Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-235-555/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-03-10
Bylos Nr.: e2A-235-555/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-02389-2024-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Evaldas Burzdikas
Atsakovas: L. M.
Ieškovas: D. D.

Kategorijos

2.3.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
2.3.4.4.5Kiti ginčai dėl vaikų
2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus
3.2.5Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje
3.2.14Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-235-555/2025Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02389-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2; 2.3.4.4.5; 2.3.5.2.1; 3.2.5; 3.2.14; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas), veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5067-1149/2024 pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovui L. M. dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, ir atsakovo L. M. priešieškinį ieškovei D. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslino, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo L. M. ieškovei 17 700 Eur išlaikymo įsiskolinimą; 2) nustatyti nepilnamečio vaiko (dukters) I. M. gyvenamąją vietą su tėvu (atsakovu), nepilnamečio vaiko (sūnaus) D. M. gyvenamąją vietą su motina (ieškove), nustatant tokią bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką: „vaikų tėvas (atsakovas) netrukdys ir nedarys kliūčių vaikų motinai (ieškovei) bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime, o vaikų motina (ieškovė) netrukdys ir nedarys kliūčių vaikų tėvui (atsakovui) bendrauti su sūnumi ir dalyvauti jo auklėjime. Pageidaujamas bendravimo su vaikais laikas bei trukmė bus susiderinama iš anksto tarp motinos ir tėvo, atsižvelgiant į vaikų norus“; 3) priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnametei dukrai po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki dukros pilnametystės, periodines išmokas sumokant iki einamojo mėnesio 25 dienos, indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, bei priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės, periodines išmokas sumokant iki einamojo mėnesio 25 dienos, indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 4) paskirti atsakovą nepilnametei dukrai priteisto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise, o ieškovę nepilnamečiui sūnui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys santuokos sudarę nebuvo, tačiau bendro gyvenimo metu gimė dukra ir sūnus. Nuo 2022 m. sausio mėn. pradžios šalys kartu nebegyvena. Dar gyvenant kartu, atsakovas neprisidėdavo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, ieškovė viena iš savo gaunamų lėšų išlaikydavo vaikus. Atsakovui pradėjus gyventi atskirai, atsakovas neteikė išlaikymo vaikams. Ieškovė už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 28 d. iki 2024 m. kovo 28 d. paskaičiavo 17 700 Eur išlaikymo įsiskolinimą, kuris apskaičiuotas įvertinus kiekvienais metais Vyriausybės nustatytą minimalios algos dydį. Kadangi ieškovė viena išlaikė nepilnamečius vaikus, buvo prisiėmusi jų išlaikymo pareigą, praeityje jau yra patenkinusi dukros ir sūnaus poreikius, todėl ji turi teisę atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolę. Be to, nepilnametė dukra 2024 m. kovo 28 d. išsikraustė iš ieškovei priklausančio namo ir gyvena kartu su tėvu, todėl jos gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su tėvu, o nepilnamečio sūnaus, kuris gyvena su ieškove, gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ja. Ieškovė, įvertinusi savo turtinę padėtį, nepilnamečio sūnaus poreikius bei įvertinusi išmoką už nepilnametį vaiką, prašė iš atsakovo priteisti nepilnamečiui sūnui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Ieškovė nepilnametės dukters išlaikymui sutiko skirti po 250 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Kadangi šalių vaikai yra paaugliai, ieškovė prašė nustatyti minimalią tėvų bendravimo su vaikais tvarką. Ieškovė taip pat nurodė, kad faktinė nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra pas ją, sūnus, išėjęs gyventi pas tėvą, nuo 2024 m. gegužės 1 d. su tėvu nebegyvena ir persikraustė gyventi atgal pas ją, teigdamas, jog jam nepatinka gyventi su tėvu. Ieškovė teigė, kad ji užtikrina sūnaus poreikių tenkinimą, vaiko gyvenimas su motina neprieštarauja vaiko interesams. Kadangi ieškovė prašo nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ja, dėl šios priežasties atsakovo reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiui sūnui negali būti tenkinamas. Ieškovė nesutiko su 350 Eur išlaikymo dydžiu nepilnametei dukrai, bet sutiko, kad vaikams būtų priteisiamas vienodo dydžio išlaikymas, po 300 Eur kiekvienam.

3. Atsakovas L. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su tėvu (atsakovu); 2) priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis po 350 Eur kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo iki vaikų pilnametystės, priteistą išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, paskirti atsakovą uzufrukto teise tvarkyti nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšas iki vaikų pilnametystės; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

4. Atsakovas nurodė, kad šalių nepilnamečiai vaikai anksčiau gyveno kartu su ieškove, tačiau dėl netinkamo ieškovės elgesio vaikai nuo 2024 m. kovo mėn. pabaigos pradėjo gyventi su atsakovu. Atsakovas sutiko ir pripažino, kad šiuo metu yra pasikeitusios faktinės aplinkybės ir šalių nepilnametis sūnus nuo 2024 m. gegužės 1 d. vėl gyvena su ieškove. Atsakovas suprato ir gerbė vaikų nuomonę bei apsisprendimą, tačiau, būdamas tėvu, negali veikti prieš vaikų interesus, todėl kategoriškai nesutiko su ieškovės reikalavimu nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove. Šalių vaikų gyvenimas su ieškove pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, todėl nesutiko su reikalavimu nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove ir su reikalavimu dėl išlaikymo sūnui priteisimo iš atsakovo. Atsakovas taip pat įrodinėjo, kad ieškovė vaikų atžvilgiu elgiasi netinkamai, naudoja smurtą, pažeidžia vaikų teises, neužtikrina vaikams saugios aplinkos, nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove pažeistų vaiko interesus, todėl abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakovu. Įvertinus vaikų amžių, sveikatos būklę, poreikius, vaikų išlaikymui per mėnesį reikia 700-800 Eur kiekvienam. Dėl to vaikų išlaikymui ieškovė turėtų teikti po 350 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų.

5. Išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba) pateikė 2024 m. gegužės 23 d. rašytinę išvadą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos ir išlaikymo priteisimo. Tarnyba nurodė, kad šeima yra žinoma. 2024 m. kovo 18 d. nustatytas galimas smurtas šalių dukters atžvilgiu ir nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai šalių sūnaus atžvilgiu. Šeimai inicijuota atveju vadyba nuo 2024 m. balandžio 3 d. Tarnyba, atsižvelgdama į vaikų nuomones, tai, kad vaikai yra brandūs išreikšti savo nuomonę, bylos aplinkybes ir pateiktą medžiagą, teigė jog šalių dukros gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu nepažeistų vaiko geriausių interesų, o šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove taip pat nepažeistų vaiko geriausių interesų. Tarnyba vertino, kad ieškinio reikalavimas priteisti šalių dukros išlaikymui po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis atitinka nepilnamečio vaiko interesus ir užtikrintų galimybę tenkinti tik būtinuosius vaiko poreikius, o prašymas šalių sūnaus išlaikymui priteisti po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis taip pat atitinka vaiko interesus ir būtų galima užtikrinti kasdienius vaiko poreikius. Tarnyba pažymėjo, kad vaikai yra panašaus amžiaus, lanko popamokines veiklas, todėl abiem vaikams turėtų būti teikiamas vienodas išlaikymas, neišskiriant vaikų. Jei būtų tenkinta priešieškiniu prašoma išlaikymo suma, t. y. nepilnamečių vaikų išlaikymui būtų priteista po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, tai taip pat atitiktų vaikų geriausius interesus ir būtų galima tenkinti būtinuosius vaikų poreikius bei kitus kasdienius nepilnamečių vaikų poreikius. Vertinant vaikų amžių ir tai, kad šalių sūnus nurodė, jog dėl bendravimo su tėvais norėtų susitarti pats, o šalių dukra nurodė, jog šiuo metu nenori bendrauti su motina, Tarnyba vertino, kad tai, jog šalys neprašo nustatyti bendravimo tvarkos, nepažeidžia vaikų geriausių interesų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nustatė nepilnametės dukters gyvenamąją vietą kartu su tėvu (atsakovu) jo gyvenamojoje vietoje; nustatė nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su motina (ieškove) jos gyvenamojoje vietoje; priteisė iš ieškovės išlaikymą nepilnametei dukteriai po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos (2024 m. balandžio 11 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; paskyrė atsakovą nepilnametės dukters išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; priteisė iš ieškovės 481,25 Eur iš valstybės gautų išmokų vaikui pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą nepilnametės dukters naudai, pavedant šias lėšas uzufrukto teise tvarkyti atsakovui; įpareigojo ieškovę iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos už šalių nepilnametę dukrą pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą iš valstybės gautą išmoką vaikui perduoti uzufrukto teise tvarkyti atsakovui; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo pateikimo dienos (2024 m. gegužės 8 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; paskyrė ieškovę nepilnamečio sūnaus išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; priteisė iš atsakovo 5 385,89 Eur už atsakovą įvykdytos išlaikymo prievolės vaikams atlyginimą (įsiskolinimą) už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 28 d. ieškovės naudai; nustatė ieškovės bendravimo su nepilnamete dukra ir atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką: „atsakovas netrukdys ir nedarys kliūčių nepilnamečių vaikų motinai ieškovei bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime; ieškovė netrukdys ir nedarys kliūčių vaikų tėvui atsakovui bendrauti su sūnumi ir dalyvauti jo auklėjime; pageidaujamas bendravimo su vaikais laikas bei trukmė suderinama iš anksto tarp tėvų ieškovės ir atsakovo, atsižvelgiant į vaikų norus.“ Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė, priteisė iš ieškovės 772,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovo naudai; priteisė iš atsakovo 852,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės naudai; priteisė iš ieškovės 81 Eur žyminio mokesčio į valstybės; iš atsakovo 203 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

7. Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas nustatė, kad šalių nepilnamečiai vaikai nuo pat gimimo nepertraukiamai gyveno su abiem tėvais, ieškovei ir atsakovui pradėjus gyventi skyrium nuo 2022 m. vasario mėn. šalių nepilnamečiai vaikai liko gyventi su motina. Nuo 2024 m. kovo 28 d. šalių nepilnametė dukra faktiškai gyvena su tėvu (atsakovu). Šalių nepilnametis sūnus nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. gegužės 1 d. gyveno su tėvu (atsakovu), nuo 2024 m. gegužės 1 d. ir šiuo metu gyvena su motina (ieškove). Šiuo metu prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, kuriame įtarimai pareikšti ieškovei, nukentėjusioji – nepilnametė dukra. Tarnybai šeima žinoma, 2024 m. kovo 18 d. nustatytas galimas smurtas šalių dukters atžvilgiu ir nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai šalių sūnaus atžvilgiu, inicijuota atvejo vadyba nuo 2024 m. kovo 3 d. Tarnybos vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodoma, jog bendraudama su specialistais šalių nepilnametė dukra išreiškė nenorą gyventi su motina. Tarnybos specialistams šalių dukters nuomonę, ji nurodė norinti gyventi su tėvu, su motina nebendrauja, išreiškė nenorą su ja susitikti ir bendrauti.

8. Teismas sprendė, kad šiuo metu ieškovės santykiai su nepilnamete dukra yra įtempti. Šalių nepilnametė dukra yra išreiškusi norą gyventi su tėvu (atsakovu) ir byloje nėra duomenų, jog vaiko noras prieštarautų geriausiems vaiko interesams. Teismas nustatė, kad atsakovo gyvenamojoje vietoje yra sudarytos tinkamos buities ir gyvenimo sąlygoms nepilnamečiam vaikui gyventi, duomenų, jog šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu prieštarautų vaiko interesams, nėra. Tarp šalių nėra ginčo dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, nesant tarp šalių ginčo, teismas sprendė, kad šalių nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu atitinka vaiko interesus, todėl jos gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kaip tvirtino atsakovas, kad ieškovės gyvenamoji aplinka, kurioje šiuo metu gyvena šalių nepilnametis sūnus, būtų netinkama ir nesaugi sūnui augti. Vien įtempti ir konfliktiški ieškovės bei šalių nepilnametės dukters santykiai savaime nepatvirtino tokio pat pobūdžio ieškovės santykio su sūnumi. Teismas nustatė, kad ieškovės gyvenamojoje vietoje yra sukurtos geros buities ir gyvenimo sąlygos vaikui augti – vaikas yra aprūpintas visais būtinais daiktais ir priemonėmis, turi atskirą kambarį. Šalių ginčai dėl galimai netinkamo ieškovės pasirinkto vaikų auklėjimo būdo nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės gyvenamojoje vietoje šalių sūnui nėra sukuriamos tinkamos ir saugios gyvenimo sąlygos. Iš Tarnybos vaiko situacijos vertinimo anketos, vaiko nuomonės išklausymo akto, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo, taip pat vaiko nuomonės išklausymo nagrinėjamoje byloje rezultatų teismas nustatė, kad ieškovės namuose šalių sūnui už nustatytų taisyklių nesilaikymą yra skiriamos bausmės, ribojant daiktų naudojimą, taip pat vaikas nurodė, kad, jam nesilaikant taisyklių, mama supyksta ir pakelia balsą, tačiau fizinio smurto jo atžvilgiu nenaudoja. Be to, anot vaiko, tokie bausmių skyrimo atvejai yra vienkartiniai, epizodiniai. Byloje nėra duomenų apie nuolatinį netinkamą ar smurtinį ieškovės elgesį šalių nepilnamečio sūnaus atžvilgiu.

10. Spręsdamas šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teismas įvertino byloje esančius duomenis, jog šalių nepilnametis sūnus kurį laiką (nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. gegužės 1 d.) gyveno su tėvu jo gyvenamojoje vietoje, tačiau šiuo metu vaikas faktiškai vėl gyvena su motina. Teismui išklausant vaiko nuomonę dalyvaujant specialistams, vaikas paaiškino, jog tėvo gyvenamojoje vietoje (bute) jam trūko vietos, nepatiko gyvenimo sąlygos, trūko draugų. Vaikas yra tvirtai apsisprendęs ir išreiškęs nuomonę, kad jam yra geriau gyventi su motina. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šalių nepilnamečiui sūnui yra 14 metų, šalių vaikas geba išsakyti savo nuomonę ir ją pagrįsti. Vaikas savo poziciją likti gyventi su motina grindžia ne tik argumentu dėl geresnių ir patogesnių gyvenimo sąlygų, tačiau turi ir daugiau argumentų: draugų tėvo gyvenamojoje aplinkoje neturėjimu, kai tokio amžiaus vaikui svarbus jo socialinis ratas, svyruojančiais santykiais su seserimi (nurodė, kad šiuo metu jam labai gerai, kai gyvena skirtingose vietose). Objektyvių duomenų, jog toks vaiko noras prieštarauja vaiko interesams byloje pateikta nebuvo. Tokių aplinkybių nenurodė ir vaiko nuomonę bylos nagrinėjimo metu išklausiusi teismo psichologė, vaiko teisių apsaugos specialistai. Objektyvių duomenų, jog ieškovė įgyvendintų vaiko teises prieš sūnaus interesus, byloje, pateikta nebuvo. Dėl to teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove prieštarautų geriausiems vaiko interesams. Esant nurodytoms aplinkybėms, šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove.

11. Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Teismas pažymėjo, kad šalių nurodomos išlaidos savaime neįrodo vaikų poreikiams kas mėnesį reikalingų lėšų dydžio. Kita vertus, suprantama, jog visiems žinomų faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šiems poreikiams tenkinti turi būti protingo ir realaus dydžio ir (arba) įrodytos rašytiniais įrodymais. Kadangi šalys konkrečių vaikų poreikių neįrodinėjo detaliais rašytiniais įrodymais, nagrinėjamu atveju teismas vertino šalių nurodomus vaikų poreikius, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais apie vaikams išlaikyti patirtas išlaidas per paskutinius trejus metus, šalių paaiškinimais, visuotinai žinomomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į tai, ar nurodyti poreikiai yra realūs, ar nurodytos protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkančios jiems tenkinti skirtinos sumos.

12. Teismas, įvertinęs šalių nurodytus išlaikymo dydžius, reikalingus vaikų išlaikymui, šalių paaiškinimus, taip pat byloje pateiktų rašytinių įrodymų turinį, laikėsi pozicijos, kad šalių nepilnamečių vaikų poreikius gali patenkinti orientaciniu teismų praktikoje pripažįstama minimaliosios mėnesinės algos dydžio suma, kuri nuo 2024 m. sausio 1 d. atskaičius mokesčius siekia apie 708 Eur. Didesnių išlaidų vaikų poreikiams tenkinti nei ieškovė, nei atsakovas neįrodinėjo. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad vaiko poreikiai turi būti racionalūs ir ekonomiški. Juos tenkinant turi būti atsižvelgiama į šalių galimybes. Nepagrįstas išlaidavimas, neūkiškumas nėra vertybė, ginama teismo. Šalių nepilnamečiai vaikai teismo sprendimo priėmimo dieną yra atitinkamai 14 ir 16 metų amžiaus, neturi specialiųjų poreikių ir neužsiima veiklomis, kurios sąlygotų didesnes išlaidas. Nors byloje yra pateikti duomenys, jog šalių nepilnametė dukra lanko meninės gimnastikos užsiėmimus, objektyvių duomenų, jog šis užsiėmimas reikalautų papildomų išlaidų, pateikta nebuvo. Bylos duomenimis šalių nepilnametis sūnus lankė kikbokso treniruotes, pokalbio su teismo psichologe metu vaikas nurodė, jog jokių užsiėmimų nebelanko. Teismas, įvertinęs šalių nepilnamečių vaikų amžių, kuris iš esmės yra panašus, neturėjo pagrindo išvadai, jog vaikams teiktino išlaikymo suma turėtų būti diferencijuota ir vaikams būtų teikiamas skirtingo dydžio išlaikymas, kaip buvo nurodyta ieškovės. Dėl to teismas konstatavo, kad kiekvieno šalių nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimui reikalinga bendra suma, ją suapvalinus, sudaro apie 700 Eur (kiekvienam vaikui), kuri pripažinta pagrįsta ir įrodyta, atitinkanti šalių dukros ir sūnaus amžių ir ne tik minimalius būtinuosius poreikius (maistas, apranga, būstas, higiena, sveikata, mokslas, poilsis, laisvalaikis, saviraiškos pomėgių ir gabumų lavinimas ar tobulinimas).

13. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė, tvirtindama, jog pakankama suma dukros išlaikymui būtų 250 Eur / mėn. mokamomis periodinėmis išmokomis, jokių objektyvių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Priešingai, šalių nepilnametės dukters poreikiams tenkinti ieškovė nurodė patyrusi ženkliai didesnes išlaidas, nei šalių sūnaus išlaikymui. Tuo tarpu atsakovas, prašydamas iš ieškovės nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti po 350 Eur / mėn. mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, jokių objektyvių tokius reikalavimus pagrindžiančių duomenų byloje iš esmės nepateikė. Priešingai, atsakovas paaiškino, jog dukros išlaikymui patiria mažesnes nei minimalios mėnesinės algos dydžio išlaidas, nors ir nurodė, jog didesnes (apie 700 Eur) išlaidas patiria dėl nepilnametei dukrai taikomo ortodontinio gydymo (vizitų pas specialistus). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog šalių nepilnametės dukros išlaikymui yra reikalingas ženkliai mažesnio dydžio išlaikymas, o atsakovas neįrodė aplinkybių, jog šalių nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti reikalingų išlaidų dydis, atėmus iš jo valstybės mokamą išmoką ir galutinę sumą suapvalinus, yra didesnis nei 600 Eur (700 Eur – 96,25 Eur). Teismas pripažino, kad pagrįstas ir įrodytas kiekvieno vaiko poreikiams tenkinti būtinas išlaikymo dydis sudaro 600 Eur kiekvienam vaikui.

14. Teismas taip pat nustatė, kad abu nepilnamečių vaikų tėvai yra darbingo amžiaus, turi nuolatinį pajamų šaltinį, abiejų tėvų turtinė padėtis, vertinant byloje pateiktus duomenis apie gaunamas pajamas, turimą turtą ir įsipareigojimus, yra iš esmės panaši (ieškovės kiek geresnė), kiekvienas iš tėvų turi galimybes lygiomis dalimis prisidėti prie vaikų išlaikymo, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti aplinkybių, sudarančių prielaidas nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo. To byloje daryti neprašė ir ieškovė ar atsakovas.

15. Teismas, remdamasis išdėstytu, įvertinęs vaikų amžių (šalių nepilnametei dukrai šiuo metu 16 metų, o sūnui 14 metų), tokio amžiaus vaikų poreikius ir vaikų būtinųjų poreikių patenkinimui reikalingą išlaidų dydį, abiejų šalių turtinę padėtį, pajamas, jų pastovumą, taip pat valstybės mokamą išmoką vaikui, aplinkybę, kad ieškovė pripažino, jog galėtų teikti didesnį nei 250 Eur išlaikymą nepilnametei dukrai, taip pat tai, kad šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, o šalių nepilnametės dukros gyvenamąją vietą nustačius su atsakovu, kiekvienam jų tenka didesne dalimi prisidėti prie kartu gyvenančio vaiko poreikių tenkinimo, konstatavo esant pagrindą šalių reikalavimus dėl išlaikymo vaikams priteisimo tenkinti iš dalies, priteisiant iš ieškovės išlaikymą nepilnametei dukrai, mokamą po 300 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos (2024 m. balandžio 11 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, o iš atsakovo priteisiant išlaikymą nepilnamečiam sūnui, mokamą po 300 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo padavimo dienos (2024 m. gegužės 8 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Teismas vertino, kad toks išlaikymo vaikams dydis šios nagrinėjamos bylos kontekste yra proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai, nepažeis socialinio teisingumo ir užtikrins būtinas vaikams vystytis sąlygas.

16. Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 28 d. atsakovas vaikų poreikiams tenkinti patyrė 7 997,73 Eur (1 200 Eur + 1 200 Eur+ 1 548,71 Eur + 836,22 Eur + 595 Eur + 798 Eur + 300 Eur + 479 Eur + 457,44 Eur + 225 Eur + 105 Eur + 139 Eur + 114,36 Eur) išlaidas. Atitinkamai šios išlaidos pripažintos vaikų išlaikymui skirtomis išlaidomis. Spręsdamas ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo skolos priteisimo (ne)pagrįstumo klausimą, teismas taip pat įvertino aplinkybes, jog ieškovė pasirinko neįrodinėti didesnių, nei orientaciniu kriterijumi pripažįstamo minimalios mėnesinės algos dydžio, išlaidų vaikų poreikiams tenkinti. Sprendžiant dėl išlaikymo skolos dydžio atsižvelgta ir į aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu ieškovė už nepilnamečius vaikus gaudavo ir šiuo metu gauna išmoką vaikui, todėl dėl kiekvieno vaiko išlaikymo dydžio ir tėvams tenkančios jo dalies spręsta atskaičius šią išmoką, kuri nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. siekė 73,50 Eur, nuo 2022 m. birželio 1 d. sudarė 80,50 Eur, nuo 2023 m. sausio 1 d. sudarė 85,75 Eur. Atitinkamai už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. kiekvienas iš tėvų prie kiekvieno vaiko poreikių tenkinimo turėjo prisidėti 230,25 Eur suma ((534 Eur – 73,50 Eur) / 2 = 230,25 Eur), laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. kiekvienas iš tėvų kiekvieno vaiko poreikių tenkinimui turėjo prisidėti 226,75 Eur ((534 Eur – 80,50 Eur) / 2 = 226,75 Eur), 2023 metais kiekvienas iš tėvų prie kiekvieno vaiko poreikių tenkinimo turėjo prisidėti 273,63 Eur suma ((633 Eur – 85,75 Eur) / 2 = 273,63 Eur).

17. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog išlaikymas vaikams ieškovės nurodomu įsiskolinimo laikotarpiu buvo suteiktas ir visi vaikų poreikiai šiuo laikotarpiu buvo patenkinti. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų nebuvo pagrindo spręsti, jog išlaikymą vaikams ginčo laikotarpiu teikė išimtinai tik ieškovė. Laikotarpiu iki 2022 m. vasario mėn. šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Iš byloje esančių duomenų teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą šeimos ūkį, būtent ieškovė už abu tėvus vykdė išlaikymo prievolę vaikams, o atsakovas prie vaikų išlaikymo neprisidėjo. Dėl to teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 28 d. iki 2022 m. sausio 31 d. susidarė atsakovo įsiskolinimas ieškovei už išlaikymo vaikams prievolės vykdymą už abu tėvus, todėl ieškovės reikalavimas šioje dalyje laikytas nepagrįstu. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 28 d. iš dalies prisidėjo prie vaikų išlaikymo, o likusią išlaikymo vaikams prievolę už abu tėvus įvykdė ieškovė, pripažino, jog ieškovė įgijo teisę į teikto išlaikymo atlyginimą 5 385,89 Eur (17 700 Eur – (250 Eur x 2) – 2 700 Eur – 7 997,73 Eur – ((250 Eur – 230,25 Eur) x 2 x 4 mėn.) – ((250 Eur – 226,75 Eur) x 2 x 7 mėn.) – ((300 Eur – 273,63 Eur) x 2 x 12 mėn.) = 5 385,89 Eur) sumai. Dėl to teismas ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo patenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisė 5 385,89 Eur už atsakovą įvykdytos išlaikymo prievolės vaikams atlyginimą (įsiskolinimą).

18. Dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Teismas nurodė, kad šalių nepilnamečiai vaikai šiuo metu yra 14 ir 16 metų amžiaus, taigi vaikai yra tokio amžiaus, kai geba patys suformuluoti savo poziciją, išreikšti savo norus ir juos argumentuoti. Šalių nepilnametis sūnus yra išreiškęs norą bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, tiek Tarnybos specialistei, tiek išklausant nuomonę teisme nurodė, jog dėl bendravimo su kiekvienu iš tėvų norėtų susitarti pats. Šalių nepilnametė dukra su skyrium gyvenančia motina šiuo metu nebendrauja. Ieškovė byloje paaiškino, jog su dukra nebendrauja dėl šiuo metu taikomų ribojimų (kardomosios priemonės), tačiau jei jų nebūtų, su vaiku bendrautų. Ginčo tarp šalių dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir būdo iš esmės nėra. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės siūloma bendravimo su vaikais tvarka nepažeistų nei ieškovės, nei atsakovo teisių ir įstatymo saugomų interesų, užtikrintų vaikų interesus bendrauti su abiem tėvais, o tai labiausiai atitiktų nepilnamečių vaikų interesus.

19. Dėl išmokos vaikui. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas gyvena skyrium, šalių nepilnametė dukra nuo 2024 m. kovo 28 d. gyvena kartu su tėvu, tačiau išmoką už abu nepilnamečius vaikus gauna ieškovė. Šios lėšos šalių nepilnametei dukrai nėra perduotos, o atsakovas šį klausimą galės išspręsti tik turėdamas teismo procesinį sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad yra pagrindas išeiti už byloje pareikštų reikalavimų ribų bei svarstyti klausimą dėl išmokų dukrai priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškovė už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn., t. y. už 5 (penkis) mėnesius yra gavusi išmoką vaikui nepilnametei dukrai, kurios vaiko poreikiams tenkinti uzufrukto teise atsakovui tvarkyti neperdavė. Dėl to iš ieškovės nepilnametei dukrai priteista 481,25 Eur (96,25 Eur x 5 mėn.) iš valstybės gaunamų išmokų vaikui suma, šias lėšas pavedant uzufrukto teise tvarkyti atsakovui. Ieškovė įpareigota iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos už šalių nepilnametę dukrą iš valstybės gautą išmoką vaikui perduoti uzufrukto teise tvarkyti atsakovui, su kuriuo nustatyta dukters gyvenamoji vieta.

20. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas sprendė, kad byloje yra patenkinta 73 procentai ieškinio reikalavimų (reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos tenkintas visiškai, reikalavimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo tenkintas 90 procentų, reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo tenkintas 30 procentai (5 385,89 Eur iš 17 700 Eur)) ir 68 procentai priešieškinio reikalavimų (reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tenkintas 50 procentų, reikalavimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo tenkintas 86 procentai). Atitinkamai teismas paskirstė tarp šalių ir jų turėtas bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Apeliaciniu skundu atsakovas L. M. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir civilinę bylą gražinti pirmos instancijos teismui naujam sprendimui priimti; sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus užbaigta įsigaliojusiu sprendimu baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); patenkinti atsakovo priešieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

1.1. Atsakovas teigia, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeistos jo, kaip tėvo, ir jo nepilnamečių vaikų teisės, kadangi byla buvo išnagrinėta pažeidžiant civilinio proceso įstatymo nustatytos tvarkos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir neįsigilindamas, nesiėmė priemonių bendradarbiauti ir padėti proceso šalims įgyvendinti jų teises ginant vaikų interesus, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, o, darant tam tikras išvadas, teismas nepaisė asmenų lygybės įstatymui principo, taip pat nagrinėjant bylą nesilaikė rungimosi principo reikalavimo specifikos ir nevienodai vertino šalių pateiktus savarankiškus įrodymus, kiekvienos šalies reikalavimams pagrįsti. Teismas paliko reikšmingus įrodymus, susijusius su ieškovės neigiamu elgesiu ir dalyvavimu vaikų auginimo ir auklėjimo procese, be vertinimo išvadų, kurios tiesiogiai daro poveikį skundžiamam sprendimui, nepagrįstai ieškovės procesinė padėtis byloje įgijo reikšmingą pranašumą atsakovo atžvilgiu ir pažeidė vaikų teises, sudarant pagrindą nebaudžiamumui, smurtauti prieš nepilnamečius vaikus prisidengiant auklėjimo procesu bei tuo nepaliekant jiems pasirinkimo laisvės.

1.2. Pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir paliko visiškai nenagrinėtą aplinkybę, kad atsakovas su ieškovės ieškiniu nesutiko, apeliuodamas į ieškovės smurtinį elgesį jų bendrų vaikų atžvilgiu. Bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais buvo išspręsta ne bendru su ieškovės ir atsakovo susitarimu, kadangi ieškovė atsisakė taikiai susitarti dėl bendravimo tvarkos, nes turėjo išankstinių savanaudiškų veiksmų plano įgyvendinimo tikslą – maskuoti savo netinkamą ir smurtaujantį elgesį prieš vaikus, taip išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Ieškovės veiksmai nukreipti į savo plano dominavimo siekimą ir jo tikslingumo įrodymu, kaip labiausiai atitinkančio vaikų poreikius ir interesus, nepilnametį sūnų bet kokiomis priemonėmis palenkti į savo pusę ir tuo pagrindu pasiekti, kad teismas gyvenamąją vietą berniukui nustatytu su ieškove. Teismas, nekreipdamas dėmesio į pradėtą ikiteisminį tyrimą, neatlikdamas susijusių duomenų analizės tarp tiriamų ikiteisminio tyrimo aplinkybių ir ieškinio reikalavimų, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, sukeldamas reikšmingus trikdžius nusikalstamai veikai ištirti. Tokiais savo veiksmais teismas sudarė pagrindą laikyti, kad byla buvo išnagrinėta tendencingai, ieškovei sudarant palankias sąlygas pasiekti savanaudiškus tikslus – išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

1.3. Pirmos instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu tik iš dalies patenkindamas tiek ieškovės ieškinį, tiek atsakovo priešieškinį, o kitas jų dalis (reikalavimus) atmetė be motyvų ir paaiškinimų, kokios priežastys lėmė tokį teismo pasirinkimą vaikų interesų atžvilgiu, nepagrįsdamas patvirtintų sąlygų naudos buvimą vaikų interesams, todėl padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas dėl bendravimo, išlaikymo, įsiskolinimo nustatymo tvarkos, vadovaudamasis ne byloje surinktų duomenų viseto analizės rezultatais, o taikė teismo nepagrįstą iniciatyvą be tėvų nuomonės ir be vertinimo vaikų interesams.

1.4. Pirmos instancijos teismas nepasisakė ir nepateikė jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių atmetė atsakovo priešieškiniu pareikštą reikalavimą: skyrium gyvenančiu tėvų bendravimo su vaikais tvarkos 50/50 procentų laiko tvarkos modulio patvirtinimą. Atsakovas prašė nustatyti 50/50 procentų laiko modelio bendravimo tvarką tarp šalių su nepilnamečiais vaikais. Atsakovas buvo nurodęs, kad atsirado naujos aplinkybės, patvirtinančios ieškovės smurtinį elgesį prieš savo vaikus, nesugebant susivaldyti ir nesugebant atitinkamai dalyvauti vaikų tiesioginiame auklėjime, taip pat, kad nepilnamečiai vaikai, bėgdami nuo agresyviai nusiteikusios motinos ir jos draugių, iki institucijų įsikišimo ir panaudojimo prievartinių priemonių prieš nepilnametį sūnų, kad būtų perkeltas gyventi su motina, visi vaikai gyveno kartu su tėvu beveik pusmetį, t. y. atsakovo gyvenamojoje vietoje. Teismas iš esmės neišnagrinėjo ir nevertino aptariamo bendravimo tvarkos modulio naudos teisiškai reikšmingų aplinkybių, kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamosios vietos (atstumo tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaikų ugdymo įstaigų vietos (atstumo tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialinių ryšių su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumo, jų galimybės pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, nepasisakė dėl teisinio pagrindo, kad maksimalus bendravimas idealiąja sąvokos prasme – vaiko praleidimas po 50 procentų laiko su kiekvienu iš tėvų, t. y. šalių vaiko gyvenimas po savaitę su kiekvienu tėvu, jam yra stabilumo garantas – jausti kiekvieno tėvo meilę, dėmesį bei rūpestį, kad tokia bendravimo tvarka, esant tėvų ypač konfliktiškiems santykiams, eliminuos (arba bent jau sumažins) vaiko kaskart išgyvenamą lojalumo konfliktą ar pačių tėvų galimybes manipuliuoti situacijomis, perduodant vaiką vienas kitam, kad abu tėvai yra ir bus rūpestingi, mylintys ir užtikrins ne tik būtinuosius, bet ir kitus vaiko poreikius.

1.5. Pirmos instancijos teismo prileistas išlaikymas periodinėmis išmokomis buvo neobjektyviai įvertintas, ne tik į bylą pateiktais įrodymais, bet visai nebuvo atsižvelgta į tai, kad priteistos periodinės išmokos neatitinka objektyvumo ir proporcingumo, lyginant abiejų tėvų dalyvavimą ir prisidėjimą prie vaikų auginimo. Taigi, periodinė išmoka sudaro gryną kainą materialiems vaiko poreikiams įgyvendinti, nepriimta tiesioginė atsakovo nurodyta aplinkybė dėl lėšų panaudotų kurui, vežant kiekvieną iš vaikų kiekvieną rytą į ugdymo mokyklą, juos parvežant namo ir po to vežant į skirtingus užimtumo būrelius, bei juos pasiimant. Neatsižvelgta, kad abiem tėvams pareiga nustato vienodai auklėti ir prižiūrėti vaiką. Atsakovas prašė taikyti 50/50 bendravimo modulį. Teismas apskaičiavo atsakovui nepagrįstą mokėti periodinį išlaikymą, nenustatęs iš esmės tikslios tenkančios kiekvienam tėvui materialiosios vaikų poreikių tenkančios dalies, bei nevertinęs ieškovės reikšmingai neigiamos dalyvavimo dalies vaikų auginime, ir padarė neteisingas išvadas. Teismas nebuvo objektyvus ir korektiškas, apskaičiuojant periodines išmokas, kas tiesiogiai susiję su neįvertinta atsakovui perkelta neproporcingai didesne nepagrįsta tiek finansinė, tiek kita materialinė našta, dalyvaujant auginime ir bendraujant su vaikais, bei nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiuotu įsiskolinimu, kas išprovokavo tuo pagrindu priteisti neteisėtą skolą, taip sudarant sąlygas ieškovei teismo sprendimo pagrindu nesąžiningai praturtėti atsakovo sąskaita.

Atsiliepimas

22. Ieškovė D. D. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Apeliaciniu skundu atsakovas siekia tik savanaudiškos naudos, kuomet neturėdamas galimybės suteikti abiem vaikams tinkamą gyvenamąjį plotą ir asmeninę erdvę, nori priskirti abiejų vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo. Atsakovas taip pat siekia kardinaliai pakenkti vaikų ir motinos santykių atkūrimui, puoselėjimui ir raidai, nors tai privalu daryti iš ieškovės pusės, ką ir nurodė Tarnyba išvadoje. Atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai yra egoistiniai ir materialistiniai, siekiant gauti kuo didesnės finansinės naudos, pasinaudojant ir manipuliuojant vaikais, kas yra absoliučiai netoleruotina, vengtina ir kenksminga vaikų ir tėvų santykiams bei pačių vaikų teisingo požiūrio, vertybių ir emocinės sveikatos ugdymui. Pažymi, kad net pats šalių sūnus prašė motinos vėl jam leisti gyventi kartu su ja, kadangi su tėvu gyventi yra visokeriopai nepakenčiama, tačiau atsakovas, ignoruodamas šias aplinkybes ir sūnaus nenorą gyventi su juo, vis vien siekia sau palankesnio teismo sprendimo prieštaraudamas vaiko norams.

2.2. Iš atsakovo reikalavimų spręstina apie jo siekį piktnaudžiauti tėvo valdžia, ignoruojant vaikų poreikius kuriant ir stiprinant vaikų ir tėvų tarpusavio santykius ir taip atstumiant motiną, kas gali ateityje ypač psichologiškai ir emociškai traumuoti šalių vaikus. Būtent iš šalių sūnaus ir ieškovės susirašinėjimo galima spręsti apie tėvo panaudotą manipuliaciją, nepagrįstą ir neteisėtą nuteikinėjimą prieš motiną, melu grįstą įtikinėjimą bei netinkamą vaikų auklėjimą, darantį žalą su psichologinei sveikatai (vaikų akivaizdoje demonstruojamas intymus elgesys). Atsakovas nutyli teismams reikšmingas aplinkybes apie tikrąsias netinkamo ieškovės elgesio priežastis ir galų gale net apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Atsakovas siekia bet kokiais būdais pakenkti ieškovei tiek vaikų, tiek ir teismo akivaizdoje, ir panaudoti motinos atstūmimą. Pats atsakovas niekada nesidomėjo vaikų ugdymo pasiekimais, neturi jokio kontakto su mokykla, o jo rūpinimasis vaikais niekada neprilygo ieškovės rūpestingumui.

2.3. Šiuo atveju atsakovas nuteikinėja vaikus prieš ieškovę, dėl ko pastarosios santykiai yra ypač prasti su dukra, tačiau tenkinus apeliacinį skundą ir priešieškinio reikalavimus, santykiai be abejonės pablogėtų ir tarp ieškovės ir šalių sūnaus. Byloje iš esmės yra ginčas tik dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, o ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tik dėl smurto dukros atžvilgiu, todėl civilinės bylos stabdymas iki kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas yra netikslingas ir tik papildomai užvilkins civilinę bylą.

2.4. Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, neva pirmosios instancijos teismas apskaičiavo atsakovui nepagrįstą mokėti periodinį išlaikymą, nenustatęs iš esmės tikslios tenkančios kiekvienam tėvui materialiosios vaikų poreikių tenkančios dalies ir nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo išlaikymo įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, tačiau mažesnio dydžio nei yra minimalus. Ieškovė dėl to nekėlė ginčo, siekdama daugiau nebeišleisti bylinėjimuisi ir taip jau daug išleistų piniginių lėšų, nors iš principo galėjo apskųsti teismo sprendimą dėl netinkamai apskaičiuoto ir priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumos, kadangi teismas, neatsižvelgė į naujausią kasacinio teismo praktiką dėl valstybės išmokų vaikams neišskaitymo skaičiuojant išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti. Atsakovo atlyginimas siekia šalies vidurkį, todėl išskaičiuoti valstybės išmoką, skaičiuojant išlaikymo dydį nebuvo jokio pagrindo, juolab, kad ieškovės buvo patirta ir ypač didelių neeilinių išlaidų dėl dukros užsiėmimo profesionaliu sportu ir ortodontinio gydymo, kurių nebuvo prašyta kompensuoti.

2.5. Nepriimta tiesioginė atsakovo nurodyta aplinkybė dėl lėšų panaudotų kurui, vežant kiekvieną iš vaikų kiekvieną rytą į ugdymo mokyklą, juos parvežant namo ir po to vežant į skirtingus užimtumo būrelius, bei juos pasiimant, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (mokėjimo nurodymų, kvitų ar kt.), o iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas nuosavybės teise transporto priemonę deklaravo tik 2023 m. liepos 22 d.. Nors teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, jog darbdavys jam buvo skyręs automobilį, kuriuo jis galėjo neribotai naudotis, jokių tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų byloje atsakovas taip pat neteikė. Būtent ieškovė visuomet vaikus veždavo į mokyklą ir būrelius, be to, vaikams buvo nupirktos Klaipėdos keleivinio transporto kortelės, kurios nuolatos buvo pildomos, o atsakovo nurodytos išlaidos už identiškos kortelės pildymą buvo skirtos ne vaikų, o savo asmeninių poreikių tenkinimui, kadangi atsakovas visuomet važinėjo autobusu.

Šalies argumentai

2.6. Atsakovas priešieškiniu neprašė nustatyti jokios bendravimo tvarkos, o dabar melagingai ir prieštaraudamas sau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 50/50 modelio bendravimo tvarkos nustatymo, kuris ir neturėjo jokio pagrindo pasisakyti dėl bendravimo tvarkos, nes tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, juolab, kad nepilnamečiai vaikai nėra mažamečiai, ir bendravimo tvarkos nenustatymas, kaip nurodė Tarnyba, nepažeidžia nepilnamečių vaikų teisių ir interesų. Atsakovas pažeidė savo procesines pareigas, netinkamai suformulavo priešieškinio reikalavimus, kuriam ir atitenka teisinių padarinių atsakomybė. Atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalies nuostatą, apeliaciniu skundu kelia naujus reikalavimus praktiškai motinystės teisių apribojimams prilygstančios ypač griežtos ir dėl aukščiau nurodytų priežasčių ypač žalingos bei neadekvačios bendravimo tvarkos nustatymo – uždrausti ieškovei (motinai) matytis su nepilnamečiais vaikais be priežiūros, nedalyvaujant kitam ar kitiems asmenims, kuri taikoma tik išskirtiniais atvejais mažamečių vaikų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir priteistas jiems išlaikymas bei jo įsiskolinimas, taip pat nustatyta abiejų tėvų bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo ir bylos sustabdymo

25. Prieš vertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia apeliacinės instancijos teismui kartu su atsakovo apeliaciniu skundu ir ieškovės atsiliepimu į jį pateiktų naujų įrodymų priėmimo bei bylos sustabdymo klausimus.

26. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

27. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑1‑701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑230‑611/2018, 38 punktas).

28. Atsakovas (apeliantas) L. M. kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2024 m. gegužės 23 d. pranešimą apie įtarimą D. D., Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2024 m. liepos 4 d. raštą dėl prašomų dokumentų pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)) su kuriuo kartu yra pateikiamas ir 2024 m. gegužės 23 d. pranešimas apie įtarimą D. D., 2024 m. birželio 20 d. nepilnamečio liudytojo apklausos protokolas ir 2024 m. birželio 26 d. nepilnametės nukentėjusiosios apklausos protokolas, taip pat pateikia kelis 2022 m. sausio 1 d. – 2024 m. gegužės 1 d. banko sąskaitos išrašus, kuro išlaidoms pagrįsti. Kadangi dalis apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų (ikiteisminio tyrimo duomenys) jau yra civilinėje byloje, t. y. pateikti su dokumentu reg. Nr. DOK-32409, teisėjų kolegija juos atsisako priimti. Tuo tarpu, apeliantas, pateikdamas banko sąskaitos išrašus, nors ir neprašo jų prijungti prie bylos bei nenurodo jokių argumentų, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šeimos bylose vyrauja viešasis interesas, ir tai, kad įrodymai yra pateikti kartu su apeliaciniu skundu bei yra susiję su byloje sprendžiamais klausimais, o ieškovė turėjo galimybę su jais susipažinti bei dėl jų pateikti savo nuomonę, sprendžia, kad jų priėmimas į bylą neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

29. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą taip pat pateikė Klaipėdos apygardos prokuratūros 2024 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą bei Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį, priimtus dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo. Nors ieškovė taip pat neprašo prijungti šių įrodymų prie bylos, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po sprendimo priėmimo, siekiant atskirsti į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, ir yra susiję su byloje sprendžiamais klausimais, taip pat įvertinusi tai, kad šeimos bylose vyrauja viešasis interesas, o teikiamų įrodymų priėmimas į bylą neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi apeliantui apie procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo taip pat yra žinoma, todėl juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

30. Apeliantas L. M., pateikdamas apeliacinį skundą, taip pat prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus užbaigta įsigaliojusiu sprendimu baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kaip patvirtina ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti duomenys, šiuo metu dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo yra nutrauktas, apelianto prašymo dėl bylos sustabdymo netenkina.

Dėl ginčo esmės

31. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė D. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslinusi, prašė iš atsakovo L. M. jos naudai priteisti 17 700 Eur išlaikymo įsiskolinimą; nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąja vietą su atsakovu (tėvu), o nepilnamečio sūnaus – su ja (motina), nustatyti jos ir atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, nepilnametei dukrai iš jos priteisti išlaikymą po 250 Eur / mėn., o nepilnamečiui sūnui iš atsakovo – po 300 Eur / mėn., išlaikymą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu atsakovas, nesutikdamas su ieškovės jo atžvilgiu pareikštu ieškiniu, pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su juo (tėvu) ir nepilnamečiams vaikams priteisti iš ieškovės išlaikymą po 350 Eur / mėn. išlaikymą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nustatė nepilnametės dukters gyvenamąją vietą kartu su tėvu (atsakovu), o nepilnamečio sūnaus – kartu su motina (ieškove); priteisė iš ieškovės išlaikymą nepilnametei dukrai po 300 Eur / mėn., o iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui – po 300 Eur / mėn., abiem vaikams priteistą išlaikymą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; nepilnametės dukters naudai iš ieškovės priteisė 481,25 Eur iš valstybės gautų išmokų vaikui; iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 5 385,89 Eur už atsakovą įvykdytos išlaikymo prievolės vaikams atlyginimą (įsiskolinimą) už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 28 d., taip pat nustatė šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką: „atsakovas netrukdys ir nedarys kliūčių nepilnamečių vaikų motinai ieškovei bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime; ieškovė netrukdys ir nedarys kliūčių vaikų tėvui atsakovui bendrauti su sūnumi ir dalyvauti jo auklėjime; pageidaujamas bendravimo su vaikais laikas bei trukmė suderinama iš anksto tarp tėvų ieškovės ir atsakovo, atsižvelgiant į vaikų norus.“ Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsakovas (apeliantas) L. M., nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia netinkamu bylos faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų vertinimu, dėl ko, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Tačiau, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

34. Nors apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tarp šalių nebuvo ginčo dėl šalių nepilnametės dukters I. M. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu (apeliantu): tiek ieškovė ieškiniu (patikslinusi jo reikalavimus), tiek ir apeliantas priešieškiniu prašė nepilnametės dukters gyvenamąja vietą nustatyti su tėvu (apeliantu), o pirmosios instancijos teismas šiuos šalių reikalavimus skundžiamu sprendimu patenkino. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat galima suprasti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus D. M. gyvenamąją vietą su motina (ieškove), o teismo sprendimo nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su tėvu (apeliantu) neginčija. Apeliantas, ginčydamas skundžiamo sprendimo dalį, kuria nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina (ieškove), teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų įrodymų, susijusių su ieškovės neigiamu elgesiu ir dalyvavimu vaikų auklėjime, iš esmės akcentuodamas ieškovės atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl smurtinio elgesio su abiem vaikais. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

36. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais, vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168 straipsnis, 2.14 straipsnis). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo iš jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑277‑969/2019).

37. Esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo, yra vaiko interesai. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Taigi teismai, nagrinėdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų bylas, turi įvertinti kiekvieno iš jų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaiko norus ir pažiūras, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑383/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011).

38. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti ir aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑24/2010).

39. Byloje esantys duomenys patvirtina ir dėl to tarp šalių ginčo nėra, kad, ieškovei ir apeliantui nuo 2022 m. vasario mėn. pradėjus gyventi skyrium, šalių nepilnamečiai vaikai liko gyventi su motina (ieškove). Nuo 2024 m. kovo 28 d. šalių nepilnametė dukra faktiškai gyvena su tėvu (apeliantu), tuo tarpu šalių nepilnametis sūnus nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. gegužės 1 d. gyveno su tėvu (apeliantu), o nuo 2024 m. gegužės 1 d. sūnus grįžo gyventi pas motiną (ieškovę). Byloje objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovė sūnaus atžvilgiu netinkamai vykdytų savo kaip motinos pareigas ar kitaip pažeidinėtų jo interesus, nėra. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, išklausius nepilnamečio vaiko nuomonę dalyvaujant specialistams, taip pat nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, priešingai, pats vaikas yra nurodęs, kad jam geriausiai šiuo metu būtų gyventi su motina, kaip to priežastį, yra įvardinęs ne tik geresnes gyvenimo sąlygas, bet draugų tėvo gyvenamojoje aplinkoje neturėjimu bei svyruojančiais santykiais su seserimi. Šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymui su ieškove neprieštaravo ir vaiko teisų apsaugos specialistai. Be to, paties vaiko teisę apsispręsti dėl gyvenamosios vietos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės pripažino ir pats apeliantas, t. y. 2024 m. rugpjūčio 27 d. įvykusio teismo posėdžio metu, teikiant teismui paaiškinimus žodžiu, apeliantas yra nurodęs, jog jis nėra nusiteikęs priešiškai, jog sūnus gyventų su motina, teigdamas, kad kiekvienas vaikas turi turėti savo nuomonę bei leidžia vaikui apsispręsti pačiam (garso įrašas ~ 1 val. 14 min. 4 sek.). Remiantis byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove (motina) šiuo metu kaip nors pažeistų geriausius vaiko interesus.

40. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove (motina), apeliaciniame skunde iš esmės visą dėmesį koncentruoja į ieškovės atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto nepilnametės dukters atžvilgiu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, kuriame įtarimai buvo pareikšti ieškovei dėl galimo smurto nepilnametės dukters I. M. atžvilgiu. Tačiau ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo šiuo metu yra nutrauktas. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik dėl galimo smurto nepilnametės dukters atžvilgiu, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie ieškovės elgesį, kuris prieštarautų geriausiems vaiko interesams, ir šalių nepilnamečio sūnaus atžvilgiu. Byloje nėra ginčo, to neneigia ir pati ieškovė, kad jos ir šalių nepilnametės dukters tarpusavio santykiai yra įtempti bei konfliktiški, tačiau, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vien tai savaime nepatvirtina tokio pat pobūdžio ieškovės santykio ir su šalių nepilnamečiu sūnumi. Minėta, kad byloje objektyvių duomenų, jog ieškovė įgyvendintų vaiko teises prieš šalių nepilnamečio sūnaus interesus, byloje pateikta nėra, tokių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nėra pateikęs ir apeliantas. Taigi, vien tik deklaratyvaus pobūdžio apelianto teiginiai, kurie didžiąja dalimi yra grindžiami ieškovės atžvilgiu atliktu ikiteisminiu tyrimu, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąja vietą su ieškove (motina) pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepilnamečiams vaikams nustatytu mokėtino išlaikymo periodinėmis išmokomis dydžiu bei iš apelianto ieškovei priteistu išlaikymo įsiskolinimu. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai bei objektyviai neįvertino iš jo priteistino išlaikymo periodinėmis išmokomos dydžio, nenustatęs iš esmės tikslios kiekvienam tėvui tenkančios materialiosios vaikų poreikių dalies, taip pat, atsisakydamas laikyti pagrįstomis jo nurodytas aplinkybės dėl panaudotų lėšų, skirtų kurui, nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo išlaikymo įsiskolinimą. Tačiau teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

42. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai).

43. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

44. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Dėl vaiko poreikių kriterijaus kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 39; 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016, 13 punktas).

45. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Bylose dėl vaiko išlaikymo, nustatant vaiko poreikius, tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑273‑969/2020, 22 punktas).

46. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė pareikštu ieškiniu, patikslinusi jo reikalavimus, prašė teismo iš jos nepilnametės dukters išlaikymui priteisti po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteisti po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Tuo tarpu atsakovas priešieškiniu prašė iš atsakovės šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. 2024 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio metu, ieškovė, teikdama teismui paaiškinimus, sutiko, kad abiem nepilnamečiam vaikams būtų priteistas vienodo dydžio išlaikymas, t. y. po 300 Eur / mėn. Tuo tarpu apelianto atstovas, sakydamas baigiamąsias kalbas, pripažino, kad tarp šalių dėl mokėtino nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydžio esminio ginčo nėra, pažymėdamas, jog apelianto prašomas priteisti dydis buvo nustatytas pagal kasacinio teismo praktiką, t. y. taikant orientacinį MMA dydžio kriterijų. Apelianto atstovas, sakydamas baigiamąją kalbą, taip pat pažymėjo, kad jeigu teismas, esant pagrindui, nustatytų mažesnį išlaikymo dydį, tam neprieštarautų, tačiau abiem vaikams išlaikymo dydis turėtų būti nustatytas vienodas (garso įrašas nuo ~ 2 val. 45 min. 50 sek.). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu iš esmės esminio ginčo tarp šalių dėl nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydžio nebuvo.

47. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad pagrįstas ir įrodytas kiekvieno vaiko poreikiams tenkinti būtinas išlaikymo dydis nagrinėjamu atveju sudaro 600 Eur kiekvienam vaikui, todėl, nustačius šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su apeliantu (tėvu), o šalių nepilnamečio sūnaus – su ieškove (motina), ginčijamu sprendimu priteisė iš ieškovės išlaikymą nepilnametei dukrai po 300 Eur / mėn. mokamomis periodinėmis išmokomis, o iš apelianto išlaikymą nepilnamečiui sūnui – po 300 Eur / mėn., abiem vaikams priteistą išlaikymą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, susijusius tiek su nepilnamečių vaikų poreikiais, tiek šalių turtine padėtimi, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šalių nepilnamečiams vaikams nurodyto dydžio išlaikymą, tačiau šiek tiek mažesnį, nei pagal teismų praktiką pripažįstama minimali mokėtina suma, būtų netinkamai ir neteisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus ar būtų pažeidęs įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.

48. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, ginčydamas sprendimo dalį dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydžio, apsiriboja tik deklaratyviais argumentais dėl netinkamų byloje esančių įrodymų vertinimo, iš esmės nenurodydamas jokių nesutikimo su teismo sprendimu nustatytu išlaikymo dydžiu (ar nustatyta suma, jo vertinimu, yra per maža ar per didelė), nustatytais vaikų poreikiais ar jo paties turtine padėtimi argumentų. Matyti, kad skundžiamu sprendimu nepilnamečių vaikų išlaikymui nustatyta 300 Eur / mėn. suma yra tik šiek tiek mažesnė, nei apeliantas nepilnamečių vaikų išlaikymui prašė nustatyti pirmosios instancijos teisme. Byloje nesant objektyvių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta išlaikymo suma neatitiktų realių vaikų poreikių ar kad šalių turtinė padėtis neleistų joms vykdyti savo pareigų visa apimtimi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju taip pat nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

49. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė taip pat prašė priteisti iš apelianto 17 700 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 28 d. iki 2024 m. kovo 28 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek nurodytu laikotarpiu ieškovės teiktų nepilnamečiams vaikams išlaidų paskaičiavimą, tiek apelianto vaikų poreikiams patenkinti paskirtas lėšas, sprendė, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2024 m. kovo 28 d. iš dalies prisidėjo prie vaikų išlaikymo, o likusią išlaikymo vaikams prievolę už abu tėvus įvykdė ieškovė, todėl pripažino, kad ieškovė įgijo teisę į teikto išlaikymo atlyginimą 5 385,89 Eur suma, kurią priteisė iš apelianto ieškovei, kaip už jį įvykdytos išlaikymo prievolės vaikams atlyginimą (įsiskolinimą). Apeliantui nesutinkant su šia sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde iš esmės yra teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo turėtų išlaidų kurui, kurios, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, priskirtinos nepilnamečio sūnaus poreikių tenkinimui (1 000 Eur už 2022 m., 2023 m. ir 2024 m. iki kovo mėn. (el. bylos 3 t., 204 b. l.)).

50. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad, pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto vaikų poreikiams patenkinti paskirtas lėšas, jo taip akcentuojamas išlaidas kurui atmetė, kaip nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad apeliantas nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (mokėjimo nurodymų, kvitų ar kt.), nuosavybės teise savo vardu transporto priemonę deklaravo tik 2023 m. liepos 22 d., o jo paties nurodytas aplinkybes apie darbdavio jam suteiktą transporto priemonę pagrindžiančių duomenų į bylą nepateikė. Apeliantas tik kartu su apeliaciniu skundu pateikia kelis 2022 m. sausio 1 d. – 2024 m. gegužės 1 d. banko sąskaitos išrašus, kurie, jo teigimu, pagrindžia jo turėtas kuro išlaidas, skirtas vaikų poreikiams tenkinti. Iš pateiktų banko išrašų galima matyti, kad atitinkamu laikotarpiu apeliantas išleido įvairaus dydžio sumas tam tikrose degalinėse, tačiau pastebėtina ir tai, kad tam tikros sumos banko išrašuose yra įrašytos ranka, pavyzdžiui, už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 1 d. viename išraše yra įrašyta 21 Eur suma, o kitame išraše – 20 Eur suma, du kartus pateiktas ir vienodas banko sąskaitos išrašas už 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 1 d. laikotarpį, be to, iš pateiktų išrašų matyti, kad, pavyzdžiui, 2024 m. kovo mėn. apeliantas deklaruoja, jog vaiko poreikiams tenkinti yra išleidęs net 183,78 Eur sumą, 2023 m. gruodžio mėn. – 154,27 Eur sumą, vien tik kurui įsigyti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys taip pat objektyviai nepagrindžia, kad jo deklaruojama 1 000 Eur suma buvo panaudota būtent vaikų poreikiams tenkinti ar kurui įsigyti. Apeliantas kitų argumentų, kurie, jo vertinimu, galėtų patvirtinti ginčijamo sprendimo dėl ieškovei priteisto išlaikymo įsiskolinimo nepagrįstumą bei neteisėtumą, nenurodė, aplinkybių, kurios patvirtintų šioje dalyje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

51. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą iš esmės grindžia tuo, jog nebuvo patenkintas jo reikalavimas dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nepateikė jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių atmetė jo priešieškiniu pareikštą reikalavimą dėl skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaikais tvarkos 50/50 procentų laiko tvarkos modelio patvirtinimo. Apelianto vertinimu, vien šio jo prašymo nustatyti bendravimo tvarkos modelio nepritaikymas nulėmė nepagrįstą ir neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, šalių procesinių dokumentų turinį bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padarytus teismo posėdžių garso įrašus, pažymi, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme išvis nebuvo suformulavęs jokio reikalavimo dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Ginčas tarp šalių dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, nebuvo kilęs. Taigi, apelianto argumentai dėl bendravimo tvarkos nustatymo yra keliami tik apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjami. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apelianto argumentų, susijusių su bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymu nevertina ir plačiau dėl to nepasisako.

52. Teisėjų kolegijos aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

53. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, taip pat tinkamai taikė ir aiškino materialiąsias įstatymo normas, reglamentuojančias nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, išlaikymo vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir atskleidė bylos esmę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais teisinio pagrindo nėra. Dėl to apelianto L. M. apeliacinis skundas yra netenkinamas, o Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apelianto L. M. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Tuo tarpu ieškovė D. D. pateikė į bylą duomenis, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.

55. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma sudarytų 2 855,32 Eur (2 196,40 Eur x 1,3) ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš apelianto.

56. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų 00 ct) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas