- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-03
- Bylos Nr.
- eAN2-97-1058/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01745-2025-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Pažeidėjas
- D. J.
- Kategorijos
- 1.5.3Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimas, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymas, draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, trukmės nustatymas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą (ANK 34 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria D. J. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-25430-2025 (ROIK 25285264740) paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamų klausimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 10-ANR-N-25430-2025 D. J. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji, (duomenys neskelbtini), 2025 m. rugsėjo 16 d., 8.45 val., vairuodama automobilį „Volkswagen Tiguan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), lenkė kitą transporto priemonę pėsčiųjų perėjoje. Tokiais savo veiksmais D. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 140.4 punkto reikalavimą. Institucijos 2025 m. spalio 22 d. nutarimu D. J. paskirta administracinė nuobauda – 185 EUR dydžio bauda, ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 3 mėnesiams.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi D. J. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-25430-2025 paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Administracinėn atsakomybėn patraukta D. J. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį ir priimti naują nutartį – taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, netaikyti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo, kaip neproporcingos konkrečioms aplinkybėms, arba, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, nustatyti trumpesnę nei minimalią specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo trukmę, pavyzdžiui, 1 mėnesį.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju netaikytina ANK 34 straipsnio 6 dalis, dėl ko buvo padarytas esminis materialiosios teisės pažeidimas. Paskirta administracinio poveikio priemonė neindividualizuota, konstatuojant tik šios priemonės skyrimo privalomumą, nevertintas D. J. akcentuotas proporcingumas ir lengvinančios aplinkybės. Juo labiau, kad Institucija nenustatė sunkinančių aplinkybių, tačiau vis vien privalomai buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones be motyvuotos analizės, nesiaiškinus, ar nepakaktų švelnesnių priemonių (baudos, papildomų mokymų, savanoriškų prevencinių įsipareigojimų). Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo vaizdo medžiagą ir nepakankamai motyvavo pavojingumo laipsnį. Skundžiamoje nutartyje teigiama, kad manevras atliktas pačioje pėsčiųjų perėjoje ir ženkliai didesniu greičiu nei lenkiamo automobilio. Visgi, tokiu būdu buvo nenustatytas joks absoliutus greitis, neįvardyti atstumai iki perėjos pradžios / pabaigos, nepateikta metodika, kuria vadovaujantis iš vaizdo įrašo buvo padaryta išvada apie ženklų greičio skirtumą. Todėl vien vizualus įspūdis nėra pakankamas pavojingumo kvalifikavimui, vertinant proporcingumą ir ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo galimybę. Juo labiau, kad abejonės dėl faktinių duomenų turi būti vertinamos asmens naudai, dėl ko pirmosios instancijos teismas tokiu atveju privalėjo vertinti mažesnį pavojingumą.
3.2. Pažymima, kad judėjimas greičiau už lenkiamą transporto priemonę savaime nereiškia didesnio pavojaus. Greičio skirtumas yra bet kurio lenkimo požymis, o pavojingumą lemia absoliutus greitis, matomumas, pėsčiųjų buvimas, eismo intensyvumas, manevravimo trajektorija. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pripažįstama, jog buvo neintensyvus eismas, pėsčiųjų perėjoje asmenų nebuvo. Apeliantės įsitikinimu, šių aplinkybių visuma mažina realią riziką ir turi būti tiesiogiai pasverta sprendžiant dėl poveikio priemonės individualizavimo. Tuo tarpu vaizdo įrašas nepatvirtina padidinto pavojaus šaltinio realizacijos. Nagrinėjamu atveju neužfiksuotas staigus stabdymas, priverstinis manevras kitų eismo dalyvių, artėjantys pėstieji ar kiti faktoriai, kurie rodytų realų, o ne teorinį, pavojaus padidėjimą. Todėl formali išvada, kad pažeidimas akivaizdus, nepakeičia pareigos sprendžiant, ar privalomas 3 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra būtinas siekiant įgyvendinti tikslus šiuo konkrečiu atveju.
Šalies argumentai
3.3. Apeliantės nurodymu, skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad šeima gyvena už Vilniaus ribų, artimiausia autobusų stotelė yra nutolusi 2 km, todėl vaikams tektų eiti tamsiu paros metu priemiesčio keliu be tinkamos infrastruktūros, o kelionė viešuoju transportu į darbą truktų daugiau kaip 1,5 val. viena kryptimi. Tai yra objektyvūs duomenys apie reikšmingas teisės atėmimo pasekmes, ypač nepilnamečiams vaikams, ir jie turi būti įvertinti prieš parenkant griežčiausią priemonę. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neindividualizavo ir neįvertino, nors būtent jos lemia, kad paskyrus net ir minimalų 3 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, jis skirtingoms situacijoms sukels nevienodas ir neadekvačias pasekmes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad apeliantė įsipareigojo įsirengti vaizdo registratorių ir laikytis asmeninės saugaus atstumo taisyklės prie perėjų. Tai tiesiogiai mažina kartotinumo riziką ir pasiekia saugaus eismo tikslą be griežčiausios priemonės. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas šių savanoriškų įsipareigojimų reikšmės nevertino ir apsiribojo Institucijos suformuotos pozicijos pakartojimu, kad tai yra privalomai skirtina administracinio poveikio priemonė. Apeliantės teigimu, tai neatitinka reikalavimo pateikti aiškius atsakymus į esminius skundo teiginius ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį kaip nepakankamai pagrįstą.
3.4. Apeliantės įsitikinimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas yra išimtinis, bet tiesiogiai taikomas leidžiant nukrypti nuo specialiojoje normoje numatytos minimalios ar privalomos administracinio poveikio priemonės, kai tai pateisina konkrečių aplinkybių visuma, t. y. mažas pavojingumas, nepriekaištinga elgsena, reikšmingos socialinės pasekmės, papildomos prevencinės priemonės. Šiuos aspektus apeliantė akcentavo nuosekliai viso proceso metu, tačiau Institucija ir pirmosios instancijos teismas į tai iš esmės neatsakė. Todėl įvertinus aplinkybę, jog Institucija konstatavo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nenustatė sunkinančių, faktinis pavojingumas šiuo atveju buvo mažas, eismo saugumas pasiekiamas skiriant baudą ir įpareigojant baigti papildomą mokymą, kuris jau šiuo metu yra atliekamas, daroma išvada, kad apeliantei neturėtų būti skiriama minima administracinio poveikio priemonė, arba, ją vis vien taikant, esmingai turėtų būti sutrumpintas jos taikymo laikotarpis.
3.5. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma išreikalauti iš Institucijos ar kitos administracinio nusižengimo bylos medžiagą turinčios institucijos visą nepertrauktą patruliavimo atkarpą, kurioje užfiksuotas įvykis, šio įrašo metaduomenis (failo sukūrimo / laiko žymas, kadrų dažnį, rezoliuciją, naudojamą laiko sinchronizavimo šaltinį, vaizdo registratoriaus modelį ir programinės įrangos versiją). Taip pat prašoma išreikalauti visus dokumentus / ataskaitas, kuriais skundžiamoje nutartyje grindžiamos išvados apie ženkliai didesnį greitį, bet kokias metodines pastabas, kuriomis buvo vadovautasi vertinant greitį vizualiai, o tuo atveju, jei buvo naudotos matuoklės, pateikti jų sertifikavimo (kalibravimo) liudijimus, galiojimo terminus, naudojimo instrukcijų išrašus, aptarnavimo aktus bei konkretaus matavimo sesijos žurnalą. Lygiagrečiai reiškiamas ir reikalavimas pateikti policijos pareigūnų kūno kamerų, jei jos buvo dėvėtos, ir tarnybinio automobilio vidinės / galinės kameros įrašus to paties laikotarpio, siekiant patikrinti eismo intensyvumą ir matomumą iš skirtingų perspektyvų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos D. J. apeliacinio skundo netenkinti.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad Institucija, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjusi surinktą medžiagą bei ištyrusi visas aplinkybes, tinkamai įvertinusi byloje esančius įrodymus, nustačiusi būtinus administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, požymius, taip pat atsižvelgusi į apeliantės asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuodama, kad D. J. kaltė dėl minimo nusižengimo yra visiškai įrodyta, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą paskiriant straipsnio sankcijoje numatytą baudą su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu minimaliam terminui. Atkreipiamas dėmesys, kad šis Institucijos priimtas nutarimas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas ir apeliantės skundas netenkintas. Atitinkamai nurodoma, kad D. J. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes darydama pažeidimą nesielgė atsakingai visos visuomenės atžvilgiu, be to, galėjo nuspėti galimas pasekmes, kilsiančias jai bei jos artimiesiems dėl neleistino elgesio. Akcentuojant ANK 22 straipsnyje įtvirtintą administracinės nuobaudos apibrėžtį ir jos paskirtį, pažymima, kad apeliantei paskirta administracinė nuobauda už vieną iš pavojingiausių ir šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, keliančių grėsmę eismo saugumui.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).
6. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 420 straipsnio 1 dalyje, tačiau D. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima apeliantei skirti trumpesnį specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą nei nustatyta ANK 420 straipsnio 6 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutarties, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį naikinti nėra.
Žemesnės instancijos teismas
7. Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšį iš ANK specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių parenka bylą nagrinėjantis teismas arba institucija. Parenkant nuobaudą ir (ar) administracinio poveikio priemonę, turi būti atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis) ir vadovaujamasi administracinės nuobaudos paskirtimi (ANK 22 straipsnis).
8. Skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-13-2013, 2AT-68-507/2015, 2AT-58-697/2017, 2AT-38-895/2019 ir kt.). Tokios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonių skyrimo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.
10. Pagal teismų praktiką, nukrypimas nuo bendrųjų administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklių galimas, kai byloje esančių reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek padarytą administracinį nusižengimą, tiek nusižengimą padariusį asmenį, tiek kitas ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes, visuma leidžia padaryti išvadą apie mažesnį administracinio nusižengimo, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, ir (ar) jį padariusio asmens pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-47-976/2022, 2AT-39-648/2023, 2AT-2-387/2024 ir kitos). Administracinė nuobauda (administracinio poveikio priemonė), taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023).
11. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje D. J. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, t. y. už lenkimą vietoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, už kurio padarymą šio straipsnio sankcijoje nustatyta administracinė nuobauda – nuo vieno šimto septyniasdešimt iki dviejų šimtų trisdešimt eurų dydžio bauda. Kartu ANK 420 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Taigi, už šį administracinį nusižengimą nustatytas imperatyvus įpareigojimas skirti administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Kitų alternatyvų, suteikiančių galimybes svarstyti administracinio poveikio priemonės neskyrimą, įstatymas nenustato, išskyrus atvejus, kai yra pagrindas administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad būtent šias nuostatas prašo taikyti apeliantė ir neskirti administracinio poveikio priemonės – specialios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo, arba sutrumpinti šios poveikio priemonės nustatytą taikymo terminą.
12. Pirmiausia, pažymėtina, kad D. J. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinio nusižengimo padarymą lėmusias aplinkybes ir nepagrįstai nesušvelnino Institucijos jai paskirtos administracinio poveikio priemonės bei jos atžvilgiu netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų. Apygardos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad įvertinus tiek D. J. apeliacinio skundo motyvus, tiek skundžiamos nutarties argumentus, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės atkreipė dėmesį į aplinkybes, kurias apeliantė nurodo apeliaciniame skunde, t. y. lenkimo manevras atliktas pačioje pėsčiųjų perėjoje, kertant ją ženkliai didesniu greičiu, nei lenkiamo automobilio judėjimo greitis, nusižengimas padarytas ne dėl susiklosčiusių aplinkybių, o sąmoningai, be to, neigiamų pasekmių atsiradimas pažeidėjams nelaikytinas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas. Vien tik tai, jog pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino kitaip nei to tikėjosi apeliantė, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ar priimta neatsižvelgus į aptariamo klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis. Apygardos teismas sutinka su išvadomis bei atliktu duomenų vertinimu ir sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrįsto pagrindo švelninti D. J. paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą ar jos neskirti.
13. Iš bylos medžiagoje esančio vaizdo įrašo matyti, kad iš tiesų, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, sprendimas lenkti priekyje važiuojančią transporto priemonę, kuria tuo metu vyko policijos pareigūnai, buvo akivaizdus sprendimas pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Šioje minimoje transporto priemonėje buvusi vaizdo ir garso fiksavimo priemonė aiškiai užfiksavo, kad ją apeliantė aplenkė važiuodama pakankamai didesniu greičiu, lenkimo manevrą pradėdama prieš perėją ir jį užbaigdama už perėjos. Apeliantės teigimu, atitinkamai nebuvo nustatytas joks absoliutus greitis, neįvardyti atstumai iki perėjos pradžios / pabaigos, nepateikta metodika, kuria vadovaujantis iš vaizdo įrašo padaryta išvada apie ženklų greičio skirtumą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad darant išvadą dėl lenkimo vietoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti transporto priemonės, šių duomenų nustatymas įtakos neturi. Juo labiau, kad lenkiant transporto priemonę yra akivaizdu, jog kita transporto priemonė važiuoja didesniu greičiu nei ta, kuri yra lenkiama. Papildomai pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 140.7 punkte nurodyta, jog lenkti draudžiama kelių ruožuose, kur priešingų krypčių transporto srautus skiria Kelių eismo taisyklių 3 priede nustatytas horizontalusis ženklinimas 1.1, 1.3, 1.4, 1.10 (iš ištisinės linijos pusės) ir 1.15. Iš apeliacinio skundo turinio, o taip pat ir iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliantė iš esmės akcentuoja aplinkybę, jog priekyje jos buvusi transporto priemonė važiavo lėtai. Šiame kontekste apygardos teismas sutinka, kad užfiksuotas transporto priemonių eismas nebuvo intensyvus, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, pateisinančios D. J. veiksmus lenkiant policijos pareigūnų automobilį pėsčiųjų perėjoje. Atitinkamai pažymėtina, jog apeliantė iš esmės nenurodė ir jokių kitų aplinkybių, kurios pateisintų būtinybę aplenkti policijos pareigūnų automobilį, juo labiau, jog Kelių eismo taisyklių 136 punkte yra rekomenduojama vengti nebūtinų lenkimo manevrų. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantei dėl jos veiksmų kilusios neigiamos pasekmės negali būti nepagrįstai perkeliamos kitiems eismo dalyviams teigiant, jog būtent dėl jų lėto važiavimo kilo ketinimas šią transporto priemonę aplenkti.
14. Nors D. J. padarytu nusižengimu nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, tačiau pažymėtina, jog žalos nebuvimas negali panaikinti administracinės atsakomybės. Teismai negali būti be galo atlaidūs ir pateisinti daromų pažeidimų mažareikšmiškumu ar nuoširdžiu gailėjimusi, nes tokia teismų pozicija gali formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, rodyti nepagarbą visuomenei ir valstybei. Todėl vertintina, kad žalos ar nukentėjusiųjų nebuvimas nėra pagrindas sumenkinti kilusią atsakomybę už padarytą administracinį nusižengimą. Vien tai, kad šiuo atveju buvo išvengta rimtesnių pasekmių, nedaro pažeidimo savaime mažiau pavojingu ir jo nepateisina. Sutiktina, kad D. J. tokio pobūdžio administracinį nusižengimą padarė pirmą kartą, anksčiau būdama bausta tik už kelio ženklo (vienpusio eismo) nesilaikymą, taip pat nustatyta D. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Visgi, tai nėra išskirtinis faktas, juo labiau, jau įvertintas Institucijos ir lėmęs, be kita ko, minimalaus administracinio poveikio priemonės termino skyrimą. Kartu pastebėtina, kad nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo įsipareigojusi įsirengti vaizdo registratorių ir laikytis asmeninės saugaus atstumo taisyklės prie pėsčiųjų perėjų, tačiau apeliacinio proceso metu nepateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias apeliantės nurodomas aplinkybes.
15. Dėl D. J. apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, reikšmingų specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jos nagrinėjamo klausimo kontekste jokio išskirtinumo taip pat nerodo. Apeliantė skundą dėl administracinio poveikio priemonės termino neskyrimo argumentuoja tuo, kad teisė vairuoti jai reikalinga vykstant į darbą, nes gyvena už miesto ribų, taip ir dėl nepilnamečių vaikų, kuriems tuo atveju, jeigu jos atžvilgiu būtų taikoma aptariama administracinio poveikio priemonė, iki artimiausios stotelės tektų eiti 2 km. Atsižvelgiant į tai, apeliantė akcentuoja, kad paskirta administracinio poveikio priemonė sukeltų neigiamas pasekmes ne tik jai, tačiau ir jos šeimai, kas, apeliantės vertinimu, laikytina išskirtinėmis aplinkybėmis. Vis tik, apygardos teismas sutikti su tokiu D. J. deklaruojamu situacijos vertinimu, neturi pagrindo. Skunde nenurodoma jokių aplinkybių, kad specialiosios teisės atėmimas panaikins galimybę dirbti ir gauti pajamas, tuo tarpu vykimas į darbą ir iš jo gali būti užtikrinamas kitomis prieinamos susisiekimo priemonėmis, pasitelkiant kitų asmenų pagalbą, ar naudojantis pavėžėjo paslaugomis, kaip ir apeliantės nepilnamečių vaikų vykimas į ugdymo įstaigas. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad visos apeliantės nurodomos asmeninio, šeiminio pobūdžio aplinkybės egzistavo dar iki administracinio nusižengimo padarymo, tačiau nuo jo darymo D. J. nesulaikė ir, kaip jau minėta, tai yra natūralios tokio kaltininko elgesio pasekmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, asmuo, norėdamas tinkamai prižiūrėti ir išlaikyti vaikus ar automobiliu vykti į darbą, turi pats būti itin atidus, nes tokios gyvenimiškai įprastos aplinkybės negali būti laikomos išskirtine priežastimi, suteikiančia galimybę pažeidėjui taikyti švelnesnes nuobaudas, nei už analogiškus pažeidimus baudžiami kiti teisės pažeidėjai.
16. Kartu pažymėtina, kad asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra būtina dėl šeimyninio pobūdžio ar kitų aplinkybių, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių nusižengimų, kurie galėtų lemti šios specialios teisės netekimą. D. J., žinodama, kad teisė vairuoti transporto priemones jai yra reikalinga dėl nurodytų aspektų, šia teise naudojosi neatsakingai, todėl patiriami nepatogumai yra adekvatūs padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytini asmens teises suvaržančiais labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės nubaudimo ir prevenciniams tikslas užtikrinti. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Neabejotina, kad apeliantei neturint teisės vairuoti bus mažiau patogu užtikrinti kasdienes veiklas, tačiau tai netaps neįmanoma. Be to, specialiosios teisės atėmimo terminas, įvertinus ir apeliantę charakterizuojančias aplinkybes, taigi, ir jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turėtą tik vieną administracinę nuobaudą, paskirtas minimaliam laikotarpiui ir yra laikinas. Todėl, atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinęs padaryto pažeidimo pavojingumą, apygardos teismas sprendžia, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, dėl kurių galėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jas pritaikius, nebūtų pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti tikslai.
17. Apeliaciniu skundu D. J. taip pat prašo išreikalauti papildomus duomenis, t. y. visą nepertrauktą patruliavimo atkarpą, kurioje užfiksuotas įvykis, šio įrašo metaduomenis, dokumentus / ataskaitas, kuriais skundžiamoje nutartyje grindžiamos išvados apie ženkliai didesnį greitį, policijos pareigūnų kūno kamerų, jei jos buvo dėvėtos, ir tarnybinio automobilio vidinės / galinės kameros įrašus to paties laikotarpio, siekiant patikrinti eismo intensyvumą ir matomumą iš skirtingų perspektyvų. Atitinkamai apygardos teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis, šis procesas nėra savitikslis, be to, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl nusižengimo padarymo. Nagrinėjamu atveju tiek Institucijai, tiek pirmosios instancijos teismui administracinio nusižengimo byloje esančių įrodymų pakako padaryti atitinkamas išvadas dėl D. J., be kita ko, skirtinos administracinio poveikio priemonės pagrįstumo ir proporcingumo, jų pakanka ir apygardos teismui. Kartu pažymėtina, kad policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų išreikalavimas šioje byloje būtų iš esmės bereikšmis, nes nurodyti įtaisai būtų buvę įjungti tik sustabdžius D. J. vairuojamą transporto priemonę ir policijos pareigūnui prie jos priėjus, taigi, niekaip nepatvirtintų ar nepaneigtų apelianto nurodomų aplinkybių dėl mažo policijos pareigūnų automobilio greičio prieš apeliantės padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Nors administracinio nusižengimo byloje esantis vaizdo įrašas iš tiesų nėra itin ilgas, tačiau iš jo akivaizdžiai matyti, jog policijos pareigūnų pasirinktas važiavimo greitis tuo metu nebuvo nepateisinamai lėtas, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, be to, nenustatyta, kad tuo metu, kai apeliantė atliko lenkimo manevrą, būtų egzistavusi būtinybė tokį veiksmą atlikti, jos nenurodė ir D. J., todėl šis apeliacinio skundo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti D. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos D. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.