimo vertę, kainą, nagrinėjamu atveju, remiantis teismo sprendimo 16 p. padarytoms išvadoms, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl atsakovų veiksmų (ne)teisėtumo ieškovės argumentų nei dėl sandorio (ne)naudingumo ieškovei, nei atsakovų nesąžiningumo, nei kreditorių teisių pažeidimo, o juolab nepagrįsto praturtėjimo kontekste.
24. Esant išdėstytam, teismas neturi pagrindo spręsti ir dėl atsakovo 1 neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
25. Ieškovė apeliavo į tai, kad atsakovas 2, būdamas ieškovės vadovas, netinkamai vykdė jam tenkančias fiduciarines pareigas, sudarė nenaudingą ir nuostolingą ieškovei pirkimo-pardavimo sandorį, todėl turi atlyginti dėl jo sudarymo ieškovei padarytą žalą. Teismas pažymi, kad įmonės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas, reikšdamas atsakovui, kaip įmonės vadovui, reikalavimą atlyginti įmonei padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę, reikalavimų.
26. Ieškovės teigimu, atsakovo 2 neteisėti veiksmai pasireiškė: a/ pareigų, numatytų CK 2.87 straipsnyje, pažeidimu, o būtent, kad atsakovo 2, kaip įmonės vadovo, sprendimas parduoti įmonės sukurtą Energetikos objektą už žymiai mažesnę kainą nei įmonė išleido jam sukurti, nei turto vertintojas nustatė jo vertę, negali būti laikomas nei sąžiningu, nei protingu įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu; sandorio kainos ir parduoto objekto vertės skirtumas yra toks didelis ir esminis, kad jo negalima pateisinti. Be to, iš 145 200 Eur už Energetikos objektą gautų pajamų 115 000 Eur buvo kitą dieną pervesti ieškovės akcininkei MB „(duomenys neskelbtini)“, 27 870,03 Eur pavedimu į Lenkiją. Tai rodo, kad už Energetikos objektą gauti pinigai nebuvo panaudoti įmonės veiklai plėsti, strateginiams projektams įgyvendinti, o buvo tiesiog pervesti akcininkui „pagal paskolos sutartį“, atliktas pavedimas į užsienį; b/ atsakovas disponavo visa būtina informacija sandorio naudingumui įvertinti, t. y. žinojo, kokie buvo objekto sukūrimo kaštai, žinojo, kiek turtas buvo įvertintas atlikus turto vertinimą, todėl laikytina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, neįvykdė pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, o jo atlikti veiksmai sudarant juridinio asmens tikslams prieštaraujantį sandorį, kuris akivaizdžiai nenaudingas, yra neteisėti CK 1.82 str. nuostatų kontekste; c/ jeigu atsakovas 2 būtų tinkamai vykdęs CK jam numatytą pareigą elgtis sąžiningai ir protingai ieškovės (savo vadovaujamos įmonės) atžvilgiu, ieškovės vardu toks sandoris nebūtų sudarytas, o AB „Elektros skirstymo operatorius“ neturėtų galimybės gauti daugiau nei sumokėjo, t. y. nepagrįstai nepraturtėtų; d/ bankroto procese šiai dienai yra patvirtinta 154 406,73 Eur kreditorinių reikalavimų suma, todėl, jeigu Energetikos objektas būtų parduotas už jo vertę atitinkančią kainą, o gauti pinigai būtų panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais (laikantis CK įtvirtinto imperatyvaus atsiskaitymo eiliškumo), kreditorių teisės nebūtų pažeistos.
27. Atsakovas 2, atsikirsdamas į ieškovės argumentus, nurodė, kad atsakovas ieškovės vadovu buvo išrinktas 2016-03-04, faktiškai veiklą pradėjo nuo 2016-03-23; iki to laiko ieškovei atstovavo tik kaip įmonės įgaliotas asmuo. Paaiškėjus, kad ieškovės 2010 m. sukurtų ir 2011 m. pradėtų eksploatuoti kabelinių linijų dėl mažesnių nei buvo tikėtasi (duomenys neskelbtini) sąvartyne dujų kiekių eksploatavimas vykdant ieškovės veiklą nepasiteisino, neneša bendrovei pelno, ieškovės akcininkų sprendimu buvo nuspręsta ginčo objektą parduoti, buvo pradėtos derybos dėl objekto pardavimo ir 2014 m. užsakytas objekto vertinimas. Faktiškai ieškovė visas Energetikos objekto pirkimo-pardavimo sąlygas ir pradėjo derinti su atsakove 1 (ESO) jau nuo 2014 metų.
28. Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2 ėjo ieškovės vadovo pareigas nuo 2016-03-23 iki 2017-08-30. Laikotarpiu nuo 2007-09-20 iki 2016-03-30 ieškovės akcininku buvo (duomenys neskelbtini), o nuo 2016-03-30 tapo MB „(duomenys neskelbtini)“. Iš į bylą pateikto 2016-03-09 MB (duomenys neskelbtini) aiškinamojo rašto Kredito unijai turinio matyti, kad ieškovė buvo suderinusi kabelio pirkimo-pardavimo sąlygas su AB „ESO“ dar iki MB „(duomenys neskelbtini)“ tampant ieškovės akcininke ir iki atsakovui 2 pradėjus vadovo pareigas. Vienintelio akcininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-04-06 sprendimu Nr. 1 buvo pritarta ginčo turto (elektros kabelio) pardavimo sutarties su AB „ESO“ pasirašymui. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo 2 paaiškinimus, kad ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne ieškovės vadovo, o ieškovės akcininkės sprendimo pagrindu.
29. Juridinio asmens organų narių pareigas reglamentuoja CK 2.87 straipsnio 1-6 dalys. Atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir pareigą visiškai atlyginti dėl to įmonei padarytą žalą įtvirtina CK 2.87 straipsnio 7 dalis. Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
30. Pagal ginčui aktualios ABĮ redakcijos, galiojusios nuo 2015-12-03 iki 2016-10-31, 37 straipsnio 7 dalį, bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais; pagal 8 dalį, jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą; pagal 10 dalį bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus sandorius bendrovės vadovas gali sudaryti, kai yra bendrovės valdybos (jeigu bendrovėje valdyba sudaroma) sprendimas šiuos sandorius sudaryti. Jeigu bendrovėje valdyba nesudaroma, bendrovės vadovas priima sprendimus ir atlieka veiksmus, nustatytus šio įstatymo 34 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 12 ir 13 dalyse; nagrinėjamu atveju aktualios įstatymo nuostatos dėl valdybos sprendimų dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, jeigu įstatuose nenurodyta kitokia vertė, bei kad įstatuose gali būti numatyta būtinybė gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą.
31. Iš ieškovės UAB „Proto energija“ įstatų redakcijos, įregistruotos JAR 2016-04-15, matyti, kad bendrovės įstatinis kapitalas 5 416 Eur; (įstatų 3 p.), bendrovės organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir vadovas (įstatų 4 p., 4,1 p.), bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo ir bendrovės vadovo kompetencija nesiskiria nuo numatytos AB įstatyme (įstatų 5.2 p., 6.3 p.).
32. Ieškovės atstovės teigimu, nei pagal tuo metu galiojančio ABĮ nuostatas, nei pagal ieškovės įstatų nuostatas akcininkė (MB „(duomenys neskelbtini)“) neturėjo kompetencijos spręsti dėl ieškovės turto pardavimo; kadangi įmonėje nebuvo sudaroma valdyba, todėl pagal ABĮ 37 straipsnio 10 dalį už sprendimus dėl turto pardavimo buvo atsakingas vadovas. Tačiau ir su šiais ieškovės argumentais sutikti nėra pagrindo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo išaiškinimuose nagrinėjant tokio pobūdžio klausimus yra pažymėta, jog visuotinio akcininkų susirinkimo, kaip aukščiausio bendrovės organo, veiksmai įpareigoja bendrovės vadovą ir yra jam privalomi, kad mokios bendrovės akcininkai gali pritarti bendrovės vadovo veiksmams ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, ir tai yra aplinkybė, neleidžianti vadovo veiksmų kvalifikuoti kaip neteisėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/02019; 2018-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018, ir kt.). Antra, kaip aukščiau minėta, įstatymo leidėjas numatė vadovui pareigą savo veikloje vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (ABĮ 37 str. 7 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatytas santykis tarp bendrovės turėto įstatyminio kapitalo ir ginčo turto pardavimo kainos (kuri ženkliai viršijo įstatinį kapitalą) sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, jog bendrovėje nebuvo sudaryta valdyba, o pagal ABĮ 37 str. 10 d. valdybos kompetencijai priskirtus sprendimus, inter alia dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo numatyta atlikti bendrovės vadovui, neeliminuoja visuotinio susirinkimo teisės priimti sprendimo aptariamo sandorio sudarymo klausimu, todėl spręstina, kad esant vienintelės akcininkės 2016-04-06 sprendimui dėl ginčo objekto pardavimo, atsakovas 2 pagrįstai vadovavosi šiuo sprendimu.
33. Kadangi ieškovė, įrodinėdama atsakovo 2 neteisėtus veiksmus, iš esmės palaiko faktiškai ir tuos pačius argumentus dėl ginčo objekto vertintojo nustatytos vertės, dėl pirkimo-pardavimo kainos, (ne)sąžiningumo, sandorio naudingumo, kreditorių teisių pažeidimo, atsakovo 2 sudarymo atsakovui 1 galimybės nepagrįstai praturtėti, teismas plačiau pasisakė analizuodamas atsakovo 1 (ne) teisėtus veiksmus. Palaikydamas aukščiau išdėstytą poziciją teismas jos nekartoja, tačiau papildomai pažymi, kad ieškovė siekia pagrįsti ir atsakovo 2 veiksmų neteisėtumą sudaryto sandorio nenaudingumo kontekste deklaratyvaus pobūdžio samprotavimais, neįvertinusi viso spektro aplinkybių, įtakojančių ginčo objekto vertę, jo specifiškumą, paklausą rinkoje ir t.t. Todėl, kaip minėta, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ginčo objekto sukūrimo kaštai ženkliai viršijo pardavimo kainą, vienareikšmiškai negali būti vertinama kaip pagrindžianti atsakovo 2 veiksmų neteisėtumą sudaryto sandorio nenaudingumo ieškovei kontekste.
34. Vėlgi, įvertinus į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, iliustruojančių tuo metų buvusią įmonės finansinę padėtį, turinį, iš kurių matyti, kad įmonė veikė pelningai, nagrinėjamam ginčui neturi įtakos ir ieškovės nurodomos aplinkybės, kad iš 145 200 Eur už Energetikos objektą gautų pajamų 115 000 Eur buvo kitą dieną pervesti ieškovės akcininkei MB „(duomenys neskelbtini)“, 27 870,03 Eur pavedimu į Lenkiją, nei tai, kad ieškovė kreipėsi į Kredito uniją dėl sutarties sudarymo (paskolos sutarties), kuri buvo naudojama ieškovės veikloje naudojamų įrenginių kapitalinio remonto išlaidoms padengti.
35. Taigi, reziumuojant aukščiau išdėstytą, teismas neturi pagrindo spręsti ir dėl atsakovo 2 neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
36. Neteisėti veiksmai yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei teismo padarytos išvados suponuoja, kad ieškovė, prašydama taikyti civilinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu, atsakovų neteisėtų veiksmų neįrodė (CPK 178 str.). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju, nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų, t. y. kad buvo atlikti atsakovų neteisėti veiksmai, nėra pagrindo civilinės atsakomybės atsakovų atžvilgiu taikymui; ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CK 6.246- 6.249 str., CPK 178 str.).
37. Kiti, teismo sprendime neaptarti, ieškovės bei atsakovų atstovų nurodyti argumentai nagrinėjamam ginčui teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
38. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas 2 prašo priteisti 1 00 Eur išlaidų, patirtų už jo interesų atstovavimą nagrinėjamojoje byloje; į bylą pateikti: sąskaitos, pinigų priėmimo kvitai, suteiktų teisinių paslaugų ataskaita – patvirtina prašomų priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Įvertinęs nagrinėjamos bylos sudėtingumą, apimtį, posėdžių skaičių, teismas daro išvadą, kad šios atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytų tokių paslaugų teikimo maksimalių dydžių, todėl priteisiamos iš ieškovės; ši suma mokėtina iš nemokumo administratoriui administravimui skirtų lėšų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės BUAB „Proto energija“, j.a.k. 300861005, administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovui I. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.