- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-27-883/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00414-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- G. D.
- Atsakovas
- K. I., V. O. A., G. M., E. K., R. E., V. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2017 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-231/2017 pagal ieškovo G. D. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovams K. I., V. O. A., G. M., E. K., R. E. ir V. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. D. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas:
1.1. pripažinti negaliojančiomis (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovių K. I. ir V. O. A., bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) kartu su priėmimo-perdavimo aktu (duomenys neskelbtini), sudarytus tarp atsakovų V. O. A. ir G. M., ir taikyti restituciją natūra – 2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovės K. I. nuosavybėn, o atsakovui G. M. iš atsakovės V. O. A. priteisti 6371,64 Eur (22 000 Lt);
1.2. pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovių K. I. ir E. K., ir taikyti restituciją natūra – 1,75 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei 0,71 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžinti atsakovės K. I. nuosavybėn, o atsakovei E. K. iš atsakovės K. I. priteisti 7240,50 Eur (25 000 Lt);
1.3. pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovių K. I. ir E. K., ir taikyti restituciją natūra – 2,63 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovės K. I. nuosavybėn, o atsakovei E. K. iš atsakovės K. I. priteisti 2027,34 Eur (7 000 Lt);
1.4. pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovų K. I. ir R. E. kartu su sutuoktiniu V. S., ir taikyti restituciją natūra – 3,25 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovės K. I. nuosavybėn, o atsakovams R. E. ir V. S. iš atsakovės K. I. priteisti 3765,06 Eur (13 000 Lt).
2. Ieškovas G. D. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su atsakove K. I. sudarė paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią atsakovei suteikė 270 000 Lt paskolą, o atsakovė K. I. įsipareigojo nustatytais terminais ir sąlygomis grąžinti paskolą bei sumokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodė, kad paskolą K. I. ketino panaudoti 3 žemės sklypų įsigijimui ir tais sklypais garantavo paskolos grąžinimą. Paskolos sutarties pasirašymo dieną ieškovas perdavė atsakovei K. I. 270 000 Lt paskolos sumą, tačiau atsakovė K. I. P. sutarties nevykdė ir iki nustatyto termino – 2006-12-31 paskolos ieškovui negrąžino bei nesumokėjo palūkanų. Ieškovas 2011 m. pabaigoje kreipėsi į teismą dėl 270 000 Lt ir 113 400 Lt iš atsakovės K. I. priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2012-01-04 preliminariu sprendimu ieškovui priteisė skolą iš atsakovės. Ieškovas išduotą vykdomąjį raštą pateikė priverstiniam vykdymui, kur paaiškėjo, kad atsakovė K. I., žinodama apie savo įsipareigojimus ieškovui, (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido 2 ha ploto žemės sklypą savo motinai atsakovei V. O. A.. Atsakovė V. O. A., atstovaujama pačios atsakovės K. I., padovanotą turtą (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovui G. M.. Be to, atsakovė K. I., žinodama apie įsipareigojimus ieškovui, sudarė dar tris jai nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais atsakovams E. K., R. E. ir V. S. buvo perleisti dar keturi atsakovei K. I. priklausę žemės sklypai. (duomenys neskelbtini) prikimo-pardavimo sutartimi atsakovė K. I. pardavė atsakovei E. K. 1,75 ir 0,71 ha ploto žemės sklypus; (duomenys neskelbtini) prikimo-pardavimo sutartimi atsakovei E. K. pardavė 2,63 ha ploto žemės sklypą; (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams R. E. ir V. S. pardavė 3,25 ha ploto žemės sklypą. Sudariusi šiuos sandorius, atsakovė K. I. nebeturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012-01-04 sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. Minėtus sandorius atsakovė K. I. sudarė siekdama išvengti pareigos atsiskaityti su ieškovu, todėl minėti sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 str. įtvirtintu pagrindu (actio Pauliana). Ieškovas nurodė, kad jo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovei K. I. patvirtina Paskolos sutartis, Vilniaus apygardos teismo 2012-01-04 preliminarus sprendimas ir jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Atsakovė K. I. dėl sudarytų sandorių nebeturi realios galimybės atsiskaityti su ieškovu pagal Paskolos sutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2012-01-04 sprendimą, todėl laikytina nemokia. Apie tai, kad atsakovė K. I. savo turtą perleido atsakovams ir tapo nemoki, ieškovas sužinojo tik iš priverstinio vykdymo veiksmus atliekančios antstolės, kuri kartu su pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė išsamius Nekilnojamojo turto registro duomenis apie atsakovės K. I. turtą bei su juo susijusius sandorius. Taigi, ieškinys reiškiamas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino. Nurodė, kad atsakovė K. I., žinodama apie neįvykdytus įsipareigojimus ieškovui, neprivalėjo sudaryti nei vieno ginčo sandorio. Atsakovė K. I. (duomenys neskelbtini)dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido dalį turto savo motinai atsakovei V. O. A., todėl preziumuotinas abiejų atsakovių nesąžiningumas. Atsakovė V. O. A., neturėdama tikslo turėti turtą savo žinioje, (duomenys neskelbtini)pardavė turtą atsakovui G. M.. Nors (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties šalimi formaliai buvo nurodyta atsakovė V. O. A., tačiau sutartį V. O. A. vardu pasirašė pati atsakovė K. I., veikianti pagal vieną dieną anksčiau išduotą įgaliojimą; be to, pinigai pagal šią sutartį buvo sumokėti atsakovei K. I.. Tokios aplinkybės liudija ne tik atsakovių K. I. ir V. O. A. nesąžiningumą, bet ir tai, jog (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, yra tariamas sandoris, kuris yra niekinis ir negalioja. Taigi, (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties ir (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tikslas ir tikroji valia buvo laikinai perrašyti atsakovės K. I. turtą savo motinai V. O. A., taip turtą paslepiant nuo kreditorių, o vėliau motinos vardu parduoti atsakovui G. M.. Nurodė, kad K. I. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimis perleido kitą dalį savo turto atsakovėms E. K. ir R. E. (kartu su sutuoktiniu atsakovu V. S.), kurios yra atsakovės K. I. draugės. Be to, žemės sklypai joms buvo perleisti už gerokai mažesnę, nei rinkos kainą. Todėl, visi šie atsakovai buvo nesąžiningi. Visus ginčijamus sandorius atsakovė K. I. sudarė žinodama, kad pažeis ieškovo interesus. Visų ginčijamų sandorių pagrindu gautos lėšos nebuvo nukreiptos atsiskaitymui su ieškovu. Pagal visus ginčijamus sandorius su atsakove K. I. buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, tokiu būdu vengiant lėšų patekimo į atsakovės K. I. banko sąskaitas. Atsakovės K. I. skola ieškovui sudaro 387 317 Lt, tuo tarpu ginčo sandoriais perleistų žemės sklypų bendra rinkos vertė, nustatyta ekspertizės akte, sudaro 416 000 Lt, t. y. nežymiai didesnė už atsakovės K. I. skolą. Be to, iš atsakovės K. I. išieškotinos ir ieškovo bylinėjimosi išlaidos ir šioje byloje; turto pardavimo vertė visuomet būna mažesnė, nei rinkos vertė, todėl ginčo sandoriai negaliojančiais pripažintini visa apimtimi. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovė V. O. A., nesąžiningai, neteisėtai ir neatlygintinai (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi įgijusi dalį atsakovės K. I. turto, šį turtą pardavė atsakovui G. M., atitinka CK 1.80 str. ir 1.81 str. įtvirtintus sandorių negaliojimo pagrindus, todėl pripažintina negaliojančia (niekine) ir šiais pagrindais. Nurodė, kad atsakovai G. M., E. K., R. E. ir G. S. yra nesąžiningi, todėl taikytina restitucija natūra. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą atsakovas G. M. įsigijo už kainą (22 000 Lt), kuri yra daugiau nei 7 kartus mažesnė, nei tikroji rinkos vertė (160 000 Lt) sandorio sudarymo dieną. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė E. K. žemės sklypus įsigijo už kainą (25 000 Lt), kuri yra daugiau nei dvigubai mažesnė, nei tikroji rinkos vertė (66 000 Lt) sandorio sudarymo dieną. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą atsakovė E. K. įsigijo už kainą (7 000 Lt), kuri yra beveik 19 kartų mažesnė, nei tikroji rinkos vertė (130 000 Lt) sandorio sudarymo dieną. 2009-09-07 pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą atsakovai R. E. ir V. S. įsigijo už kainą (13 000 Lt), kuri beveik 5 kartus mažesnė, nei tikroji rinkos vertė (60 000 Lt) sandorio sudarymo dieną. Taigi, ginčo sandoriais perleisto turto rinkos vertė iš esmės skiriasi, kas liudija ginčo sandorių šalių nesąžiningumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė K. I. nesutiko su visais ieškovo reikalavimais, prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą, praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovė nurodė, kad Paskolos sutartis yra fiktyvi, atsakovė ją pasirašė suklaidinta ir apgauta ieškovo. Nurodė, kad ieškovas jai jokių pinigų neperdavė, paskolos sutartis nebuvo vykdoma, jokių palūkanų atsakovė ieškovui nemokėjo, jokio turto jam neįkeitė. Ieškovas prieš pasirašant Paskolos sutartį atsakovei pasakė, kad jis privalo pateikti įrodymus bankui, iš kurio buvo pasiskolinęs pinigų, kaip panaudojo jam suteiktą paskolą. Ieškovas paaiškino, kad Paskolos sutartį parodys banko darbuotojui, kuris padarys sutarties kopiją, o originalą ieškovas sunaikins. Ji tuo metu sutiko ieškovui padėti, nes juos siejo artimi santykiai. Ji buvo pamiršusi, kad pasirašė Paskolos sutartį. Nurodė, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo jos kreditorius. Kadangi Paskolos sutartis buvo fiktyvi, ieškovas niekada neprašė mokėti palūkanų ar įkeisti Paskolos sutartyje nurodytus žemės sklypus. Sudarydama ginčo sandorius, atsakovė elgėsi visiškai sąžiningai, nes ieškovui nebuvo skolinga. Sudarydama ginčo sandorius ji viešai buvo pateikusi pasiūlymus pirkti jos turtą. Atsiradus pirkėjams, ji derybų būdu suderino turto pardavimo kainas ir sąlygas. Turto pardavimo kainos tuo metu atitiko rinkos sąlygas ir buvo pačios didžiausios, kurias jai pasiūlė pirkėjai. Sudarydamos (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, atsakovės K. I. ir V. O. A. elgėsi sąžiningai ir jokio tikslo paslėpti turto neturėjo. Priešingu atveju ji turtą būtų padovanojusi ne savo motinai, bet su ja pačia nesusijusiam asmeniui, kuris turtą būtų nedelsiant pardavęs. Atsakovė V. O. A. žemės sklypą pardavė po 10 mėnesių nuo dovanojimo sutarties pasirašymo. Be to, ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ginčo sandoriai yra sudaryti 2008-2010 metais ir iš karto buvo įregistruoti VĮ Registrų centras. Ieškovas apie ginčo sandorius turėjo ir galėjo sužinoti iš karto po jų sudarymo ir įregistravimo viešame registre. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas pateikė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo, kuriame, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės K. I. atžvilgiu. Taigi, ieškovas jau (duomenys neskelbtini) buvo padaręs išvadą, nes žinojo, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki ir, elgdamasis kaip protingas, rūpestingas ar apdairus asmuo, galėjo ir privalėjo jau (duomenys neskelbtini) suprasti, kad atsakovės sudaryti sandoriai pažeidė jo interesus. Be to, Vilniaus apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdė ta pati antstolė D. M.. Tuomet buvo surašytas atsakovės turto arešto aktas. Šis faktas įrodo, kad atsakovė K. I. jau tada neturėjo pakankamai turto. Kadangi ieškovas į teismą kreipėsi tik (duomenys neskelbtini), vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas.
Šalies argumentai
4. Atsakovė V. O. A. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip pareikštą, praleidus ieškinio senaties terminą; ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį pažeidžia jos, kaip sąžiningos turto įgijėjos teises. Be to, sandoris sudarytas (duomenys neskelbtini) ir iš karto įregistruotas VĮ Registrų centras, todėl ieškovas apie jį turėjo sužinoti dar 2008 metais.
Atsiliepimas
5. Atsakovas G. M. su ieškovo reikalavimu jo atžvilgiu nesutiko, prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą, praleidus ieškinio senaties terminą; nurodėm kad ginčo žemė sklypą pirko pagal skelbimą internetiniame portale www.aruodas.lt, nėra susijęs jokiais ryšiais su atsakovėmis K. I. ir V. O. A., žemės sklypą įsigijo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, sklypą pirko iš savo asmeninių santaupų.
6. Atsakovė E. K. su ieškovo reikalavimu jos atžvilgiu nesutiko, nurodė, kad apie parduodamus žemės sklypus ji sužinojo iš spaudos ar interneto, K. I. pažinojo iš anksčiau; žemės sklypų kaina buvo visiškai reali; apie K. I. kreditorius ji nežinojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2017-02-06 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš G. D. 1288,65 Eur bylinėjimosi išlaidų G. M., 840 Eur bylinėjimosi išlaidų V. S., 93,16 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovas įrodė savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau sprendė, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
8. Teismas nurodė, kad CK 6.66 str. nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė K. I. būtų trukdžiusi ieškovui kontroliuoti, kaip ji naudoja paskolos sumą; kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė K. I. būtų vengusi teikti ieškovui informaciją apie jos sudaromus sandorius ar slėpusi tokią informaciją. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas kontroliuoti tikslinės paskolos panaudojimą; byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų periodiškai domėjęsis atsakovas K. I. turimu turtu.
9. Teismas pažymėjo, kad ginčo sandorių sudarymo momento nustatymas nebuvo sudėtingas procesas, kadangi visi ginčo sandoriai buvo įregistruoti viešajame registre. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant laiku išsiaiškinti apie savo teisių pažeidimą. Taip pat nurodė, jog ieškovas jau nuo (duomenys neskelbtini), t. y. nuo paskutinio ginčijamo sandorio įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šį ir visus ankstesnius atsakovės K. I. sudarytus sandorius. Teismas, nustatęs, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, visus ieškovo reikalavimus pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu atmetė.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad net ir padarius prielaidą, jog ieškinio senaties terminas ginčyti sandorius nepraleistas, pareikštų reikalavimų tenkinti nėra pagrindo, kadangi nenustatytas atsakovų nesąžiningumas. Nurodė, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog atsakovės K. I., E. K. ir R. E. yra draugės, savaime nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad ginčo sandorių sudarymo metu dėl to jos buvo nesąžiningos. Be to, teismas byloje pateiktą Turto vertės nustatymo ekspertizę vertino kaip nepatikimą ir ja nesirėmė bei nevertino ekspertizės kaip įrodymo. Sprendime taip pat nurodoma, kad byloje nebuvo nustatyta, jog atsakovai žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovės K. I. įsipareigojimus ieškovui.
11. Vertindamas ieškovo reikalavimą (duomenys neskelbtini) sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 bei 1.81 straipsnių pagrindais teismas sprendė, kad ieškovas nenurodė, kokioms imperatyvioms normoms šis sandoris prieštarauja bei nenurodė, kokias viešosios tvarkos ar geros moralės nuostatas jis pažeidžia, ir pripažino, kad nėra pagrindo 2009-07-28 sutartį pripažinti negaliojančia minėtais pagrindais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Ieškovas G. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2017-02-06 sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti pilnai. Tuo atveju, jeigu teismas atmestų pirmą reikalavimą, ieškovas prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2017-02-06 sprendimą ir bylą perduotų nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Ieškovas taip pat prašo paskirti byloje teismo ekspertizę, užduodant klausimus, kokia kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto rinkos kaina buvo jo pardavimo metu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Teismo argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra prieštaraujantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai bei byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties terminą.
12.2. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad apie ginčijamus sandorius ieškovas žinojo anksčiau, taip pat nepateikė ir jokių pakankamų argumentų, kada tiksliai ieškovas turėjo sužinoti ginčijamus sandorius ir teisiškai kvalifikuoti juos kaip pažeidžiančius jo teises ir teisėtus interesus. Ieškovui tik 2012-03-28 buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį pateikus antstolei priverstiniam vykdymui paaiškėjo, kad atsakovė K. I. 2008-2010 metais ginčo sandoriais perleido visą turtą ir šie sandoriai pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus.
12.3. Ieškovas, remdamasis Paskolos sutartimi, turėjo pagrindą manyti ir tikėtis, kad tuo atveju, jeigu atsakovė negrąžins paskolos kitais būdais, paskola bus grąžinta nukreipus išieškojimą į žemės sklypus, kuriais atsakovė K. I. garantavo paskolos grąžinimą. T. y. ieškovas neturėjo jokio pagrindo nuolat tikrinti kokius ir kada sandorius sudaro atsakovė K. I..
12.4. Pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio patikrinti, ar nėra priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas nepasisakė ir nevertino, kad (duomenys neskelbtini) sutartis sudaryta su R. E. VĮ Registrų centras nebuvo pateikta ir nekilnojamojo turto registre apskritai nebuvo registruota ir apie jos turinį ieškovas sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu.
12.5. (duomenys neskelbtini)dovanojimo sutarties šalys buvo nesąžiningos, be to, dėl šio neatlygintinio sandorio atsakovės V. O. A. nesąžiningumo net nebūtina nustatinėti, nes sandoris yra neatlygintinis.
12.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Turto vertės nustatymo ekspertize.
12.7. Atsakovai, įsigydami turtą aiškiai žinojo, jog turtą įsigyja už ženkliai mažesnę kainą. Pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas ir nevertindamas ginčo sutarčių turinio ir jame užfiksuotos kainų disproporcijos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovai būtų domėjęsi atsakovės turimais finansiniais įsipareigojimais.
12.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovo argumentų, patvirtinančių atsakovo G. M. nesąžiningumą, teismas nepasisakė ir dėl byloje atsakovų neginčytos aplinkybės, kad atsakoves E. K., R. E. ir K. I. siejo seni draugystės ryšiai.
12.9. Ginčo atveju sandorių šalys buvo nesąžiningos, o pagal teismų praktiką sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ar gerai moralei, kaip sąžiningumo principo pažeidimo pasekmė gali būti konstatuojamas, jeigu pakanka įrodymų nustatyti sąmoningą asmenų siekį pažeisti fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus, akivaizdžiai neteisėtus civilinės teisės požiūriu. Ginčo sandoriais šalys taip pat pažeidė CK 1.137 str. 2 ir 3 d. įtvirtintas normas, pagal kurias įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.
12.10. K. I. bankroto administratorius UAB „Liders“ privalėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, o to nepadarius egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas ir sudaro savarankišką pagrindą skundžiamam sprendimui panaikinti.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė K. I. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1. Ieškovas G. D., elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo anksčiau nei (duomenys neskelbtini) suvokti, kad jo teisės pažeistos. Paskolos sutartis tarp ieškovo ir K. I. baigėsi (duomenys neskelbtini) ir būtent tada, K. I. negrąžinus paskolos ir nesumokėjus palūkanų, buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės ir tuomet, ieškovas, elgdamasis kaip atidus ir rūpestingas asmuo, privalėjo rūpintis savo kaip kreditoriaus teisių gynimu.
13.2. Paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės K. I. nebuvo vykdoma iš atsakovės pusės, K. I. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) perleido 5 žemės sklypus, (duomenys neskelbtini)registre padarytas įrašas apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleistas žemės sklypas(duomenys neskelbtini). Nuo šių juridinių faktų įregistravimo viešame registre momento galimybę su jais susipažinti įgijo visi suinteresuoti asmenys, tarp jų ir ieškovas, jeigu būtų rūpinęsis savo teisėmis atsakingai.
13.3. Ieškovas jau 2011-11-04 buvo padaręs išvadą, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, todėl, elgdamasis kaip protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, galėjo ir privalėjo (duomenys neskelbtini) suprasti, kad atsakovė neturi pakankamai turto, turėtą turtą yra perleidusi kitiems asmenims ir kad sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai pažeidė jo interesus. Byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas praleido vienerių metų terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
13.4. Aplinkybė, kad atsakovė atstovavo savo motiną sudarant pirkimo sutartį su G. M., nepatvirtina prielaidų, kurias dėsto ieškovas, kad atsakovė pardavinėjo jai priklausantį žemės sklypą. Taip pat, atsakovų G. M., E. K., R. E. ir V. S. atžvilgiu negalima taikyti nesąžiningumo prezumpcijos ir ieškovas privalo įrodyti šių asmenų nesąžiningo elgesio faktus.
13.5. Ieškovo pateiktas žemės sklypų vertinimas yra abejotinas, be to, ieškovas neįrodė, kad atsakovės K. I. ir O. A. pardavė žemės sklypus už mažesnę nei tuo metu buvusią rinkos kainą. Be to, byloje esančios aplinkybės leidžia teigti, kad K. I. dovanojimo ir pardavimo sandorių metu turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad G. D. nėra jos kreditorius ir ji neprivalo savo sudaromų sandorių derinti su G. D..
Šalies argumentai
13.6. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė CK 1.137 str. 2 ir 3 dalis, tačiau niekaip nepaaiškino, kaip šis sandoris prieštarauja minėtoms CK nuostatoms, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo (duomenys neskelbtini) sutarties pripažinti negaliojančia minėtais pagrindais.
13.7. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje trečiuoju asmeniu privalėjo būti įtrauktas atsakovės K. I. bankroto administratorius UAB „Liders“, kadangi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (FABĮ) nėra numatyta, kad fizinio asmens bankroto administratorius privalo dalyvauti trečiuoju asmeniu bylose, kuriose atsakovu yra patrauktas fizinis asmuo.
13.8. Nepagrįstas apelianto prašymas byloje skirti ekspertizę ginčo turto vertei sandorių sudarymo momentu nustatyti.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. M. prašo atmesti apelianto G. D. apeliacinį skundą ir skundžiamą Trakų rajono apylinkės teismo 2017-02-06 sprendimą palikti nepakeistą; atmesti apelianto prašymą dėl teismo ekspertizės sprendimo; priteisti iš apelianto atsakovui G. M. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes toks prašymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Jeigu toks prašymas būtų nagrinėjamas ir tenkinamas, atsakovai byloje prarastų teisę į nepagrįstą šio prašymo tenkinimo įvertinimą apeliacinėje instancijoje.
Šalies argumentai
14.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, darydamas išvadą, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas, turėjo ex officio pats patikrinti, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Teismo aktyvus vaidmuo įsakmiai numatytas tik atskirų bylų nagrinėjimo atvejais, o šiuo atveju ginčas nagrinėjamas tarp privačių subjektų.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas jau nuo 2010-02-03 turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie visus K. I. sudarytus sandorius ir pagrįstai pripažino, kad ieškovas praleido 1 metų ieškinio senaties terminą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas gavo (duomenys neskelbtini) turto arešto aktą, kuriame yra nurodytas visas atsakovės K. I. turimas (areštuotas) nekilnojamasis turtas.
14.4. Apeliantas nepateikė nei vieno faktinio argumento, kodėl būtent atsakovas G. M. galėtų ir turėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas. G. M. žemės sklypą pirko iš V. O. A. kuri kreditorių neturėjo; V. O. A. nei iki sandorio sudarymo, nei vėliau nėra ir nebuvo ieškovo skolininke, o ieškovas – jos kreditoriumi. G. M. su V. O. A. sudarytas sandoris nesukėlė ir nesustiprino O. A. bankroto ar atsiskaitymo negalimumo.
Atsiliepimas
14.5. Atsakovo G. M. įsigyto žemės sklypo nėra tarp Paskolos sutartyje nurodytų žemės sklypų.
Šalies argumentai
14.6. Apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002 nesusijusi nei ratio decidendi pagrindu, nei patvirtina bylai svarbias taikytinas nuostatas. Lietuvos teismų praktika neįtvirtina nuostatos, kad bet kuris nekilnojamojo turto pirkėjas turi domėtis, ar turtą ketinantis perleisti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai.
14.7. Apeliantas, teigdamas, jog atsakovo (duomenys neskelbtini)sudaryto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 66 800 Lt, nutylėjo, kad ši vertė nustatyta masinio vertinimo metu, kai net įstatymo leidėjas teisęs aktu įtvirtino, kad masinio vertinimo metu atliktas turto vertinimas yra sąlyginis ir gali skirtis nuo realios turto vertės net daugiau kaip 20 procentų. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad turto vertės nustatymo ekspertizė teismo negalėjo būti vertinama kaip nepatikima.
14.8. Apelianto argumentas, kad byloje egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, neįtraukus į bylą atsakovės K. I. bankroto administratoriaus, yra nepagrįstas.
14.9. Apelianto prašymas skirti turto vertės nustatymo ekspertizę turi būti atmestas, kadangi toks prašymas nebuvo savalaikiai pareikštas pirmosios instancijos teisme, o apeliacijos paskirtis nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. S. prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2017-02-06 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš apelianto atsakovo V. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nuo (duomenys neskelbtini), t. y. nuo paskutinio ginčijamo sandorio įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šį ir visus ankstesnius atsakovės K. I. sudarytus sandorius. Kadangi ieškovas į teismą kreipėsi (duomenys neskelbtini), vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Be to, ieškovas 2016-11-28 teismo posėdyje pats nurodė, jog 2010 metais sužinojo, kad K. I. sklypų jau nėra.
15.2. Atsakovas V. S. niekaip nesusijęs su K. I., o už (duomenys neskelbtini) sandorių įgytą žemės sklypą buvo sumokėta tiek, kiek jis vertas, t. y. nėra faktinio pagrindo spręsti apie tai, kad jis du kartus mažesnės kainos, kaip nurodo apeliantas.
15.3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įžvelgti atsakovų nesąžiningumą, kadangi įsigytų žemės sklypų vertė nebuvo mažesnė nei rinkos vertė, be to, ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita yra subjektyvi bei atlikta remiantis kitokiais duomenimis nei faktinė situacija susijusi su žemės sklypais. Ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita yra nepatikima ir neįrodanti atsakovų nesąžiningumo.
15.4. Nesutiktina su apelianto teiginiais dėl K. I. bankroto administratoriaus įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi tiek bankroto administratorius, tiek fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas apie vykstantį procesą buvo informuoti.
15.5. Apeliantas nepagrindė prašymo byloje skirti ekspertizę apeliacinėje instancijoje, jis taip pat neįrodė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjami apeliacinių skundų teisiniai ir faktiniai pagrindai.
17. Byloje nustatyta, kad apeliantas (ieškovas) G. D. (duomenys neskelbtini) paskolos sutartimi atsakovei K. I. suteikė 270 000 Lt (78 197,41 Eur) paskolą, kurią K. I. įsipareigojo panaudoti žemės sklypų įsigijimui: ½ daliai žemės sklypo (duomenys neskelbtini), žemės sklypui (duomenys neskelbtini); žemės sklypui (duomenys neskelbtini)(paskolos sutarties 1.3. – 1.3.3. punktai). Atsakovė taip pat įsipareigojo mokėti apeliantui 6% metinių palūkanų už naudojimąsi jai suteikta paskola. K. I. šią paskolą įsipareigojo grąžinti G. D. iki (duomenys neskelbtini) (paskolos sutarties 2.1. punktas). Atsakovė iki (duomenys neskelbtini) paskolos apeliantui negrąžino bei nesumokėjo palūkanų. G. D. 2011 metais kreipėsi į teismą dėl 270 000 Lt ir 113 400 Lt iš atsakovės priteisimo, Vilniaus apygardos teismas 2012-01-24 preliminariu sprendimu ieškovui skolą iš atsakovės priteisė. Ieškovas sužinojo, kad atsakovė, žinodama apie savo įsipareigojimus G. D., (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido 2 ha ploto žemės sklypą savo motinai atsakovei V. O. A., kuri, atstovaujama pačios K. I., padovanotą turtą (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovui G. M.. K. I. taip pat sudarė dar tris jai nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais atsakovams E. K., R. E. ir V. S. buvo perleisti dar keturi atsakovei K. I. priklausę žemės sklypai. Sudariusi šiuos sandorius K. I. nebeturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012-01-04 sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. G. D. teigia, kad minėtus sandorius K. I. sudarė siekdama išvengti pareigos atsiskaityti su ieškovu, todėl minėti sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 str. įtvirtintu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas G. D. ieškinį atmetė, G. D. su teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą.
Dėl senaties termino acio Pauliana ieškiniui pareikšti
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad paskutinį ginčo sandorį atsakovė K. I. sudarė (duomenys neskelbtini), o įrašas apie šį sandorį viešame registre galiojo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), sprendė, kad apeliantas G. D., būdamas bent vidutiniškai rūpestingas ir apdairus kreditorius, būdamas ženklios tikslinės paskolos davėjas, galėjo ir turėjo sužinoti apie jo teises galimai pažeidžiančius visus ginčo sandorius vėliausiai iki (duomenys neskelbtini), tačiau beveik 4 metus nuo paskolos grąžinimo termino suėjimo nesiėmė jokių veiksmų. Teismas taip pat sprendė, kad apeliantas jau nuo (duomenys neskelbtini) turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šį ir visus ankstesnius atsakovės K. I. sudarytus sandorius. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad G. D., kreipdamasis į teismą (duomenys neskelbtini), vienerių metų ieškinio senaties terminą praleido ir visi jo reikalavimai pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.
19. Apeliantas G. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties vertino tik tai, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kada ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti apie tai, kad sudaryti sandoriai pažeidžia jo, kaip kreditoriaus teises. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio senaties termino praleidimo bei pagrindo taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštam reikalavimui dėl sandorių negaliojimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 str. 3 d., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
20. Viena iš actio Pauliana patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. CK 6.66 str. 3 d. nurodyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, yra pažymėta, kad senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), todėl senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į esamą situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Taip pat pažymėtina, kad ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba galimybės sužinoti turėjimas yra nepakankamas, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.
22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tik ginčijamų sandorių sudarymo fakto ir šių aplinkybių sužinojimas galėjo teikti kreditoriui (ieškovui) pagrindą daryti išvadą apie savo teisių pažeidimą ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu. Nagrinėjamoje byloje ieškinys Trakų rajono apylinkės teisme buvo gautas (duomenys neskelbtini), tuo tarpu apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo (duomenys neskelbtini)preliminariam sprendimui ieškovui (duomenys neskelbtini) buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį pateikus antstolei D. M. priverstiniam vykdymui paaiškėjo, kad atsakovė K. I., žinodama apie neįvykdytus savo sutartinius įsipareigojimus pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį, 2008-2010 metais ginčo sandoriais perleido visą turtą ir šie sandoriai pažeidė ieškovo kaip kreditoriaus interesus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu apeliantas G. D. nurodė, kad dar prieš kreipdamasis į teismą sužinojo apie žemės sklypų likimą ( teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 10 min. 18 sek.). Apeliantas šio teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad „iš registrų centro duomenų matėsi, kad nėra tų sklypų“, apeliantas taip pat paaiškino, kad nuo 2008 m. iki 2011 metų jis žinojo, kad K. I. turi įsigijusi sklypus, tačiau dėl krizės laukė, kol, pagerėjus situacijai, bus galima imti tuos sklypus vystyti ar parduoti. Apeliantas (duomenys neskelbtini) metu nurodė, jog apie tai, kad sklypų nebėra, jis visų pirma sužinojo ne iš antstolio ( teismo posėdžio garso įrašo laikas 37 min. 08 sek.).
23. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paskutinis įrašas viešame registre apie sudarytą (duomenys neskelbtini) sutartį galiojo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, būdamas bent vidutiniškai rūpestingas ir apdairus kreditorius galėjo ir turėjo sužinoti apie jo teises galimai pažeidžiančius visus ginčo sandorius vėliausiai iki (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis apie savo, kaip K. I. kreditoriaus, interesų pažeidimą sužinojo tik po to, kai, pateikus vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo (duomenys neskelbtini)preliminarų sprendimą antstolei D. M., paaiškėjo, kad K. I. ginčo sandoriais perleido visą turtą. Nagrinėjamu atveju byloje egzistuojančios aplinkybės, paties apelianto parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, jog yra labiau tikėtina, kad apie ginčo sandorius apeliantas G. D. sužinojo vėliausiai iki (duomenys neskelbtini), todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su actio Pauliana ieškinio senaties termino skaičiavimu ir pagrįstai pripažino, kad G. D. praleido CK 6.66 str. 3 d. nurodytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos patikrinti ar nėra priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantas nurodo, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.
25. Kaip minėta, pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas klausimus, susijusius su ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu, jau suformavo taisyklę, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartis byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012-06-29 nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2018-04-06nutartis byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 51 p.). Tai suponuoja išvadą, kad teismas, taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ieškinio senaties termino pasibaigimo teisines pasekmes, ir nustatęs, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, turi spręsti dėl šio termino (ne)atnaujinimo.
27. Apeliantas teigia, kad jis, kaip paskolos davėjas, visiškai pagrįstai, vadovaudamasis teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties nuostatomis turėjo pagrindą manyti ir tikėtis, jog tuo atveju, jeigu atsakovė negrąžins paskolos kitais būdais, paskolas bus grąžinta nukreipus išieškojimą į žemės sklypus, kuriais atsakovė K. I. garantavo paskolos grąžinimą. Apeliantas teigia, kad jis buvo suklaidintas atsakovės dėl jos ketinimo įvykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, kadangi jam buvo žadama paskolą grąžinti, tačiau vietoje to, kad paskolą grąžintų, atsakovė perleido visą jai priklausantį turtą ir taip sudarė sąlygas išvengti prievolės ieškovui įvykdymo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovo nurodomos priežastys dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nėra pripažintinos svarbiomis. Kaip minėta, pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis apie ginčijamus sandorius žinojo dar 2010-2011 metais. G. D. pats 2011 m. pabaigoje kreipėsi į teismą dėl 270 000 Lt ir 113 400 Lt priteisimo iš atsakovės, t. y. atsakovui situacija dėl ginčo sandorių turėjo būti žinoma bent iki 2010-12-14, o ieškinys teismui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikštas tik(duomenys neskelbtini), t. y. praleidus CK 6.66 str. 3 d. numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
28. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių svarbių priežasčių, leidžiančių atnaujinti apeliantui praleistą terminą reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikšti, konstatuoja, kad vien dėl to ieškinys buvo atmestas pagrįstai (CK 1.131 str. 1 d.).
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo
29. Apeliantas teigia, kad sudarydamos ginčo sandorius šalys buvo nesąžiningos, apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Turto vertės nustatymo ekspertize. Apelianto nuomone ginčo turtas buvo parduotas už aiškiai nepagrįstą kainą, o atsakovai, įsigydami turtą aiškiai žinojo, jog turtą įsigyja už ženkliai mažesnę kainą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino ieškovo argumentų, patvirtinančių atsakovo G. M. nesąžiningumą, teismas nepasisakė ir dėl byloje atsakovų neginčytos aplinkybės, kad atsakoves E. K., R. E. ir K. I. siejo draugystės ryšiai.
30. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).
32. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, sudarytą tarp K. I. ir jos motinos V. O. A. bei (duomenys neskelbtini)žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį kartu su priėmimo-perdavimo aktu, sudarytus tarp V. O. A. ir G. M. ir taikyti restituciją natūra – 2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovės K. I. nuosavybėn, o atsakovui G. M. iš atsakovės V. O. A. priteisti 6 371,64 Eur. CK 6.67 str. 1 p. nurodyta, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. V. O. A. yra K. I. motina, dėl to, nagrinėjamu atveju esant įrodytiems šių atsakovių artimos giminystės ryšiams (CK 6.67 str. 1 p.), šių atsakovių nesąžiningumas, sudarant (duomenys neskelbtini)dovanojimo sutartį yra preziumuojamas. Tačiau nagrinėjamu atveju net ir nustačius, kad V. O. A. ir K. I. sudarydamos minėtą dovanojimo sutartį buvo nesąžiningos, teismas neturi pagrindo pripažinti šio sandorio negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu, kadangi byloje buvo nustatyta, kad apeliantas praleido actio Pauliana taikomą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl (duomenys neskelbtini)dovanojimo sutarties pripažinti negaliojančia nėra pagrindo.
33. Apeliantas, kaip minėta, taip pat teigė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti žemės sklypus parduodant už nepagrįstą (mažesnę negu rinkos vertė) kainą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apelianto į bylą pateiktoje ekspertizėje nurodoma, kad 2 ha žemės sklypo vertė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau šis leidimas buvo išduotas tik(duomenys neskelbtini), o minėtas žemės sklypas buvo parduotas praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po šio sklypo pardavimo. Taip pat ir 2,63 ha žemės sklypo vertinimas buvo atliktas atsižvelgiant į tai, kad yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas (išduotas (duomenys neskelbtini)), tačiau sklypas buvo parduotas (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus metams ir keturiems mėnesiams po sklypo pardavimo. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto vertė buvo apskaičiuota remiantis Būsto (gyvenamosios paskirties) turto kainų pokyčiais, kuomet ginčo žemės sklypai buvo žemės ūkio paskirties, neužstatyti pastatais. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai turto vertinimo ekspertizę pripažino nepatikima ir nevertino jos kaip įrodymo. Atsižvelgiant į išdėstytą pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti dėl trečiųjų šalių nesąžiningumo kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų.
34. Apeliantas taip pat prašo (duomenys neskelbtini)sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 str. ir 1.81 str. nustatytais pagrindais ir nurodo, kad ginčo sandorio pagrindinis tikslas ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. CK 1.80 str. nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o apeliantas nurodo, kad sandorio šalys pažeidė CK 1.137 str. 2 ir 3 d. nuostatas, kuriose atitinkamai nurodoma, jog: 1) įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų; 2) draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas (duomenys neskelbtini)sutarties šalių V. O. A. ir G. M. nesąžiningumas, nebuvo nustatyta, kad šis sandoris kaip nors kitaip prieštarautų viešajai tvarkai, gerai moralei, ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
35. Apeliantas nurodė, kad nagrinėjamu atveju į bylą trečiuoju asmeniu privalėjo būti įtrauktas bankroto administratorius UAB „Liders“, paskirtas bankroto administratoriumi K. I. fizinio asmens bankroto byloje, o to nepadarius egzistuoja sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi. Šį argumentą apeliantas grindžia CPK 329 str. 2 d. 2 p. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka.
36. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
37. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad bankroto administratorius yra asmuo, kuris atstovauja fizinio asmens interesus iki teismo sprendimo ir po jo, o administratoriaus pagrindinė pareiga yra užtikrinti bankroto proceso kontrolę, kad procedūra vyktų skaidriai ir aiškiai. Tačiau apeliantas nenurodė, dėl kokių bankroto administratoriaus teisių ar pareigų buvo nuspręsta ginčijamu Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu. Kadangi ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo pasisakyta dėl K. I. bankroto administratoriaus UAB „Liders“ materialiųjų teisių ar pareigų, teismas neturi pagrindo spręsti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.
Dėl ekspertizės paskyrimo
38. Apeliaciniu skundu G. D. prašo paskirti byloje teismo ekspertizę užduodant klausimus, kokia kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto rinkos kaina buvo jo pardavimo metu. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad G. D. neprašė skirti teismo ekspertizės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
39. Pažymėtina, kad CPK 265 straipsnis numato, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos, ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Tuo tarpu apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taigi, aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas numato, kad apeliacinės instancijos teismas tik patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nenagrinėja bylos iš esmės, nenustatinėja bylos aplinkybių ir iš naujo nevertina šalių pateiktų įrodymų, nes tai yra atliekama pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apelianto prašymas skirti ekspertizę laikytinas nepagrįstu, todėl netenkinamas.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (peticija Nr. 16034/90); mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (peticija Nr. 20772/92); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
41. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas..
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas G. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui jį atstovavusiam advokatui sumokėjo 605 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), taigi, maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą negali viršyti 1 204,71 Eur. Kadangi atsakovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, atsakovui iš apelianto priteistina 605 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).
43. Atsakovas V. S. taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš G. D., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.