Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. D. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovams K. I., V. O. A., G. M., E. K., R. E. ir V. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė R. E. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jai yra pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant; atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). A. P. tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013). Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, gina savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkės K. I. atžvilgiu, atsiradusią Paskolos sutarties pagrindu (1 t., b. l. 9); Vilniaus apygardos teismas 2012-01-04 preliminariu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovės K. I. 270 000 Lt skolą ir 113 400 Lt palūkanas, iš viso – 383 400 Lt pagal Paskolos sutartį (1 t., b. l. 10-11), LITEKO duomenimis, sprendimas įsiteisėjo 2012-03-21; Vilniaus apygardos teismas 2016-03-25 sprendimu atmetė atsakovės K. I. ieškinį, kuriuo ji prašė pripažinti Paskolos sutartį negaliojančia (2 t., b. l. 112-116); LITEKO duomenimis, šis sprendimas įsiteisėjo 2016-04-25. Taigi, kreditoriaus (ieškovo) neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė yra įrodyta.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nustatytas siekiant apsaugoti civilinių teisinių santykių stabilumą. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškovas nurodė, kad apie ginčo sandorius jis sužinojo tik iš priverstinio vykdymo veiksmus atliekančios antstolės, kuri kartu su 2013-01-07 pažyma Nr. 0012/12/00783 (1 t., b. l. 12) pateikė išsamius Nekilnojamojo turto registro duomenis apie atsakovės K. I. turtą bei su juo susijusius sandorius. Todėl, ieškovo teigimu, ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Teismas su tokia ieškovo nurodoma aplinkybe nesutinka, tuo pačiu konstatuodamas, jog ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.

A. P. senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie tokio sandorio sudarymą. Dėl to teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma nustato teisės pažeidimo momentą, t. y. sandorio sudarymo datą. Kai kreditorius įrodinėja, kad apie savo teisės pažeidimą – sandorio sudarymą sužinojo vėliau, nei sandoris buvo sudarytas, teismas įvertina, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007 ir kt.). Tokiu atveju reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo – sandorio sudarymo momento nustatymo sudėtingumą, skolininko asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką kreditoriaus, ginčijančio skolininko sudarytą sandorį, subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui ir kitas aplinkybes. Kai ieškovo–kreditoriaus amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, kad šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią. Taigi CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį laiką.

Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti kreditoriaus (ieškovo) veiksmus nuo teisės pažeidimo, t. y. nuo to momento, kada suėjo paskolos grąžinimo terminas 2006-12-31 ir atsakovės K. I. paskolos negrąžinimo nustatytu terminu, iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo apie ginčo sandorius momento, t. y. iki 2013-01-07.

Minėta, kad Paskolos sutarties 1.3. punktu atsakovė K. I. įsipareigojo ieškovo paskolintus pinigus panaudoti konkrečių žemės sklypų pirkimui. Paskolos sutarties 2.3. punktu šalys susitarė, kad paskolos grąžinimas yra garantuojamas Paskolos sutarties 1.3. punkte nurodytais žemės sklypais. Atsakovė K. I. pasiskolintus pinigus turėjo grąžinti iki 2006-12-31. Be to, ieškovas atsiliepime į patikslintą K. I. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-547-553/2016 dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nurodė, kad atsakovei K. I. buvo suteikta tikslinė paskola nekilnojamajam turtui įsigyti (2 t., b. l. 118). Teismas pažymi, kad jeigu paskolos sutartis sudaryta nustatant joje sąlygą, kad paskolos gavėjas naudos paskolos sumą tam tikram tikslui (tikslinė paskola), tai paskolos gavėjas privalo užtikrinti paskolos davėjo galimybę kontroliuoti, kaip paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą (CK 6.877 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė K. I. būtų trukdžiusi ieškovui kontroliuoti, kaip ji naudoja paskolos sumą; nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovė K. I. būtų vengusi teikti ieškovui informaciją apie jos sudaromus sandorius ar slėpusi tokią informaciją. Be to, byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas kontroliuoti tikslinės paskolos panaudojimą; byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas periodiškai būtų domėjęsis atsakovės K. I. turimu turtu, nors, teismo vertinimu, jis, kaip ženklios tikslinės paskolos davėjas, privalėjo tai kontroliuoti. Nagrinėjamu atveju ginčo sandorių sudarymo momento nustatymas nebuvo sudėtingas procesas, kadangi visi ginčo sandoriai buvo įregistruoti viešajame registre. Ieškovas, būdamas kaip bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, paskolinęs atsakovei K. I. ženklią pinigų sumą, teismo vertinimu, turėjo pareigą domėtis jos turto balansu, sudaromais sandoriais. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant laiku (anksčiau) išsiaiškinti apie savo teisių pažeidimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad paskutinį ginčo sandorį atsakovė K. I. sudarė 2010-02-02 (2010-02-02 Sutartį), įrašas viešame registre apie sudarytą 2010-02-02 Sutartį galiojo nuo 2010-02-03 iki 2010-12-14 (1 t., b. l. 13-15). Taigi, ieškovas, būdamas bent vidutiniškai rūpestingas ir apdairus kreditorius, ypač būdamas ženklios tikslinės paskolos davėjas, galėjo ir turėjo sužinoti apie jo teises galimai pažeidžiančius visus ginčo sandorius vėliausiai iki 2010-12-14. Tačiau beveik 4 metus nuo paskolos grąžinimo termino suėjimo nesiėmė jokių veiksmų. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovas jau nuo 2010-02-03, t. y. nuo paskutinio ginčijamo sandorio įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šį ir visus ankstesnius atsakovės K. I. sudarytus sandorius. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teismas ieškovo nurodomą ieškinio senaties termino skaičiavimą nuo 2013-01-07 laiko nepagrįstu ir atmestinu. Kadangi ieškovas į teismą kreipėsi 2013-02-13 (1 t., b. l. 1), vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl visi ieškovo reikalavimai pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu atmestini, kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.

Tačiau teismas be kita ko konstatuoja, kad net ir padarius prielaidą, jog ieškinio senaties terminas ginčyti sandorius nėra praleistas, vertinant ieškinio pagrindus matyti, kad pareikštų reikalavimų tenkinti nėra pagrindo, kadangi nenustatytas atsakovų nesąžiningumas.

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (LietuvosAukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2009-07-28 Sutartis, 2009-09-07 Sutartis, 2009-09-11 Sutartis ir 2010-02-02 Sutartis yra atlygintiniai sandoriai. Taigi, turi būti nustatytas tiek skolininko (atsakovės K. I.), tiek trečiųjų asmenų (visų kitų atsakovų) nesąžiningumas.

A. P. institutą reglamentuojančiame CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas – baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas.

Nustačius CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant abiejų sandorio šalių – skolininko ir trečiojo asmens – nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, teks skolininkui ir trečiajam asmeniui, t. y. jie turės teisę teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius.

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant atsakovės K. I. (skolininkės) ir kitų atsakovų (trečiųjų asmenų) nesąžiningumas būtų preziumuojamas. Tais atvejais, kai įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningumo, asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo. Tačiau tai neužkerta kelio kreditoriui (ieškovui) teikti įrodymus, patvirtinančius sandorio šalių nesąžiningumą. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad atsakovės K. I., E. K. ir R. E. yra senos geros draugės, savaime nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad ginčo sandorių sudarymo metu dėl to jos buvo nesąžiningos. Atsakovė R. E. net neįregistravo savo nuosavybės teises į nupirktą 3,25 ha ploto žemės sklypą viešame registre savo vardu.

Ieškovas atsakovų nesąžinigumą įrodinėja ir ta aplinkybe, kad žemės sklypai 2010-02-02 Sutartimi, 2009-09-11 Sutartimi ir 2009-09-07 Sutartimi buvo perleisti už kainą, kuri gerokai mažesnė, nei šių žemės sklypų rinkos vertė. Šiai aplinkybei įrodyti ieškovas pateikė Turto vertės nustatymo ekspertizę (1 t., b. l. 122-167). Minėtoje ekspertizėje nurodoma, kad 2,00 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas (1 t., b. l. 133), tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad statybos leidimas šiam žemės sklypui išduotas tik 2010-09-29, t. y. praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po šio sklypo perleidimo (1 t., b. l. 22). Taip pat 2,63 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas (1 t., b. l. 147), tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad statybos leidimas šiam žemės sklypui išduotas tik 2011-01-14, t. y. praėjus daugiau kaip 1 metams 4 mėnesiams po šio sklypo perleidimo (1 t., b. l. 16). Be to, vertė apskaičiuota remiantis Būsto (gyvenamosios paskirties) turto kainų pokyčiais (1 t., b. l. 137), kai tuo tarpu žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties, neužstatyti jokiais pastatais. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo pateikta Turto vertės nustatymo ekspertizė laikytina nepatikima, todėl teismas ja nesiremia ir jos kaip įrodymo nevertina.

CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Byloje nenustatyta, kad atsakovai žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovės K. I. įsipareigojimus ieškovui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą. Todėl, teismas konstatuoja, kad nėra ir būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos - skolininko ir trečiojo asmens – nesąžiningumo.

Ieškovas prašo 2009-07-28 Sutartį pripažinti negaliojančia dar ir CK 1.80 straipsnio (Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas) bei CK 1.81 straipsnio (Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas) pagrindais. Tačiau ieškovas nenurodė, kokioms imperatyvioms normoms šis sandoris prieštarauja, taip pat nenurodė, kokias viešosios tvarkos ar geros moralės nuostatas jis pažeidžia. Teismas, įvertinęs 2009-07-28 Sutarties turinį, sprendžia, kad nėra pagrindo jos pripažinti negaliojančia minėtais pagrindais.

Nenustačius actio Paulina taikymo sąlygų ir tuo pagrindu atmetus ieškovo ieškinį, nėra teisinių prielaidų ir restitucijos taikymui (CK 6.145 str.).

Visi kiti byloje esantys ir teismo posėdyje aptarti įrodymai, šalių paaiškinimai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šį ginčą, todėl teismas dėl jų nepasisako ir priimant sprendimą jų neanalizuoja ir nevertina.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad šalių sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ar gerai moralei, nebuvo nustatytos visos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos, kuriomis remiantis būtų galima patenkinti ieškovo ieškinį, dėl ko ieškovo reikalavimai pripažintini nepagrįsti, o ieškinys atmestinas.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovams priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos: atsakovui G. M. - 1288,65 Eur, atsakovui V. S. – 840 Eur.

Iš ieškovo taip pat priteistina 93,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, naikintinos Trakų rajono apylinkės teismo 2013-03-08, 2013-10-23 ir 2014-03-26 nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemones.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5, 12, 79, 88, 92, 93, 96, 98, 176-178, 259-260, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš G. D. 1288,65 Eur bylinėjimosi išlaidų G. M..

Priteisti iš G. D. 840,00 Eur bylinėjimosi išlaidų V. S..

Priteisti iš G. D. 93,16 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-03-08, 2013-10-23 ir 2014-03-26 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą apeliaciniu skundu.