- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-26
- Bylos Nr.
- e2A-302-577/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“
- Trečiasis asmuo
- savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, A. T.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.11.5Energijos pirkimas-pardavimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ ir A. T., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ignitis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 377,88 Eur skolą, susidariusią už butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Butas), tiektą elektros energiją laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. liepos 19 d., 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji į minėtą butą, kuris skolos susidarymo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, tiekia elektros energiją. Su atsakove rašytinė elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Už objekte suvartotą elektros energiją per laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. liepos 19 d. atsiskaitoma nebuvo, todėl susidarė 377,88 Eur skola. Su nuomininke A. T. elektros energijos tiekimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakomybė už susidariusias skolas tenka objekto savininkui.
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal 2007 m. gruodžio 5 d. VšĮ „Vilniaus butai“ ir A. T. sudarytą Buto nuomos sutartį nuomininkė privalėjo sudaryti sutartį dėl paslaugų teikimo su AB „Lietuvos energija“, laiku mokėti sutartyje numatytus mokesčius, kitus mokėjimus. Vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktu, už elektros suvartojimą atsakomybę kyla vartotojui, o objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima. Be to, visos gyvenamosios patalpos patikėjimo teise buvo perduotos valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri sprendžia visus klausimus dėl nuomos mokesčio ar komunalinių paslaugų sumokėjimo; visa informacija dėl atliktų mokėjimų, susidariusios skolos dydžio ar kita informacija disponuoja SĮ „Vilniaus miesto būstas“, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, todėl atsakovei nekyla prievolė sumokėti skolą minimu laikotarpiu. Taip pat teigė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad prašomu priteisti laikotarpiu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros; reikalavimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis.
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sutarties pasirašymas įpareigojo nuomininkę kas mėnesį mokėti mokesčius už komunalines paslaugas, elektros, šilumos energiją ir kt. Trečiasis asmuo nesutiko su atsakovės pozicija, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ turėtų būti pripažinta atsakove, kadangi pagal teismų praktiką, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovei UAB „Ignitis“ 377,88 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas sprendė, kad nesant abiejų sutarties šalių pasirašytos sutarties, atsakovės akcentuojama aplinkybė, jog visą laikotarpį už teikiamas elektros paslaugas pervedimus atliko ne buto savininkė, o nuomininkė, todėl ieškovė žinojo apie tiesioginį elektros vartotoją, nėra pakankama spręsti, kad su A. T. buvo sudaryta tokia elektros pirkimo – pardavimo sutartis. Tokią poziciją grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019 išaiškinimais.
6. Taip pat teismas nurodė, jog sprendžiant šį ginčą nėra reikšmingos atsakovės akcentuojamos aplinkybės, kad nuomininkė privalėjo sudaryti sutartis su paslaugų tiekėjais, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas ne tarp nuomininkės ir nuomotojo, o tarp elektros energijos pirkimo pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei pirkėjo.
7. Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.383 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, išrašas iš duomenų bazės „Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d.“ yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis susidariusio įsiskolinimo dydį. Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusio buto nuomininkei nesudarius elektros energijos pirkimo pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei , ieškovės reikalavimą tenkino, ieškovei iš atsakovės priteisė 377,88 Eur įsiskolinimą už elektros energiją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
8. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują – ies?kove?s UAB „Ignitis“ ies?kinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsižvelgiant į tai, jog nuomos sutartyje aiškiai išreikšta nuomotojo pareiga mokėti nuomos, komunalinius bei kitus mokesčius, įskaitant mokestį už elektros energijos tiekimą, Vilniaus miesto savivaldybė pasinaudojo teise šių mokesčių neįtraukti į buto nuomos mokestį. Nuomininkei tiek teisės aktų nustatyta tvarka, tiek sutarčių nuostatų pagrindu tenka pareiga mokėti nuomos mokestį, mokesčius už patalpoms tiekiamą energiją (šilumos, elektros) ir kt.
8.2. Teismų praktikoje nustatyta, jog įstatymu pareiga apmokėti šias išlaidas priskirta butų ir kitų patalpų savininkui. <...> Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, jog išlaidas apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota, t. y. vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius už patalpoms tiekiamą energiją (šilumos, elektros), dujas, šaltą ir (ar) karštą vandenį bei kitus susijusius mokesčius už savivaldybę.
8.3. Kaip nustatė teismas civilinėje byloje Nr. e2-5020-433/2015, A. T. ir jos šeimos nariai, pasibaigus nuomos sutarties terminui toliau gyveno Bute. Net, jei asmenys nėra teisėti buto nuomininkai, tai neatleidžia jų nuo pareigos mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, kadangi jie faktiškai šiomis paslaugomis naudojasi.
8.4. Atsiskaitymo už elektros energiją klausimus reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina vartotojo atsakomybę už elektros suvartojimą, o objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima.
8.5. Iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios ieškovė žinojo apie elektros vartotoją. Nuomininkai vykdė savo prievolę mokėti už elektros energiją ieškovei; tarp ieškovės ir nuomininkų buvo susidarę prievoliniai santykiai, t. y. konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta elektros pirkimo-pardavimo sutartis, kuri galiojo tol, kol faktiškai buvo naudojamasi butu. Nuomininkė ir jos šeimos nariai, vėliau buvę faktiniais buto gyventojais, kaip buitiniai vartotojai, prisijungė prie elektros tiekimo tinklų, buvo tiesioginiai elektros energijos vartotojai, ieškovė tiekė jiems elektros energiją, todėl, remiantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi bei protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, darytina išvada, kad tarp ieškovės ir nuomininkų konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta elektros energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Nuomininkai buvo įsipareigoję mokėti už suvartotą elektros energiją ieškovei, o ieškovė buvo įsipareigojusi tiekti elektros energiją, tarp jų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Atsakovė negali mokėti už kitų asmenų sunaudotą elektros energiją, tai prieštarautų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams, pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus, viešąjį interesą.
8.6. Teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje susitarti, jog mokesčius apmoka nuomininkė, nevertino atsakovės pateiktos nuomos sutarties, jos sąlygos dėl komunalinių mokesčių mokėjimo.
8.7. Ieškovė nepagrindė skolos atsiradimo fakto, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu sudarytoje ataskaitoje atsakovei priskaičiuota skola, t. y. sąskaitų – faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai; teismas negalėjo vadovautis minėtu įrodymu, kaip pakankamu. Minėta ataskaita nepasirašyta, tačiau teismas šio fakto nevertino. Teismas nesiaiškino, kas mokėjo ieškovei mokesčius, kam (ne)buvo siunčiamos sąskaitos – faktūros iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios ir/ar skolos laikotarpiu, nepasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus. Teismas neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingų aplinkybių bei įrodymų, dėl to sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepimas
2. Ieškovė UAB „Ignitis“ atsiliepime prašo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Priešingai, nei teigia atsakovė, Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje, kuria rėmėsi teismas, nurodyti išsamūs duomenys, kiek elektros energijos buvo suvartota, taikytas tarifas, kiti faktai, pagrindžiantys priteistos skolos susidarymą. Ieškovė PVM sąskaitas - faktūras, skirtas buitiniams vartotojams, pradėjo išrašinėti tik nuo 2018 m vasario mėnesio. Vartotojas pats privalėjo kiekvieną mėnesį deklaruoti elektros energijos prietaiso apskaitos rodmenis ir pagal juos atsiskaityti su ieškove. Kai vartotojas netinkamai vykdo šią pareigą, duomenys apie faktinius elektros apskaitos prietaiso rodmenis kiekvieną mėnesį ir mokėtinas sumas ieškovei nėra žinomi. Skola buvo apskaičiuota pagal Ataskaitoje nurodytus užfiksuotus elektros apskaitos prietaiso rodmenis.
9.2. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.384 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.383 straipsniu laiko, kad Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis su atsakove sudaryta nuo Objekto elektros įrenginių prijungimo prie ieškovės tinklų momento (konkliudentiniais veiksmais).
9.3. Teismas rėmėsi suformuota teismų praktika, ir byloje nustatęs, jog Butas nuosavybės teise priklauso atsakovei, rašytinė elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis nesudaryta, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
9.4. Nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo – pardavimo santykiams atsirasti. Ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei. Savivaldybė, kontroliuodama tik nuomos mokesčio jai sumokėjimą, nuomininko pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais, atsiskaitymų su paslaugas teikiančiais asmenimis, nekontroliavo, veikė kaip nerūpestingas ir neatidus šeimininkas, ir prisiėmė tokio veikimo pasekmes. Apeliantės argumentai dėl atsakovės specifinės padėties, kaip viešojo administravimo subjekto, negali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
3. Trečiasis asmuo VĮ Vilniaus miesto būstas atsiliepime nurodė, jog palaiko Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkes teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą bei priimti naują – ieškovės UAB „Ignitis“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėjo, kad kasacinio teismo praktika konkrečioje byloje turėtų būti taikoma atidžiai įvertinus visus nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, o ne tik tuos, kurie iš dalies atitinka cituojamų kasacinio teismo bylų faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju Sutarties 12.2 p. nurodyta, kad nuomininkė privalėjo sudaryti sutartį dėl paslaugų teikimo su AB „Lietuvos energija“. Nuomininkė, pasirašydama Sutartį suprato, kad už suvartotą elektros energiją privalės mokėti pati. Nuomininkei nepasirašius elektros energijos pirkimo sutarties ir neatsiskaičius už suvartotą elektros energiją, teisinės pasekmės atsirado tik sąžiningai Sutarties šaliai. Teigia, kad tokios situacijos turėtų būti vertinamos, ginant sąžiningos šalies interesus. Teismas nevertino Nuomininkės pasirašytos Sutarties 12.2 punkto, atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus ir priėmė neteisingą sprendimą. Nuomininkė už suvartotą elektros energiją mokėjo, savo prievolės tai daryti nekvestionavo, todėl manytina, kad ji suprato apie savo prisiimtų įsipareigojimų pobūdį ir apimtį, o teismas tokį susitarimą kvestionavo be jokios analizės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
5. Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ginčui aktualiu laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. 1995 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu butas buvo išnuomotas A. T.; 2007 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuomos sutartis buvo pratęsta ir 2007 m. gruodžio 5 d. VšĮ „Vilniaus butai“ ir A. T. sudarė socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5020-433/2015 nutarė iškeldinti A. T. su kartu gyvenančiais asmenimis iš minėto buto; faktiškai asmenys buvo iškeldinti 2016 m. lapkričio 3 d. Ieškovė UAB „Ignitis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš buto savininkės Vilniaus miesto savivaldybės 377,88 Eur dydžio įsiskolinimą, susidariusį už butui tiektą elektros energiją laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. liepos 19 d. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą.
6. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teismo nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją. Apeliantė nenurodžiusi argumentų dėl skundžiamame sprendime pacituotų kasacinio teismo išaiškinimų, apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo savo poziciją, kad būtent ieškovė ir nuomininkai yra elektros pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos konkliudentiniais veiksmais, šalimis, o ieškinys savivaldybės atžvilgiu turi būti atmestas.
8. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019 nurodyta, jog kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, <...> aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).
9. Apeliantė akcentuoja Taisyklių 83-84 punktus, pagal kuriuos tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas; kad tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą (ginčo laikotarpiu galiojusių taisyklių 100-101 punktai), tačiau 19 punkte paminėtoje nutartyje kasacinis teismas, įvertinęs Taisyklių pakeitimus, aktualių Taisyklių 17 ir 100 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, padarė išvadą, kad jis nesudaro pagrindo <...> byloje kilusį teisės klausimą aiškinti kitaip, nei nurodyta šios nutarties 19 punkte formuojamoje kasacinio teismo praktikoje.
10. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje susitarti, jog mokesčius apmoka nuomininkė, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog 15 punkte paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasisakyta, kad Nuomos sutartis, laikantis sutarties uždarumo principo, visų pirma yra skirta nuomos sutarties šalių tarpusavio teisiniams santykiams sureguliuoti ir nėra skirta šalių teisėms ir pareigoms pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp elektros energijos tiekėjo ir buto savininko, modifikuoti. <...> Sudaryta nuomos sutartis, turėdama sutarties trečiojo asmens naudai požymių, gali lemti, kad elektros energijos tiekėjui atsiranda teisė reikalauti atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją iš nuomininko. Ši teisė, visų pirma, yra galimybė, kuria elektros energijos tiekėjas savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Be to, ši aplinkybė nepanaikina abonento prievolių pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų ir prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už patiektą ir paskirstytą elektros energiją, ir neperkelia šių prievolių nuomininkui. <...> elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tik tuo atveju abonento prievolė atsiskaityti pereina nuomininkui. Nuomininko su savininku sudarytoje nuomos sutartyje įrašytas įsipareigojimas tiesiogiai mokėti už elektrą elektros energijos tiekėjui ar su juo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tokių padarinių nesukelia.
11. Taigi, nagrinėjamu atveju nesant rašytinės nuomininkės ir elektros energijos tiekėjo sutarties, apeliacinio skundo argumentai dėl Nuomos sutarties sąlygų, susijusių su nuomininkės įsipareigojimais sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, mokėti mokesčius už elektros energijos tiekimą, dėl faktinio naudojimosi paslaugomis, aplinkybės, susijusios su apmokėjimu iki skolos susidarymo pradžios ir pan., nepanaikina buto savininko prievolės atsiskaityti už patiektą elektros energiją. Pažymėtina, kad aukščiau paminėtoje kasacinio teismo byloje atsakovė taip pat buvo savivaldybė, todėl akivaizdu, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės specifinės padėties, kaip viešojo administravimo subjekto, neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
12. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019 35 punktą). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir joje nurodyta teismų praktika, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis), kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).
13. Apeliantė vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016, 2013 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013, nurodo, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, jog išlaidas apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota. t. y. vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius už patalpoms tiekiamą energiją (šilumos, elektros), dujas, šaltą ir (ar) karštą vandenį bei kitus susijusius mokesčius už savivaldybę.
14. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl paminėtų nutartyse esančių išaiškinimų įtakos nagrinėjamam atvejui, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad skundžiam sprendimu nėra paneigta atsakovės teisė susitarti, kad atitinkamus mokesčius turi mokėti nuomininkas. Be to, pažymėtina, kad apeliantės minimose bylose buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai bendraturčio butas išnuomotas trečiajam asmeniui, aiškinimo ir taikymo; be to, šiose ir nagrinėjamoje byloje aplinkybės skiriasi. Iš 2016 m. liepos 8 d. nutarties turinio matyti, kad šioje byloje šalys buvo susitarusios, kad už ieškovės organizuotas paslaugas daugiabučiam namui išlaikyti ir išsaugoti, taip pat nustatytus mokesčius ir rinkliavas moka atsakovei priklausančių ir išnuomotų butų valdytojai (tretieji asmenys), taip pat byloje buvo vertinamas dokumentas, patvirtinantis, kad ieškovė sutiko, jog susidariusią skolą padengtų buto nuomininkė (trečiasis asmuo), o ne savininkė (atsakovė). 2013 m. sausio 17 d. nutartyje be buto nuomos sutarties aplinkybių, buvo vertinama ir tai, ar savivaldybė sudariusi su ieškovu kaip administratoriumi administravimo sutartį, kurioje būtų nustatyta, kad vietoj savivaldybės butų nuomininkai turi apmokėti bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas ir dėl to su jais reikia sudaryti atitinkamas sutartis. Apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011 nebuvo sprendžiami nagrinėjamam ginčui aktualūs klausimai, todėl joje pateikti išaiškinimai šiuo atveju taip pat netaikytini. Nurodydama, kad analogiškose bylose skolos už komunalines paslaugas priteisiamos ne savininkui, tačiau nuomininkui, apeliantė remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 21 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-14126-466/2018, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-11245-675/2019, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-26167-807/2017. Tačiau šie sprendimai priimti atliekant formalų byloje esančių įrodymų vertinimą; iš sprendimų turinio net nėra galimybės įvertinti aplinkybių su nagrinėjama byla panašumo (vienoje iš bylų butas atitinkamu laikotarpiu priklausė pačiai atsakovei, kitoje konstatuojamas atsakovės sutartinės prievolės atsiskaityti pažeidimas, nenurodant konkrečios sutarties ir pan.). Be to, reikšminga būtent tai, kad skundžiamame sprendime ir šioje nutartyje cituojamoje nutartyje pateikti Lietuvos Aukščiausiojo teismo, t. y. aukščiausios instancijos teismo, išaiškinimai, joje aplinkybės (šalys, ginčo objektas, nuomos sutarties sąlygos ir pan.) itin artimos nagrinėjamai bylai, ji priimta vėliau, nei apeliantės cituojamos kitos kasacinio teismo nutartys. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl įrodymų pakankamumo
15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingų aplinkybių bei įrodymų. Pažymi, kad ieškovė nepagrindė skolos atsiradimo fakto, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu sudarytoje ataskaitoje atsakovei priskaičiuota skola, nenurodė iš ko susidarė skola, nepateikė sąskaitų – faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai, todėl teismas priimdamas ginčijamą sprendimą negalėjo vadovautis minėtu įrodymu kaip pakankamu.
16. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai. Kaip ir nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, 2020 m. rugpjūčio 7 d. Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje už laikotarpį nuo 2015-05-14 iki 2019-08-07, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nurodyti duomenys, kiek elektros energijos buvo suvartota (pagal patikrinimų metu užfiksuotus skaitiklio rodmenis) atitinkamu laikotarpiu, koks taikytas tarifas, ataskaitą parengusio asmens vardas, pavardė ir kt. duomenys, pagrindžiantys skolos susidarymą. Atsakovė nesutikdama su paminėto įrodymo vertinimu, priešingų duomenų, nei užfiksuota ataskaitoje (pavyzdžiui, duomenų apie ginčo laikotarpiu ar buto perėmimo iš nuomininkės butą metu skaitiklio parodymų fiksavimą, atsiskaitymo dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie ataskaitoje esančius netikslumus ar pan.), įrodymų, kad kituose atsakovei nuosavybės teise priklausančiuose objektuose analogiškoje situacijoje ginčui aktualiu laikotarpiu jai buvo išrašomos PVM sąskaitos-faktūros, nepateikė.
17. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis).
18. Taigi apeliantės argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti į bylą pateiktų įrodymų (išrašo iš ieškovės duomenų bazės), nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad ši ataskaita yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis susidariusio įsiskolinimo dydį.
19. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos; apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.